Ūkinės veiklos diversifikacijos įtaka kaimo žmonėms

ĮVADAS Lietuvai integruojantis į Vakarų pasaulio ekonominę sistemą, jos žemės ūkio subjektai turi tapti lygiaverčiais užsienio žemės ūkio įmonių partneriais. Neatsitiktinai šiandieną jiems keliamas pagrindinis uždavinys – konkurencingumo didinimas. Šiuo metu, kaime gyvenantys gyventojai didžiausias pajamas gauna iš žemės ūkio, tačiau šios pajamos yra nepakankamos. Ūkininkų ūkiai, žemės ūkio įmonės, norėdami išsaugoti darbo vietas ir gauti pelno, turi užsiimti naujais rinkai paklausiais verslais, kaip, pavyzdžiui, netradicinių prekinių žemės ūkio augalų ir gyvulių auginimu. Taigi, kaimo plėtra yra tiesiogiai siejama su ūkinės veiklos įvairinimu, ypač vietos sąlygas geriausiai atitinkančių verslų gaivinimu ir plėtote. Ši plėtotė tenkina tiek verslininkų, tiek gyventojų bei juos atstovaujančių savivaldos bei valstybės institucijų tikslus. Verslininkų tikslas – per kaimo verslus užsitikrinti kuo didesnes pajamas, o savivaldybių ir valstybės institucijų tikslas – per verslų plėtrą padidinti kaimo žmonių užimtumą ir pajamas, išplėtoti kaimo socialinę ir gamybinę infrastruktūras. Ekonominiu aspektu žemės ūkio veiklos pagrindinis tikslas yra gauti pajamas visiems dirbantiems žemės ūkio įmonėse. Be to, yra daug šalutinių ir gretutinių tikslų, nors pajamų gavimas yra svarbiausias (Zoisteris, 1992). Augalininkystės ir gyvulininkystės sąvoka žemės ūkyje yra labai abstrakti. Mes turime stengtis kiek galima efektyviau panaudoti visas mums žemės ūkio teikiamas galimybes. Todėl turime kiek galima labiau įvairinti žemės ūkio veiklą ir ją ekonomiškai įvertinti. Įvairesnis žemės ūkio išteklių panaudojimas mums suteikia didesnių galimybių ir yra gaunamos didesnės pajamos, kas ekonominio vertinimo prizmėje mums suteikia kur kas didesnių galimybių konkuruoti su užsienio šalių rinkomis.. Mažai išvystytas žemės ūkio veiklos įvairinimas neleidžia ūkininkams pasireikšti, neleidžia jiems parodyti, išplėsti savo galimybių, o tai savo ruožtu stabdo žemės ūkio plėtrą, o kartu ir kaimo gyventojų pajamų dydį. Šiame kursiniame darbe nagrinėsiu diversifikaciją, kitaip sakant, veiklos įvairinimą. Diversifikacija apibūdinama, kaip ūkinės veiklos papildymas naujomis, su buvusia veikla vienokiu ar kitokiu būdu susijusiomis (vertikalioji diversifikacija) arba visai nesusijusiomis (horizontalioji (lateralinė) diversifikacija), veiklomis ar produktų gamyba. Tikslas – išnagrinėti žemės ūkio veiklos diversifikaciją (įvairinimą) ir jos ekonominį įvertinimą, panaudojant Lietuvos 2007 - 2009 m. respondentinių ūkių duomenis. Objektas – žemės ūkio veikla. Uždaviniai: 1. Apibendrinti ūkininkavimo diversifikacijos (įvairinimo) žemės ūkyje sampratą; 2. Apibūdinti ūkių plėtotės pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje tendencijas ir veiksnius; 3. Išanalizuoti ir palyginti ūkių ekonominius rezultatus ir jų veiksnius; 4. Pateikti žemės ūkio subjektų alternatyvios veiklos ir jų plėtros sąlygas Lietuvoje. Metodika: Darbe panaudota ekonominė lietuvių ir užsienio autorių literatūra, statistiniai leidiniai ir interneto puslapiuose surinkta informacija. Taip pat naudotasi mokslinių darbų bei pranešimų medžiaga. Darbe naudojami monografinis, grafinio vaizdavimo, statistinis, ekonominių dydžių skaičiavimo metodai. Žemės ūkio veiklos diversifikacijai įvertinti naudoti respondentinių ūkių 2007 – 2009 m. duomenys. 1. ŪKININKAVIMO DIVERSIFIKACIJOS (ĮVAIRINIMO) ŽEMĖS ŪKYJE SAMPRATA 1.1. Diversifikacijos samprata ir veiksniai kaimo vietovėse Diversifikacija (lot. diversificatio - įvairinimas): 1) įvairi raida, įvairėjimas; 2) įmonių, susivienijimų gaminamų prekių nomenklatūros plėtimas, įvairinimas (Tarp­tautinių žodžių žodynas, 1985. P. 117. Žemės ūkio veiklos įvairinimo (diversifikacijos) sąvoka apibūdina priešingą procesą specializacijai, kuomet, plečiant žemės ūkio gaminamos produkcijos asortimentą, išsikovojant naujas rinkas, įsiskverbiant į visiškai naujas, nesusijusias su jau vykdoma veikla sritis, siekiama efektyviau panaudoti turimus išteklius, sumažinti rinkos ir žemės ūkio gamybos riziką, išplėsti ūkinės veiklos mastą. Labai siaura specializacija (vieno produkto gamyba) didina žemės ūkio gamybos (derliaus svyravimų) ir rinkos (kainų svyravimų) riziką, kuri lemia pajamų kasmetinius svyravimus. Priešingai, žemės ūkio veiklos įvairinimas sudaro prielaidas pelno/pajamų svyravimų dėl nepalankių gamtinių ir rinkos sąlygų sumažinimui. Tačiau, daugiašakiškumas (bet koks žemės ūkio šakų ar kitų ūkinės veiklos krypčių derinys), būdingas daugumai ūkių Lietuvoje, pats savaime neužtikrina visiškos galimybės išvengti pelno/pajamų svyravimų. Juos sumažina tik tarpusavyje technologiškai suderinamų šakų derinys. Be to, ūkiuose, ypatingai nevisiško užimtumo, veiklos įvairinimas siejamas ir su papildoma ne žemės ūkio veikla (Vitunskienė, 2007). Užimtumo žemės ūkyje ženklus padidėjimas ekonomikos radikalių transformacijų metais buvo gyventojų atoveikis į labai paaštrėjusias socialines problemas: ženkliai smukusias jų realiąsias pajamas, dalies gyventojų nuskurdimą, atsiradusį į nuolat didėjantį nedarbą. Dauguma žmonių kaip išgyvenimo strategiją rinkosi agrogamybinę veiklą nei nedarbą. Kita vertus, reformos metu susiformavę ir dabar dominuojantys smulkūs ūkininkų ir kitų gyventojų asmeniniai ūkiai neaprūpina darbu jų narių ir neteikia pakankamų pajamų pragyvenimui. Todėl pastaraisiais metais kaimo plėtra siejama su kaimo gyventojų, ypač žemdirbių, ūkinės veiklos įvairinimu (diversifikacija). Egzistuoja daug nepalankių šiam procesui veiksnių (Vitunskienė, 1999). Plačiau apie juos aptarsiu vėliau. Pasak D. Stanikūno kaimas, tai teritorija, kuriai būdinga tam tikra gamtinė, gamybinė ir socialinė įvairovė, kuri lemia gyventojų, užsiimančių atsinaujinančių gamtos išteklių naudojimu, pasklidimą (1999). Tačiau kituose šaltiniuose kaimo vietoves charakterizuojama taip: vyresnio amžiaus gyventojai, visiškai priklausomi nuo žemdirbystės, skurdi techninė ir socialinė infrastruktūra, ribotas transporto ir komunikacijų tinklas, mokyklų trūkumas, ribotas priėjimas prie sveikatos apsaugos ir kitų paslaugų. Keliose regionų šalyse, pablogėjus ekonominėms sąlygoms reformų metu, buvo pastebėta ryški žmonių migracija į kaimo vietoves. Būtent tuo metu žemės ūkis atliko labai svarbią apsauginį funkciją, leisdamas žmonėms pragyventi iš jų turimų žemės plotelių ir prisidurti papildomų pajamų prie turimų pinigų šaltinių, tokių kaip senatvės pensijų. Darbas dėl išgyvenimo ir paslėptas nedarbas yra glaudžiai susijęs su žemės dirbimu, turint vienintelį tikslą, - pragyventi, prasimaitinti (Žemės ūkio situacija...,1998). Ūkių veiklos įvairinimo tikslas yra padidinti bendras žemės ūkyje dirbančios šeimos įplaukas. Veiklos įvairinimas suprantamas kaip bet kokių netradicinių verslų kūrimas, tiek nuosavoje ūkininko žemėje, tiek ir už jos ribų (Vitunskienė, 1999). Diversifikacija gali būti labai įvairi. Pagrindiniai tipai yra: 1) nesusijusi; 2) susijusi. Nesusijusi, arba vadinama ,,grynoji”, diversifikacija yra tokia, kai įsigyjami nauji nepriklausomi biznio vienetai, niekaip nesusiję su jau turimais, o nuosavybės pasikeitimas nepakeičia jų esmės ir funkcionavimo. Visgi iškyla pavojus, jog naujos verslo šakos bus tokios skirtingos, kad reikės naudoti labai skirtingas veiklos strategijas, o bendra visuma sumažins įmonės veiklos efektyvumą bei padidins konkurencinį pažeidžiamumą (Jucevičius, 1998). Minėtas autorius pabrėžia, kad vienareikšmiškai teigti, jog susijusi diversifikacija yra sėkmingesnė nei nesusijusi arba atvirkščiai, negalima. Galima būtų kelti hipotezę, kad veiklos efektyvumui įtakos turi diversifikacijos laipsnis, nes tai tiesiogiai susiję su galimybe efektyviai valdyti (1998). Yra daugelis ūkinės veiklos įvairinimo būdų. Paprastai jie gali būti suskirstyti į penkias grupes: 1. Žemdirbystė ir miškininkystė (naujų gyvulių auginimas, ekologinis žemės ūkis, žuvų auginimas tvenkiniuose, kalėdinės eglutės, komercinė miškininkystė); 2. Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pardavimas (pelno didinimas užsiimant mažmenine prekyba pačiame ūkyje, pieno perdirbimas); 3. Turizmas ir poilsinė veikla (įvairios apgyvendinimo formos, rekreacinės galimybės); 4. Pramoninė veikla (dirbtuvės, sandėliavimo patalpos, mineralinių išteklių naudojimas); 5. Ne maisto produktų gamyba (aliejiniai augalai, pluoštiniai augalai). Konkrečiu atveju, siekiant diversifikuoti ar specializuoti ūkį, reikia įvertinti turimus išteklius, klimatines sąlygas, produkcijos realizavimo galimybes, ūkininkavimo aplinką ir pan. Instrumentų parinkimas pilnai priklauso nuo subjekto, kuris renkasi (Treinys, 2006). Kaimo gyventojų ūkinės veiklos diversifikacija veiklos subjektų atžvilgiu gali būti vertinama dvejopu aspektu: pirma, plačiąja prasme – ekonomiškai aktyvių gyventojų visos visumos ar jų grupių atžvilgiu – kalbame apie kaimiečių ūkinės veiklos įvairovę arba jos įvairinimą; antra, siaurąja prasme – kiekvieno atskiro ekonomiškai aktyvaus žmogaus ar jo ūkinio subjekto, pvz., ūkininko ūkio, atžvilgiu – kalbame apie ūkinės veiklos įvairovę arba jos įvairinimą (Vitunskienė, 1999). Šiame kursiniame darbe socialinių veiksnių, įtakojančių kaimo gyventojų ūkinės/darbinės veiklos formų pertvarką, formuojantis rinkos santykiams žemės ūkyje į jos įvairinimą dabartiniu metu, tyrimas daugiausia nukreiptas į agrarinę sritį. Tokį kryptingumą sąlygojo kaip gausiausios ir labiausiai ekonomiškai bei socialiai pažeistos kaimo gyventojų grupės problemos. Minėtų socialinių veiksnių bei jų poveikio pasekmių vertinimas pateiktas pagal šias jų grupes: 1) darbas ir bedarbystė kaip socialiniai veiksniai; 2) tradicijos ir socialinės vertybės; 3) gyventojų intelektas ir išsimokslinimas (Vitunskienė, 1999). Trumpai apžvelgsiu šias tris socialinių veiksnių grupes, kurios kaip matysite padės geriau suvokti žemės ūkio įvairinimo veiksnių esmę. Darbas ir bedarbystė kaip socialiniai veiksniai Darbas yra žmogaus gyvenimo pagrindas, tačiau ne vien tik ekonominis veiksnys – pragyvenimą užtikrinantis šaltinis, bet ir socialinis – daugeliui darbas yra pati svarbiausia socialinė veikla. Bedarbystė – kaip darbo antipodas – ekonomiškai ir socialiai pažeidžia ne vien tik pačius bedarbius, bet ir visą visuomenę. Per pastarąjį dešimtmetį šalies gyventojai susidūrė su iškreipta jos išraiška – paslėptu nedarbu. Bene skaudžiausiai šios problemos per pastaruosius ekonomikos transformacijos metus palietė kaimą, o jame žemdirbius, dirbusius bankrutavusiose ar kitaip likvidavusiose žemės ūkio bendrovėse. Kaimo gyventojų užimtumo pagal ekonominės veiklos sritis struktūrą ir bedarbių procentinį pasiskirstymą pagal ankstesnę veiklą, susiklosčiusius pastaraisiais metais, galima vertinti kaip nepalankius kaimo ekonominės ir socialinės plėtros atžvilgiu. Problematiškas kaime ne tik samdomų, bet ir daugumos savarankiškai ūkininkaujančių žemdirbių užimtumas. Lietuvoje žemės ūkio reformos laikotarpiu susiformavo nepalanki šiuo požiūriu žemės ūkio struktūra – dominuoja labai smulkūs ir smukūs ūkininkų bei kitų kaimo gyventojų asmeniniai ūkiai (iki 3 ha.) (Vitunskienė, 1999). Tradicijos ir socialinės vertybės Kaimo gyventojų agrogamybinės veiklos bei jos formų (agrarinių ūkių) raidos per ištisus šimtmečius tyrimo išvados ir šiame dešimtmetyje vykusių radikalių transformacijų kaime bei jų pasekmių tyrimas leidžia daryti išvadą apie tai, jog naujų ūkininkavimo formų agrariniame sektoriuje atsiradimą ir įvairovę pereinamuoju laikotarpiu tam tikru laipsniu įtakojo kaimiečių gyvenimo būdas ir istorinės tradicijos, paremtos dvejomis, galima sakyti labai priešingomis vertybių sistemomis. Verta pastebėti tai, jog tokie socialiniai, kaip istoriškai susiformavusios gyvenimo tradicijos bei socialinių vertybių ir/ar „antivertybių” sistema labiau reiškiasi kaip kaimo gyventojų ūkinės veiklos įvairinimą ribojantys veiksniai, kadangi dauguma kaimiečių kol kas linkę rinktis daugiau jiems įprastą pragyvenimo šaltinį – žemdirbišką darbą (Vitunskienė, 1999). Gyventojų intelektas ir išsimokslinimas Skirtingai nei miestuose kaimiškuose rajonuose techninė – technologinė, mokslo, ekonominė ir socialinė pažanga yra lėtesnė, nes viena iš priežasčių yra ta, kad dauguma kaimiečių yra intelektualiai silpnesni už miestiečius. Kaimo visuomenės intelektualinis progresas lėtesnis dėl to, kad, viena vertus, miestai per ištisus šimtmečius nuo pat įsikūrimo buvo ir tebėra gabiausių kaimo žmonių mokslo, verslo ar darbo traukos centrai; kita vertus, kaimiečiai šiais atžvilgiais gyvena daugiau ar mažiau izoliuotai. Trumpai apibendrinant pažymėtina, jog žemesnis kaimo gyventojų išsimokslinimo lygis, viena vertus, yra istoriškai determinuotas tiek jų gyvenamosios aplinkos, tiek jų ūkinės bei socialinės veiklos sąlygų; kita vertus, apsprendžia jų silpnesnius intelektinius išteklius, kartu ir jų socialinę padėtį, veiklos sritis ir formas, pajamų ir gyvenimo lygį, o tai tiesiogiai įtakoja žemės ūkio veiklos įvairinimo stoką, galiausiai – gyvenimo būdą (Vitunskienė, 1999). 1.2. Žemės ūkio šakų derinimo principai ir vertinimo metodai Plėtojantis žemės ūkio gamybinėms jėgoms, veikiant mokslo ir technikos pažangai, rinkai, specializacija didėja. Tačiau žemės ūkio specifika lemia ir tam tikrus šios šakos specializavimo ypatumus. Daugelyje valstybės šakų (pvz., pramonėje) įmonės užima nedidelę teritoriją, o produktus gali gaminti ir iš atvežtų žaliavų. Dėl to jos gali būti labai siauros specializacijos, gamindamos vieną kokį nors gaminį ar atitinkamos tik keletą technologinių operacijų. Žemės ūkyje tokia specializacija negalima, nes čia gamybos priemonė yra ir žemė. Esant labai siauros specializacijos gamybai, žemė nepakankamai gerai naudojama arba net nualinama. Be to, žemės ūkyje darbas ir produktų gamyba yra sezoniški. Dėl šių aplinkybių daugumoje ūkių gaminamas ne vienas produktas, o keli. Taip dirbant geriau naudojama žemė, kiti materialiniai ir darbo ištekliai, lengviau įeiti į rinką. Vadinasi, ūkiuose gamyba dažniausiai remiamasi ne viena kuria nors šaka, bet tam tikru šakų deriniu (Čiulevičius, 1999). Anot J. Čiulevičiaus ūkių diversifikavimo būdai yra tokie: • ūkių jungimas, susiliejimas, stambinimas, dalijimas; • produktų rūšių plėtojimas arba, priešingai, - specializacija; • produkcijos rinkų perorientavimas; • pasiskirstymas įtakos sritimis ir kt. Diversifikavimas sudaro prielaidas žemės ūkio gamybos efektyvumui didinti (1999). Kiekviena žemės ūkio šaka yra žemės ūkio sistemos dalis, turinti specifines gamybos priemones, technologiją ir gaminanti jai būdingą produkciją. Pagal ūkinę reikšmę, gamybos šakos skirstomos į pagrindines, papildomas ir pagalbines. Pagrindinė yra ta gamybos šaka, kurios produkcija sudaro didžiausią ūkio prekinės produkcijos dalį. Ji nusako ūkio specializaciją. Ūkyje gali būti dvi pagrindinės gamybos šakos. Lietuvoje svarbiausios gamybos šakos yra javininkystė, galvijininkystė ir kiaulininkystė. Daugelyje gamybos šakų gaminamas ne vienas, bet du ar daugiau gretutinių produktų (pavyzdžiui, iš avininkystės - vilna, kailiai, mėsa, iš galvijininkystės – pienas ir mėsa). Šiuo atveju nusakant gamybinio objekto specializaciją, pagrindinės gamybos šakos pavadinimą reikia konkretizuoti. Pavyzdžiui, pagal sudaromą produkcijos dalį prekinėje produkcijoje galvijininkystė būna pieno ir mėsos arba mėsos ir pieno arba tik mėsos (Čiulevičius, 1999). Pagal rusus M. Beker, A. Nelson ir E. Kasl, produktų kombinacijas nulemia jų technologinis suderinamumas. Pavyzdžiui, liucernos ir miežių derinys skiriasi savo auginimo technologija nuo miežių ir kviečių auginimo technologijos. Taip pat, jei ūkyje ruošiama mediena bei auginamos braškės, tai šios kombinacijos technologija skiriasi nuo kitame ūkyje auginamų melžiamų karvių ir auginamų braškių derinio technologijos (1991). Žemės ūkio skirtingų produkcijos rūšių derinimą galima nusakyti tokiomis sąvokomis, kaip konkuruojančios produkcijos rūšys, papildoma produkcija ir viena kitą papildanti produkcija. Dvi produktų rūšys bus konkurencingos, kai vienos produkto gamybos padidėjimas lems kito produkto rūšies sumažėjimą. Tuo pačiu metu tos produktų rūšys tampa konkurentėmis, nes priklauso nuo tų pačių gamybos veiksnių. Ūkininkas, turintis 259 ha ūkį, tinkamą kviečių ir miežių auginimui, gali skirti visą plotą tik kviečių arba tik miežių auginimui arba gali pasirinkti norimą šių rūšių derinį. Kadangi kviečių ir miežių auginimui tinka toks pat dirvožemio tipas, reikia tos pačios technikos ir kitų tokių pačių gamybos veiksnių, tai šios rūšys tampa konkurencingomis. Jei vienas gamybos veiksnys naudojamas kviečių auginimui, tai tuo metu jau tas pats veiksnys nenaudojamas miežių gamyboje (Kasl, Beker, Nelson, 1991). Minėti autoriai teigia, kad diversifikacija yra daug efektyvesnė ir gamybos rizika labai sumažėja, jei derinamos tokios gamybos šakos, kurioms reikia skirtingų temperatūrų ar kritulių kiekio. Tokiu atveju, jei sumažėtų derlius vienos kultūros, dėl tam tikrų nepalankių gamtos sąlygų, tai kitos kultūros derliaus nepaveiktų būtent tos sąlygos (1991). Ūkininko ūkyje reikia derinti gamybos šakas. Nustatant jų apimtį ir tarpusavio santykį, reikia atsižvelgti į žmogaus darbo sąnaudų poreikį, gamybos priemonių naudojimą, organinių trąšų kaupimą, pašarų bazę ir kt. Daržininkystė gerai derinama su pienine arba veisline gyvulininkyste, taip pat su paukštininkyste. Derinant daržininkystę su gyvulininkyste padidės ūkininko šeimos užimtumas, tolygiau bus gaunama ir pajamų (Čiulevičius, 1999). 1.2.1. ŪKIŲ PLĖTOTĖS PEREINAMUOJU LAIKOTARPIU LIETUVOJE TENDENCIJOS IR VEIKSNIAI Sovietmečiu Lietuvos žemės ūkis buvo orientuotas į TSRS aprūpinimą gyvulininkystės (mėsos ir pieno) produktais. Jų gamybai didinti buvo skatinama visa Lietuvos žemės ūkio plėtra, greta gamybos kolūkiuose ir kaimo gyventojų asmeniniuose pagalbiniuose ūkiuose steigiant šalyje nemaža galvijų bei kiaulių penėjimo įmonių, paukštynų, kurie būdavo aprūpinami daugiausia atvežtiniais koncentruotaisiais pašarais. Lietuvoje smarkiai išsiplėtė žolės miltų bei įvairių kitų žolinių pašarų gamyba, kas padėjo pagerinti gyvulių pašarų kokybę bei apsirūpintumą jais. Tai sudarė sąlygas didėti galvijų, kiaulių, vištų bei ančių skaičiui. Susikūrė keletas stambių kailinių žvėrelių auginimo ūkių. Lietuva turėjo išplėtotą ir ganėtinai intensyvią gyvulininkystę, o geriau besitvarkantys ūkiai - ir nemažas pajamas iš šios ūkio šakos. Tačiau sovietinėje Lietuvoje sunyko avininkystė, žąsininkystė bei arklininkystė (Treinys, 2000). Lietuvai tapus nepriklausoma, pasikeitė ir Lietuvos žemės ūkio produkcijos realizavimo sąlygos. Visoje ankščiau buvusios mėsos ir pieno produkcijos pristatymų į centralizuotus sąlyginius fondus sistemos šiai produkcijai teko ieškoti rinkų. Atkūrus nepriklausomybę, neturėta praktiškai jokios eksporto infrastruktūros, galinčios užsiimti šios produkcijos pardavimu į Vakarų ar į trečiojo pasaulio šalis, todėl 1990 bei 1991 m. buvo bandoma ir toliau teikti šią produkciją TSRS (jai subyrėjus, Rusijos bei kitų NVS šalių) pirkėjams. Tačiau rublio infliacija, nemokumas, sutrikę atsiskaitymai padarė Lietuvos maisto ūkiui didžiulių nuostolių. Prie viso to prisidėjęs mokios paklausos mėsos ir pieno produktams kritimas šalies viduje, kartu su kitais tranformacijos nuosmukio veiksniais 1991-1993 metais sąlygojo žymų gyvulių skaičiaus bei gyvulininkystės produkcijos sumažėjimą (Treinys, 2000). Gyvulininkystės produkcija sumažėjo daugiau nei 50 proc. nuo 1989 iki 1995 m. (Csaki et al, 1998). Gyvulininkystės produkcijos mažėjimo tendencija, tik nebe tokia ryški, tęsėsi iki 1997 metų. Po to kurį laiką vyko Lietuvos žemės ir maisto ūkio atsigavimas, tačiau 1998 m. Rusijos krizė bei kainų šiems gaminiams kritimas žemės ūkio šakos rodiklius vėl pablogino (Treinys, 2000). Atsižvelgiant į pasaulio rinkų tendencijas bei Lietuvos sąlygų lyginamąjį pranašumą, iš gyvulininkystės šakų didesnes perspektyvas turi galvijininkystė. 1998 metų pradžioje 11 pieno perdirbimo įmonių (2000 metais – jau 18) gavo teisę savo produkciją parduoti Europos Sąjungos rinkose. Šios šakos įmonės (pvz., „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, „Rokiškio sūris“ ir kt. sėkmingai modernizuojasi, plečia produkcijos asortimentą, konkuruoja tiek šalies viduje, tiek ir kai kuriuose pasaulio rinkose. Mėsinė galvijininkystė (šios šakos specializuotų veislių ar mišrūnų augimas) mūsų šalyje turi lyginamąjį pranašumą kiaulininkystės bei paukštininkystės atžvilgiu. Šios produkcijos rinkos platesnės, ypač arabų bei kitose Artimųjų Rytų šalyse. Dėl to mėsos galvijininkystė Lietuvoje plėtotina, ypač mažiau derlingose Rytų Lietuvos rajonuose, kur daugelio kitų žemės ūkio produktų gamyba nuostolinga (Treinys, 2000). Treinys teigia, kad kiaulininkystė Lietuvoje plėtotina vietos poreikiams. Kiaules augins ūkininkai bei iki minimumo gamybos kaštus sumažinusios kiaulių penėjimo įmonės. Paukštininkystė buvo pirmoji gyvulininkystės šaka, besitvarkanti vien rinkos principais. Šią šaką transformacijos nuosmukis palyginti mažai paveikė. Perspektyvoje ji taip pat tenkins daugiausia vietinius rinkos poreikius, konkuruodama su labai didele pigios (tačiau ne visada kokybiškos) paukštienos pasiūla iš užsienio. Transformacijos laikotarpiu, atsiradus daug smulkių žemės ūkio subjektų, padidėjo arklių skaičius, tačiau didesnis darbinių arklių skaičiaus augimas neprognozuojamas. Problemiškas pasilieka kailinis žvėrininkystės bei avininkystės plėtojimas. Pirmoji iš jų atsigautų, padidėjus kailių rinkos paklausai, ypač Rusijoje (2000). Minėtu laikotarpiu augalininkystės šakų nuosmukis buvo daug mažesnis. Neblogai išsilaikė grūdų ūkis, o cukrinių runkelių auginimas netgi išsiplėtė. Susikūrė praktiškai nauja augalininkystės šaka – rapsų auginimas eksportui bei aliejau pramonei (sovietmečiu šios šakos visiškai nebuvo). Sunyko stambūs daržininkystės ūkiai, ir ši šaka decentralizavosi. Iš pradžių patyrę nuosmukį, šiltnamių ūkiai krizę išgyveno ir, sėkmingai modernizavę dalį šiltnamių, dabar konkuruoja su įvežtine daržovių bei gėlių produkcija. Iki 2000 metų krizės neįveikė Lietuvos linų ūkis. Dėl techniškai atsilikusios linų pirminio perdirbimo pramonės Lietuvoje užauginta ir čia perdirbta linų pluošto produkcija negali nukonkuruoti pigesnio atvežtinio pluošto, todėl nepaisant didelių subsidijų linų augintojams, ši šaka neatsigauna. Restruktūrizuojant augalininkystę, būtina atsižvelgti į du veiksnius: mokių rinkos paklausą bei lyginamąjį produkcijos gamybos pranašumą tam tikruose Lietuvos regionuose. Javų ūkis Lietuvoje tenkins vidaus poreikius (maistui, salyklui, pašarui). Tikėtina didesnė javų pasėlių plotų koncentracija derlingiausių žemių rajonuose Vidurio Lietuvoje, mažėjant javų pasėlių koncentracijai kituose regionuose, kur jų auginimas nuostolingas. Cukrinių runkelių auginimo ateitį lems valstybės agrarinė politika. Kadangi Lietuva yra ties cukrinių runkelių auginimo šiaurine riba, jų auginimas apsimoka tik tuo atveju, jeigu Lietuvos cukraus rinka apsaugoma dideliais muitais ir akcizais (t.y. vartotojo sąskaita). Jų auginimas turėtų būti koncentruojamas Vidurio Lietuvoje. Linininkystė Lietuvoje turėtų išlikti, nes šiai šakai plėtoti gamtinės klimatinės sąlygos yra palankios. Ji plėtotina tradiciniuose linų auginimo rajonuose pirmiausia, techniškai bei technologiškai modernizavus linų pirminio perdirbimo pramonės įmones. Lietuva turi lyginamąjį pranašumą kai kuriems vaisiams bei daržovėms auginti. Pagrindinė problema – modernus jų perdirbimas bei rinkos paieškos. Rinkų stoka stabdo ir kai kurių žolinių augalų sėklininkystės, vaistažolių, prieskoninių augalų potencialią plėtrą. Toliau plėtotinas rapsų auginimas, plečiama aliejaus, margarino ir kita žaliava pagrįsta pramonė. Žemės ūkio šakų, pošakių ir atskirų produktų gamybos apimtis bei tarpusavio proporcijų kaitos užsakovas yra moki rinka, kurioje gali be nuostolio prekiauti žemės ūkio ir maisto ūkio subjektai bei specialios eksporto struktūros. Dėl to rinkų bei kainų prognozėms išsiaiškinti, prekybos partneriams surasti, turi būti skiriamas ypatingas valstybės bei žemdirbių ūkinės savivaldos institucijų dėmesys. Kita labai svarbi šakos plėtros prielaida – gaminamos produkcijos kaštų sumažinimas, padidinantis gaminių konkurencingumą. Trečioji veiklos kryptis – valstybės agrarinė politika, valstybės ekonominio reguliavimo priemonėmis sudaranti palankią teisinę bei ekonominę aplinką visų ar tam tikrų žemės ir maisto ūkio šakų plėtrai (Treinys, 2000). Anot Treinio, pokyčiai žemės ūkio šakos viduje susiję ir su struktūriniais pokyčiais visame šalies ūkyje. Dėl to ateityje tiek absoliučiai, tiek ir santykinai mažės žemės ūkio šakos darbuotojų skaičius. Nors dabartinis žemės ūkio darbuotojų perteklius mažės, didelei jų daliai tapus pensininkais (žemės ūkyje dirbančių asmenų amžiaus vidurkis yra gerokai didesnis negu kitose ūkio šakose), tačiau būtina sudaryti galimybę daliai jų imtis kitų ne žemės ūkio verslų, neišsikeliant gyventi iš kaimo. Dėl to skatintinas tiek specifinių kaimo, teik ir nespecifinių verslo vienetų kūrimasis, padidinantis ne tik kaimo gyventojų užimtumą, bet ir jų vidutines pajamas (2000). Šiuo metu, kai iš esmės pasikeitė žemės ūkio situacija, kaimo gyventojų užimtumo problemos sprendimas yra tiesiogiai siejamas su jų ūkinės veiklos įvairinimu (diversifikacija), ypač ne žemės ūkio verslų plėtote. Programiniuose dokumentuose, mokslinėje bei publicistinėje literatūroje dažnai rekomenduojama gyventojams, tradiciškai ūkininkaujantiems mažesniuose ūkininkų ūkiuose bei gyventojų asmeniniuose ūkiuose (iki 3 ha) ūkiuose ar nepalankiuose sąlygose, papildomai imtis kitos veiklos: netradicinių žemės ūkio produktų gamybos, žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir realizavimo, įvairių ne žemės ūkio verslų bei amato. Kol kas tokia veikla žymesnės socialinės ekonominės reikšmės kaimiečiams neturi (Vitunskienė, 1999). 1.2.2. ŪKIŲ EKONOMINIAI REZULTATAI IR JŲ VEIKSNIAI (PAGAL RESPONDENTINIŲ ŪKIŲ DUOMENIS) Visoje trečioje kursinio darbo dalyje analizuodama bendrosios produkcijos, prekinės produkcijos, pelno duomenis, juos lyginsiu su atskirų respondentinių ūkininkų ūkių duomenimis, nes manau, kad taip lengviau išryškės jų kitimo tendencijos ir bus galima lengviau padaryti tam tikras išvadas. Pagal Žemės ūkio respondentinių ūkių 2007 - 2009 metų duomenis ūkininkų ūkiai grupuojami pagal ūkininkavimo tipus: 1. Javų, rapsų; 2. Augalininkystės; 3. Daržininkystės, sodininkystės; 4. Pienininkystės ir galvijų auginimo; 5. Mišrius, vyraujant augalininkystei; 6. Mišrius, vyraujant žolėdžiams gyvuliams; 7. Mišrius, vyraujant augalininkystei – žolėdžių gyvulių; 8. Mišrius, vyraujant augalininkystei – kiaulininkystei. 1.2.3.Gamybos sąnaudų ir rezultatų lyginamoji analizė Dabar panagrinėsiu gamybos sąnaudas. Į bendrąsias sąnaudas įtraukiama: • specifinės išlaidos (sėklos ir sodinukai, trąšos, augalų apsauga, pašarai ir kitos išlaidos); • ūkio pridėtinės išlaidos (mašinų ir pastatų priežiūra, energija, darbas pagal kontraktą, kitos pridėtinės išlaidos); • nusidėvėjimas; • kitos išlaidos (išoriniai faktoriai). 1 paveiksle matome, kad 2007 m. bendrosios sąnaudos 1 ha žemės ūkio naudmenų didžiausios buvo daržininkystės, sodininkystės ūkiuose, mažiausios – javų, rapsų ūkiuose. Panaši situacija išliko 2008 m. ir 2009 m. Daržininkystės, sodininkystės tipo ūkiuose bendrosios sąnaudos 2007 – 2009 m. buvo didžiausios lyginant su kitų tipų ūkiais. Taip pat šių ūkių bendrosios sąnaudos 2007 – 2009 m. kito labiausiai. Lyginant 2008 m. šių ūkių bendrąsias sąnaudas su 2007 m. tenkančiomis 1 ha žemės ūkio naudmenų, sumažėjo 38,6 proc. Javų, rapsų ūkiuose ir augalininkystės ūkiuose bendrosios sąnaudos, tenkančios 1 ha žemės ūkio naudmenų 2009 m. lyginant su 2007 m. sumažėjo, atitinkamai 9,2 proc. ir 13,0 proc. Mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja augalininkystė nagrinėjamu laikotarpiu bendrosios sąnaudos buvo didžiausios 2007 m. Lyginant 2008 m. su 2007 m. jos sumažėjo 12,5 proc., o lyginant 2009 m. su 2007 m. jos buvo mažesnės 24,1 proc. Reikia pastebėti, kad pienininkystės ūkiuose, mišriuose ūkiuose, vyraujant žolėdžiams gyvuliams ir mišrių augalininkystės, žolėdžių gyvulių tipų ūkiuose bendrosios sąnaudos lyginant 2007 m. su kitais dviem metais bendrosios sąnaudos palaipsniui mažėjo. O mišrių augalininkystės, kiaulininkystės tipų ūkiuose bendrosios sąnaudos 2008 m. lyginant su 2007 m. nežymiai sumažėjo, o lyginant 2009 su 2008 m. gerokai išaugo. 1 pav. Bendrosios sąnaudos, apskaičiuotos 1 ha žemės ūkio naudmenų, pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m., Lt Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2007 - 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius. Derlingumas yra pagrindinis žemdirbystės lygio kiekybinis ir kokybinis rodiklis, akumuliuojantis gamtines ir ekonomines žemdirbystės sąlygas, agrotechnikos lygį, gamybos priemonių naudojimą bei gamybos ir darbo organizavimą. Žemės ūkio augalų derlingumas 2007 - 2009 m., pagal ūkių specializacijos tipus, pateikiamas prieduose. Pagal 3 priedus sudariau 1 lentelę. Iš jos matome kviečių ir bulvių derlingumą 2007 – 2009 m. trijuose ūkių tipuose, t.y. javų, rapsų, augalininkystės ir pienininkystės. Kviečių derlingumas javų, rapsų ūkiuose buvo didžiausias 2009 m. Už 2008 m. didesnis net 0,65 t/ha, o už 2007 m. šiek tiek mažiau – 0,31 t/ha. Bulvių derlingumas tame pačiame ūkių tipe buvo didžiausias 2007 m. 2008 m. derlingumas sumažėjo 3,64 t/ha. Tačiau 2009 m. lyginant su 2008 m. šiek tiek padidėjo, tai yra padidėjo 0,83 t/ha. Kviečių derlingumas augalininkystėje taip pat didžiausias buvo 2009 m. O bulvių derlingumas, kaip ir javų, rapsų ūkiuose, didžiausias 2007 m. Kviečių derlingumas pienininkystės ūkiuose kiekvienais metais didėjo. 2009 m. lyginant su 2009 m. kviečių derlingumas išaugo iki 0,49 t/ha. Tačiau bulvių derlingumas pienininkystės ūkiuose kiekvienais metais mažėjo. 2009 m. lyginant su 2007 m. sumažėjo net 2,8 t/ha. 1 lentelė Žemės ūkio augalų derlingumas pagal tris ūkių specializacijos tipus Ūkių tipai Kviečiai, t/ha Bulvės, t/ha   2007 m. 2008 m. 2009 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. Javų, rapsų 4,29 3,95 4,60 20,80 17,16 17,99 Augalininkystė 4,44 4,40 4,87 22,44 19,62 17,59 Pienininkystė 3,04 3,34 3,53 19,09 17,96 16,29 Pirminis gamybos natūrinio efekto rodiklis yra bendroji produkcija. Bendrosios produkcijos vertė sudaro augalininkystės, gyvulininkystės ir kitos produkcijos verčių suma. Augalininkystės bendrąją produkciją sudaro gautas derlius bei šių šakų nebaigtas gamybos prieaugis, o gyvulininkystės – iš gyvų gyvulių ar paukščių gauti produktai. Dabar panagrinėsiu augalininkystės ir gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertę. Į augalininkystės ir gyvulininkystės bendrąją vertę įtraukiama: ▪ parduotas produkcijos vertė; ▪ atlyginimo natūra vertė; ▪ suvartotų maistui, perdirbimui, sėklai produktų vertė; ▪ sunaudotų pašarų vertė; ▪ augalininkystės ir gyvulininkystės atsargų bei gyvulių vertės pokyčiai nuo metų pradžios iki metų pabaigos. Augalininkystės bendrosios produkcijos vertė skirtingų specializacijų ūkiuose kito nevienodai (2 pav.). Augalininkystės, mišriuose, vyraujant augalininkystei ir mišriuose augalininkystės – žolėdžių gyvulių ūkiuose augalininkystės bendrosios produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, 2007 – 2009 m. kasmet mažėjo. Augalininkystės ūkiuose 2009 m. lyginant su 2007 m. ji sumažėjo 261,6 Lt arba 15,6 proc., mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja augalininkystė – 187,02 Lt arba 16,3 proc., o mišriuose augalininkystės, žolėdžių gyvulių ūkiuose – 53,04 Lt, arba 7,2 proc. Mišriuose augalininkystės – kiaulininkystės ūkiuose augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 2007 - 2009 m. kasmet didėjo. 2009 m. lyginant su 2007 m. ji padidėjo 471,64 Lt arba 54 proc. O javų, rapsų, daržininkystės, sodininkystės, pienininkystės ir mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 2008 m. lyginant su 2007 m. sumažėjo, o lyginant 2009 m. su 2008 m. ji padidėjo. Taigi šių ūkių bendroji augalininkystės produkcija kito nevienodai. 2 pav. Augalininkystės bendrosios produkcijos vertė, apskaičiuota 1 ha žemės ūkio naudmenų, pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m., Lt Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2007 - 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius. Augalininkystės ūkiuose, daržininkystės, sodininkystės ūkiuose bei mišriuose augalininkystės – kiaulininkystės ūkiuose gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, 2007 – 2009 m. kasmet didėjo (3 pav.). Augalininkystės ūkiuose gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė 2009 m. lyginant su 2007 m. padidėjo 52,1 Lt arba 35,4 proc. Daržininkystės, sodininkystės ūkiuose gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė 2009 m. lyginant su 2007 m. padidėjo 75,5 Lt arba 68,2 proc. Mišriuose augalininkystės – kiaulininkystės ūkiuose gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė lyginant 2009 m. su 2007 m. padidėjo 596,83 Lt arba 39,9 proc. 3 pav. Gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė, apskaičiuota 1 ha žemės ūkio naudmenų, pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m., Lt Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2007 - 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius. Kituose ūkiuose 2007 - 2009 m. gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, kito nevienodai. Javų, rapsų ūkiuose gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė 2008 m. lyginant su 2007 m. padidėjo 5,28 Lt arba 8,3 proc., o 2009 m. palyginus su 2008 m. gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė padidėjo tik 1,29 Lt. Kitų ūkių gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, kito nevienodai. Lyginant šių ūkių gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertę 2008 m. su 2007 m. ji nežymiai sumažėjo, o lyginant 2009 m. su 2008 m. ji nežymiai padidėjo. Bendrosios produkcijos vertę sudaro augalininkystės, gyvulininkystės ir kitos produkcijos verčių suma. Bendrosios produkcijos vertė, apskaičiuota 1 ha žemės ūkio naudmenų pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m. pateikiama 4 paveiksle. Mišriuose augalininkystės ir kiaulininkystės ūkiuose bendrosios produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, 2007 – 2009 m. turėjo didėjimo tendenciją. 2009 m. palyginus su 2007 m. ji padidėjo 1058,49 Lt arba 41,8 proc. O augalininkystės ir mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja augalininkystė, bendrosios produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, 2007 – 2009 m. turėjo mažėjimo tendenciją. Lyginant 2009 m. su 2007 m. bendroji produkcija sumažėjo atitinkamai 192,97 Lt arba 10,8 proc. ir 242,28 Lt arba 15,1 proc. Kitų tipų ūkiuose bendrosios produkcijos vertė kito netolygiai. Labiausiai pakito bendrosios produkcijos vertė pienininkystės ūkiuose. 2008 m. palyginus su 2007 m. bendrosios produkcijos vertė sumažėjo 2215,32 Lt arba 32,3 proc. 4 pav. Bendrosios produkcijos vertė, apskaičiuota 1 ha žemės ūkio naudmenų, pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m., Lt Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2007 - 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius. 1.3. Prekinės produkcijos lyginamoji analizė 2007 – 2009 m. augalininkystės ūkiuose augalininkystės prekinės produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, kasmet mažėjo (5 pav.). 2009 m. palyginus su 2007 m. augalininkystės ūkiuose augalininkystės prekinės produkcijos vertė sumažėjo 312,76 Lt arba 21,3 proc. Visuose kituose ūkiuose, išskyrus pienininkystės ūkius augalininkystės prekinės produkcijos vertė, lyginant 2008 m. su 2007 m. sumažėjo, o lyginant 2009 m. su 2008 m. augalininkystės prekinės produkcijos vertė vėl padidėjo. Didžiausias augalininkystės prekinės produkcijos vertės sumažėjimas, lyginant 2008 m. su 2007 m., pastebimas daržininkystės, sodininkystės ūkiuose ir siekė 2692,5 Lt, o lyginant 2009 m. su 2008 m. didžiausias augalininkystės prekinės produkcijos vertės padidėjimas pastebimas mišriuose augalininkystės – kiaulininkystės ūkiuose ir siekė 95,98 Lt arba net 47,1 proc. 5 pav. Augalininkystės prekinės produkcijos vertė, apskaičiuota 1 ha žemės ūkio naudmenų, pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m., Lt Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2007 - 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius. 6 pav. Gyvulininkystės prekinės produkcijos vertė, apskaičiuota 1 ha žemės ūkio naudmenų, pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m., Lt Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2007 - 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius. 6 paveiksle matome, kad 2007 – 2009 m. javų, rapsų, augalininkystės, daržininkystės, sodininkystės ūkiuose gyvulininkystės prekinės produkcijos vertė, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų didėjo. Javų, rapsų ūkiuose 2009 m. lyginant su 2007 m. gyvulininkystės prekinės produkcijos vertė padidėjo 11,9 proc., augalininkystės ūkiuose – 35,1 proc., o daržininkystės, sodininkystės ūkiuose – 93,1 proc. arba 176,56 Lt. Visuose kituose ūkiuose, išskyrus mišrius augalininkystės – kiaulininkystės ūkius, gyvulininkystės prekinės produkcijos vertė, lyginant 2008 m. su 2007 m. sumažėjo, o lyginant 2009 m. su 2008 m. gyvulininkystės prekinės produkcijos vertė vėl padidėjo. Didžiausias gyvulininkystės prekinės produkcijos vertės sumažėjimas, tenkantis 1 ha žemės ūkio naudmenų, lyginant 2008 m. su 2007 m. yra mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai ir siekė 441,41 Lt, o lyginant 2009 m. su 2008 m. didžiausias gyvulininkystės prekinės produkcijos vertės padidėjimas yra mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai ir siekė 219,87 Lt arba 26 proc. 7 paveiksle pavaizduota prekinės produkcijos struktūra pagal ūkių specializacijos tipus 2009 m. Tais metais javų, rapsų, augalininkystės, daržininkystės, sodininkystės ūkiuose augalininkystės prekinės produkcijos dalis visoje prekinės produkcijos struktūroje sudarė didžiąją dalį, tai yra 93,6, 89,9 ir 96,1 proc., o kitų tipų ūkiuose, išskyrus mišrius ūkius, kuriuose vyrauja augalininkystė, ji buvo mažesnė nei gyvulininkystės. Pienininkystės, mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai, mišriuose augalininkystės – žolėdžių gyvulių ūkiuose ir mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja augalininkystė ir kiaulininkystė, gyvulininkystės prekinės produkcijos dalis visoje prekinės produkcijos struktūroje sudarė didžiąją dalį, tai yra 98,1, 87,8 ir 83,4 proc. 7 pav. Prekinės produkcijos struktūra pagal ūkių specializacijos tipus 2009 m., proc. Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius, 2005. Lietuvoje yra neblogos prielaidos gyvulininkystei plėtoti (santykinai geros klimatinės sąlygos, nuo seno susiklosčiusios gyvulių auginimo tradicijos, maža žemės ir darbo jėgos kaina), tačiau pačių apsirūpinimo mėsa lygis mažėja. Pagrindinės priežastys – Lietuvos mėsos ūkis nuo 2007 m. neatlaiko ES ir kitų šalių konkurencijos, be to, mėsos ir jos produktų kokybė nevisiškai atitinka ES šalių reikalavimus. Tai dar viena priežastis dėl ko ūkininkai turėtų daugiau dėmesio skirti specializacijos problemos sprendimui. 1.3.1. Pajamų lyginamoji analizė Pelnas – svarbus ūkių veiklos rodiklis, kuris parodo ūkių pastangas gamybai plėsti ir jos organizavimui gerinti, produkcijos savikainai bei negamybinėms išlaidoms mažinti, nuostoliams mažinti ir pan. Šis rodiklis geriausiai charakterizuoja finansinius rezultatus. Ūkio bendrasis gamybinis pelnas yra gaunamas iš ūkio bendrosios produkcijos vertės atėmus kintamąsias išlaidas. Ūkio bendrasis pelnas yra gaunamas iš bendrosios produkcijos vertės atėmus visas išlaidas arba iš bendrojo gamybinio pelno atėmus pastoviąsias išlaidas. 8 pav. Pelno (su subsidijomis), apskaičiuoto 1 ha žemės ūkio naudmenų, kitimas 2007 – 2009 m., pagal ūkių specializacijos tipus, Lt Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius, 2005. Iš 8 paveikslo matome, kad 2007 - 2009 m. mišriuose augalininkystės – kiaulininkystės ūkiuose pelnas (su subsidijomis), tenkantis 1 ha žemės ūkio naudmenų, kasmet didėjo. 2009 m. palyginus su 2007 m. mišriuose augalininkystės – kiaulininkystės ūkiuose pelnas padidėjo 1016,96 Lt arba 83,5 proc. Kitų tipų ūkiuose pelnas kito netolygiai. Lyginant 2008 m. su 2007 m. šių ūkių pelnas sumažėjo, o palyginus 2009 m. su 2008 m. šių ūkių pelnas vėl padidėjo. Lyginant 2008 m. su 2007 m. pelnas labiausiai sumažėjo mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai. O palyginus 2009 m. su 2008 m. galime pastebėti, kad šiuose ūkiuose pelnas padidėjo daugiausiai. Pelnas šiuose ūkiuose atitinkamai sumažėjo per analizuojamą laikotarpį 266,68 Lt arba 42,5 proc. ir atitinkamai padidėjo – 638,5 Lt arba 63,8 proc. 9 pav. Pelno (su subsidijomis) dalis pajamose pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m., proc. Šaltiniai: Žemės ūkio respondentinių įmonių, 2009 metų duomenys / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas – Vilnius, 2005. 9 paveiksle matome pelno (su subsidijomis) dalį pajamose pagal ūkių specializacijos tipus 2007 – 2009 m. 2009 m. lyginant su 2007 m. beveik visų tipų ūkiuose pelno dalis pajamose padidėjo, pvz., javų, rapsų ūkiuose padidėjo 29,35 proc., augalininkystės – 25,13 proc., daržininkystės, sodininkystės ūkiuose – 27,33 proc., pienininkystės ūkiuose – 25,45 proc., mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja augalininkystė ir kiaulininkystė pelno dalis pajamose padidėjo 78,21 proc. 2009 m. didžiausia pelno dalis pajamose buvo mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai. Šiuose ūkiuose pelno dalis pajamose buvo 46,25 proc. didesnė nei daržininkystės, sodininkystės ūkiuose, taip pat nežymiai skyrėsi ir javų, rapsų bei augalininkystės ūkių pelno dalis pajamose nuo daržininkystės, sodininkystės ūkių pelno dalies pajamose. Kiek mažiau skyrėsi pelno dalis pajamose mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai nuo mišrių ūkių, kuriuose vyrauja augalininkystė ir kiaulininkystė, taip pat mišrių ūkių, kuriuose vyrauja žolėdžiai gyvuliai, tai yra 17,66 proc. ir 18,17 proc. 2008 m. mažiausia pelno dalis pajamose buvo mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja augalininkystė. Didžiausia pelno dalis pajamose – pienininkystės ūkiuose. 2007 m. mažiausia pelno dalis pajamose buvo mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja augalininkystė - kiaulininkystė. Didžiausia pelno dalis pajamose – pienininkystės ūkiuose, kaip ir 2008 m. Šiuose ūkiuose pelno dalis pajamose buvo 26,42 proc. didesnė nei javų, rapsų ūkiuose, 19,32 proc. nei augalininkystės ūkiuose, 44,61 proc. nei mišriuose ūkiuose, kuriuose vyrauja augalininkystė - kiaulininkystė. Svarbu pažymėti tai, kad plėtojant tradicinę žemės ūkio veiklą mažo našumo žemėse, rekomenduotina intensyvi gamyba, siaura specializacija, ūkio stambinimas. Ūkiai, kurie negali plėtoti intensyvios žemės ūkio gamybos, patartina keisti žemės ūkio veiklą prie perspektyvių netradicinių augalų, gyvulių ar paukščių auginimo, užsiimti kita ne žemės ūkio veikla. 1.3.2. Diversifikacijos įtaka ir ekonominės veiklos pokyčiai Pastaraisiais metais kaimo vietovėse vyksta svarbūs struktūriniai ekonominės veiklos pokyčiai: mažėjant bendram dirbančių kaimo gyventojų skaičiui, 2 proc. padidėjo jų dalis paslaugų sferoje bei pramonėje ir 5 proc. sumažėjo žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje. Nors vis daugiau smulkių ūkių imasi netradicinės žemės ūkio veiklos (užsiima kaimo turizmu, augina retų veislių paukščius bei žvėrelius, vaistinius ir prieskoninius augalus, netradicines uogas, sraiges, augalus biokuro gamybai ir kt.), 2008 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, tik 4514 ūkių, t.y. 1,7 proc. nuo visų veikiančių ūkių, greta ūkininkavimo užsiėmė papildoma ekonomine veikla (Sanglaudos skatinimo..., www.vrm.lt). Lietuvos kaime yra dideli regioniniai ne tik gamtiniai, bet ir demografiniai, socialiniai, ekonominiai, etnografiniai skirtumai, kurie daro įtaką žemės ūkio ir viso kaimo plėtrai. Šalyje gana didelis nepalankių žemės ūkiui naudmenų plotas, kuriame tradicinė žemės ūkio gamyba neefektyvi, o smulkaus verslo tradicijos ir sąlygos jam plėtotis dar tik formuojasi. Labiau paplitę paslaugų verslai ir verslai, susiję su žemės ūkio produkcijos perdirbimu, mažiau – amatai ir kaimo turizmas. Tačiau jų veiklos rezultatai nėra stabilūs, sunku nustatyti vystymosi tendencijas. Pagrindinės priežastys, trukdančios netradicinės žemės ūkio veiklos ir ekologinio ūkininkavimo plėtrai – neištirtos rinkos, lėšų stoka investicijoms, nepalankios kreditavimo sąlygos, kvalifikuoto darbo trūkumus. Žemės ūkio subjektų alternatyvios veiklos smulkiam ir vidutiniam verslui kaimo vietovėse būdinga didelė įvairovė. Ekonominės veiklos įvairovės atžvilgiu yra svarbi žemės ūkio subjektų alternatyvios veiklos smulkaus ir vidutinio verslo kvalifikacija pagal verslų rūšis: 1) agropaslaugų verslai; 2) žemės ūkio ir kitų žaliavų perdirbamieji verslai; 3) gamybiniai verslai; 4) kaimo turizmas; 5) dailieji amatai; 6) žuvininkystė; 7) buitinės paslaugos; 8) mažmeninė prekyba; 9) viešasis maitinimas; 10) statybos, remonto ir komunalinės sferos verslai. Kaimo vietovėse smulkių ir vidutinių verslų įvairovė yra didesnė negu miestuose. Prie smulkaus ir vidutinio verslo subjektų reikia priskirti ir tuos ūkininkų ūkius, kuriuose, apart, žemės ūkio gamybos, įstatymu leistose ribose (LR ūkininko..., 1999) užsiima ir ne žemės ūkio verslais (Čaplikas et al, 1999). Tuo tarpu Suo­mi­jo­je 27 proc. vi­sų ūkių (21 800) ver­čia­si ne tik že­mės ūkio, bet ir ki­to­kia veik­la: tu­riz­mu, au­to­ser­vi­su, me­die­nos ir mais­to ga­my­ba, teikia ki­tas pa­slau­gas. Al­ter­na­ty­vi eko­no­mi­nė veik­la daž­niau­siai yra ar­ti­mai su­si­ju­si su že­mės ūkiu – 69 proc. vi­sų ūkių nau­do­ja­si ūkio pa­sta­tais, įran­ga ir pro­duk­tais, sa­vi­nin­kas ar ki­tas šei­mos na­rys yra įtrauk­tas į tą veik­lą. Veik­los įvai­ri­ni­mas la­biau­siai pa­pli­tęs grū­dų ir pie­no ūkiuo­se, bet pa­gal pro­duk­ci­jos ap­im­tis san­ty­ki­nai di­džiau­sias di­ver­si­fi­kuo­tų (įvai­rios veik­los) ūkių skai­čius yra tarp spe­cia­li­zuo­tų ja­vų ir so­di­nin­kys­tės, že­miau­sias - tarp pie­no ūkių. Veik­los įvai­ri­ni­mas la­bai pa­pli­tęs tarp eko­lo­gi­nę pro­duk­ci­ją ga­mi­nan­čių ūkių - apie 40 proc. jų ver­čia­si ir ki­to­kia veik­la. Apie treč­da­lis įmo­nių, įkur­tų ša­lia ūkių, yra įtrauk­tos į ver­slo re­gist­rą. Ta­čiau di­džio­sios to­kių įmo­nių da­lies re­gist­re nė­ra, nes jų me­ti­nė apy­var­ta ma­žes­nė ne­gu 8 409 eu­rai (29 tūkst. Lt) ar­ba jos yra ap­mo­kes­ti­na­mos pa­gal že­mės ūkio mo­kes­čių ta­ri­fus (Ekonominę veiklą..., 2008) Kaip jau minėjau, Lietuvos kaime vyrauja žemės ūkio žaliavų ir medienos perdirbamieji verslai. Šiems verslams 1993 – 1995 m. buvo gan palankios plėtros sąlygos. Pastaruoju metu naujos įmonės šiose veiklos srityse beveik nesisteigia. Žaliavų, ypač medienos, perdirbimas kaimo vietovėse nėra gilus ir dėl to prarandama nemažai darbo vietų bei pajamų. Tarp gamybinių verslų populiariausi yra duonos kepimas, miltų, kruopų ir kulinarijos gaminių gamyba. Nedaug su lengvąja pramone susijusių verslų. Retai sutinkamos siuvimo įmonės daugiau orientuotos į eksportinės produkcijos gamybą. Siuvimo verslas, orientuotas į vietinę rinką, merdi dėl žemos vietinių gyventojų perkamosios galios ir padėvėtų drabužių antplūdžio iš užsienio. Buitinės paslaugos sutelktos tik didesniuose miesteliuose. Plačiau ir intensyviau plėtojasi tik automobilių taisymo ir priežiūros paslaugos. Pastaruoju metu aktyviau formuojasi kaimo turizmo verslas. Visoje šalyje jau yra beveik 200 sodybų, kuriuose teikiamos kaimo turizmo paslaugos. Kadangi kaimo turizmas šiuo metu tampa vis labiau išvystytu ūkių alternatyvios veiklos sričių, tai patartina į jį pažvelgti pro platesnį prizmės spektrą. Tarybiniais metais buvo neblogai išplėtoti dailieji amatai. Tačiau užsiimančių dailiaisiais amatais kaimo vietovėje beveik nedaugėja. Rinkos požiūriu palankesnėse sąlygose yra miestų amatininkai. Amatų plėtrą riboja vis labiau populiarėjantys pramoniniai amatininkų produktų pakaitalai (Čaplikas et al, 1999). A Kličius pabrėžia, kad kaimui reikalingi ne tik ūkininkai, bet ir nauji verslai, amatai, nes ten, kur sumaniai, išradingai ūkininkaujama, plėtojamas verslas, atsiranda daugiau lėšų, susidaro sąlygos pasiturinčiai gyventi, paremti mokyklas, bibliotekas, kultūros centrus, geriau tenkinti ir kitus poreikius. Deja, šiuo metu kaimo gyventojų gyvenimo lygis dar yra daug žemesnis negu miesto. Statistikos departamento duomenimis, 1997 m. namų ūkio vidutinės mėnesinės disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam asmeniui, kaime siekė 298 Lt (mieste – 403 Lt). Palyginus su 1996 m. kaimo gyventojų realios pajamos padidėjo 1,9 proc. (miesto – 4,9 proc.) (1999). Plačiau apžvelgsiu kaimo turizmo ir ekologinio ūkininkavimo plėtojimo galimybes Lietuvoje. Alternatyvus verslas yra kaimo turizmas – poilsio paslaugų sistema. Kaimo turizmas išteklių naudojimo požiūriu yra ypatingas verslas. Pastaraisiais metais tai viena iš labiausiai plėtotų verslinių veiklų kaime. Nepalankiose ūkininkavimui, bet rekreaciniu požiūriu patraukliose kaimo vietovėse šiai veiklai pastatytos naujos ar pritaikytos senos sodybos. Ir paklausa poilsiui kaimo sodybose nuolat auga. Ilsisi kaime tiek Lietuvos gyventojai, tiek keliaujantys užsieniečiai. Integracijos į ES procesas, tikėtina, dar padidins Lietuvos kaimo sodybose besilankančiųjų skaičius. Auganti poilsio kaimo sodybos paklausa, didėjantis poilsio paslaugas teikiančių sodybų skaičius skatina paslaugų kokybės augimą bei konkurenciją. Be to, pastaraisiais metais įvyko daug pasikeitimų šios veiklos teisiniame reglamentavime. 2008 m. priimtas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas ir poįstatyminiai aktai nustato, kad kaimo turizmas yra turizmo paslauga, tai yra veikla, kuria tenkinami turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. Kaimo turizmo sodybos lygmenyje tai gana sudėtinga paslauga, reikalaujanti iš jos teikėjo ne tik ypatingų profesinių žinių, bet ir teisinio, psichologinio bei vadybinio pasirengimo (Astromskienė et al, 2009). Lietuvai integruojantis į ES, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomiškai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi reikia kompleksiškai spręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Ekologinė žemdirbystė priskiriama prie alternatyvios žemės ūkio plėtros krypčių. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinanti tvarų ūkininkavimą ir aukštos kokybės žemės ūkio produktų gamybą. Ekoproduktai – tai didelės maistinės vertės, neužteršti sintetinėmis, cheminėmis medžiagomis produktai, pasižymintys geresnėmis skonio, aromatinėmis bei technologinėmis savybėmis nei tradiciniai žemės ūkio produktai. Ekologiški produktai pripažįstami pasaulyje aukščiausios kokybės produkcija (Šeidegeris, 1997). Pasak A. Svirskio, ekologinis žemės ūkis (biologinis, organinis, biorganinis) – tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, augimo stimuliatoriai ir kt.) jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų dar ir tuo, jog privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio standartų, o jų produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Nepakanka ūkininkauti nenaudojant chemikalų, būtina, kad žemė nebūtų užteršta, ne per arti plento, kad ūkyje būtų naudojamas švarus vanduo ir kt. (1991). Ekologinių ūkių kūrimosi augimui turi įtakos auganti ekologinės produkcijos vidaus ir užsienio paklausa, valstybės rėmimo politika, tradicinės žemės ūkio produkcijos realizavimo sunkumai. Taigi kaip matome ekologinės žemdirbystės plėtimosi sąlygos gerėja ir jos gerės tuo sparčiau, kuo valstybė teiks didesnę paramą Lietuvos ūkininkams ir kuo ta parama bus didesnė, tuo ir ekologinės žemdirbystės rezultatai bus žymesni ir geresni (Svirskis, 1991). 1.3.2.Kaimo gyventojų pajamų šaltiniai Lietuvoje, mažėjant galimybių dirbti žemės ūkyje, ieškoma alternatyvų sukurti darbo vietas iš žemės ūkio sektoriaus pasitraukiantiems dar­buotojams. Nepakankama kaimo ekonominės veiklos sferų plėtra ir naujų darbo vietų kūrimas lemia lėtai mažėjantį atotrūkį tarp gyvenimo lygio mieste ir kaime. Tai ypač aktualu nenašių žemių regionams, kur užsiimti tradicine žemės ūkio veikla ekonomiškai nėra tikslinga. Kaimo turizmas, amatai, paslaugos žemės ūkiui ir kitos ekonominės veiklos sferos, kuriose kaimo gy­ventojai sukuria darbo vietas sau ir kitiems, gausina pajamų šaltinius kaime. Straipsnyje pateikiama pajamų, darbo užmokesčio, užim­tumo ir kitų rodiklių, charakterizuojančių paja­mų šaltinių gausą ir įvairovę kaime, analizė. 2005 metais miestiečių disponuojamosios" pajamos buvo 636 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kaimo gyventojų - 467 Lt. 2005 metais, palyginti su 2004-aisiais, kaimo gyventojų pajamos padidėjo 173 Lt, o per 5 metų laikotarpį (2001-2005 m.) - net 269,1 Lt, arba 34 proc. Vieno namų ūkio nario disponuojamo­sios pajamos kaime yra mažesnės negu mieste ne tik dėl socialinių bei ekonominių, bet ir dėl demografinių priežasčių, ypač - didesnės ne­darbingo amžiaus žmonių (vaikų ir pensininkų) dalies, kurią tenka išlaikyti dirbantiems kaime. 2004 metais Latvijos kaimo namų ūkių vidu­tinės mėnesinės disponuojamosios pajamos, ten­kančios vienam ūkio nariui, buvo 5,2 proc. mažesnis nei Lietuvos. Lietuvos kaimo namų ūkių disponuojamosios pajamos iš žemės ūkio buvo 2,3 karto didesnės negu Latvijos: 116,3 Lt - Lie­tuvoje, 50,84 Lt - Latvijoje. Pastarojoje, priešin­gai negu Lietuvoje, kaimo namų ūkių disponuo­jamosios pajamos iš individualios ne žemės ūkio veiklos 2,3 karto viršijo Lietuvos rodiklį. Tai rodo didesnį latvių aktyvumą gausinant pa­jamų šaltinius kaime. Žemės ūkis Lietuvos kaimo gyventojams tebėra pagrindinis pajamų šaltinis. 2005 metais žemės ūkio pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kaime siekė 134,7 Lt. Per 5 metų laikotarpį žemės ūkio veiklos paja­mos kaime padidėjo 44 proc., o individualios ne žemės ūkio veiklos - 38,4 proc. Itin žymus tei­giamas pokytis kaime - 2005 metais žemdirbių disponuojamosios pajamos pirmą kartą per 5 metų laikotarpį viršijo kaimo gyventojų dispo­nuojamąsias pajamas, kurios iki tol buvo dides­nės (2 pav.). Išaugusioms žemdirbių pajamoms turėjo įtakos ES struktūrinių fondų investicinė parama, tiesioginės išmokos, ūkių stambėjimas. 2005 metais vykęs žemės ūkio struktūros tyri­mas parodė, kad 61,8 tūkst. ūkininkų ir šeimos ūkių struktūroje tebedominuoja smulkūs (iki 5 ha ir 5-10 ha) ūkiai. Tačiau palyginti su 2003 metų visuotinio žemės ūkio surašymo rezulta­tais, pastebima ūkių stambėjimo tendencija: 20-29 ha ūkių padaugėjo 2 proc., 30-49 ha -4 proc., 200-390 ha - 28 proc. Vidutinis ūkio dydis Lietuvoje pagal žemės ūkio naudmenų plotą per dvejus metus padidėjo 19 proc., o ūkininkų ir šeimos ūkių - 7 proc. (nuo 21 ha 2003 m. iki 22.6 ha 2005 m.). Nors bendras santykinis skurdo lygis kaime 2001-2005 metais nemažėjo, žemdirbių namų ūkiuose jis sumažėjo net 14 proc. Tam turėjo įtakos ne tik finansinė parama žemdirbiams, bet ir tų žemdirbių namų ūkių, kurie, neturėdami kito pragyvenimo šaltinio, tik užsiaugina pro­duktų maistui, mažėjimas. 2005 metais vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis3 žemės ūkyje, medžioklėje ir miški­ninkystėje buvo 1034,1 Lt, palyginti su 2001 metais, padidėjo 32 proc. Tačiau jis išliko be­veik 24 proc. žemesnis už vidutinį darbo užmo­kestį šalyje. Estijoje atotrūkis tarp užmokesčio žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir šalies vidurkio 2005 metais buvo 30,4 proc., Lenkijoje 2006 metų I ketvirtį - 8,5 proc. Ma­žesnį darbo užmokestį žemės ūkyje, palyginti su kitomis ekonominės veiklos sritimis, veikia ir šalies ūkių smulkumas. Smulkūs ūkininkai finansiškai nėra pajėgūs įdarbinti pagalbinių darbininkų nuolatiniam darbui ir mokėti gerą atlyginimą. Be to, didelę darbų dalį žemės ūky­je atlieka nekvalifikuoti darbininkai, o jiems prasčiau moka. 2005 metais kaime dirbo 59,4 tūkst. nekvalifikuotų darbininkų. Gausus kvalifikuotų darbininkų skaičius kaime buvo susitelkęs prekiniame žemės ūkyje ir žuvinin­kystėje (155 tūkst.), tačiau prekiniai ūkiai šalyje nėra dominuojantys. Mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ), veikiančių žemės ūkio srityje, pajamos yra mažesnės už veikiančių pramonės, statybų ir paslaugų srity­se, todėl ir darbo užmokestis mažesnis negu kitose ekonominės veiklos sferose. Nepaisant didelių pragyvenimo lygio skir­tumų, dauguma kaimo gyventojų savęs skurs­tančiais nelaiko. 2005 metais Statistikos depar­tamento atliktas namų ūkių biudžetų tyrimas parodė, kad 67 proc. kaimo namų ūkių save laiko vidutiniokais, 27 proc. - gyvenančiais žemiau vidutinio lygio, 5 proc. - skurstančiais. Kaimo gyventojų manymu, jiems pakaktų 669 Lt mėnesinių pajamų vienam namų ūkio nariui, kad jie gyventų vidutiniškai. Miestie­čiams reikėtų gerokai didesnės sumos - 993 Lt. Kaimo gyventojai 30i Lt įvardijo minimalia mėnesinių pajamų suma vienam namų ūkio nariui, Jairios pakaktų pragyventi, miestiečiai -468 Lt. Svarbu stebėti, kokiose ekonominės veiklos srityse daugiausia užimtų kaimo gyventojų, kaip jie geba persiorientuoti iš vienos darbo sferos į kitą, mažėjant žemės ūkio reikšmei kaime. Per 5 metus žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje kaimo gyventojų užimtumas sumažėjo 8,8 proc., paslaugų sferoje kito ne­daug, pramonėje ir statybose padidėjo 7,2 proc. Statybos - viena iš ekonominės veiklos rū­šių, kurioje užimtųjų skaičius didėja, kadangi jos visoje Lietuvoje nuolat plečiasi. Užimtumo rodikliai rodo, kad pajamų šaltinio iš žemės ūkio reikšmės mažėjimą kaime kompensuoja pramonės ir paslaugų sektorių plėtra. Mažėjant užimtumui žemės ūkyje, svarbi kaimo gyventojų privataus verslo iniciatyva. Nors kaime savarankiškai dirbančių dalis visa­da buvo didesnė negu mieste, nuo 2003 metų kaime ji mažėjo, o mieste išliko pastovi. 2005 metais darbdavių ir savarankiškai dirbančių kaime buvo 30,1 proc., mieste- 7,3 proc. Smulkiems ir nenašiose žemėse dirbantiems ūkininkams svarbu gausinti pajamas, užsiimant papildoma veikla. Italijoje ir Graikijoje vienas iš trijų ūkininkų savo ūkyje dirba mažiau negu pusę darbo laiko, didesnę jo dalį skiria kitai ekonominei veiklai. Airijoje, Vokietijoje papil­doma ne žemės ūkio veikla užsiima maždaug vienas ūkininkas iš keturių. Austrija, turinti gilias ūkininkavimo tradicijas ir smarkiai priar­tėjusi prie daugiafunkcinio žemės ūkio modelio, alternatyvią veiklą kaime koncentruoja į žemės ūkio produktų perdirbimą ir kaimo turizmą. Pastarąja veikla Austrijoje užsiima kas šeštas ūkininkas. Prekyba naminiais produktais (me­dumi, uogiene, pyragais, rūkyta mėsa, vynuogių gėrimais), žirgų sportas papildo kaimo turizmą. Čekijoje respondentimų ūkių tyrimas parodė, kad tenykščiai ūkininkai kaip papildomą veiklą daugiausia plėtoja bulvių perdirbimą, vyno ga­mybą ir prekybą maisto produktais. Lenkijoje 2002 metais papildomą ne žemės ūkio veiklą plėtojo 12,4 proc. visų ūkininkų. Pajamos iš ne žemės ūkio veiklos pagrindinis pajamų šaltinis buvo 6 proc. Lenkijos ūkininkų. Tyrimo metu apklausti Lenkijos ūkininkai teigė plėtojantys ne 1, bet 2-3 papildomas veiklos sritis. 68 proc. respondentų užsiėmė paslaugų teikimu (trans­portavimo paslaugomis, automobilių ir žemės ūkio mašinų remontu), 42 proc. - prekyba že­mės ūkio produktais, gamybos įrankiais ir var­tojimo prekėmis, 20 proc. - kita gamyba (me­džio apdirbimu, žemės ūkio produktų perdirbi­mu). D. Britanija - tai šalis, turinti pozityvią ūki­nės veiklos įvairinimo patirtį. 2004 metais ūki­nę veiklą įvairino 48 proc. D. Britanijos ūkinin­kų. Šios šalies Kaimo reikalų ir maisto depar­tamento duomenimis, 2004 metais ūkininkų pajamos, gautos iš ūkininkavimo, sumažėjo 5,4 proc, tačiau pajamos iš alternatyvios veik­los augo daug greičiau. D. Britanijos ūkininkai didžiausią apyvartą padarė kaimo turizmo, rek­reacijos, sporto srityse. Iš beveik 29 tūkst. ūkių, įvairinančių veiklą, 79,7 proc. užsiėmė statinių nuoma ne ūkininkavimo tikslams, 15,5 proc. teikė turistams apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, 14,5 proc. perdirbo žemės ūkio pro­duktus ir jais prekiavo, 6,9 proc. vystė sportą ir rekreaciją. Pajamų, gautų iš ūkinės veiklos įvai­rinimo, padidėjimą lėmė Kaimo įmonių pro­grama (Rural Enterprise Scheme), kurios tikslas - suteikti paramą projektams, kuriais siekiama diversifikuotos, tolydžios, iniciatyvios, ben­druomenėmis grįstos kaimo plėtros. Per 2004 metus buvo patvirtinti ir finansuoti 247 projek­tai, apimantys diversifikuotą veiklą, iš jų 13,4 proc. buvo susiję su sporto ir laisvalaikio veikla. Airijoje alternatyvios žemės ūkiui veiklos plėtojimas priklauso nuo ūkininkavimo tipo. Pienininkystės ūkius turintys ūkininkai mažiau (12 proc.) linkę derinti žemės ūkį su kita veikla, palyginti su tais, kurie augina gyvulius mėsai (49 proc). Ūkininkai, užsiimantys papildoma veikla, dažniausiai yra smulkūs, vidutiniškai turi 27 ha ir laiko mažiau gyvulių negu papil­domos veiklos nevystantys ūkininkai. Tiesiogi­nės išmokos sudaro didžiąją smulkių airių ūki­ninkų pajamų dalį, smulkieji iš žemės ūkio ga­mybos gauna menkas pajamas, todėl priversti ieškoti papildomo užimtumo galimybių. Airijos ūkininkų pajamos iš ne žemės ūkio veiklos at­skiruose regionuose varijuoja nuo 34,9 proc. (pietryčiuose) iki 56,4 proc. (vakaruose), o vi­dutiniškai šalyje sudaro 45 proc. Eurostato pateikti 2003 metais atlikto ūkių struktūros tyrimo rezultatai parodo bendras alternatyvios veiklos plėtojimo tendencijas 25 ES šalyse. 9 proc. visų ES šalių ūkininkų, dalyvavusių tyrime, šalia žemės ūkio veiklos plėtojo ir ne žemės ūkio veiklą. Dauguma šių ūkių (43 proc.) užsiėmė žemės ūkio produkcijos perdirbimu, 17 proc. dirbo darbus pagal sutar­tis, 16 proc. plėtojo kaimo turizmą, 3 proc. už­siėmė medienos perdirbimu, 3 proc. - atsinauji­nančios energijos gamyba, po 1 proc. - akvakultūra ir amatais. 36 proc. nurodė ki­tokią veiklą, nepateiktą apklausos anketoje. Turizmas ir darbai pagal sutartis labiau pa­plitę tarp senųjų ES šalių ūkininkų, žemės ūkio produktų perdirbimu šiek tiek daugiau užsiima naujųjų ES šalių narių ūkininkai. 2003 metais Lietuvoje vykęs visuotinis že­mės ūkio surašymas parodė, kad mūsų šalyje papildoma ekonomine veikla užsiėmė 1,7 proc. visų ūkių - daugiau nei 5 kartus atsiliko nuo ES vidurkio. Lietuvos ūkininkai greta ūkininkavi­mo daugiausia dirbo darbus pagal sutartis (72 proc.), užsiėmė medienos gamyba (17,7 proc.), žemės ūkio produktų perdirbimu (8,1 proc.). Lietuvoje vystoma panaši alternaty­vi veikla kaip ir kitose ES šalyse. Nemažą au­gimo tendenciją Lietuvoje išlaiko kaimo turiz­mas. Per 2001-2005 metus kaimo turizmo so­dybų skaičius Lietuvoje išaugo 2,4 karto. Net 66 proc. jų 2005 metais veikė mažiau palankio­se ūkininkauti vietovėse. Per penkerius metus MVĮ skaičius kaime iš­augo beveik 1,5 karto, nors jų bendras skaičius šalyje liko nepakitęs. Didžioji dalis MVĮ kaime užsiima didmenine ir mažmenine prekyba (39 proc.) bei gamyba (22 proc.). Paslaugomis užsiima 13 proc., žemės ūkiu, miškininkyste ir žuvininkyste - taip pat 13 proc. MVĮ. 2005 metais žemės ūkyje veikė 521 MVĮ. Palyginti su 2004 metais, 2005-aisiais sumažėjo žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės, padidėjo pramonės, prekybos ir statybos įmonių skaičius. 2005 metais MVĮ kaime užtikrino darbo vietas 106,8 tūkst. žmonių. Tikėtina, kad 2007-2013 metų laikotarpiu kaime verslininkų padaugės - jie aktyviai nau­dosis ne tik ES parama kaimo turizmui, kaip yra dabar, bet ir kitai veiklai. MVĮ, plėsdamos, o ypač pradėdamos verslą, susiduria su sunkumais gauti kreditus iš bankų. Didelė paspirtis kaimo verslininkams yra kredi­to unijų (dauguma jų suburtos žemdirbių) tei­kiamos paskolos. Kredito unijoje paskolą gali­ma gauti greičiau, taikomi mažesni reikalavimai negu banke, pakanka tik kam nors laiduoti. Ūkininkams gauti 10-20 tūkst. Lt paskolą iš banko gana sunku - reikia užstato, įvairių pažymų, o kredito unija teikia ir gerokai mažes­nes, 3-5 tūkst. Lt paskolas. Neretai jas gauna ir bedarbiai, paskolas panaudodami pragyvenimo šaltiniui susikurti: užsiima krepšių pynimu, siuvimu ir pan. Kreditavimo problemą Lietuvoje padės spręsti iš valstybės lėšų finansuojama mikro-kreditavimo programa. Mikrokreditavimui skir­tos lėšos bankams bus suteikiamos tikslinės paskolos forma. Iš šių lėšų bankai teiks mikro-kreditus (paskolas iki 25 tūkst. eurų arba ekvi­valentais kita valiuta) MVĮ, pirmenybę turės mikro įmonės, kuriose dirba mažiau negu 10 darbuotojų. Pajamų šaltiniams kaime gausinti neužtenka finansinės paramos - būtinas nuolatinis kaimo gyventojų mokymasis, kadangi mokyklose įgy­tų žinių nebepakanka. Lietuvos kaime besimo­kančiųjų 25-64 metų amžiaus gyventojų dalis išaugo nuo 1 proc. 2001 metais iki 3,2 proc. 2005-aisiais, tačiau išliko gerokai mažesnė pa­lyginti su miestu ir ES vidurkiu. Informacinės technologijos - vienas pagrindinių žinių visuo­menės komponentų. Lietuvos kaime apsirūpi­nimas asmeniniais kompiuteriais kyla labai lėtai. 2005 metų I ketvirtį asmeninius kompiu­terius namuose turėjo 14 proc. kaimo ir 36 proc. miesto namų ūkių. Mieste internetą namuose turėjo kas penktas namų ūkis, kaime - keturi iš šimto. Apsirūpinimas kompiuteriais ir interneto naudojimas tiesiogiai priklauso nuo namų ūkio pajamų. Tarp namų ūkių, kurių mėnesinės pini­ginės pajamos viršijo 1500 Lt, asmeninį kom­piuterį turėjo 76 proc., internetą - 51 proc. na­mų ūkių. Didelė dalis besinaudojančių kompiu­teriu - jauni žmones, o tarp 65-74 metų apklaustųjų juo naudojasi vos keli procentai. Dau­giau nei pusė apklaustųjų kaime nurodė, kad jiems nėra poreikio naudotis internetu namuose. Kitos priežastys, dėl kurių kaimo namų ūkiai juo nesinaudoja: brangi įranga (28,3 proc.), brangus ryšys (dideli tarifai, abonementinis mokestis - 22,3 proc.), neturi reikiamų žinių (10,5 proc.). Kaimo gyventojų sąmoningumo ir verslumo ugdymas - viena iš sąlygų pasiekti 2007-2013 metų Kaimo plėtros programoje planuojamą rodiklį: kaimo versluose sukurti 10 tūkst. naujų darbo vietų ir 15 proc. sumažinti atotrūkį tarp miesto ir kaimo. Apibendrinant pažymėtina, kad pamažu ge­rėjant ūkių struktūrai, įsisavinant ES paramą žemės ūkiui, didėja kaimo gyventojų žemės ūkio pajamos ir mažėja žemdirbių skurdas. Nors žemės ūkis išlieka dominuojanti ekono­minė veikla kaime, gyventojų priklausomybė nuo šios veiklos mažėja. Vis didesnė kaimo gyventojų dalis įsidarbina pramonės ir paslaugų sektoriuose, tačiau pajamų šaltiniams stinga įvairovės. Lietuvos ūkininkai smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio pagal alternatyvios veiklos plėtojimą greta ūkininkavimo, o tai neigiamai atsiliepia jų šeimų biudžetui. Gyvenimo koky­bės kaime gerinimui svarbus žmogiškojo po­tencialo stiprinimas ir finansinė parama įvai­riems ne žemės ūkio verslams. Pirmą kartą Lietuvoje pagal Europos Komi­sijos reglamentų nuostatas atliktas ūkių struktū­ros tyrimas parodė, jog ūkių, turinčių ne mažiau kaip 1 ha žemės, grupėje prekiniai ūkiai (kurių ekonominis dydis viršija 2 EDV), sudaro 11 proc. Jų dirbama žemė užima apie 70 proc. su­rašytų ūkių žemės, jie augina apie pusę sąlygi­nių gyvulių. Ūkių pasiskirstymas pagal ekono­minio dydžio klases ir ūkininkavimo tipus ša­lies, apskričių bei savivaldybių mastu labai ne­tolygus. Lietuvoje dominuoja 2-osios ir 3-osios ekonominio dydžio klasių ūkininkų ūkiai. Šalies ūkių struktūroje didžiausią lyginamąjį svorį sudaro mišrūs augalininkystės bei žolė­džių gyvulių ūkiai. Specializuoti pienininkystės bei javų ūkiai atitinkamai sudaro 9 ir 13 proc. Kitų ūkininkavimo tipų ūkiams tenkanti dalis -0,3-2,7 proc. Ūkininkauti palankiose vietovėse įsikūrusių ūkių ekonominis dydis gerokai di­desnis nei nepalankių ūkininkauti vietovių ūkių. Šiose vietovėse vyrauja galvijininkystę plėtojantys ūkiai. Statistikos departamento atliktų namų ūkių biudžetų tyrimo rezultatai rodo, kad 2003 me­tais miestiečių grynosios pajamos sudarė 508 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį kaimo gyventojų - 356 Lt, t. y. 30 proc. mažesnės. Palyginti su 2002 metais, miestiečių grynosios pajamos padidėjo 7,5 proc., kaimo gyventojų -11,3 proc. (piniginės pajamos mieste padidėjo 9,5 proc., kaime - 7,4 proc.). Namų ūkių grynųjų pajamų lygis vienam namų ūkio nariui ir jo kitimas priklauso nuo daugelio veiksnių: dirbančių ir išlaikytinių skaičiaus namų ūkyje, namų ūkio pajamų šalti­nių. Daugiau kaip pusės (53 proc.) namų ūkių pagrindinis pajamų šaltinis buvo samdomojo darbo pajamos, trečdalio (34 proc.) - pensija. Didžiausias pajamas 2003 metais turėjo darb­davių namų ūkiai, mažiausias - žemdirbių na­mų ūkiai. Susidaro prielaidos egzistuoti smulkiems ūkiams. Mažuose ūkiuose neužtikrinamas ga­mybos efektyvumas, ūkininkų ir jų šeimos na­rių užimtumas bei pajamos. Atotrūkis tarp miesto ir kaimo (ypač žemdirbių) šeimų pajamų iki 2002 metų buvo gana ryškus, bet 2003 me­tais žemdirbių pajamos padidėjo daugiau nei kitų gyventojų grupių ir buvo tik 25 Lt mažes­nės nei kitų kaimo gyventojų. Kaimo ir miesto gyventojų namų ūkių grynosios pajamos per 2002-2003 metų laikotarpį padidėjo panašiai -beveik 36 Lt per mėnesį. Lietuvoje pastebimi dideli regioniniai skir­tumai bei dideli pajamų skirtumai skirtingose dirbančių gyventojų grupėse. Didžiausias skur­do lygis - kaime, mažiausias - didžiuosiuose miestuose. Žemiau santykinės skurdo ribos 2002 metais gyveno 29 proc. kaimiečių, 7 proc. didžiųjų miestų ir 15 proc. kitų miestų gyvento­jų. Didesnis skurdo lygis yra labiau nuo miestų nutolusiuose kaimuose, nes ten mažesnė dalis visą darbo dieną dirbančių ir atlyginimus gau­nančių gyventojų. Be to, daugiau skurstančių žmonių yra mažiau palankių ūkininkauti žemių regionuose. Kaimo gyventojų, užimtų žemės ūkyje, ap­klausos metu buvo apklausti 234 namų ūkiai iš 16 rajonų ir savivaldybių. 57,6 proc. visų ap­klaustų ūkininkų pagrindines pajamas gauna iš ūkio veiklos. Trečdalio ūkių iki 3 ha savininkų pajamos iš ūkininkavimo yra pagrindinis paja­mų šaltinis. 10-19,9 ha bei 20 ha ir didesnių ūkių grupėse pajamos iš ūkininkavimo yra pa­grindinis pajamų šaltinis, atitinkamai 60 proc. ir 88,7 proc. ūkininkų. Net 48,5 proc. mažesnių nei 3 ha ūkių savininkų yra pensininkai. Daugiau kaip pusė (54,9 proc.) apklaustų namų ūkių dirbamos žemės yra nuosava. Jau sudaro nuosava žemė. Vyresnių nei 60 metų ūkininkų 79 proc. dirbamos žemės sudaro nuosava žemė ir tik penktadalis - nuomojama. Jaunesni nei 50 metų ūkininkai daugiau nei pusę dirbamos žemės nuomoja. Namų ūkiuose, turinčiuose mažiau nei 3 ha žemės, didžiausią dalį visų gaunamų pajamų sudaro pensijos (31,7 proc.). Žemės ūkio pro­dukcijos pardavimai šių ūkių pajamose sudaro 23,7 proc., darbo užmokestis - 27,5 proc. Net 8,8 proc. šių ūkių pajamų sudaro pašalpos. Pa­šalpų dalis visose ūkio pajamose yra atvirkščiai proporcinga ūkio dydžiui. 3-9,9 ha ūkiuose pašalpos sudaro 5,2 proc., 10-19,9 ha ūkiuose -1,6 proc., 20 ha ir didesniuose ūkiuose - tik 0,42 proc. Pajamų iš žemės ūkio produkcijos pardavimų dalis visose ūkio pajamose auga didėjant ūkio dydžiui. 3-9,9 ha ir 10-19,9 ha ūkiuose jos sudaro atitinkamai 58,5 proc. ir 70,3 proc., o 20 ha k didesniuose ūkiuose jos siekia net 88,4 proc. Visuose ūkiuose darbo užmokestis žemės ūkyje sudaro labai nežymią pajamų dalį (1,6 proc.). Didesnę dalį sudaro darbo užmokestis ne žemės ūkyje. Mažesniuose nei 10 ha ūkiuose jis sudaro daugiau nei ketvirtį namų ūkių pajamų. Didesniuose nei 20 ha ūkiuose darbo užmokesčio ne žemės ūkyje dalis sudaro 5,8 proc. Valstybinė parama sudaro la­bai nedidelę visų ūkių pajamų dalį. Tik dides­niuose nei 20 ha ūkiuose parama žemės ūkiui sudaro žymesnę dalį visų pajamų struktūroje ir siekia 2,2 proc. 2002 metais mažiausiomis pajamomis dis­ponavo jauni, iki 35 metų ūkininkai, ūkininkau­jantys mažesniuose nei 10 ha ūkiuose. Viduti­nės šios ūkių grupės bendrosios pajamos vie­nam šeimos nariui per mėnesį sudarė 140 Lt. Vietinės bendrosios ūkio pajamos šioje ūkių grupėje 2002 metais sudarė 6702 Lt, o gryno­sios ūkio pajamos buvo 4794 Lt. Daug didesnes grynąsias pajamas gavo mažesniuose nei 3 ha ūkiuose ūkininkaujantys pensinio amžiaus (vy­resni nei 64 m.) ūkininkai. Jų bendrosios paja­mos vienam namų ūkio nariui per mėnesį sudarė 318 Lt. Didžiausiais bendrąsias pajamas ma­žesniuose nei 3 ha ūkiuose 2002 metais gavo 55-64 metų ūkininkai. Mėnesio pajamos iš že­mės ūkio produkcijos pardavimų, darbo užmo­kesčio ir socialinių išmokų vienam namų ūkio nariui šiuose ūkiuose sudarė 376 Lt. 3-9,9 ha ūkių grupėje didžiausias bendrą­sias pajamas (384 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesi) gavo vyresnių nei 64 metų ir 45-54 metų ūkininkų ūkių šeimos nariai - 289 Lt vie­nam namų ūkio nariui per mėnesį. 10-19,9 ha ūkiuose ūkininkaujantys ūkinin­kai disponavo daug didesnėmis bendrosiomis pajamomis negu mažesniuose nei 10 ha ūkiuo­se. 55-64 metų ūkininkų grupėje bendrosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį sudarė net 719 Lt, jaunesnių nei 35 metų ūki­ninkų grupėje - 542 Lt. Tik 35-54 metų ūki­ninkų šeimos narių bendrosios pajamos per mėnesį nesiekė 400 Lt. 1. Lentelė ūkininkų šeimos narių pajamos per mėnesį Ūkio didis Metinės ūkininkų pajamos Narių skaičius ūkyje Mėnesinės pajamos vienam nariui 64 m. 7640 2.0 318 5-9,9 ha 64 m. 9185 2,0 384 0-19,9 ha 64 ra. 7699 1,4 458 : 20 ha 64 m. 78554 2,5 2618 Vidutiniškai 18235 2,9 533 Kaimo gyventojų, užimtų žemės ūkyje, bendrosios pajamos 2002 metais, Lt Jaunesnių nei 35 metų ūkininkų, ūkininkaujančių mažesniuose nei 3 ha ūkiuose. Nors nuo 1996 iki 2002 metų ūkininkų ben­drosios pajamos padidėjo visose amžiaus gru­pėse, pajamų lygio pasiskirstymas grupėse be­veik nepasikeitė, t. y. mažiausias bendrąsias pajamas gavo jauni, iki 35 metų ūkininkai, o didžiausias - vyresni nei 64 metų ūkininkai. Daugiausia bendrosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį padidėjo ūkininkų šei­mose, ūkininkaujančiose 20 ha ir didesniuose ūkiuose. Vyresnių nei 64 metų ūkininkų ūkiuo­se per 6 metus jos padidėjo beveik 1300 Lt, jaunesnių nei 35 metų ūkininkų ūkių grupėje -607 Lt 10-19,9 ha ūkių grupėje jaunų, iki 35 metų, ūkininkų vidutinės bendrosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį per 6 me­tus pakilo 350 Lt. Mažesniuose ūkiuose bendrų­jų pajamų padidėjimas buvo ne toks ženklus, kai kuriose grupėse jos tepadidėjo 20-50 Lt. Vidutiniškai namų ūkiuose, turinčiuose ma­žiau nei 3 ha žemės, vidutinės mėnesio gryno­sios pajamos vienam namų ūkio nariui tesiekia 80 proc. didesniuose nei 20 ha ūkiuose gauna­mų pajamų. 3-9,9 ha ūkių grupėje grynosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį sudaro 79 proc. mažesniuose nei 3 ha ūkiuose ūkininkaujančių šeimos narių grynųjų pajamų, nes šiuose ūkiuose didesnė dalis gaunamų pa­jamų skiriama gamybinėms išlaidoms. Vidutiniškai namų ūkiuose, turinčiuose ma­žiau nei 3 ha žemės, vidutinės mėnesio gryno­sios pajamos vienam namų ūkio nariui tesiekia 80 proc. didesniuose nei 20 ha ūkiuose gauna­mų pajamų. 3-9,9 ha ūkių grupėje grynosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį sudaro 79 proc. mažesniuose nei 3 ha ūkiuose ūkininkaujančių šeimos narių grynųjų pajamų, nes šiuose ūkiuose didesnė dalis gaunamų pa­jamų skiriama gamybinėms išlaidoms. Tik vyresnių nei 64 metų ūkininkų ūkiuose mažiau išleidžiama gamybai ir grynosios pajamos vie­nam namų ūkio nariui per mėnesį 3-9,9 ha ūkiuose yra 12 Lt didesnės nei to paties am­žiaus ūkininkų ūkiuose, mažesniuose nei 3 ha. Vidutiniškai 10-19,9 ha ūkiuose grynosios pa­jamos jau yra didesnės negu mažesniuose nei 10 ha ūkiuose. Vidutiniškai šio dydžio ūkiuose ūkininkaujančių grynosios pajamos yra dides­nės nei 20 ha ir didesniuose ūkiuose, kur dides­nė dalis pajamų skiriama žemės nuomai bei gamybinėms išlaidoms. Vidutiniškai didžiausias grynąsias pajamas gauna vyresnių nei 64 metų ūkininkų, ūkininkaujančių didesniuose nei 10 ha ūkiuose, šeimos nariai. Jų vidutinės gry­nosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį sudaro 424 Lt. Nedaug mažesnes (416 Lt) grynąsias pajamas gauna ir jaunesnių nei 35 metų ūkininkų, dirbančių 10-19,9 ha ūkyje, šeimos nariai. Mažiausiomis pajamomis disponuoja 3-9,9 ha ūkiuose ūkininkaujantys jaunesni nei 35 metų ūkininkai, kur grynosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį tesiekia 96 Lt. Grynosios ūkio pajamos metinės mėnesinės Mėnesinės grynosios pajamos vienam namų ūkio nariui 4794 400 100 5935 495 133 7853 654 269 5838 486 324 6197 516 258 4523 377 96 6661 555 142 6248 521 160 6464 539 189 6441 537 270 18301 1525 416 8855 738 216 6275 523 182 10208 851 425 Apklaustų kaimo gyventojų namų ūkiuose nemaža dalis gautų pajamų yra investuojama. Vidutiniškai visuose ūkiuose investicijoms ski­riama 42,1 proc. visų metinių grynųjų ūkio pa­jamų. Didžiausią pajamų dalį investuoja ūki­ninkaujantys 20 ha ir didesniuose ūkiuose. Jų investicijos vidutiniškai sudaro 75 proc. visų ūkio bendrųjų pajamų. Pajamų dalis, skirta in­vesticijoms, yra tiesiogiai proporcinga ūkio dydžiui. Daugiausia ūkiuose investuojama į žemės ūkio gamybos priemones. Vidutiniškai visuose ūkiuose tam skiriama net 29 proc. visų investi­cijų. 23 proc. investicijų skiriama žemei, po 17 proc. investuojama į būstą ir mokslą. Vyres­ni nei 64 metų kaimo gyventojai daugiausia investuoja į žemės ūkio gamybos priemones (33 proc.) bei žemę (24 proc). Jaunesni nei 35 metų ūkininkai 29 proc. investicijų skiria žemės ūkio gamybos priemonėms, 21 proc. - žemei, 12 proc. - mokslui. Daugiausia lėšų mokslui skiria 45-54 metų ūkininkai (34 proc.) Pajamų dalis, skirta investicijoms, priklauso ne tik nuo namų ūkio gaunamų pajamų, bet ir nuo ūkininkų amžiaus. Lyginant ūkių grupes pagal ūkininkų amžių, vidutiniškai daugiausia investuoja 35-44 metų (50 proc), 45-54 metų (49 proc.) ir jaunesni nei 35 metų ūkininkai (44 proc). Mažiausią gaunamų pajamų dalį (33 proc.) investicijoms skiria vyresni nei 64 metų ūkininkai. Iki šiol kaime dar nėra populiaru investici­joms imti paskolas. Paskolos iš bankų 2002 metais sudarė tik 7,3 proc. Daugiausia investuo­jama iš asmeninių santaupų - 83 proc. visų in­vesticijų. Kol kas ūkininkams bankų palūkanos yra per didelės. Be to, nemaža dalis tyrimų me­tu apklaustų kaimo gyventojų bijo imti paskolas ir užstatyti savo turtą. Kiti, kurie yra praradę savo santaupas bankuose, iki šiol jais nepasitiki. Mažesniuose nei 3 ha ūkiuose asmeninės investicijos sudaro beveik 100 proc. Paskolas iš bankų ima tik didesni ūkiai. 20 ha ir didesniuo­se ūkiuose jos sudaro 13 proc. visų investicijų, 10-19,9 ha ūkiuose - 16 proc. Nemažą dalį investicijų sudaro ir paskolos iš draugų. Viduti­niškai visuose ūkiuose jos sudaro 6,1 proc. Pa­skolas iš banko daugiausia ima jauni, iki 35 metų, ūkininkai. Bankų paskolos sudaro 13 proc. visų jų investicijų. 35-44 metų ūkinin­kų investicijose paskolos iš bankų sudaro 12 proc, 45-54 metų ūkininkų grupėje - 10 proc. Paskolos iš draugų sudaro apie 10 proc. jaunesnių nei 44 metų ūkininkų investicijų, o 45-64 metų ūkininkų grupėje jos sudaro tik 2-3 proc. Didesne valstybės paramą investicijoms gauna tik jauni, iki 35 metų, ūkininkai - ji vidu­tiniškai sudaro 3,8 proc. visų ūkio investicijų. Kaimo gyventojų, užimtų žemės ūkyje, ap­klausos metu respondentų buvo prašoma palyginti savo dabartinį gyveninio lygį su gyvenimo lygiu 1991 ir 1996 metais. Daugiau nei pusė respondentų nurodė, kad jų gyvenimo lygis 2002 metais, palyginti su 1991-aisiais, pablogė­jo. Kad gyvenimas gerėjo, teigė tik 19,7 proc. Pesimistiškiausiai savo gyvenimo lygį vertina 3-9,9 ha ūkių savininkai. Net 57,6 proc. nuro­dė, kad jų gyvenimas pablogėjo. Geriausiai savo gyvenimo lygio kaitą vertina mažesnių nei 3 ha ūkių savininkai (33,3 proc.). Tik 22,6 proc. didelių ūkių savininkų mano, kad jų gyvenimo lygis gerėja, ir net 53,2 proc. teigė, kad per 11 metų jų gyvenimas pablogėjo. Statistikos departamento duomenimis, skur­džiausiai kaime gyvena bedarbiai, iš socialinių pašalpų gyvenantys asmenys, žemdirbiai ir šeimos, turinčios 3 ir daugiau vaikų. Jų skurdo lygis, apskaičiuotas pagal santykinę skurdo ribą, viršija 32,5 proc. Daugiau nei pusė skurs­tančių asmenų (apie 53 proc.) gyvena kaime (iš viso kaime gyvena 32 proc gyventojų). Kas penktas ikimokyklinio amžiaus vaikas auga skurstančioje šeimoje. Daugiavaikių šeimų skurdo lygis viršija 30 proc. Skurdo lygis ypač aukštas namų ūkių, pasižyminčių daugiau nei viena su skurdu susijusia ypatybe, grupėje, pavyzdžiui, žemdirbių, turinčių nedidelius ūkius ir auginančių keletą vaikų, grupėje. Kaimo gyventojų, užimtų žemės ūkyje, ap­klausos duomenimis, tarp žemdirbių labiausiai skursta darbingo amžiaus gyventojai, turintys mažesnius nei 10 ha ūkius ir neturintys papil­domų pajamų šaltinių. Pensinio amžiaus kaimo gyventojai, net ir turintys mažiau nei 3 ha že­mės, gauna didesnes pajamas vienam namų ūkio nariui nei 3-10 ha ūkiuose ūkininkaujantys darbingo amžiaus gyventojai. Ypač mažas pa­jamas, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, gauna daugiau vaikų turinčios darbingo am­žiaus šeimos, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra žemės ūkio veikla ir kurių ūkio dydis nevir­šija 10 ha. Jų vidutinės grynosios mėnesio pa­jamos vienam ūkio nariui sudaro apie 255 Lt. Visose ūkių grupėse grynosios pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį nesiekė žemės ūkio darbuotojų minimalios mėnesinės algos, kuri 2002 metais buvo 430 Lt/per mėnesį Tik pensinio amžiaus (vyresnių nei 64 m.) ūkininkų ūkių grupėje, ūkininkaujančių didesniuose nei 10 ha ūkiuose, grynosios pajamos, įskaitant ir pensijas, buvo beveik 430 Lt per mėnesį. IŠVADOS Kursiniame darbe išdėstyta teorinė ir praktinė medžiaga leidžia daryti šias išvadas: 1. Siekiant likviduoti ekonominį ir socialinį kaimo vietovių nuosmukį, skatinamas ekonominės veiklos įvairinimas ir alternatyvių pajamos skirtas vystyti netradicinę ir tradicinę žemės ūkio veiklą bei paslaugas kaimo vietovėse. 2. Atkūrus nepriklausomybę, pasikeitė geopolitinės ir ekonominės sąlygos, jos nėra palankios žemės ūkio plėtrai. Smarkiai susiaurėjo žemės ūkio ir maisto produktų rinkos bei konkurentabilumas jose. Norint, kad žemės ūkio veiklos įvairinimas klestėtų, reikalingos ženklios valstybinės investicijos, įvairios plėtros programos, mokesčių sumažinimas. 3. Šiuo metu skatinami įvairūs alternatyvūs netradicinės žemės ūkio veiklos ir netradiciniai kaimo verslai kol kas nėra populiarios tarp kaimo gyventojų, to priežastimi yra ne tik mažai palankios ekonominės sąlygos (lėšų stoka savarankiškam verslui pradėti, produkcijos ar paslaugų rinkų problema ir kt.), bet ir socialiniai veiksniai (daugumos kaimiečių per menkas išsimokslinimas ir verslinio išprusimo lygis, menkos motyvacijos, per menkas asmeninės atsakomybės suvokimas ir kt.) 4. Kaimo gyventojų žemės ūkio veiklos įvairinimas reikalauja iš žmonių ne tik papildomų lėšų investicijoms, bet ir didelių pastangų aukštesniam išsimokslinimui pasiekti ir savišvietai. 5. Žemės ūkio šakų įvairinimas yra daug efektyvesnis ir gamybos rizika labai sumažėja tarpusavyje derinant gamybos šakas, kurioms reikia skirtingų gamtos sąlygų arba jų kainų dinamikos yra priešingos. 6. Lietuvos ūkininkai turi stengtis kiek galima efektyviau panaudoti visas mums žemės ūkio teikiamas galimybes. Todėl turime kiek galima labiau įvairinti žemės ūkio veiklą ir ją ekonomiškai įvertinti. Įvairesnis žemės ūkio išteklių panaudojimas mums suteikia didesnių galimybių ir yra gaunamos didesnės pajamos, kas ekonominio vertinimo prizmėje mums suteikia kur kas didesnių galimybių konkuruoti su užsienio šalių rinkomis. 7. Kaimo turizmas, laikomas viena iš pagrindinių alternatyvių ekonominių veiklų kaime. Kaimo turizmo paslaugų paklausa viršija pasiūlą. Kaimo turizmo sodybų skaičius išaugo nuo 203 sodybų, įregistruotų 2006, iki 493 sodybų, įregistruotų 2005 metų pabaigoje. Kaimo turizmo plėtrai trukdo nepakankami vadybiniai į šią veiklą įsitraukusių gyventojų gebėjimai, prastos užsienio kalbų žinios, o taip pat nepakankama kaimo infrastruktūra (privažiavimai, vandens tiekimas, nutekamojo vandens apdorojimas, interneto prieiga, kt.). 8. Ekologinės žemdirbystės plėtimosi sąlygos gerėja ir jos gerės tuo sparčiau, kuo valstybė teiks didesnę paramą Lietuvos ūkininkams ir kuo ta parama bus didesnė, tuo ir ekologinės žemdirbystės rezultatai bus žymesni ir geresni. 9. Siekiant užtikrinti užimtumo, pajamų augimą ir gyvenimo kokybės gerinimą kaime, būtina skatinti iniciatyvas, kurių tikslas – ūkinės veiklos diversifikacija, alternatyvios ekonominės veiklos kaime kūrimas. Siekiant maksimalaus rezultato, taip pat būtina ugdyti vietos gebėjimus įsidarbinimo, veiklos įvairinimo srityse, skatinti vietos savivaldą, vietos gyventojų iniciatyvas, partnerystę sprendžiant iškilusias problemas savo jėgomis. Siekiant didinti kaimo vietovių patrauklumą būtina plėsti paslaugų sektorių, gerinti šių vietovių infrastruktūrą. LITARATŪROS SĄRAŠAS 1. Astromskienė A., Sirusienė R. (2009). Kaimo turizmas. – Kaunas: Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, Lietuvos kaimo turizmo asociacija. 2. Csaki C., Meyers W.H., Kazlauskienė N. (1998). Žemės ūkio reformos būklė Lietuvoje: 1995 - 1997 m. - Vilnius: Diemedžio leidykla. 3. Čaplikas J., Žoštautienė V. (1999). Smulkaus ir vidutinio verslo situacija ir plėtros strateginės kryptys kaimo vietovėse // Kaimo verslai ir infrastruktūra: mokslinių straipsnių rinkinys. Leidinys skirtas Lietuvos žemės ūkio universiteto 75-čiui ir Verslo organizavimo katedros 55-mečiui. - Kaunas-akademija: LŽŪU leidybinis centras. 4. Čiulevičius J. (1999). Žemės ūkio gamybos išdėstymas, specializavimas, koncentravimas ir kooperavimas: paskaitų konspektas Ekonomikos fakulteto studentams. – Kaunas-Akademija: LŽŪU leidybinis skyrius. 5. Ekonominę veiklą įvairinantys ūkiai Suomijoje (2008) // Mano ūkis. – Nr. 8. 6. Jucevičius S. (1998). Strateginis organizacijos vystymas. – Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. 7. Касл Э., Бекер М., Нелсон А. (1999). Эффективное фермерское хозяйствование. – Москва: Агропромиздат. 8. Kličius A. (1999). Kaimo socialinės ekonominės raidos problemos // Žemės ūkio ekonomikos mokslas: raida ir problemos, tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Ekonomikos fakulteto 50-čiui. Straipsnių rinkinys. - Kaunas-Akademija: LŽŪU leidybinis centras. 9. Lietuvos respublikos ūkininko ūkio įstatymas. (1999) // Valstybės žinios. Nr. 43. 10.Sanglaudos http://www.vrm.lt/fileadmin/Padaliniu_failai/RPD/Vietine_pletra__Situacijos_analize_ir_tendencijos__SSGG_analize.doc (2006 11 03 ) 11. Stanikūnas D. (1999). Lietuvos kaimo plėtra: galimybės ir problemos // Lietuvos kaimo plėtros politika ir mokslo uždaviniai: mokslinės konferencijos pranešimai / Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. – Vilnius. 12. Svirskis A. (1991). Alternatyvioji žemdirbystė / Žemės ūkio ministerija. – Vilnius: Informacijos ir leidybos centras. 13. Šeidegeris V. (1997). Ekologinė žemdirbystė – svajonė ar būtinybė? – Kaunas: Žemės ūkio rūmai. 14. Treinys M. (2000). Žemės ūkio sistema ir jos restruktūrizavimas: paskaita Ekonomikos fakulteto studentams. - Akademija: LŽŪU leidybinis centras. 15. Treinys M. (2006). Agrarinės politikos problemų ir jų sprendimo būdų I-ojoje ir II-ojoje Lietuvos Respublikos palyginimas // Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio dešimtmečiai. Tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. – Akademija: LŽŪU leidybos centras. 16. Vitunskienė V. (1999). Kaimo gyventojų ūkinės veiklos diversifikacijos socialiniai veiksniai // Kaimo verslai ir infrastruktūra: mokslinių straipsnių rinkinys. Leidinys skirtas Lietuvos žemės ūkio universiteto 75-čiui ir Verslo organizavimo katedros 55-mečiui. - Kaunas-Akademija: LŽŪU leidybinis centras. 17. Vitunskienė V. (2007). Metodiniai patarimai žemės ūkio ekonomikos kursiniams darbams rašyti. Kaunas-Akademija: LŽŪU leidybinis centras. 18. Zoisteris A. (1992). Žemės ūkio kelias į rinkos ekonomiką. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. 19. Žemės ūkio respondentinių ūkių, įmonių 2007 metų duomenys. (2008) / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. – Vilnius: Statistikos departamentas. 20. Žemės ūkio respondentinių ūkių, įmonių 2008 metų duomenys. (2009) / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. – Vilnius: Statistikos departamentas. 21. Žemės ūkio respondentinių ūkių, įmonių 2009 metų duomenys. (2005) / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. – Vilnius: Statistikos departamentas. 22. Žemės ūkio situacija ir perspektyvos Vidurio ir Rytų Europos regiono šalyse. (1998). Bendroji ataskaita: Bulgarija, Čekijos Respublika, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija / Europos Sąjungos Komisija. - Vilnius: Lietuvos žemės ūkio tarptautinės prekybos agentūra.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!