Valdymas romėnų teisėje

Valdymo raidos kelias labai ilgas ir sudėtingas. Nagrinėdami šią temą, Romos teisininkai praktiškai neturėjo iš ko semtis patirties, kadangi seniausios teisės sistemos paprastai daug dėmesio valdymo institucijai neskyrė, nes vyravo nuomonė, kad daikto valdytojas yra ir jo savininkas. Tokią instituciją dar turėjo Babilono bei graikų–egiptiečių teisės sistemos, tačiau graikai šių dviejų sąvokų griežtai neskyrė. Taigi romėnai čia buvo akivaizdi išimtis.
• tiesiogiai nepereina paveldėjimo būdu.
Taigi romėnų teisės literatūroje valdymas suprantamas kaip faktinis daikto turėjimas siekiant jį pasilikti. Populiariausias daikto valdymo būdas, kai nuosavybės teisė į daiktą sutampa su faktiniu jo valdymu, t. y. kai daikto valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo.
Laikymas – tai faktinis daikto turėjimas, kai asmuo nesiekia pasilikti daikto, bet valdo jį trečiojo asmens vardu.
Kasdienybėje valdymas ir nuosavybė dažnai neskiriami. Tačiau jos, kaip teisinės kategorijos, tiek šiandieninėje, tiek romėnų teisėje aiškinamos skirtingai. Šalia ginamų daiktinių teisių (kas daryta actiones in rem būdu) romėnų civilinė teisė numatė teisinę gynybą ir tam tikrų faktinių būsenų. Ši teisinė gynyba buvo pasiekiama neprocesinėmis priemonėmis – interdiktais. Pirmiausia šiuo būdu ir gintas valdymas, kaip tam tikra faktinė būsena, teisininkus pirmiausia dominusi teisinių padarinių požiūriu.
Romos teisininkai griežtai skyrė nuosavybę ir valdymą. Apie valdymą jie sakė: „Aš turiu daiktą“, o apie nuosavybę: „Aš turiu teisę į daiktą“. Ulpianas teigė, kad nuosavybė ir valdymas yra du visiškai skirtingi dalykai. Skirtingai nei nuosavybės teisė, valdymas:
• nesuteikia teisės pareikšti ieškinį bet kuriam pažeidėjui;
• neatsinaujina grįžus iš nelaisvės;
• tiesiogiai nepereina paveldėjimo būdu.
Ofilijus ir Nerva šias sąvokas apibūdino taip: valdymas yra ne teisinė, bet faktinė būsena.
Taigi romėnų teisės literatūroje valdymas (possesio) suprantamas kaip faktinis daikto turėjimas siekiant jį pasilikti. Populiariausias daikto valdymo būdas, kai nuosavybės teisė į daiktą sutampa su faktiniu jo valdymu, t. y. kai daikto valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo. Tačiau tai nėra vienintelis pagrindas valdymui atsirasti, galimos ir kitos daiktinės teisės, pavyzdžiui, superficijaus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!