Vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis, slauga

Plačiąja prasme bendruomenės slaugytojo ir socialinio darbuotojo bendradarbiavimas turėtų būti kasdieninis bendravimas. Man, dirbant bendruomenės slaugytoja, kartu su šeimos gydytoju kasdien tenka priimti daug pacientų, kurie atėję į priėmimą išsako savo socialines problemas lyg pasiguosdami, ir tik po to kalba apie sveikatos problemas norėdami gauti gydymą. Elementariai dėl didelių darbo krūvių slaugytoja negali atlikti socialinio darbuotojo funkcijų (giliau pasidomėti problema, išsiaiškinti problemų priežastis, siūlyti pagalbos variantus) todėl mes galime tik nukreipti žmogų kur kreiptis pagalbos t.y. suteikti informaciją. Socialinės paslaugos yra tikrai labai reikalingos, bet trūksta jas teikiančių darbuotojų ir informacijos apie jų teikiamą pagalbą ir galimybes. Minimalus apsikeitimas informacija apie pacientų problemas egzistuoja ir dedamos pastangos pacientų socialinėms problemoms spręsti kviečiant į pagalbą kitų sričių specialistus, bet to nepakanka, kad pacientai galėtų ramiai jaustis žinodami kad esant reikalui bus suprasti, išklausyti, gaus jiems rūpimą informaciją ,gydymą slaugą ir visą reikalingą priežiūrą. Sprendžiant šias problemas siūlyčiau, kad bendradarbiaujant turi būti rengiami komandiniai aptarimai, kuomet kartu su kitais specialistais numatomi pagalbos teikimo tikslai, sudaroma programa, informuojamas pacientas bei jo artimieji apie veiklos eigą, stebimas jos efektyvumas, prireikus koreguojama programa. Visiems šiems dalykams įgyvendinti reikalinga informacija apie pacientą, jo šeimą ir šiame mažame rate egzistuojančias problemas (šeimos struktūra, vaikystės ir gimimo ypatumai, ryšiai šeimoje, tėvų išsilavinimas, užimtumas, santykis su visuomene, šeimos sveikatos supratimas, smurto ir žalingų įpročių aspektai). Šią informaciją pilnai gali surinkti bendruomenės slaugytojas ir dokumentuoti paciento ambulatorinėje kortelėje,-tai būtų pagrindas socialiniam darbuotojui domėtis šeima ir spręsti joje iškilusius nesklandumus, taip užkertant kelią rimtoms problemoms. Slaugytojas yra veiklos koordinatorius ir bendraudamas su šeimomis pastebi problemas ir organizuoja pagalbą, centre dirbančių specialistų pagalba, vyksta aptarimai ir ieškoma geresnių problemos sprendimo būdų, bendradarbiaujant su kitais skyriais ir tarnybomis. Privačiuose BPG kabinetuose, kur vienas šeimos gydytojas aptarnaujama mažesnę bendruomenę ir geriau pažįsta savo ligonius negu dideliuose centruose, komandinis darbas taip pat manau efektyvesnis negu poliklinikoje, kur ligoniai įpratę lankytis pas bet kokį gydytoją vietoj to, kad bendrauti tik su savo šeimos gydytoju. Geriau komandinis darbas vyksta specializuotose centruose ar skyriuose: Dažnai dideliuose valstybiniuose sveikatos priežiūros centruose yra labai taupomos lėšos, mažinami etatai, didinami darbo krūviai dėl nepakankamo finansavimo. Šios problemos apriboja teikiamų paslaugų kokybę ir pacientai paliekami savo problemas spręsti savarankiškai. Pvz. Jei pacientas keletą kartų bando pakliūti pas savo šeimos gydytoją ir jam nepavyksta arba kiekvieną kartą tenka laukti eilėje po 2-3valandas, paskui mėnesį laukti kol galima pakliūti pas reikalingą specialistą ar gauti reabilitaciją, mokėti už tyrimus, tai ligoniai paprastai paprasčiausiai nesikreipia pas gydytoją arba kreipiasi tada kai jau yra rimtos problemos reikalaujančios sudėtingų chirurginių intervencijų arba neatidėliotinos pagalbos. Šis pavyzdys rodo, kad nepakankama tampa ligų profilaktika ir sveikatos ugdymas. Mano nuomone, bendruomenės slaugytojo ir socialinio darbuotojo bendradarbiavimas yra nepakankamas dėl didelės darbo apimties, nesureguliuotų darbo krūvių. Sunku įsivaizduoti tinkamą bendradarbiavimą, pilną atstovavimą paciento interesų kai bendruomenės slaugytojas savo bendruomenėje turi rūpintis 2000 –čiais pacientų, o socialinis darbuotojas maždaug apie 10 000 bendruomenės narių. Kyla klausimas kaip tai fiziškai įmanoma neskaitant kasdieninių teikiamų paslaugų ir neatidėliotinos pagalbos atvejų. Summary This document is arranged of (įrašyti kurso pavadinimą) Diplomma work. The name of the work: (įrašyti kurso pavadinimą) The author of the work: Vardas Pavardė The dean of the work: kvalifikacija Vardas Pavardė (įrašyti kurso pavadinimą) Katedros pavadinimas DATE Medicine receives many more submissions than it can publish each month. Therefore, we ask referees to keep in mind that every paper that is accepted means that another good paper must be rejected. To be published in Medicine, a paper should meet four general criteria: Provides strong evidence for its conclusions Novel (we do not consider abstracts and internet preprints to compromise novelty) Important to scientists in the specific field Interesting to researchers working in other biomedical research areas In general, to be acceptable, a paper should represent an advance in understanding likely to influence thinking in the field. There should be some reason why the work deserves the visibility of publication in rather than a top specialist journal. All submitted manuscripts are read by the editorial staff. To save authors and referees time, only those papers that seem most likely to meet our editorial criteria are sent for formal review. Those papers judged by the editors to be of insufficient general interest or otherwise inappropriate are rejected promptly without external review (although these decisions may be based on informal advice from experts in the field). Editorial decisions are not a matter of counting votes or numerical rank assessments, and we do not always follow the majority recommendation. We try to evaluate the strength of the arguments raised by each referee and by the authors, and we may also consider other information not available to either party. Our primary responsibilities are to our readers and to the scientific community at large, and in deciding how best to serve them, we must weigh the claims of each paper against the many others also under consideration. We may go back to referees for further advice, particularly in cases where referees disagree with each other, or where the authors believe they have been misunderstood on points of fact. We therefore ask that referees should be willing to provide follow-up advice as requested. We are very aware, however, that referees are normally reluctant to be drawn into prolonged disputes, so we try to keep consultation to the minimum we judge necessary to provide a fair hearing for the authors. When referees agree to review a paper, we consider this a commitment to review subsequent revisions as well. However, editors will not send resubmitted papers to the referees if it seems that the authors have not made a serious attempt to address the referees' criticisms. We take referees' criticisms very seriously, and in particular, we are very reluctant to disregard technical criticisms. In cases where one referee alone opposes publication, we may consult with the other referees as to whether s/he is applying an unduly critical standard. We occasionally bring in additional referees to resolve disputes, but we prefer to avoid doing so unless there is a specific issue on which we feel a need for further advice. Referee selection is critical to the review process, and we base our choice on many factors, including expertise, reputation, specific recommendations and our own previous experience of a referee's characteristics. Įvadas Žarnų infekcinėmis ligomis žmogus užsikrečia tik per virškinamąjį traktą. Jas sukelia labai maži gyvi organizmai, matomi tik per mikroskopą. Žarnų bakterijas galima vieną nuo kitos atskirti, tik ištyrus jų chemines savybes. Temos aktualumas. Žarnyno infekcinių ligų žinoma gana gausi grupė. Sukėlėjai parazituoja žmogaus žarnyne, iš jo su išmatomis pasišalina ir per fekalijomis užterštą vandenį patenka į sveiką organizmą. Užkratą platina parazitai. Šias ligas gali sukelti bakterijos, pirmuonys, virusai, helmintai. Šios ligos buvo žinomos jau senovės Graikijoje, Romoje. Daug apie jas rašė bei nagrinėjo Hipokratas. Istorijoje žinoma keletą infekcinių ligų proveržių ženkliai sumažinusių gyventojų skaičių. Infekcijos lydėdavo karus ir kitokias nelaimes. Lietuvoje dažniausios žarnyno infekcinės ligos: dizenterija, hepatitas A, kirmėlinės ligos, maisto toksinės infekcijos. Šiame darbe pateiksiu galimus prevencijos būdus kovojant su žarnyno infekcinėmis ligomis. Norint išvengti šių ligų reikia laikytis asmeninės higienos bei sanitarinės kultūros- saugoti maisto produktus, vandenį, kovoti su parazitais-musėmis, tarakonais. Be anksčiau išvardintų priemonių, kovoje su žarnyno infekcinėmis ligomis didelę svarbą turi skiepai. Tikslas. Išanalizuoti vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis, slaugos ypatumus ir pranašumus. Darbo uždaviniai: • Nustatyti žarnyno infekcinių ligų rūšis, ypatumus, bei tas ligas įtakojančius veiksnius; • Apžvelgti slaugos, kaip medicinio darbuotojų praktikos kompetenciją; • Ištirti vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slaugos pranašumus, svarbiausios šios srities aspektus; • Išanalizuoti slaugytojo profesinių kompetencijų tobilinimą pagal įvykdytą diplominio darbo tyrima. Darbo problematika. Žarnyno infekcinės ligos yra gana dažnai reiškinys, kurio gydymas yra būtinas ne tik instanciniose įstaigose, bet ir namų sąlygose, todėl būtina išaiškinti, kokia turėti būti slauga asmenų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis. Taip pat yra sverbus aspektas tų ligų sudėtingumo ir reikšmių nustatymas. Darbo metodai ir priemonės. Tyrimui naudojamas kiekybinis ir kokybinis pacientų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slaugos tyrimo metodas, taip pat lyginamosios analizės metodas, kuriuo pagalba bus siekiama įvertinti ir palyginti pacientų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slaugą. Plačiausiai taikomas sisteminės analizės metodas, kuriuo siekiama įvertinti pacientų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slaugos svarbumą bei vykdymo kompetentiškumą. Empiriniu metodu siekiama įvertinti, kaip yra slaugomi pacientai, sergantys žarnyno infekcinėmis ligomis. Teleologinis metodas padės geriau atskleisti pacientų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slaugos ypatumus ir pacientų, sergančių kitomis panašiomis ligomis, slaugos ypatumus. I. Slaugos samprata ir reikšmė medicinoje 1.1. Slaugos apibrėžimas ir esmė Ilgą laiką prioritetine medicinos kryptimi buvo laikoma ūmių ligų diagnostika, gydymas ir profilaktika. Tobulėjant medicinos mokslui ir įrangai jų yra išgydoma vis daugiau. Visuomenėje ima vyrauti lėtinės ligos, kurių profilaktikos bei gydymo efektyvumas yra mažesnis nei ūmių ligų. Gydytojai vis dažniau susiduria su ligų ar traumų pasekmėmis ir senyvų žmonių sveikatos problemomis, dėl kurių ilgam sutrinka žmogaus biosocialinės funkcijos ir jie tampa neįgalūs. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenis, įvairiose pasaulio šalyse neįgalieji sudaro 10-15 proc. visų gyventojų, todėl vis didesnis dėmesys yra skiriamas invalidumo profilaktikai, sergančiųjų ir invalidų reabilitacijai. Reabilitacijos problemos įtraukiamos į PSO, Jungtinių Tautų (JT) vykdomas programas. Daugelyje šalių priimtos deklaracijos dėl invalidų teisių bei jų reabilitacijos programų. Lietuvoje invalidų socialinės integracijos įstatymas priimtas 1991 metais ir numatyta jo įgyvendinimo programa. Siekiama gerinti ligonių ir invalidų medicininę, profesinę, socialinę reabilitaciją, steigiami reabilitacijos centrai, rengiami šio profilio gydytojai bei kiti specialistai, kuriama atitinkama aplinka invalidams. PSO Europos regiono direktorius I.E. Asvall 1998 m. pristatė dokumentą “Sveikata – 21”, kuriame didelis dėmesys skiriamas slaugai. I.E. Asvall sakė: “skleiskite idėjas, keiskitės jomis, stiprinkite, remkite naujas mokymo programas, koncentruokitės ties šeimomis, kur vyksta pagrindiniai procesai, kuriuos jūs galite įtakoti, gerinti gyvenimo kokybę, imkitės sveikatos sistemos reformos.” Europos Sąjungos integracijos vykdomasis komitetas reikalauja kad Lietuvos slaugytojų rengimas atitiktų Europos slaugytojų rengimo standartą. Lietuvos slaugytojas turi atitikti Europos pažangios slaugos praktikos slaugytojo charakteristiką. Dėl tinkamai neįteisintų ir neišplėstų slaugos paslaugų teikimo, ilgėja pacientų buvimo stacionare laikas, brangsta jų gydymas ir reabilitacija, kyla psichologinės problemos. Slaugant dalyvauja tam tikslui nepasirengę visuomenės nariai. Tokia padėtis antihumaniška slaugytino žmogaus ir jo artimųjų atžvilgiu, psichologiškai slegia ir žemina paciento orumą, brangiai kainuoja valstybei. „Pirminė sveikatos priežiūra (PSP) - esminė sveikatos priežiūra, kuri vykdoma pagal kiekvienos šalies finansines galimybes, taikant tokius metodus, kurie yra moksliškai pagrįsti, praktiškai realizuojami ir visuomenei priimtini.“(iš PSO apibrėžimo). PSP apima bendruomenės sveikatos poreikių tenkinimą, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas gydymo įstaigose ir paciento namuose. PSPsamprata grindžiama keturiais pagrindimais principais: • visuotinis prieinamumas ir aptarnavimas pagal poreikius, • bendruomenės ir individų indėlis ir veikla, • įvairių sektorių veiksmai užtikrinant sveikatą ir paslaugų prieinamumą. • tinkama technologija ir ekonominis efektyvumas atsižvelgiant į turimus išteklius. Pagrindinis pirminės sveikatos priežiūros tikslas - užtikrinti turimų išteklių ir paslaugų visuotinį prieinamumą siekiant tinkamai tenkinti svarbiausius gyventojų sveikatos priežiūros poreikius. Tam reikia, jei įmanoma, ne tik užsitikrinti papildomų sveikatos priežiūros išteklių, bet ir perskirstyti esamus sveikatos priežiūros ir socialinius išteklius tiems, kurių poreikiai didžiausi. Devintajame dešimtmetyje kilusios ekonominės krizės daugelyje šalių padidino "turtingųjų" ir "beturčių" sveikatos būklės skirtumus ir dėl to kilo susirūpinimas, kad pažanga siekiant tikslo "sveikata visiems" yra per daug lėta. Tarptautiniu lygiu pirminė sveikatos priežiūra neišvengiamai susijusi su ekonominio lygiateisiškumo, subalansuotos pasaulio raidos ir tarptautinės taikos siekiais. Tolygesnis išteklių paskirstymas pasaulio tautoms paskatins pirminės sveikatos priežiūros pažangą, teigiama literatūroje.( Pirmasis reformų dešimtmetis: sveikatos priežiūros sektorius socialinių-ekonominių pokyčių kontekste. Vilnius: Sveikatos ekonomikos centras, 2000.) Efektyvi pirminė sveikatos priežiūra reikšmingai prisideda prie didesnio socialinio teisingumo ir lygiateisiškumo, mažindama atotrūkį tarp tų, kurie turi galimybę naudotis tinkamo lygio sveikatos priežiūros paslaugomis, ir tų, kurie tokios galimybės neturi, mažindama atotrūkį tarp tų, kuriems pakanka maisto ir švaraus vandens, ir tų, kuriems to nepakanka bei mažindama didelį kūdikių, vaikų ir motinų mirtingumo ir sergamumo lygį. „Norint pagerinti gyventojų sveikatos būklę, nepakanka vien teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Patys žmonės turėtu tapti svarbiais šio proceso dalyviais. Todėl pirminė sveikatos priežiūra suteikia bendruomenėms galimybių labiau pasikliauti savimi ir aktyviau bei atsakingiau prisidėti prie jų pačių sveikatos gerinimo. Siekiant didinti bendruomenės indėlį, visuomenė turi būti informuota ir skatinama. Todėl labai svarbu, kad sveikatos priežiūros sistema informuotų bendruomenes apie pagrindinius pirminės sveikatos priežiūros metodikos principus arba jos įtaką jų pačių vaidmeniui bei apie jų turimas technologines priemones, leidžiančias imtis atitinkamų veiksmų sveikatai užtikrinti. Sveikatos priežiūros darbuotojai taip pat turėtų stengtis kuo labiau skatinti bendruomenę vadovautis šia samprata.“1 „Taikant pirminės sveikatos priežiūros sampratą praktiškai, reikia išsamiai apsvarstyti sveikatos priežiūros klausimus, kai tik yra planuojami bendrieji ekonomikos pokyčiai. Privalu surinkti įrodymų siekiant didinti žmonių informuotumą apie tai, kokios naudos sveikatai gali duoti alternatyvios ūkio plėtros politikos kryptys, ir nustatyti šių alternatyvų kainą. Pavyzdžiui, kokį grynąjį poveikį sveikatai turės maisto produktų kainų kilimas, naujas fabrikas, melioracijos projektas ar socialinės apsaugos programa? Kam tai yra naudinga, o kam - ne? Intervencijų pasirinkimas yra svarbus, kadangi ištekliai - riboti. Dar viena praktinė PSP sampratos reikšmė yra ta, kad sveikatos priežiūros sistemai reikia suteikti galimybių atitinkamu lygiu derinti savo veiksmus su kitais sektoriais. Pavyzdžiui, sveikatos centras, atsakingas už tam tikrą gyventojų grupę, turėtų glaudžiai ir įvairiais būdais bendradarbiauti su žemės ūkio tarnybomis: nustatyti mitybos problemas ir rasti atitinkamų sprendimų, nagrinėti sezoninį ryšį tarp žemės ūkio darbininkų poreikio ir ligų paplitimo bei sušvelninti ekologinius pavojus sveikatai.“2 Bendruomenėje galbūt nereikės steigti specialių sveikatos priežiūros struktūrų sektorių bendradarbiavimui palengvinti, jei sveikatos priežiūros klausimus gali veiksmingai spręsti esamos socialinės organizacijos, pavyzdžiui, kaimo plėtros komitetai. „Siekiant ekonominio efektyvumo ištekliai turi būti paskirstomi taip, kad duotų daugiausia naudos. Nauda vertinama pagal tai, kiek galima tenkinti kuo daugiau žmonių sveikatos poreikius. Tam reikia pasitelkti tinkamas technologijas, kurių tinkamumas daugiausia vertinamas pagal tai, kiek jomis pavyksta maksimaliai padidinti efektyvumą ir iki minimumo sumažinti išlaidas. Tiesiogiai vadovaujantis šiuo principu, PSP akcentuojamas profilaktinių paslaugų ir sveikatingumo skatinimo stiprinimas. Jei pasitelkiamos tinkamos technologijos ir ekonomiškai efektyvios strategijos, ir ištekliai naudojami efektyviai. Pavyzdžiui, užduotys, pavestos įvairias pareigas užimantiems sveikatos priežiūros darbuotojams, turi būti skiriamos taip, kad daugumą problemų galėtų įveikti mažiausiai apmokytas žmogus, sugebantis jas spręsti (pavyzdžiui, kad peršalimo negydytų specializuoti gydytojai). Dar vienas tinkamos ir ekonomiškai efektyvios technologijos pavyzdys - vaistų pirkimo apribojimas iki riboto "būtinų" vaistų sąrašo, kurie būtų perkami konkurencinio konkurso būdu.“3 Siekiant didinti sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį efektyvumą ir veiksmingumą taip pat reikia perskirstyti valstybės išteklius iš ligoninių, teikiančių brangias specialistų paslaugas, į labiau periferinio lygio rajoninę sveikatos priežiūros sistemą, įskaitant bendruomenės sveikatos centrus. Tai yra daroma, pirminė sveikatos priežiūra tampa prioritetine sritimi, kuo daugiau dedama pastangų gydymui slaugai reabilitacijai ambulatorinėmis sąlygomis, plėtojama priežiūra pacientų namuose. Pavyzdinė pirminės sveikatos priežiūros komandos vizija: „Mes – komanda ir rūpinamės ir siekiame vienintelio tikslo, t.y. pagerinti visos bendruomenės, kurios labui mes dirbame, gyvenimo kokybę; daugiausiai dėmesio ir jėgų skirtume sveikatingumo skatinimui, o ne ligų gydymui; ypač daug dėmesio skirtume holistiniam požiūriui į sveikatą, mūsų pacientų gerovę ir ugdymą; pacientai prisiimtų atsakomybę už savo sveikatą; mes bendradarbiautume tarpusavyje, su pacientais ir su bendruomene; gydydami pacientus taikytume teisumo/lygiateisiškumo principą ir visi bendruomenės nariai turėtų vienodas galimybes; mūsų pirminės sveikatos priežiūros centras būtų finansuojamas pakankamai, kad būtų užtikrinta nenutrūkstama jo veikla. Kad pasiektų tokią viziją , komanda turi gerai suplanuoti siekius, tikslus ir uždavinius, ir siekti jų bendradarbiavimo principu.“4 Tokia vizija šiandien pradėta įgyvendinti ir tikslai siekiami. 1.2. Slaugos turinys Asmens sveikatos priežiūra - valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. Ji apima prevencinę medicinos pagalbą, profilaktinius patikrinimus, būtinąją medicinos pagalbą, diagnostiką, žmogaus kraujo ir jo produktų transfuziją, medicininę reabilitaciją ir sanatorinį gydymą, slaugą, žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystę ir transplantaciją, socialines paslaugas, medicininę ir nedarbingumo ekspertizę. Prevencinę medicinos pagalbą sudaro: • informacinės paslaugos ligų profilaktikos klausimais, kurias privalo teikti visi asmens sveikatos priežiūros specialistai; • atskirų asmenų grupių (atrankiniai) sveikatos patikrinimai; • užkrečiamųjų ligų imunoprofilaktika ir chemioprofilaktika; • profilaktiniai patikrinimai. Profilaktiniai patikrinimai: • Nustatytų profesijų darbuotojai bei nustatytuose darbuose, gamybos šakose ir baruose dirbantys asmenys prieš pradėdami profesinę veiklą ir jos metu privalo pasitikrinti sveikatą. Šių profesijų, darbų, gamybos šakų ir barų sąrašą, asmenų sveikatos tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. • Sveikatos priežiūros įstaigos privalo per nustatytą laiką tikrinti nėščiųjų, vaikų iki 16 metų, motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai, ir kitų asmenų, kurių sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija, sveikatą. • Asmenų patikrinimo, izoliavimo, stebėjimo dėl užkrečiamųjų ligų tvarką ir sąlygas nustato Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas. Būtinoji medicinos pagalba ir jos teikimo ypatumai: • Būtinajai medicinos pagalbai priskiriama: pirmoji medicinos pagalba; institucinė (nestacionarinė ar stacionarinė) skubi medicinos pagalba. • Būtinosios medicinos pagalbos mastą ir teikimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija. • Gelbstint asmenų, kuriems dėl nelaimingo atsitikimo, avarijų, ekologinių ir gaivalinių nelaimių arba dėl ūmaus susirgimo yra būtina medicinos pagalba, gyvybę, pirmąją medicinos pagalbą privalo nedelsiant suteikti sveikatos priežiūros, farmacijos specialistai bei kiti asmenys, buvę kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar gyvybei pavojingo ūmaus susirgimo vietose. Sveikatos priežiūros, farmacijos specialistų bei kitų asmenų, privalančių suteikti pirmąją medicinos pagalbą, sąrašą ir kompetenciją nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Diagnostikos ir gydymo priemonių taikymo ypatumai: • Sveikatos priežiūros specialistai turi teisę pasirinkti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka aprobuotas diagnostikos ir gydymo metodikas bei technologijas. • Sveikatos priežiūros specialistai gali panaudoti naujus, moksliškai pagrįstus, bet dar nustatyta tvarka neįregistruotus vaistus, neaprobuotus profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodus, medicinos aparatūrą ir instrumentus tik stengdamiesi pacientą išgydyti, išgelbėti ar pratęsti jo gyvybę. Šiuo atveju jie privalo gauti paciento, o jeigu jis yra nesąmoningos būsenos arba nepilnametis, - jo tėvų, artimųjų, globėjų ar jo atstovo, taip pat sveikatos priežiūros įstaigos medicinos etikos komisijos sutikimą. Sutikimas turi būti patvirtintas raštu. Kai pacientas yra nesąmoningos būsenos ir kai nėra jokių žinių apie jo artimuosius, tėvus, globėjus ar jo atstovą, šios technologijos gali būti taikomos tik raštiškai pritarus ne mažiau kaip dviejų atitinkamos specialybės gydytojų konsiliumui bei sveikatos priežiūros įstaigos medicinos etikos komisijai. • Priverstinės hospitalizacijos, priverstinės diagnostikos bei priverstinio gydymo priemonių taikymas galimas tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, kai yra reali grėsmė, kad šie asmenys veiksmais ar dėl savo sveikatos būklės gali padaryti žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei. Žmogaus kraujas transfuzijai ar kraujo produktų gamybai gali būti paimtas iš donoro tik šio laisva valia ir sutikimu. Su žmogaus kraujo paėmimu ir jo produktų gamyba, eksportu, importu bei transfuzija susijusius santykius reguliuoja Kraujo donorystės įstatymas. Žmogaus audinių, ląstelių ir organų panaudojimo ribojimas: • Gyvo ar mirusio žmogaus audiniai, ląstelės ir organai negali būti civilinių komercinių sandorių objektas. • Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos sąlygas bei tvarką nustato Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Pacientų atrankos ir siuntimo į medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo sveikatos priežiūros įstaigas sąlygas ir tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija. 1.3. Slaugos veiksniu ypatumai ir juos įtakojantys veiksniai Slauga yra asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą. Slaugos paslaugos asmenims yra teikiamos sveikatos priežiūros, socialinės globos, kitose įstaigose (įmonėse) bei namuose, kur jie gyvena. Planuojant slaugomo ligonio mitybą, būtina atkreipti dėmesį į: • amžių, • lytį, • kūno masę, • ligą ar ligų grupę, • kramtomojo aparato būklę, • galimus rijimo sutrikimus, • mitybos įpročius (kokį maistą mėgsta, kada įprastai valgo, gal vegetaras), • alergiją maisto produktams, jų toleravimą (pvz., ar toleruoja pieno produktus), • taip pat gydytojo rekomendacijas. Taip pat reikėtų paciento ar jo artimųjų paklausti: • ar būna pykinimo, vėmimo priepuolių, kas juos provokuoja, ar yra maisto produktų, kurių kvapas ar vaizdas sukelia šleikštulį ir pan.; • ar vargina pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas, viduriavimas; • kaip kinta kūno svoris pastaruoju laiku, koks apetitas; • koks paciento regėjimas, skonio jutimas, ar jis domisi maistu. Svarbu ir tai, koks ligonio fizinis aktyvumas, kokia ligos fazė (fiziškai aktyvesniam ligoniui, karščiuojant, esant aktyviai ligos "sunaudojimo" fazei, pvz., sergant sepsiu, ligos gijimo fazėje reikalinga didesnis kaloringumo dieta). Įprastai užtenka gauti 2000-2500 kcal per parą, jei nėra kitų rekomendacijų. Jei ligonis pats nevaikšto, reikia pasirūpinti, kad jam valgyti būtų patogu. Jei galima, ligonį pasodinti, pasirūpinti, kad būtų patogiai atsirėmęs. Jei valgo lovoje, būtų patogu turėti specialų žemą lovoje pastatomą stalelį. Ligoniui, kuris negali gerai kramtyti, maistas turi būti atitinkamai paruoštas – trintas, maltas ir pan. Svarbu, kad valgydamas ligonis neužspringtų, todėl girdyti ar maitinti šaukšteliu reikia sėdintį, ant šono gulintį ligonį. Jei ligonis blogai ryja, springsta, rijimas labai skausmingas (pvz., labai pažeista burnos gleivinė), pasakykite gydytojui – galbūt tikslinga įvesti zondą į skrandį. Maitinimas per zondą gali trukti neilgai. Planuojant ilgalaikį maitinimą per zondą, paprastai įvedamas specialus plonas zondas, jis gali būti įstumiamas į skrandį ar į dvylikapirštę žarną. Kaip prižiūrėti ir maitinti tokį ligonį, pasitarkite su gydytoju. Norint pagirdyti gulintį ligonį, paguldykite jį ant šono, arba pasukite ligonio galvą į šoną. Patogiau atsigerti bus per šiaudelį, arba iš indo su snapeliu. Stebėkite, kad gėrimo ar maisto nepatektų į kvėpavimo takus. Jei pacientą pykina: • Paklauskite, gal pykinimą, šleikštulio jausmą sukelia kurie nors išoriniai dirgikliai, pvz., kvapas, spalva (medikamentų, maisto). Pašalinkite juos. • Galbūt pacientui padės keletas gilių atodūsių. • Galbūt šleikštulio pojūtį provokuoja kilnojimasis, judėjimas. Prieš valgį paprašykite paciento pagulėti, pasėdėti ramiai. • Ribokite gėrimo ir maisto kiekį tuo momentu, kai pykina. Praėjus priepuoliui - gerti ir valgyti duokite po truputį, mažais kiekiais. • Neduokite to maisto, kuris sukelia pacientui neigiamas asociacijas. • Pasirūpinkite lengvais, bet maistingais pusryčiais. Dažnai savijauta pablogėja dienos bėgyje, bet apetitas išlieka geras nuo pirmojo valgymo. • Pabandykite patiekti švelnų, neprieskoningą maistą. Yra duomenų, kad pikantiškas, riebus maistas gali provokuoti pykinimą. Pykinimą gali palengvinti gėrimai su angliarūgšte (mineralinis vanduo), čiulpiami ledinukai. Jei pacientas vemia: • Laikinai nutraukite valgymo procesą. Pagalvokite, kokie veiksniai galėjo išprovokuoti vėmimą. • Padėkite vemiančiam pacientui – palenkite galvą į priekį, virš kriauklės, indo. Stebėkite, ar nedūsta. ar nėra užspringimo požymių. Galbūt reikės išsiurbti turinį medicininiu siurbliu. Silpną, be sąmonės pacientą paverskite ant šono. • Jei pacientas vemia dažnai, paprastai patogesnė yra gulima nei sėdima padėtis. Nekeiskite padėties staiga. • Pasirūpinkite, kad apšvietimas, garsai (muzika ir kt.), ventiliacija būtų optimalūs pacientui. Šie dirgikliai, jei sukelia diskomfortą, gali provokuoti vėmimą. • Ant paciento kaktos, sprando uždėkite šlapią šaltą rankšluostį. Vemiant nemalonus yra šių vietų odos lipnaus prakaito jausmas. • Pasirūpinkite burnos higiena po vėmimo priepuolių. Būtina tinkamai planuoti paciento maitinimą. Be abejo, mitybos produktų pasirinkimui, ar tam tikrų produktų nesirinkimui turi įtakos liga, taip pat bendra sveikatos būklė. Rekomenduojama rinktis neriebų, neaštrų maistą, vengti sūraus, riebaus, gausaus gyvulinės kilmės riebalų maisto, vartoti pakankamai vaisių, daržovių, augalinių aliejų. Rekomenduojama valgyti 4-6 kartus per dieną. Maistas turi būti šviežias, paprastas, įvairus, šiltas ir mėgstamas. Mitybos subalansavimas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis. Remiantis sveikos mitybos principais, baltymai turėtų sudaryti 10-12%, riebalai – 30-35%, o angliavandeniai – apie 50-60% paros raciono. Druskos kiekį patariama riboti iki 5 g per parą, ypač tai svarbu pagyvenusiems pacientams, kai padidėjęs kraujospūdis, sergama širdies ir kraujagyslių, inkstų ligomis. Senyvų žmonių blogėja kramtomojo aparato būklė, mažėja virškinimo sulčių sekrecija, mažiau fermentų išskiria kasa, sulėtėja žarnų peristaltika, lėtėja inkstų, kepenų veikla, lėtėja medžiagų apykaita – į tai taip pat reikėtų atsižvelgti. Pagyvenę žmonės dažnai kenčia dėl mitybos nepakankamumo, tam įtakos turi ir paciento nuotaikos, socialinė būklė – vienišumo jausmas, depresija, apatija, sumažėjęs fizinis aktyvumas. Šie pacientai dažniau kenčia ir nuo vidurių užkietėjimo. Senyvo amžiaus žmonėms paprastai rekomenduojama mažiau kalorijų turinti dieta, tačiau ji turi išlikti pilnavertė. Be abejo, fiziškai aktyvesniam žmogui, energijos reikės daugiau. Vidutiniškai 75 metų vyrams rekomenduojama 2000-2050 kcal per dieną, o moterims – 1600 kcal. Dietos ypatumai: mažiau riebalų, daugiau skaidulinių medžiagų, vitaminų ir mineralų. Pagyvenusių žmonių mityboje turi išlikti pakankamas baltymų kiekis – toks pats, kaip jauno žmogaus, jei dėl esamos sveikatos būklės nerekomenduojama kitaip (pvz., sergant ryškiu inkstų nepakankamumu, labai susilpnėjus kepenų funkcijai, baltymų kiekis ribojamas). Rekomenduojama vartoti daugiau augalinės kilmės riebalų. Skaidulinių medžiagų patariama vartoti apie 20 g per parą. Jos skatina žarnų peristaltiką, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Jei sunku kramtyti, patartina valgyti virtas ar šutintas daržoves, vaisius. Mažakraujystė, atsirandanti dėl lėtinių ligų, dažnai yra sąlygota geležies stokos. Geležis blogai pasisavinama ir dėl sumažėjusios skrandžio rūgščių sekrecijos, tam tikrų vaistų vartojimo. Tokiems pacientams reikia vartoti pakankamai mėsos. Kaip angliavandenių šaltinį patartina valgyti vaisių, daržovių ir grūdų produktų, kuriuose yra gausu vitaminų, mineralų ir skaidulinių medžiagų. Dar viena aktuali problema – kalcio kiekio organizme mažėjimas. Dėl to retėja kaulai. Rekomenduojama vartoti pakankamai pieno produktų. Per dieną rekomenduojama išgerti 6-8 stiklines (1,5-2 l) skysčių. Yra būklių, kai reikalaujama labai riboti geriamus skysčius, arba rekomenduojama jų išgerti daugiau, tai nurodys gydytojas. „Reabilitacijos“ terminas vartojamas jau nuo senų laikų ir reiškia atimtų teisių grąžinimą. Medicinoje šis terminas pirmą kartą pavartotas 1946 m. Vašingtone vykusio kongreso metu, kur buvo svarstomas tuberkulioze sergančių ligonių gydymas. Jau prieš 3000 metų japonai ir kinai suprato judėjimo reikšmę organizmui. Kinai gydė kvėpavimo pratimais, masažu, senovės graikai V a. pr. Kr. – mankšta, bėgimu. Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) savo darbuose aprašė gydomosios mankštos metodiką širdies, kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti. Romėnai garbino kūno grožį, judesių harmoniją ir skatino fizinę kultūrą. Celsas (I a. po Kr.) savo veikale „Apie mediciną“ pabrėžė gydomosios mankštos naudą gydant paralyžius ir aprašė metodiką: pirma atliekamas masažas, pasyvūs judesiai, vėliau aktyvūs pratimai gulint. Jėgoms grąžinti rekomendavo vaikščiojimą ir masažą. Avicena (980-1037 m.) aprašo fizinių pratimų, saulės ir oro vonių naudojimą ligų gydymui ir profilaktikai. Vėliau pradėti leisti specialūs leidiniai apie gydomąją mankštą, nemedikamentinių priemonių naudojimą širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos ligoms gydyti. Šiandien žodis „reabilitacija“ reiškia kompleksinį medicininių, socialinių, pedagoginių ir profesinių priemonių naudojimą, siekiant maksimalaus reabilituojamo asmens fizinio, psichologinio bei socialinio savarankiškumo. Terminas „reabilitacija“ dažnai tapatinama su terminu „fizinė medicina“, bet tai nėra sinonimai, tiksliau „fizinė medicina“ yra viena iš „reabilitacijos“ sudedamųjų dalių. Fizinė medicina tradiciškai yra siejama su ligų gydymu, naudojant specialią techniką ir fizines priemones (šilumą, šaltį, vandenį, elektrą, magnetines bei kvantines bangas ir kt.). Medicininė reabilitacija – tai kompleksinis medicininių reabilitacijos priemonių (fizioterapijos, kineziterapijos, ergoterapijos, ortopedinių ir kompensacinių priemonių, psichologinės pagalbos, gydymo vaistais, dieta, pacientų ir jų artimųjų mokymo ir kt.) taikymas siekiant kuo daugiau sugrąžinti sutrikusias funkcijas (sveikatos grąžinamasis gydymas), jas kompensuoti (reabilitacija III, reabilitacija II, pakartotinė reabilitacija) ir palaikyti pasiektą funkcinio pajėgumo lygį (palaikomoji reabilitacija). Palaikomoji reabilitacija – tai medicininės reabilitacijos priemonių (fizioterapijos, kineziterapijos, ergoterapijos, ortopedinių ir kompensacinių priemonių, gydymo dieta, vaistais, psichologinės pagalbos, ligonio mokymo) ir socialinių priemonių kompleksas, padedantis palaikyti individo anksčiau pasiektą funkcinio pajėgumo lygį. Sunkią negalią turintiems pacientams gali būti skiriama pakartotinė reabilitacija. Sudėtinė reabilitacijos dalis yra sveikatos grąžinamasis gydymas (SGG). Tai medicininių reabilitacijos priemonių kompleksas (fizioterapija, kineziterapija, gydymas vaistais, dieta, psichologinė pagalba, ligonio mokymas), padedantis kuo greičiau sugrąžinti sutrikusias funkcijas (grįžtamų funkcijų sutrikimų atvejais) ir ligonio darbingumą, išvengti komplikacijų ir invalidumo bei ūmios ligos perėjimo į lėtinę formą. Iki 1991 metų Lietuvoje sanatorijose buvo taikomas antirecidyvinis (padedantis išvengti atkryčio) gydymas. Tai klasikinis sanatorinis gydymas. Sanatorija yra stacionarinė asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kuri teikia lėtinėmis progresuojančiomis ir pasikartojančiomis ligomis sergančių pacientų antirecidyvinio gydymo paslaugas, taikant natūralius (balneo-, peloido-, klimato terapiją) bei performuotus gamtinius veiksnius. Sanatorijos, kurios įsteigė specialius reabilitacijos skyrius ir turi atitinkamą leidimą, gali teikti medicininės reabilitacijos paslaugas. Reabilitacijoje naudojami terminai: invalidumas, funkcijos sutrikimas, negalia, biosocialinės funkcijos. Reabilitacinės priemonės pradedamos taikyti pacientui patekus į specializuotą ligoninės stacionaro skyrių (dėl terapinių, chirurginių ir kitų ligų). Atsižvelgiant į ligonio sveikatos būklę, taikomos skirtingos apimties ir intensyvumo reabilitacinės priemonės. Tai yra pirmasis reabilitacijos etapas, po kurio, jeigu reikalingas reabilitacijos priemonių tęstinumas, pacientas nukreipiamas antrajam etapui. Antrasis reabilitacijos etapas reikalingas tiems pacientams, kuriems po pirmojo etapo išlieka biosocialinių funkcijų sutrikimų. Antrasis etapas vykdomas specialiuose reabilitacijos skyriuose. Pagal biosocialinių funkcijų sutrikimo laipsnį, taikoma atitinkamo lygio reabilitacija. Sunkiausiems pacientams taikoma trečio lygio reabilitacija (reabilitacija III), lengvesniems ligoniams – antro lygio reabilitacija (reabilitacija II). Trečiasis reabilitacijos etapas (ambulatorinė reabilitacija) vykdomas ambulatoriškai, kai pacientui nereikalinga stacionarinė reabilitacija ir jis gali lankytis pas specialistus ambulatoriškai. Tai ypač patogu dirbantiems asmenims. Pacientas gali patekti į šį etapą iškart po pirmojo. Reabilitacijos rūšis yra skiriama atsižvelgiant į tai, kaip sutrikusios paciento biosocialinės funkcijos: grįžtamai, negrįžtamai ir kt. (žiūrėti pridedamą schemą). III lygio kompleksinė reabilitacija (reabilitacija III) – tai koordinuotas medicininių, psichologinių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių taikymas reabilituojamiems asmenims, turintiems biosocialinių funkcijų sutrikimų, kad būtų pasiektas didesnis fizinis, psichinis, socialinis savarankiškumas ir galima visavertė integracija į visuomenę. Jos metu su pacientu dirba visa reabilitacijos komanda:  fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas;  fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytoja;  kineziterapeutas;  ergoterapeutas;  socialinis darbuotojas;  psichologas;  logopedas;  gydytojas ortopedas;  kompensacinės technikos specialistas;  šeimos nariai ir artimieji;  likimo draugai;  neįgaliųjų visuomeninės organizacijos;  jei reikia, gydytojai specialistai (urologas, chirurgas, neurologas, ginekologas, dietologas ir kt.). Tokia sudėtinga reabilitacijos komanda reikalinga tik patiems sunkiausiems ligoniams (pvz., kai yra nugaros smegenų pažeidimas, galvos smegenų trauma ar galvos smegenų kraujotakos sutrikimas). Ji vykdoma specializuotuose reabilitacijos centruose, kurie yra VUL Santariškių klinikose, Kauno universitetinėse klinikose bei Palangos reabilitacijos ligoninėje. Ligoniams, turintiems ne tokius ryškius biosocialinių funkcijų sutrikimus, reikia mažesnės apimties reabilitacinių priemonių (reabilitacija II), šios paslaugos yra teikiamos daugiaprofilinių ligoninių reabilitacijos skyriuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Telšiuose, Marijampolėje, Alytuje bei Utenoje), reabilitacijos ligoninėse, sanatorijose (Druskininkuose, Birštone, Palangoje) bei ambulatoriškai. Kad reabilitacija būtų visavertė, svarbu, jog visos jos sistemos dalys, kaip antai: medicininė, socialinė, psichologinė reabilitacija, būtų vystomos tolygiai. Socialinė reabilitacija apima tokias sritis, kaip invalidumas ir lengvatos, kompensacinė technika, aplinkos pritaikymas, ugdymas, užimtumas bei daugelį kitų. Neįgaliųjų kompensacinė technika (įvairūs vežimėliai, vaikštynės, lazdos ir t.t.) yra viena svarbiausių reabilitacijos grandžių. Ji judėjimo negalią turintiems žmonėms suteikia galimybę kompensuoti prarastąją funkciją, pristabdo ligos progresavimą. Paciento reabilitacijos metu, reabilitacinės komandos nariai nusprendžia, kokia kompensacinė technika bus reikalinga. Vėliau socialinis darbuotojas paruošia dokumentus reikalingai technikai gauti bei tarpininkauja tarp paciento ir Respublikinio invalidų kompensacinės technikos centro. Pacientui užtikrinamas tinkamos kompensacinės technikos gavimas. Profesinė reabilitacija apima ir profesinį orientavimą, ir mokymą darbo vietoje, aukštojoje, aukštesniojoje mokykloje, specialiose mokymo įstaigose, specialiuose kursuose ir t.t. Norint integruoti žmogų su negalia į darbo rinką, reikia, kad jo profesija būtų paklausi. Pasitaiko atvejų, kuomet ligonis grįžta į ankstesnę darbo sritį, bet tai būna retai. Daugumai reikia rasti naują darbo vietą arba gyventi iš gaunamos invalidumo pensijos. Lietuvoje per 1991-1995 m. laikotarpį buvo sukurta teisinė ir organizacinė gyventojų užimtumo bazė. Teisiniai aktai numatė papildomas užimtumo garantijas invalidams ir jų visuomeninėms organizacijoms. Invalidų darbinę veiklą reglamentuoja 1991 m. priimtas ir 1998 m. naujos redakcijos Invalidų socialinės integracijos įstatymas, taip pat Darbo sutarties įstatymas, Bedarbių rėmimo įstatymas, Žmonių saugos darbe įstatymas, Atostogų įstatymas, Socialinių paslaugų įstatymas bei kiti teisiniai aktai. Išanalizavus šiuos įstatymus, galima teigti, kad Lietuvos socialinė politika invalidumo srityje orientuota į lygių galimybių invalidams principų įgyvendinimą. Tačiau šiuo metu toli gražu ne visi invalidai gali pasigirti lygiomis mokymosi ar įsidarbinimo galimybėmis. Nors užimtumo teisinė bazė sukurta, tačiau nerengiami invalidų profesinės reabilitacijos specialistai, kurių funkcijas dabar atlieka socialiniai darbuotojai bei darbo biržų specialistai. Žmogaus negalia suprantama kaip konfliktas su aplinka, todėl svarbu ją keisti, pritaikyti žmogaus su negalia poreikiams. Labai svarbu yra panaikinti kliūtis išeinant ir įeinant į namą ar butą. Vietoje laiptų ir slenksčių reiktų įrengti pandusus (nuožulnius takelius) su turėklais. Viduje sustatyti baldus taip, kad atsirastų vietos patogiai judėti. Pasirūpinti papildomais ranktūriais, suoleliais, laipteliais į vonią ir tualetą. Nemokamai aplinką žmonėms su negalia pakeičia Aplinkos pritaikymo asociacija, kuri įsikūrusi Vilniuje, Žemaitės gatvėje. Ši asociacija turi filialų ir kituose Lietuvos miestuose. Socialinis darbuotojas taip pat gali tarpininkauti ir konsultuoti invalidumo, laisvalaikio organizavimo srityse ir t.t. 1.4. Slaugos pagrindai Tvarkant lovą visuomet pasižiūrėkite, ar paklodė užtiesta lygiai, ar nesusidaro raukšlių. Tai ypač svarbu slaugant sunkų ligonį, kuris didesnę paros dalį guli, kurio sugebėjimas judėti yra ribotas. Matomas susidariusias raukšles reikia ištiesinti ištempiant paklodę, išpurenti susigulėjusią pagalvę. Antklodė turi būti minkšta, nesunki, užtiesta lygiai. Lovos skalbiniai geriausi medvilniniai – jie gerai skalbiami, pralaidūs orui, sugeria prakaitą. Nereikia priminti, jog lovos skalbiniai turi būti švarūs, keičiami, jei prireikia ir kelis kartus per dieną. Kada keisti lovos skalbinius, sprendžiama individualiai, bet, be abejonės, tai daryti tenka dažniau, jei ligonis yra gulintis. Sunkiems ligoniams, kurie turi šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimų ties sėdmenų sritimi paklojamos specialios vienkartinės paklotėlės, kurios vienoje pusėje turi sugeriamą paviršių, kitoje pusėje vandeniui nelaidų paviršių. Svarbu prižiūrėti, kad paklotėlė nesusiraukšlėtų, pavertus ligonį, ją ištiesinti, sušlapusią pakeisti kita. Jei neišeina paklotėlės ištiesinti, kad nesiraukšlėtų, taip pat pakeisti kita. Paklodės raukšles reikia ištiesti kiekvieną kartą vartant ligonį, taip pat žiūrėti, kad ant kūno neliktų raukšlių įspaudų. Jei ligonis nejudrus, sunku jį vartyti, galima ant paklodės užtiesti puspaklodę, be abejo, kontroliuoti, kad ir ši nesiraukšlėtų. Tada ligonį vartyti taip: paėmus už abiejų puspaklodės kampų juos atsargiai kelti, kartu versis ir ligonis. Viską daryti labai atsargiai, jei galima, su kito žmogaus pagalba, kad pacientas būtų paverstas saugiai, jam nesukeliant skausmo. Verčiant ligonį į kitą pusę, keliami kiti du puspaklodės kampai. Jei ligonis yra gulintis, kyla klausimas, kaip gi pakeisti paklodę, jei tuo metu ligonio negalima paguldyti kur nors kitur. Šį darbą patogiau atlikti dviese. Daroma taip: ligonis paverčiamas ant šono, kitam slaugytojui jį prilaikant, pusė nešvarios paklodės išilgai suvyniojama į volelį, tada tiesiama pusė švarios paklodės, ji ištiesinama, o likusi pusė lieka suvyniota į volelį. Po to ligonis paverčiamas į priešingą pusę, suvyniojama likusi pusė nešvarios paklodės, išvyniojama ir ištiesinama švari paklodė. Ligonį prausiant lovoje, ta dalis, kuri gali sušlapti, užtiesiama klijuote ar kita vandeniui nelaidžia medžiaga. Ligonio rūbai turi atitikti svarbiausius higieninius reikalavimus. Jie turi būti natūralaus pluošto, geriausiai tinka medvilniniai. Svarbu, kad ligonio apranga būtų patogi, laisva, nevaržytų judesių, sugertų prakaitą. Patogūs yra dviejų dalių kostiumai (pvz., kelnės ir švarkelis, palaidinukė), tada patogu šiuos rūbus keisti. Be to, nepamirškime, kad gydytojui turi būti patogu ligonį apžiūrėti, todėl rūbai turi būti tokie, kad lengvai atsisegtų ar būtų nesunku juos pakelti nesukeliant skausmo ligoniui. Rankovės pageidautina plačios, arba trumpos, kad būtų patogu matuoti kraujospūdį. Jei ligonis guli su ilgesniais marškiniais, reikia žiūrėti, kad po nugara jie nebūtų susimetę į raukšles. Apatiniai baltiniai keičiami kas dieną arba dažniau, jei reikia. Viršutiniai drabužiai keičiami bent kartą per savaitę. Tiek apatiniai, tiek viršutiniai drabužiai keičiami, jei susitepa krauju, pūliais, kitais sekretais ar sušlampa. Patogu turėti storesnės medžiagos chalatą ar kitą drabužį, kuriuo patogu apsisiausti ar užsivilkti atsisėdus, vežant į tyrimus ar procedūras, išėjus pavaikščioti. Būtina turėti kojines, kurios užmaunamos išlipus iš lovos arba ir lovoje, jei kojos šąla. Tinka medvilninės kojinės, o jei jų nepakanka (šaltesniu metų laiku, šąlant kojoms, senyvo amžiaus pacientams) tinka švelnios vilnos kojinės. Prieš aptariant, kaip padėti pacientui, reikėtų atkreipti dėmesį į:  odos savybes: sausa, riebi, išberta, senyvo žmogaus, vaiko, paauglio, ar yra žaizdelių, erozijų;  plaukus: vyro, moters, vaiko (svarbu įvertinti ir higieninį, ir kosmetinį aspektą);  kramtomąjį aparatą. Suaugęs žmogus turi 32 dantis, gyvenimo eigoje dažnai jų lieka mažiau. Reikia atkreipti dėmesį į dantų spalvą (ji gali būti tamsesnė nuo vaikystės, pasikeitusi dėl rūkymo, senyvo amžiaus), į dantų skaičių, jų būklę. Galbūt pacientas turi protezus, reikia sužinoti, kaip juos toleruoja, ar gali su jais kramtyti. Be to, įvertinkite paciento regėjimą, klausą – tada bus lengviau suprasti, kiek ir kokios pagalbos pacientui reikia, kiek jis gali būti savarankiškas. Sveikam žmogui neatskiriama kasdienės kūno priežiūros dalis yra maudymasis. Maudantis švarinama oda (nuplaunamos bakterijos, prakaitas, riebalai), o tai apsaugo nuo infekcijos. Kartu atsiranda gaivumo pojūtis, masažuojant odą plaušine, suaktyvėja kraujotaka, gerėja raumenų tonusas. Sergančiam žmogui visa tai taip pat išlieka svarbu, tačiau, jam gali prireikti pagalbos (slaugytojo, šeimos nario ar pan.). Nusiprausus būna geresnis apetitas, geresnė nuotaika, nes patenkinamas estetiškumo poreikis, dėl to greičiau sveikstama. Be to, šiltas vanduo atpalaiduoja, veikia kiek nuskausminančiai. Pridėjus į vandenį įvairių priedų (vonios druskų, drėkinančių savybių turinčių odos priežiūros priemonių), galima palengvinti odos niežėjimą, sausumo pojūtį. Turbūt nereikia aiškinti, jog pacientas maudomas išvalytoje vonioje ar duše. Optimali vandens temperatūra 40-43 °C. Vanduo turi būti maloniai šiltas, ne šaltas ir ne karštas. Būtina pasirūpinti, kad pacientas, ypač silpnesnis, senyvo amžiaus, vonioje ar duše nepaslystų, todėl ant grindį patiesiamas drėgmei atsparus kilimėlis. Taip pat galima pacientui pastatyti kėdę (plastmasinę) vonioje ar duše, kad galėtų pailsėti, jei reikės. Jei pacientas nori ir jo būklė leidžia, gerbiant paciento privatumą, palydėjus jį į dušą, padėjus pasiruošti maudymuisi, palikite praustis vieną. Būkite netoliese, jei prireiktų pagalbos. Mažų vaikų vienų palikti vonioje negalima. Suaugusio žmogaus paklauskite, kaip jaučiasi, ar nereikia pagalbos maždaug 3-4 min. intervalu, pavargusį pasodinkite ant kėdės. Padėkite nusišluostyti. Jei paciento oda išberta, pvz., jaunatviniais spuogais paauglystėje, tokia oda 2-4 kartus per dieną valoma specialia priemone spuoguotam veidui ar kita nedirginančia prausimosi priemone. Nenaudoti kosmetikos veidui, kurios pagrindas aliejinis. Tačiau sausą odą rekomenduojama patepti drėkinančia, specialia priežiūros priemone. Jei pacientas serga cukriniu diabetu, daug dėmesio skirti pėdų priežiūrai. Šių pacientų gali būti sutrikę jutimai (šalčio, skausmo ir pan.), sutrikusi kraujotaka pėdose. Atsiradusius šašus, nuospaudas parodyti podiatrui. Pėdas apžiūrėti rekomenduojama kartą per dieną, kad būtų patogiau, pacientui galima pasinaudoti veidrodžiu. Pacientams, kurie turi kraujotakos, jutimo sutrikimų, būtinai kontroliuokite vandens temperatūrą, nes jie karščio gali nepajusti ir nudegti. Kojos (pėdos) turi būti šiltos, sausos, labai prakaituojant galima naudoti pudrą, talką, kūnui – dezodoruojančias priemones, tačiau tai nepakeičia prausimosi. Jei pacientas gali sėdėti, jei nėra sunkių kvėpavimo, sąmonės sutrikimų, jis gali būti maudomas sėdint. Keblesnė situacija, kai pacientą tenka prausti lovoje. Rutiniškai ši procedūra atliekama ryte, tačiau tai nėra taisyklė. Dažnai kyla klausimas, kaip dažnai reikia maudytis. Atsakymas – tiek, kiek reikia. Rekomendacijos įvairios: nuo 1 karto per dieną iki 2-3 kartų per savaitę, bent 1 kartą per savaitę. Pacientą prausiant lovoje, pakelkite galvą, pasodinkite, jei būklė leidžia ant lovos krašto. Lovą būtina apsaugoti, kad nesušlaptų, pvz. rankšluosčiu, kuris sugers vandenį. Šalia turėti skutimosi reikmenis, kitas reikalingas priemones, kad nebūtų gaištamas laikas joms atnešti, pacientas nesušaltų, nepavargtų laukdamas. Palatoje galima pastatyti širmą šalia lovos, taip gerbiant paciento privatumą. Jei pacientas nori praustis pats, leiskite jam tai daryti. Padėkite nusiprausti nugarą, sėdmenis, kojas. Dažnai keiskite vandenį, kai jis šaltas, muilinas. Muilo likučius būtina nuplauti švariu vandeniu, galima nušluostyti drėgnu švariu rankšluosčiu. Prausiant lovoje gulintį pacientą, patogu tai daryti šlapiu rankšluosčiu, pasistačius šalia šilto vandens vonelę. Rankšluostis dažnai išplaunamas, vanduo vonelėje keičiamas. Prausdami pacientą, atkreipkite dėmesį į šias vietas: pažastis, tarpupirščius, visas odos raukšles, pilvo raukšles (ypač apkūnesniems), bambą, kirkšnis, kojų pirštus, pėdas, moterims – raukšles po krūtimis. Labai svarbu gerai nušluostyti po prausimo, raukšlės turi būti sausos. Jei reikia, gali būti naudojama pvz., vaikiška pudra, ją pabarstyti nusausintose, linkusiose pašusti raukšlių vietose. Prausiant veidą, akis valyti nuo vidinio akies kampo link išorinio, kiekvieną akį atskiru tamponėliu ar išplautu rankšluostuku. Muilo nenaudoti. Po to nuvalyti veidą, kaklą, ausis. Veidui rekomenduojama naudoti ne muilą, bet švelnesnę nedirginančią odos prausimosi priemonę. Kitas etapas – rankų prausimas. Pirmiausia nušluostoma tolimesnė nuo slaugytojos ranka (žastas, dilbis, tuo pat metu – pažastis), tada artimesnė, taip neaptaškysite jau švarios rankos. Rankų plaštakas patogu nuplauti pamerkus jas į vonelę. Nuprausiamas pilvas, kojos. Būtinai pakeičiamas vanduo, ir nuplaunama tarpvietė (žr., "Šlapimą nelaikančių ligonių slauga"). Tada pacientas paverčiamas ant pilvo (jei būklė leidžia) arba ant šono, nuprausiamos likusios kūno dalys. Jei pacientas nori skustis pats, turi saugų skustuvą, leiskite jam tai daryti pačiam. Pasirūpinkite geru apšvietimu. Svarbi tiek estetiniam pojūčiui, tiek burnos ligų (ėduonies, periodonto ligų) profilaktikai. Burnos ertmėje dauginasi daug bakterijų, galinčių sukelti infekcines ligas. Bakterijos veikia maisto likučius (didelę reikšmę turi angliavandenių produktai), gaminama pieno rūgštis, pažeidžiamas dantų emalis. Pažeidimas progresuoja. Reguliariai valant dantis, burnos ertmę, bakterijos ir maisto likučiai išplaunami. Dantys valomi mažu minkštu šepetuku, taip kaip įprasta. Jei yra galimybė, dantų siūlu išvalomi tarpdančiai. Jei neišeina valyti šepetuku, tinka pagaliukas, apvyniotas pvz., marle. Jį galima naudoti ir norint pražiodinti pacientą, prilaikyti liežuvį. Jokiu būdu nekiškite į burną pirštų. Burnai skalauti galima naudoti specialius skalavimo skysčius. Burnos gleivinė atsargiai pavaloma minkštu šepetuku, ar skalaujama. Protezus turinčiam pacientui šie turi būti taip pat reguliariai valomi. Paciento šukuosena turi būti tokia, kad būtų nesunku plaukus prižiūrėti. Plaudami galvą, atsižvelkite į plaukų tipą – sausiems plaukams pavartokite plaukų aliejaus, naudokite atitinkamus šampūnus pagal plaukų tipą. Segtukai ar kiti priedai plaukuose turi nespausti galvos odos gulint. Galvą patogu plauti pacientą pasodinus, padėjus vonelę po galva. Pečiai, krūtinė uždengiami rankšluosčiu, kad sugertų vandens lašus. Nepamirškite lovos, lovos baltinių apsaugos. Šią procedūrą patogiau atlikti dviese. Planuojant keisti patalynę, tai patogiau daryti jau nuprausus pacientą, arba pacientą prausiant (pvz., verčiant ant šono, pakeičiama pusė paklodės, kita pusė paliekama suvyniota į volelį). II. Žarnyno infekcinės ligos 2.1. Bakteriniai susirgimai Dizenterija. (dar vadinama šigelioze) yra ūmi infekcinė liga, kuriai būdinga organizmo apsinuodijimas, skausmingas viduriavimas išmatomis su gleivėmis ir krauju dėl storojo žarnyno pažeidimo. Priežastys. Dizenteriją sukelia nejudrios bakterijos šigelės (lot. Shigella). Šios ligos sukėlėjų yra apie 50 tipų. Dizenteriją sukelia Zonės, Boido, Niukastlio, Fleksnerio bakterijos. Jie gana atsparūs aplinkos poveikiams- išmatose gali išlikti 3-5 mėnesius. Ypač ilgai bakterijos išgyvena šaltyje. Neatsparios temperatūrai aukštesnei kaip 60oC, saulės spinduliams ir dezinfekciniams tirpalams. Vienintelis gamtinis sukėlėjų rezervuaras yra žmogus. Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus arba bakterijų nešiotojas, kuris išskiria sukėlėją su išmatomis. Dažniausiai infekcija perduodama per nešvarias rankas, vandenį, maisto produktus. Dizenterijos lazdelė su maistu ar nuo nešvarių rankų pro burną patenka į skrandį. Skrandžio sultys dalį bakterijų sunaikina. Kai skrandžio rūgštingumas sumažėjęs nesunaikintos bakterijos patenka į žarnyną. "Nešvarių rankų liga"- taip kartais vadinama dizenterija. Tam tikrą vaidmenį pernešant sukėlėjus atlieka musės, tarakonai, kurie bakterijas perneša ant galūnių. Storajame žarnyne besidauginančios šigelės, jų išskiriamas toksinas pažeidžia gleivines ląsteles, sukelia jų žuvimą. Išsivysto storojo žarnyno gleivinės uždegimas, ji išopėja. Į kraują patenkantis toksinas sukelia organizmo intoksikaciją, apsinuodijimą, pažeidžia vegetacinę nervų sistemą, dėl to sutrinka virškinimas, atsiranda žarnyno spazmai, išsiskiria daug gleivių. Dizenterijos inkubacinis periodas trunka nuo 1-7 dienų, dažniausiai 1-2 dienas. Ligos simptomai: • Galvos skausmas. • Sąnarių skausmas. • Viduriavimas. • Karščiavimas. • Vėmimas. • Krečia šaltis. • Raižantys kairės pilvo pusės skausmai. • Išmatos su krauju ir gleivėmis. • Nuolatinis noras tuštintis. Ligos eiga. Liga prasideda ūmiai, praėjus 3-7 dienoms po užkrato patekimo į organizmą. Ji pasireiškia temperatūros pakylimu, šalčio krėtimu, galvos sąnarių skausmais, raižančiais kairės pilvo pusės skausmais, vienkartiniu ar pasikartojančiu vėmimu. Nutrukus ligonis pradeda viduriuoti išmatomis su kraujo ir gleivių priemaiša. Atsiranda nuolatinis noras tuštintis su skausmingu varymu (tenezmai). Tuštinantis kaskart išeina vis mažiau išmatų, daugėja gleivių. Ligonis tuštinasi net iki 30 kartų per dieną. Dėl skysčių netekimo ir intoksikacijos sutrinka kraujotaka, sumažėja kraujospūdis. 2-3 ligos dieną paprastai temperatūra sumažėja, tačiau dar labiau išryškėja žarnyno pažeidimo požymiai. Liga trunka 1-3 savaites, tačiau žarnyno funkcijos atsistato vėliau. Ūminė dizenterija tęsiasi iki 3 mėnesių, lėtinė ilgiau nei 3 mėnesius, periodiškai atsinaujindama. Pasitaiko atvejų, kai ligos požymių nebūna arba jie būna labai silpni. Komplikacijos. Dizenterija gali komplikuotis: • Kraujavimu iš virškinamojo trakto. • Žarnyno prakiurimu ir pilvaplėvės uždegimu. • Šoku. • Plaučių uždegimu. • Tiesiosios žarnos iškritimu. • Žarnų nepraeinamumu. • Šlapimo takų infekcija. • Žarnyno mikrofloros sutrikimu. Vaikams dėl intoksikacijos gali sutrikti sąmonė, išsivystyti traukuliai. Gydymas. Svarbu laiku kreiptis į gydytoją. Skiriamas kaloringas, daug baltymų, vitaminų turintis maistas. Antibakteriniam gydymui naudojami trimetoprimo/sulfametoksazolio, norfloksacino, ciproflaksino, ampicilino preparatai. Gydymo trukmę, priklausomai nuo ligos formos, nustato gydantis gydytojas. Vandens ir druskų netekimas kompensuojamas geriamaisiais ar leidžiamaisiais į veną druskų tirpalais. Pilvo skausmams. Žarnų spazmams mažinti duodama antispazminių, raminamųjų priemonių. Prevencija. Svarbiausia kovos priemonė su dizenterija epideminiame židinyje yra ankstyva ligonio hospitalizacija (guldymas į ligoninę) arba izoliacija namuose, jo gyvenamosios vietos dezinfekcija, ligonio artimųjų išsiaiškinimas. Sergantiems lėtine dizenterija neleidžiama dirbti su maisto produktais, vaikų kolektyvuose. Maistas turi būti gaminamas laikantis higienos taisyklių. Svarbūs asmens higienos įpročiai. Svarbus sanitarinis švietimas, sanitarinės kultūros ir asmeninės higienos įpročių ugdymas. "Nešvarių rankų liga"- taip kartais vadinama dizenterija. Todėl švarūs padeda apsaugoti nuo žarnyno infekcinių ligų. Parazitų: musių, tarakonų naikinimas- vienas iš prevencijos kelių. Cholera - ūmi infekcinė liga, dėl greito plitimo ir didelio mirtingumo priskiriama prie ypač pavojingų infekcijų. Žodis „cholera“ yra kilęs iš graikų kalbos (chole- tulžis, rheo- bėgti). Senovėje buvo manoma, kad šia liga sergama kai padaugėja tulžies. Choleros tėvynė yra Pietinė Azija. Ypač endemiškai paplitusi Industano pusiasalyje, Bengalijoje, Gongo ir Bramaputros upių baseine. Čia istoriškai susiklostė itin geros socialinės ir gamtinės sąlygos. Šiltas ir drėgnas su gausiais krituliais, žemuma su daugybe vandens telkinių, didelis gyventojų tankumas, žemas sanitarinis lygis, smarkiai užterštas vanduo- tai svarbiausi veiksniai, nulemiantys nuolatinį ir intensyvų infekcijos perdavimą. 1817-1926m. buvo 6 choleros pandemijos, kurių metu ji išplisdavo įvairiuose Azijos, Afrikos, Europos, Amerikos kraštuose. Tai būdavo didžiulės žmonijos katastrofos, po kurių ištuštėdavo miestai ir kaimai. Ligos priežastys. Ligos sukėlėjas (choleros vibrionas) yra kabliuko formos su siūleliu gale, kuriuo jis juda, neatsparus išdžiuvimui, saulės spinduliams ir dezinfekciniams tirpalams. Jį atrado R. Kochas 1883m. choleros epidemijos metu. Infekcijos šaltinis- cholera sergantis žmogus arba ja persirgęs ir likęs choleros vibrionų nešiotoju. Šią ligą greitai išplatina sergantieji lengva choleros forma. Su užterštu vandeniu arba maistu vibrionas patenka pro burną į skrandį, vėliau plonąją žarną ir joje gausiai dauginasi. Žūdami išskiria stiprų nuodą, kuris pažeidžia plonosios žarnos gleivinę, sukelia gausų viduriavimą, vėmimą. Viduriuojant ir vemiant organizmas netenka daug druskų, skysčių. Ligos simptomai: • Nestiprūs pilvo skausmai. • Išmatos panašios į ryžių nuovirą. • Didelis silpnumas. • Vėmimas. • Pila šaltas prakaitas. • Paaštrėja veido bruožai-įkrinta akys, veidas išblykšta. • Žema temperatūra. • Rankų oda raukšlėta. • Mėšlungiški raumenų traukuliai. • Sutirštėjęs kraujas. Ligos eiga. Inkubacinis periodas trunka 1-6, dažniausiai 2-3 dienas. Tipiška choleros forma pasireiškia ūmai. Būna nestiprūs pilvo skausmai. Iš pradžių ligonis viduriuoja dvokiančiomis, paskui ryžių nuovirą primenančiomis išmatomis. Išsituštinęs jaučia didelį silpnumą. Netrukus pradeda vemti. Ligonis vemia dažnai ir gausiai. Organizmas pradeda džiūti. Ligonį pila šaltas prakaitas. Organizmas pradeda džiūti. Veido bruožai paaštrėja, akys įkrinta, melsvo atspalvio. Nebeišskiria šlapimas, kraujas sutirštėja, temperatūra krinta iki 35-35.5oC. balsas silpnas, nutrūkstantis. Pilvas įtrauktas, rankų oda raukšlėta. Atsiranda mėšlungiški raumenų traukuliai. Ligoniai šioje stadijoje praranda sąmonę ir miršta. Be šios būdingos ligos formos pasitaiko labai lengvų arba sunkių, žaibinių formų, tai jis staiga, po kelių valandų miršta, nepradėjęs nė viduriuoti. Komplikacijos. Galima mirtis. Gydymas. Tik energingai gydant galima išvengti mirties. Į veną leidžiami druskų mišinių tirpalai, duodami vaistai. Prevencija. Prevencijai būtina valstybės sienų apauga nuo šios ligos. Todėl atvykstantieji iš choleros židinių asmenys tikrinami ir tiriami. Išvykstantieji skiepijami. Nustačius cholerą taikomos griežtos karantino sąlygos. Asmenys buvę kartu taip pat stebimi. Švaros laikymasis, maisto atliekų dezinfekavimas, kova su parazitais- vieni iš profilaktikos būdų. Vidurių šiltinė yra ūmus infekcinis susirgimas, kurio metu išopėja žarnyno limfmazgiai. Ligai būdinga intoksikacija, karščiavimas, odos bėrimai, kepenų ir blužnies padidėjimas. Pirmą kartą šią ligą aprašė mokslininkas Brutanas 1820 metais. 1880 metais vokiečių mokslininkas Ebertas vidurių šiltine sergančio ligonio blužnyje ir žarnyno limfmazgiuose surado ligos sukėlėją. Ligos priežastys. Vidurių šiltinę sukelia lazdelės formos bakterija- šiltinės salmonelė (lot. Salmonella typhi). Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus ar bakterijų nešiotojas. Epidemiologiškai pavojingiausi yra bakterijų nešiotojai ar ligoniai, kuriems ligos požymiai neišreikšti. Užsikrečiama fekaliniu-oraliniu būdu (kuomet išmatų dalelės patenka į burną). Epidemijos išsivystymui didžiausią reikšmę turi sukėlėjo plitimas per vandenį. Pavienių susirgimų metu paprastai užsikrečiama buityje, per maistą. Ligos simptomai: • Galvos skausmas. • Liežuvio padidėjimas. • Pykinimas. • Apetito stoka. • Bendras silpnumas. • Karščiavimas. • Pilvo skausmas. • Sąmonės netekimas. • Sutrikęs miegas. • Virškinimo pakitimai. Ligos eiga. Inkubacinis ligos periodas vidutiniškai trunka 2 savaites. Vidurių šiltinė prasideda iš lėto. Ligonis netenka apetito, jam skauda galvą, didėja silpnumas, vangumas, sutrinka miegas, jį pykina. Kai intoksikacija stipri, gali sutrikti psichika, sąmonė. Vidurių šiltinei būdinga, kad besivystant ligai, kūno temperatūra vis didėja ir pasiekia didžiausią 5-7 dieną. Ligai būdingas banguojantis karščiavimas, kuomet aukštą karščiavimą keičia žemesnio karščiavimo epizodai. Toks temperatūros bangavimas, negydant ligos, tęsiasi daug dienų. Virškinimo sutrikimų atsiranda maždaug po savaitės nuo ligos pradžios. Skauda, pučia pilvą. Viduriai dažniausiai užkietėja, rečiau viduriuojama. Ligonio liežuvis būna sustorėjęs, pilkšvai rudas su dantų antspaudais šonuose. Neretai būna sausas kosulys, skauda ryklę. 8-12 ligos dieną odoje atsiranda iškilęs vieš jos, negausus bėrimas, kuris po 3-4 dienų, nepalikdamas pėdsakų išnyksta. Ligos metu suretėja pulsas, sumažėja kraujospūdis. Galimas centrinės nervų sistemos, plaučių, inkstų pažeidimas. Negydant galima atkristi. Komplikacijos. Pirmą ligos savaitę neretai vystosi infekcinis- toksinis šokas. Komplikacijų gali išsivystyti netgi lengvų ligos formų metu. Tai gali būti kraujavimas iš virškinamojo trakto, paralyžinis nervų nepraeinamumas. Vienoje ar keliose vietose gali prakiurti žarnynas, išsivystyti pilvaplėvės uždegimas. Gydymas. Ligonis guldomas į ligoninę. Jam yra privalomas lovos rėžimas iki 10 dienų, po to kai kūno temperatūra tampa normali. Ligos metu ir 2-3 mėnesius pasveikus, vartojamas maistas turi būti lengvai virškinamas, neturi mechaniškai, termiškai, chemiškai dirginti žarnyno. Ligonis turi kruopščiai prižiūrėti burnos ertmę, dažnai gerti. Kad neatsirastų pragulų, sergantysis turi būti dažnai vartomas, patalo raukšlės lyginamos. Svarbiausia gydymo priemonė yra antibiotikai. Bet gydant antibiotikais neišvengiama ligos komplikacijų, ligos pasikartojimo, lėtinio bakterijų nešiojimo. Iš antibiotikų skiriama levomicetino, ampicilino, ofloksacino. Prakiurus žarnyno sienelei operuojama. Prevencija. Pasveikę asmenys išrašomi iš ligoninės ne anksčiau kaip 21 dieną po temperatūros normalizavimosi ir po 3 neigiamų išmatų, šlapimo ir 1 tulžies tyrimų. Vėliau persirgę vidurių šiltine aktyviai tikrinami 3 mėnesius. Didelio sergamumo vietose skiriamos vakcinos. Vaikams iki 7 metų gali būti skiriama bakteriofago (specialaus vidurių šiltinės sukėlėjus naikinančio viruso). Vidurių šiltinės židinyje atliekama dezinfekcija. Kontaktavę su sergančiu asmeniu asmenys stebimi 25 dienas: jiems matuojama temperatūra, tiriamas šlapimas, išmatos. Profilaktiškai tikrinama geriamojo vandens, maisto produktų, jų gamybos ir realizacijos kokybė. Parafitiniai susirgimai. Iš parafitinių susirgimų dažniausiai pasitaiko parafitai A ir B. parafito bakterijos panašios į vidurių šiltinės lazdeles. Pats susirgimas pasižymi lengvesne ligos eiga ir trunka 2-3 savaites. Sunkių komplikacijų: kraujoplūdis, žarnų prakiurimas, pasitaiko rečiau. Mirtingumas- 0.51. Gydymas toks pat, kaip ir vidurių šiltinės. Parafitas B - tai panaši į vidurių šiltinę liga, kuri nuo pastarosios skiriasi tik bakteriologiniais tyrimais ir specifinėmis serologinėmis reakcijomis. Ši liga gali būti įvairių formų- nuo lengvos iki sunkios. Sergantysis parafitu sloguoja, vemia ir viduriuoja, jam skauda galvą. Sąmonė prarandama retai. Liga beveik nesikartoja bei nesikomplikuoja. Išberia ne tik pilvą ir kojas, bet ir rankas, kojas. Parafitas A- liga kliniškai mažai kuo skiriasi nuo Parafito B. 2.2. Maisto toksinės infekcijos Maisto tiksinės infekcijos - įvairaus sunkumo apsinuodijimai užkrėstu maistu. Pasireiškia bendra organizmo intoksikacija. Maisto toksinės infekcijos skirstomos taip: • Salmonelinės, • Sąlygiškai patogeninių žarnyno bakterijų sukeliamos toksinės infekcijos, • Stafilokokinės toksikoinfekcijos, • Botulizmas. Salmoneliozė yra ūmus žmogaus ir gyvulių infekcinis susirgimas, kurio metu daugiausiai pažeidžiama virškinimo sistema. Ligos priežastys. Salmoneliozę sukelia judrios Salmonella rūšies bakterijos. Gamtinis daugumos sukėlėjų rezervuaras yra žmogus ir įvairūs gyvūnai. Sukėlėju užsikrečiama per maistą, vandenį. Salmonelioze užsikrečiama valgant sirgusių gyvulių skerdieną, jei jų mėsa buvo netinkamai apdorota ar laikoma (ypač vasarą), blogai kulinariškai paruošus mėsos produktus. Neretai salmoneliozės priežastimi būna užkrėsti pieno produktai, kiaušiniai. Infekcijos šaltiniu gali būti nesilaikantis higienos taisyklių salmonelių nešiotojas. Salmonelioze suserga grupė žmonių, kurie valgė tą patį užkrėstą produktą. Ši liga dažnesnė vasarą. Patekęs į virškinimo sistemą, sukėlėjas išskiria toksinus, sutrikdančius jos funkcionavimą, prasiskverbia į limfinę sistemą ir kraują, sukelia organizmo intoksikaciją. Ligos simptomai: • Viduriavimas • Žemas arterinis kraujo spaudimas. • Karščiavimas. • Pilvo skausmai. • Vėmimas. • Užkimęs balsas. • Retas šlapinimasis. • Dvokiančios, vandeningos išmatos. • Sumažėjęs odos elastingumas. • Sausas liežuvis. Ligos eiga: Liga prasideda ūmiai, praėjus 6-30 valandom po užsikrėtimo. Pakyla temperatūra, krečia šaltis, galvos, raumenų skausmai. Ligonis daug kartų vemia, tuštinasi vandeningomis, dvokiančiomis išmatomis iki 15 kartų per parą, jam skauda pilvą. Sergančiojo organizmas netenka daug vandens, elektrolitų, išsenka, sumažėja odos ir audinių elastingumas, sausėja liežuvis, balsas būna susilpnėjęs, prikimęs. Sumažėja kraujospūdis, trinka kraujotaka, inkstų veikla, organizme didėja nuodingų medžiagų koncentracija, ligoniui gali atsirasti traukulių, jis gali netekti sąmonės, net mirti. Pagal vyraujančius simptomus yra išskiriamos įvairios ligos formos ir variantai. Priklausomai nuo intoksikacijos, simptomų išreikštumo ligos eiga gali būti nuo sunkios iki blankios, be ryškių simptomų. Atskirai išskiriamas salmonelių nešiojimas, kuriuo metu ligos požymių nebūna. Gydymas. Pašalinamas maistas iš virškinamojo trakto (plaunamas skrandis, išvalomas žarnynas, daroma valomoji klizma). Antibiotikai skiriami norint gydyti sepsines ligos formas. Komplikacijos. Liga gali komplikuotis šoku dėl skysčių netekimo ar toksinio sukėlėjo poveikio organizmui. Prevencija. Būtina vykdyti veterinarinę kontrolę. Skerdžiant gyvulius, tvarkant mėsą reikia laikytis griežtų higienos normų. Saugoti termiškai apdorotus produktus. Salmonelių nešiotojai negali dirbti kulinarijos, pieno produktų parduotuvėse, vaikų įstaigose. Botulizmas (lot. botulus- dešra)- tai liga sukeliama botulizmo bakterijų- toksinų, kurios metu pakenkiamos centrinė ir vegetacinė nervų sistemos. Ligos priežastys. Botulizmo sukelia sporas sudaranti lazdelė- botulizmo klostridija (Clostridium botulinum). Dažniausiai šio sukėlėjo sporų randama naminių gyvulių, graužikų, paukščių, žuvų, žmonių žarnose ir išmatose. Jos patenka į dirvožemį ir, nepakankamai nuplaunat daržoves, grybus, sporų gali likti žemėmis užterštuose produktuose. Į mėsos produktus sporų patenka iš gyvulių žarnų . Nors sporų įvairiuose produktuose randama dažnai, žmonės šia liga suserga retai, nes apsinuodijama toksinu, kurį tik atitinkamose sąlygose gamina besidauginančios gyvos bakterijos. Svarbiausios sąlygos bakterijomis daugintis yra bedeguonė aplinka ir 18-20 laipsnių temperatūra. Hermetiškai uždarytuose ir blogai termiškai apdorotuose daržovių , grybų konservų dėžutėse, išlikusios botulizmo klostridijų sporos virsta gyvomis bakterijomis ir pradeda gaminti toksiną. Liga susergama vartojant netinkamai pagamintus mėsos, žuvies, daržovių, grybų konservus. Užkrėsto maisto išvaizda, kvapas, skonis dažnai nesiskiria nuo gero. Konservų dėžutės gali būti išpūstos dėl susikaupusių dujų. Kartais, netolygiai produkte pasiskirsčius toksinui, suserga ne visi tą patį produktą valgiusieji. Ypatingai reta žaizdų botulizmo forma, kai toksiną gamina į žaizdą patekęs sukėlėjas. Ligos simptomai: • Pykinimas. • Pilvo pūtimas. • Nežymus karščiavimas. • Akių negalavimai. • Vidurių užkietėjimas. • Užkimęs balsas. • Kvėpavimo sutrikimai. • Burnos džiūvimas. • Apsunkintas kramtymas bei rijimas. • Galvos nenulaikymas. Ligos eiga. Liga prasideda praėjus nuo 2 valandų iki 10 parų toksinui patekus į organizmą su užkrėstu maistu. Dažniausiai temperatūra būna normali ar nežymiai padidėjusi. Būdingas pykinimas, vidurių pūtimas (meteorizmas), užkietėjimas, burnos džiuvimas. Vystosi tam tikrų raumenų paralyžiai. Anksčiausiai sutrinka regėjimas. Ligonis mato lyg per miglą. Sutrinka rijimas, užkimsta balsas, sunku nulaikyti galvą. Pasikeičia veido mimika- veidas tampa panašus į kaukę, matyti žvairumas, nusileidę vokai, akių plyšiai būna susiaurėję. Sunkiai ligos eigai būdingas grėsmingas kvėpavimo sutrikimas, dėl kurio ligonis gali mirti. Uždelsus gydymą, ligos prognozė bloga. Tinkamai gydant pasveikstama per 2-3 savaites, ilgiau išlieka raumenų silpnumas. Gydymas. Plaunamas skrandis, valomas žarnynas- pašalinami apnuodyto maisto likučiai. Taikomas antibotulinis serumas, prireikus antibiotikai, vaistai nuo raumenų paralyžiaus. Sutrikus kvėpavimui - reanimuojama. Komplikacijos. Dažniausiai liga komplikuojasi plaučių, širdies raumens uždegimu. Prevencija. Svarbi tinkama konservų gamyba: sterilizavimas ir konservavimo (sūdymo, parūgštinimo) technologija. Mėsos ir žuvies produktus reikia laikyti žemesnėje kaip 10oC temperatūroje. Per ilgai laikytų kambario temperatūroje konservų, taip pat tų, kurių dangteliai išsipūtę, vartoti negalima. Įtartinų produktų vartoti taip pat nerekomenduojama, o jei reikia, smulkiai supjausčius virti ne mažiau kaip 2 valandas. Su ligoniu kartu valgiusiems užkrėstą maistą profilaktiškai suleidžiama priešbotulininio serumo, juos 10 dienų stebi medikai. Tam tikrų grupių žmonės gali būti skiepijami nuo anaerobinių injekcijų vakcinomis, kurių sudėtyje yra nukenksminto botulizmo toksino (anatoksino). Stalofokinės infekcijos priežastys. Stafilokokai randami piene ir kituose maisto produktuose, kuriuose gausu baltymų. Patenka iš pūlinių žmonių odoje, gleivinėse, tonzilėse ar karvės tešmens. Simptomai: • Pykinimas. • Vėmimas. • Skausmas epigastriume. • Krečia šaltis. • Aukšta temperatūra (39-40oC) Eiga. Inkubacinis periodas trumpas- 2-4 valandos. Ligoniui silpna, jis alpsta, sumažėja kraujo spaudimas, pila prakaitas, šąla galūnės. Dėl vėmimo ir gausaus prakaitavimo organizmas netenka daug skysčių, mineralinių druskų. Gydymas. Svarbu kuo skubiau išplauti skrandį bei išvalyti vidurius. Kitas gydymas simptominis. Profilaktika. Maisto negali gaminti žmonės sergantys pūlinėmis ligomis. Maisto produktai turi būti laikomi šaltai, termiškai apdoroti, greitai suvartoti. Pienas vartojamas tik pasterizuotas ar virintas. 2.3. Virusiniai susirgimai Virusinės ligos - ligą sukelia skirtingi virusai. Jis labai atsparus aplinkos veiksniams. Virimo temperatūroje virusas žūva tik po 30 minučių, kambario temperatūroje išlieka gyvybingas iki vienerių metų. Užkrato šaltinis yra sergantis žmogus, pavojingas. Iinfekcinis hepatitas - infekcinė liga, kurios metu pažeidžiami kepenys, sutrinka medžiagų apykaita. Ligos priežastys. Hepatitas A- virusas smulkus. Mažai atsparus, aptinkamas ligonių išmatose priešgeltiniame periode. Infekcijos šaltinis yra sergantis žmogus. Galima užsikrėsti per nešvarius indus, vandenį. Virusą perneša musės. Persirgus įgaunamas imunitetas. Inkubacinis periodas 15-40 dienų. Ligos simptomai: • Galvos skausmai. • Raumenų skausmai. • Silpnumas. • Karščiavimas. • Padidėja kepenys. • Patamsėja šlapimas. • Pagelsta akių baltymai. Ligos eiga: Liga prasideda bendru silpnumu, trumpalaikiu temperatūros pakilimu, blogu apetitu, pykinimu, vėmimu, spaudimu po krūtine, kartais skauda raumenis, sąnarius, niežti odą. Šis periodas trunka apie 14 dienų. Prieš atsirandant geltai, patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos, iš pradžių pagelsta akių obuoliai, vėliau oda. Padidėja kepenys, kartais blužnis. Geltos laikotarpiu ligoniai blogai valgo, skundžiasi skausmu po krūtine, niežti odą. Sveikstant pamažu nyksta gelta, pagerėja apetitas, šlapimas ir išmatos atgauna normalią spalvą, sunormalėja kepenys. Persirgusįjį šia liga ilgai vargina silpnumas, spaudimas po krūtine. Gydymas. Gydomi stacionare. Turi gulėti, skiriama speciali dieta. Taikomas simptominis gydymas. Persirgusieji ilgam dispanserizuojami. Komplikacijos. Gali išsivystyti ūminis kepenų funkcijos nepakankamumas. Net intensyviai gydant ši komplikacija gali kainuoti gyvybę. Prevencija. Labai svarbu kuo anksčiau ligonį izoliuoti. Indai, tualetiniai reikmenys privalo būti atskiri. Neleisti lankyti ligonio, ypač vaikams. Aplinka turi būti švari. Vaisius, daržoves visada reikia plauti, vandenį gerti tik virintą, vasarą naikinti muses, laikytis švaros ir higienos reikalavimų. Vaikams, bendravusiems su ligoniu šeimoje, skiriama vaistų, apsaugančių nuo hepatito A. 2.4. Kirmėlinės ligos Kirmėlinės ligos (helmintozės) - parazitinių kirmėlių arba jų lervų įsikūrimas žmogaus organizme. Yra apie 250 rūšių helmintų. Jie skirstomi į apvaliąsias, kaspinuočius ir siurbikus, pagal epidemiologines savybes- į geohelmintus, biohelmintus ir kontaktinius helmintus. Helmintai pažeidžia žmogaus organizmą sukelia organizmo reakciją. Lietuvoje palankios sąlygos jiems plisti. Plitimui didelę reikšmę turi asmens higienos nesilaikymas ir sanitarinė kultūra buityje, ruošiant maistą, auginant daržoves, vaisius. Enterobiozė yra apvaliųjų kirmėlių – spalinių (lot. Enterobius vermicularis) sukelta helmintozė (kirmėlinė liga). Ligos priežąstys. Spalinės, 3-10 mm ilgio kirmėlės, parazituoja žarnyne. Apvaisintos spalinių patelės naktimis iššliaužia iš tiesiosios žarnos ir aplink išangę esančiose raukšlėse deda kiaušinius, kurie per 6-10 valandų virsta lervomis. Buitinio kontakto metu jos plinta šeimose ir vaikų kolektyvuose: patenka į burną per nešvarias rankas, baltinius, žaislus. Ligonis kasydamasis kiaušiniais užteršia savo panages, o rankomis liesdamas burną, vėl užsikrečia kirmėlėmis. Ligos eiga. Dažnai esant šių kirmėlių invazijai simptomų nebūna. Gali būti išangės, lytinių organų niežėjimas, sutrikęs miegas, nemiga, nuovargis, apetito stoka, liesėjimas, tamsūs ratilai po akimis, šleikštulys, pilvo skausmai. Simptomai: • Apetito stoka. • Bendras silpnumas. • Kūno masės mažėjimas . • Pilvo skausmas. • Sutrikęs miegas. • Lytinių organų niežėjimas . • Šleikštulys. • Tamsūs ratilai po akimis. • Išangės niežėjimas. Komplikacijos. Susikaupusios kirmėlinėje ataugoje spalinės gali sukelti jos uždegimą – apendicitą. Kasant niežinčią odą, ji pažeidžiama, gali prasidėti bakteriniai odos ir išorinių lytinių organų uždegimai. Gydymas. Gydoma vaistais nuo kirmėlių (mebendazoliu, piranteliu). Rekomenduojama gydyti visą šeimą. Profilaktika. Plauti rankas pasinaudojus tualetu, prieš valgį. Naktį vaikui patartina užmauti apgulančias užpakaliuką kelnaites, kad jis kasydamasis nesuterštų panagių kirmėlių kiaušiniais. Reikia prižiūrėti naktinius rūbus, patalynę, tarpvietę, trumpai karpyti nagus, drėgnu būdu valyti patalpas. Maždaug savaitę rytais nieko nevalgiusiam vaikui duoti išgerti raugintų kopūstų sulčių arba suvalgyti 100 g žalių kopūstų. Trichineliozė yra kirmėlių trichinelių sukeliamas susirgimas, pasireiškiantis įvairiais požymiais, kurių didžioji dalis priklauso nuo parazito buvimo vietos. Ligos priežąstys. Trichineliozės sukėlėjas yra smulki, 2-4 mm ilgio kirmėlė (Trichinella spiralis). Parazito cirkuliacija vyksta įvairių laukinių ir naminių mėsėdžių gyvulių tarpe, kurie ėda užsikrėtusius gyvūnus ar jų lavonus. Žmogus užsikrečia suvalgęs užkrėstos ir neteisingai paruoštos kiaulienos, šernienos, arklienos, nutrijų mėsos, kurioje yra kirmėlių lervų. Žarnyne lervos greitai lytiškai subręsta, apsivaisina, patelės po savaitės pradeda gimdyti jaunas lervas. Patekusios į limfą, kraują jos išnešiojamos po visą organizmą, galutinai užsilaikydamos skersaruožiuose raumenyse, dažniausiai diafragmos, ryklės, tarpšonkauliniuose ir akių. Po tam tikro laiko lervos apauga jungiamuoju audiniu, susiformuoja kapsulė, kuri vėliau sustorėja, kalkėja. Lervos gyvybingos - išlieka daug, iki 40-50, metų. Ligos simptomai: • Galvos skausmas. • Karščiavimas . • Krūtinės skausmas. • Virškinimo pakitimai. • Šaltkrėtis. • Vokų paraudimas. • Raumenų skausmas. • Užkimęs balsas. • Odos bėrimas. • Kraujosrūvos akių junginėse. Ligos eiga. Inkubacinis periodas trunka 1-35 dienas. Pirmąsias dienas būna karščiavimas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas. Pagrindinis susirgimas prasideda lervoms patekus į raumenis: ligonį krečia šaltis, skauda galvą, skauda raumenis judant, kramtant, užkimsta balsas, skauda krūtinę. Taip pat patinsta vokai, būna alerginis odos bėrimas, akių junginėse ir po nagais atsiranda kraujosruvų. Ligos eigai būdingas gana ryškus cikliškumas, susijęs su trichinelių patekimu į žarnyną, keliavimu ir buvimu raumenyse. Būna sunkių ligos formų, kai ilgai karščiuojama, bet pasitaiko ir besimptomių formų. Gydymas. Ligos pradžioje vartojama prieškirmėlinių vaistų (mebendazolis). Skiriama vaistų nuo alergijos, o pasireiškus sunkioms alerginėms reakcijoms – gliukokortikoidų (pvz., prednizolono). Taip pat skiriama vaistų nuo skausmo, taikomos fizioterapinės priemonės. Komplikacijos. Galimas plaučių pažeidimas su skrepliavimu krauju, širdies nepakankamumas, centrinės nervų sistemos pažeidimas iki psichozės, paralyžių, komos. Profilaktika. Svarbiausia profilaktikos priemonė yra kiaulienos ir šernienos sanitarinė- veterinarinė kontrolė. Trichinelėmis užkrėstos mėsos vartoti negalima. Svarbus kruopštus šiluminis mėsos paruošimas. Žmonėms, valgiusiems užkrėstos mėsos, bet dar nesergantiems, profilaktiškai skiriama mebendazolio. Askaridozė yra apvaliųjų kirmėlių – askaridžių (Ascaris lumbricoides) sukeliama helmintozė (kirmėlinė liga). Ligos priežąstys. Užsikrečiama askaridžių kiaušiniais per dirvožemiu suterštas rankas, valgant žalias daržoves, vaisius, geriant nevirintą vandenį. Tiesiai nuo ligonio neužsikrečiama, nes askaridžių kiaušiniai subręsta dirvoje esant tam tikroms sąlygoms. Žmogaus žarnyne, veikiant virškinimo sultims, kiaušinių apvalkalui ištirpus, išeina lervos, kurios prasiskverbia pro virškinimo trakto gleivinę ir su krauju pradeda keliauti. Jos patenka į kvėpavimo takus, vėliau į burnos ertmę, nuryjamos ir vėl patenka į žarnyną, kur galutinai subręsta. Šis kelias iki subrendimo trunka apie 75 dienas, o gyvena jos apie metus. Simptomai: • Pykinimas. • Apetito stoka. • Karščiavimas. • Pilvo skausmas. • Vėmimas. • Kosulys. • Skrepliavimas. • Šleikštulys. • Sustiprėjęs seilėtekis. • Griežimas dantimis. Ligos eiga: 7-15 dieną po užsikrėtimo, askaridžių lervoms keliaujant organizme, ligoniui prasideda karščiavimas, kosulys, plaučių švokštimas, gali kilti bronchitas, plaučių uždegimas, atsirasti odos bėrimas, niežulys. Askaridėms parazituojant žarnyne būna apetito stoka, šleikštulys, vėmimas, pilvo skausmai, griežimas dantimis, galvos skausmai, sumažėjęs darbingumas, blogas miegas. Komplikacijos. Askaridžių parazitavimas gali sukleti žarnų nepraeinamumą, geltą, traukulius, ūmų kasos uždegimą (pankreatitą). Ligos gydymas. Kirmėlėms naikinti (dehelmintizacijai) vartojama vaistų nuo kirmėlių (pvz.: mebendazolio, pirantelio, piperazino). Po gydymo praėjus 2-3 savaitėms mikroskopu tiriamos išmatos, sprendžiama apie gydymo efektyvumą, jei reikia – gydymas kartojamas. Profilaktika. Rekomenduojama plauti rankas, vaisius, daržoves, virinti geriamą vandenį. Toksokarozė - gyvulių kirminų lervų sukelta parazitinė liga. Dažniausias sukėlėjas - šunų ir kačių askaridžių (Toxocara canis ir Toxocara mystax) lervos. Šios ligos odos formą sukelia šunų ankilostomų ir paukščių schistozomidų lervos. Užsikrečiama dažniausiai per virškinamąjį traktą su maistu, vandeniu, per nešvarias rankas. Pavojus tyko visur, kur gali "prabėgti" kirminų šeimininkas (bendri kiemai, smėlio dėžės, neplautos daržovės ir t.t.). Gyvulių kirminai žmogaus organizme nesubręsta. Klinikinius reiškinius sukelia migruodamos lervos: jos keliauja oda ar vidaus organais. Toksokarų lervomis dažniau užsikrečia 1,5 - 4 metų vaikai. Ligai būdinga recidyvuojanti eiga, ji trunka 5 - 8 mėn. ir ilgiau. Odoje lervų migravimo vietose atsiranda linijų pavidalo odos uždegiminė reakcija, urtikarinis bėrimas, stiprus niežėjimas, dermatitas. Būna uždegiminiai židiniai plaučiuose, padidėję kepenys, blužnis. Kraujo tyrime yra ryški eozinofilija (daug eozinofilų), leukocitozė. Esant sunkiai ligos eigai, kepenyse, inkstuose, širdyje, akyse, smegenyse ir kituose organuose aplink žuvusias lervas susidaro uždegiminės granuliomos. Šią ligą įtariame, jei yra ilgas neaiškios kilmės karščiavimas ir ryški eozinofilija. III. vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slauga 3.1. Vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slaugos ypatumai Vaiko vidaus organai nuolat kontaktuoja su nesterilia aplinka – burnoje, žarnyne, šlapimo, lytiniuose organuose, kvėpavimo takuose ir kitur esančiais mikroorganizmais (mikrobiota). Šie mikroorganizmai sudaro 95 % visų žmogaus ląstelių ir sveria apie 1,5 kg Organizmas ir jo mikroflora sudaro vieną dinamišką ekologinę sistemą. Ji vadinama eubioze. Visi mikroorganizmai, dalyvaujantys žmogaus organizmo gyvybinėje veikloje, skirstomi į keturias grupes. Pirmoji grupė – tai atsitiktinai randamos bakterijos. Prie antrosios grupės priskiriamos obligatinės žarnyno mikrofloros bakterijos, dalyvaujančios metabolizmo procesuose ir apsaugančios organizmą nuo infekcijos. Tai – bifidobakterijos. Trečiajai grupei priklauso sąlygiškai patogeniški mikrobai. Ketvirtąją grupę sudaro infekcinių ligų sukėlėjai. Viena grame išmatų storosios žarnos spindyje yra 109-1011 mokroorganizmų. Žarnų spindžio mikroflorą dažniausiai sudaro bakteroidai. Normali storosios žarnos mukozinė mikroflora kokybiškai skiriasi nuo ertminės, nes ne visos bakterijos gali išgyventi gleivinės paviršiuje. Gleivinėje dažniau randama bifidobakterijų ir laktobacilų. Bendras anaerobų ir aerobų santykis yra 10:1. Daugelis žmonių neteisingai yra įsitikinę, kad maistą virškina skrandžio sultys, o viduriuose esančios bakterijos yra blogis, kurį reikia tuoj pat naikinti. Žmonės net neįsivaizduoja kokia begalinė ir įvairialypė gyvūnija - bakterijos yra kiekvieno iš jų viduriuose. Jos mūsų viduriuose gimsta, gyvena, dauginasi, bendrauja, kovoja, dalijasi ekologines nišas. Tad drąsiai galima sakyti, kad žmogus yra tik savo naudingųjų bakterijų konteineris, vaikščiojantis maišas. 6 pav. Vaikų žarnyno mikroflora. Bet viduriuose esančių bakterijų, mikrofloros bijoti nereikia, nes vienos iš jų virškina mūsų suvalgytą maistą, kitos sintetina daugelį maistingų medžiagų, palaiko reikalingą pH lygį, tarnauja kaip natūralūs enterosorbentai ir pan. Kitos bakterijos padeda organizmui sintetinti vitaminus, taip, kad organizmui net nebūtina gauti tų vitaminų su maistu. Ir tų naudingų bakterijų yra didžiuliai fabrikai, kurie ne tik perdirba maistą, bet ir mūsų senąsias ląsteles, kurių kasdien milijonai atiduodami perdirbimui. Žmogus nesusimąsto, - o kur dingsta mūsų pačių senosios ląstelės. Kada žmogus badauja – tada jis minta senosiomis, mirusiomis ląstelėmis. Organizmas perdirba milijonus ir milijonus senų ląstelių, dalina jas į paprastas sudedamąsias dalis, kurios čia pat imamos naujų ląstelių statybai ir energijos gamybai. Naudingosios vidaus bakterijos reikalauja iš žmogaus užtarnauto dėkingumo ir gero su jomis elgesio. Bet pati didžiausia katastrofa, prilygstanti atominės bombos sprogimui vidurių bakterijoms yra antibiotikai. Po vienos dozės antibiotikų organizmas ilgus metus turi atstatinėti buvusį naudingą bakterijų kiekį, o daugelis žmonių taip ir nebesugeba galutinai jų atstatyti. Prie to dar pridėkime neteisingą mitybą, ypač tuos velniškai greitus mitybos pokyčius, kurie vyksta mūsų dienomis, - agresyvūs picerijų, makdonaldų ir visokių kitokių prasto konservantais perkrauto maisto gamintojų atakos radikaliai pakeitė lietuvių mitybos įpročius. Lietuvių vidurių mikroflora nebesuspėja su vykstančiai mitybos pokyčiais, dar blogiau, - jau gydytojai nustatinėja naują ligą – “disbakteriozę”, t. y, šių dienų gydytojai yra įsitikinę, kad normalių žmonių su normalia savo vidurių mikroflora iš vis nebėra…Todėl daug kam jau reikia lėkti vaistinėn, pirkti dirbtines “gyvąsias kultūras” miltelių, piliulių pavidalu ir dirbtinai “susodinti “ jas į savo vidurius. Tik kas duos garantiją, kad ten jos iš vis prigys? Kai mūsų viduriuose esnčios bakterijos yra gerai subalansuotos, žmogus tada gali valgyti bet kokį maistą, gerti bet kokį vandenį, nes jo viduriuose esančios sveikos ir karingos bakterijos lengvais susidoroja su bet kokių ligų sukelėjais. Žarnyne esantys mikroorganizmai skirstomi į simbiontus (pvz., lakto, bifidobakterijos), sąlyginai patogeninius (pvz., klebsielės, protėjai) ir patogeninius (pvz., salmonelės). Daugiausia mokslinių duomenų yra sukaupta apie simbiontų įtaką žmogaus ir gyvūnų sveikatai. 3.2. Vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slaugos uždaviniai Kadangi vaiko imunitetas yra silpnas, o jo organizmas ne visada sugeba pakankamai gerai apsisaugoti, vaikų slauga užima svarbią bei reikšmingą vietą slaugos praktikoje. Vaiką, kuris yra užsikrėtęs infekcine liga, slaugytoja turi ne tik mokėti prižiūrėti, bet ir nuraminti taip pat, o tai yra sudėtingas procesas. Kiekvienai slaugai yra rašomas planas, kuriame slaugytoja,pasitarusi su gydytoju, turi nustatyti slaugos ypatumus bei konkretaus slaugos atvejų uždavinius. Šiuo atveju slaugos uždaviniai yra: • Vengti ligos išplitimo; • Mažinti galvos skausmus; • Apsaugoti nuo hipertermijos; • Didinti apetitą; • Slopinti kosuli; • Išvengti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. Slauga turi būti suteikiama kiekvienoje situacija pesonaliai, ypač vaikui, nes kiekviena liga neša savyje pašalinius, kenkiančius veiksnius. 3.3. Vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis slaugos analitinis tyrimas 3.3.1. Vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis analitinio tyrimo metodika Vaikų ir jų tėvų anketavimas vyko 7 dienas, kiekvienai anketai užpildyti reikėjo nuo 5-7 minučių. Anketos pristatymui buvo skiriamos 2-3 minutės. Anketa sukurta bendrosios praktikos slaugos studijų studentės. Apklausa anoniminė. Anketavimo vykdymas ir organizavimas suderintas su medicinos centrų darbuotojais, daktarais, slaugytojais, soacialiniais darbuotojais ir kitais žmonėmis, kurie anketavimo atlikėjos nuožiūra buvo parinkti. Konsultuotasi medicinos darbuotojais, psichologais, edukologais, socialiniais darbuotojais, vaikų centrų darbuotojais, kaip pasiekti geriausio komunikavimo konkrečioje situacijoje. Anketoje pateiktoje tėvams ir jų vaikams yra šių tipų klausimai: • Paprasti klausimai, į kuriuos reikia atsakyti taip/ne. • Klausimai, kuriuose pažymint prie atsakymo esantį langelį, reikia įvertinti atsakymą. • Klausimai, kuriuose reikia trumpai įvertinti pasirenkant vieną ar kelis galimus atsakymus, pažymint prie atsakymų esantį langelį. • Klausimai atviri, susiję su poreikių nustatymu, prašant atsakyti įrašant savo sugalvotą atsakymą. 3.3.2. Tyriamieji Tiriamųjų imtį sudaro 60 vaikų ir paauglių, bei kai kurių iš jų tėvai bei globotiniai, kadangi būtent šie asmenys yra jų vaikų savijautos liūdininkais. Toks tyrimų subjektų parinkimas parodė, jog atlikdami analizes bei testavimus su vaikais dažniausiai būtina susisiekti ir su tėvais bei globotiniais, nes šie asmenys atlieka svarbų vaidmenį ugdytinių gyvenime, yra dalyvauja įvairiuose vaikų gyvenimo situacijuose bei būsenuose, dvasiškai ir fiziškai formuoja savo auklėtinių požiūrius į jų sveikatą. Tiriamųjų atrankos kriterijai ne buvo specialūs – tyriamieji objektai buvo parinkti įvairių sluoksnių bei įvairių amžiaus kategorijų ir išsilavinimo. Didesnis dėėmesys buvo skirtas vaikams, kurie yra lavinami ne tik bendrai, t.y. bendrojo lavinimo mokyklose, bet ir lanko atskiras sporšto šakas. 3.3.3. Vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis tyrimo rezultatai Iš atlikto tyrimo išaiškėjo, jog viduriuojantį, vemiantį vaiką reikia įvertinti subjektyvius ir objektyvius pakitimus, kad slaugytoja galėtų numatyti slaugos tikslius veiksmus. Subjektyvus pakitimai: • pilvo skausmai; • galvos skausmai; • pykinimas. Objektyvus pakitimai: • dažnos, vandeningos išmatos (dažnai žalios, su gleivemis, krauju); • hiperaktyvi žarnu peristaltika; • vėmimas; • dehidratacijos požymiai: • sumažėjęs išskiriamo šlapimo kiekis; • elektrolitų disbalansas (kraujo tyrimas); • įdūbę momenėliai; • įdūbusios, neretai minkštais obuoliais, akys; • sumažėjęs audinių turgoras, sumažėjęs odos elastingumas; • sausos gleivinės; • šaltos galunės, oda dažnai blyški, marmuruota; • svorio netekimas; • dirglumas ar mieguistumas; • karščiavimas. Slaugos veiksmai: • kontroliuoti maisto apribojimą (jei paskirta gydytojo); • žymėti kiek netenkama skysčių viduriavimo metu; • pasverti šlapias ir suterštas sauskelnes; • stebėti žarnu peristaltiką; • po pasituštinimo tuoj pat apiplauti tarpvietę, sutepti apsauginiais kremais ar aliejais, kad apsaugotu nuo iššutimu; • burnos gleivinės priežiūra; • vemiančiojo priežiūra – guldyti ant šono; • burnos priežiūra po vemimo; • žymėti gaunamų ir išskiriamų skysčių kiekį; • stebėti vaiko reakciją pradėjus girdyti paskirtais skysčiais; • stebėti vaiko reakciją pradėjus maitinti pieno produktai; • kas dieną sverti ir registruoti vaiko svorį; • karščiuojančiojo slauga; • skatinti ilsėtis ir miegoti, netrikdyti ramybės įvairiomis procedūromis. Žarnyno infekcijų profilaktikai svarbios higienos priemonės. Ypač tai svarbu virusinės kilmės viduriavimo plitimui sustabdyti. Higienos priemonių tikslas – užkirsti virusų plitimą fekaliniu-oraliniu keliu. Rotavirusinė infekcija yra viena iš aktualiausių hospitalinių infekcijų, todėl vaikų kolektyvuose, gydymo istaigose būtina diegti griežtus rankų higienos standartus. Labai daug vilčių dedama į rotavirusu vakcinas. Šiuo metu jos intensyviai tiriamos įvairiose šalyse, atliekamos klinikinės studijos. Lietuvoje vakcinos nuo rodavirusisnes infekcijos dar nenaudojamos. Bakterinės žarnyno infekcijos žymiai retesnės tarp krutimi maitinamų kudikių, tačiau rotavirusinei infekcijai toks dėsningumas nebudingas. Kudikių sergamumui infekciniais viduriavimais turi įtakos namiškių, ypač motinos, higienos įgūdžiai. Vaikų higienos įgūdžių formavimas svarbus jau ankstyvoje vaikystėje. Kai vaikas pasveiksta, turi būti gauti du neigiami išmatų paseliai. Tik tada jis gali lankyti kolektyvą. Asmenys, dirbantys maisto pramonėje, vaikų kolektyvuose, reguliariai tikrinami, kad tarp jų nebūtų bakterijų nešiotojų. Beveik 40 proc. apklaustųjų teigė, kad jiems teko slaugyti vaikus, tėvus, gimines arba draugus per pastaruosius metus; 25 proc. atsakė, kad slaugė ligonius namie, o 14 proc. - ligoninėje. Daugiau negu 15 proc. visų respondentų teigė, kad jiems teko slaugyti ligonius 8 paras ir daugiau. Kaip matyti 1 diagramoje ilgalaikės slaugos "našta" labiausiai pasireiškė žmonių grupėje slaugiusių namuose kitus asmenis, o ne vaikus. 1 diagrama. Slaugiusių vaikus ir kitus asmenis respondentų dalis (proc.). Tarp miesto gyventojų asmenų skaičius, slaugančių sergančius yra didesnis nei kaimo gyventojų grupėje. Kaip matyti 2 diagramoje, sergančiųjų slaugos namuose "našta" tenka daugiau dirbantiems nei nedirbantiems asmenims, ypatingai tai liečia vaikų slaugą. 2 diagrama. Slaugiusių asmenų darbinio užimtumo statusas (proc.). Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, visose išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse vaikai iki 3 metų amžiaus kvėpavimo takų ligomis serga vidutiniškai 6-8 kartus per metus. Didmiesčių vaikai serga iki 10 kartų. Dažniausiai serga vaikų lopšelius ar darželius pradėję lankyti mažyliai: nuo bendraamžių jie užsikrečia įvairiais virusais. Kadangi persirgus keletą metų išlieka imunitetas, tai mokydamiesi pradinėse klasėse darželius lankę vaikai serga rečiau, o namuose “lepinti” mokiniai - gerokai dažniau. Imuninei sistemai naudinga kovoti. Kontaktuodama su infekcijos sukėlėjais - bakterijomis, virusais - vaiko imuninė sistema stiprėja, nes ji turi atmintį. Tai pačiai infekcijai užpuolus kitą kartą, prieš ją jau būna paruošti atitinkami antikūnai. Tuo tarpu jei organizmas vaikystėje neturėjo galimybės susitikti su kuria nors infekcija, ji vėliau gali pridaryti problemų. Perdėtos pastangos apsaugoti vaiką nuo mikroorganizmų atsisuka antruoju lazdos galu. Vis daugėja duomenų, kad tai padidina tikimybę vėliau gyvenime sirgti alergijomis, astma. Per mažai kontaktuodama su infekcijos sukėlėjais, imuninė sistema reikiamai neišsivysto. Praktiškai tai reiškia, kad jei vaiko žindukas nukrenta ant grindų, galite jį tik nušluostyti ir dėti vaikui atgal į burną. Virinti nėra reikalo net jei žindukas nukrenta ant šaligatvio. Taip pat nereikia virinti žaislų, drausti vaikams dalytis vienam su kitu maistu ar žaislais. Suprantama, kuo jūsų vaikas daugiau bendraus su kitais vaikais, tuo dažniau jis sirgs sloga. Tyrimai rodo, kad darželius lankantys vaikai infekcijomis užsikrečia keturis kartus dažniau už tuos, kurie darželių nelanko. Tačiau specialistai sako, kad darželinukai paprastai lengviau serga ir greičiau pasveiksta, lyginant su “naminukais”. Tačiau yra mikroorganizmų, keliančių didesnį nerimą. Tai pirmuonys, kurių kiaušinėliai išmatose gali gyventi iki dviejų savaičių, taip pat salmonelės. Šie infekcijos sukėlėjai į organizmą paprastai patenka su maistu, nesilaikant sanitarijos taisyklių (pavyzdžiui, nepakankamai kepant maltą mėsą), arba per neplautas rankas, kurios galėjo užsikrėsti nuo išmatų. Vienerių metukų vaikui tai pavojinga, nes jis dar neturi susiformavusio atsparumo, o kadangi yra mažas, jam pavojingas vėmimo ir viduriavimo dehidracinis poveikis. Vienintelė ir pati efektyviausia priemonė, kurios turėtų imtis tėvai - kiekviena proga plauti vaikui rankas: pirmiausia su muilu, paskui maždaug 10 sekundžių po šiltu tekančiu vandeniu. Antibakteriniu valikliu naudotis nėra reikalo, nebent nebūtų muilo ir vandens. Taip pat ir jūsų rankos turi būti švarios - ypač gaminant maistą. Be to, virtuvėje skrupulingai palaikykite švarą. Stenkitės savo mažylio neprileisti prie tualeto, katės išmatų dėžutės ir šiukšlių dėžės. Vienerių metukų vaikai gali nesuprasti, kokias ribas nustato žodis “negalima”, bet, pasak specialistų, jie yra jautrūs veido išraiškai ir “fui” intonacijai, reiškiančiai pasibjaurėjimą. IV. Slaugytojų kompetencijų plėtra 4.1. Slaugytojų kompetencijų inkorporavimas Integracijos į ES slaugos erdvę kontekste pažangi slaugos praktika formuojama trimis pagrindais: • Naujų kompetencijų įtraukimas. • Slaugos mokslo vystymas. • Reguliuojančių juridinių mechanizmų realizavimas. Dėl tinkamai neįteisintų ir neišplėstų slaugos paslaugų teikimo, ilgėja pacientų buvimo stacionare laikas, brangsta jų gydymas ir reabilitacija, kyla psichologinės problemos. Slaugant dalyvauja tam tikslui nepasirengę visuomenės nariai. Tokia padėtis antihumaniška slaugytino žmogaus ir jo artimųjų atžvilgiu, psichologiškai slegia ir žemina paciento orumą, brangiai kainuoja valstybei. Remiantis Lietuvos slaugytojų moksliniais darbais ir vertinant slaugos apimtį pagal tarptautinius standartus, galime teigti, kad mūsų šalyje slaugytojų funkcijos: • yra siauros, ribotos apimties; • slaugos specialistų padėtis ir reikšmė sveikatos sistemoje yra sumenkinta; • slaugos procesas nėra savarankiškas. Clifford ir Hird tyrė slaugytojų kompetencijas ir konstatavo, kad: • slaugytojų įvaldyti ir valdomi gebėjimai sudaro galimybes realizuoti kompleksinę slaugos veiklą; • įgūdžiai, kurie atspindi ekspertinę slaugos veiklą, yra esminė patyrusių kompetentingų slaugytojų charakteristika; • žinios, įgūdžiai ir požiūriai, sąlygojantys efektyvią slaugos veiklą, vadinami slaugytojų kompetencijomis. Gonczi slaugytojo kompetenciją apibrėžė kaip rinkinį savybių, požiūrių, vertybių, įgalinančių atlikti profesines užduotis, remiantis konkrečiais veiklos standartais. Tai reiškia, kad slaugytojo kompetencija apima daugiau nei psichomotorinius įgūdžius ir nors jie svarbūs, tačiau jų atlikimas, neturint plačios apimties teorinių žinių, nėra slauga. Kompetencijų vertinimo dimensijos: • Veiklos ekspertizės (gebėjimas veikti autonomiškai ir teikti individualizuotą slaugą). • Klinikinės kompetencijos (specifinės žinios, specializuoti įgūdžiai, klinikinio mąstymo gebėjimai, besiremiantys multidiscipliniškumu). • Asmenybės (asmeninės savybės). Taip vertinamos slaugytojų kompetencijos, inkorporuojamos į kompleksišką ir holistinę slaugą apima raktinius aspektus, kurių pacientai tikisi iš slaugytojų. Slaugytojo kvalifikacijos struktūra susijusi su daugeliu veiklos sričių, kurių pagrindas yra: • Specialieji profesiniai gebėjimai • Edukologiniai dalykai • Psichologiniai dalykai • Socialiniai dalykai • Vadybiniai dalykai • Savarankiškas analitinis mąstymas Lietuvoje slaugytojo kompetencijas apibrėžia sekančios grupės dokumentų: • PSO reikalavimas slaugytojo kompetencijoms; • Slaugytojo rengimo standartas, patvirtintas LR Švietimo ir mokslo ministro 2002-07-10 įsakymu Nr.1302; bei LR SA ir LR ŠM ministrų 2003-04-11 įsakymas “Dėl minimalių Bendrosios praktikos slaugytojų rengimo reikalavimų.” • Slaugytojo veiklą reglamentuojantys teisiniai dokumentai: pvz.: MN 28:1996 Bendrosios praktikos slaugytoja (slaugytojas). Funkcijos, kompetencija, pareigos, teisės ir atsakomybė, ir kt. • PSO kelia slaugytojams reikalavimą įgyti 10-ies sričių kompetencijas: Kritinio mąstymo; Komunikavimo; Technologijų panaudojimo; Žmogiškųjų vertybių vertinimo; Etiško mąstymo; Kritinio mąstymo; Komunikavimo; Technologijų panaudojimo; Žmogiškųjų vertybių vertinimo; Etiško mąstymo; Globalios sveikatos priežiūros požiūrio; Sveikatos priežiūros politikos, organizavimo ir finansavimo; Sveikatos priežiūros apimties koordinavimo; Sveikatos vystymo ir plėtojimo; Profesinio vaidmens vystymo. Bendrosios praktikos slaugytojas turi: PRIPAŽINTI, kad sveikata yra svarbiausias slaugos tikslas, ir savo profesine veikla stengtis užtikrinti visuomenės ir atskirų jos narių fizinę, psichinę, dvasinę bei socialinę gerovę. SUPRASTI: • žmogų kaip unikalų individą įvairiomis jo gyvenimo situacijomis; • kokią įtaką žmogaus sveikatai daro socialiniai, kultūriniai, istoriniai ir/ar politiniai veiksniai. SUGEBĖTI: • integruoti ir naudoti medicinos, gamtos, etikos bei socialinių mokslų žinias; • atsakingai bendradarbiauti su pacientu, jo šeima ir su sveikatos priežiūros sistemos profesionalais bei įstaigomis, kitomis institucijomis, kurių veikla turi įtakos žmonių sveikatai, siekti bendrų tikslų žmogaus sveikatos labui; • mokyti gyventojus, slaugos specialybės studentus, kolegas, kitus asmens sveikatos priežiūros grupės narius sveikos gyvensenos, slaugos pagrindų; • aiškinti visuomenės nariams slaugos tikslus, slaugytojo funkcijas; • dirbti sistemingai, kūrybiškai, laikytis etikos taisyklių • nustatyti, suprasti pagrindinius nacionalinės ir tarptautinės sveikatos politikos principus bei jos ryšius su slauga. IŠMANYTI: • slaugos procesą • įvairaus amžiaus žmonių bendrosios anatomijos, fiziologijos, patologijos pagrindus; • aseptikos, antiseptikos reikalavimus; • mikrobiologijos pagrindus; • dažniausiai pasitaikančių ligų simptomus, kilmę, jų plitimo būdus, galimas komplikacijas ir kaip tų ligų bei komplikacijų išvengti; • pagrindinių vaistų veikimo principus, vaistų skirstymą pagal farmakologines grupes; • vaistų laikymo sąlygas ir vartojimo būdus, galimą neigiamą poveikį žmogaus organizmui; • visų amžiaus grupių žmonių(sveikų ir sergančių), taip pat ir mirštančių slaugos ypatybes; • mitybos mokslo pagrindus; • asmens ir aplinkos priežiūros higienos reikalavimus; • gimdymo eigą ir pagalbą gimdyvei; • šalies sveikatos politiką ir programas; • pagrindinius šalies sveikatos priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus. MOKĖTI: • įvertinti paciento slaugos poreikius, numatyti ir suplanuoti slaugos veiksmus, įgyvendinti slaugos planą ir įvertinti slaugos rezultatus; • ergonomikos pagrindus, veiksmus ir būdus, taikomus slaugoje; • suprasti gyvybei pavijingas būkles bei tinkamai į jas reaguoti; • suteikti pirmąją medicinos pagalbą gyvybei pavojingų būklių, traumų, nelaimingų atsitikimų bei ūmių apsinuodijimų atvejais; • nustatyti įvairaus amžiaus individo, šeimos ar bendruomenės slaugos poreikius (diagnozes) ir juos patenkinti, remiantis slaugos teorijomis, taikyti pasirinktus slaugos modelius, būdus; • pildyti slaugos dokumentaciją; • kvalifikuotai atlikti įteisintas slaugos procedūras, tyrimus ar prevencines procedūras; • medicininės slaugos techniką; • įvertinti teikiamos slaugos efektyvumą; • analizuoti epidemiologinius duomenis, slaugos praktikos rezultatus, gebėti taikyti mokslinių tyrimų rezultatus slaugos praktikoje; • paimti organizmo skysčius, sekretus tyrimams; • padėti mirštančiajam. 4.2. Kompetencijų vertinimo dimensijos Kompetencijų vertinimo dimensijos yra tokios: • Veiklos ekspertizės (gebėjimas veikti autonomiškai ir teikti individualizuotą slaugą). • Klinikinės kompetencijos (specifinės žinios, specializuoti įgūdžiai, klinikinio mąstymo gebėjimai, besiremiantys multidiscipliniškumu). • Asmenybės (asmeninės savybės). Taip vertinamos slaugytojų kompetencijos, inkorporuojamos į kompleksišką ir holistinę slaugą apima raktinius aspektus, kurių pacientai tikisi iš slaugytojų. 2003m. balandžio 11d. LR Švietimo ir mokslo ministro ir LR Sveikatos apsaugos ministrai, siekdami geresnio specialistų parengimo ir siekdami suvienodinti specialistų rengimo reikalavimus bei įgyvendindami Tarybos direktyvas bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/16/EB išleido įsakymą Nr.ISAK-480/V-210 “Dėl minimalių gydytojų, gydytojų odontologų, bendrosios praktikos slaugytojų, akušerių ir vaistininkų rengimo reikalavimų.“ 7 pav. Lietuvos sveikatos sistemą ir sveiktaos teisę reglamentuojantys įstatymai. Išvados ir rekomendacijos 1. Vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis lygomis, slauga nėra struktūrinė ir paprasta, kadangi tokios ligos labiausiai sukelia sergančiajam diskomforto ir jis reikalauja nuoseklios slaugos dėl blogos savyjautos. 2. Būtina, kad atliekant savo kaip darbuotojo vaidmenis ir funkcijas, sveikatos priežiūros bei socialinių darbuotojų pastangas atitinkamai remtų aukštesniuose lygmenyse, kai sprendžiami struktūriniai, organizaciniai ir bendražmogiški klausimai. 3. Nėra reikalo prašyti slaugytojus priimti "iš apačios į viršų" požiūrį dirbti su bendruomenėmis ir spręsti, jų nuomone, svarbius sveikatos klausimus, jeigu slaugytojai turės dirbti pagal "iš viršaus į apačią" planą, visiškai nederantį su bendruomenės poreikiais. 4. Reikalingas tinkamas sveikatos priežiūros finansavimas, kad užtikrinti sveikatos paslaugų prieinamumą ir sudaryti pilnas PSP komandas, kuriose netrūktų bendruomenės slaugytojų, socialinių darbuotojų, lankomosios priežiūros darbuotojų, reabilitacijos ir kitų specialistų. 5. Dideli darbo krūviai susidaro dėl nepakankamo finansavimo(maži paslaugų įkainiai),medikai priversti dirbti keliais etatais skirtingose įstaigose dėl to nukenčia darbo kokybė: ligoniai sunkiai gali patekti pas gydytoją, gydytojas negali skirti pakankamai laiko, egzistuoja kvotos vaistams ir tyrimams kas yra nesuprantama ir nepateisinama. 6. Bendruomenės slaugytojo ir socialinio darbuotojo bendradarbiavimas yra nepakankamas dėl didelės darbo apimties, nesureguliuotų darbo krūvių. Sunku įsivaizduoti tinkamą bendradarbiavimą, pilną atstovavimą paciento interesų kai bendruomenės slaugytojas savo bendruomenėje turi rūpintis 2000 –čiais pacientų, o socialinis darbuotojas maždaug apie 10 000 bendruomenės narių. 7. Minimalus apsikeitimas informacija apie pacientų problemas egzistuoja ir dedamos pastangos pacientų socialinėms problemoms spręsti kviečiant į pagalbą kitų sričių specialistus, bet to nepakanka, kad pacientai galėtų ramiai jaustis žinodami kad esant reikalui bus suprasti, išklausyti, gautų jiems rūpimą informaciją ,gydymą slaugą ir visą reikalingą priežiūrą. 8. Lietuvai atgavus nepriklausomybę pereinamuoju laikotarpiu sveikatos priežiūros darbuotojams tenka sudėtingas uždavinys išugdyti žmonių supratimą patiems būti atsakingiems už savo, savo šeimos sveikatą, o ne tęsti sovietinių laikų nuostatą, kad daug kas yra padaroma už žmogų ir nurodoma kaip jam elgtis, dirbti, mokytis, gydytis. 9. Mes,- bendruomenės slaugytojai ir socialiniai darbuotojai ir kiti komandos nariai, esame pacientams pagalbininkai, kurie padedame rasti tinkamiausią būdą saugoti savo sveikatą, priimti optimaliausius sprendimus sunkiose gyvenimo situacijose, ugdant jaunus žmones tapti pilnaverčiais socialiai subrendusiais ir sveikais visuomenės nariais. 10. Žarnyno infekcinių ligų sukėlėjai gyvi organizmai parazituojantys žmogaus žarnyne, su išmatomis patekę į aplinką, per vandenį užkrečia sveiką asmenį. Ligas gali sukelti bakterijos, pirmuonys, helmintai, virusai. 11. Ligų simptomai gana panašūs, žarnų bakterijas galima vieną nuo kitos atskirti, tik ištyrus jų chemines savybes. 12. Higienos normų prisilaikymas, sanitarinės kultūros kėlimas- vienas iš pagrindinių prevencijos būdų. Lietuvoje dažniausios žarnyno infekcinės ligos: dizenterija, hepatitas A, kirmėlinės ligos, maisto toksinės infekcijos. Literatūros sąrašas 1. Andriulis E., Černiauskienė M. Higiena mokykloje. - Kaunas: Šviesa, 2001// P. 72; 2. Bendruomenės plėtra. Praktinis vadovas. - Kaunas, 2004; 3. Bukelis J. Straipsnis „Ambulatorinė bendruomenės slauga: vizija ir realybė. Slauga, mokslas ir praktika// Žurnalas, 2001m. Nr. 8-9; 4. Čibinas P. Žarnyno infekcinės ligos. - Vilnius: Mintis, 2001// P. 37-39; 5. Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų, socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatų. SASDM įsakymas// Valstybės žinios, 1999 m. Nr. 85-2553; 6. Halbjørg Almas. Klinikinė slauga. II d.-Vilnius, 2000// P. 834 – 846; 7. Kantauskas V. Užkrečiamosios žarnų ligos ir kova su jomis. – Vilnius, 2002// P. 67-73; 8. Laiškonis A., Bareišienė V. Infekcinių ligų žinynas. - Vilnius, 1999; 9. Bendruomenės slaugytoja// Valstybės žinios, 2000 m. Nr. 102-3236; 10. Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymas// Valstybės žinios, 2001 m. Nr. 87-3044; 11. Luneckaitė B. Žarnyno infekcinės ligos ir jų profilaktika// Vilnius: Mokslas, 1999// P. 20-22 12. Milašauskienė Ž., D. Zagurskienė. Straipsnis. „Slaugytojų veikla ugdant pacientų sveiką gyvenseną.“// Žurnalas „Sveikatos mokslai“ 2003m. Nr. 6; 13. Motiejaitis E. Žarnyno užkrečiamų ligų profilaktika. - Vilnius: Mokslas, 2003// P. 51; 14. Proškuvienė V., Zlatkuvienė R. Infekcinės ligos ir jų prevencija mokykloje. - Vilnius, 2001// P. 79-85; 15. SLAUGA  1dalis. Slaugos mokomoji medžiaga. Kaip vadovauti slaugos pokyčiams. - Vilnius: Charibdė, 1999; 16. SLAUGA  1dalis. Slaugos mokomoji  medžiaga. Gyvenimas sveikata ir aplinka. - Vilnius: Charibdė, 1996; 17. Vaškelytė A., Sėdaitytė J. Tarprofesiniai slaugytojų ir gydytojų santykiai// Sveikatos mokslai, 2003 m. Nr. 3; 18. Vesterdal A. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. - Vilnius: Charibdė, 2000// P. 112-118; PRIEDAS: ANKETA Mieli tėveliai, Esu Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto studentė. Šiuo metu rašau diplominį darbą. Mano tikslas įvertinti vaikų, sergančių žarnyno infekcinėmis ligomis, slaugą. Garantuoju Jūsų duomenų konfidencialumą. Pildydami anketą pažymėkite kryželiu X Jums tinkamą atsakymą arba kelis jų variantus. Taip pat galite įrašyti savo atsakymo variantą, jei tam bus palikta vieta. 1. Jūsų nuomone, ar Jūs pakankamai rūpinatės savo vaikų sveikata? • Taip, visada; • Ne visada; 2. Kaip Jūs rūpinatės savo vaiko sveikata? • Sveikai maitinatės; • Reguliariai lankotės pas gydytoją; • Duodate vitaminų ; • Kita (įrašykite) ___________________ 3. Ar Jūsų vaiko gyvenimo būdas yra fiziškai aktyvus? • Taip; • Ne; 4. Ar Jūsų vaikas dažnai serga? • Taip; • Ne; 5. Kokiomis ligomis dažniausia serga Jūsų vaikas? • Virusinemis kvepavimo takų; • Žarnyno infekcinėmis; • Alerginėmis; • Kita (įrašykite) ___________________ 6. Ar Jūs žinote, kas yra vaikų žarnyno infekcinės ligos? • Taip; • Ne; 7. Kas Jūms suteikė žinių apie jas? • Slaugytojos; • Gydytojai; • Žiniasklaida, internetas; • Palatos kaimynai; • Draugai, giminės; 8. Ar Jūsų vaikai sirgo infekcinėmis žarnyno ligomis? • Taip; • Ne; 9. Kiek kartų ? ◦ Nesirgo; • Nuo 1 iki 3; • Nuo 3 iki 6; • Nuo 6 ir daugiau; 10. Ar žinote kokie simptomai budingi VŽIL ? • Taip; • Ne; 11. Jūsu nuomone, kokie rizikos veiksniai galėjo įtakoti žarnyno infekciją? • Nekokybiškas maistas; • Asmens higijenos nesilaikimas; • Bendravimas su gyvūnais; • Bendravimas su sergančiais vaikais; • Kita (įrašykite) ___________________ 12. Jūsų manymu, kur galėjo užsikriesti Jūsų vaikas? • Vaikų lopšėlyje – darželyje; • Mokykloje; • Poliklinikoje; • Kita (įrašykite) ___________________ 13. Kokie ligos simptomai vargino Jūsų vaiką? ◦ Karščiavimas; ◦ Silpnumas; ◦ Vėmimas; ◦ Retas šlapinimasis; ◦ Viduriavimas; ◦ Vidurių užketėjimas; ◦ Nuovargis; ◦ Kita (įrašykite) ___________________ 14. Kiek kartų per parą vaikas tuštinosi? • Nei karto; • 1-2 kartus; • 3-5 kartus; • 5 ir daugiau; 15. Kokiomis išmatomis tuštinosi Jūsų vaikas? • Formuotomis, be priemaišų; • Kraujingomis; • Gleivingomis; • Nesuvirškintų maistu; • Skistomis; • Ne pastebėjau; • Kita (įrašykite) ___________________ 17. Kiek kartų vėmė Jūsų vaikas? • Nei karto; • 1 karta; • 2-5 kartus; • Ištisai; 16. Jūsų veiksmai - • Iškviečiau gydytoją; • Sugirdžiau “Smekta”; • Sugirdžiau ryžių nuovyrą; • Girdžiau druskiniais tirpalais; • Kita (įrašykite) ___________________ 17. Jūsų nuomone, kas gali atsitikti, kai vaikas dažnai tuštinasi ar vemia ? • Neteks daug skisčių ir prasidės organizmo intoksikacija; • Sutriks vidinių organų veikla (širdies, kepenų, inkstų); • Nieko neatsitiks; 18. Kaip reagavote pastebejus ligos požymius? • Kvietėtė “GREITAJA PAGALBA”; • Kreipėtės į šeimos gydytoją; • Niekur nesikreipėt; .

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!