Vaikų sergančiu psichikos ligomis teisių užtikrinimo problemos

Įvadas Vaikų psichikos sveikata yra neatskiriama bendrosios visuomenės sveikatos dalis. Nėra ir negali būti sveikatos be vaikų psichikos sveikatos. Vaikų psichikos sveikata – tai geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį. Vaikų psichikos sveikata – tai ne vien psichikos ligos ar sutrikimo nebuvimas. Gerą psichikos sveikatą rodo žmonių gebėjimas užmegzti ir palaikyti asmeninius santykius, įveikti sunkumus, išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą pačiam individui ir aplinkiniams, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Gera vaikų psichikos sveikata leidžia individui patirti gyvenimo prasmę, padeda būti savimi ir bendrauti su kitais. Geros vaikų psichikos sveikatos individai sukuria gerą psichikos sveikatą turinčią bendruomenę ir visuomenę. Sveikos bendruomenės ir visuomenės pasižymi dideliu socialiniu kapitalu ir žemu socialinės patologijos lygiu, mažesniais savižudybių, prievartos ar kitokio destrukcinio elgesio, nukreipto į save ar į kitus, rodikliais. Geros vaikų psichikos sveikatos bendruomenė ar visuomenė tolerantiškesnė pažeidžiamoms gyventojų grupėms, jose didesnė socialinė integracija. Vaikų psichikos sveikata priklauso ne tik nuo individo asmeninių įgimtų ir įgytų savybių, bet ir nuo aplinkos veiksnių, pasireiškiančių tiek šeimoje, tiek gatvėje, mokykloje ar darbo vietoje. Asmens ir visuomenės psichikos sveikatą gali teigiamai ar neigiamai veikti visų lygių valdžios priimami sprendimai, visuomenės nuostatos. Vykdant Lietuvos vaikų psichikos sveikatos priežiūros reformą, buvo steigiami Vaikų psichikos sveikatos centrai (toliau - PSC), kuriuose pradėjo dirbti specialistų komandos. Pradėjus vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikti komandos principu, jos tapo prieinamesnės ir įvairiapusiškesnės. Pradėta daugiau dėmesio skirti pacientų užimtumui, reabilitacijai, darbui su pacientų šeimomis, bendruomenės švietimui, medikamentiniam gydymui. 2009 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau - PSO) duomenimis, psichikos ir elgesio sutrikimų pasaulyje turėjo 450 mln. žmonių, kurie sudarė 12 proc. kitų susirgimų tarpe. LR SAM duomenimis, Lietuvoje gyventojų ligotumas psichikos ligomis didėja, nes daugėja psichikos ligas sukeliančių rizikos veiksnių: skurdo, nedarbo, vienatvės, migracijos, karų, socialinio - ekonominio neužtikrintumo sukeliamų problemų. Dauguma iš mūsų pažįstame tokius žmones ir gyvename šalia jų. 2009 m. Lietuvoje iš 100 000 gyventojų psichikos ligomis sirgo 2717, o 2010 m. -2795,65 žmonių. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006m. balandžio 5d. įsakyme Nr. Al - 92 „ Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo" reglamentuojama, kad profesinė socialinio darbuotojo veikla skirta ryšiams tarp žmonių ir jų aplinkos pagerinimui, siekiant sustiprinti asmenų ar jų bendruomenių prisitaikymo prie aplinkos galimybes, padėti jiems integruotis visuomenėje. Socialiniai darbuotojai skatina socialinius pokyčius visuomenėje, suteikia galimybę socialinės rizikos grupėms dalyvauti sprendžiant socialines problemas ir nepažeidžiant orumo, didinti jų pačių atsakomybę. Socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį, teikiant socialines paslaugas ir sprendžiant klientų problemas, galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų. Metodinių tarpininkų veiklą socialiniai darbuotojai atlieka dirbdami skirtingo tipo institucijose, su įvairiomis klientų grupėmis, todėl socialinių paslaugų turinys skiriasi, tačiau funkcijos (jų įvardijimas) išlieka tokios pat. Problemos naujumas ir aktualumas. Socialinės pagalbos reglamentavimas vaikams, turintiems vaikų psichikos sveikatos sutrikimų, - sudėtinga problema. Ją sprendžiant būtina atsižvelgti į individualius, specifinius dvasinius, psichologinius sergančio žmogaus motyvus, psichinės negalios inicijuotus elgsenos, mąstysenos ypatumus, su kuriais aukštojoje mokykloje socialiniai darbuotojai nebuvo supažindinami. Turėdami tikslą padėti psichikos problemų turintiems vaikams, įvertinę esamą situaciją, socialiniai darbuotojai, vadovaudamiesi asmenine patirtimi, privalo savarankiškai ieškoti atatinkamai naujų socialinio darbo metodų. Kadangi socialiniai darbuotojai, dirbdami Vaikų psichikos sveikatos centruose, priversti savarankiškai ieškoti specifinių socialinio darbo reguliavimo metodų, jų profesinės kompetencijos problema yra nauja, iki galo neišspręsta ir aktuali. Tyrimo objektas: vaikų sergančiu psichikos ligomis teisių užtikrinimo problemos. Tyrimo tikslas: Išanalizuoti vaikų sergančiu psichikos ligomis teisių užtikrinimo problemas, teikiant socialines paslaugas vaikų psichikos sveikatos problemų turintiems vaikams. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti vaikų psichikos sveikatos reglamentavimo samprata; 2. Išanalizuoti vaikų sergančiu psichikos ligomis teisių užtikrinimo problemas; 3. Išanalizuoti teisės aktus, reglamentuojančius pagalbos vaikams senkantiems psichinėmis lygomis veiklą. 4. Išanalizuoti vaikų sergančiu psichikos ligomis teisių užtikrinimo problemas, teikiant socialines paslaugas vaikų psichikos sveikatos problemų turintiems vaikams. 5. Nustatyti reglamentavimo ypatumus teikiant socialines paslaugas vaikų psichikos sveikatos problemų turintiems vaikams. Tyrimo metodologija: teisės aktų sisteminį ir loginė analizė, literatūros šaltinių, anketinių duomenų analizė. Statistinis duomenų sutvarkymas. 1.Vaikų sergančių psichikos ligomis teisių užtikrinimo teoriniai aspektai 1.1.Vaikų sergančių psichikos ligomis teisių užtikrinimas tarptautiniuose dokumentuose Pasikeitus visuomenės sveikatos prioritetams, XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje visuomenės vaikų psichikos sveikata tapo svarbiausia visuomenės sveikatos sudedamąja dalimi ir atsidūrė sveikatos ir socialinės politikos centre. Nuo to, kokia bus kiekvieno piliečio ir visos visuomenės vaikų psichikos sveikata , labai priklauso kiekvienos valstybės ekonominė ir socialinė gerovė bei plėtra. Tai svarbu visam Europos regionui ir Europos Sąjungai, juolab kad Europos gyventojų vaikų psichikos sveikata nėra labai gera, o lėšų vaikų psichikos sveikatos problemoms spręsti iki šiol skiriama nepakankamai. Per pastaruosius dešimtį metų pasaulis ir Europa apsisprendė, kokiais vertybių ir mokslo principais vadovaujantis modernioje visuomenėje reikia spręsti vaikų psichikos sveikatos problemas. 2001 metų PSO metinis pranešimas „Vaikų psichikos sveikata : Naujas supratimas, nauja viltis“ ir 2010 metais PSO Europos regiono sveikatos apsaugos ministrų konferencijoje Helsinkyje priimti Europos vaikų psichikos sveikatos apsaugos deklaracija ir Veiksmų planas 2010–2010 metams aiškiai nurodo mokslo žiniomis ir vertybėmis pagrįstus visuomenės vaikų psichikos sveikatos stiprinimo ir apsaugos principus. Svarbiausi PSO Europos visuomenės vaikų psichikos sveikatos politikos principai: 1. vaikų psichikos sveikata pripažįstama svarbiausia XXI amžiaus pradžios visuomenės sveikatos sritimi, kuriai reikia kiekybiškai ir kokybiškai naujų investicijų ir sprendimų, nes psichikos sutrikimų našta visuomenei nuolat auga, pradeda vyrauti, palyginti su kitais sveikatos sutrikimais, ir, jei į tai reaguojama pasyviai ir tradiciniais būdais, stipriai trikdoma valstybių socialinė ir ekonominė plėtra bei piliečių gyvenimo kokybė; 2. yra veiksmingų būdų mažinti tiek lengvų psichikos ir elgesio sutrikimų, tiek sunkios psichikos ir proto negalios naštą; būtina išvaduoti vaikų psichikos sveikatos sritį iš profesinės, politinės ir geografinės izoliacijos ir kuo labiau integruoti šią sritį į visuomenės sveikatos sistemą, pirminę sveikatos priežiūrą, bendrąją sveikatos priežiūrą, švietimo, socialinės apsaugos bei kitus sektorius. Demokratinėse valstybėse kiekvieno žmogaus teisės yra gerbiamos. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia, kad „visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“, be to „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“, tad „kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis“. Ypatingai reikšminga yra nuostata, kad „kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu“. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija taip pat užtikrina visiems fiziniams vaikams prigimtines teises ir konstatuoja, kad „naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais“. Europos Sąjungos mastu svarbi 1997 m. pasirašyta Europos Sąjungos Amsterdamo sutartis, kurios 13 str. numatė teisinį pagrindą imtis būtinų priemonių, reikalingų kovoti prieš diskriminaciją. Paminėtina ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija, kuri įpareigoja Europos Sąjungos institucijas ir organizacijas gerbti Europos Sąjungos gyventojų teises. Neveiksniais pripažintiems vaikams ypač reikšmingi tarptautiniai teisiniai dokumentai, kurie tiesiogiai įtvirtina neveiksnių asmenų teisių apsaugos principus. Nors tokių tarptautinių teisės aktų yra nemažai, išskirtinai didelę reikšmę, nors tik rekomendacinę, turi Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Nr. R(99)4 dėl Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principų. Rekomendacijos įtvirtina pagarbą visiems vaikams ir siekia apsaugoti neveiksnių asmenų teises ir jų teisėtus interesus. Rekomendacijos yra svarbios gairės kiekvienai valstybei užtikrinti jų nuostatas savo šalies nacionaliniuose teisės aktuose. Lietuva yra ratifikavusi daugelį tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių kertines žmogaus teises ir laisves. Taigi Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi pripažinti prigimtines žmogaus teises ir laisves, jų laikytis ir saugoti. „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pripažįstama, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas žmogaus teises ir laisves neatsižvelgiant į rasę, lytį, kalbą, religiją, politines ir kitokias pažiūras, socialinę kilmę, turtą, luomą, sveikatą ir pan. Tai reiškia, kad visi žmonės turi turėti lygias galimybes naudotis savomis prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis. Visi žmonės turi teisę gyventi, mokytis, dirbti, dalyvauti visuomenės gyvenime, dalyvauti rinkimuose, rinktis į taikius susirinkimus, vienytis į bendrijas, asociacijas ir pan. Taip pat visi žmonės turi teisę patys priimti sprendimus ir tai yra kertinė jų teisė. Tačiau kasdieniniame gyvenime kartais gali būti taip, kad žmogus dėl savo proto ar psichikos sutrikimų, sunkios ligos ar fizinės negalios negali pasirūpinti savimi, negali savarankiškai priimti sprendimų, apginti savo teisių ir pan. Tokie asmenys yra labiau pažeidžiami nei kiti, jiems reikia pagalbos. Demokratinėje valstybėje būtina sudaryti sąlygas tokiems vaikams įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus ir sukurti jiems specialias apsaugos  priemones. Kaip tinkamas apsaugos mechanizmas yra sukurta neveiksnių asmenų globos sistema. Tokia sistema yra pripažįstama visame pasaulyje kaip veiksmingai padedanti ginti neveiksnių asmenų teises ir teisėtus interesus bei juos apsaugoti. Taigi ir Lietuvoje globa yra nustatoma siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus asmens teises ir teisėtus interesus. Tačiau, nepaisant to, kad globa sukurta kaip veiksmingas apsaugos mechanizmas neveiksnių asmenų teisėms, teisėtiems interesams ginti ir apsaugoti, ji dažnai tampa ir šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų priežastimi. Globa išties turi didžiulį teisinį poveikį tiems, kam ji yra nustatoma, nes globojamas žmogus praranda daugelį savo teisių. 1.2. Vaikų psichikos sveikatos samprata Pagal PSO apibrėžimą, vaikų psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą,ir ištverti skausmą, nusivylimą, ir liūdesį; tai gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Psichiškai sveikas žmogus - tai vientisa asmenybė, kurios visi psichiniai procesai suderinti. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus situacijai, jis geba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra atsakingas, savarankiškas. Jam būdingas empatijos jausmas, yra atidus, pasitikintis, gebantis mylėti, užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su kitais žmonėmis. Pasak valstybinio PSC direktorės O. Davidonienės (2010), vaikų psichikos sveikata - tai geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, leidžianti žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį. A. Gudaitis (2010) teigia, kad asmenys, turintys vaikų psichikos sveikatos problemų, yra daug mažiau pavojingi, nei asmenys, apkvaitę nuo alkoholio ar narkotikų. Baimę keičia suvokimas, kad tai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Jiems taip pat reikia meilės, pagarbos, dėmesio, įvertinimo, supratimo, pagalbos. Ko gero, mums visiems to kaip tik dažnai ir pritrūksta. G. Butkaus (2002) nuomone, nerasime žmogaus, galinčio atlaikyti bet kokio stiprumo stresą. Kiekvienas turi savo individualios ištvermės ribą, kurią peržengus psichika „palūžta". Tai reiškia, kad psichinė sveikata - dviejų dydžių išvestinė. Išorinės sąlygos mažiau priklauso ar net nepriklauso nuo subjekto, o vidinius rezervus tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimo kokybė. Pasaulio banko duomenimis, vaikų psichikos sveikatos problema žmonijai turi tapti prioritetine: daugiau kaip ketvirtį nedarbingų asmenų sudaro psichikos neįgalieji. Depresijai tenka ketvirtoji vieta, o 2020 m. jai prognozuojama antroji vieta. Savižudybės užima dešimtą mirties priežasčių vietą. 2010 m. balandžio 3 d. Seime buvo patvirtinta Vaikų psichikos sveikatos strategija. Lietuvoje ji buvo parengta siekiant suskurti tokią vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri, vadovaujantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis, padėtų veiksmingai, racionaliai stiprinti visuomenės psichikos sveikatą, teikti visapusišką pagalbą vaikams, varginamiems psichikos ir elgesio sutrikimų. Galima išskirti tokius pagrindinius Vaikų psichikos sveikatos strategijos principus: • žmogaus teisių užtikrinimą; • modernias, vartotojų poreikius atitinkančias paslaugas; • biopsichosocialinio modelio plėtros pusiausvyrą; • nedidelių vaikų psichikos sveikatos sutrikimų gydymą nespecializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; • vaikų psichikos sveikatos stiprinimą ir psichikos sutrikimų prevenciją kaip neatsiejamos ir prioritetinės sveikatos, švietimo bei socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalis. Vaikų psichikos sveikatos strategija yra svarbi tuo, kad pirmą kartą oficialiai įvardijama, kiek daug sričių apima sąvoka „vaikų psichikos sveikata ". Strategijoje pateiktas bendro Lietuvos visuomenės vaikų psichikos sveikatos supratimo kontekstas bei jo įvertinimas. Pradėta suvokti, kad valstybės ekonominė ir socialinė gerovė tiesiogiai priklauso nuo kiekvieno piliečio ir visos visuomenės vaikų psichikos sveikatos. Viena iš strategijos dalių, tačiau ne pati didžiausia, skiriama psichiatrijai bei psichiatrijos pagalbos organizavimui psichikos ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Šioje dalyje aptariami pacientų teisių, saugos, destigmatizacijos procesų skatinimo, agresijos, saviagresijos, smurto šeimoje, visuomenėje, patyčių mokykloje klausimai, netolerancijos vienas kitam ir įvairiems šalyje vykstantiems procesams lygis, priklausomybių (ypač girtavimo) išplitimas visuomenėje. Pažymima, kad Lietuvoje, siekiant pagerinti visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodiklius, būtina, kad į procesą būtų įtraukiamos ne vien sveikatos priežiūros institucijos, bet ir socialinės apsaugos, švietimo, vidaus reikalų, vaikų teisių apsaugos bei kitos institucijos, žinybos ir nevyriausybinės organizacijos. Kad būtume ir liktume psichikos požiūriu sveikais žmonėmis, psichinės sveikatos labui dar daug ką galėtume nuveikti ir kad rūpinimasis vaikų psichikos sveikata yra ne vien institucijų, bet ir pačių piliečių rūpestis. Suprantama ir tai, kad visai atsikratyti psichikos ligų yra neįmanoma. Šiuolaikinė vaikų psichikos sveikatos priežiūra remiasi ne vien medicinos pagalbos sistema, bet pirmiausia prevencine veikla. Žmogus savo sveikatą privalo tausoti ir stiprinti, o valstybė turi sudaryti tam sąlygas. Išsivysčiusiose Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad investicijos į prevencines priemones (profilaktiniai sveikatos patikrinimai, sveikos gyvensenos propagavimas, švietimas, ugdymas) duoda didžiulį teigiamą sveikatos socialinį ir ekonominį poveikį. 1.3. Psichinės sveikatos riziką provokuojantys socialiniai veiksniai Nuo seno žmonės stengėsi suvokti, dėl ko atsiranda ligos. XIX amžiuje, atradus ligas sukeliančius mikroorganizmus - bakterijas ir virusus, buvo suprasta, kad jie yra užkrečiamųjų ligų sukėlėjai. Suprasta ir tai, kad bakterijos ar virusai nėra visų ligų išsivystymo priežastis. Ilgainiui pastebėta, kad atskiros ligos susijusios su tam tikromis aplinkos sąlygomis, gyvenimo būdu ir kitomis jas išprovokuojančiomis aplinkybėmis. Sveikata priklauso nuo pradinių biologinių individo savybių ir nuo daugumos mūsų visuomenės sektorių poveikio, nuo populiacijos kaip visumos, nuo individualios bei kolektyvinės patirties ir veiksmų. Žmonių pasirinkimą nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė - genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės - ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai atributai bei šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui. G. Dahlgren ir M. Whitehead (2001), parengė visuomenės organizacinių struktūrų sluoksnių poveikio sveikatai schemą: amžiaus, lyties ir genetinio pagrindo negalima pakeisti, o kitus veiksnius, tokius, kaip individuali gyvensena, socialinės ir visuomeninės struktūros, bendroji socialinė-ekonominė, kultūrinė ir aplinkos padėtis (žemės ūkis ir maisto gamyba, švietimas, darbo aplinka, bedarbystė, vandens kokybė ir sanitarinė būklė, sveikatos priežiūra, būstas) keisti, reguliuoti galima. PSO duomenimis, žmogaus psichinė sveikata 49 - 53 proc. priklauso nuo jo paties, 17-20 proc. - nuo aplinkos veiksnių, apie 18 proc. - nuo žmogaus genetinės konstitucijos ir tik 8 - 10 proc. - nuo kvalifikacijos ir specializuotos medicinos pagalbos. V. Juškelienė, kalbėdama apie psichinę sveikatą, teigia, kad asmens psichinei sveikatai turi įtakos paveldimumas, individuali raida, fizinė aplinka, socialiniai, gyvensenos ir elgsenos veiksniai (Juškelienė, 2010:20). Paveldimumas ir individuali raida. Žmogus gimdamas paveldi genų fondą, kuris lemia tam tikrus požymius. Paveldimi požymiai gali pasireikšti nebūtinai kitoje kartoje, kadangi tikimybė susitikti dviem pakitusiems genams yra nedidelė. Literatūros šaltinių analizė leidžia daryti išvadą, kad tikimybė susirgti psichikos liga kitam šeimos nariui ar giminaičiui yra tuo didesnė, kuo artimesnė giminystė bei kuo daugiau šeimoje yra asmenų, turinčių psichikos sutrikimų. Jei abu tėvai serga šizofrenija, 59,3- 27,2 proc. tikėtina, kad ja gali susirgti kas antras ar kas trečias vaikas. Tokių ligonių santuoka yra vengtina. Jeigu serga vienas iš sutuoktinių, tikimybė susirgti jų vaikams nuo 18,9 proc. - 10,9 proc. Didesnė tikimybė susirgti - vyresniems vaikams. Jei psichikos liga serga seneliai, rizika susirgti maža (1,3 - 2,5 proc), 2-3 kartus didesnė, jei serga dėdės ar tetos, jei broliai ir seserys - žymiai didesnė (15 - 16 proc.) . Dažnai rašoma apie palankias sąlygas psichinei ligai pasireikšti. Nustatyta, kad infekcine psichoze greičiau suserga vaikai, kurių nervų sistemą anksčiau pažeidė trauma. Turi reikšmės ir endogeniniai faktoriai: lytis, amžius, paveldimumas, individualūs ypatumai. Pasak A. Kriščiūno (2002), didelę reikšmę paveldimų ligų profilaktikai turi medicininės - genetinės konsultacijos, kurių metu patikslinama diagnozė, patikrinama šeimos narių ir giminaičių sveikata, nustatoma rizika susirgti. Įtarus, kad gali gimti paveldima liga sergantis kūdikis, 13-15 nėštumo savaitę tiriami vaisiaus vandenys. Reikalui esant, nėštumas nutraukiamas. Elgsenos ir gyvensenos veiksniai. Sveika gyvensena yra geros psichinės sveikatos bei savijautos prielaida. Neracionali mityba, svaiginamųjų medžiagų vartojimas, stresas yra įvairių psichinių ligų rizikos veiksniai. Sveikos gyvensenos įpročiai padeda prailginti darbingą amžių, gerina gyvenimo kokybę, mažina ankstyvųjų ligų bei mirties riziką. PSO duomenimis, 50 proc. psichinės sveikatos priklauso nuo gyvensenos, todėl dokumentuose ypatingai akcentuojamas jaunų žmonių pažeidžiamumas. Pabrėžiama sveikos mitybos, fizinio aktyvumo įpročių, gebėjimo atsisakyti narkotinių medžiagų ugdymo svarba. Teigiama, kad lėtinės ligos, psichikos sutrikimai populiacijoje gali būti veiksmingai įveikti, jei sveikatos priežiūros funkcijos bus atliekamos išvien su mokslo, švietimo, psichologinių, socialinių tarnybų veikla. Sveikai gyvensenai turi įtakos biomedicininiai, kultūriniai, profesiniai ir socialiniai veiksniai: amžius, lytis, šeimos ir bendruomenės papročiai, ir tradicijos, sveikatos žinios, reklama, ir daugybė kitų. Gyvensena formuojasi vaikystėje ir paauglystėje, o įpročiai dažniausiai išlieka visam gyvenimui. Suaugusiems sunku pakeisti įpročius. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienės (2004), įsitikinimu, daugelį vaikų psichikos sveikatos problemų lemia beprotiškas mūsų gyvenimo tempas ir lietuviams įgimtas bruožas viską vertinti neigiamai. Jos teigimu, nemažai gali nuveikti ir pats žmogus: šalia protinio darbo privalome rasti vietos fiziniam krūviui, skirti laiko poilsiui, griežtai laikytis dienos režimo, išsimiegoti. Tėvai prie sveikos gyvensenos pratinti vaikus privalo nuo mažens, su jais bendrauti, nes susvetimėjimas yra viena priežasčių, dėl kurių žmogus pasineria į priklausomybes. Galima teigti, kad toks žmogaus pasakymas: „ kelerius metus neatostogavau" yra įžanga į psichikos sutrikimus. V. Juškelienės (2010) požiūriu: „Penktadalis asmenų, kuriems būdinga nesveika gyvensena, rizikos veiksnių turi tris kartus daugiau. Žemo išsilavinimo, bedarbiai, prastai vertinantys savo sveikatą, žmonės turi ir daugiau rizikos veiksnių. Taigi, sveika gyvensena turi būti ugdoma kompleksiškai ir negali būti atsieta nuo socialinės prevencijos". Socialiniai veiksniai. Šiuolaikinei visuomenei būdingas greitas tempas, keliami didesni reikalavimai individui. Padidėjusi konkurencija reikalauja gerų bendravimo įgūdžių, lankstumo, todėl nemažai žmonių susiduria su padidėjusia įtampa darbe ir asmeniniuose santykiuose. Šiuo metu matomas intensyvus pasaulinės visuomenės rūpinimasis psichine sveikata, didėjančia psichikos sutrikimų ekonomine ir socialine našta, požiūriu į vaikų psichikos sveikatos problemų turinčius asmenis. Didžiausią įtaką sveikatai turi socialiniai veiksniai, susiję su profesija, išsimokslinimu, atliekamu darbu, šeima, kultūra bei socialine ekonomine žmogaus padėtimi, socialiniais ryšiais visuomenėje. Anot J. Siegrist (1995), socialinė ekonominė nelygybė šiuolaikinėse visuomenėse pasireiškia trimis konceptualiais empiriškai tarpusavyje susijusiais skirtumais: • Profesijos, darbo galimybėmis, padėtimi visuomenėje ir su tuo susijusiu prestižu; • Išsilavinimu ir žiniomis; • Pajamomis ir nuosavybe. Šalies politinė ir ekonominė situacija bei kultūra turi svarbią reikšmę gyventojų psichinei sveikatai. Net ir turtingose visuomenėse psichinė sveikata glaudžiai susijusi su socialiniais ir ekonominiais veiksniais. Neribotos pajamos lemia skurdo sukeltą blogą sveikatą. Atitinkami pajamų skirtumai, nepriklausomai nuo socialinės klasės, yra susiję su visų socialinių grupių sergamumu ir mirtingumu. Jei pajamų skirtumas didelis, sergamumo rizika didėja. Socialinių klasių sveikatos skirtumai matomi visose amžiaus grupėse. Žemesnėse socialinėse - ekonominėse grupėse dažniau gimsta neišnešioti, mažo svorio naujagimiai, vyresniame amžiuje dažnesnės širdies ligos, insultai ir kai kurie vėžiniai susirgimai. Rizikos veiksniai, tokie kaip natūralaus maitinimo stoka, rūkymas, fizinis neaktyvumas, nutukimas, hipertenzija, skurdi mityba labiau pasireiškia žemesnėse socialinėse -ekonominėse grupėse. Pajamų pasiskirstymas svarbus ne tik sveikatai, bet ir socialiniam teisingumui užtikrinti. Nelygybės kaina - tai kaina, kuri neatneša jokios ekonominės naudos, bet sudaro ekonomines užtvaras ir mažina sveiką konkurenciją visoje visuomenėje. Visuomenėse, kuriose akivaizdi pajamų nelygybė, daug daugiau kriminalinių nusikaltimų, smurto. Nepriteklius sukelia stresą dėl ekonominių sunkumų, mažina žmonių visuomeninį aktyvumą ir provokuoja psichines ligas. Sumažėjus pajamų nelygybei, žmonės gali užmegzti socialinius ryšius, kurti ir dalyvauti įvairiose organizacijose, siekti bendrų tikslų ir veiksmų. Labai svarbus moralinis bendrumo jausmas bei socialinis tikslingumas. Kai nelygybė didėja, socialinis susiskirstymas taip pat didėja. Visuomenėms, kurių politikose vyrauja lygybe pagrįsti standartai, dažnai būdingas greitesnis ekonomikos augimas ir aukštesni sveikatos standartai. G. Dahlgren (2001) nurodo, kad nedarbas yra rizikos veiksnys psichinių ligų atsiradimui. Teigiama, kad darbo praradimas yra viena iš didžiausių žmogaus gyvenimo stresorių, sąlygojantis gyvensenos pokyčius sveikatai neigiama linkme. Bedarbystė, menkas išsilavinimas bei prastai apmokamas darbas, nepatenkinama šeimos psichologinė atmosfera lemia prastesnį psichinės sveikatos potencialą ir gyvenimo įgūdžius. Daugelio pasaulio ir šalies mokslininkų tyrimai įrodo, kad iš žemesnio socialinio sluoksnio kilusių žmonių sergamumo bei gyvensenos rodikliai yra prastesni. Turtingesnių šeimų vaikai jaučiasi sveikesni ir laimingesni, pasižymi aukštesne socialine integracija, dažniau sportuoja, turiningai leidžia laisvalaikį. Fiziniai ir psichologiniai veiksniai. Fizinė aplinka turi būti skirta gyvenimo sąlygų gerinimui ir gerovės kėlimui. Žmonių sveikata labai priklauso nuo kokybiško maisto, vandens, oro, pastogės. Nors fizinės aplinkos poveikis sveikatai jau anksčiau buvo žinomas, visuomenės supratimas apie aplinkos keliamus pavojus ypač padidėjo pastaraisiais metais. Mokslo ir technikos pažanga susijusi su neigiamu poveikiu aplinkai ir žmogaus sveikatai, sunaudojant daugiau išteklių, didėja aplinkos tarša, atliekų kiekis. Daugėja aplinkos taršos sukeltų visuomenės sveikatos problemų. Lietuvoje mažinant aplinkos taršą bei informuojant visuomenę, svarbiausias vaidmuo tenka Valstybiniam aplinkos sveikatos centrui (toliau - VASC) bei apskričių visuomenės sveikatos centrams. Specialistai renka ir analizuoja informaciją apie sveikatos rodiklius, dalyvauja formuojant duomenų bazes ir informacines sistemas, atlieka aplinkos sveikatinimo epidemiologinę analizę. Vaikų psichikos sveikata yra glaudžiai susijusi su psichologiniais veiksniais. PSO dokumentuose, apibrėžiančiuose vaikų psichikos sveikatos stiprinimo strategijas, laikomasi trijų pagrindinių koncepcijų: • Vaikų psichikos sveikata yra neatskiriama sveikatos dalis; • Vaikų psichikos sveikata yra daugiau nei psichikos ligų nebuvimas; • Vaikų psichikos sveikata yra glaudžiai susijusi su psichologine savijauta ir elgesiu. Siekiant išvengti psichikos ligų, būtina žinoti jų atsiradimo priežastis, aplinkos poveikio įtaką, individualų organizmo atsparumą ligai, jos eigą bei baigtį. Psichikos liga sutrikdo psichikos veiklą, apsunkina žmogaus galimybes prisitaikyti gyvenime, nes trukdo logiškai mąstyti, kritiškai vertinti savo būklę, poelgius, aplinką. Visuomenės sveikatos teorijos kūrėjai dažnai remiasi A. Antonovskio (1998) vidinės darnos teorija. Remiantis ja, kiekvienas žmogus turi bendruosius atsparumo išteklius, priklausančius nuo vidinės darnos, kurie vieniems leidžia sėkmingai įveikti gyvenimo sunkumus, susidoroti su stresu ir prisitaikyti prie aplinkos, o kitiems šių išteklių trūkumas lemia sutrikimus, ir ligas. Rizikos veiksniais laikytini rūkymas, netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas. PSO siūlomos psichoemocinės sveikatos stiprinimo strategijos susijusios su smurto ir kitų kriminogeninio elgesio apraiškų mažinimu, alkoholio, narkotikų vartojimo mažinimu, pozityvių tarpusavio santykių kūrimui. Šios priemonės padėtų sumažinti psichikos sutrikimų paplitimą, turėtų reikšmės geresniems šeimos santykiams, geresnei darbo kokybei, saugesnėms bendruomenėms kurti. Psichoemocinei žmogaus savijautai didžiulę reikšmę turi ir socialiniai veiksniai. Pripažįstama, kad psichinę sveikatą palaikantys veiksniai yra: gera socialinė integracija, mėgiamas darbas, darnūs santykiai šeimoje ir kolektyve, geros mokymosi ir savišvietos galimybės, socialinis saugumas ir parama. L. Bulotaitės (2001) duomenimis, nemaža 14 - 18 metų moksleivių dalis skundžiasi, kad nuolat patiria stresą, slegia mokyklos aplinka. Paaugliai nemoka atsispirti žalingiems įpročiams, jiems trūksta bendravimo įgūdžių. PSO ir Pasaulio Bankas prognozuoja, kad iki 2020 m. depresija bus antroji pagrindinė įvairių ligų priežastis. Jos gydymo išlaidų nepajėgs padengti vien psichikos ligomis gydyti skiriamos lėšos, nes šio sutrikimo priežastys dažnai yra socialinės kilmės. PSO siūlomos psichoemocinės sveikatos stiprinimo strategijos susijusios su smurto ir kito kriminogeninio elgesio apraiškų mažinimu, alkoholio, narkotikų vartojimo mažinimu, pozityvių tarpusavio santykių kūrimu. Pedagogus ir artimuosius svarbu išmokyti atpažinti psichologinių problemų turinčius asmenis, suteikti kompetencijų, mokyti streso valdymo technologijų, išmokyti aktyviai ieškoti pagalbos, suteikti kuo daugiau informacijos, kokiais šaltiniais naudotis, kur kreiptis iškilus problemoms. Lietuvoje, atsižvelgiant į šalies aktualijas, vykdant psichikos ligų sutrikimų prevenciją, parengta psichikos ligų profilaktikos programa. Įgyvendinamos programos ir projektai, skirti įvairaus amžiaus, socialinių grupių vaikų psichikos sveikata i stiprinti, psichikos sutrikimų turinčių asmenų sveikatai palaikyti, socialinei integracijai, gyvenimo kokybei gerinti. Nuolatinis gyvensenos pokyčių stebėjimas yra reikšmingas įvairioms gyventojų grupėms, nustatant sveikatos ugdymo prioritetus ir rengiant tikslines sveikatos ugdymo programas. Taip ekonomiškiau naudojamos turimos lėšos, padidėja vykdomų priemonių veiksmingumas. Psichikos sveikatą pažeidžiančių faktorių įvairovė leidžia daryti išvadą, kad psichinės sveikatos riziką provokuojančius veiksnius nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė - genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės -ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai dalykai bei šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, įsigaliojusiame 2009 m. liepos 1 d. yra apibrėžti neįgaliųjų socialinės integracijos principai, socialinės integracijos sistema, jos prielaidos bei sąlygos, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančios institucijos, neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymas, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių nustatymas ir tenkinimo principai. Remiantis šio įstatymo nuostatomis, neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą sudaro medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas specialiosios pagalbos priemonėmis, neįgaliųjų užimtumo rėmimas, socialinės paramos teikimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokų skyrimas ir mokėjimas, ugdymo paslaugų teikimas lygių galimybių dalyvauti kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimas. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas profesinei reabilitacijai - kliento darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimui ir ugdymui, socialinio, psichologinio, reabilitacijos bei kitomis poveikio priemonėmis. Tam tikslui skiriamos pašalpos, nustatomi specialieji poreikiai. LR Socialinių paslaugų įstatymas (2006) reglamentuoja socialinių paslaugų valdymą, skyrimą ir teikimą, socialinės globos įstaigų licencijavimą, finansavimą, mokėjimą už socialines paslaugas bei ginčų, susijusių su socialinėmis paslaugomis, nagrinėjimą. Socialinių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas klientui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems klientams, kuriems jų reikia. Kiekvienas bendruomenės narys turi teisę kreiptis dėl paslaugų teikimo ir poreikio paslaugoms įvertinimo, turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kurios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius. Teikiant socialines paslaugas, turi būti užtikrinamas paslaugų tęstinumas. Socialinės paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą, jas privalo gauti įvairios žmonių grupės: vaikų psichikos sveikatos problemų turintys ir senyvo amžiaus asmenys bei jų šeimos; asmenys su negalia ir jų šeimos, likę be tėvų globos bei socialinės rizikos vaikai ir jų šeimos, socialinės rizikos šeimos bei vaikus globojančios šeimos, kiti asmenys ir šeimos. To paties įstatymo 25 str. reglamentuoja, kad socialinių paslaugų teikimas ASPĮ turi tikslą užtikrinti pacientų, vaikų ir pagyvenusių žmonių, neįgalių asmenų, kitų rizikos grupėms priklausančių asmenų socialinį saugumą, jų vaikų psichikos sveikatos priežiūrą ir psichosocialinę reabilitaciją. Socialines paslaugas teikia asmens sveikatos priežiūros įstaigų socialiniai darbuotojai. 2006 m. Socialinių paslaugų kataloge įvardijama, kad pagrindinis socialinių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas asmeniui, asmenų grupei, šeimai, nesugebantiems pasirūpinti savimi ir socialiniu gyvenimu, tenkinti svarbiausius gyvybinius poreikius ir integruotis visuomenėje. Siekiama sumažinti ar išvengti socialinės atskirties, skatinant aktyvią jų savipagalbą bei stiprinant gebėjimus keistis, tobulėti ir patiems spręsti iškylančias problemas. Atlikus teisės aktų reglamentuojančių socialinių darbuotojų veiklą PSC analizę, galima daryti išvadą, kad jų yra labai mažai. Pagrindinis teisės aktas - PSC vyriausiojo gydytojo patvirtinti socialinio darbuotojo pareiginiai nuostatai. Neretai sprendimai priimami remiantis nekonkrečiomis LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatomis. 2.Vaikų sergančių psichikos ligomis teisių užtikrinimas Lietuvos Respublikos įstatymuose Asmens pripažinimas neveiksniu yra sudėtingas teisinis procesas. Asmens pripažinimo neveiksniu ir globos nustatymo procedūra reglamentuojamos LR civilinio kodekso (toliau – CK) ir LR civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normomis. Pagal CK asmeniui, sulaukusiam pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, visiškai atsiranda civilinis veiksnumas. Tai reiškia, kad toks žmogus savo veiksmais gali įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas. Kaip garantija yra įtvirtinta nuostata, kad civilinis veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Tačiau CK 3.277 str. nustato, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės („silpnaprotystė“ yra pasenusi ir žeidžianti žmogaus orumą sąvoka, todėl toliau straipsnyje vietoje jos bus vartojama proto negalios sąvoka) negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Taigi neveiksnumui nustatyti reikalingi du kriterijai: medicininis – psichinė liga ar proto negalia bei juridinis – negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Negalima neveiksnumo pripažinti esant tik vienam kriterijui, nes būtina nustatyti, kad asmuo būtent dėl psichikos ligos ar proto negalios negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Deja, Lietuvoje nustatant neveiksnumą iki šiol išimtinai vyrauja medicininis asmens vertinimas, kuomet atliekama teismo psichiatrijos ekspertizė. Tuo tarpu asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dažnai teisme net nesvarstomas, nors šis juridinis kriterijus yra būtinas ir yra sudėtinė neveiksnumo nustatymo proceso dalis. Neveiksnumas yra nustatomas tik teismo, o bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Be to, šios kategorijos bylos nagrinėjamos žodinio proceso tvarka. Dėl pripažinimo asmenį neveiksniu į teismą gali kreiptis to asmens sutuoktinis, tėvai ar vaikai, sukakę 18 metų, bei globos institucijos ar prokuroras. Šis sąrašas yra baigtinis, todėl kitų asmenų prašymai teismui pripažinti asmenį neveiksniu yra nenagrinėjami. Tačiau paminėtina, kad sutuoktinio, tėvų ar vaikų, sukakusių 18 metų, galimybe paduoti prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu dažnai gali būti piktnaudžiaujama, nes minėti asmenys paprastai yra suinteresuoti tokiose bylose. Siekiant užkirsti kelią tokiems galimiems piktnaudžiavimams, CPK įtvirtina nuostatą, kad aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl asmens pripažinimo neveiksniu padavęs asmuo teismo nutartimi gali būti baudžiamas. Nagrinėjant teisme asmens pripažinimo neveiksniu bylą, procese turi dalyvauti asmuo, kurį ketinama pripažinti neveiksniu, pareiškėjas bei globos institucija kaip suinteresuotas asmuo. Tokia proceso dalyvių sudėtis yra būtina. Tačiau įstatymų leidėjas visgi dviprasmiškai nustato asmens, kurį ketinama pripažinti neveiksniu, dalyvavimą bylos nagrinėjimo metu. CPK 464 str. 2 d. reglamentuoja, kad „jeigu fizinio asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu [...], dėl sveikatos būklės, patvirtintos eksperto išvada, negalima iškviesti ir apklausti teisme ar įteikti jam teismo dokumentus, teismas bylą nagrinėja šiam asmeniui nedalyvaujant“. Taigi įstatymų leidėjas nenustato privalomo asmens, kurį ketinama pripažinti neveiksniu, dalyvavimo bylos nagrinėjime. Be abejonės, galimos situacijos, kuomet iš tikrųjų toks asmuo negali dėl savo sveikatos būklės dalyvauti teismo procese. Tačiau neišvengiamai galimi piktnaudžiavimo atvejai, kuomet, esant eksperto išvadai, kad asmuo negali dalyvauti teismo procese dėl savo sveikatos būklės, prašomas pripažinti neveiksniu asmuo išvis nežinos apie teisme nagrinėjamą bylą dėl jo neveiksnumo nustatymo. Deja, teisės aktuose nėra numatyta ir valstybės pareiga skirti teisinį atstovavimą vaikams, kurių bylos dėl pripažinimo neveiksniais nagrinėjamos teisme. Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, teismas gali atmesti prašymą pripažinti asmenį neveiksniu arba priima sprendimą pripažinti jį neveiksniu. Neįsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti skundžiamas visų byloje dalyvaujančių asmenų. Tačiau įsiteisėjus teismo sprendimui, pripažintas neveiksniu asmuo praranda teisę skųsti teismo sprendimą kasacine tvarka, nes, įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti tokį asmenį neveiksniu, jis praranda visas savo teises. Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta ar jo sveikata labai pagerėja, vadovaujantis CPK nuostatomis, teismas tokį asmenį gali pripažinti veiksniu. Įdomu tai, kad kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu gali tie patys asmenys, kurie pagal Lietuvos teisės aktus turi galimybę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu. Deja, pats neveiksnus asmuo kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo pripažinti jį neveiksniu panaikinimo ir pripažinti jį veiksniu teisės neturi. Esant tokioms įstatymo nuostatoms, galimas piktnaudžiavimas, kuomet, neveiksniam asmeniui pasveikus, niekas nesikreips į teismą dėl jo pripažinimo veiksniu. Juo labiau, kad pats neveiksniu pripažintas asmuo tokios teisės išvis neturi. Pažymėtina, kad Lietuvos įstatymai nenumato jokio privalomo periodiško patikrinimo dėl asmens, pripažinto neveiksniu, sveikatos būklės.  Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, teismo sprendimas pripažinti fizinį asmenį neveiksniu yra pagrindas šiam asmeniui nustatyti globą. Globos institutą reglamentuoja LR Civilinis kodeksas bei LR Civilinio proceso kodeksas. Globa yra priemonė, padedanti neveiksniam žmogui užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą ir jo teisėtų interesų tenkinimą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus globa yra nustatoma siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus fizinio asmens teises ir interesus. Pabrėžtina, kad neveiksnaus fizinio asmens globa reiškia ir jo turto globą. Taigi globa steigiama siekiant užtikrinti ne tik neveiksnaus žmogaus asmeninių teisių įgyvendinimą ir apsaugą, bet ir apsaugoti jo turtinius interesus bei įgyvendinti turtines teises. Tačiau neveiksnaus asmens turtą ir jo duodamas pajamas globėjas turi naudoti išimtinai neveiksnaus asmens interesais, o sandoriams, kurių suma didesnė nei penki tūkstančiai litų, sudaryti yra reikalingas išankstinis teismo leidimas. Taip pat visais atvejais yra reikalingas išankstinis teismo leidimas, jeigu globėjas nori parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti globotinio nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai neveiksnus asmuo turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), teismas savo nutartimi paskiria turto administratorių. Turto administratoriumi gali būti skiriamas tiek globėjas, tiek kitas asmuo. Vadovaujantis CK nuostatomis, globėju gali būti skiriamas tik veiksnus fizinis asmuo ir tik tuo atveju, kai yra jo rašytinis sutikimas. Skiriant asmenį globėju, turi būti atsižvelgiama į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti globėjo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma globa bei į kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Įstatymas numato, kad skiriant asmenį globėju, teismo posėdyje dalyvaujantis neveiksniu pripažintas asmuo turi teisę išdėstyti savo nuomonę dėl globėjo kandidatūros, jei tai galima atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Tačiau jei neveiksniu pripažintas asmuo nedalyvauja teismo posėdyje, tuomet ši jo teisė lieka neįgyvendinta. Globėjas yra savo globotinio atstovas pagal įstatymą ir gina neveiksnaus asmens teises ir teisėtus interesus be specialaus pavedimo. Jis turi teisę sudaryti atstovaujamo neveiksnaus asmens vardu ir interesais visus būtinus sandorius. Globėjas, kuris yra globotinio tėvas, motina ar kitas artimasis giminaitis, pareigas atlieka neatlygintinai. Kitais atvejais globėjas turi teisę į savo patirtų būtinų išlaidų, susijusių su globėjo pareigomis, atlyginimą iš neveiksnaus asmens turto. Šių išlaidų dydį bei jų atlyginimo tvarką nustato teismas pagal globėjo prašymą. Jeigu globėjas netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globotinio teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, jis gali būti teismo nutartimi nušalintas nuo globėjo pareigų. Deja, įstatymais nereglamentuota efektyvi globėjų veiklos kontrolė bei atskaitomybė ir tik lakoniškai nurodoma, kad tam tikros savivaldybių ar apskričių institucijos kontroliuoja globėjų veiklą. Praktikoje šios globos institucijos globėjų veiklos kontrolę atlieka tik formaliai. Be to, dėl netinkamo globėjo pareigų atlikimo pats neveiksnus asmuo kreiptis į teismą dėl globėjo nušalinimo negali. Tais atvejais, jei globėjas negali atlikti globėjo pareigų dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių, globėjas gali būti teismo nutartimi atleistas nuo pareigų atlikimo.  Taigi tokią procedūrą numato Lietuvos įstatymai teismo tvarka pripažįstant asmenį neveiksniu ir nustatant jam globą. Visgi toks neveiksnumo nustatymo ir reguliavimo modelis neatitinka pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių ir laisvių standartų. Asmenys, pripažinti neveiksniais, netenka savo prigimtinių teisių, o tai sąlygoja jų teisinę ir netgi socialinę mirtį. Lietuvos teisės aktai įtvirtina tik visiško neveiksnumo institutą psichikos ligomis sergantiems ir proto negalią turintiems vaikams, tad toks reglamentavimas atima bent minimalią galimybę šiems vaikams pagal sugebėjimus naudotis bent kai kuriomis savo teisėmis. Lietuvoje psichikos ligomis sergantiems ir proto negalią turintiems vaikams nėra numatytas riboto veiksnumo institutas, kuris leistų minėtiems vaikams bent iš dalies išsaugoti savo teises ir įgyvendinti savo teisėtus interesus. Tiesa, Lietuvos teisės aktuose riboto veiksnumo institutas egzistuoja, tačiau, paradoksalu, jis numatytas tik alkoholiu, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis piktnaudžiaujantiems vaikams. Paminėtina, kad CK 3.279 str. numato atveją, kai veiksnus fizinis asmuo, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų, gali prašyti, kad jam būtų nustatyta rūpyba. Tačiau šia galimybe psichikos ligomis sergantys ir proto negalią turintys asmenys negali pasinaudoti, nes jų atžvilgiu yra taikomos visiško neveiksnumo instituto nuostatos, numatytos tame pačiame Civiliniame kodekse. Psichikos liga, asmens sveikatos būklė, asmens sugebėjimai gali kisti. Natūralu, kad pakitus šioms minėtoms objektyvioms aplinkybėms, globa gali tapti nebereikalinga, o asmuo turėtų vėl būti pripažintas veiksniu. Deja, Lietuvos teisės aktai nenustato riboto globos skyrimo neveiksniu pripažintam asmeniui, nenumato periodiško globos reikalingumo peržiūrėjimo. Pagal Lietuvos įstatymus asmuo pripažįstamas neveiksniu ir jam globa nustatoma neribotam laikui. Tiesa, galima kreiptis į teismą su prašymu pripažinti asmenį veiksniu, jei toks asmuo pasveiksta ar labai pagerėja jo sveikatos būklė. Tačiau į teismą negali kreiptis pats neveiksnus asmuo, todėl tai pažeidžia visuotinai pripažintą principą, kad kiekvienas asmuo, kurio prigimtinės teisės pažeistos, gali kreiptis į teismą. Paradoksalu, bet Lietuvoje neveiksnus asmuo tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių geranoriškumo. Taigi didžiausia problema Lietuvoje yra ta, kad pripažinus asmenį neveiksniu, jis praranda daugelį savo teisių ir laisvių. Problematika, kad nepaisant to, kad neveiksnumo institutas ir globos nustatymas formaliai numatytas kaip neveiksnių asmenų apsauga, kuomet ginami jų interesai ir teisės, praktikoje dažnai pasitaiko neveiksnių asmenų teisių pažeidimų. Tad tol, kol neveiksnumo institutas reikš asmens „teisinę mirtį“, tol neveiksnumo ir globos institutai bus problema žmogaus teisų apsaugos atžvilgiu. 2.1.Vaikų sergančiu psichikos ligomis teisų užtikrinimo analizė Iki šiol, nepaisant įvairiais lygiais vykdytų programų ir kitų priemonių, Lietuva yra tarp valstybių, pasižyminčių itin prastais visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodikliais. Kaip Rytų ir Centrinės Europos regiono, patiriančio sudėtingą visuomenės sveikatos krizę, valstybė, Lietuva kartu su kitomis šio regiono valstybėmis turi ypač daug neišspręstų visuomenės vaikų psichikos sveikatos problemų. Lietuvoje yra didžiausias pasaulyje savižudybių rodiklis, aukšti su prievarta susiję rodikliai – žmogžudysčių ir kitų nusikaltimų skaičius, patyčių tarp vaikų dažnumas, itin didelis girtavimo ir priklausomybės nuo alkoholio paplitimas: 1. savižudybių skaičius (2010 metais – 38,6 atv./100 000 gyventojų) nors ir pradėjo mažėti pastaraisiais metais, vis dar yra didžiausias Europoje. Vyrų savižudybių skaičius Lietuvoje 2010 metais buvo 68,1 atv./100 000 gyventojų, ypač dažnai Lietuvoje žudosi kaimo vietovėse gyvenantys vidutinio amžiaus vyrai; 2. pagal alkoholio suvartojimą Lietuva yra viena iš pirmaujančių Europos Sąjungoje. Girtavimas ir alkoholizmas išlieka viena iš skaudžiausių Lietuvos problemų, keliančių rimtą grėsmę modernios valstybės vizijai ir sėkmingai ekonominei bei socialinei plėtrai. Vien alkoholinių psichozių skaičius per 1999–2010 metus išaugo nuo 51,1 atv./100 000 gyventojų iki 89,8 atv./100 000 gyventojų (2010 metų duomenys –preliminarūs); 3. pastaraisiais metais daugėja kitos priklausomybės – narkomanijos – atvejų: 3.1. 2009 metais atlikto Europos alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo tyrimo (ESPAD 2009) duomenimis, narkotikus Lietuvoje bent kartą yra vartoję 15,6 proc. 15–16 metų mokinių, o alkoholį – 97,9 proc. bendrojo lavinimo mokyklų to paties amžiaus mokinių. Šio tyrimo duomenimis, nuo 1995 iki 1999 metų Lietuvoje narkotikų vartojimas padidėjo 5 kartus (nuo 3,2 iki 15,5 proc.), o marihuanos (hašišo) – net 12 kartų. Šis tyrimas rodo, kad raminamųjų ar migdomųjų vaistų vartojimas be gydytojo paskyrimo labiausiai paplitęs Lenkijoje (17 proc.), po to eina Lietuva (14 proc.), Prancūzija ir Čekijos Respublika (11–13 proc.); 3.2. Vykdant Jungtinių Tautų vystymo programos, Jungtinių Tautų vaikų fondo ir PSO projektą 2000 metais atliktas tyrimas parodė, kad 81 proc. tirtų vadinamųjų gatvės vaikų buvo vartoję bent vienos rūšies narkotikų. Net 64 proc. tiriamųjų (71,7 proc. berniukų ir 54,9 proc. mergaičių) bent keletą kartų uostė įvairias lakiąsias medžiagas. Penktadalis apklaustųjų jau vartojo intraveninius narkotikus. Daugiau kaip pusė tiriamųjų nurodė buvę girti daugiau negu 40 kartų (du trečdaliai berniukų ir trečdalis mergaičių); 4. vis aktualesnės tampa ir kitos priklausomybių rūšys. Tai priklausomybė nuo azartinių lošimų ar kompiuterinių žaidimų, interneto; 5. Vilniaus universitete 2009 m. atliktas Lietuvos vaikų psichikos sveikatos epidemiologinis tyrimas parodė, kad su vaikų psichikos sveikata susijusių problemų turi 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų, iš jų 13 proc. sutrikimus galima kliniškai diagnozuoti; 10.6. PSO duomenimis (2008), Lietuva ir kitos Baltijos valstybės pasižymi gana blogais prievartos rodikliais – paauglių ir jaunų žmonių žmogžudysčių čia nors keletą kartų mažiau nei Rusijos Federacijoje, tačiau kelis kartus daugiau nei kitose Europos Sąjungos valstybėse; 7. neseniai pradėjus nagrinėti tyčiojimosi reiškinį tarp mokyklinio amžiaus vaikų, paaiškėjo, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, tyčiojimasis paplitęs labiausiai: apie 70 proc. vaikų pažymi, kad yra patyrę šį reiškinį ir kaip aukos, ir kaip skriaudėjai. Tuo tarpu Švedijoje ir Čekijoje tokių moksleivių ne daugiau kaip 20 procentų. Šiuolaikinės visuomenės sveikatos krizės priežastys Lietuvoje ir jos tiesioginis ryšys su vaikų psichikos sveikata : 1. Lietuvą, kaip ir kitas Rytų ir Centrinės Europos valstybes, XX amžiaus pabaigoje dėl sudėtingo pereinamojo laikotarpio ištiko stipri visuomenės sveikatos krizė, kurią lėmė socialinis stresas – kaip atsakas į užsitęsusias sudėtingas socialines, ekonomines, kultūrines ir demografines permainas. Nemažą visuomenės dalį, nepasirengusią laikotarpio iššūkiams, apėmė bejėgiškumas ir nusivylimas, tai sudarė nepalankią terpę visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodikliams; 2. Visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodiklius lemia biologinių, psichologinių ir socialinių rizikos bei apsauginių veiksnių visuma, sukurianti palankesnį arba nepalankesnį mikrosocialinį ir makrosocialinį klimatą. 1990–2000 metais vykusios didelės socialinės, politinės, ekonominės permainos atskleidė individų ir jų grupių prastą psichologinį atsparumą ir nepakankamus įgūdžius aktyviai dalyvauti įveikiant naujas kasdienio gyvenimo problemas. Todėl didelė dalis žmonių – tiek brandaus amžiaus, tiek vaikų ir jaunimo – nepajėgė tinkamai prisitaikyti naujoje, socialinio aktyvumo reikalaujančioje aplinkoje ir atsidūrė destruktyvaus elgesio (nukreipto arba į save, arba į kitus asmenis) rizikos grupėje – taip sukurdami terpę itin blogiems savižudybių, prievartos, priklausomybių ir kitų liguistų visuomenės sveikatos reiškinių rodikliams. Tai, kad savižudybės labiausiai išplito tarp vidutinio amžiaus kaimo vyrų, įtikinamai parodo, kad šiuo laikotarpiu prastą visuomenės psichikos sveikatą visų pirma lemia nepalankus psichosocialinių rizikos veiksnių derinys ir kad valstybės pastangos turi būti skirtos visų pirma modernioms psichosocialinio pobūdžio programoms, turi būti siekiama padėti individams, šeimoms ir bendruomenėms įgyti reikiamą atsparumą ir tinkamai prisitaikyti naujoje aplinkoje; 3. Lietuvoje įvairiais lygiais vis labiau suvokiamas, bet dar realiais valstybės politikos sprendimais nepagrįstas vienas iš dviejų svarbiausių naujųjų PSO Europos visuomenės vaikų psichikos sveikatos politikos principų – vaikų psichikos sveikatos, kaip prioritetinės sveikatos politikos krypties, įtvirtinimas. Taip pat iki šiol trūko politinės valios apsispręsti dėl kito ne mažiau svarbaus principo įgyvendinimo. Būtent antrasis PSO Europos vaikų psichikos sveikatos politikos principas – vaikų psichikos sveikatos integravimas, lemiantis išteklių investavimo kryptį, dominuoja pastarojo dešimtmečio svarbiausiuose vaikų psichikos sveikatos politikos dokumentuose (2001 m. PSO metinis pranešimas „Vaikų psichikos sveikata : Naujas supratimas, nauja viltis“ ir 2010 m. PSO Europos regiono sveikatos apsaugos ministrų konferencijoje Helsinkyje priimti Europos vaikų psichikos sveikatos apsaugos deklaracija ir Veiksmų planas 2010–2010 metams). Naujausiomis mokslo žiniomis, pagarba žmogaus teisėms ir kitomis vertybėmis visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodiklius galima pagerinti, o psichikos sutrikimų sukeliamą naštą palengvinti, jei valstybės iš esmės peržiūrės vaikų psichikos sveikatos priežiūros finansavimą ir rezultatus, visų pirma prevencijos, gydymo ir reabilitacijos paslaugų, kurios mažina socialinę atskirtį, stiprina individų, grupių ir bendruomenių psichologinį atsparumą ir išvaduoja tiek psichikos negalios paliestus žmones, tiek ir visą vaikų psichikos sveikatos priežiūros sritį iš ilgametės izoliacijos, stigmos ir prietarų nelaisvės. 4. Apsisprendimas dėl finansinių ir žmogiškųjų išteklių itin svarbus toms pereinamojo laikotarpio valstybėms, kuriose pastebimai auga ekonomika ir atsiranda galimybių daugiau investuoti į visuomenės sveikatą, kad vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistema taptų veiksminga ir racionali. Apibendrinant vaikų psichikos sveikatos būklės ir vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemos situaciją Lietuvoje, akivaizdu, kad nepaisant konkrečių laimėjimų esminio persilaužimo šioje srityje dar nėra. Šiuo metu labai blogi kai kurie visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodikliai (savižudybių, alkoholio vartojimo, prievartos tarp individų paplitimo) pradės gerėti tik plėtojant bendradarbiavimą su vaikų psichikos sveikatos sutrikimų turinčiais asmenimis, jų šeimomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, įvairiomis suinteresuotomis institucijomis, taip užtikrinant nepavėluotą informaciją apie pagalbos teikimo bei vaikų psichikos sveikatos stiprinimo galimybes. Investuojant finansinius išteklius, net ir išaugus ekonomikos kilimo teikiamoms galimybėms, vis dar nugali istoriškai paveldėtos tradicijos stiprinti tradicinę paslaugų infrastruktūrą, nulemtą stigmos ir socialinės atskirties. Itin stiprią Lietuvos priklausomybę nuo šių nepalankių moderniai plėtrai tradicijų rodo labai didelis vaikų ir suaugusiųjų, kurie turi lengvų ir sunkių psichikos ir proto negalios sutrikimų, gyvena ilgalaikės socialinės globos įstaigose, skaičius. Lietuva šiuo metu turi unikalią galimybę pademonstruoti brandą ir apsispręsti vykdyti šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir Europos vertybėmis grįstą Vaikų psichikos sveikatos strategiją (toliau – Strategija). Tam yra tinkamas laikas ir realios galimybės: 1. didėja visuomenės susirūpinimas prasta gyventojų, ypač vaikų, dvasine sveikata; 2. didėja valstybės ekonominės galimybės; 3. parengti ir vykdomi bandomieji naujo pobūdžio paslaugų ir prevencinių programų modeliai, parengti ir rengiami specialistai; 4. bręsta politinė valia visų lygių valdžios institucijose suteikti prioritetą visuomenės vaikų psichikos sveikatos sričiai ir investuoti į šiuolaikinėmis Europos vertybėmis ir mokslo žiniomis pagrįstus vaikų psichikos sveikatos stiprinimo, psichikos sutrikimų prevencijos, gydymo ir reabilitacijos metodus; 5. didėja suvokimas, kad strateginių sprendimų atidėjimas šioje srityje nuolat didins ekonominę ir socialinę stigmos, diskriminacijos ir socialinės atskirties tradicijų nulemtų pasekmių naštą ir trukdys siekti atviros pilietinės visuomenės bei modernios valstybės tikslų; 6. PSO ir Europos Sąjunga ketina padėti Lietuvai apsispręsti vykdyti 2010 metų PSO Europos regiono sveikatos apsaugos ministrų konferencijoje Helsinkyje priimtų Europos vaikų psichikos sveikatos apsaugos deklaracijos ir Veiksmų plano 2010–2010 metams rekomendacijas, yra galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrine parama šioje svarbioje srityje 2010–2013 metais. 2.2.Vaikų sergančių psichikos ligomis teisų reglamentavimas PSO duomenimis, pastaraisiais metais vaikų psichikos sveikatos problemų rizikos veiksnių daugėja. Tai nedarbas, skurdas, migracija, politinis nestabilumas, didėjanti įtampa tarp etinių ir kitokių grupuočių (ypač didmesčiuose), benamių gausėjimas, įvairių formų narkomanijos plitimas, vienatvė ir socialinių ryšių praradimas, socialinis - ekonominis nestabilumas ir netikrumas. Sudėtinga tiksliai įvertinti vaikų psichikos sveikatos problemų naštos dydį, todėl vaikų psichikos sveikatos specialistams reikia žinoti ir mokėti teisingai įvertinti pažeidžiamų asmenų priklausančių tam tikroms socialinėms grupėms, poreikius. Organizuojant pagalbą vaikų psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, medikų vaidmuo buvo ir tebėra suvokiamas kaip išskirtinai individualus, paremtas asmenine kompetencija ir atsakomybe, tačiau nuo XIX amžiaus žinoma, kad medicinoje turi būti sprendžiamos ir socialinės problemos.Tradiciškai visuomenėje pagrindinis veiklos tikslas - įgyvendinti vaikų psichikos sveikatos politiką, vykdyti visuomenės sveikatos priežiūrą, kuria siekiama mažinti gyventojų sergamumą, gerinti visuomenės ir kliento psichikos sveikatą, mokyti sveikos gyvensenos įgūdžių. XXI amžiuje, remiantis PSO (2002), pagrindinę visuomenės sveikatos problemą sudaro susirgimai (psichikos sutrikimai), kurių sukeltoms problemoms spręsti vien medicininio modelio nepakanka. Socialinių mokslų pasiekimai turi būti integruojami. Tokia integracija įmanoma tik pradėjus taikyti modernias technologijas, tokias kaip komandinis darbas. A. Germanavičiaus (2003) nuomone, siekiant pagerinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, būtina nuolat tirti klientų poreikius ir jų nuomonę, taikant standartizuotas tyrimo metodikas bei gautus rezultatus lyginti su paslaugų teikėjų rezultatais Lietuvoje bei kitose šalyse. PSC paslaugos vaikų psichikos sveikatos problemų turintiems klientams turi būti organizuojamos taip, kad jų vartotojai galėtų būti kuo savarankiškesni ir dalyvautų visuomenės gyvenime, todėl vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos kuo mažiau ribotoje aplinkoje. Naujo tipo vaikų psichikos sveikatos paslaugų standartizavimo dokumente 2004 m. nurodoma, kad komandinio darbo svarba atsiskleidžia PSC. Kompleksinis kliento būklės įvertinimas, gydymo ir reabilitacijos plano sudarymas ir vykdymas tampa įmanomi tik bendradarbiaujant kelių sričių ekspertams. Dirbant komandinį darbą, daug lengviau yra priimti įvairius sprendimus. Komandinės veiklos nauda ypač išryškėja, kai reikia spręsti problemas, patenkančias į kitų padalinių kompetenciją arba atlikti specialias funkcijas. Komandinė veikla ne tik užtikrina darbo efektyvumą, bet ir skatina darbuotojų saviraišką, profesinį bei asmeninį tobulėjimą. V. Barvydienė ir J. Kasiulis (1998), konstatuoja faktą, kad kiekvienas komandos narys atlieka konkrečią rolę. Kiekvienas žmogus komandoje yra lygiavertis jos narys. Komandoje priimant sprendimus, siekiama susitarimo, sprendžia visi komandos nariai. Daugelis autorių, analizuodami komandinio darbo pranašumus, pabrėžia didesnes darbuotojų augimo galimybes, galimybę labiau įsitraukti į bendrų organizacijos problemų sprendimą. Minėti autoriai apibendrindami išskiria tokius komandinio darbo pranašumus: • didelių užduočių skaidymas į mažesnes, • kiekvienas atsako ir už save ir už visą grupę, • komanda turi savo specifinius tikslus ir uždavinius, prie kurių derinama veikla, • komandos nariai priklauso vienas nuo kito, jiems reikia vienas kito įgūdžių, žinių ir patyrimo siekiant bendro tikslo, • kiekvienas komandos narys supranta, kad dirbdamas kartu pasieks geresnių rezultatų ir yra įsipareigojęs dirbti komandoje. Valstybinio PSC direktorės O. Davidonienės (2009) duomenimis, Lietuvoje dirba daugiau nei 200 gydytojų, maždaug tiek pat psichiatrijos slaugos specialistų, apie 130 socialinių darbuotojų ir daugiau nei 70 psichologų. PSC, kuriuose pirminę vaikų psichikos sveikatos priežiūrą teikia sukomplektuotos specialistų komandos, sparčiai plėtojamos naujos paslaugos užimtumas, socialinės paslaugos, namuose teikiamos paslaugos, atstovavimas pacientams, krizių intervencija ir postvencija. Atsižvelgiant į daugelio autorių atsiliepimus, galima daryti išvadą, kad komandinis darbas be įvairių specialistų veiklos yra neįsivaizduojamas. Socialiniai darbuotojai dažniausiai yra daugiasmenės sistemos dalis, todėl savo darbe jie naudojasi kitų profesionalų pagalba. Dirbant komandinį darbą galima geriau organizuoti pagalbos teikimo procesą. Pažymėtina, kad pradėjus steigti vaikų psichikos sveikatos centrus gyventojai ėmė noriau kreiptis pagalbos. Atsižvelgdami į įvairių autorių nuomonę ir patirtį, galime daryti išvadą, kad socialiniams darbuotojams dirbantiems su vaikų psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais labai svarbu yra laikytis socialinio darbo vertybių ir principų, kurie padeda formuoti pozityvų požiūrį į vaikų psichikos sveikatos problemų turintį klientą. Norint būti geru socialiniu darbuotoju ir padėti vaikų psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, būtina turėti tam tikras profesines savybes, gebėjimus, specifines žinias, reikiamą kvalifikaciją, domėtis pasiekimais socialinio darbo sveikatos apsaugos sistemoje, padedančiais pažinti vaikų psichikos sveikatos problemų turintį klientą iš biologinės, psichologinės ir socialinės pusės. Įgyvendinama Lietuvos sveikatos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 (Žin., 1998, Nr. 64-1842), bei konkrečių visuomenės sveikatos sričių strategijos ir programos. Vaikų psichikos sveikatos priežiūra vykdoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus prioritetus, o kaip sudedamoji visuomenės sveikatos dalis – ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus prioritetus. Lietuvos aukštosiose mokyklose rengiami kvalifikuoti asmens ir visuomenės sveikatos specialistai. Sukurtas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tinklas; 2010 m. PSO Europos regiono sveikatos apsaugos ministrų konferencijoje Helsinkyje priimtoje Europos vaikų psichikos sveikatos apsaugos deklaracijoje ir Veiksmų plane 2010–2010 metams vaikų psichikos sveikatos priežiūra nurodyta kaip vienas iš svarbiausių prioritetų visose Europos valstybėse. Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programoje (2009–2008 m.), patvirtintoje 2008 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1786/2008/EB, sveikata ir aukštas sveikatos apsaugos lygis nurodytas kaip Europos Sąjungos ir PSO prioritetas. Valstybės ir savivaldybių institucijų, dirbančių vaikų psichikos sveikatos priežiūros srityje, atotrūkis; nepakankamas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų integravimas į pirminę sveikatos priežiūrą. Nepakankamas sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo, teisėsaugos sektorių bendradarbiavimas vaikų psichikos sveikatos priežiūros srityje. Nepakankamas sveikatos programų ir moderniosios bendruomeninės vaikų psichikos sveikatos priežiūros finansavimas. Nepakankamas valstybės ir savivaldybių sveikatos programų valdymas, koordinavimas, įgyvendinimo efektyvumo vertinimas. Savivaldybių biudžetuose nenumatytas finansavimas vaikų psichikos sveikatos priežiūrai. Nepakankamai išplėtota visuomenės informavimo vaikų psichikos sveikatos klausimais sistema. Didelė vaikų psichikos sveikatos priežiūros institucionalizacija; nepakankamai išplėtotas kompleksinių bendruomeninių vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų tinklas, taip pat ir tarp sektorių. Nepakankamas visuomenės pakantumas psichikos sutrikimų turintiems vaikams, didelė psichikos ligonių, jų šeimų ir psichikos sutrikimų stigmatizacija visuomenėje. Aktyvus socialinės apsaugos, švietimo, teisėsaugos, kitų sektorių dalyvavimas vaikų psichikos sveikatos stiprinimo veikloje. didėjantis visuomenės pilietiškumas ir vaikų psichikos sveikatos reikšmės suvokimas. Tolesnis specialistų rengimo ir profesinio tobulinimo vaikų psichikos sveikatos priežiūros srityje plėtojimas. Naudojimasis Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų programų lėšomis. Tarptautinio bendradarbiavimo vaikų psichikos sveikatos priežiūros srityje plėtojimas ir dalyvavimas tarptautinėse programose. Naujų informacijos priemonių naudojimas informuojant visuomenę sveikos gyvensenos ir sveikatos stiprinimo klausimais. Deinstitucionalizacijos ir destigmatizacijos pritaikymas. Nepakankamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programų finansavimas. Nepakankama socialinės apsaugos, švietimo, teisėsaugos, kitų sektorių veikla vaikų psichikos sveikatos priežiūros srityje, jų veiksmai nesuderinti tarpusavyje. Kvalifikuotų vaikų psichikos sveikatos priežiūros specialistų stoka, ypač rajonuose ir ypač psichologų, vaikų psichiatrų, psichoterapeutų. Socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp regionų ir atskirų gyventojų socialinių grupių. Vaikų ir jaunimo gyvensenos blogėjimas. Autonomijos ir dalyvavimo skatinimo principas reiškia, kad vaikų psichikos sveikatos paslaugos turi būti organizuojamos taip, kad pacientai galėtų būti kuo savarankiškesni ir dalyvautų visuomenės gyvenime. Todėl vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos kuo mažiau apribotoje aplinkoje. Žmonės, sergantys psichikos ligomis, turi būti gydomi namuose arba kiek galima namams artimesnėje aplinkoje. Specializuotose ilgalaikės socialinės globos įstaigose paslaugos gali būti teikiamos ypač sunkiais atvejais, kai kompleksinės pastangos teikti pagalbą bendruomenėje yra nesėkmingos. Nedidelių vaikų psichikos sveikatos sutrikimų gydymo nespecializuotose sveikatos priežiūros įstaigose principas. Nedidelių psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų patiria labai daug žmonių. Todėl neįmanoma užtikrinti, kad valstybės lėšomis pagalbą jiems teiktų vaikų psichikos sveikatos specialistai. Dauguma vaikų psichikos sveikatos problemų turi būti sprendžiamos laikantis visuomenės sveikatos principų: 1. pasitelkiant natūralius bendruomenės išteklius ir apmokant šeimas, mokytojus, darbdavius, visus su rizikos grupės žmonėmis dirbančius arba rizikingas situacijas valdančius darbuotojus; 2. dauguma vaikų psichikos sveikatos sutrikimų yra nedideli ir turi būti gydomi ne vaikų psichikos sveikatos specialistų, o pirminio sveikatos priežiūros lygio – šeimos gydytojų ir jiems talkinančių slaugytojų; 3. gydytojai psichiatrai ir kiti vaikų psichikos sveikatos specialistai, dirbantys ambulatorinėje grandyje, nemažą dalį darbo laiko turi skirti šeimos gydytojams ir jų gydomiems ligoniams konsultuoti, o kitą dalį laiko – sunkiems psichikos ligoniams gydyti. Vaikų psichikos sveikatos stiprinimo ir psichikos sutrikimų prevencijos, kaip neatsiejamų ir prioritetinių sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalių, principas reiškia, kad vaikų psichikos sveikatos stiprinimo ir psichikos sutrikimų prevencijos priemonės turi būti skirtos plačiajai visuomenei ir specifinėms rizikos grupėms, skatinant apsauginius veiksnius ir atsparumą, mažinant socialinę atskirtį, suteikiant galimybę pažeidžiamoms rizikos grupėms pačioms spręsti problemas ir padedant joms integruotis į bendruomenę. Tai padeda pažeidžiamoms gyventojų grupėms išvengti stigmos ir diskriminacijos, taip pat pačiai visuomenei atsikratyti prietarų ir nepakantos pažeidžiamų grupių nariams. Į visuomenę sugrįžtanti tolerancijos ir solidarumo dvasia yra apsauginis veiksnys nuo susipriešinimo, prievartos, savižudiško ir kitokio destrukcinio ir autodestrukcinio elgesio. Pacientų, jų artimųjų ir visuomenės vaidmens stiprinimas pasireiškia tuo, kad esant moderniai vaikų psichikos sveikatos priežiūrai pacientai aktyviai dalyvauja priimant sprendimus pagal partnerystės su specialistais principą. Apie teikiamų paslaugų veiksmingumą, šių paslaugų, pacientų poreikių ir žmogaus teisių principų atitiktį visų pirma sprendžia patys pacientai ir jų artimieji. Paslaugas teikiančių ir jas organizuojančių institucijų ir asmenų pareiga yra gerbti paciento orumą, skatinti jo autonomiją bei tenkinti jo poreikius. Valstybės institucijos bendrauja su pilietinei visuomenei atstovaujančiomis visuomeninėmis organizacijomis kaip su lygiaverčiais partneriais ir sudaro šioms organizacijoms galimybę dalyvauti priimant sprendimus ir teikiant paslaugas. Būtina užtikrinti vaikų psichikos sveikata i tenkančio biudžeto dalies didėjimą sveikatos ir socialinės apsaugos sektoriuose, ypatingą dėmesį skiriant bendruomenei prieinamų ir integruotų į asmens sveikatos priežiūros įstaigas paslaugų teikimui. Nemažinant dabar psichiatrijos įstaigose teikiamų paslaugų, gerinant šių paslaugų kokybę, plėsti lanksčių nestacionarinių paslaugų vaikams ir suaugusiesiems, turintiems vaikų psichikos sveikatos sutrikimų, tinklą. Gerinti vaikų ir jaunimo vaikų psichikos sveikatos apsaugą ir priežiūrą, vykdant tikslines prevencines, gydymo ir reabilitacijos programas, skirtas vaikų, šeimų ir bendruomenių atsparumui stiprinti bei neigiamų socializacijos pasekmių prevencijai. Valstybinėse sveikatos programose didžiausią dėmesį skirti šiuo metu aktualiausioms problemoms spręsti – vaikų dvasinės sveikatos, emocinės ir socialinės raidos sutrikimų prevencijai, tėvų mokymui tinkamai auginti vaikus, savižudybių, priklausomybių ir prievartos prevencijai, jaunimo sveikatos problemų sprendimui. Remti valstybės ir savivaldybių vaikų psichikos sveikatos stiprinimo ir psichikos sutrikimų prevencijos programas, kaip neatsiejamas ir prioritetines visuomenės sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos programų dalis, visų pirma užtikrinant tęstinę paramą šioms sveikatos stiprinimo ir sutrikimų prevencijos kryptims: 1. rizikos grupėms priskiriamų tėvų mokymui kompetentingai auginti vaikus, ypač kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės laikotarpiu; 2. vaikų ir paauglių vaikų psichikos sveikatos stiprinimui mokyklose ir bendruomenėje; 3. vaikų psichikos sveikatos stiprinimui darbo vietose; 4. vaikų ir jaunimo smurto prevencijai; 5. savižudybių prevencijai; 6. alkoholizmo, narkomanijos ir rūkymo prevencijai; 7. sveikos senatvės stiprinimui; Nuolat koordinuoti nacionalines ir regionines programas, skirtas minėtoms visuomenės sveikatos problemoms spręsti, nes didelė dalis apsauginių ir rizikos veiksnių, susijusių su plačiu priklausomybių, savižudybių ir prievartos bei smurto paplitimu visuomenėje, yra bendri visoms šioms problemoms. Pasiekti, kad vienodai svarbus valstybės dėmesys bei finansiniai ištekliai būtų skiriami visoms svarbiausioms šio laikotarpio visuomenės vaikų psichikos sveikatos problemoms spręsti – priklausomybių nuo alkoholio ir narkotikų, savižudybių, prievartos ir psichikos ligų prevencijai. Tik subalansuojant ir vienodai svarbiomis laikant investicijas į veiksmingą prevenciją, gydymą ir reabilitaciją, bendromis valstybės institucijų ir pilietinės visuomenės pastangomis galime įveikti visuomenės vaikų psichikos sveikatos krizę. Kurti ir finansuoti veiksmingas, mokslo žiniomis ir Europos vertybių principais pagrįstas prevencijos, gydymo ir reabilitacijos programas, gerinančias vaikų, šeimos ir bendruomenės dvasinę sveikatą ir psichologinį atsparumą, mažinančias socialinę atskirtį ir gerinančias pažeidžiamų gyventojų grupių integraciją į bendruomenę. Plėtoti bendruomenines paslaugas, panaudojant Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva nuo 2009 metų kuriamą vaikų psichikos sveikatos centrų tinklą ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva nuo 2010 metų vykdomą Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programą, tam skiriant reikiamus išteklius; Sukurti vadybos ir finansinių sprendimų dėl bendruomeninių paslaugų plėtros mechanizmą, kuris pašalintų esamas vadybos, finansines kliūtis ir leistų veiksmingai ir racionaliai plėtoti šiuos komponentus sudarančią bendruomeninių paslaugų sistemą: 1. kurti ir stiprinti tarnybas, atsakingas už tai, kad kiekvienos savivaldybės lygiu būtų plėtojami visi penki būtinieji vaikų psichikos sveikatos priežiūros komponentai psichikos ir proto negalią turintiems vaikams: farmakoterapija, psichoterapija, psichosocialinė reabilitacija, profesinė reabilitacija, pagalba buityje. Nedidelės savivaldybės šias paslaugas turėtų plėtoti kooperuodamos išteklius, atsižvelgdamos į tai, kad optimalus teritorijos, kuriai turi būti planuojamas visų paslaugų spektras, gyventojų skaičius yra 100 000–200 000; 2. plėtojant paslaugų sistemą, atsižvelgti į skirtingus poreikius ir skirtingus pagalbos psichikos negalią turintiems vaikams (sergantiems psichikos ligomis) bei jų artimiesiems ir proto negalios ištiktiems vaikams (kurie nuo vaikystės yra sutrikusio intelekto) bei jų artimiesiems būdus. Turi būti tolygiai plėtojamas bendruomeninių paslaugų abiejų šių grupių vaikams tinklas su skirtingomis individualiomis gydymo, ugdymo, socialinių paslaugų, reabilitacijos, darbo, užimtumo ir būsto programomis. Siekti, kad socialiniai darbuotojai būtų geriau parengti bendruomenėje teikti ir organizuoti socialines paslaugas psichikos neįgaliesiems ir jų šeimoms; 4. plėtoti konsultacinę ryšio (su somatine medicina) psichiatriją, iš esmės sustiprinant vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų galimybes asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Kad vaikų psichikos sveikatos klausimai asmens sveikatos priežiūros įstaigose būtų sprendžiami veiksmingai, šiose įstaigose turi dirbti vaikų psichikos sveikatos priežiūros specialistų ir konsultantų komandos, taip pat turi būti skatinama psichiatrijos stacionarinių skyrių plėtra; 5. atsižvelgiant į tai, kad svarbiausia institucija, lemianti sėkmingą vaikų psichikos sveikatos politikos įgyvendinimą, integruojant visuomenės ir asmens sveikatos sektorių pastangas saugoti ir stiprinti piliečių psichikos sveikatą, yra šeimos gydytojo institucija, siekti, kad sistema veiktų taip, kad šeimos gydytojai ir slaugytojai, konsultuojami vaikų psichikos sveikatos centruose dirbančių vaikų psichikos sveikatos specialistų, suteiktų pagalbą daugumai dėl vaikų psichikos sveikatos problemų ir sutrikimų besikreipiančių žmonių; siekti, kad šeimos gydytojai būtų geriau parengti vaikų ir suaugusiųjų vaikų psichikos sveikatos priežiūros srityje, gerai mokėtų ir turėtų motyvaciją diagnozuoti ir gydyti šiuos sutrikimus; 6. siekti, kad daugiau dėmesio Lietuvos vaikų psichikos sveikatos sistemoje būtų skiriama psichoterapijos paslaugų plėtrai. Pasaulio ir Europos vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemose šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriama veiksmingų psichoterapijos paslaugų plėtrai. Stengiamasi orientuotis į trumpas ir vidutinės trukmės ambulatorinės psichoterapijos formas. Ypač svarbu, kad būtų skatinamos ir adekvačiai apmokamos psichoterapijos paslaugos vaikams ir šeimoms. Būtina panaudoti didelę Lietuvos psichoterapijos mokyklos patirtį, kviečiant nacionalinės psichoterapijos mokyklos atstovus mokyti naująją sveikatos priežiūros specialistų kartą (šeimos gydytojus, gydytojus psichiatrus, kitų specialybių gydytojus, psichologus, socialinius darbuotojus ir kt.) pagrindinių kasdienio darbo su rizikos grupės žmonėmis ir šeimomis įgūdžių. Siekiant įtvirtinti Lietuvoje modernių psichoterapijos ir kitų psichosocialinių technologijų plėtrą, būtina suteikti šiai krypčiai plėtros prioritetą ir sukurti veiksmingą ir racionalų šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo mechanizmą. Plėtoti vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugas (ambulatorines, stacionaro, dienos stacionaro, krizių intervencijos, individualios, grupinės ir šeimos psichoterapijos), didinant šių paslaugų mastą, specializuojant stacionaro ir dienos stacionaro skyrius pagal vaikų amžių, gerinant šių paslaugų kokybę ir kuo daugiau perduodant bendrojo profilio medicinos (pediatrijos) įstaigoms. Sukurti specializuotas paslaugas paaugliams ir jaunuoliams: paauglių stacionaro skyrius, ilgalaikės psichosocialinės reabilitacijos (resocializacijos) paslaugas paaugliams su sunkiais elgesio ir socializacijos sutrikimais, specialias reabilitacijos paslaugas paaugliams, priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų. Užtikrinti ypač geros kokybės paslaugas, atsižvelgiant į paauglių ir jaunuolių poreikius ir ypatumus. Plėtoti vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas, didinant jų apimtį, gerinant kokybę ir sukuriant alternatyvą kūdikių namų ir kitų valstybinių vaikų globos institucijų tinklui. Plėtoti ir integruoti į pediatrijos paslaugų infrastruktūrą vaikų psichikos sveikatos priežiūros ir socialinės (raidos) pediatrijos paslaugas. Įtraukti į šeimos gydytojų rengimo programą vaikų psichikos sveikatos priežiūros, tėvų ir vaikų santykių ir krizių kursus. Kuo daugiau su vaikų psichikos sveikata susijusių paslaugų teikti bendruose vaikams ir jaunimui skirtuose sveikatos centruose, pritaikytuose šių amžiaus grupių poreikiams. Siekti optimalios pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos vaikams; Kokybiškai naujais pagrindais plėtoti teismo psichiatriją, perimant pažangią Europos Sąjungos valstybių patirtį. Vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą pripažinti prioritetine sprendžiant strateginius Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir sveikatos programų klausimus. Sukurti mišraus finansavimo mechanizmą, kai diegiant bendruomenines vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugas persipina daugiau kaip vieno sektoriaus funkcijos. Visi dalyvaujantys sektoriai privalo prisidėti investicijomis prie šių naujų paslaugų sukūrimo ir vykdymo. Užtikrinti bendruomeninių ir integruotų į bendrąsias sveikatos priežiūros, socialinės pagalbos ir ugdymo įstaigas vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų įdiegimą, šias paslaugas priskirti Lietuvos sveikatos ir socialinės politikos prioritetinėms kryptims, panaudoti Lietuvai 2010–2013 metams skiriamą Europos Sąjungos struktūrinę paramą; 2.2.1.Vaikų reabilitacija ir sanatorinis (antirecidyvinis) gydymas Pagrindinė problema – reabilitacijos paslaugų vaikams kvotavimas (nors nėra jokio teisės akto, kuris tai reglamentuotų). ■ Svarbu pažymėti, jog Sveikatos apsaugos ministerija (toliau – SAM) ėmėsi iniciatyvos keisti ir tobulinti Medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo tvarką, bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-444 ,,Dėl medicininės reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo“ (SAM ministro įsakymu sudarytoje darbo grupėje dalyvauja ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos (toliau – VTAKĮ) atstovas). Parengti projektai leidžia tikėtis teigiamų pokyčių organizuojant vaikų reabilitacijos paslaugas (nors nagrinėjant specialiuosius reikalavimus, kyla abejonės dėl jų praktinio įgyvendinimo bei sąsajų su bendraisiais reikalavimais, tačiau tai yra specialistų –reabilitologų kompetencijos sritis). Tačiau, kalbant apie tinkamą minėtų dokumentų įgyvendinimą, būtina nustatyti finansavimo prioritetus. ■ Šiuo metu išlaidos vaikų reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui sudaro 20 proc. bendros medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui skirtos sumos. Tačiau, dalyvaujant darbo grupėje, Valstybinės ligonių kasos atstovas Alfredas Taminskas informavo, jog šis procentas buvo nustatytas Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymu, įgyvendinant Vaikų sveikatos metų programą (2009 m.) tik vieneriems metams, tačiau ši tvarka tęsiasi kaip ,,nebylus“ susitarimas iki šiol. Taigi, oficialiai 20 proc. dalis vaikų medicininiai reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui teisės aktuose nenustatyta. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3 400 tūkst. gyventojų iš jų – 718,8 tūkst. vaikų. Atsižvelgiant į sparčiai didėjančią suaugusiųjų migraciją (iš Lietuvos į kitas šalis išvyko per 300 tūkst. asmenų), vaikai sudaro 25 proc. visų šalies gyventojų. Taigi, planuojant lėšas vaikų reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui, reikėtų laikytis proporcijos, atsižvelgiant į suaugusiųjų ir vaikų, gyvenančių šalyje, skaičiaus santykį. ■ 2010 m. vaikų reabilitacijos paslaugoms apmokėti buvo numatyta 19 200 700 litų, suteikta paslaugų už 17 323 986,12 litų, panaudota 90,2 proc. lėšų (2009 metais -86,5 proc. lėšų), taigi, kasmet suaugusiųjų reabilitacijai ,,sutaupoma“ vaikų sąskaita 2-3 mln. (darbo grupės posėdžio metu Valstybinės ligonių kasos atstovas A. Taminskas paaiškino, kad 2006 m. I ketvirtį panaudota tik 25 proc. vaikams šiam ketvirčiui numatytų lėšų). Daugelis atsakingų Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų lėšų vaikų reabilitacijai nepanaudojimą sieja su ,,sezoniškumu“ ir neteisingu vaikų tėvų supratimu apie tai, jog reabilitacija – vaikų vasaros poilsis, tačiau tai dalis sveikatą atstatomųjų ar prevencinių priemonių ( t. y. tėvai nenori, kad reabilitacijos paslaugos būtų teikiamos vaikui mokslo metų laikotarpiu, o pageidauja siuntimų vasara, dėl ko vasara siuntimų trūksta, o žiema jie lieka nepanaudoti). Dalis tiesos yra, tačiau iš VTAKĮ atliktų tyrimų bei turimos informacijos paaiškėjo, kad pirminėje sveikatos priežiūros grandyje gydytojai-pediatrai, šeimos gydytojai neinformuoja tėvų, kad jų vaikui pagal indikacijas (ligos pobūdį) priklauso reabilitacija ar sanatorinis gydymas arba teigia, kad negali nukreipti vaiko dėl Teritorinės ligonių kasos (TLK) nustatytų kvotų. Siūlymai : Atskiru teisės aktu nustatyti sumos dalį vaikų reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui, padidinant ją nuo 20 iki 25 proc., aiškiai apibrėžiant, kad vaikų reabilitacijos paslaugos ir sanatorinis gydymas negali būti kvotuojamos ir vaikams skirtos lėšos negali būti panaudojamos (perkeliamos) suaugusiųjų reabilitacijai.  ■ Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto dalį lėšos reabilitacijai sudaro tik 4,7 proc., tačiau specialistų-reabilitologų teigimu, Europos Sąjungos šalyse šių išlaidų suma prasideda nuo 11 proc. (Lietuvoje didžiausią PSDF biudžeto dalį sudaro kompensacijos už vaistus - dominuoja medikamentinis gydymas, o tai nėra efektyvi ir veiksminga forma, turi dominuoti ligų prevencija). ■ Pagal proporciją stebimas netolygumas tarp neįgalių vaikų skaičiaus ir reabilitacijos paslaugų vaikams suteikimo. Pažymėtina, jog Lietuvoje kasmet mažėja vaikų skaičius (per 2010 m. jų sumažėjo 27,5 tūkst. arba 4 proc.), tačiau vaikų neįgalumas didėja (2001 m. – 13 797 neįgalių vaikų, 2008 m. – 13 824, 2009 m. – 13 852, 2009 m. – 16 121 (pagal naująjį Neįgaliųjų integracijos įstatymą neįgalumas vaikams pradėtas nustatinėti iki 18 metų, anksčiau buvo iki 16 metų). Kasmet neįgalumas nustatomas apie 1 000 vaikų, 2010 m. vaikų su negalią - 16 002, t. y. 6 proc. bendro neįgaliųjų skaičiaus, tuo tarpu reabilitacijos paslaugos vaikams suteiktos: 2009 m. – 10 257 vaikams, 2009 m. – 12 881, 2010-13 158, 2006 m. pirmą pusmetį – 6 179 vaikams.  Siūlymai : 1. Peržiūrėti PSDF biudžetą, perskirstant lėšas ir didinant finansavimą vaikų sveikatos prevencijai, reabilitacijai (iki 25 proc.), atitinkamai palaipsniui mažinant kompensacijas už medikamentus (tai natūralus procesas, gerėja prevencija - mažėja poreikis medikamentiniam gydymui). 2. Įvertinus prekių ir paslaugų kainų pokyčius taip pat būtina peržiūrėti vaikų reabilitacijos ir sanatorinio gydymo lovadienio bazines kainas. 3. Rengiant naujas tvarkas, planuojant finansavimą (apmokėjimas už paslaugas, lovadienio kainos) prioritetas turėtų būti teikiamas vaikų medicininei reabilitacijai ir ambulatorinės reabilitacijos plėtrai (taikant ambulatorinę reabilitaciją, atsižvelgti į konkretaus vaiko situaciją, ar tai jam bus veiksminga, pvz., kaime gyvenantis vaikas tikrai negalės kiekvieną dieną vykti į rajono centrą ambulatorinei reabilitacijai, t. y. tėvai privalo turėti alternatyvą - galimybę pasirinkti ambulatorinę ar stacionarinę reabilitaciją).  2. Vaikų psichikos sveikata - blogėja ■ Valstybės vaikų psichikos sveikatos strategijos projektas yra parengtas (joje vienas iš prioritetų – vaikų psichikos sveikatos apsauga ir priežiūra), tačiau vis dar nepatvirtintas. ■ VTAKĮ sudaryta ir dirba darbo grupė ,,Vaikų psichinės sveikatos gerinimo klausimams spręsti“, kuri jau nustatė tam tikras problemas: - nepakankamą vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą. Pastaraisiais metais psichiatrijos paslaugoms iš viso skiriama per 100 mln. Lt, pastebėtina, kad vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugoms skiriamas biudžetas sudaro tik apie 8 proc. (2010 m.) bendro biudžeto; - dažniausia vaikai pripažįstami neįgaliais dėl nervų sistemos ir jutimo organų ligų, lyginant su 2009 m. dvigubai padaugėjo psichikos sutrikimų turinčių vaikų, 2010 m. oficialiai vaikų psichikos sveikatos centruose (toliau – PSC) užregistruota apie 10 tūkst. vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų (2010 m. pirmą kartą susirgo 869 vaikai), tačiau pagalba tokiems vaikams pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje, PSC (kurių dabar Lietuvoje yra 65) dar nėra pakankama ir efektyvi, nes ne visose minėtų centrų specialistų komandose dirba vaikų ir paauglių psichiatrai. VTAKĮ atlikta anketinė apklausa: tik 14 PSC vaikų ir paauglių psichiatrai dirba vienu ir daugiau etatu, 30 - 0,5 etato, 5 - 0,75 etato, 10 - 0,25 etato, 6 - nėra nei vieno gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro etato (Zarasų, Molėtų, Pasvalio, Skuodo, Ignalinos, Klaipėdos r. PSC). Kitą vertus, vienam gydytojo psichiatro etatui tenka 20 tūkst. gyventojų, įvertinus dabartinį gyventojų (tame skaičiuje ir vaikų) skaičių savivaldybėse, tai reiškia, jog vienas vaikų ir paauglių psichiatro etatas tenka keliems Lietuvos rajonams; -šiuo metu Vaikų psichikos sveikatos centruose esančios specialistų komandos nepakankamos (1 psichologas 40 tūkst. gyventojų, 1 socialinis darbuotojas 25 tūkst. gyventojų ir pan.). Atkreiptinas dėmesys į neigiamą tendenciją, kad nesant tinkamos pagalbos vaikų psichikos sveikatos priežiūrai pirminiame asmens sveikatos priežiūros lygmenyje (efektyvių prevencinių priemonių, dienos stacionarų, ambulatorinės reabilitacijos) sparčiai mažėja psichiatrijos stacionaruose esančių lovų skaičius (nuo 220 lovų 1991 m. iki 110 – 2010 m.) Iš Vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktų 2009 m. veiklos ataskaitų matyti, jog tai ypač aktuali problema rajonų savivaldybėms, nes stacionarioms paslaugoms gauti susidaro eilė, vaikui kartais tenka laukti kelis mėnesius (PSC anketose nurodė, kad laukti reikia vidutiniškai nuo 1-5 dienų iki 1-2 savaičių), nors dėl vaiko sveikatos būklės jam būtina skubi ir kvalifikuota pagalba; - pastaruoju metu Lietuvoje ypač sparčiai auga hiperkinezinį sutrikimą turinčių vaikų skaičius. Tokie vaikai sudaro 10 proc. visų vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimą (lyginant su 2001 m. hiperaktyvių vaikų padidėjo 26 proc.). Tikros šios problemos mastas nėra žinomas, nes iki šiol epidemiologinio tyrimo dėl hiperkinezinio sutrikimo atlikta nebuvo. Kita problema, susijusi su pagalba hiperkinezinį sutrikimą turintiems vaikams, yra ta, jog Lietuvoje nėra galimybės tokiems vaikams taikyti moderniausią gydymą, kuris sėkmingai taikomas kitose Europos šalyse. Valstybinio vaikų psichikos sveikatos centro duomenimis, šių metų vasarą vienas iš dviejų naujausių ir efektyviausių vaistų (Stratera) užregistruotas, o kitas (Concerta) turėtų būti užregistruotas artimiausiu metu, tačiau jų taikymas gydymui Lietuvoje bus labai ribotas, nes minėti vaistai yra brangūs, o gydymo kursas jais labai ilgas. Manytina, jog siekiant užtikrinti hiperkinezinį sutrikimą turinčių vaikų gydymo prieinamumą, minėti vaistai turėtų būti kompensuojami iš PSDF lėšų ; - būtina užtikrinti Savižudybių prevencijos 2009-2010 m. programos tęstinumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nebuvo užtikrintas minėtos programos tinkamas finansavimas, todėl vargu ar galima tikėtis programoje numatytų rezultatų įgyvendinimo. Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2010-2012 metų plane numatyta parengti Vaikų savižudybių prevencijos programą, tačiau įvykdymo terminas 2010-2009 metais neatitinka nūdienos vaikų ir paauglių savižudybių problemos paplitimo ir grėsmės, manytina, kad šis terminas turėtų būti paankstintas (2009 m. nusižudė 31 vaikas, 2010 m. – 39 vaikai – daugiau nei 1 mokinių klasė, tai reiškia, kad nesiimant veiksmų, po 10 metų mokyklos nebus, be to pažymėtina, jog jaunėja vaikų-savižudžių amžius, žudosi ir 7-mečiai); - iki šiol nėra nuoseklių ir išsamių epidemiologinių tyrimų apie vaikų sergamumą psichinėmis ligomis, psichikos sutrikimų (ligų) paplitimą įvairiose vaikų amžiaus grupėse ir pan.  Siūlymai: 1. Siekiant efektyvios ir veiksmingos pagalbos elgesio ir psichikos sutrikimų turintiems vaikams iš PSDF biudžeto lėšų turi būti apmokamos ne tik biomedicininės, bet ir psichosocialinės technologijos (t. y. ne tik gydymas, bet ir prevencija). 2. Būtina stiprinti ambulatorinės pagalbos elgesio ir psichikos sutrikimų turintiems vaikams teikimo prieinamumą ir plėtrą (prevencinė pagalba vaikui ir jo tėvams - specialistų komandos lankymasis namuose, konsultacijos ir pan.); dienos stacionarų steigimas pirminėje grandyje; krizių centrų steigimas kiekvienoje apskrityje (bendradarbiaujant su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kitomis suinteresuotomis institucijomis, artimiausiu metu būtina parengti tokią programą). Ypatingą dėmesį būtina skirti ilgalaikės psichosocialinės reabilitacijos (resocializacijos) paslaugų paaugliams su sunkiais elgesio ir socializacijos sutrikimais, taip pat reabilitacijos paslaugų paaugliams, priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų, kūrimui ir plėtojimui. 3. Užtikrinti efektyvų hiperkinezinių sutrikimų turinčių vaikų gydymą bei tokių vaikų gydymui būtinų vaistų kompensavimą iš PSDF biudžeto lėšų. 4. Siekiant efektyviai planuoti pagalbą ir paslaugas elgesio ir psichikos sutrikimų turintiems vaikams, artimiausiu metu būtina atlikti išsamius epidemiologinius tyrimus apie vaikų sergamumą psichinėmis ligomis, psichikos sutrikimų (ligų) paplitimą įvairiose vaikų amžiaus grupėse ir pan. 5. Pakoreguoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 5 d. įsakymą ,,Dėl pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo bei pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo tvirtinimo“, mažinant gydytojams psichiatrams (vaikų ir paauglių psichiatrams), vaikų psichikos sveikatos slaugytojams, socialinių darbuotojams, psichologams priskiriamų gyventojų skaičių, atsižvelgiant į teritorinį principą (miestas, kaimas) ir pan. Manytina, jog minėtų sveikatos priežiūros specialistų normatyvas ir maksimalus aptarnaujamųjų skaičius turi būti diferencijuotas suaugusiems ir vaikams, nes PSC dirbantys specialistai, teikiantys pagalbą vaikams, tuo pačiu teikia pagalbą, konsultacijas ir jų tėvams (globėjams), su vaiku dirbantiems kitiems specialistams (pedagogams, vaikų globos namų darbuotojams ir pan.) 2.2.2.Vaikų sveikatos profilaktiniai patikrinimai Pažymėtina, jog kiekvienų metų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ataskaitose, teikiamose Lietuvos Respublikos Seimui, vaiko teisių apsaugos kontrolierė, vykdydama JT Vaiko teisių konvencijos ir kitų tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje kontrolę ir priežiūrą, taip pat ir vaiko sveikatos apsaugos srityje (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 24 straipsnis), atkreipia dėmesį į nepakankamą vaikų sveikatos priežiūros profilaktiką, pažymi kitas vaikų sveikatos priežiūrai svarbias problemas bei teikia siūlymus joms spręsti. Atsižvelgiant į pastaruoju metu blogėjančius vaikų sveikatos rodiklius, žalingų įpročių (alkoholio, narkotikų, kitų psichotropinių medžiagų vartojimas, rūkymas) plitimą vaikų tarpe bei nepakankamą dėmesį vaikų sveikatos priežiūros profilaktikai, ši problema ypač aktuali vaikų globos namuose (toliau - VGN) augantiems vaikams, siūlytina užtikrinti, kad vaikų globos institucijose periodiškai butų atliekami vaikų sveikatos profilaktiniai patikrinimai (atliekami tyrimai dėl užkrečiamųjų ligų, hepatito C, ŽIV ir pan.). Būtina užtikrinti nemokamos stomatologinės pagalbos vaikams teikimą, numatant finansavimą privalomiems profilaktiniams patikrinimams ir gydymui. Šiuo metu dauguma šeimų finansiškai nepajėgios (socialinės rizikos šeimos ir nemotyvuotos) garantuoti savo vaikui tinkamą ir laiku atliekamą stomatologinę priežiūrą. 2.2.3.Vaikų sergančių psichikos lygomis slaugos užtikrinimas Lietuvoje pastebimai didėja vaikų mirtingumas ir sergamumas dėl sunkių traumų, dažnėja kombinuoti sužeidimai, politraumos. Tyrimo duomenimis, šalyje susižeidusių arba patyrusių nelaimingą atsitikimą nors kartą per metus mokinių skaičius sparčiai padaugėjo: nuo 22,9 proc. 1994 m. iki 50,3 proc. 2008 m. Taigi, vaikų slauga po sunkių traumų (sužalojimų), kai vaikas ilgą laiką neatgauna sąmonės, būna komos būklėje, vėliau tampa vegetuojančiu ligoniu tampa labai aktuali. Pastebėtina, jog vien tik VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje per metus gydoma daugiau nei 2 000 ligonių -vaikų dėl traumų, sužalojimų. Iš jų apie 800 dėl galvos traumų, apie 250 vaikų dėl politraumų. Kasmet 6-8 ligoniai po sunkių sužalojimų būna vegetuojančioje būklėje. Tokiems vaikams nereikalinga aukštesnio lygio stacionarinė pagalba (universiteto ligoninėse, teikiančiose specializuotas III lygio paslaugas), tačiau jiems būtina nuolatinė specialistų slauga, priežiūra, pagalba (pagrindinių gyvybinių funkcijų monitoravimas, dirbtinė plaučių ventiliacija ir pan.). Akivaizdu, jog esant tokiai vaiko sveikatos būklei, tėvai negali tinkami slaugyti vaiko namuose. ■ Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. V-880 ,, Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 100 ,, Dėl Lietuvos medicinos normos MN 80: 2000 ,,Palaikomojo gydymo ir slaugos Ligoninė“ pakeitimo“ 1.6.2 punkte numatyta, kad į palaikomojo gydymo ir slaugos ligonines privaloma hospitalizuoti vaikus, kuriems nustatytas sunkaus neįgalumo lygis dėl ligos, traumos, sužalojimo, įgimtų arba vaikystėje įgytų sveikatos sutrikimų, aplinkos veiksnių neigiamo poveikio žymiai sumažėjusios galimybės ugdytis, dalyvauti, veikti ir būtina nuolatinė kitų žmonių slauga, priežiūra, pagalba ir jiems aukštesnio lygio stacionarinių paslaugų nereikia“. Tačiau, iš turimos informacijos yra žinoma, kad Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės nepriima minėtų vaikų, motyvuodamos, jog neturi vaikų ligų specialistų, t. y. praktiškai minėtas sveikatos apsaugos ministro įsakymas yra nevykdomas. 2.3.Lietuvos vaikų psichikos sveikatos sistemos rodiklių vertinimas   Vertinant Lietuvos psichikos sistemą ir visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodiklius, pasiremta šiai tyrimais ir publikacijomis: 1. Nacionalinės sveikatos tarybos 2001 metų pranešimas; 2. Nacionalinės sveikatos tarybos 2009 metų pranešimas; 3. Puras D., Germanavicius A., Povilaitis R., Veniute M., Janilionis D. Lithuania mental health country profile // International Review of Psychiatry, 2009, vol. 16, N.1-2, p. 117-125. (Publikacijoje pristatomi duomenys, gauti dalyvaujant tarptautiniame multicentriniame nacionalinių vaikų psichikos sveikatos strategijų ir programų tyrime) 4. PSO darbo grupės, 2001 metais atlikusios Lietuvos vaikų psichikos sveikatos sistemos būklės įvertinimą, ataskaita. 5. Projekto “Nacionalinės vaikų psichikos sveikatos strategijos rezultatų vertinimas”, vykdyto 2001-2009 m., ataskaita. Mūsų laikų visuomenės sveikatos krizė ir jos tiesioginis ryšys su vaikų psichikos sveikata . 1. Lietuvą, kaip ir kitas Rytų ir Centrinės Europos valstybes, 20 amžiaus pabaigoje dėl sudėtingo pereinamojo laikotarpio ištiko stipri visuomenės sveikatos krizė, kurią didele dalimi sąlygojo užsitęsusios sudėtingos socialinės, ekonominės, kultūrinės ir demografinės permainos. Nemažą visuomenės dalį, nepasirengusią laikotarpio iššūkiams, apėmė bejėgiškumo ir nusivylimo nuostatos, sudariusios nepalankią terpę visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodikliams. Kaip ir visą Rytų ir Centrinės Europos regioną, Lietuvą ištiko visuomenės sveikatos krizė, pasireškianti visų pirma labai dideliu save ir kitus naikinančio socialinio elgesio (savižudybės, didelis alkoholio ir narkotikų vartojimas, prievarta ir smurtas žmonių tarpusavio santykiuose) paplitimu. Tapo aišku, kad su asmens ir visuomenės vaikų psichikos sveikata susiję reiškiniai tampa svarbiausiomis visuomenės sveikatos politikos problemomis. 2. Lietuvoje įvairiuose lygiuose vis labiau suvokiamas, bet dar lieka nepagrįstas realiais valstybės politikos sprendimais vienas iš dviejų svarbiausių naujosios Europos vaikų psichikos sveikatos politikos principas – vaikų psichikos sveikatos, kaip prioritetines sveikatos politikos krypties, įtvirtinimo principas. Taip pat iki šiol trūko politinės valios, apsisprendžiant dėl kito, ne mažiau svarbaus principo įgyvendinimo. Būtent šis – lemiantis resursų investavimo kryptį – principas dominuoja paskutiniojo dešimtmečio svarbiausiuose dokumentuose (PSO 2001 metų pranešimas ir 2010 metų Helsinkio Ministrų konferencijos dokumentai). Remiantis tiek naujomis mokslo žiniomis, tiek pagarba žmogaus teisėms ir kitomis Europos vertybėmis, kad visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodiklius galima pagerinti, o psichikos sutrikimų sukeliamą naštą galima palengvinti, jei valstybės apsispręs iš esmės peržiūrėti tiek investuojamų iki vaikų psichikos sveikatos sritį resursų kiekybę, tiek kokybę, ir vis labiau investuos turimus resursus visų pirma į tokias prevencijos, gydymo ir reabilitacijos paslaugas, kurios mažina socialinę atskirtį, stiprina individų , grupių ir bendruomenių psichologinį atsparumą ir išvaduoja tiek psichikos negalios paliestus žmones, tiek ir visą vaikų psichikos sveikatos priežiūros sritį iš ilgametės izoliacijos, stigmos ir prietarų nelaisvės.  3. Apsisprendimas dėl finansinių ir žmogiškųjų investicijų krypties tampa itin svarbus toms pereinamojo laikotarpio valstybėms, kuriose stebima auganti ekonomika ir atsiranda galimybės daugiau lėšų investuoti į visuomenės sveikatą. Politinės svarbos klausimu tampa problema – kaip investuoti papildomus finansinius resursus, kad vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistema veiktų efektyviai ir racionaliai. 3.2.1Visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodikliai Iki šiol, nepaisant įvairiais lygiais vykdytų programų ir kitų priemonių, Lietuva yra tarp valstybių, pasižyminčių itin prastais visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodikliais. Kaip Rytų ir Centrinės Europos regiono, patiriančio sudėtingą visuomenės sveikatos krizę, valstybė, Lietuva kartu su kitomis šio regiono valstybėmis turi ypatingai daug neišspręstų visuomenės vaikų psichikos sveikatos problemų. Lietuvoje yra didžiausias pasaulyje savižudybių rodiklis, aukšti su prievarta susiję rodikliai – žmogžudysčių ir kitų nusikaltimų skaičius, patyčių tarp vaikų dažnumas, itin didelis girtavimo ir priklausomybės nuo alkoholio paplitimas. 1. Savižudybių paplitimas (2009 m. – 42,1/100.000 gyventojų) jau daugiau kaip 10 metų yra didžiausias Europoje. Tarp vyrų savižudybių paplitimas Lietuvoje 2009 m. buvo 74,3, o ypatingai dažnai Lietuvoje žudosi vidutinio amžiaus kaimo vietovėse gyvenantys vyrai. 2. Pagal alkoholio suvartojimą Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje. Girtavimas ir alkoholizmas išlieka viena iš skaudžiausių Lietuvos problemų, keliančių rimtą grėsmę modernios valstybės vizijai ir sėkmingai ekonominei bei socialinei plėtrai. Vien alkoholinių psichozių skaičius 2009 metais pasiekė 69,5/100.000 gyventojų rodiklį. 3. Pastaraisiais metais daugėja kitos priklausomybės – narkomanijos atvejų. Egzistuoja nemaža grėsmė, kad alkoholį ir narkotikus gali vartoti nemažas skaičius vaikų ir paauglių, juo labiau kad į vaikų psichikos sveikatą iki šiol nebuvo tinkamai investuojama, nepaisant šios problemos didžiulio aktualumo. 4. Vilniaus universitete 2009 m. atliktas Lietuvos vaikų psichikos sveikatos epidemiologinis tyrimas parodė, kad vaikų psichikos sveikatos problemų turi 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų, iš jų 13 proc. atvejų sutrikimai yra klinikinės diagnozės lygio. 5. PSO duomenimis (PSO, 2008) Lietuva ir kitos Baltijos valstybės pasižymi gana aukštais prievartos rodikliais – homicidų (žmogžudysčių) paplitimas tarp paauglių ir jaunų žmonių, nors yra keletą kartų mažesnis negu Rusijoje, vis dėlto keletą kartų viršija visų kitų Europos Sąjungos valstybių rodiklius. 6. Neseniai susidomėjus tyčiojimosi reiškiniu tarp mokyklinio amžiaus vaikų, paaiškėjo, kad Lietuvoje šis reiškinys yra paplitęs labiausiai iš visų ES valstybių: Lietuvoje apie 70 proc. vaikų pažymi, kad yra patyrę šį reiškinį ir kaip patyčių aukos, ir kaip dalyvavę tyčiojantys iš kitų vaikų. Tuo tarpu Švedijoje ir Čekijoje šis reiškinys apima ne daugiau kaip 20 procentų moksleivių.  Pastangos reaguoti į pasikeitusius visuomenės sveikatos prioritetus ir išaugusią vaikų psichikos sveikatos svarbą. Kaip iki šiol Lietuvoje buvo reaguojama į šiuos ir kitus rodiklius, rodančius visuomenės psichikos sveikatą esant itin prastą. Vaikų psichikos sveikata i ir kitoms su visuomenės vaikų psichikos sveikata susijusioms problemoms spręsti buvo sukurtos ir vykdomos keletas nacionalinių programų: Valstybinė vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programa, Valstybinė psichikos ligų profilaktikos programa, Valstybinė alkoholio kontrolės programa, Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa, Valstybinė savižudybių prevencijos programa. Vaikų psichikos sveikata i, kaip vienai iš svarbių visuomenės sveikatos sričių, skirtas nemažas dėmesys Lietuvos sveikatos programoje. Vykdant šias programas, nebuvo pasiekta esminių pokyčių gerinant visuomenės psichikos sveikatą. Valstybinė psichikos ligų profilaktikos programa ir kitos su vaikų psichikos sveikatos stiprinimu susijusios programos stokojo aiškių vaikų psichikos sveikatos sistemos plėtros krypčių ir principų, kuriais remiantis būtų nustatomi ir realizuojami prioritetai. Valstybinė savižudybių prevencijos programa, kuri buvo parengta ir vykdoma 2009–2010 m., taip pat neišvengė esminių trūkumų, formuojant šios programos prioritetus ir ją vykdant. Kaip buvo apibendrinta Nacionalinės Sveikatos Tarybos 2009 metų pranešime, nepaisant įvairių pastangų gerinti vaikų psichikos sveikatos priežiūrą, iš esmės nepavyko pagerinti visuomenės vaikų psichikos sveikatos rodiklių ir pasiekti esminio persilaužimo modernizuojant vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemą.  Pastebėta tradicija tampanti ydinga tendencija, kad programų planuojamas biudžetas ir realiai skiriamas finansavimas dešimt ir daugiau kartų skyrėsi. Tai iš anksto pasmerkia programų vykdymą nesėkmei, nes programų vykdytojai, esant tokiam finansavimui, nesijaučia esantys atsakingi už konkrečius rezultatus, o skiriamų lėšų apimtis lemiančios institucijos, matyt, jau iš anksto nėra linkusios tikėti teikiamų programų efektyvumu. Iki šiol yra nepakankama visuomenės vaikų psichikos sveikatos iniciatyvų integracija į visuomenės sveikatos sistemos infrastruktūrą. Ilgus dešimtmečius vyravusi tradicija, kad vaikų psichikos sveikata priklauso išimtinai asmens sveikatos priežiūros (psichiatrijos) sričiai, trukdė pereiti prie naujos paradigmos, perkeliančios visuomenės vaikų psichikos sveikatos problemų sprendimą iš psichiatrijos paslaugas teikiančių įstaigų į tarpsektorinio bendradarbiavimo ir visuomenės sveikatos sistemos lygį. Šiuo metu Lietuvai įsijungiant į Europos sąjungos projektus visuomenės vaikų psichikos sveikatos srityje, tampa aišku, kad turime žengti pirmuosius žingsnius įtvirtindami mokslo žiniomis pagrįstos vaikų psichikos sveikatos stiprinimo ir psichikos sutrikimų prevencijos strategijos principus ir jų įgyvendinimą į kasdienę valstybės ir savivaldybių institucijų, atsakingų už visuomenės sveikatą, veiklą. Tai nereiškia, kad Lietuvoje nevykdomos priemonės, siekiant stiprinti visuomenės psichikos sveikatą. Seimo, Vyriausybės, atskirų ministerijų, apskričių administracijų ir savivaldybių lygiu, bendradarbiaujant su nevyriausybiniu sektoriumi, vykdoma daug su vaikų psichikos sveikata susijusių sveikatos stiprinimo ir sutrikimų prevencijos programų ir projektų. Tačiau šios iniciatyvos iki šiol yra nepakankamai koordinuojamos ir finansuojamos, dažnai neturi mokslo žiniomis pagrįstų vertinimo mechanizmų ir finansavimo tęstinumo garantijų. Todėl vis dar nepasiekta, kad suvienijus politinę valią visuose lygmenyse ir gausėjančias bendruomenės iniciatyvas, įsivyrautų naujas požiūris į psichikos sveikatą kaip itin svarbią ir integruotą į bendrąją visuomenės ir asmens sveikatą sritį ir būtų įveikta iki šiol stipri vaikų psichikos sveikatos problemų izoliavimo atskirose įstaigose, socialinės atskirties ir stigmos paplaikymo tradicija. 1997 metais buvo padėti pagrindai vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemos reformai ir pradėtas plėtoti savivaldybių vaikų psichikos sveikatos centrų tinklas, siekiant užtikrinti efektyvią nestacionarinę pagalbą psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems vaikams. Nuolat gerėjo paslaugų kokybė psichiatrijos ligoninėse ir psichoneurologiniuose pensionatuose. Tapo prieinami naujos kartos psichotropiniai vaistai psichikos sutrikimams gydyti, juos kompensuojant iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau– PSDF) biudžeto. Per 15 metų sukurti naujo pobūdžio psichosocialinių paslaugų modeliai – psichoterapijos, psichosocialinės reabilitacijos, vaikų psichikos sveikatos priežiūros, priklausomybių ligų prevencijos, gydymo ir reabilitacijos srityse. Sukurtas naujas vaikų raidos sutrikimų ankstyvąją reabilitaciją ir vaikų psichikos sveikatos priežiūrą apimantis kompleksinis paslaugų modelis (Vilniaus modelis). Šiose srityse Lietuva pretenduoja, jei pavyktų užtikrinti modelių sklaidą ir paslaugų plėtrą, tapti Rytų ir Centrinės Europos regiono lydere. Svarbiausias postūmis, papildomai investuojant į naujuosius vaikų psichikos sveikatos politikos prioritetus, įvyko 1997 m., kai siekiant užtikrinti savivaldybių vaikų psichikos sveikatos centrų plėtrą ir pradėti vykdyti juose darbą specialistų komandų principu, buvo ženkliai (nuo 2,8 Lt iki 7 Lt vienam gyventojui) padidintas šių paslaugų finansavimas. Tokiu būdu buvo padėtas pagrindas bendruomeninių vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai. Tai buvo svarbus žingsnis, bet, kaip rodo dabar teikiamų paslaugų efektyvumo analizė, modernių vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų bendruomenėje plėtros poreikis yra labai didelis, ir todėl reikia kokybiškai ir kiekybiškai naujų investicijų į bendruomeninių psichosocialinių paslaugų tinklą. Ypatingai svarbūs tokių paslaugų tinklo plėtrai yra socialiniai darbuotojai. Šiuo metu 64 Lietuvos vaikų psichikos sveikatos centruose jų dirba iš viso 150 t.y., mažiau negu gydytojų psichiatrų, o turėtų dirbti keletą kartų daugiau. Planuojant ir vykdant naują bendruomeninės pagalbos tinklo plėtros etapą, būtina atkreipti dėmesį, kad dabartinis socialinių darbuotojų (1 etatas 25.000 gyventojų) ir psichologų (1 etatas 40.000 gyventojų) skaičius reiškia tik vaikų psichikos sveikatos priežiūros specialistų komandų užuomazgą ir turi būti didinamas. Kita išryškėjusi problema yra ta, kad nėra užtikrintas vaikų psichikos sveikatos centrų juridinis ir finansinis savarankiškumas. Netolygi sistemos komponentų plėtra: vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemos spragų ir efektyvios plėtros kliūčių analizė. Lietuvos vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemos analizė rodo, kad tik vienam iš penkių būtinų (PSO, 2001) vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų komponentų – gydymui vaistais – yra skiriama pakankamai dėmesio ir finansavimo, pagal valstybės finansines galimybes kompensuojant psichotropinius vaistus, tarp jų ir naujosios kartos vaistus. Psichosocialinės reabilitacijos, profesinės reabilitacijos ir darbo, būsto, psichoterapijos paslaugos iki šiol valstybės institucijų nėra diegiamos ir finansuojamos taip, kad galima būtų užtikrinti adekvačią šių svarbių paslaugų plėtrą. Psichoterapijos paslaugos yra prieinamos labai mažam pacientų skaičiui; trumpalaikių modernių psichoterapijos formų, šeimos psichoterapijos ir konsultavimo paslaugų, apmokamų iš privalomojo sveikatos draudimo, plėtra yra sustabdyta dėl to, kad nesiryžtama psichosocialinėms paslaugoms suteikti realų plėtros prioritetą. Nors Lietuvos klinikinės psichoterapijos mokykla yra labai gerai vertinama už Lietuvos ribų, o nauji bendruomeninių paslaugų pilotiniai modeliai sulaukia vis didesnio kaimyninių valstybių specialistų dėmesio, iki šiol nepasinaudojama dideliu Lietuvos specialistų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų įdirbiu ir nesukuriamas aiškus valstybės remiamas mechanizmas, kad būtų užtikrintas naujų psichosocialinių paslaugų lankstaus spektro plėtros tęstinumas, tokias paslaugas visiškai arba iš dalies apmokant iš PSDF biudžeto ir sveikatos bei socialinės paslaugoms skirto valstybės biudžeto. Tokia netolygi biopsichosocialinio modelio plėtra sukelia pavojų, kad į naujausius mokslo pasiekimus (tokius kaip naujos kartos psichotropinių preparatų kompensavimas, kurį galima vertinti kaip svarią, bet vienpusę ir todėl nepakankamą investiciją į visuomenės psichikos sveikatą) investuojami finansiniai resursai nepasieks norimų rezultatų, jei šių investicijų nelydės tęstinių prevencinių programų ir lanksčių bendruomeninių vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų, be kurių intensyvaus tinklo neįmanoma psichikos sutrikimų turinčių žmonių integracijos bendruomenėje plėtra. Vertinant vykstančią savivaldybių vaikų psichikos sveikatos centrų plėtrą kaip didelį Lietuvos vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemos laimėjimą, būtina kartu konstatuoti, kad dabartiniai vaikų psichikos sveikatos centrų turimi žmogiškieji ištekliai niekaip negali užtikrinti visų svarbiausių bendruomeninės vaikų psichikos sveikatos priežiūros tikslų: prevencinių programų tęstinumo ir efektyvumo, gausaus nepsichozinių psichikos ir elgesio sutrikimų srauto efektyvaus ir racionalaus gydymo, sunkių psichikos sutrikimų nestacionarinio gydymo ir realiai vykdomo deinstitucionalizacijos proceso. Vertinant jų finansavimą iš pirminei sveikatos priežiūrai skirtų lėšų kaip pozityvų žingsnį, kartu reikia daryti sprendimus, susijusius su nurodytomis problemomis – juridinio savarankiškumo neturintys vaikų psichikos sveikatos centrai negauna jiems skirtos nemažos lėšų dalies; nepakanka įtraukiamų į vaikų psichikos sveikatos priežiūrą šeimos gydytojų; nepakanka resursų sunkių sutrikimų kompleksinei reabilitacijai.  Šiuo metu Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje yra apie 3000 psichiatrijos lovų (dauguma jų – psichiatrijos ligoninėse). Šis skaičius dažnai pateikiamas kaip Europos vidurkį pasiekusios valstybės pasiekimas restruktūrizuojant vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemą. Deja, kaip brandi ir skaudžias problemas rimtai pasirengusi spręsti valstybė privalome kartu pripažinti esant ir kitą skaičių – kad daugiau kaip 20-yje didelių psichoneurologinio profilio internatinių įstaigų – pensionatų, pavaldžių socialinės apsaugos sistemai, yra dar 6155 lovų, skirtų vaikų ir suaugusiųjų su įvairiais psichikos ir intelekto sutrikimais nuolatinei globai (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. duomenys). Valstybė, kurioje tiek daug žmonių, atėmus iš jų teises gyventi kuo mažiau varžančioje aplinkoje bei apribojant kitas teises, gyvena uždaro tipo institucijose, turi įsiklausyti į vienareikšmes PSO, Europos Sąjungos, Pasaulio Banko ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijas ir pradėti ryžtingai investuoti į alternatyvios šioms institucijoms bendruomeninių paslaugų sistemos plėtrą. 3.Vaikų sergančių psichikos ligomis teisų užtikrinimo praktinį analizė 3.1.Vaikų sergančių psichikos ligomis teisų užtikrinimo tyrimo pagrindimas Anot L.C. Johnson (2001), svarbu šeimos stiprybės ir trūkumai. Reikia surinkti kuo smulkesnę ir išsamesnę informaciją iš šeimos, norint jai efektyviai padėti. Socialinio darbuotojo uždavinys - padėti sergančiojo kliento šeimai išsiaiškinti problemą, priimti bendrą sprendimą, priimti darbo tikslus, užduotis, strategijas, vaidmenis. Socialinis darbuotojas tuo pačiu ugdo šeimą tokiems socialiniams įgūdžiams: bendravimui, problemos atradimui, jos sprendimo būdų, konflikto sprendimo, stiprinimo, pažinimo performavimo ir pan. Labai svarbu bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju, nes jie gali suteikti: • Informacijos apie galimą finansinę paramą, socialines paslaugas, nevyriausybines organizacijas; • Socialinė pagalba turėtų būti nukreipta ne tik į tiesiogiai su liga susijusias problemas, įtraukiama ir mokykla, bendruomenė; • Informacija apie institucinės globos galimybes, dokumentų tvarkymas, jei sergančio asmens globa namuose per sudėtinga ar kelia grėsmę kitiems šeimos nariams. Šios problemos sąlygoja laiku atliktos pagalbos šeimoms teikimo būtinumą; šeimos nariams būtinas elementarus švietimas apie skausmingą ir ilgai trunkantį vaikų psichikos sveikatos sutrikimo poveikį sergančiajam bei jo šeimos nariams. Psichikos švietimo požiūriu šeima yra svarbus informacijos, bendradarbiavimo, paramos šaltinis. Švietimas padeda įveikti sergančiojo šeimai mestus kaltinimus ir skatina jos narius aktyviai dalyvauti gydymo procese. Įgijusi elementarių žinių, šeima pajėgia lengviau išgyventi sielvartą, sąmyšį ir nerimą, kurį patiria jos nariai. Švietimui priklauso įvairios programos ir problemų sprendimų mokymo būdai, skirti pagalbai šeimoms, draugams ir /ar globėjams tinkamai elgtis su sergančiuoju. Švietimui priklauso įvairios programos. Jos skirtos šeimos narių mokymui, kaip rasti problemų sprendimo, mokymo būdus ir vaikų psichikos sveikatos sutrikimais sergančiųjų sveikatos mokymas. Turintys psichikos sveikatos problemų mokomi, kaip sukaupti visas jėgas gyventi sveikai, kaip išvengti sunkių nereikalingų išmėginimų, apribojimų bei komplikacijų. Klientai skatinami aktyviai bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, kitais specialistais. Šeimos nariai, turėdami daugiau žinių apie psichikos ligą geriau supranta ligos prognozę, ligos gydymą skatinančius ir trikdančius veiksnius, suvokia vaistų vartojimo svarbą, privalumus. Švietimas šeimos nariams padedama suprasti, kad įtempta namų atmosfera gali skatinti ar palaikyti ligos simptomus. Pagal S. Pečiulį (2002), būtina keistis patirtimi ir vienytis nacionaliniame lygyje prieš bendrą priešą - psichikos ligą. Sunkumai, kurie kyla gyvenant kartu su klientu turinčiu vaikų psichikos sveikatos problemų skirstomi į bendruosius ir specifinius. Bendrieji yra panašūs daugeliui psichikos liga sergančių artimųjų, jie dar skirstomi į objektyvius ir subjektyvius sunkumus. Specifiniai sunkumai priklauso nuo to, kas iš šeimos narių serga: vaikas, tėvas / motina, sutuoktinis ir t.t. Objektyvūs sunkumai dažniausiai yra susiję su materialiniais praradimais: mažėja sergančio kliento indėlis į namų ūkį (pavyzdžiui, sergantis depresija asmuo nepadeda tvarkytis), mažėja pajamos, kyla finansinės problemos (ilgi nedarbingumai ar iš viso prarastas darbas); didėja išlaidos gydymui. Tačiau materialūs praradimai nėra svarbiausias negatyvus veiksnys, veikiantis šeimą. Viena pagrindinių objektyvių problemų - besikeičianti santykių kokybė šeimoje. Šeimos nariams dažnai sunku priimti besikeičiantį sergančio kliento elgesį. Ligonio buvimas šeimoje kelia nuolatinę emocinę įtampą. Prarandama nemaža dalis socialinių kontaktų dėl neigiamo visuomenės požiūrio į psichikos ligomis sergančius žmones. Nuolatinis stresas dažnai sukelia artimųjų fizinės ir vaikų psichikos sveikatos pablogėjimą. Subjektyvūs sunkumai yra susiję su neigiamais jausmais ir požiūrio į sergantį šeimos narį keitimusi. Dažniausiai artimieji išgyvena stiprius jausmus: kaltę, stresą, gėdą, pyktį, depresiją, baimę, nerimą, pasimetimą. Artimojo psichikos liga beveik visada sukelia stiprų sielvartą ir suvokimą, jog kažkas labai reikšmingo yra prarasta. Kodėl psichikos liga sukelia tokius stiprius neigiamus jausmus artimiesiems? Neigiami jausmai gali kilti dėl klaidingos pačios ligos interpretavimo ir sergančio asmens kaltinimo dėl blogos elgesio kontrolės. Artimiesiems kartais atrodo, kad sergantis asmuo tiesiog tingi, tyčia blogai elgiasi ir t.t. Šiuo atveju atmetama pati liga. Tačiau net tuomet, kai artimieji supranta, kad jų artimas žmogus serga, kyla daug emocinių sunkumų, nes jiems dažniausiai trūksta informacijos ir žinių, kaip bendrauti ir padėti sergančiam šeimos nariui; bijomasi neprognozuojamo sergančio asmens elgesio; vargina nežinomybė dėl ateities. Kartais tiesiog fiziškai sunku ištverti artimojo būsenos pablogėjimus, dėl kurių artimieji negali patenkinti savo būtinų poreikių (pvz., išsimiegoti). Taip pat keičiasi šeimos vaidmenys (pvz.,vyras tampa priklausomas ir reikalingas globos), artimiesiems kyla klausimų, kaip jiems toliau gyventi savo įprastą gyvenimą (pvz.; Ar aš galiu leisti sau pramogauti, važiuoti ilsėtis?). Taigi psichikos liga sukelia šeimos krizę ir reikalauja, kad visi šeimos nariai iš naujo prisitaikytų prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Tačiau rūpinimasis ir sunkumų įveikimas gali stiprinti globėjų vidinę stiprybę ir atsparumą sunkumams, gali padėti sutvirtinti šeimos ryšius, didina supratingumą ir toleranciją kitų žmonių atžvilgiu Skatina asmenybės augimą, naujų vertybių atradimą, didina gyvenimo prasmės jausmą. Vaikų psichikos sveikatos centro socialiniai darbuotojai sergančio kliento artimuosius informuoja apie sutrikimo simptomus, psichikos sutrikimų atsiradimą skatinančius ir nuo jų apsaugančius veiksnius, ligos eigą, gydymą bei sieja teorines žinias su konkretaus kliento ligos simptomais ir aplinkybėmis. Su kliento šeima dažniausiai bendraujama tada, kai išryškėja, jog šeimos narys serga psichine liga, kai šeimoje yra mažamečių vaikų, kai bandoma nusižudyti ar įvyksta savižudybė. Įvairių socialinių sluoksnių klientai ir jų šeimos nariai, pasireiškus psichinei ligai dėl socialinės stigmos, kuri skatina žmogų izoliuotis bei kentėti, dažnai nesikreipia į vaikų psichikos sveikatos centrą. Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su tokiais atvejais, kai sąmoningai slepiama artimojo liga. Esant netinkamai kliento, sergančio psichikos liga, emocinei aplinkai šeimose, didėja recidyvo tikimybė. Remiantis A. Germanavičiaus (2008), tyrimų duomenimis, galima patvirtinti faktą, kad daugelio turinčių psichikos sutrikimų klientų būklė labai priklauso nuo šeimų materialinės ir emocinės paramos. Tokios šeimos, gyvendamos su vaikų psichikos sveikatos problemų turinčiu klientu, dažnai išgyvena stresines situacijas, todėl pagalba turi būti teikiama ne tik klientams, bet ir jų šeimos nariams. Vaikų psichikos sveikatos problemų turintys klientai, praleidę ilgą laiką psichiatrijos ligoninėse, praranda daugelį turėtų kasdienio gyvenimo ir bendravimo įgūdžių, susitapatina dažniausiai su vieninteliu socialiniu vaidmeniu - psichikos ligonio. Tokiai patologiškai tapatybei formuotis padeda bloga psichologinė atmosfera šeimoje. Remdamiesi literatūros šaltinių analizės bei problemą nagrinėjusių autorių teiginiais, galime daryti išvadą, kad šeimos nariai, geriau suprasdami ligą, gali tapti nusimanančiais ir savimi pasitikinčiais gydymo proceso dalyviais, o globėjai, vertinami save svarbiais sergančiojo priežiūros dalyviais, aktyviau įsitraukia į gydymo procesą. Geresnis ligos supratimas glaudžiai susijęs su šeimos narių nuostatoms ir lūkesčiais, siejamiems su artimųjų liga, teigiamai veikia bendravimą, tarpusavio santykius su sergančiuoju. Šeimos nariai jaučiasi pajėgūs įveikti ligą, žino, ko galima tikėtis ir atitinkamai ruošiasi prisitaikyti prie ilgalaikių emocinių ir elgesio sunkumų, sugeba adekvačiai vertinti situaciją iš šalies, tampa pajėgūs keisti savo gyvenimą. Jie išmoksta valdyti krizes, 3.2. Bendra tiriamųjų charakteristika Tyrime dalyvavo Panevėžio apskrities PSC socialiniai darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su vaikų psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais. Tyrimą atlikome 2010 m. lapkričio - gruodžio mėn. Dėl susitikimų su socialiniais darbuotojais tartasi iš anksto. Visi interviu vyko socialinių darbuotojų kabinetuose. Konfidencialumo tikslu pakeisti tyrimo dalyvių vardai. 1 lentelė Respondentų charakteristika Eil. Nr. Vardas Amžius(m.) Išsilavinimas Kvalifikacija Socialinio darbo stažas metais 1. Daina 29m. Aukšatasis neuniversitetinis Socialinio darbo 7 m. 2. Vaida 37m. Nebaigtas aukštasis Socialinio darbo 8 m. 3. Ernesta 37m. Aukštasis universitetinis Socialinio darbo 9 m. 4. Rita 32m. Aukštasis universitetinis Socialinio darbo 8 m. 5. Aldona 32m. Aukštasis neuniversitetinis Socialinio darbo 10 m. 6. Neringa 26m. Aukštasis universitetinis Socialinio darbo 4 m. 7. Inga 31m. Aukšatasis universitetinis Socialinio darbo 4 m. 8. Romas 38m. Aukštasis neuniversitetinis Socialinio darbo 15 m. 9. Vida 35m. Aukštasis universitetinis Socialinio darbo ir socialinio pedagogo 12 m. 10. Rūta 42m. Aukštasis neuniversitetinis Socialinio darbo 9 m. 49 Atlikę anketinių duomenų rodiklių analizę nustatėme, kad tyrime dalyvavo 9 moterys ir 1 vyras, jų tarpe 5 specialistai, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, 4 -aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą ir 1 socialinis darbuotojas, išklausęs atestacinius teorinių dalykų modulius, šiuo metu studijuojantis socialinį darbą universitete. Atlikdami respondentų darbo stažo analizę, nustatėme, kad 1 specialistas socialinį darbą dirbai 5 metų, 1 specialistas - 12m., 1 specialistas - 10m., 2 specialistai - 9m., 2 specialistai - 8m., 1 specialistas - 7m., ir 2 specialistai - 4 metus. Socialinio darbo kvalifikaciją turi 9 respondentai ir 1 respondentas turi socialinio darbo ir socialinio pedagogo kvalifikacinį laipsnį. 3.3.Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas Turėdami tikslą nustatyti PSC socialinių darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su vaikų psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais, veiklos reglamentavimo ypatumus, išskirdami pagrindines veiklos sritis, naudojome kokybinį tyrimą ir sudarėme optimalios apklausos schemą. Ją sudarė 19 klausimų (žr.priedas Nr.l). Respondentų atsakymai buvo įrašomi diktofono pagalba. Kiekvienas interviu truko 1 - 1,5 valandos. Tyrimą atlikome, remdamiesi pagrindiniais tyrimo etikos principais: privatumo, anonimiškumo, konfidencialumo, savanoriškumo (respondentų dalyvavimas apklausoje savanoriškas - tyrimui prasidėjus, galima buvo atsisakyti dalyvauti tyrime ir iš jo pasitraukti). Gauti duomenys pateikti išsklaidymo būdu. Tiriamųjų citatas pateikėme autentiška, netaisyta kalba. 2 lentelė Asmeninės savybės, kuriomis turi pasižymėti PSC socialiniai darbuotojai Kategorija Pagrindžiantys teiginiai Asmeninių savybių stoka dirbant su ,,...dažnai kantrybės... " asmenimis turinčiais psichikos sveikatos ,,...pakantumo... " problemų „...tolerancijos... " ,,...gebėjimo etiškai išklausyti... " „...kūrybingumo, iniciatyvumo ..." ,,... empatiškumo..." ,, ...pagarba klientui... " Turėdami tikslą nustatyti asmenines savybes kuriomis turi pasižymėti socialiniai darbuotojai dirbantys PSC, Panevėžio apskrities PSC socialinių darbuotojų paprašėme atsakyti į klausimą: „Kokių asmeninių savybių pasigendate dirdami su klientais turinčiais vaikų psichikos sveikatos problemų"? 4 lentelė Profesinės (specifinės) žinios, kurių privalo turėti PSC socialiniai darbuotojai dirbdami su vaikų psichikos sveikatos problemų turinčiais klientais Kategorija Pagrindžiantys teiginiai Žinios, reikalingos dirbant su klientais ,,...žinių apie klientų emocijas ...." turinčiais vaikų psichikos sveikatos problemų ,,.. .psichologinių, medicines, psichiatrijos... " ,,...žinios apie psichinių ligų paūmėjimo požymius... " ,,...užimtumo organizavimo... " ,,...teisinių... " ,,...vadybos ir administravimo... " ,,...pagalbos reikalingumą šeimai, asmeniui, globėjams... " Bendradarbiaujant su kitomis institucijomis išryškėjo problema, kad teikiant socialines paslaugas vaikų psichikos sveikatos problemų turintiems klientams, ne visada aišku kas jis turi teikti. Pasitaiko seniūnijų socialinių darbuotojų kurie įsitikinę, jog jiems nepriklauso spręsti konkrečių klientų problemų, ypač klientų turinčių vaikų psichikos sveikatos problemų. Tai akivaizdžiai įrodo socialinio darbuotojo atsakymas: „Net nenoriu prašyti seniūnijos socialinių darbuotojų pagalbos, nes jos būna labai nepatenkintos, kad jas prašome padėti sprendžiant šių klientų problemas" (Aldona). Respondentų atsakymai patvirtiną faktą, kad bendradarbiavimas su kitomis institucijomis padeda veiksmingiau ir greičiau spręsti socialines problemas. Respondentai pažymi, kad į socialinių problemų sprendimą būtina įtraukti ir kitus socialinius partnerius, atsakingus už vaikų psichikos sveikatos problemų turinčių klientų socialinių problemų sprendimą. 10 lentelė Sąvokos „sunkūs klientai" apibūdinimas Kategorija Pagrindžiantys teiginiai Socialinių darbuotojų nuomonės apie ,,...neturi artimųjų... " „sunkius klientus" ,,... sunkiai orientuojasi problemos sprendime... " ,,... sunku bendrauti, nenori priimti pagalbos... " ,,...agresyvus, įkyrus, nemotyvuotas... " ,,Darbo praktikos metu yra tekę susidurti ne tik su ,,sunkiu" klientu bet ir su kliento motina, kuri buvo kaip ,,sunkus" klientas. Rašydavo įvairius skundus socialiniams darbuotojams nurodydama kaip ir ką jie turi daryti, kaip spręsti problemas" (Inga). ,,Sunkus klientas, tai ligonis, kuris nesupranta, kad serga ir nevartoja vaistų, yra pavojingas sau ir kitiems "(Aldona). ,,Lankau namuose keletą tokių psichikos ligonių, kurie atsisako gydymo, nepriima pagalbos iš specialistų, vengia artimųjų pagalbos, konfliktuoja su aplinkiniais. Socialinė pagalba jiems visiškai neefektyvi, intervencijos trumpalaikės, pavyksta tik stebėti jų situaciją, kai reikia, tarpininkauti dėl hospitalizavimo "(Rita). Visi respondentai pažymi, kad „sunkūs klientai"socialinių paslaugų labai dažnai atsisako, patys to nesuvokdami, dėl ligos arba priešingai, tuo pačiu klausimu kreipiasi labai dažnai, būna labai įtarūs, nepasitikintys. Respondentai pažymėjo priežastis, dėl kurių „sunkūs klientai" dažniausiai atsisako teikiamų socialinių paslaugų: • Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, nenoro pripažinti, kad serga (kritiškumo ligos atžvilgiu nebuvimas). Pvz., „viena ligonė atsisakė mano pagalbos, kai po socialinių apsilankymų namuose pradėjo ,,dingti morkos iš sriubos, kažkas sukarpė drabužius spintoje" ir pan. (Daina). Iki tol sėkmingai pavyko išspręsti skolų už patarnavimus problemas, išvengti teismo. Ligonė serga šizofrenija, vaistų nevartoja, pasitiki svetimais žmonėmis, po kurio laiko dėl ligos pasitikėjimas dingsta, todėl artimiesiems sunku jai padėti. • Dėl finansinių sunkumų, kaime gyvenantys neįgalieji negali reguliariai lankytis užimtumo kambaryje, nes į PSC turi atvykti savo lėšomis, nors dalis transporto išlaidų jiems kompensuojama. Po tam tikro laiko toliau gyvenantys neįgalieji atsisako užimtumo paslaugų. „Klientai dažnai pažymi, kad neturi pinigų ne tik atvykti pas gydytojus, į užimtumo grupes, bet kartais jiems pritrūksta pinigų nusipirkti ir vaistų "(Inga). • Klientai kurie buvo lankyti namuose dėl policijos, kaimynų ir kt. Įstaigų skundų, teigia, jog jiems viskas gerai, neturi jokių problemų ir pagalbos atsisako arba atsisako kontakto. Respondentų numonę apie „sunkius klientus", patvirtina faktas, kad pagalbos dažnai atsisako ne vien klientai, bet ir jų artimieji, motyvuodami Jog pagalba jų šeimai nėra būtina "(Vida), jie nenoriai bendrauja su specialistais, o jeigu pripažįsta turintys problemų - nemano, kad socialiniai darbuotojai gali padėti jas išspręsti. Dauguma girtaujančių šeimų vengia socialinių darbuotojų pagalbos. 11 lentelė Pagrindinės socialinių darbuotojų darbo funkcijos dirbant PSC Kategorija Pagrindžiantys teiginiai Socialinių darbuotojų dirbančių PSC ,, ...socialinių problemų sprendimas... " pagrindinės darbo funkcijos ,,... darbo reglamentavimas..." ,, ...projektų rengimas ir jų įgyvendinimas... " ,,... bendradarbiauja su klientu..." Socialinių darbuotojų dirbančių PSC su klientais turinčiais vaikų psichikos sveikatos problemų tikslas - padėti surasti pusiausvyrą, išvystyti jo esmines galias geresniam problemos išsprendimui. Respondentai pažymi, kad turėdami tikslą padėti klientams, jie siekia suprasti jų problemas, ieško būdų kaip patenkinti poreikius, suteikti paslaugą ar surasti reikalingų pagalbininkų. Visi respondentai išskyrė tokias pagrindines darbo funkcijos PSC: • sustiprinti paciento prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus(Vida), • skatinti pilnavertį asmens socialinį funkcionavimą (Rūta), • teikti bendrąsias socialines paslaugas ligoniams ir jų artimiesiems (Neringa), • organizuoti užimtumo terapiją, dirbti su savipagalbos grupėmis. • teikti informaciją lengvatų, soc. išmokų klausimais ir pan., organizuoti juridinę pagalbą(Aldona), • rengti ir įgyvendinti socialinius projektus, įtraukti bendradarbius(Romas). Proto ir psichikos negalės klausimo įtraukimas į viešųjų sprendimų priėmimą Šis dvejus metus vykdytas tarptautinis projektas, kuriame dalyvavo aštuonios naujosios Europos Sąjungos šalys–narės iš posovietinio bloko, baigėsi 2006 metų lapkričio mėnesį. Projektą koordinavo trys įtakingos tarptautinės organizacijos, veikiančios vaikų psichikos sveikatos srityje: „Globali iniciatyva psichiatrijoje“, Inclusion Europe ir Open Society Institute. Kiekvienoje iš aštuonių šalių buvo pasirinkta po dvi nevyriausybines organizacijas, kurios tapo atsakingomis už veiklų koordinavimą psichikos ir proto negalės srityje. Šio projekto tikslas – užtikrinti psichikos ir proto negalią turintiems vaikams vienodas galimybes dalyvauti priimant ir įgyvendinant politinius sprendimus. Siekiant šio tikslo kiekvienoje šalyje buvo rengiami seminarai sutrikusio intelekto ir psichikos ligomis sergantiems vaikams. Juose tarptautiniai ir nacionaliniai ekspertai, dalydamiesi teorinėmis bei praktinėmis žiniomis, ugdė dalyvių gebėjimą atstovauti savo teisėms, dalyvauti priimant sprendimus. Be to, buvo rengiamos konferencijos, kurių metu politikams, specialistams ir proto bei psichikos negalią turintiems vaikams buvo sudaryta unikali galimybė drauge nagrinėti negalės politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimus. Iš viso Lietuvoje buvo surengti keturi seminarai ir dvi konferencijos. Įgyvendinant projektą buvo išleistas informacijos rinkinys apie neįgaliųjų teises ir galimybes dalyvauti priimant viešuosius sprendimus. Šį pirmąjį tokio pobūdžio projektą Lietuvoje įgyvendino Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrija „Giedra“, bendradarbiaudama su viešąja įstaiga „Globali iniciatyva psichiatrijoje“. Pagrindinis šio projekto tikslas – užtikrinti žmogaus teisių laikymąsi vaikų psichikos sveikatos paslaugas teikiančiose įstaigose. Šio tikslo buvo siekiama įdarbinant nuo gydymo įstaigos nepriklausomą ir paciento poziciją palaikantį asmenį − paciento patikėtinį. Vykdant šį projektą buvo bandoma keisti Lietuvoje nusistovėjusį įprotį vaikų psichikos sveikatos paslaugų vartotojų pastangas kovoti už savo teises vienareikšmiškai laikyti ligos požymiu arba paprasčiausiai ignoruoti. Projekto vykdymo laikotarpiu į paciento patikėtinį buvo kreiptasi per 100 kartų. Besikreipiantiems vaikams prireikė daugkartinių konsultacijų ir pagalbos − iš viso buvo suteiktos 129 paslaugos (konsultacijų, atstovavimo, dokumentų parengimo, tarpininkavimo ir kt). Klientai buvo konsultuojami dėl hospitalizacijos, gydymo, diagnozės tikslinimo, priverstinių medicinos priemonių taikymo, perkėlimo į kitas sveikatos priežiūros įstaigas ir kt. Vienas iš šių atvejų pareikalavo teisminių procedūrų paciento teisėms ginti. Dažniausiai buvo kreipiamasi informacijos dėl: • ligos diagnozės ir prognozės; • gydymo trukmės; • vidaus tvarkos procedūrų (daiktų saugojimo, asmeninių spintelių tikrinimo, maudymosi, pasimatymų grafiko, palatos stebėjimo režimo naudojimo ir t. t.); • veiksnumo / neveiksnumo ir globos steigimo. Sprendžiant problemas buvo tarpininkaujama tarp pacientų ir ligoninės administracijos bei gydytojų, siekiama abipusio susitarimo aktualiais pacientams klausimais. Sprendžiant nusiskundimus buvo inicijuojami konsiliumai. Be to, pacientams buvo teikiama pagalba formuluojant skundus, rengiant dokumentus. Buvo surengti susitikimai su Vilniaus miesto vaikų psichikos sveikatos centro administracija, kuriuose buvo aptariami dažniausiai iškylantys klausimai bei problemos, administracijai buvo pateikti raštiški siūlymai dėl vidaus tvarkos procedūrų tobulinimo. Iki šiol paciento patikėtinio veikla buvo programinio pobūdžio ir apėmė Vilniaus klinikinę Vasaros ligoninę, Antakalnio, Karoliniškių, Šeškinės, Naujininkų bei Centro poliklinikos Vytenio filialo vaikų psichikos sveikatos centrus. Tačiau viešosios įstaigos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ pastangomis jau nuo šių metų (kaip numatyta Vilnaus miesto Vaikų psichikos sveikatos strategijos 2006-2010 metams įgyvendinimo priemonių plane) planuojamas tęstinis dviejų paciento patikėtinių finansavimas iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto. 2009 metais viešoji įstaiga „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ bendradarbiaudama su Latvijos žmogaus teisių ir etninių studijų centru gavo Europos Komisijos paramą projektui „Žmogaus teisių uždarose institucijose stebėsena Baltijos šalyse“ (angl. Monitoring Human Rights and Prevention of Torture in Closed Institutions in Baltic countries). Vykdant šį trejus metus trukusį projektą buvo siekiama užtikrinti žmogaus teises vaikų psichikos sveikatos priežiūros institucijose (psichiatrijos ligoninėse ir psichoneurologiniuose pensionatuose). Minėto tikslo buvo siekiama šiomis priemonėmis: 1. Teikiant teisinę paramą psichiatrijos ligoninėse ir psichoneurologiniuose pensionatuose gyvenantiems vaikams. 2. Renkant žinias apie gyvenimo sąlygas šiose įstaigose ir teisių užtikrinimą jose. 3. Informuojant šių įstaigų gyventojus apie žmogaus teises. 4. Publikuojant ir viešinant žmogaus teisių padėtį apibendrinančias ataskaitas bei rekomendacijas žmogaus teisėms užtikrinti vaikų psichikos sveikatos priežiūros institucijose. Per pirmuosius projekto metus (2009 metų balandis – 2009 metų balandis) ekspertų grupė lankėsi Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Kaliningrado srities psichiatrinėse ligoninėse bei globos namuose ir analizavo žmogaus teisių padėtį jose. Tai leido perprasti atskirų šalių žmogaus teisių ypatumus. Be to, naudojant tą patį klausimyną atsirado galimybė palyginti gautus duomenis ir pateikti bendrą regiono analizę. Antraisiais projekto metais (2009 metų balandis – 2010 metų balandis) didesnis dėmesys buvo skiriamas Lietuvos vaikų psichikos sveikatos priežiūros ir globos institucijoms. Surinkti duomenys buvo apibendrinti projekto ataskaitoje, kuri buvo pristatyta Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų atstovams, nevyriausybinėms organizacijoms bei plačiajai visuomenei. Trečiaisiais projekto metais (2010 metų balandis – 2006 metų balandis) buvo vykdoma vaikų teisių stebėsena Lietuvos vaikų globos ir priežiūros institucijose. Buvo aplankytos 22 įstaigos, atsakingos už vaikų globą ir ugdymą. Vizitų metu surinkta informacija buvo išleista atskiru leidiniu „Vaiko teisių padėtis stacionariose globos ir ugdymo įstaigose“, kuris buvo pristatytas visuomenei ir specialistams. Psichikos ligomis sergančių ar psichikos sutrikimų turinčių asmenų gydymas Europos kalėjimų sistemoje – poreikiai, programos ir rezultatai (EUPRIS) Projektą „Psichikos ligomis sergančių ar psichikos sutrikimų turinčių asmenų gydymas Europos kalėjimų sistemoje – poreikiai, programos ir rezultatai“ (EUPRIS) finansuoja Europos Komisija. Projekto tikslas – aprašyti ir išanalizuoti psichikos ligomis sergančių ar psichikos sutrikimų turinčių asmenų patekimą į įkalinimo įstaigas ir kalėjimų sistemos padėtį projekte dalyvaujančiose valstybėse. Vykdant projektą buvo siekiama įvertinti įkalintiems psichikos ligomis sergantiems ar psichikos sutrikimų turintiems vaikams teikiamas paslaugas bei pasiektus rezultatus (savižudybių, suicidinio elgesio, priklausomybės nuo narkotikų, alkoholizmo ir kt. rodiklių aspektu). Projekto eigoje buvo parengtas standartizuotas klausimynas ir siekiant išsiaiškinti, kaip valstybės lygiu yra kaupiama oficiali informacija apie psichikos ligomis sergantiems ar psichikos sutrikimų turintiems vaikams teikiamas vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugas įkalinimo įstaigose, buvo renkama atitinkama informacija dvidešimt trijose Europos Sąjungos šalyse–narėse ir dar Islandijoje, Norvegijoje bei Bulgarijoje. Remiantis šalių užpildytu klausimynu ir specifinės situacijos aprašymo analize, projekto rezultatai bus apibendrinti bei pristatyti Europos lygiu pirmąjį 2010 metų pusmetį. Šis tęstinis projektas prasidėjo 2010 metais. Projekto tikslas – sugrąžinti vaikams, turintiems rimtų psichikos sutrikimų, savarankiškumą, įtvirtinti jų buitinius ir socialinius įgūdžius, stiprinant jų psichologinį atsparumą bei motyvaciją pokyčiams. Savarankiškumo ugdymo buvo siekiama skatinant gyventojų bendradarbiavimą su personalu. Magūnų savarankiško gyvenimo namuose asmenų reabilitavimui skiriama nuo pusės iki vienerių metų: per tą laiką atstatomi kliento įgūdžiai, kuriuos jis prarado ilgos hospitalizacijos metu. Remiantis užsienio praktika galima drąsiai teikti, kad Magūnų savarankiško gyvenimo namai suteikia neįgaliems vaikams patikimą galimybę atgauti prarastą savarankiškumą ir kad tai yra reali alternatyva uždaroms institucijoms − psichoneurologiniams pensionatams, kuriuose sudarytos idealios sąlygos žmogaus teisių pažeidimams klestėti. Teismo psichiatrijos tarnybų reorganizavimas Lietuvoje Pagrindinis šio projekto tikslas – sukurti modernią pagalbos teikimo sistemą teismo psichiatrijos pacientams, tokiu būdu įgyvendinant efektyvią nusikaltimų prevenciją. Numatytos trys pagrindinės projekto kryptys: 1. Rokiškio psichiatrijos ligoninės pertvarkymas: naujų pacientų reabilitacijos programų diegimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, vykdant mokymus, skirtus modernių efektyvių darbo su pacientais metodų taikymui. 2. Bendruomenės paslaugų sistemos kūrimas teismo psichiatrijos pacientams. 3. Teismo psichiatrijos informacijos centro prie Vilniaus universiteto Psichiatrijos katedros įsteigimas bei plėtra. 2006 metais buvo efektyviai įgyvendinta „ligoninių–dvynių“ idėja: Rokiškio psichiatrijos ligoninė pradėjo bendradarbiauti su Pompe klinika Olandijoje, kurios specialistai noriai dalijasi savo patirtimi teismo psichiatrijos srityje bei periodiškai rengia mokymus Rokiškio ligoninės specialistams. Vienas šio bendradarbiavimo rezultatų – Rokiškio ligoninėje įdiegtas tarpdisciplininės komandos darbo metodas, padedantis visapusiškiau bei išsamiau nagrinėti kliento problemas, efektyviau sudaryti individualius reabilitacijos planus, pagrįsčiau teikti teikimus į teismą dėl priverčiamosios priemonės taikymo tęsimo / nutraukimo. Projekto eigoje buvo kuriama teismo psichiatrijos pacientų duomenų bazė, kuri buvo galutinai suformuota 2006 metų spalio mėnesį. Tačiau naujoji duomenų bazė bus pradėta praktiškai naudoti tik tada, kai bus išspręsta informacijos apie pacientą konfidencialumo problema, t. y. reglamentuota, kokia minėtos informacijos dalis gali / turi būti prieinama. 2006 metais siekiant vystyti paslaugų bendruomenėje teikimo sistemą Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė, kuriai buvo pavesta parengti Teismo psichiatrijos pacientų reabilitacijos bendruomenėje aprašą. Šio projekto vykdymo metu buvo pastebėta, kad teismo psichiatrijos srityje dirbantiems specialistams stinga priemonių, kurios padėtų patikimai įvertinti smurtinio elgesio riziką ateityje. Todėl Olandijos specialistams patarus buvo nuspręsta įdiegti Lietuvoje HCR-20 metodiką. Ši metodika − tai pasaulyje plačiai žinoma rizikos vertinimo metodika, kuri naudojama ir teismo psichiatrijos srityje, ir pataisos sistemoje, ir teikiant paslaugas bendruomenėje. 2006 metų pabaigoje iš minėtos metodikos oficialių platintojų Psychological Assessment Resources buvo įsigyta visa su HCR-20 metodika susijusi medžiaga, baigti HCR-20 vadovo, kodavimo lapo bei HCR-20 rizikos valdymo strategijų lydinčiojo vadovo vertimo darbai. Nuoseklios psichogeriatrinių paslaugų grandies vystymas Kaliningrado srityje Šį Europos komisijos finansuojamą projektą įgyvendina Kaliningrado regiono administracija ir Kaliningrado regiono psichiatrijos ligoninė. Projektas prasidėjo 2006 metų vasario mėnesį. Jo tikslas – pagerinti pichogeriatrijos paslaugas Kaliningrado regiono gyventojams. Projekto eigoje buvo siekiama sukurti pažangias paslaugas vaikams, turintiems senatvės vaikų psichikos sveikatos sutrikimų. Šias paslaugas teiks dienos centras ir pagalbos namuose tarnyba. Bendradarbiaujant su Oksfordo universitetu (Jungtinė Karalystė) per 2006 metus buvo surengti 4 seminarai stacionaro darbuotojams. Minėtų seminarų metu buvo siekiama šių tikslų: • įdiegti reabilitacinio darbo metodus su senyvais pacientais; • pertvarkyti skyriaus darbą; • padidinti darbo efektyvumą ir pacientų rotaciją. 2006 metais Kaliningrado srities sveikatos ministrės įsakymu buvo skirtos patalpos dienos centrui ir parengtas jo architektūrinis projektas. Lėšas dienos centro patalpų remontui skyrė Kaliningrado rajono administracija. Dienos centrą, kuriame bus kasdien teikiamos paslaugos maždaug 20 pacientų, planuojama atidaryti 2010 metų birželį. 2009 metų liepos mėnesį viešoji įstaiga „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ bendradarbiaudama su Minsko nevyriausybine organizacija Voice of Heart pateikė Tacis institucijų partnerystės Baltarusijoje kūrimo programai (angl. Tacis Institution Building Partnership Programme (IBPP) Belarus) projektą „Užimtumo ir darbo terapijos kūrimas bei vystymas dviejuose Baltarusijos psichoneurologiniuose internatuose“. Dėl sudėtingo projekto registravimo proceso Baltarusijoje projekto veiklos buvo pradėtos tik 2006 metų gruodžio mėnesį. Per 13 projekto vykdymo mėnesių numatyta vykdyti šias veiklas: 1. Rengti seminarus vaikų psichikos sveikatos srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovams. 2. Steigti darbinio užimtumo kambarius (siuvimo, medžio darbų, dailės ir pan.). 3. Rengti pažintinius vizitus Baltarusijos vaikų psichikos sveikatos specialistams. 4. Vykdyti darbuotojų ir administracijos mokymus. Tikimasi, kad projekto vykdymas ne tik prisidės prie demokratinių permainų spartinimo vaikų psichikos sveikatos srityje, bet ir prie pilietinės visuomenės kūrimo bei aktyvinimo Baltarusijoje. Viešoji įstaiga „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ kartu su pagrindiniu partneriu – Paramos vaikams centru ir kitais partneriais – Vaikų linija (Lietuva) ir Krizių centru „Skalbes“ (Latvija) pradėjo įgyvendinti Europos Komisijos Daphne programos remiamą projektą „Mokyklų be patyčių kūrimas Lietuvoje ir Latvijoje“. Projekto tikslas – atkreipti dėmesį į patyčių fenomeną mokyklose ir sukurti efektyvius prevencinius metodus. Projekto metu bus analizuojama ir perimama geroji Europos šalių patirtis patyčių prevencijos mokyklose srityje. Projekto vykdymo metu (2006–2008 metais) penkiasdešimtyje Lietuvos ir dvidešimtyje Latvijos mokyklų bus surengti dviejų dienų seminarai „Patyčių prevencija mokyklose“, skirti pagrindinių ir vidurinių mokyklų bendruomenėms. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos šalių patirtį projekto metu bus parengtas mokyklų personalui skirtas metodinis leidinys „Patyčių prevencijos politikos mokyklose sukūrimas“. 1. Naujos Vaikų ir paauglių vaikų psichikos sveikatos koncepcijos Kaukazo regionui sukūrimas Gruzijoje Nyderlandų Karalystės fondo Cordaid finansuojamas projektas „Naujos Vaikų ir paauglių vaikų psichikos sveikatos koncepcijos Kaukazo regionui sukūrimas Gruzijoje“ yra įgyvendinamas kartu su tarptautinės organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ biuru Tbilisyje. Projekto vykdymo metu (2010–2010 metais) Lietuvos vaikų ir paauglių vaikų psichikos sveikatos specialistai parengs ir įdiegs tris atskirų vaikų bei paauglių vaikų psichikos sveikatos sričių mokymų modulius, skirtus Gruzijos vaikų psichiatrams, pediatrams, neurologams ir psichologams. 2006 metais buvo surengti 2 penkių dienų trukmės pirmojo mokymų modulio „Raidos psichologijos ir psichopatologijos teorijos“ seminarai bei vienas antrojo mokymų modulio seminaras, kurių metu Gruzijos specialistai buvo supažindinti su šiuolaikinėmis vaikų psichikos sveikatos priežiūros tendencijomis pasaulio bei Europos kontekste, skirtingų valstybių vaikų psichikos sveikatos politika, naujausiais raidos psichologijos modeliais ir principais, taip pat praktiniais šiuolaikinių psichodinamikos teorijų metodais, raidos psichopatolologijos teorijomis bei atskirais vaikų psichikos sveikatos sutrikimais, jų gydymo ir terapijos metodais. Bendruomeninės vaikų psichikos sveikatos paslaugos Europoje: esamų standartų palyginimas siekiant nustatyti minimalų bendruomenėje teikiamų vaikų psichikos sveikatos paslaugų lygį. Šis projektas buvo vykdomas dvejus metus. Pirmaisiais metais trijose šalyse (Lietuvoje, Maltoje ir Italijoje) buvo atliekamas vaikų psichikos sveikatos paslaugų, teikiamų bendruomenėje (apgyvendinimo, įdarbinimo, švietimo ir kt.), tyrimas. Apdorojus surinktus duomenis, buvo parengtas bendras lyginamasis leidinys. Jis buvo pristatytas pirmųjų metų baigiamajame renginyje Maltoje. Jau per pirmuosius metus išryškėjo nemažai įvairių sričių skirtumų, pagal kuriuos galima lyginti surinktus duomenis, dalytis patirtimi ir įtraukti į projektą naujų dalyvių. Tai ir buvo padaryta antraisiais metais, įtraukus naujus partnerius iš Vengrijos ir padidinus projekto tyrimo imtis. Įgyvendinant projektą buvo išleisti trys leidiniai: „Bendruomeninės vaikų psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje“ (100 egz. tiražu), „Community mental health services in Europe“ (500 egz. tiražu, italų ir anglų kalbomis) ir „Vaikų psichikos sveikatos paslaugos bendruomenėje: neįgaliųjų įdarbinimas“ (1000 egz. tiražu). Vaikų psichikos sveikatos profesinio mokymo kokybės užtikrinimas Lietuvoje, Sankt Peterburge ir Kaliningrade (angl. Ensuring quality of vocational education of mental health in Lithuania, St. Petersburg and Kaliningrad) Šį projektą buvo pradėta vykdyti 2006 metų pabaigoje. Jo tikslas – kelti vaikų psichikos sveikatos slaugytojų kvalifikaciją Lietuvoje, Sankt Peterburge ir Kaliningrade (Rusija). Projekto partneriai: Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras (Lietuva), Kaliningrado medicinos kolegija (Kaliningradas, Rusija), Medicinos universitetas (Sankt Peterburgas, Rusija), Islandijos universitetas (Reikjavikas, Islandija) ir Turku Politechnikos universitetas (Turku, Suomija). Projekto partneriams iš Suomijos ir Islandijos konsultuojant bus naujai parengtos vaikų psichikos sveikatos slaugytojų mokymų programos, surengti mokomieji vizitai į Suomijos ir Islandijos universitetus, organizuota tarptautinė konferencija, kurioje be projekto partnerių dalyvaus ir vaikų psichikos sveikatos slaugytojai iš Centrinės Rusijos bei Kazachstano. Šis projektas buvo pradėtas vykdyti 2009 metų kovą, siekiant perteikti pažangų Lietuvos patyrimą vaikų ir paauglių vaikų psichikos sveikatos bei raidos sutrikimų srityje Vidurinės Azijos ir Užkaukazės šalims (Armėnijai, Azerbaidžanui, Kazachstanui, Kirgizijai ir Gruzijai). Projekto tikslas – skatinti minėtų sričių reformas šiose šalyse. 1. Tėvų, auginančių specialiųjų poreikių vaikus, mokymas, atsižvelgiant į jų etninius bei kultūrinius ypatumus (angl. Education of Parents of Children with special needs in regions considering their ethnic and cultural peculiarities). Kirgizija Šį projektą įgyvendina Kirgizijos psichiatrų asociacija. Pagrindinis projekto tikslas – tėvų, auginančių vaikus su sunkiais intelekto ir raidos sutrikimais, mokymas, pagrindinį dėmesį skiriant atstovavimui vaikų teisėms. Be to, ketinama aptarti praktinius klausimus, kylančius auginant specialiųjų poreikių vaikus. Projekte dalyvauja daugiau nei 70 tėvų. Tikimasi, kad projektas sustiprins praktines tėvų galimybes atstovauti savo neįgaliems vaikams. Projektą įgyvendina NVO Azerbaidžano gerovės vystymo iniciatyva. Projekto tikslas – sukurti visą parą veikiančią nemokamą krizių intervencijos telefono liniją vaikams bei suaugusiems. Minėtą telefono liniją aptarnauja dviem kalbomis kalbantys konsultantai, išklausę ne trumpesnį kaip 60 valandų parengiamąjį kursą. Linijos konsultantai atsakinėja į emocinės krizės ištiktų vaikų ir suaugusiųjų telefono skambučius, padėdami sumažinti savižudybės pavojų. Aktyviai bendraudami su skambinančiuoju konsultantai įvertina riziką ir padeda rasti laikiną palengvėjimą arba esant pavojui aktyviai įsikiša į situaciją. Šis projektas užtikrino, kad Baku sėkmingai veiktų krizių intervencijos telefono linija. Malonu pastebėti, kad Azerbaidžano jaunimo ir sporto reikalų ministerija šį projektą laiko sėkmingu ir šaliai reikalingu žingsniu. Vaikų psichikos sveikatos priežiūros reforma (angl. Child mental health care reforms in Armenia). Armėnija Šį projektą įgyvendina Armėnijos vaikų psichiatrų ir psichologų asociacija (ACPP). Projekto tikslai – kelti vaikų ir suaugusiųjų bei jų šeimos narių vaikų psichikos sveikatos priežiūros lygį, vykdyti šios srities vystymą skatinančių priemonių tyrimus, rengti publikacijas psichiatrijos ir psichologijos temomis, remti Armėnijos specialistų rengimą bei kvalifikacijos tobulinimą psichiatrijos ir psichologijos srityje. IŠVADOS 1. Reikšmingiausius vaikų psichikos sveikatos riziką provokuojančius veiksnius lemia išoriniai veiksniai: individuali biologinė - genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės -ekonominės aplinkybės, gyvenimo sąlygos, įvairūs politiniai, kultūriniai atributai ir šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis bei turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui. 2. Teisės aktų, reglamentuojančių PSC socialinių darbuotojų, veiklą yra mažai. Iš jų pagrindinis - PSC vyriausiojo gydytojo patvirtinti socialinio darbuotojo pareiginiai nuostatai. Dažniausiai sprendimai priimami remiantis nekonkrečiomis LR vaikų psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatomis. 3. PSC socialinių darbuotojų veikla ypatinga tuo, kad: • paslaugos teikiamos nestabilios psichinės sveikatos klientams, kurie nepajėgūs priimti savarankiškų sprendimų, neatsako už savo veiksmus, jų elgesys nenuspėjamas, dažnai lydymas klausos, regos haliucinacijų, persekiojančių kliedėjimo idėjų; • socialinė pagalba teikiama „čia ir dabar", nes vizito laiko numatyti neįmanoma; • planuoti socialinį darbą sunku, kadangi veiklos sėkmę lemia kliento psichinės sveikatos būklė, nuotaika; • didžiausias pavojus socialinio darbuotojo gyvybei kyla lankant klientus namuose; • praktinį diskonfortą lemia aukštojoje mokykloje neįgyta informacija apie psichinės negalės pobūdį, išraiškos formas, ją turinčių klientų socialinius, psichologinius, slaugos ypatumus. SANTRAUKA Darbe nustatyti PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumai teikiant socialines paslaugas vaikų psichikos sveikatos problemų turintiems klientams; aptarti reikšmingiausi vaikų psichikos sveikatos riziką provokuojantys veiksniai, išanalizuoti teisės aktai, reglamentuojantys PSC socialinių darbuotojų veiklą, pateiktos trys išvados. 1. Reikšmingiausius vaikų psichikos sveikatos riziką provokuojančius veiksnius lemia išoriniai veiksniai: individuali biologinė - genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės -ekonominės aplinkybės, gyvenimo sąlygos, įvairūs politiniai, kultūriniai atributai ir šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis bei turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui. 2. Teisės aktų, reglamentuojančių PSC socialinių darbuotojų, veiklą yra mažai. Iš jų pagrindinis - PSC vyriausiojo gydytojo patvirtinti socialinio darbuotojo pareiginiai nuostatai. Dažniausiai sprendimai priimami remiantis nekonkrečiomis LR vaikų psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatomis. 3. PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumai : • paslaugos teikiamos nestabilios psichinės sveikatos klientams, kurie nepajėgūs priimti savarankiškų sprendimų, neatsako už savo veiksmus, jų elgesys nenuspėjamas, dažnai lydymas klausos, regos haliucinacijų, persekiojančių kliedėjimo idėjų; • socialinė pagalba teikiama „čia ir dabar", nes vizito laiko numatyti neįmanoma; • planuoti socialinį darbą sunku, kadangi veiklos sėkmę lemia kliento psichinės sveikatos būklė, nuotaika; • didžiausias pavojus socialinio darbuotojo gyvybei kyla lankant klientus namuose; • praktinį diskonfortą lemia aukštojoje mokykloje neįgyta informacija apie psichinės negalės pobūdį, išraiškos formas, ją turinčių klientų socialinius, psichologinius,slaugos ypatumus. SUMMARY There are established the main features of the sočiai workers' duties by rendering sočiai service to the patients with mental health problems; there are given the most significant factors of provoking the risk of mental health; there are analysed the statements of law regulating the sočiai worker's duties at the Centre of Psychiatric Health; there are presented three conclusions at the master's-degree work. 1. The most significant factors that provoke the risk of the mental health are determined by the external factors: individual biological-genetic nature, physical environment, social-economic circumstances, life conditions, different political, cultural attributes, the period spent under the influence on these factors ant the contained possibility to decide about the helth welfare. 2. There are not enough statements of law that regulate the duties of the sočiai worker at the Centre of Psychiatric Health. The most important are the sočiai workers' official regulations confirmed by the head physician. The decisions are taken referring to the unconcrete regulations of the Psychiatric Health Care in the Republic of Lithuania. 3.The features of the sočiai workers' duties at the Centre of Psychiatric Health are folio wing: • the support is rendered for the patients with unstable mental health, that are unable to take self-dependent decisions, that cannot be responsible for their actions, that usually own hearing and sight hallucinations and are lead by delirium ideas; • the sočiai help is rendered 'here and now' as the visit of the patient cannot be foreseen; • the planning of the sočiai work is difficult as the success depends on the statė and mood of the patient; • the greatest danger for the sočiai worker's life rises during the visits at patient's home; • the practical discomfort is decided by the information lack at the university about the nature of the mental disability, its expression forms, patients' sočiai, psychological and care features. 72 Literatūra 1. BAKK, Ann; GRUNEWALD, Kari. Globa. Vilnius:„Avicena", 1997, p.300. ISBN 9986 -437-41-5. 2. BALČIŪNAITĖ, Rūta; EIDUKAVIČIŪTĖ Julija; IVOŠKIENĖ Neringa. Socialiniai neįgalumo aspektai: žmogui reikia žmogaus: straipsnių rinkinys. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2003, p. 126, [1]. ISBN 9955 - 530 - 82 - 0. 3. BARŠAUSKIENĖ, Viktorija; LELIŪGIENĖ, Irena. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje: (užsienio šalių patirtis) monografija. Kaunas: Technologija, 2001, p.375, [1]. ISBN 9955-090-48-0. 4. Bendruomeninės vaikų psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje. VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje". Vilnius, 2009, p.27. 5. Bičiulis. Žurnalas neįgaliesiems, jų artimiesiems, globėjams, socialiniam darbuotojams, neįgaliųjų savitarpio pagalbos grupėms ir geros valios vaikams. 2009 07 (85) ISSN 1392 -5563. 6. BRIJŪNAITĖ, Rita. Psichosocialinės reabilitacijos pavyzdinės tarnybos įkūrimo projektas Šiaulių psichiatrijos ligoninėje. Nervų ir psichikos ligos Nr.2(6)2002. 7. BUTKUS, Gintaras; DAMAŠEVIČIŪTĖ, Jurgita; GAILIENĖ, Irena. Vaikų psichikos sveikatos prielaidos. Šiauliai: K.J.Vasiliausko įm.,2002, p. 108. ISBN 9955 - 564 - 01 - 6. 8. DAVIDONIENĖ, Onutė; ŠURKUTĖ, Vilija. Geriau pažinkime ligas. Šizofrenija. Kaunas: Sveikatos ir medicinos informacijos agentūra (SIMIA), 2010, p.32. ISBN 978 -9955-470-13-7. 9. Dėl Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašų patvirtinimo. Iš: Valstybės žinios[interaktyvus].Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas, 2006, Nr. Al - 92 [žiūrėta 2008-12 02]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!