Valstybės užimtumo politika Lietuvoje

ĮVADAS Viena svarbiausių makro ekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną svarbiausių ekonomikos rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makorekonominius ir mikorekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslų. Paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais nedarbas tapo įprastu reiškiniu Europos šalyse. Aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir Europos Sąjungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt. Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekonominių ir makroekonominių nuostolių, svarbu atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumo programas turi įgyvendinti vyriausybė. Taigi vyriausybė visomis įmanomomis priemonėmis turi siekti maksimalaus užimtumo, gamybos apimties ir perkamosios galios lygio [2]. Daugumoje šalių užimtumo politiką formuoja ir įgyvendina darbo ministerija ar kitos socialinės politikos institucijos. Jos nustato pagrindines užimtumo politikos kryptis, o atskiruose regionuose jas įgyvendina vietinės valdžios įstaigos. Tarptautiniu mastu užimtumo ir nedarbo klausimus reguliuoja Tarptautinė darbo organizacija (TDO), įkurta 1919 metais. Lietuvoje užimtumo poltitiką formuluoja ir kontroliuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos darbo birža. Padrindiniai įstatymai ir programos, reglamentuojantys užimtumo didinimą Lietuvoje yra šie: • Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa; • Gyventojų užimtumo įstatymas; • Konvencija dėl užimtumo politikos; • Vietinių užimtumo iniciatyvų programa. Referate pasirinkome plačiau aptarti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą. Kadangi jos vykdymo laikotarpis jau baigėsi, o naujos tokio tipo programos dar nėra, taip pat paanalizuosime jos padarinius, remdamiesi šios programos vykdymo ataskaita. 1. LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001–2004 METŲ PROGRAMA Ši programa – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programinis dokumentas, nustatantęs valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus (priemones), kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitos valstybės valdymo institucijos buvo numačiusios imtis didindamos gyventojų užimtumą. Lietuvos Respublikos užimtumo ir darbo rinkos politikos prioritetinės kryptys buvo nustatytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginiais tikslais, kurie numatė liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus ir trukdymus. Ši programa buvo parengta atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) valstybių vadovų Amsterdamo konferencijoje (1997 metai) numatytas pagrindines nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Programos struktūra atitinka ES valstybių nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Pagrindiniai šios programos strateginiai tikslai yra šie: • įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai; • didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką; • pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo [7]. 1. UŽIMTUMO POLITIKOS STRATEGINĖS KRYPTYS IR PRIEMONĖS Užimtumo politikos strateginės kryptys ir priemonės susijusios su politikos, darančios tiesioginę įtaką užimtumui, tolesne plėtra, taip pat numatytos naujos strateginės kryptys ir priemonės. Ši programa neapima politinių bei makroekonominių sprendimų, darančių netiesioginę įtaką užimtumui ir numatytų jau patvirtintose kitose programose bei dokumentuose. Numatoma juos labiau sieti su užimtumo politikos nuostatomis siekiant didinti užimtumą. Šios programos struktūra, kryptys ir priemonės atitinka keturias pagrindines ES strategines užimtumo kryptis–ramsčius bei nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus, joje nurodomos pagrindinės užimtumo problemos, tikslai ir priemonės jiems pasiekti. Tokia programa, kaip rodo ES ketverių metų patirtis, veiksminga tiek politinės įtakos, tiek nedarbo mažinimo požiūriu. Svarbiausiosios šios programos kryptys yra šios: 1. Darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas); 2. Užimtumo rėmimo tobulinimas; 3. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas; 4. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas; 5. Užimtumo politikos integralumo didinimas[7]. 1. 1. 1. DARBO VIETŲ SISTEMOS PLĖTOJIMAS Šiuo metu darbo pasiūla neatitinka paklausos. Ieškančių darbo asmenų keletą kartų daugiau nei esamų laisvų darbo vietų. Taip yra ne tik pagal specialybes ar profesijas, bet ir regionus, ypač kaimo vietovėse. Siekiant didinti gyventojų užimtumą ir subalansuoti darbo rinką, būtina visų pirma skatinti kurti darbo vietas. Šiuo tikslu reikia turėti darniai veikiantį naujų darbo vietų kūrimo skatinimo mechanizmą, nedidinant valstybės skolinių įsipareigojimų. Turi būti šalinamos verslo plėtros kliūtys, įgyvendinamos priemonės, palaikančios darbo vietų atnaujinimo sistemą. Darbo vietų atnaujinimas, racionalios prarandamų ir sukuriamų darbo vietų proporcijos šalyje ir regionuose turi tapti savaiminiu procesu. Būtina rasti valstybei ir darbdaviams priimtinus ekonominius svertus, kad prarastos darbo vietos laiku būtų pakeičiamos kokybiškai naujomis, kad darbo vietų daugėtų. Svarbu plėtoti savarankišką užimtumą. Turi būti remiami asmenys, siekiantys susikurti darbo vietą, taip pat personalinių įmonių savininkai, samdantys darbuotojus. Svarbiausieji naujų darbo vietų sistemos plėtojimo veiksmai yra šie: • Darbo vietų kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas. Darbo vietų daugėjimą turi užtikrinti spartėjanti ekonomikos plėtra. Daugelio parengtų ir įgyvendinamų ūkio šakų plėtros programų tikslas – stabilus ekonominis augimas, teigiamai veikiantis darbo vietų sistemą. Tačiau problema yra ta, kad gana nesparčiai kuriamos naujos darbo vietos, dėl to vangiai sprendžiamos užimtumo problemos, mat lėtai diegiama ekonomikos plėtros skatinimo sistema, apimanti smulkų, vidutinį ir stambų verslą, nesukurtas savireguliacijos principu veikiantis darnus darbo vietų atkūrimo mechanizmas. Šiam tikslui pasiekti, reikėtų sukurti gerai veikiančias paramą naujoms darbo vietoms steigti teikiančias struktūras, kurios sujungtų visas šiam tikslui galimas naudoti lėšas, koncentruotų lėšas vienoje institucijoje, sudarytų stebėtojų tarybą įmonės veiklai koordinuoti, skatintų stambias investicijas į didelio nedarbo rajonus pagal kitų valstybių modelius, teikdama lengvatas investuotojams. Darbo vietų kūrimo skatinimui šioje programoje yra numatytos priemonės, jų vykdytojai, įvykdymo terminai, finansavimo šaltiniai bei numatomi rezultatai. • Vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas. Nedarbo lygis Lietuvos regionuose skiriasi, ir šis skirtumas vis didėja. Kai kuriuose rajonuose ir miestuose nedarbas 3–4 kartus didesnis už esamą šalyje. Didelis nedarbas vietovėse su vienpusiška infrastruktūra – buvę pramonės ar žemės ūkio rajonai, nedaug gyventojų turinčios kaimo gyvenvietės. Kadangi darbo jėgos mobilumas ekonominio nuosmukio vietovėse menkas, mažėja jos perskirstymo ir užimtumo didinimo galimybių. Nauji dariniai kaimo vietovėse (žemės ūkio bendrovės, bendrijos, smulkūs ūkininkų ir gyventojų asmeniniai ūkiai) nestabilūs ir kinta, dalis gyventojų ieško papildomo darbo. Kadangi darbo vietų nuolat stinga, dalis gyventojų tampa ilgalaikiais bedarbiais, darosi pasyvesni, didėja jų socialinė izoliacija. Dėl to susidaro uždari didelės socialinės įtampos židiniai, kuriuose dalis gyventojų darbo nė neieško, siekia vien socialinių pašalpų ir lengvatų. Dėl ūkio struktūros pokyčių kai kurios mažos gyvenamosios vietovės nebeturi aiškios socialinės ekonominės plėtros krypties. Jose nepanaudojami esami žmonių ir materialiniai ištekliai. Būtina rūpintis, kad atskiros vietovės kuo mažiau nukentėtų nuo ekonominių permainų, didinti gyventojų galimybes savarankiškai spręsti užimtumo problemas. Turi būti pradėta kurti teisinė ir ekonominė aplinka, tinkama plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, kuriamas ir tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo mechanizmas: steigiamos organizacinės struktūros, formuojami finansinės paramos fondai, gerinamos jos teikimo sąlygos ir lengvinamos procedūros. 1. 1. 2. UŽIMTUMO RĖMIMO TOBULINIMAS Didėjant konkurencijai darbo rinkoje ir reikalavimams, keliamiems jos dalyviams, dalis asmenų išstumiami iš darbo rinkos dėl darbo vietų mažėjimo ir stygiaus, žemos kvalifikacijos, lėto prisitaikymo prie kintančių technologijų, užimtumo gebėjimų ar patirties stokos. Todėl reikia prevencinių individualių užimtumo rėmimo priemonių, kurios padėtų darbo ieškantiems asmenims pritapti prie kintančios aplinkos darbo rinkoje. Būtina imtis pakankamai veiksmingų priemonių, stabdančių laikinos bedarbystės virtimą ilgalaikiu nedarbu. Šiems tikslams pasiekti turi būti skirta nacionalinė darbo rinkos politika, skatinanti atskiroms bedarbių grupėms taikyti tam tikras priemones. Turi būti pasirūpinta, kad jaunimas, baigęs mokyklas, lengviau gautų darbą, dėl to būtina gerinti jo profesinį orientavimą ir konsultavimą, profesinį pasirengimą, suteikti jam reikiamų žinių, kad jis galėtų prisitaikyti prie sparčios technologijų ir ekonomikos kaitos, ugdyti jam gebėjimą savarankiškai susirasti darbą. Vykdant ilgalaikio nedarbo prevenciją, reikia užtikrinti nenutrūkstamą darbuotojų žinių ir įgūdžių tobulinimą. Dirbantiems asmenims turi būti sudarytos galimybės tobulėti ir įgyti naują profesiją pagal modulines, neakivaizdines ir nuotolinio mokymo programas. Būtina sparčiau pertvarkyti profesinio rengimo sistemą, gerinti mokymo kokybę, skatinti glaudesnį sistemos valdymo struktūrų bendradarbiavimą. Svarbiausieji užimtumo rėmimo gerinimo veiksmai yra šie: • Darbo rinkos politikos aktyvinimas. Lietuvos darbo rinkos politika, diduma jos įgyvendinimo priemonių atitinka kitose rinkos ekonomikos valstybėse taikomas priemones. Jos nuolat tobulinamos ir papildomos tarptautinėje praktikoje pasiteisinusiomis ir Lietuvai pritaikytomis priemonėmis, didinamas jų efektyvumas. Įgyvendinamos priemonės diferencijuojamos pagal tikslines bedarbių grupes, labiausiai nedarbo paliestas teritorijas. Tačiau, darbo rinkos politika per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybės menkiau finansuoja viešuosius darbus. Taip pat darbo rinkos politika susiduria su rimtais išbandymais. Finansavimo sunkumai blogina lėšų, skiriamų pasyvios ir aktyvios politikos priemonėms vykdyti, santykį. Gausėja bedarbių pašalpų gavėjų, daugėja Užimtumo fondo išlaidų šiam tikslui.Siekiant viso to išvengti, būtina aktyvinti ir plėtoti darbo rinkos politiką, gerinti jos finansavimą. • Užimtumo gebėjimo didinimas jaunimui, pradedančiam darbinę veiklą, ir ilgalaikiams bedarbiams. Darbo rinkos politikos požiūriu pradedantys darbinę veiklą asmenys priskiriami prie išskirtinių grupių. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo ir kitų teisės aktų jiems numatytos papildomos užimtumo garantijos: rengiamos specialios užimtumo programos, nustatomos privalomos darbdaviams įdarbinimo kvotos, suteikiama pirmumo teisė dalyvauti darbo rinkos profesiniame mokyme, įsidarbinti į remiamuosius darbus ir dalyvauti kitose darbo rinkos politikos priemonėse. Gausėja jaunuolių, kurie stengiasi kuo greičiau įsidarbinti arba užsiregistruoti teritorinėse darbo biržose, pasinaudoti įstatymų jiems suteiktomis įsidarbinimo lengvatomis ar socialinėmis garantijomis ir pašalpomis. Taip atsiranda neturinčių kvalifikacijos, palyginti menkos kompetencijos darbuotojų pasiūla. Norint išvengti tokių problemų, būtina šalinti jaunimo pasirengimo darbinei veiklai ir perėjimo iš mokyklos į darbą kliūtis – spartinti profesinio rengimo sistemos reformą, priimti politinius sprendimus, taikyti papildomas priemones. Dalis įgyvendinamos Lietuvoje aktyvios darbo rinkos politikos priemonių skirtos ilgalaikio nedarbo prevencijai: darbo rinkos profesinis mokymas, darbo klubų veikla, finansinė parama darbdaviams, įdarbinusiems bedarbius į remiamuosius darbus, ir kitos. Siekdama užtikrinti ilgalaikę bedarbystės prevenciją, Lietuvos darbo birža nuo 1999 metų pradėjo įgyvendinti programinę veiklos nuostatą – kiekvienam užregistruotam bedarbiui per 12 mėnesių garantuoti prioritetines darbo rinkos politikos priemones. • Profesinio rengimo tobulinimas. Darbo rinkos profesinio mokymo poreikis didėja. Pastaraisiais metais kas trečias užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose bedarbis neturi kvalifikacijos, kas antro turima kvalifikacija neturi paklausos arba neatitinka darbdavių reikalavimų. Svarbi profesinio rengimo dalis yra darbo rinkos profesinis mokymas, kurio tikslas – siekti darbo rinkos paklausos ir darbo jėgos pasiūlos atitikimo, didinant asmenų profesinį mobilumą darbo rinkoje. Šiuo tikslu įsteigta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1992 metai). Gausėja ir profesinio mokymo paslaugas teikiančių privačių įmonių. Lietuvoje yra apie 500 įvairaus profilio licencijuotų mokymo paslaugų teikėjų. Tačiau esama profesinio rengimo sistema nepakankamai išplėsta ir dar nepajėgia užtikrinti visuotinio profesinio mokymo prieinamumo ir tęstinumo. Pastebimos disproporcijos tarp profesinio rengimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikio ir jo tenkinimo galimybių. Darni, stipri profesinio mokymo sistema turi tapti užimtumo didinimo pagrindu. To bus siekiama vadovaujantis Europos socialinės chartijos ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos “Dėl profesinio orientavimo ir profesinio rengimo ugdant žmogaus išgales” nuostatomis. • Užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos stiprinimas. Esama Lietuvoje socialinės paramos sistema numato tam tikras pinigines išmokas ir lengvatas nedirbantiems asmenims. Jiems teikiama parama ligos atveju, kompensacijos už gyvenamųjų patalpų šildymą ir karštą vandenį, remiami vaikai ikimokyklinėse vaikų įstaigose, mokyklose ir kita. Taip siekiama padėti tenkinti būtiniausius poreikius asmenims, kurie dėl objektyvių nuo jų nepriklausančių priežasčių neturi darbo pajamų arba turi jų nepakankamai. Šią paramą administruoja miestų ir rajonų savivaldybės. Jos atsakingos už tai, kad parama būtų teikiama labiausiai jos reikalingiems asmenims [7]. Viena iš sąlygų nedirbantiems darbingo amžiaus asmenims gauti tokią paramą – registravimasis teritorinėje darbo biržoje. Esama bedarbių socialinės paramos sistema didina socialines išlaidas. Ji nepakankamai subalansuota ir neskatina užimtumo didinimo. Galimybė nedirbantiems asmenims gauti įvairią socialinę paramą iš keleto šaltinių mažina jų aktyvumą ir neskatina ieškoti darbo. Praradusiems paskatas dirbti asmenims reikėtų numatyti kitokią paramą – užuot mokėjus pinigines išmokas, teikti jiems socialines paslaugas. 1. 1. 3. GEBĖJIMŲ PRISITAIKYTI PRIE POKYČIŲ DIDINIMAS Struktūrinės reformos ir rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės ir jų darbuotojai turi būti pasirengę neišvengiamoms permainoms, todėl būtina visokeriopai skatinti jų gebėjimus prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Reikia sudaryti tinkamas teisines ir organizacines sąlygas kuo plačiau taikyti lanksčias darbo organizavimo formas, labiau jas pritaikant atskiroms darbuotojų grupėms (besimokančiam jaunimui, moterims, auginančioms vaikus, invalidams ir kitiems). Restruktūrizacija ir privatizacija, įmonių bankrotų rizikos didėjimas sąlygoja būtinumą imtis atitinkamų priemonių, kurios padėtų išsaugoti darbo vietas ir sukurti naujas, švelnintų socialinius šių procesų padarinius. Svarbiausieji gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimo veiksmai yra šie: • Lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas. Užimtumą didinti padėtų lankstesnės darbo organizavimo formos: darbo vietos skaidymas įvedus ne visą darbo dieną ir atsisakius viršvalandžių, lankstesnis pamainų organizavimas, terminuotas, namudinis, agentūrinis, distancinis darbas, savarankiškas užimtumas, paslaugos, sezoniniai darbai, darbo vietų rotacija ir panašiai. Toks darbas vis populiaresnis, ypač smulkaus verslo sektoriuje. Jis patogus moterims, auginančioms vaikus, daliai bedarbių, mažas pajamas gaunančių asmenų ir besimokančiam jaunimui. Tarptautiniai ekspertai pažymi, jog Lietuvoje darbo užmokestis ne visada didėja priklausomai nuo darbo našumo. Dėl to būtina nuolat analizuoti šiuos procesus ir rengti reikiamas subalansavimo priemones. Darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai dar deramai neskatina moderniau organizuoti darbą, taikyti lankstesnes užimtumo ir apmokėjimo formas. Darbo jėgos sąnaudų kitimas ne visada siejamas su įmonių konkurencinių gebėjimų ir užimtumo didinimu, todėl turi būti laisvesni darbdavių ir darbuotojų santykiai darbo rinkoje, jie patys turi tartis dėl darbo organizavimo, apmokėjimo, darbo santykių nutraukimo sąlygų. • Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas. Labai svarbu ugdyti darbuotojų gebėjimus greitai ir lengvai prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Nuolatinis tęstinis profesinis mokymasis tampa pagrindine sąlyga konkuruoti darbo rinkoje, keisti joje darbo vietą. Nuolatinis darbuotojų profesinis mokymas – darbdavių sėkmingos veiklos ir valstybės konkurencingumo pasaulio rinkoje laidas. Tačiau kol kas Lietuvoje darbuotojų kvalifikacijos kėlimas plėtojamas nepakankamai, todėl kai kurie darbuotojai nesijaučia ganėtinai saugūs vykstant struktūriniams pokyčiams. Tobulintina darbuotojų kvalifikacijos kėlimą reglamentuojanti teisinė bazė. • Struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas. Šiuo metu darbuotojų perėjimą iš vieno ūkio sektoriaus į kitą pirmiausia sąlygoja šalyje vykstantis ūkio sektorių restruktūrizavimas ir įmonių privatizavimas. Tai būtina sąlyga didinti darbo našumą, formuotis racionalesnei gyventojų užimtumo struktūrai. Tačiau vis dar vykstanti kai kurių ūkio sektorių – žemės ūkio, energetikos, transporto ir kitų – pertvarka sąlygoja neišvengiamas socialines sąnaudas, teritorinę nedarbo diferenciaciją. Pagrindinė problema – esama teisinė bazė, reglamentuojanti restruktūrizaciją, privatizaciją ir grupės darbuotojų atleidimą, kuri neužtikrina, kad socialinės problemos būtų sprendžiamos laiku, kas mažina darbuotojų prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių. 1. 1. 4. LYGIŲ GALIMYBIŲ DARBO RINKOJE DIDINIMAS Lygių galimybių principo įgyvendinimas darbo rinkoje – svarbi tolesnės užimtumo ir darbo rinkos politikos plėtros kryptis. Tai ypač svarbu intensyviai pertvarkant ūkį, didėjant nedarbui, jo įtakai gyvenimo lygiui. Būtina šalinti dar pasitaikančias teisines, socialines ir ekonomines kliūtis asmenims pakliūti į darbo rinką, joje išsilaikyti ir taip mažinti jų skurdo ir socialinės atskirties riziką. Svarbiausieji lygių galimybių darbo rinkoje didinimo veiksmai yra šie: • Visiems prieinamos darbo rinkos formavimas. Siekiant padėti integruotis į darbo rinką socialiai pažeidžiamiausiems asmenims, Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo išskirtos bedarbių grupės, kurioms teikiamos papildomos užimtumo garantijos. Tačiau iškyla problema - turintys papildomas užimtumo garantijas asmenys sudaro 26–28 procentus visų įdarbintų per teritorines darbo biržas asmenų ir tai mažina kitoms gyventojų grupėms galimybes įsidarbinti atviroje darbo rinkoje. Be to, ekonomiškai nuostolingas priverstinis naujų darbo vietų kūrimas ir įdarbinimas iškreipia darbo santykius, stabdo verslo plėtrą, didina gamybos socialines išlaidas, mažina įmonių konkurencingumą. Siekiant išvengti neigiamų pasekmių, būtina laikytis lygių teisių ir galimybių užimtumo srityje principo. • Moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas. Ypač svarbu darbo rinkoje įtvirtinti lyčių lygybės principą. Tai užtikrina Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Darbdaviai, priimdami į darbą darbuotojus, įpareigoti taikyti vienodus atrankos kriterijus moterims ir vyrams, išskyrus tam tikrus darbus, kuriuos gali atlikti tik konkrečios lyties darbuotojas, sudaryti jiems vienodas darbo sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, teikti vienodas lengvatas, taikyti vienodus darbo kokybės kriterijus, už tokį patį darbą mokėti vienodai. Tačiau nepaisant teigiamų poslinkių įgyvendinant moterų ir vyrų lygių galimybių principus darbo rinkoje, moterų padėtis joje dažnai dėl įvairių priežasčių blogesnė negu vyrų. • Asmenų su negalia užimtumo rėmimas [7]. Siekiant sudaryti teisines, ekonomines ir organizacines sąlygas neįgaliesiems integruotis į visuomenės gyvenimą ir darbo rinką, priimta daugiau kaip 70 teisės aktų, kuriuose nustatyta beveik 100 įvairių lengvatų invalidams. Tačiau teikiama valstybės parama invalidų užimtumui didinti Lietuvoje yra nepakankamai veiksminga. Valstybės ekonomiškai remiamos specializuotos invalidų visuomeninių organizacijų įmonės nesugeba konkuruoti rinkos sąlygomis. Be to, invalidai dar dažnai linkę verčiau gauti socialinę paramą ir lengvatų, o ne ieškoti darbo. Sprendžiant asmenų su negalia užimtumo problemas, turi būti laikomasi nuostatos, kad tai – svarbi ir neatskiriama bendros nacionalinės užimtumo strategijos dalis. 1. 1. 5. UŽIMTUMO POLITIKOS INTEGRALUMO DIDINIMAS Tinkamo užimtumo problemų sprendimo laidas – nuolatinė, aktyvi, integrali veikla, į kurią turi būti įtraukta kuo daugiau įvairaus lygio valstybės, savivaldos ir socialinių partnerių. Svarbiausieji užimtumo politikos vientisumo užtikrinimo veiksmai yra šie: • Užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas. Lietuvoje veikianti užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistema ir jos organizacinė struktūra suformuota 1990 metais ir iki šiol beveik nekito. Šalyje esančios visų lygių užimtumo valdymo struktūros nėra galutinai suformuotos. Svarbiausiosios valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, kurių veikla daro vienokią ar kitokią įtaką gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, mažai derina savo veiklą, o tai trukdo įvairiuose valstybės valdymo lygiuose laiku priimti reikiamus su užimtumu susijusius sprendimus. Norint tinkamai pertvarkyti užimtumo ir darbo rinkos valdymo struktūrą, reikia geriau suderinti valdymo organizacinę struktūrą ir institucijų funkcijas su joms keliamais reikalavimais, patikslinti struktūras, funkcijas ir atsakomybę, kad būtų įmanoma laiku pastebėti užimtumo pokyčius, užtikrinti deramą užimtumo ir darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimą. • Darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas. Valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo funkcijas Lietuvoje vykdo dvi viena kitą papildančios valstybinės institucijos – Lietuvos darbo birža ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Tai savarankiškos institucijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Esama darbo rinkos institucijų sistema nepakankamai atitinka šalies teritorinę administracinę struktūrą ir viešojo administravimo reformos reikalavimus, o tai mažina jos galimybes veikti vieningai ir efektyviai įgyvendinti naujas užimtumo strategijos nuostatas. Siekiant didinti veiklos efektyvumą, būtina diegti tobulesnes teritorinių darbo biržų organizacines formas, naujus darbo su klientais veiklos organizacinius principus, naujausias informacijos ir ryšių technologijas. Taip pat tikslinga tobulinti darbuotojų veiklos planavimo ir vertinimo sistemą, skatinti visų lygių darbuotojų iniciatyvą, gerinti darbo kokybę ir didinti atsakomybę už nustatytųjų užduočių vykdymą. • Atviros darbo rinkos formavimas. Nors Lietuva siekia kuo greičiau stiprinti politinius, ekonominius ir socialinius ryšius su ES ir kitomis pasaulio valstybėmis, jos darbo rinka palyginti uždara, mat Lietuvai kol kas taikomi jos gyventojų įsidarbinimo kitose valstybėse suvaržymai, Lietuvoje savo ruožtu ribojamas užsieniečių įsidarbinimas. Galimybė legaliai išvykti dirbti į užsienį – svarbi darbo rinkos reguliavimo priemonė, todėl būtina siekti pasirašyti dvišales įsidarbinimo ir socialinės apsaugos sutartis, skatinti tarptautinio įsidarbinimo tarpininkavimo institucijų plėtrą. • Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistemos plėtojimas. Lietuvos Respublikos įstatymai reglamentuoja įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugas, teikiamas norintiesiems įsidarbinti užsienyje. Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, teikiančių gyventojams paslaugas šalies viduje, veiklą reikėtų tobulinti: netvarkoma jų ir jų veiklos rezultatų apskaita, neanalizuojamas efektyvumas. Dalis jų siekia siaurų komercinių tikslų, naudojasi netekusių darbo gyventojų patiklumu. Siekiant patobulinti sistemą, tikslinga pirmiausia skatinti veiklą tų privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, kurios teikia naujas, nebūdingas valstybinėms darbo biržoms paslaugas – ieško laikino darbo ar kvalifikuoto personalo, nuomoja personalą. 1.2. PRIEMONIŲ FINANSAVIMAS, ĮGYVENDINIMAS IR MONITORINGAS Atsižvelgiant į sudėtingas būsimojo laikotarpio ekonomines bei finansines sąlygas, šioje programoje numatomų įgyvendinti priemonių finansavimo apimtis minimali. Kai kurios iš jų, skirtos užimtumo teisinei aplinkai tobulinti, kitoms priemonėms ir pasiūlymams rengti, turi būti įgyvendinamos ministerijų ir Vyriausybės įstaigų jėgomis be papildomų lėšų. Numatoma racionaliau naudoti Užimtumo fondo lėšas, didesnę jų dalį skirti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti. Lėšos aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti numatytos visam šios programos vykdymo laikotarpiui. Kai kurios svarbiausiosios priemonės bus įtrauktos į Lietuvos Respublikos socialinės ekonominės plėtros planą ir regioninius plėtros planus. Tai leis jas įgyvendinti ES stojimo paramos fondų (PHARE, ISPA ir SAPARD) lėšomis. Bus siekiama pritraukti savivaldybių ir privataus ūkio sektoriaus lėšas, ypač vietinės svarbos užimtumo didinimo priemonėms įgyvendinti. Programoje numatytos kryptys, užimtumo fondai, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, Savivaldybių biudžetai bei kitos lėšos (PHARE, ES paramos fondai). Siekiant strateginio Lietuvos tikslo – tapti ES nare užimtumo politikos, atitinkančios ES nuostatas, programos tęstinumas garantuotas. Šios programos priemonių įgyvendinimo rezultatai turi būti vertinami kas pusmetį. Apie rezultatus, priemonių tikslinimą, naujas priemones šios programos įgyvendinimą koordinuojanti institucija turi kuo plačiau informuoti visuomenę. Ilgalaikis programos tikslas – didinti Lietuvos verslo tarptautinį konkurencingumą, aktyviai įgyvendinti versle naujus technologinius sprendimus ir organizacines iniciatyvas. Numatoma įgyvendinti dviejų krypčių priemones: 1. Šalinti inovacijų plėtros kliūtis, gyvinti Lietuvos ūkio subjektų strateginės partnerystės ryšius inovacijoms įgyvendinti; 2. Didinti įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Šių priemonių įgyvendinimas sudarys sąlygas nuolat atnaujinti gamybą, sėkmingai konkuruoti, įsitvirtinti rinkose, išlaikyti darbo vietas ir kurti naujas. 1. UŽIMTUMO DIDINIMO PROGRAMOS ATASKAITA 2005 gegužės 4 d. buvo pristatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programos ataskaita. Joje apibendrinti užimtumo programos pasiekti tikslai ir rezultatai, įgyvendintos priemonės, įvertintas jų poveikis darbo rinkai bei pateikiama 2005-2008 metų darbo rinkos plėtros prognozė. Labai svarbu, kad pavyko pasiekti esminį lūžį darbo rinkoje - nedarbo didėjimas buvo sustabdytas ir registruotas nedarbas 2004 metais sumažintas iki 6,8 procento. Vienas svarbiausių veiksnių, pagerinusių padėtį užimtumo srityje – sumažėjęs bankrotų ir atleidimų skaičius. 2004 m. pradėtų bankroto procedūrų šalyje buvo 13,5 proc. mažiau nei 2002 m. Teritorinės darbo biržos registravo vis mažesnį įmonių skaičių numatančių grupės darbuotojų atleidimą: 2004 m. bendras gautų pranešimų apie grupės darbuotojų atleidimą skaičius, palyginti su 2001 m., sumažėjo 34 proc., bendras įspėtų apie numatomą atleidimą darbuotojų skaičius - daugiau kaip per pusę. Pažymėtina ir tai, kad didžiausio nedarbo teritorijose nedarbo lygio rodiklio (nuo darbingo amžiaus gyventojų) mažėjimas 2001-2004 metais buvo spartesnis negu vidutinis šalyje: Pasvalyje nedarbas sumažėjo 8,4, Druskininkuose -7,6, Akmenėje - 7,5, Lazdijuose -6,3 proc. punktais, o šalyje sumažėjo 4,3 proc. punktu [1]. Svarbus pasiekimas yra tai, kad išaugo užimtų gyventojų ir sumažėjo bedarbių skaičius. 2004 metais, palyginti su 2001 m., užimtų gyventojų padaugėjo 85 tūkst., arba 6 proc. Padidėjus bendram užimtų gyventojų skaičiui, 15-64 metų gyventojų užimtumo lygis išaugo nuo 57,2 proc. 2001 m. iki 61,1 proc. 2004 m. Pagausėjo žmonių, dirbančių privačiame sektoriuje. Jų lyginamasis svoris išaugo nuo 67 proc. 2001 m. iki 72 proc. 2004 m., apie 80 proc. visų užimtų gyventojų dirbo samdomą darbą, likusieji 20 proc. – savarankiškai [9]. Bedarbių skaičius 2004 m., palyginti su 2001 m., sumažėjo 100 tūkst., arba 35 proc. (žr. 1 pav.). Europos Sąjungos statistikos agentūros "Eurostat" duomenimis, per ketverius metus vidutinis metinis nedarbo lygis Lietuvoje sumažėjo 4,7 punktais (nuo 16,1 proc. 2001 m. iki 11,4 proc. 2004 m.), t.y. sparčiau negu vidutiniškai ES ir gretimose šalyse. 1 pav. Užimti gyventojai ir bedarbiai, nedarbo lygio pokyčiai. 1. PAGRINDINIAI PASIEKIMAI Visapusiškai buvo skatinama verslo plėtra ir investicijos sudarant palankias sąlygas naujoms ir geresnėms darbo vietoms kurti. Įdiegti nauji paramos naujoms darbo vietoms kurti mechanizmai, kurių tikslas - didinant kapitalo verslo pradžiai prieinamumą ugdyti gyventojų verslumo ir administracinius gebėjimus bei skatinti veikiančių įmonių investicinius pajėgumus. Tai skatino naujų darbo vietų kūrimą. Dėl valstybei priklausančios UAB "Investicijos ir verslo garantijos" (INVEGA) suteiktų paskolų garantijų 2002-2004 m. sukurta 2,2 tūkst. naujų darbo vietų. Verslo inkubatoriuose įsikūrusios įmonės 2003-2004 metais įsteigė apie 0,8 tūkst. darbo vietų [8]. Sukurtas specializuotas interneto tinklalapis (inovacijų portalas) www.innovation.lt. kurį administruoja Lietuvos inovacijų centras. Šis portalas teikia nemokamas informacines paslaugas apie inovacijų galimybes Lietuvoje ir pasaulyje. Vieno langelio principu pateikiama informacija apie inovacijų paramos politiką, paslaugas, renginius Lietuvoje, ES ir kitose šalyse. Per dieną šiame portale vidutiniškai apsilanko daugiau nei 200 lankytojų. Teikiant valstybės finansinę pagalbą užimtumo projektams įgyvendinti labiausiai nedarbo pažeistose vietovėse, teritorinėse darbo biržose registruotiems bedarbiams įdarbinti įsteigta per 1,9 tūkst. naujų darbo vietų. Teritorinės darbo biržos papildomai darbo rinkoje remiamiems bedarbiams įsteigė 7,7 tūkst. darbo vietų, iš jų apie 0,9 tūkst. – neįgaliesiems[8]. Svarbu tai, kad dalis bedarbių ėmėsi savarankiškos veiklos. Pasinaudoję teikiama neprocentine paskola, savo verslą pradėjo per 0,1 tūkst. bedarbių, daugiau kaip 58 tūkst. pradėjo ūkinę veiklą lengvatinėmis sąlygomis įsigiję verslo liudijimus. Svarbus užimtumo programos indėlis tobulinant šalies užimtumo politiką buvo įgyvendintos priemonės, kurios leido tinkamai pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo. 2002 m. vasario 12 d. su Europos Komisijos užimtumo ir socialinių reikalų generaliniu direktoratu pasirašytas bendrasis Lietuvos užimtumo politikos prioritetų įvertinimo dokumentas. Juo remiantis buvo įgyvendintos priemonės, leidžiančios pasiekti suderintus užimtumo ir darbo rinkos tikslus Lietuvai rengiantis stoti į Europos Sąjungą [1]. Įgyvendinant užimtumo programą buvo įvykdyta per 200 įvairių priemonių 5 svarbiausiose užimtumo politikos srityse. Plėtojant darbo vietų sistemą buvo skatinama verslininkystė, tobulinimas užimtumo rėmimas, didinami verslininkų ir žmonių gebėjimai prisitaikyti prie pokyčių, siekiama įgyvendinti darbo rinkoje lygių galimybių principą bei padidinti užimtumo politikos integralumą. Nuo 2001 m. vidurio Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje pradėjo veikti darbo biržos internete skyrius - Talentų banko programa. Programos tikslas - sudaryti platesnes įsidarbinimo galimybes aukštos kvalifikacijos specialistams ir studijuojančiam jaunimui, taip pat padėti darbdaviams greičiau susirasti pageidaujamus darbuotojus. Atviras paslaugų teikimas, neformalus bendravimas jaunimo darbo centruose padėjo suteikti paslaugas nuo 70 iki 90 proc. besikreipiančio į teritorines darbo biržas jaunimo. 2001-2004 metais darbo biržoje užsiregistravusių jaunų bedarbių dalis sumažėjo nuo 15,2 iki 8,1 proc., o jų bendras skaičius - 3,2 karto. Vien 2004 m. į visas aktyvias darbo rinkos politikos programas buvo nukreipta 50,6 tūkst. ilgalaikių bedarbių, t.y. beveik kas antras tais metais nukreiptas į aktyvias darbo rinkos politikos programas asmuo. 2. DARBO RINKOS POKYČIAI 2001-2004 m. ilgalaikių bedarbių skaičius sumažėjo 25,5 tūkst. (nuo 62,4 iki 36,9 tūkst.). Tarp teritorinėse darbo biržose registruotų bedarbių 2005 m. pradžioje jie sudarė 29,2 proc. Per užimtumo programos vykdymo laikotarpį (2001-2004 m.) daugiau kaip 510,5 tūkst. ieškančių darbo asmenų įtraukta į aktyvias darbo rinkos politikos programas, 58 tūkst. pradėjo ūkinę veiklą pagal verslo liudijimus ir 524 tūkst. buvo įdarbinta. Teritorinėms darbo biržoms finansuojant ar remiant įsteigtų laikinų ir nuolatinių darbo vietų skaičius išaugo nuo 54,2 tūkst. 2001 m. iki 59,9 tūkst. 2004 m., o per visą užimtumo programos vykdymo laikotarpį jų buvo įsteigta 258 tūkst. Apskaičiuota, kad dėl aktyvių darbo rinkos politikos priemonių nedarbo lygis Lietuvoje 2001 m. buvo sumažintas 1,3 proc. punkto, 2002 m. - 1,9 proc. punkto, 2003 m. -1,3 proc. punkto ir 2004 m. 1,1 proc. punkto [8]. Darbo rinkoje vyrauja teigiamos perspektyvos. Prognozuojama, kad teigiamos darbo rinkos plėtros tendencijos 2005-2008 metais įgaus pagreitį. Tai grindžiama pastarųjų metų palankiomis gyventojų užimtumui ūkio raidos bei ekonominės plėtros prielaidomis bei sustiprėjusia aktyvia darbo rinkos politika, kuria siekiama padidinti užimtumą ir darbo rinkos lankstumą. Įmonėms vis geriau panaudojant turimus darbo jėgos išteklius, toliau didinti gamybą bus galima tik pritraukiant naujų darbuotojų. Todėl prognozuojama, kad 2005-2008 metais užimtųjų gyventojų skaičius išaugs nuo 1436 tūkst. žmonių 2004 m. iki 1540 tūkst. žmonių 2008 m. t.y. padidės 104 tūkst., arba apie 1,1 proc. IŠVADOS Investicijos į žmogiškuosius išteklius, konkrečiai – į naujų darbo vietų kūrimą, yra viena iš pačių efektyviausių investicinių sferų. Pakankamų užimtumo galimybių ir nuolatinių pragyvenimo šaltinių užtikrinimas yra viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių kiekvienos visuomenės užduočių. Todėl užimtumas turėtų tapti vienu iš svarbiausių ekonomikos valdymo uždavinių, apimančių šalies ekonominę, socialinę ir net užsienio politiką. Rinkos ekonomikoje, kur nuolatos vyksta paklausos, technologijų ir gaminių pokyčiai, nedarbo visada bus, todėl valstybės užimtumo didinimo politika turi būti aktyviai vykdoma ir tobulinama, atsižvelgiant į kintančią situaciją šalies ūkyje. Pagrindinė nacionalinė užimtumo strategija apima tokias sritis: išsilavinimą ir profesinį parengimą, aplinkos gerinimą, aktyvų prieinamumą, darbui imlias technologijas, viešųjų darbų programas, darbo pasidalijimą [3]. Pagrindiniai teisiniai aktai, reglamentuojantys valstybės užimtumo politiką Lietuvoje, yra Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo įstatymas, Konvencija dėl užimtumo politikos, Vietinių užimtumo iniciatyvų programa. Įgyvendinant visų minėtų programų tikslus, siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, nuosekliai mažinti registruotą nedarbą iki 6 – 7 procentų, t.y. siekti natūralaus nedarbo lygio. Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa siekta padidinti Lietuvos gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą, subalansuoti darbo rinką, taip pat pasirengti prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo. Dėka Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos Darbo rinkoje vyrauja teigiamos perspektyvos. Galima teigti, kad įgyvendinus užimtumo programos priemones iš esmės pasiekti visi svarbiausi joje numatyti strateginiai tikslai. Įvyko esminis lūžis darbo rinkoje, sustabdytas nedarbo didėjimas ir pasiektas nustatytas tikslas - registruotas nedarbas 2004 metais sumažintas iki 6,8 procento. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Ataskaita apie Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001- 2004 metų programos vykdymą [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 m. spalio 23 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!