"Užmigo žemė" analizė

Nemigdo tik jaunos krūtinės.
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..
ANALIZĖ:
• Poetinis vyksmas, laikų kaita
Eilėraščio pirmoje strofoje nusakomas laikas – naktis. Tai suteikia paslaptingumo, didingumo. Žvaigždžių (dangaus akys) ir sapno (miego sparnas) metaforos pabrėžia laiko ypatingumą. Tačiau eilėraščio lyrinis subjektas nesusilieja su viliojančiu gamtos pasauliu, nepaklūsta jo ritmui, visatos harmonijai. Jo būsena opoziciška gamtos pasauliui: naktis rami, o eilėraščio žmogus neramus, sumišęs, jį kažkas kankina. Kaip įprasta gamtos ritmui, po nakties išaušta rytas. Gamtoje auštant sugrįžta gyvenimas, prasideda darbai, bet lyrinio subjekto sumaištis neisbaigia ir jis praranda paprasčiausią viltį suprasti save.
• Lyrinio subjekto jausmai / vidiniai išgyvenimai (paralelės su gamta).
Žmogus tamsoje jaučiasi vienišas, yra neviltingas bei nerimastingas. Jo širdis nepaklūsta gamtos ritmui. Net atėjus nakčiai ir pasirodžius žvaigždėms ar ryte kylant saulei, dvasia nenurimsta. Ji turi jausmų ir troškimų, kurių nelemia gamta ir jos ritmas: „Neužmigdys naktis žvaigždės, / Nenuramins širdis troškimų“. Žvaigždė – tai taip pat žmogaus nerimo, neišsipildžiusių vilčių simbolis. Pirmoje ir antroje strofoje žemei ar gamtai užmigus šios neužgęsta, taip pat, kaip jau minėtas žmogaus nerimas, emocijos. Dvasios jausmus ir troškimus yra sunku suprasti. Jie gilūs, nepasiekiami,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!