Vaiko socializacija globos institucijoje

a. J. Geležinienė
Klaipėda, 2007
ĮVADAS
XX a. pabaigoje Lietuvoje prabilta apie globos institucijose augančių (ir jose užaugusių) vaikų socialinės adaptacijos problemas, kurios gali priklausyti nuo vaikų emocinės raidos ypatumų, bendravimo įgūdžių, skurdžios socialinės patirties. Visais žmonijos egzistencijos laikais laikais buvo aktuali vaikų, neturinčių galimybių augti biologinėje šeimoje, problema. Ankstyvojo amžiaus vaikų emocinės raidos kokybei yra svarbi šeima: joje vaikas įgyja pirmą emocinę, pažinimo ir socialinę patirtį.
Šiandieninėje Lietuvoje tai tebėra aktualus klausimas, nes išaiškėja vis daugiau atviro tėvų, globėjų, nepažįstamų žmonių smurtavimo prieš vaikus atvejų. Šie įvykiai verčia susirūpinti tautos psichine sveikata, nes iškreipiami natūralūs biologiniai žmogaus prigimties dėsningumai: vietoj rūpesčio, meilės, apsaugos šeimoje vaikai yra psichiškai, fiziškai žalojami, terorizuojami ar net nužudomi. Žmogaus emocinės būsenos problema išsiplečia, įtraukia ne tik psichologus, pedagogus, specialiuosius ir socialinius pedagogus, socialinius darbuotojus, psichiatrus, teisėsaugininkus, vaikų teisių apsaugos specialistus, šeimas, bet ir aukščiausius valstybės, vyriausybės pareigūnus, įstatymų leidėjus (2).
Dėl socialinės patirties stokos ir galimybių tik ateityje tapti savarankiškais socialiniais individais ar socialinių grupių nariais, vaikai yra visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų, kurie apsisprendžia dėl vienokių ar kitokių vaikų gyvenimo sąlygų, jų psichinės, socialinės, kultūrinės raidos krypties. Tokiu būdu ugdant vaikus galima suformuoti ištisą kartą socialiai visaverčių ar nevisiškai visaverčių žmonių. Tai daugiausia priklauso nuo socializacijos ir ugdymo procesų turinio ir sąveikos pobūdžio vaikystėje.
Socializcijos procesai vaikystėje ypatingi. Jie gali būti interpretuojami vaiko vidinės brandos procesų, asmenybės, individualybės sklaidos fone, kai vaikas pradeda reikštis kaip individas, atspindintis jam artimą ir reikšmingą aplinką. Todėl labai svarbu, kad vaikystės periode individualizacija ir socializacija būtų vientisi, vienas kitą papildantys procesai ir kad vaiko
tapsmas visuomenės, žmonių bendrijos ar grupės nariu būtų lydimas individualizacijos procesų, kurie vaiku padeda išsiskirti iš kitų individų ir sudaro galimybes likti skirtingam.
Todėl vaikystėje socializacija negali būti siejama vien tik su bendraisiais socializacijos raidos procesais, kuriuos lemia bendroji visuomenės raida, kultūros ir civilizacijos pasiekimai. Reikia atsižvelgti ir į specifines, individualias, vaiko...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!