UAB ‘’Dainava’’ finansinė analizė

Įvadas Darbo aktualumas. Įmonės veiklos efektyvumo veiklos analizavimas leidžia susidaryti nuomonę apie įmonės ekonominę padėtį, o kartais ir užkerta kelius neigiamiems padariniams, padeda racionaliau naudoti įmonės resursus. Įmonės veiklos efektyvumo veikla labai glaudžiai susijusi su ūkine veikla. Išanalizuoti ir įvertinti ekonominę būklę padeda veiklos efektyvumo analizės, kurios yra atliekamos veiklos efektyvumo atskaitomybės pagalba. Veiklos efektyvumo ataskaitos turi daug vartotojų, t.y. ir savininkai, kreditoriai, ir darbuotojai, mokesčių tarnybos, ir t.t. Darbo praktinis naujumas. Veiklos efektyvumo analizė yra viena iš aktyviausių įmonės valdymo sistemos funkcijų. Ji padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Jos dėka įmonės vadovai gali priimti optimalius valdymo sprendimus, racionalius jų variantus. Veiklos efektyvumo analizė atliekama remiantis apskaitos informacija, padeda laiku atskleisti įvairių veiklos sričių ir įmonės padalinių darbo trūkumus, numatyti jų šalinimo ir veiklos efektyvumo didinimo priemones. Analizuojant atskleidžiami vidiniai rezervai ir galimybės geriau dirbti, racionaliau naudoti materialinius, darbo ir finansinius išteklius. Darbo objektas. Šio darbo objektas yra Darbo tikslai ir uždaviniai. Analizuojant ir sisteminant pasirinktos įmonės veiklai darančias įtaką sąlygas ekonomikos transformaciją vykdančioje šalyje bei numatant įmonės plėtros galimybes Lietuvoje, šiame darbe buvo keliami tokie tikslai: Siekiant nurodytų tyrimo tikslų, buvo sprendžiami tokie uždaviniai: - tiriamos įmonės veiklos konkrečios sąlygos Lietuvoje; - parenkamos organizacinės priemonės, būtinos įmonės veiklai plėtoti Lietuvoje. Tyrimų metu daug dėmesio buvo skiriama įmonės veiklos rodyklių analizei Tyrimo metodai. Sisteminė ir loginė analizė, statistinė ir finansinė analizė. 1. Bendroji dalis Finansų vadyba apima finansinių išteklių valdymo sistemą, kurią sudaro pasirinkta įmonės finansų politika, metodai, instrumentai ir žmonės, priimantys finansinius sprendimus. Finansų vadyba persmelkia visas įmonės veiklos sritis ir rinkos sąlygomis tampa svarbiausia įmonės vadybos dalimi. Esant efektyviai finansų vadybai sukuriamos prielaidos įmonės veiklos rezultatams maksimizuoti, jos ekonominiam potencialui didinti, sąnaudoms mažinti bei konkurencingumui rinkoje užtikrinti. Pasirinkta racionali finansų valdymo politika leidžia optimaliai panaudoti finansinius išteklius, pritraukti įmonės plėtrai reikalingas naujas lėšas, pasirinkti tinkamą turto struktūrą bei užtikrinti jos finansinį stabilumą. Sudėtinė finansų vadybos dalis yra finansų analizė, kuri atliekama pasinaudojant įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais ir ekonominiais jos veiklos rezultatais. Analizė gali būti atliekama įvairiais tikslais: • turint tikslą gauti tikslią informaciją apie įmonės finansų būklę, jos veiklos rezultatus ir efektyvumą. Gauti duomenys gali padėti tiksliau formuoti įmonės strategiją; • įmonės savininkai analizuoja finansinę atskaitomybę, kad galėtų įvertinti kapitalo pelningumo didinimo galimybes bei įmonės veiklos stabilumą; • kreditoriai ir investuotojai analizuoja finansinę atskaitomybę, turėdami tikslą įvertinti įmonės veiklos riziką, jos mokumo lygį. Literatūroje bei kompanijų ataskaitose dažnai pabrėžiami tokie dalykai, kaip kompanijų pasiekti rezultatai, akcininkų nuosavybės didinimas ir pan.; net ir spaudoje nuolat domimasi kompanijų veikla bei valdymu. Tačiau ši tema nėra nauja: ilgą laiką organizacijos planavo ir matavo savo veiklą finansinio pelningumo rodikliais, nustatydamos veiklos tikslus ir pasiektus rezultatus lygindamos su planais [1, p. 59]. Apskaitos sistemos dalijimą į dvi dalis - į finansinę ir valdymo, - anot Markevičiaus, nulemia du organizacijų ekonominės informacijos lygiai: aukštesniajame formuojama pagrindinė informacija apie ūkyje vykstančius procesus. Ši informacija yra bendra visose įmonėse. Žemesniame lygyje tai atspindima patogia įmonei forma informacija apie išlaidas, lyginamas su pajamomis, nustatomi įvairūs nukrypimai ir jų atsiradimo priežastys bei tu tipinių poveikis ūkiniams rezultatams.1 Aukštesniojo lygio apskaita - veiklos efektyvumo apskaita, standartizuota pagal nacionalinės sąskaitos sistemą, žemesniojo - valdymo apskaita individuali kiekvienai organizacijai, pagal jos poreikius. Valdymo apskaita traktuojama; operatyvinė gamybinė apskaita valdymo sprendimams priimti, veiklos efektyvumo organizacijos visos ūkinės komercinės veiklos bendra apskaita. Veiklos efektyvumo ataskaitos apskaitos apie įmonės ūkinę komercinę veiklą dar vadinama periodinio apibendrinimo ataskaita kūrimo momentai yra šie: standartizuotas vertinimo sistemoms apskaitos informacijos apibūdinimas ir susisteminimas, periodiškumas, praeities įvykių ar operacijų atspindėjimas, įvairių informacijos vartotojų poreikių patenkinimas, visos organizacijos veiklos apibendrinimas bei piniginių matų vartojimas.2 Veiklos efektyvumo ataskaitos turi atitikti šiuos joms keliamus reikalavimus: suprantamumo (turi būti suprantamos jų vartotojams), tinkamumo (turi padėti vartotojams įvertinti praeities, dabarties ir ateities įvykius), reikšmės (informacija turi būti svarbi priimant sprendimus), patikimumo (pateikiama informacija turi būti objektyvi, be esminių klaidų), palyginamumo (ataskaita turi būti sudaryta taip, kad veiklos pasiekimus būtų galima palyginti su kitų įmonių). Veiklos efektyvumo ataskaitos pagrindinė funkcija - įvertinimui pateikti informaciją apie įmonės finansinę būklę. Tam tikslui kuriamos įvairios standartizuotos apskaitos (balanso, pajamų, pinigų srautų) ataskaitos. Finansiniam veiklos įvertinimui vartojami analizės būdai: techninė -ekonominė, veiklos efektyvumo - ekonominė, operatyvinė, perspektyvinė, funkcinė -vertinė, lyginamoji, kompleksinė, santykinės analizės bei kt. Veiklos efektyvumo analizės ir ūkinės veiklos analizės mokslas, anot Mackevičiaus, lygiagrečiai vystėsi Vakarų šalyse ir socialistinėse šalyse. Nors skiriasi jų tikslai ir uždaviniai, reikšmė ir vieta mokslų ir organizacijų valdymo sistemoje, bet jos turi ir daug bendrų bruožų. Vakarų šalių veiklos efektyvumo analizėje didelis dėmesys skiriamas finansinių rezultatų įvertinimui, mažiau rūpinamasi gamybinių rodiklių tyrimu, tuo tarpu sovietinėje ūkinės veiklos analizėje šie tyrimai buvo gana gerai išvystyti. Dabartiniu metu Vakarų šalių literatūroje vis dažniau nurodoma, kad, analizuojant organizacijos finansinius rezultatus, reikia tirti jų veiksnius, t.y. gamybinius rodiklius. Tuo tarpu ūkinės veiklos analizės problema sovietinėje sistemoje buvo ta, kad ji buvo atliekama nereguliariai. Vakarų šalių organizacijų finansinių rodiklių analizė atliekama dažniausiai naudojant 3 - 5 ar net 10 paskutinių metų duomenis, tai įgalina nustatyti firmos veiklos kitimą ir tendencijas. [1, p. 60] 2.SSGG analizė Periodiškai pagal patvirtintus patikrinimų metinius planus valstybinę šilumos ūkio kontrolę atlieka Valstybinės energetikos inspekcijos inspektoriai. Patikrinama kaip bendrovėje tvarkomi techniniai dokumentai, veikiančių energetikos įrenginių schemos, pasai, atsakingų už energetikos įrenginių eksploatavimą asmenų pareiginės ir įrenginių techninio eksploatavimo instrukcijos, patikrinama, kaip patikimai, efektyviai, saugiai gaminama, perduodama, skirstoma bei vartojama energija, jos apskaita, nustatoma, ar instruktuojamas ir atestuojamas energetikos įrenginius eksploatuojantis personalas, remontuojami ir bandomi energetikos įrenginiai. Atsižvelgiant į atlikta SWOT analizė galima padaryti išvada, jog tai kad dauguma klientų yra privačios bendrovės tai bendrovei yra keliami tikslai, kurie yra: • Siūlyti kuo aukštesnės kokybės paslaugas; • Didinti darbo našumą; • Kainų dydis neturi atbaidyti potencialių klientų, bet turi garantuoti kuo didesnį pelną. Siekiant savo tikslų yra stengiamasi atsižvelgti į išlaidų pertransformavimą rezultatams gauti, o taip pat ir į ryšį su išorine aplinka. Pagal atskirų padalinių veiklos rentabilumą yra planuojamas investicijų dydis į tų padalinio plėtimąsi, bei skiriamas mokos fondas. Yra sudaromi perspektyviniai planai 3 metams į priekį. Padaliniams yra duodami metiniai planai, kurie skaidomi į mėnesinius planus. Kiekvieno mėnesio gale yra vykdomi padalinių veiklos aptarimai, daromi tiek planų, tiek ir investicijų dydžių į atskirus padalinius koregavimai. UAB “Dainava” grynasis apyvartinis kapitalas 2009 m. sudarė: Trumpalaikis turtas, Lt. Trumpalaikiai įsipareigojimai, Lt. Grynasis apyvartinis kapitalas, Lt. 420667 460802 - 40135 Šio darbo UAB “Dainava” veiklos finansinė analizė atliekama remiantis sekančiais buhalterinės apskaitos duomenimis: 1. Balansu, 2. Pelno (nuostolio) ataskaita, 3. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita. 1 lentelė. Horizontalioji UAB “Dainava” balanso analizė   DATA 2007 2008  2009   TURTAS       A Ilgalaikis turtas 44.554.879 42.632.879 40.706.205 I Formavimo savikaina       II Nematerialus turtas 21.386 64.399 18.131 III Ilgalaikis materialus turtas 44.533.493 42.568.480 40.673.374 III.1 Žemė       III.2 Pastatai 16.450.076 16.563.218 16.588.600 III.3 Statiniai ir mašinos 27.885.500 25.535.357 23.657.244 III.4 Transporto priemonės 66.845 109.684 69.137 III.5 Kiti įrenginiai ir įrankiai 18.064 31.417 28.505 III.6 Kitas materialusis turtas     97.881 III.7 Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai 113.008 328.804 232.007 IV Ilgalaikis finansinis turtas     14.700 V Po vienerių metų gautinos sumos       B Trumpalaikis turtas 6.421.021 10.099.647 12.249.417 I Atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys 1.489.166 1.435.585 1.422.969 I.1 Atsargos 1.489.166 1.435.585 1.422.969 I.2 Išankstiniai apmokėjimai       I.3 Nebaigtos vykdyti sutartys       II Per vienerius metus gautinos sumos 4.685.380 7.891.944 10.415.749 II.1 Pirkėjų įsiskolinimas 4.251.216 5.854.632 7.339.305 II.2 Kitos gautinos sumos 434.164 2.037.312 3.076.444 III Investicijos ir terminuoti indėliai       IV Kasa ir atsiskaitomoji sąskaita 246.475 772.118 410.699 C Gautinos pajamos ir būsimų laikotarpių sąnaudos 79.812 147.276 274.375   Turtas iš viso 51.055.712 52.879.802 53.229.997             SĄVININKŲ NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI       A Kapitalas ir rezervai 41.836.663 39.999.869 37.289.816 I Kapitalas 46.292.800 46.492.800 46.492.800 I.1 Įstatinis (pasirašytasis) 46.292.800 46.492.800 46.492.800 I.2 Nepareikalautas įmokėti (-)       II Akcijų priedai (nominalo perviršijimas) 756 756 756 III Perkainojimo rezervas       IV Rezervai 200.000     V Nepaskirstytas pelnas -4.656.893 -6.493.687 -9.203.740 B Dotacijos ir subsidijos               C Atidéjimai ir atidėti mokesčiai 0 0 0 I Atidėti įsipareigojimų padengimai       II Atidėti mokesčiai       D Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 9.207.991 12.878.185 15.940.181 I Po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareig. 5.121.180 4.671.180 7.471.180 I.1 Finansinės skolos 3.085.590 4.671.180 7.471.180 I.2 Prekybos skolos       I.3 Avansu gautos sumos pagal pasirašytas sutartis       I.4 Kitos mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai 2.035.590     II Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipar. 4.086.811 8.207.005 8.469.001 II.1 Ilgalaikių skolų einamłjų metų dalis 800.000 1.000.000 1.100.000 II.2 Finansinės skolos 494.656 3.479.626 2.113.170 II.3 Prekybos skolos 2.089.183 2.982.849 4.625.363 II.4 Avansu gautos sumos pagal pasirašytas sutartis 39.096 73.988 83.602 II.5 Mokesčiai, atlyginimai ir soc. draudimas 447.666 493.250 546.816 II.6 Kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 216.210 177.292 50 E Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos 11.058 1.748     Savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai iš viso 51.055.712 6.593.115 8.469.001 Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonių finansinė veikla yra dinamiška ir rizikinga, todėl svarbu, kad finansų analizė būtų savalaikė ir objektyvi, taip pat ištirti įmonių padalinių finansiniai rodikliai. Remiantis finansų analizės duomenimis galima daryti įmonės veiklos efektyvumo, pelningumo, perspektyvumą apibūdinančias išvadas, remiantis jomis operatyviai planuoti padalinių veiklą, parengti alternatyvius veiklos modelius, priimti racionalius valdymo sprendimus – šiems tikslams pasiekti suformuluojami finansinės analizės uždaviniai. Buvusiose socialistinėse šalyse ūkinės veiklos uždaviniams nagrinėti buvo skiriama daug dėmesio: išskiriama nuo penkių iki dešimties (ir daugiau) uždavinių, kurie atitinkamai sisteminami, grupuojami, aptariami. 4.Finansinių rodiklių analizė 3.1. Vertikali analizė 1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, kuri atitiktų įmonės politiką. Informacija turi objektyviai ir realiai atspindėti ūkio būklę, kiekvienu atveju nustatant, kokio patikimumo, tikslumo ir pakankamumo informacijos pakanka ir stengiantis sumažinti perteklinės informacijos kiekį. 2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais, tai yra baziniais palyginimo dydžiais, tokiais kaip prognozės duomenys, planai, normos, limitai, normatyvai, giminingų įmonių rodikliai, vidutiniai šakiniai rodikliai, kurie leidžia atlikti tarpįmoninę analizę. Taip stebimos reiškinio kitimo tendencijos, nustatomi nukrypimai nuo pasirinktos bazės, įvertinama ekonominių reiškinių vystymosi dinamika, vertinami patys reiškiniai, nustatoma jų įtaka kitiems ekonominiams reiškiniams. 3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Racionaliai panaudoti finansinius išteklius, palaikyti įmonės mokumą, tinkamiausia linkme nukreipti investicijas – finansų valdymo tikslai, o valdymo apskaitos tikslai – padėti vadovams planuoti, priimti valdymo sprendimus, kontroliuoti ir koordinuoti įmonės veiklą, pagerinti įmonės padalinių tarpusavio ryšį. Fiksuoti ūkines operacijas apskaitoje ir atvaizduoti atskaitomybėje bei padėti vadovams priimti valdymo sprendimus – finansinės apskaitos tikslas. Finansinė apskaita atspindi praeities įvykius, ji tvarkoma vadovaujantis standartais, nuostatais, norminiais aktais. Finansinė analizė – orientuota į ateitį ir parodo tuos verslo sprendimus, kurie yra taisytini. E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė (2002) teigia, kad finansų analitikas turi objektyviai ir kiek galima tiksliau įvertinti esamą padėtį, vykdomų projektų kokybę, susisteminus analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir pasiūlymus finansinei veiklai gerinti. Šios autorės suformulavo tokius bendruosius finansų analizės uždavinius: 1. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus. Informacija turi būti tiksli, pakankama. 2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų kokybę, jų realumą. 3. Išaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus. 4. Išaiškinti ekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. 5. Susisteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti perspektyvoje. 6. Teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams, neišduodant komercinių paslapčių. 7. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį komerciniais pagrindais. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi tokius finansinės analizės uždavinius: 1. Padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą. 2. Padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų. 3. Nustatyti pelningiausias veiklos sritis. 4. Padėti koordinuoti visas veiklos sferas ir funkcinių padalinių darbą. 5. Padėti išlaikyti kreditų linijas su bankais. Šie autoriai teigia, kad rinkos ekonomikos šalyse finansinei analizei keliami konkretūs uždaviniai dažniausiai siejami su vartotojų poreikiais: įmonių vadovus domina įmonių veiklos efektyvumas, pelningumas, plėtros perspektyvos, todėl analitikas, atlikdamas veiklos analizę, nuolat kelia šį uždavinį. Kreditorius ir bankus domina įmonių finansinis pastovumas ir mokumas, investitorius – įmonės likvidumas, pelno ir dividendų dydis, todėl yra skaičiuojami koeficientai, parodantys likvidumo, pelno, dividendų lygį. Apibendrinant autorių pateiktus finansinės analizės uždavinius, galima teigti, kad svarbiausi šių uždavinių yra įmonės finansinės veiklos rezultatų objektyvus, patikimas ir savalaikis įvertinimas, siekiant įmonių vadovams padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką; sisteminti analizuojamą medžiagą ir pateikti išvadas įmonės finansinei veiklai gerinti, nustatant pelningiausias veiklos sritis, padedant išvengti finansinių sukrėtimų ar bankroto; operatyviai planuoti padalinių veiklą; numatyti ateities perspektyvas ir parengti alternatyvius veiklos modelius. Finansinės analizės kokybė labai priklauso nuo apskaitos sistemos būklės, jos teikiamos informacijos kokybės. Analizuojant įmonės finansinę veiklą, labai svarbu įvertinti apskaitos būklę, nustatyti, ar laikomasi bendrųjų apskaitos principų, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, Tarptautiniai apskaitos standartai, Europos Sąjungos direktyvos. Netinkamai parengta apskaitos informacija gali suklaidinti vartotoją priimant sprendimus, sudarant prognozes. Apskaita turi didžiausią įtaką finansinės analizės kokybei, ji atspindi kiekvieną atliktą operaciją, ji ne tik užregistruoja atitinkamus faktus, bet ir juos susistemina bei apibendrina, o tai jau yra analizės pradžia. Atskaitomybė, susidedanti iš šių formų: balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos, paaiškinamojo rašto, auditoriaus išvados - yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug informacijos. Analitikas, naudodamas šias ataskaitų formas, gali apskaičiuoti labai daug rodiklių, apibūdinančių įmonės mokumą, pelningumą, veiklos efektyvumą. Daugiausia dėmesio skiriama balanso, pelno ir nuostolio bei pinigų srautų ataskaitų analizei. Pastabos (priedai) informacijos vartotojams padeda geriau orientuotis vertinant pagrindinius ataskaitų rodiklius. Jose kartais pateikiama gana išsami ir detali informacija, iššifruojami pagrindiniai balanso bei pelno ir nuostolio ataskaitos rodikliai. Tos pastabos gali būti apie ilgalaikio turto struktūrą, jos vertę metų pradžioje ir pabaigoje, investicijas, amortizaciją, turimas atsargas, debitorinį ir kreditorinį įsiskolinimus, jų struktūrą, pelną, palūkanas ir kt.. Šios ataskaitos formos pateikia pakankamai daug informacijos, kuri apibūdina įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais ir šia informacija gali naudotis įvairūs išorės ir vidaus vartotojai. Įvairūs finansinių ataskaitų rodikliai, priklausomai nuo jų turinio, struktūros ir apskaičiavimo metodikos analizuojami įvairiais būdais, parodančiais vieną ar kitą įmonės veiklos aspektą, ypatybę ar dėsningumą. Pasak Juozaitienės (2000), Lietuvoje finansinės analizės metodika pradėta taikyti neseniai, apskaitos darbuotojai taiko atskirus finansų analizės elementus. Dažniausiai naudojamos trys finansinės analizės rūšys: 1. Horizontalioji. 2. Vertikalioji. 3. Santykinė. Horizontalioji analizė - dviejų ir daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas, leidžiantis išsiaiškinti nukrypimus nuo normatyvinių dydžių ir taip įvertinti rodiklių augimo tempus, tendencijas, dinamiką, palyginti pasiektus rezultatus su kitų įmonių arba šakos vidutiniais rodikliais, tai yra svarbiausias jos uždavinys – nustatyti įmonės pagrindinių finansinių rodiklių kitimo kryptį ir numatyti jos plėtros tendencijas. Dažniausiai išeities tašku pasirenkamas tam tikras ataskaitinis laikotarpis, vadinamas baziniu laikotarpiu ir visi po jo einantys metai analizuojami apskaičiuojant augimo tempą arba prieaugio koeficientus (D. Šleikienė, I. Klimavičienė, 2000). Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y. nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Labai svarbu lyginimui parinkti bazinius rodiklius. Jie nurodo, kad lyginimui paimta bazė neturėtų būti lygi nuliui arba neigiamam skaičiui. Jeigu taip atsitinka, tai neturi būti skaičiuojami nukrypimai procentais. Pavyzdžiui, jei vienais metais įmonė turėjo nuostolį, o kitais pelną, tai nukrypimas negali būti išreikštas procentais. Atliekant horizontaliąją analizę galima: ◦ įvertinti įmonės ilgalaikio turto sudėtį, norint išsiaiškinti, ar pakanka turimo turto, norint jį pateikti kaip užstatą kreditui gauti; ◦ nustatyti trumpalaikio turto dydį, grynųjų pinigų likučio kitimo tendencijas; ◦ sužinoti įmonės skolų būklę, pajamų ir sąnaudų kitimą. Horizontalioji analizė dažniausiai naudojama analizuojant balanso, pelno nuostolio, kitų finansinių ataskaitų duomenis. Metinių pokyčių analizėje lyginamos 2-3 metų finansinės ataskaitos, matuojant pokyčius absoliučiai ir/arba procentais. Procentinis pokytis = Pokyčio vertė x 100 Praėjusių metų vertė Analizuodamas analitikas gali iškelti hipotezę ir įvertinti konkretaus finansinio sprendimo efektyvumą ir sumažinti valdymo klaidų tikimybę. Kaip teigia L.Juozaitienė (2000), horizontalioji analizė yra tik pradinis duomenų susisteminimas, be kurio finansų analitikas negali atlikti išsamesnės analizės. Horizontaliosios analizės pagrindinis trūkumas yra tas, kad ji parodo tik finansinių rodiklių kitimo tendencijas, bet netiria rodiklių pasikeitimo priežasčių. Tam tikra horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė. Jos pagrindinis tikslas – nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo pagrindines tendencijas ir dėsningumus, pagrindinį dėmesį kreipiant į dydžių pasikeitimą per tuos metus, todėl finansinių ataskaitų duomenys analizuojami kelių ar net keliolikos metų, dažniausiai nuo penkių iki dešimties metų. Norint nustatyti vieno ar kito rodiklio kitimo tendencijas labai svarbu tirti jį su susijusiais rodikliais (pavyzdžiui, jeigu realizacijos ir pelno kitimo rodikliai per 5-erius metus keitėsi ne vienodai, būtina nustatyti tokio reiškinio priežastis ir veiksmus). Vertikaliosios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiama bazinio dydžio procentais. Atliekant vertikaliąją analizę, įvertinama įmonės finansinė būklė, naudojant įvairius santykinius rodiklius leidžiantis operatyviai pastebėti neigiamus įmonės veiklos pokyčius. Dažniausiai lyginama su etaloniniais, vidutiniais šakos ar analogiškos įmonės rodikliais. Jeigu tokių palyginamųjų nėra arba nepavyksta gauti, lyginti galima su teorinėmis reikšmėmis arba praėjusių laikotarpių duomenimis. (D. Šleikienė, I. Klimavičienė, 2000). Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma, taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Pasak J. Mackevičiaus ir D. Poškaitės (1998), vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Rodiklių lyginamieji svoriai skaičiuojami ne tik ekonomikoje, bet ir chemijoje, medicinoje, technikoje ir kitose veiklos srityse. Žinoti tam tikro proceso, reiškinio, operacijos, medžiagos struktūrą yra labai svarbu. Tokia informacija yra labai vertinga priimant sprendimus visuose veiklos valdymo lygiuose, visuose planavimo, projektavimo, prognozavimo, naujų gaminių kūrimo etapuose. Gerai atlikta vertikalioji rodiklių analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę finansinę būklę. Santykinė analizė literatūroje vadinama koeficiento analize. Jos esmę sudaro tai, kad nustatomas finansinės atskaitomybės atitinkamų rodiklių tarpusavio ryšys, o rezultatai dažniausiai atvaizduojami suma, procentais ar koeficientais. Santykiniai rodikliai dažniausiai naudojami tada, kai įmonės vadovybė neturi ilgalaikių, ją dominančių perspektyvų, tačiau paprastai po artimų perspektyvų aptarimo, sugrįžtama prie ilgalaikių. Santykiniai rodikliai patys savaime yra daug pranašesni, palyginus su absoliučiais rodikliais. Ūkinėje praktikoje daugelis vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais dydžiais (žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis). Absoliutūs skaičiai negali būti akivaizdūs ir reikšmingi, nepalyginus jų su kitu skaičiumi. Kad suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jei norime įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę. Prieš pasirenkant įmonei įvertinti santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės perspektyvas. Jei žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi. Jei įmonė turi keletą tikslų - reikia nustatyti reikšmingiausią. Pasirenkant santykinius rodiklius vadovaujamasi tokiais principais: 1. Jei įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinami. 2. Pasirenkami rodikliai turi būti logiški ar matematiškai tarpusavyje susieti, kad tai galima būtų įrodyti. Santykiniai rodikliai apskaičiuojami lyginant įvairius mato vienetus turinčius dydžius. Sudarant santykinius rodiklius rūpestingai apgalvoti skaitiklio ir vardiklio dydį, t.y. jie turi būti tarpusavyje suderinti. 3.Reikia vengti pseudo santykinių rodiklių. Tie rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalinant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius. Vadovui neturi būti pateikiami tokie rodikliai, kurių pasikeitimui jis neturi įtakos, o pačių pateikiamų rodiklių skaičius turi būti minimalus. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, t.y. išmatuotą pinigais, kurį galime sulyginti. 4. Santykinė analizė plačiai naudojama visose pramonės įmonių šakose, nes gana objektyviai ir tiksliai įvertinti įvairias įmonės veiklos puses, atskleisti rezervus ir nepanaudotas galimybes, prognozuoti ir priimti optimalius valdymo sprendimus galima naudojant santykinius rodiklius, kurie yra klasifikuojami į grupes - apie juos kalbėsime šiame darbo skyriuje. Analitinė balanso lentelė           Pasikeitimai, palyginti su 2007 m. TURTAS 2007 2008 2009   absol. % absol. % Ilgalaikis turtas 130013 377229 767537 247216 190,1471 637524 490,354 Pastatai   178355 175193 178355   175193   Transporto priemonės 101532 131860 526880 30328 29,87039 425348 418,93 Kiti įrenginiai ir įrankiai 28481 67014 65464 38533 135,2937 36983 129,851 Trumpalaikis turtas 189609 315567 420667 125958 66,43039 231058 121,86 Pinigai bankų sąskaitose ir kasoje 15290 37482 66033 22192 145,1406 50743 331,871 Pirkėjų įsiskolinimas 2717 40754 127748 38037 1399,963 125031 4601,8 Kiti įsiskolinimai 20832 29076 10254 8244 39,57373 -10578 -50,778 Atsargos 150770 208255 216632 57485 38,12761 65862 43,6838 Sukauptos pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos 10938 11287 11989 349 3,190711 1051 9,6087 Iš viso aktyvų 330560 704083 1200893   373523 112,997 869633 263,079                 NUOSAVYBĖ                 Trumpalaikiai įsipareigojimai 162754 361904 460802   199150 122,3626 298048 183,128 Trumpalaikės banko paskolos 130000 150000 222200 20070 15,38462 92200 70,9231 Atsiskaitymai su tiekėjais 25104 182240 123972   157136 625,9401 98868 393,834 Kitos apmokėtinos sąskaitos 297 12255 94298 11958 4026,263 94001 31650,2 Mokesčių rezervai 7353 17409 20332   10056 136,7605 12979 176,513 Ilgalaikiai įsipareigojimai     257505     257505   Nuosavas kapitalas 167806 342179 481886   174373 103,9134 314080 187,169 Akcinis kapitalas 160000 160000 160000 0 0 0 0 Rezervai 7395 182179 321886   174784 2363,543 314491 4252,75 Nepaskirstytasis pelnas (nuostolis) 411     -411 -100 -411 -100 Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos                 Iš viso pasyvų 330560 704083 1200893   373523 112,997 869633 263,079 Iš horizontaliosios balanso analizės matome, kad įmonės bendra turto suma per pirmuosius metus padidėjo 373523 Lt, arba 113, o sekančių metų bėgyje turtas padidėjo 869633 Lt ir tai sudarė 263,1. Šio turto padidėjimui didžiausią įtaką 2008 m. turėjo pastatų įsigijimas, o 2009 m. – transporto priemonių skaičiaus padidinimas. Didėjimo tendencija pastebima tiek trumpalaikio, tiek ilgalaikio turto atskirose pozicijose; lyginant 2008 m. ir 2009 m. balanso duomenis su 2007 m. duomenimis padidėjo transporto priemonės (39,9 ir 418,9 arba 30328 Lt ir 425348 Lt), kiti įrengimai (135,3 ir 129,9 arba 38533 Lt ir 36983 Lt), bei pinigai (145,1% ir 331,9% arba 22192 Lt ir 50743 Lt), pirkėjų įsiskolinimas (1400% ir 4601,8% arba 38037 Lt ir 125031 Lt), atsargos (38,1% ir 43,7% arba 57485 Lt ir 65862 Lt), išskyrus kitus įsiskolinimus, kurie 2008 m. padidėjo 39,6%, t.y. 8244 Lt, o 2008 m. sumažėjo 50,8% - 10578 Lt. Tačiau nors kiti įsiskolinimai ir sumažėjo, bet duomenys rodo, jog įmonėje problemos kyla dėl atsiskaitymų su pirkėjais ir klientais, nes pastebimi didžiausi per vienerius metus gautinų sumų straipsnio pakitimai. Dėl augančių įsiskolinimų didžiausia įtaka turi savivaldybės finansuojamos įmonės mokyklos, darželiai. Šio metu didėja ir privačių asmenų bei daugiabučių namų savininkų skolos. Tai, darbo autoriaus, nuomone susiję su UAB “Dainava” klientų mokumo bei perkamosios galios susilpnėjimų. Trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo tiek vienais, tiek kitais metais ir didžiausią įtaką tam turėjo atsiskaitymai su tiekėjais; savo trumpalaikių įsiskolinimų bankui įmonė nesumažino nei 2007, nei 2009 m., netgi ryškiai padidino (2008 m. – 15,4%, o 2009 m. – 70,9%). Padidėjo ir kitos apmokėtinos sąskaitos (4026,3, 31650,2), bei mokesčių rezervai (136,8, 176,5). Ilgalaikių įsipareigojimų įmonė įgijo tik paskutiniaisiais metais ir tai sudarė 257505 Lt. Žymus yra ir nuosavo kapitalo padidėjimas (2008 m. – 103,9, t.y. 174373 Lt, o 2008 m. – 187,2, t.y 314080 Lt). 3.2. Horizontali analizė Horizontaliosios balanso analizės duomenys rodo, jog ši įmonė susiduria su trūkumais atsiskaitymo sferoje, bei įsiskolinimo didėjimo problemomis. 2 lentelė. Horizontalioji pelno (nuostolio) ataskaitos analizė (2008 – 2009 m. lyginant su 2007 m.)         Pasikeitimai palyginti su 2007 m. Rodikliai 2007 2008 2009 suma, Lt % suma, Lt % Pardavimai 483603 3911494 5123307 3427891 708,8 4639704 959,4 Parduotos produkcijos savikaina 406226 3034320 81729,88 2628094 647,0 -324496,1 -79,9 Bendrasis pelnas 77377 877174 1118849 799797 1033,6 1041472 1346,0 Veiklos išlaidos 68184 698468 964311 630284 924,4 896127 1314,3 Veiklos pelnas 9193 178706 154538 169513 1843,9 145345 1581,0 Ypatingoji veikla-netekimai 879 917 2787 38 4,3 1908 217,1 Pelnas iki apmokestinimo 8314 177789 151751 169475 2038,4 143437 1725,2 Pelno mokestis 919 3005 12044 2086 227,0 11125 1210,6 Grynasis pelnas 7395 174784 139707 167389 2263,5 132312 1789,2 Horizontalioji pelno (nuostolio) ataskaitos analizė rodo, kad 2008 ir 2009 m. įmonė buvo pelninga, nors absoliuti gauto grynojo pelno suma lyginant 2008 ir 2009 m. sumažėjo, todėl ir atliekant analize pagal 2007 m. matome mažėjimo tendenciją: 2008 m. – 2263,5 padidėjimas, o 2009 m. – 1789,2 padidėjimas. Šiam pelno sumažėjimui įtaką darė tokie svarbiausi veiksniai: 2008 m. teigiamą įtaką – pardavimų padidėjimas 3427891 Lt arba 708,8; 2009 m. teigiamą įtaką – produkcijos savikainos mažesnis padidėjimas lyginant su 2008 m., t.y. 2329717 Lt arba 573,5; 2008 m. neigiamą įtaką – parduotos produkcijos savikainos padidėjimas 2628094 Lt arba 647; 2009 m. – pardavimų skaičiaus mažesnis padidėjimas lyginant su 2008 m., t.y. 3371189 Lt arba 697,1. Tačiau šių veiksnių įtakai atskleisti turi būti atlikta pelningumo rodiklių analizė, nes palyginimas su praėjusiais laikotarpiais nesuteikia jokio pagrindo spręsti apie absoliutų pasiektų rezultatų lygį. Tokia horizontali analizė parodo tik bendrą finansinės būklės vaizdą ir bendras finansinės būklės kitimo tendencijas, kurių priežasčių analizė turi būti nuodugnesnė. Vertikalios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais. Kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų , pasyvų, pelno, pardavimų suma ir pan. Taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Atliekant keleto metų analizę, ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pakeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. 3 lentelė UAB “Dainava” vertikalioji balanso analizė (2007-2009 m.) UAB “Dainava” aktyvų struktūros analizė rodo, kad pirmaisiais metais ilgalaikis turtas sudarė mažiausią aktyvų dalį, t.y 39, neatsižvelgiant į sukauptas pajamas ir ateinančio laikotarpio sąnaudas, o sekančiais metais jo lyginamoji dalis jau sudarė 53, tam didžiausią įtaką turėjo pastatų įsigijimas (47,3), taip pat padidėjo ir įrengimų bei transporto priemonių lyginamasis svoris visame ilgalaikiame turte lyginant su 2007 m., didžiausią dalį - 64 sudarė 2009 m.. Per nagrinėjamus 2007, 2008, 2009 m. kitų įrenginių ir įrankių dalis ilgalaikiame turte mažėjo (2006 m.–21,9; 2007 m.-17,8; 2008 m.-8,5), kaip jau buvo minėta, įmonė įsigijo pastatų 2008 m. ir tai sudarė 47,3 visame ilgalaikiame turte, 2009 m. dalį jų pardavė ir pastatų dalis sumažėjo iki 22,8. Transporto priemonių dalies kitimas neturėjo kryptingos tendencijos, nes 2007 m. transporto priemonės sudarė 78,1, 2008 m.-35, o 2009 m. – 68,6 visame ilgalaikiame turte. Tai normali ilgalaikio turto struktūra, nes joje dominuoja aktyvi turto dalis, kuri nesikeičia. Didėjantis ilgalaikio turto dalies lyginamasis svoris rodo, jog įmonė didina ilgalaikio turto elementus, kurie reikalingi jos veiklai vystyti. Konkretesnes išvadas galima padaryti tik atlikus detalesnę analizę. 3.3. Santykinių rodiklių analizė Tuo tarpu trumpalaikiame turte per nagrinėjamus 3 metus įvyko daug pakitimų, kieno įtakoje trumpalaikio turto dalis visuose aktyvuose sumažėjo nuo 58 iki 35.(žr. 1,2,3 diagramas). Pastebima teigiama atsargų ir kitų įsiskolinimų mažėjimo tendencija, taip pat didėja pinigų suma banko sąskaitoje ir kasoje, tačiau kuo toliau tuo daugiau įmonė susiduria su pirkėjų įsiskolinimo didėjimo problema; pirkėjų įsiskolinimo nuo 2007 m. iki 2009 m. išaugo nuo 1,4 iki 30,4. Kiekvienų metų ilgalaikio turto struktūros kitimo tendencija pavaizduota 4 diagramoje. Savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų analizė rodo, kad įmonės veikla 2007 m. buvo finansuojama iš nuosavo kapitalo: nuosavas kapitalas 2007 m. sudarė 50.8, trumpalaikiai įsipareigojimai 2007 m.– 49.2 , o ilgalaikiai įsipareigojimai 2007 m.– 0. Tačiau 2008 m. ir 2009 m. įmonė savo veiklą pradėjo finansuoti iš skolinto kapitalo; jis sudarė 2008 m. 51,4, 2009 m. – 59.9, o nuosavas kapitalas 2008 m. – 48,6, 2009 m. – 40,2. Veiklos sąnaudų analizė 2007 2008 2009 2007 I pusm. Veiklos sąnaudos 1.579.661 1.752.505 3.004.330 844.006 Firma gyvuoja dar palyginti nedaug laiko, tai ganėtinai apsunkina nuoseklią jos veiklos analizę. Šiuo metu UAB “Dainava” viso turi sukaupusi turto ir nuosavybės už 1 002 090 lt. Ilgalaikis turtas šioje sumoje sudaro pagrindinė esmė, nes jo firma turi gan daug. Be veik visas transporto yra nuosavas. Iš ilgalaikio turto svarbesnę vietą užima pastatai, katilinės, šilumos trasos. Viso ilgalaikio turto nuo praeitų metų padaugėjo apie 5000 lt.: buvo įsigyta transporto priemonė ir patobulinta orgtechnika. Trumpalaikio turto pagrindą sudaro gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Jis nuo praeitų metų padidėjo beveik dvigubai ir šiuo metu yra 457 800 lt. Trumpalaikį turtą lyginant su įmonės trumpalaikiais įsipareigojimais galima spręsti apie firmos likvidumo rodiklį. Jis gan optimalus šis rodiklis yra 1,38. Tai rodo, kad firmai gali padengti savo trumpalaikius įsipareigojimus. Šis rodiklis per pastaruosius metus sumažėjo 28 procentais, o tai verčia susimąstyti apie trumpalaikių įsipareigojimų tolimesnį padengimą. Reikėtų sumažinti skolas tiekėjams, ką padaryti esant šiuolaikiniam ekonomikos lygiui yra gana sunku, kadangi, už realizuotą produkciją sunku atgauti pinigus. UAB “Dainava” bendrovei yra labai svarbu, kad jos kapitalas nemažėja ir ji sugeba tvarkytis iš savo uždirbamo pelno. Nemažą dalį firmos trumpalaikių įsipareigojimų sudaro skolos tiekėjams ir kitos mokėtinos sumos. Kad trumpalaikiai įsipareigojimai didėja, gali būti kaip neigiamas rodiklis Bendrovės veiklai apibūdinti. Per metus jie padidėjo 191 520 lt. Todėl, dėl neatsiskaitymo laiku, tai yra pinigų įšaldymo vėluoja atsiskaitymai su darbuotojais, tiekėjais bei kitomis įstaigomis. Kaip matyti iš pelno nuostolio ataskaitos pardavimai padidėjo 329 410 lt., bet tuo pačiu išaugo ir savikaina. Nors padidėjo pardavimai, bet dėl išaugusios savikainos, kurią sąlygoja dabartinė ekonominė padėtis, gaunama pelno dalis sumažėjo. Dėl jo sumažėjimo mažiau buvo paskiriama ir į rezervus. Per dalį 2006 m. pardavimų suma buvo beveik tokia pati kaip per visus 2006 - 2008 m. Tai galima paaiškinti, kad iš pradžių buvo vykdomos sudarytos šilumos tiekimo sutartys ir jų sąlygos, tačiau, prastėjant padėčiai, prastėjo atsikaitymai. Kai kurie buvę potencialūs klientai patyrė didelių nuostolių, dėl to tapo labai rizikinga su jais dirbti ar per juos realizuoti savo paslaugas. Santykinis akcinio kapitalo pelningumas ir jo sumažėjimas rodo, kad per 2006 m. pelno gavimas akcinio kapitalo vienetui sumažėjo 31 procentu, o tai sąlygoja pardavimai su didesnėmis sąnaudomis. Visi pelningumo rodikliai per 2007 m. yra sumažėję. Iš to galima daryti išvadą, kad reikia susirūpinti: 1. ar teisingai naudojamas firmos turtas ( apie ką galima spręsti iš turto pelningumo rodiklio sumažėjimo 25 procentais); 2. dėl pakilusios prekių savikainos – ar pakankamas skirtumas tarp parduodamų prekių kainos ir jų pardavimo savikainos.Tai rodo bendrojo pelningumo rodiklis, kuris per ataskaitinius metus sumažėjo 13 procentų. Taip pat tai rodo ir pardavimų sąnaudų rodiklis, kuris išaugo net 316 procentų. Iš finansinio statuso rodiklių padidėjo tik manevringumo rodiklis. Jis išaugo 43 procentais ir rodo, kokią dalį nuosavo kapitalo sudaro trumpalaikiai turto komponentai. Sumažėję likvidumo ir bendrojo mokumo rodikliai rodo blogėjančią finansinę padėtį. Mažėjantis likvidumo rodiklis rodo, kad auga trumpalaikiai įsipareigojimai, o mažėja trumpalaikis turtas ir ateityje bendrovei gali kilti keblumų dėl trumpalaikių įsipareigojimų vykdymo. Mokumo rodiklis rodo kaip firma geba vykdyti visus savo įsipareigojimus. Prie visų kitų rodiklių sumažėjimo prisideda ir išteklių valdymo rodiklių mažėjimas. Tai rodo neracionalų jų panaudojimą. Išvystytos rinkos sąlygomis kiekvienas verslas patiria didesnę ar mažesnę riziką. Daugelis įmonių negali garantuoti, kad jų veiklos visą laiką bus tęstinos, nes įmonių vadovai, siekdami didesnio pelno, imasi rizikingos veiklos, todėl jie turi mokėti įvertinti savo verslo riziką, žinoti jos ribas ir neperžengti jų, kad nepatirtų bankroto. Dažniausiai pasitaikantys vidiniai bankroto veiksniai yra vadovybės nekompetentingumas bei vadovavimo patirties nebuvimas. Tačiau ne tik vidinės priežastys gali sukelti bankroto grėsmę, bet ir išorinė aplinka: infliacija, mokesčių ir kiti įstatymai, valiutų santykio pakitimai bei kitos priežastys. Bankroto problema dažniausiai iškyla tada, kai įmonė neturi pakankamai pinigų trumpalaikiams įsipareigojimams likviduoti. Tada turi būti keliamas klausimas, ar likviduoti įmonę, ar ją reorganizuoti. Įmonių bankroto grėsmės įvertinimas yra būdas kiekybiniais parametrais įvertinti įmonių būklę, nustatyti negatyvias įmonių būklės tendencijas. Bankroto teorijos pradininkais galima laikyti C.Merwin, A.Winakor ir R.Smith, P.Fitzpatrick bei W.Hickman (1920-1930 m.), kurie siūlė skaičiuoti 1-3 skirtingus rodiklius norint nustatyti įmonės bankroto grėsmę. Vėliau paaiškėjo, kad vieno rodiklio nepakanka bankrotui numatyti ir imtasi ieškoti naujų, efektyvesnių modelių bei metodikų. Pirmieji bankroto prognozavimo modeliai ilgą laiką nerado pritaikymo srities užsienio šalyse dėl sudėtingos koeficientų skaičiavimo metodikos. Bankroto teoriją taip pat plėtojo įvairių šalių mokslininkai: W.Beaver, A.Kovaliov, R. Lisas, R.Taffler ir H.Tisshaw, kurie siekė sukurti kompleksinį įmonės būklę įvertinantį indikatorių. Nemažą indėlį į tyrimus įdėjo W. Beaver (1991 m.), kuris išnagrinėjo bankrutavusių įmonių koeficientų trendus ir palygino juos su tais koeficientų trendais, kurie galėtų būti naudojami bankrotui diagnozuoti. Skaičiavimams jis naudojo trumpalaikio mokumo (likvidumo), apyvartinio kapitalo, pinigų srautų ir bendrojo įsiskolinimo santykio, turto pelningumo, turto, įsigyto iš skolinto kapitalo, koeficientus. Galutiniame rezultate, geriausiai bankroto prognozes atspindėjo pinigų srautų ir bendrojo įsiskolinimo santykinis rodiklis. Daugelio autorių tyrimai parodė, kad bankroto tikimybei įvertinti efektyviausias būdas yra naudoti finansinių ataskaitų duomenis, atitinkamai juos lyginti, interpretuoti, skaičiuoti santykinius rodiklius. Dabartiniu metu bankrotams prognozuoti dažnai naudojamas Z modelis, dar vadinamas Altman modeliu. Šio modelio esmę sudaro tai, kad įmonės veikla įvertinama santykiniais rodikliais, iš kurių išvedamas apibendrinantis specialus Z rodiklis- literatūroje vadinamas zeta modeliu. Jis apskaičiuojamas naudojant diskriminantinės analizės būdą, kuriuo nustatomi koreliacinės tiesinės funkcijos parametrai. Taikant šį būdą įmonės suskirstomos į dvi klases: nepatikimas įmones, kurioms gresia bankrotas ir patikimas įmones, kurios sugeba išvengti bankroto. Toks įmonių skirstymas pagrįstas dviem savybėmis: įmonių trumpalaikio mokumo sugebėjimu ir finansiniu stabilumu, kurį nusako skolintų lėšų ir turto santykis. Įmonei gresia bankrotas tada, kai padidėja nuostoliai, įsiskolinimai ir mažėja trumpalaikis mokumas. Norint išvengti bankroto, reikia mokėti surasti tokią lygybę diskriminacinės ribos, kuri suskirstytų galimus rodiklių derinius į minėtas grupes: 1. atspindinčias įmonių bankroto galimybes; 2. teigiamas veiklos prognozes. Vėliau bankroto tikimybių metodikas nagrinėjo daugelis kitų autorių. Tačiau didžiausią indėlį į bankroto prognozavimą įnešė amerikiečių ekonomistas E.I.Altman (1968), kuris modifikavo jau kitų ekonomistų Z modelį. Pirmajame jo modelyje tiesine funkcija bankroto tikimybė buvo apskaičiuota remiantis dviem rodikliais: Z = – 0,3877 – 1,0736 Kl + 0,0579 Kfp čia: Kl (likvidumo koeficientas) = ; Kfp (finansinio priklausomumo koeficientas) = . Šio modelio patikimumas siekė tik 50 proc. Pateikiamos tokios bankroto tikimybės, priklausančios nuo apskaičiuotos Z koeficiento reikšmės: ♦ jei Z = 0, tai bankroto tikimybė yra 50 procentų; ♦ jei Z0, tai bankroto tikimybė didesnė nei 50 procentų ir didėja, didėjant Z koeficientui. Tačiau šiuo modeliu nebuvo galima tiksliai nustayti bankroto grėsmės, nes skaičiuojant neatsižvelgiama į tokius svarbius rodiklius kaip pelningumas, rentabilumas, aktyvų apyvartumas ir pan. Todėl jis buvo toliau tobulinamas, kol įgavo penkių rodiklių pavidalą. Patobulintas modelis, kuris pagrįstas multiplikacine-diskriminantine analize, leido atskirti bankrutuojančias įmones nuo nebankrutuojančių. Šiuo modeliu E. Altman tirdamas bankrutuojančias ir nebankrutuojančias įmones, pasiekė puikių rezultatų, kurių patikimumas siekė 95 proc. Jis numatė skirtingas bankroto tikimybės apskaičiavimo formules įvairių tipų įmonėms: ◦ gamybinėms įmonėms, registruotoms vertybinių popierių biržoje; ◦ įmonėms, kurių akcijos nekotiruojamos biržoje; ◦ paslaugų įmonėms. Bankroto tikimybė (Z) gamybinėms įmonėms, kurios registruotos vertybinių popierių biržoje, pagal E. Altman modelį nustatoma taip: Z = 1,2X1 + 1,4X2 + 3,3X3 + 0,6X4 + 1,0X5 Čia: X1 - grynasis apyvartinis kapitalas dalintas iš turto; X2 - nepaskirstytas pelnas dalintas iš turto; X3 - veiklos pelnas prieš apmokestinimą dalintas iš turto; X4 – akcinis kapitalas dalintas iš skolinto kapitalo; X5 – pardavimų pajamos dalintos iš turto. Taikant šį metodą įmonės, priklausomai nuo gautos z reikšmės, yra suskirstomos į keturias grapes: • Z reikšmė 1,8 ir mažiau, tai bankroto tikimybė labai didelė; • jei Z reikšmė nuo 1,81 iki 2,7, tai bankroto tikimybė didelė; • jei Z reikšmė nuo 2,71 iki 2,9, tai galimas bankrotas; • jei Z reikšmė 3 ir daugiau, tai bankroto tikimybė labai maža. Kritinė Altman indekso reikšmė, gamybinėms įmonėms, kurios registruotos vertybinių popierių biržose, buvo apskaičiuota remiantis statistinės atrankos taisyklėmis ir sudarė 2,675. Naudojant penkių veiksnių modelį, įmonių bankroto galimybė per vienerius metus nustatoma iki 95 proc. tikslumu. Atvejai, kai modelio Z reikšmė rodė, kad įmonėms bankrotas negresia, bet jos bankrutavo, sudarė 6 proc., ir kai buvo numatomi bankrotai, o įmonės nebankrutavo ir tęsė veiklą, tik 3 proc. Tačiau šių penkių rodiklių modelio naudojimas ribotas įmonėms, kurių akcijos nėra kotiruojamos vertybinių popierių biržoje. Tai paskatino Altmaną parengti modelio variantą, skirtą įmonėms, kurių akcijos nekotiruojamos biržoje ir bankroto tikimybė nustatoma taip: Z = 0,717X1 + 0,847X2 + 3,107X3 + 0,42X4 + 0,995X5 Čia: X1 - grynojo apyvartinio kapitalo efektyvumas, išreikštas grynojo apyvartinio kapitalo ir viso turto santykiu; X2 - sukaupto kapitalo efektyvumas, išreikštas nepaskirstytojo pelno ir viso turto santykiu; X3 - bendrasis pelningumas, išreikštas bendrojo pelno ir viso turto santykiu; X4 - skolos padengimo nuosavu kapitalu santykis, išreikštas nuosavo kapitalo ir skolinto kapitalo santykiu; X5 - turto apyvartumas, išreikštas pardavimų ir viso turto santykiu. Šiuo atveju ribinė Z reikšmė lygi 1,23 ir vertinant bankroto tikimybę reikia atsižvelgti į tokias Z reikšmes: ♦ jei Z>2,90, tai įmonė gali išvengti bankroto; ♦ jei Z2,6, tai įmonė gali išvengti bankroto; • jei Z

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!