Maironio eilėraštis "Užmigo žemė"

Nemigdo tik jaunos krūtinės.
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..
Maironis – visuotinai pripažintas, nors sudėtingas, prieštaringas, bet kartu ir be galo talentingas rašytojas, iki šiol žavintis tautą, iškėlusią ir įvertinusią patriotinę kunigo ir poeto kūrybą. Jam būdingi idėjiniai idealai, išaukštinantys tėvynę, dorovingo žmogaus vertybes, sąžiningo, teisingo pasaulio suvokimo ištakas. Ne išimtis ir vienas Maironio eilėraščių, šlovinančių patį žavingiausią žmogaus gyvenimo periodą – jaunystę, neatsiejamą nuo veržlaus maišto, aktyvaus, judesio kupino nesustabdomai lekiančio laiko, didelių troškimų ir nuolat budinčios nemarios vilties, lydinčios kiekvieną iššūkio sukeltą emocijų audrą – „Užmigo žemė“.
Pats eilėraščio pavadinimas – savotiška nuoroda, raktas į eilėraščio tematiką, nuotaiką – melancholišką, persmelktą tykaus susikaupimo, būdingo tik nakčiai. Jau vien veiksmažodis „užmigo“ įvardija poilsį, palaimingą atsipalaidavimą, atsisakant visko, kas aktyvu, pirmenybę atiduodant apatiškai nuotaikai. Tuo tarpu pavadinimo „žemė“ – labai platus, savyje daugybę atskirų sąvokų vienijantis žodis, sukuriantis savitą erdvę su simboline, „užmigusia“ aura. Tačiau pakanka pirmojo eilėraščio posmo, kad įsitikintum, jog toks pavadinimas tėra poeto parinktas kontrastas veržliai eilėraščio subjekto kuriamai atmosferai. Eilėraštyje „Užmigo žemė“ priešpastatomi du visiškai skirtingi objektai – naktiniame snaudulyje skendinti žemė ir malonaus miego sparno nemigdoma jauna krūtinė, stebima negęstančių sidabrinių tamsiame skliaute žibančių dangaus akių. Dangus, nusėtas žvaigždėmis, ir jaunas eilėraščio žmogus – tai du aktyvieji elementai, Maironio kūrybai suteikiantys nepastovaus veržlumo įspūdį, vykusiai kontrastuojantys su tykia naktine palaima mingančioje žemėje. Poetas, derindamas dvi tokias, rodos, nesuderinamas sąvokas, pasiekia stulbinamo efekto – „Užmigo žemė“ virsta magiškosios gamtos galios ir „aštrios“ žmogiškos prigimties junginiu.
Eilėraščio vyksmo dinamiką kuria jaunas eilėraščio žmogus, kupinas troškimų, kartais net jam pačiam ne visai suvokiamų („dvasia ko ieško, kas atspės, kai skęsta ji tarp atminimų“). Ramybės jis neranda net naktį – ga būtent tada, kai žemė ilsisi, pavyks užčiuopti itin trapią gyvybės paslaptį?! Maištingosios sielos ryžtas neblėsta ir rytą; anaiptol – dabar mintis apie poilsį būtų daugiau nei...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!