Valkų mūšio analizė

Įvadas

1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir besitraukiant vokiečiams greitai buvo paskelbta mobilizacija ir prasidėjo vyrų gaudymas į armiją. Pradėjus vyrus šaukti į armiją ir šiems neinant, NKVD suaktyvėjo: pradėjo “šukuoti” kaimus ir jėga imti vyrus į armiją, tardyti, kad išduotų kitus pasitraukusius miškan. Dauguma jaunų vyrų jau buvo gimę laisvoje Lietuvoje ar dalyvavę kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės todėl nenorėdami tarnauti ir žūti už okupantus pasitraukė į pogrindį pradėjo slapstytis.. Netrukus besislapstančius miškuose vyrus buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams. Partizaninio pasipriešinimo metu įvyko daug mūšių ir žuvo daug Lietuvos partizanų.

Darbe aprašomas ir tiriamas vienas didžiausių partizanų susirėmimų Valkų mūšis vykęs 1945 m. gegužės 12 d. Šakių apskrityje, Lekėčių seniūnijoje, Rūdšilio girioje, Valkų kalvose.

Valkų mūšis aktualus žuvusių partizanų atminimui įamžinti, kadangi tai buvo pirmas vienas didžiausių partizaninės kovos pradžios susirėmimų su sovietais, kuris nedaug aprašytas ir analizuotas istoriografiškai, bei pareikalavęs daug aukų, remiantis įvairiais šaltiniais aukų skaičius gali svyruoti iki 120 partizanų. Naudojantis “Laisvės kovų archyvu” istoriografija, partizanų atsiminimais darbe aprašoma mūšiui vadovavusius ir dalyvavusius partizanus ir pačią mūšio eigą. Visgi įvadinėje dalyje reikėtų apsibrėžti sąvoką, tokią kaip partizaninis karas. 1928 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo Operacijų skyrius numatė, kad ateityje kilus karui vienas iš galimų pasipriešinimo Lietuvoje atvejų būtų partizaninis karas. Partizaninis karas paprastai kyla prasidėjus ginkluotam konfliktui, kai priešininkų galia labai skiriasi ir kai kyla būtinybė gintis nuo tarptautinės humanitarinės teisės nepaisančių karinių pajėgų.¹ „Partizaninis karas – tai visų pirma ginkluotos kovos taktinė forma, kai kada galinti virsti ir karinės strategijos pamatiniu ramsčiu“² Pats partizaninis karas neturi nei fronto nei užnugario. Karas vyksta visur ir visada: mieste, kaime, vasarą, rudenį, o kariaujama ir dieną ir naktį. Partizaninis karas vykdomas teritorinės gynybos principu ir apima visą okupuotą kraštą, kuriame dalyvauja visa tauta. Vieni kaunasi „partizanauja“ kiti vykdo ryšininkų, medikų pareigas, treti aprūpina maistu, apranga, medikamentais. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, laisvės kova tęsėsi. Partizaninį judėjimą pakeitė „tylioji“ rezistencija, disidentinis sąjūdis. Su partizanų judėjimu susijusias organizacijas po 1953 m. palaipsniui pakeitė kitos, ne karinį pasipriešinimą vykdžiusios organizacijos. Kūrėsi jaunimo organizacijos bei grupės, kurių iniciatoriais tapo iš lagerių grįžę pasipriešinimo dalyviai, besimokantis jaunimas ir inteligentija. Šeštajame dešimtmetyje tokių organizacijų bei grupių veikla buvo pagrindinis neginkluoto pasipriešinimo būdas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!