V. Mykolaitis Putinas “Altorių šešėly” lentelė analizė

V. Mykolaitis Putinas “Altorių šešėly” Liudo Vasario sąmonėjimo kelias (kūrėjas-kunigas) Santykiai su tėvais Liudas Vasaris ir kunigai Liudas Vasaris ir moterys Bandymų dienos SEMINARIJA Pirmoje dalyje vaizduojami 6 Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Uždara, nuolat skendinti prieblandoje veiksmo erdvė (seminarijos celės, koplyčia, bažnyčios skliautai) yra fonas Vasario išgyvenimams ir apmąstymams. Jis ne kartą perkrato stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų norai, tačiau ir kiti veiksniai nulėmė seminarijos pasimaniros pasirinkimą: bodėjimasis gyvenimo aplinka, ketinimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje jam pažadins stipresnį religinį jausmą, gilesnį dvasios prasiskleidimą bendraujant su dievybe, tačiau su nepasitenkinimu konstatuoja, kad išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslai tekalba apie pasaulio nuodėmingumą. Pirmą kartą Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia pirmąjį eilėraštį. Kūryba Vasariui sukelia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, kad kunigo sutana atitveria jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris išgyvena ne tik dėl egzistencinių dalykų - bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais. Jautri psichika skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai be jokios priežasties seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, vėl perkelia gyventi į bendrą pirmakursių kambarį, vadinamą „labirintu", Vasaris pasijunta, tarsi skęstų į „nevilties bedugnę". Pirmoji romano dalis, kurioje užsimezga kunigo ir poeto konfliktas, baigiasi kunigystės laimėjimu. Atsisveikinimas su savo jaunystės ir prigimties vilionėmis virsta sunkia Vasario dvasine kova. Dėl seminarijos Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti sau, jog Dievas yra. Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes. Primityvių nuodėmių rūšiavimas jo vertinamas tamsiąja sielos puse. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomazgos. Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu. Variokas tampa vertės matu, paverčiančiu Vasarį, priklausantį nuo tėvų malonės, menku. Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Jį paveikė gamtos laisvė, bundanti meilė. Jausminis Liudo Vasario elementas buvo toks pat nesudėtingas, platus ir bendras: liūdesys dėl praeinančios jaunystės, ilgesys plataus gyvenimo, laisvės, meilės, kartais atvirkščiai - tylos ir ramybės; nusiskundimas dėl amžinos vienatvės, kartais atvirkščiai - vienatvės pasiilgimas ir jos apoteozavimas. Pamatęs pirmąjį išspausdintą savo eilėraštį Liudas negali tuo patikėti – eilėraštis atrodė tarsi ne jo, o anksčiau nuvertintos eilutės šį kartą pasirodė geros ir gražios. Pirmoje dalyje išryškėja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą: “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.” Norėdamas būti geru klieriku – aukščiausiojo tarnu, Liudas priverstas žudyti savo Dievo dovaną. Liudą supažindina su Matu Sareika ir Petru Varnėnu. Vasaris tampa “Šviesos kuopelės” nariu. Liudas Vasaris nenorėjo gadinti savo ir tėvų santykių: “Tėvų noras, žinoma, nusvėrė daug. Liudas jau nuo pat mažens buvo skirtas lieti į kunigus. “ Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio: “Jūs kunigėli”, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaučiamos nepelnytos pagarbos. Vasaris suvokė, jog dėl tėvų jau nebegalės išstoti iš dvasininkijos, nes išstojimas taptų šeimos iliuzijų suardymu. XX a. pirmojoje pusėje lietuvių valstiečių vaikams buvo tik kelios galimybės studijuoti: arba važiuoti į Rusiją įsigyti aukštąjį išsilavinimą, arba likti Lietuvoje ir stoti į kunigų seminariją (valstiečių vaikams tai buvo prieinamiausias būdas įgyti išsilavinimą). Šeimai buvo didelė garbė, jeigu vienas iš vaikų baigdavo kunigų seminariją ir tapdavo kunigu. Todėl Liudas Vasaris negalėjo mesti kunigų seminarijos, kad nenuviltų tėvų, kurių didžiausias troškimas buvo turėti sūnų kunigą. Liudo Vasario tėvas buvo geležinės valios žmogus. Motina buvo giliai religinga, jautri moteris. Šeima daugiavaikė, kaip ir dauguma to meto šeimų. Liudas suvokė, kad tėvas nesuprastų, jeigu jis mestų seminariją. Įvykis giliai į širdį įkrito. Juk tėvai viską atiduoda, leisdami į mokslą, jeigu meti kunigų seminariją, vadinasi, pasmerkti šeimą (patirti ne tik materialinius nuostolius, bet ir gėdą). Liudui norisi verkti, jeigu ne tėvas, būtų „kritęs ant tų dirvonėlių, kvepiančių ramunėlėmis ir čiobreliais, ir verkęs, verkęs.“ Liudas Vasaris kunigystės ėmėsi paskatintas tėvas. Kitų išstojimas, artimo draugo Varnėno, kuriuo Vasaris pasitikėjo ir gerbė, išmetimas iš seminarijos tik dar labiau nugramzdina jį į apatiją ir rezignaciją, sukelia jo mintyse chaosą. Seminarijoje pajunta griežtą dienotvarkę, skambalo smūgiai skirsto visą veiklą, pasijunta vienišas tarp keturių mūrinių seminarijos sienų, nes draugauti su kitais klierikais negalima. Yra prižiūrėtojas, nesuprato, kodėl taip yra. Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkynėje( sausainių dėžėje). Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus, pasikalba su savimi nieko neslėpdamas. Dienoraščio ištraukose atsiskleidžia kelios problemos: meilės ir pareigos dilema, bažnyčios ir tikėjimo konfliktas, pašaukimo stoka, religijos ir kūrybos nesuderinamumas. Liudas Vasaris nuo mažens buvo silpnos sveikatos, todėl nuspręsta leisti jį į kunigus (kaip ir autorius Vincas Mykolaitis–Putinas). Tėvas pasmerkė Varioką ( I dalyje Variokas meta kunigų seminariją), sakydamas, kad „Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvam kokia gėda, kur ir akis padėti?.“ Liudas pradėjo bręsti lytiškai ir pamatė kai kurių savo draugų ištvirkimą: „Ypač du atsitikimai pasibaisėjimu sukrėtė Liudo sielą.“ Pirmasis atsitikimas buvo šis: „Vienas jo draugas kartą iš bažnyčios parsinešė Komuniją reikalauti stebuklo ir įrodyti, kad joje nesą Dievo. Dėl to gimnazijoj ir visame mieste kilo negirdėtas skandalas, plačiai nuaidėjęs visoj apylinkėj.“ Kitas įvykis buvo toks: „Bet štai netrukus po to antras Liudo draugas nusišovė, susirgęs veneros liga, netekęs, kaip jis sakėsi savo raštely, gyvenimo tikslo ir kad gyventi esą nusibodo.“ Taigi, kai vienas draugas nusišovė, susirgęs venerine liga po lytinių santykių, o kitas išniekino Komuniją, Liudas Vasaris suprato, kad reikia gelbėtis. Geriausia išeitis – kunigų seminarija. Be to, pats Liudas buvo iš giliai religingos šeimos, jis buvo tikintis: „Taip, jis buvo dar tikįs ir Komunijos už nieką pasauly nebūtų išdrįsęs išniekinti.“ Niekada nebūtų sau leidęs pasielgti taip, kaip pasielgė jo draugai. Liudas niekada nebūtų sau leidęs išniekinti Bažnyčios, nors „abejonių turėjo“. Bėgant laikui, Vasariui religinės apeigos patapo kaip komedijos, paskaitos apie nuodėmes ir baisybes neįdomios, informacija tolima, nieko bendro neturinti su jaunu žmogumi. Žinoma, Liudas nebuvo pats geriausias klierikas pagal pažangumą kunigų seminarijoje, nes tai nebuvo jo pašaukimas. Vasariui kunigo gyvenimas kilnus ir gražus. Liudo pirmadienio dienoraščio mintys - jis pats nori būt geru kunigu, padėti žmonėms ir kariauti su Lenkais. Kunigui svarbiausia negerti, nežaisti kortomis ir nemoterauti. Varnėnas laiške Liudui rašo, kad jam patiko paskutinės eilės. Liudas turėtų atsisakyti šios dovanos ir Liucijos, nes tarnauja dievui Kleviškio Klebonas, sužinojęs, kad Liudas yra poetas, labai jį išgyrė Pažintis su Liuce sukelia drovumo bangą ir kartu provokuoja vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Katedros nepažįstamoji patraukė Liudo susidomėjimą: “Priešais jį, įstrižai, netoli baliustrados, kuri skiria presbiteriją nuo bažnyčios, prie pilioriaus stovėjo viena moteris.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!