Užribio žmogus lietuvių literatūroje

matoma. Nuo visuomenės atskiriami nereikalingi, dvasiškai ar fiziškai nepajėgūs žmonės.
visuomenės užribį stumia socialinės aplinkybės ar kitų žmonių moralinis nejautrumas.
savo meto socialines problemas, tačiau modernistai į tokius žmones žvelgia kitaip, su ironija.
situaciją atskleidžia su šiuolaikiniam pasauliui būdinga ironija.
XXa. pradžios publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės
veikėjas Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas” parodo tikrąją nereikalingo žmogaus padėtį,
susiduriant su atstumtu žmogumi išreiškiamas gailestis, užuojauta. Jonas Biliūnas – vienas
ryškiausių lietuvių literatūros novelistų, kuris gilinasi į žmogaus vidinį pasaulį, atskleidžia jo
jausmus ir išgyvenimus. „Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmasis
duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas.“ Kūrinio centre sūnaus išvarytas iš namų Petras
Sabaliūnas. Pasakotojas pažįsta šį žmogų – tai buvęs mylimas ir mylintis visų bičiulis, o
pasenęs jis nereikalingas, kadaise turėjęs viską, tačiau viską atidavęs tampa atstumtas net
savo paties brangiausio žmogaus – savo sūnaus. Vis tik detalių meistras Jonas Biliūnas Petro
Sabaliūno žodžiais tepasako: „Sūnus išvarė...“ Čia matoma autoriaus kūrybai artima
humanistinė pasaulėjauta – pasakotojas nekaltina ir neteisia. Kūrinyje Petro Sabaliūno bičių
aviliai tampa savotiška bendruomeniškumo, gėrio metafora: nykstant šeimos ryšiams miršta
ir bitės. Taip Jonas Biliūnas išreiškia gyvenimo trapumą: visų mylimas žmogus čia pat gali
atsidurti visuomenės užribyje. Petras Sabaliūnas pamiršta save, sūnui atleidžia ir yra
nuolankus. Iš namų išguitas žmogus pamato sąsajas ir su pačiu pasakotoju: „Ir tu, tamsta,
sergi.“ Vienas žodis „ir“ išreiškia žmonių tapatumą – abu nereikalingi visuomenei. Pats
pasakotojas pasako, kad visi išvažiavo bulvių sodinti, o jis vienas namie „atliko“. Galima
pastebėti Biliūno kūrybai būdingą autobiografiškumą: pats rašytojas mokėsi užsienyje,
susirgo džiova, buvo grįžęs į tėviškę gydytis. Novelės pasakotojas susijaudina, jaučiasi negalįs
niekuo padėti, tik drebančiomis rankomis atpjauna riekę duonos seneliui. Pasakotojo
žodžiais Biliūnas atskleidžia mažai kam tepasiekiamą aukščiausią dvasingumo pakopą: „Dalį
amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima sūnaus kaltę, tik dvasiškai
stiprus, humaniškas žmogus gali kentėti už kitus. Ir čia atsiskleidžia Biliūno kūrybos lyrizmas
ir psichologiškumas: jo intymus pasakojimo būdas, gilinimasis į veikėjų išgyvenimus. Taigi
teigdamas humanistines vertybes, lyrinės psichologinės novelės pradininkas novelėje
„Ubagas“ išreiškia...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!