Turizmo ir rekreacijos raida Senovės Romoje

Turizmo ir rekreacijos raida Senovės Romoje 1. Įvadas Turizmo bei rekreacijos raida civilizacijų istorijoje svarbi daugeliu atžvilgiu. Pirmiausia, tai tam tikras kultūros brandos požymis, jos socialinių bendrijų bei jų atstovų mentaliteto išraiška. Neatsitiktinai turizmas ir rekreacija suklestėjo būtent tose kultūrinėse terpėse, kurios pasiekė ypatingų aukštumų civilizacijos evoliucijos procese. Viena reikšmingiausių tokių terpių, be abejo, Senovės Roma, praturtinusi pasaulio istoriją praktiškai visais atžvilgiais. Galima teigti, jog antikinėje Romos valstybėje glūdi daugumos šiuolaikinės visuomenės kultūros aspektų šaknys. Turizmas ir rekreacija svarbūs ir tuo, jog tai vienas iš galimų būdų atsirasti civilizacijai kaip kelių ar keliolikos kultūrų sintezei. O tokiai sintezei būtini tarpkultūriniai kontaktai: “Galimybę vienai kultūrai suvienyti sudėtingą pačių įvairiausių išradimų kompleksą, kurį mes vadiname civilizacija, lemia skaičius ir įvairovė kultūrų, su kuriomis ji bendradarbiauja , laikydamasi bendros strategijos.”1 Neatsitiktinai praktiškai visos didžiosios senovės civilizacijos kūrėsi ir vystėsi kelionėms palankioje geografinėje padėtyje (Egiptas prie Nilo, Mesopotamija – prie Tigro ir Eufrato, Graikija – apskritai jūrinė valstybė, ir t.t.). Ne išimtis ir Romos valstybė, kuri įsigalėjo Viduržiemio jūros pakrantėje, tad turėdama praktiškai idealias sąlygas kontaktuoti su visomis šio baseino kultūromis. Būdami ganėtinai (bent jau tų laikų prasme) tolerantiški, romėnai sugebėjo perimti kitų kultūrų laimėjimus, atradimus, pritaikyti juos savo terpėje, ir daugeliu atveju – patobulinti. Klasikinis to pavyzdys – romėnų ir graikų kultūrų neatsiejamumas, tačiau akivaizdu, jog būta įtakos, tegu ir ne tokios ryškios, ir iš kitur (Egiptas, finikiečiai, judėjų kultūra, Tarpupio valstybės, galų gale ir užkariautųjų Vakarų Europos genčių patirtis). Galiausiai turizmą bei rekreaciją galima traktuoti kaip vieną iš “sąmoningumo” aspektų (panašiai kaip N.Eliasas interpretuoja etiketo reikšmę civilizacijos ir žmonijos raidai apskritai). Tai neatsiejama civilizacijų analizės dalis, kuri sutelkia dėmesį “į tekstus anapus teksto – į didesnius, daug bendresnio pobūdžio kultūrinius derinius, kuriuos, priešingai negu atskirus tekstus, sunku tiksliai aprašyti ir atriboti laike ir erdvėje.”2 Orientuodamiesi būtent į šį diskursą ir pabandysime aptarti Romos turizmo bei rekreacijos raidą Senovės Romoje šiame darbelyje, stengdamiesi akcentuoti tiek tiesiogines minėtų reiškinių formas, tiek ir platesnius jų reikšmės kontekstus pasaulio istorijoje. 2. Turizmas ir rekreacija Senovės Romoje Romos iškilimo istorija pirmiausia sietina su paslaptingaisiais etruskais, kurių įtaka lotynų gentims abejonių nekelia. Apie šią tautą informacijos yra likę gana mažai, tačiau faktai kalba apie aukštą etruskų kultūros lygį. Jau VI a. pr. Kr. etruskai Italijoje valdė plačią teritoriją, tad žemyne jiems darėsi ankšta. Tuo metu sustiprėjo jų laivynas, ir etruskai ėmė siekti didžiosios valstybės padėties antikiniame pasaulyje. Vienas reikšmingiausių jų pasiekimų – Korsikos salos užėmimas, kur įvyko ir pirmas didelis susidūrimas tarp jų ir graikų. Po mažu šiame regione įsivyrauja etruskų hegemonija tiek sausumoje, tiek jūroje: Viduržemio jūros baseine etruskai tampa jėga, prilygstančia graikams ir kartaginiečiams.Sudarę ilgalaikę sąjungą su Kartagina, etruskai plačiai išvystė prekybą Viduržemio jūroje (ypač vakariniame jos baseino regione) bei turėdami stiprų sąjungininką galėjo geriau pasipriešinti graikų galybei.3 Tačiau laikui bėgant etruskų jėgos silpo, pirmiausia, pačioje Italijoje, kur vis labiau augo Romos įtaka. 307 m. pr. Kr. etruskų laivynas dar dalyvavo žygyje į Sirakūzus, kad padėtų vietiniams graikams atsilaikyti prieš kartaginiečius, tačiau tai jau paskutinė žinoma jų karinė akcija jūroje. Ir sausumoje juos persekiojo nelaimės: 309 m. etruskus prie Vadimono ežero sumušė romėnai, po ko etruskai jau nebeatsigavo.4 Iš šio trumpo ekskurso į etruskų istoriją matyti, jog ši tauta buvo pasiekusi gana aukštą išsivystymo lygį: apie tai byloja ne tik jų įsiviešpatavimo Viduržemio jūros regione faktas, bet ir jų meno dirbiniai, socialinės struktūros ir pan. Apie turizmą (arba, tiksliau, jo užuomazgas – karines ir prekybines keliones) galima pasakyti tą patį: etruskai turėjo stiprų laivyną, kurio dėka galėjo ne tik atsilaikyti prieš graikų spaudimą, bet ir plačiai prekiauti visame Viduržemio jūros baseine, o ypač, kaip jau minėta, Vakarinėje jo dalyje. Šią etruskų patirtį be abejonės vėliau išnaudojo ir dar labiau patobulino romėnai. Dar didesnę etruskų įtaką romėnams galima įžvelgti rekreacijos ir apskritai gyvenimo būdo sferoje. Bene reikšmingiausias etruskų (o vėliau romėnų) miestų įvykis būdavo viešosios žaidynės, kurias dažniausiai sudarydavo žirgų lenktynės ir kumštininkų kovos. Reikšminga laiko leidimo forma buvo ir cirkas, įvairaus pobūdžio vaidinimai. Apie etruskų sportą daug byloja išlikusios freskos, vaizduojančios šuolininkus, disko metikus, dvikinkių rungtys ir pan.5 Daugelis šių dalykų taip pat buvo paveldėti ir išplėtoti romėnų. VI a. pr. Kr. pabaigoje iš etruskų išsivadavusi ir nepriklausomybę paskelbusi Roma po mažu tampa galinga valstybe: ji įsigali visame Apeninų pusiasalyje, Sicilijoje. Imperijos klestėjimo laikais romėnai kolonizavo Afrikos Viduržemio pajūrį, atstatė sugriautą Kartaginą, valdė Egiptą, prisijungė Mesopotamiją, Armėniją, buvusias graikų kolonijas Juodosios jūros pakrantėse. Ne mažesni pasiekimai ir Vakaruose: čia romėnų valdos siekė net iki Britanijos. Tokiems didžiuliams užkariavimams bei pasaulinės imperijos sukūrimui reikėjo labai gero jūreivystės bei apskritai keliavimo išmanymo. Šioje srityje, be jau minėtųjų etruskų, didžiulę įtaką romėnams padarė graikai, nors dera pripažinti ir pačių romėnų nuopelnus tobulinant gautąsias žinias.6 Romėnai labai ištobulino bei išplėtė komercinių kelionių sistemą, kitaip sakant, prekybą (ypač grūdais, kurie buvo gyvybiškai reikalingi dideliam Romos miesto gyventojų skaičiui). Paraleliai vystėsi ir laivininkystė, plėtėsi uostų statyba. Apie romėnų laivų dydį galima spręsti iš to, jog jais iš Egipto į Romą buvo pervežti obeliskai, svėrę po 500 tonų! Manoma, jog imperijos klestėjimo laikų romėnų laivų keliamoji galia siekė net 700 tonų ir daugiau7. Iš rašytinių šaltinių žinoma, jog didieji laivai buvo statomi su kajutėmis, termomis pramogoms. Plutarchas mini Egipte pastatytą teserokontorą, kuri turėjo 10 denių, 4000 irklininkų ir 3000 kareivių. Be abejo, ne visi romėnų laivai buvo tokie gigantiški: gausiai statyti vadinamosios liburnos – nedideli, judrūs laiveliai. Taip pat ne visi laivai buvo irkliniai: gana gausiai buvo naudojamos ir burės.8 Kaip jau minėta, romėnai laivybos meną gerokai patobulino, pralenkdami tiek graikus, tiek etruskus. Kai kurios dažniau naudotos jūrinės trasos netgi buvo išmatuotos stadijomis, buvo sudaryti aprašymai (vadinamieji “itineraria”). Juose aprašytos pakrantės, nustatytos seklumos, pažymėtos prieplaukos, švyturiai (žymiausias Viduržiemio jūros baseine buvo Faro švyturys, matomas už 50 kilometrų). Atviroje jūroje romėnai orientuodavosi pagal kryptį ir kelyje išbūtą laiką. Naudojo svambalą – svarstį, į kurios įdubimą būdavo prileidžiama lajaus. Svambalui atsitrenkus į dugną, prie lajaus prilipdavo grunto, iš kurio mokėta pažinti dugną, ir pagal jį nustatyti upių žiočių, kranto artumą. Taip pat jūroje orientuotasi išleidžiant iš laivo balandžius (kurie skrisdavo į artimiausią sausumą), stebint vandens drumstumo, gyvūnijos pakitimus. Vėliau išmokta nustatyti buvimo vietą astronominiais metodais, po ko jūreivystė dar sparčiau tobulėjo9. Kuomet buvo užkariautos visos pagrindinės Viduržemio jūros baseino valstybės, romėnai labai daug dėmesio ėmė skirti sausumos kelių tvarkymui. Čia taip pat buvo pasiekta puikių rezultatų: ypač geri vieškeliai nutiesti į Mažąją Aziją, keliai per Alpes, Pirėnus, link Britų salų. Manoma, jog Romos imperijoje buvo nutiesta keli tūkstančiai kilometrų kelių, kuriuos išmatavo matininkai (dimensoriai) ir pažymėjo mylių stulpais (miliarijais)10. Senovės Romos “turizmo” geografija buvo labai plati, aprėpianti praktiškai visą Viduržemio jūros baseiną bei didžiules sritis už jo. Tiesa, karalystės laikotarpiu, prekybiniai ir kariniai santykiai dar nebuvo įgavę tokio globalaus masto: tačiau dėl patogios Romos geografinės padėties (per ją ėjo prekybos keliai iš Tibro žiočių į Italijos gilumą), pirklių ir amatininkų judėjimas buvo nuolatinis.11 Bet po Punų karų, kuomet Roma (tuomet jau respublika) tapo bene galingiausia regiono valstybe, geografinis kelionių diapazonas smarkiai išsiplečia: sugriovus Kartaginą, užkariaujama Sirija, Makedonija, Graikija. Tarp Romos ir provincijų įsivyraudavo pastovūs kontaktai: nukariautas šalis valdydavo vietininkai ir jų administracinis aparatas, iš sričių į Romą buvo gabenamos įvairios prekės, derlius ir pan. Dar daugiau provincijų atsiranda Romos imperijos laikotarpiu: prijungiamos didžiulės Galijos, Ispanijos teritorijos ir t.t. Tačiau nuo II a. vidurio imperija silpsta ir naujiems užkariavimams jėgų nebeturi.12 Šiaip ar taip, romėnai savo karinėmis bei prekybinėmis kelionėmis smarkiai praplėtė tuometinio pasaulio vaizdą: vakaruose pasiekta Britanija, Airija, spėjama, kad buvo romėnų laivai ir Baltijos jūroje, Norvegijoje, rytuose plaukiota Juodojoje jūroje, pasiekta Kaspija, rasta užuominų apie Kaukazo kalnus, apie pirklių keliones į Kiniją ir Indiją. Susidomėta ir Afrika, ypač Egiptu, Atlaso kalnais. Buvo iškelta Afrikos apiplaukimo idėja.13 Kelionės (ypač jūros kelinės) tampa nuolatiniu romėnų literatūros objektu: rašomi kelionių aprašymai, geografiniai veikalai ir pan. Ypač įdomu stebėti besikeičiantį Romos piliečių pasaulio vaizdą utopijose: tokio pobūdžio veikaluose paprastai egzistuoja tam tikras “aukso amžiaus” ar “palaimintos vietos” motyvas. Pastebėta, jog tokiu idealizacijos objektu paprastai tapdavo tos vietovės (dažniausiai salos), kurios būdavo kūrinio rašymo laikotarpiu būdavo žinomo pasaulio paribyje: Heraklio stulpai, vėliau įvairios Atlanto vandenyno salos (Maderų, Kanarų, Azorų) ir pan.14 Labai svarbu tai, kad Romos imperijos laikotarpiu, kelionės tampa ne tik diktuojamos racionalių sumetimų (politinių ar komercinių), bet atsiranda ir moksliniai bei pramoginiai aspektai, priartinantys jas prie šiuolaikinio turizmo sampratos. Štai Nerono valdymo metais buvo surengta ekspedicija Nilo aukštupiui ir versmėms tirti, aprašyta Senekos. Tokio pobūdžio kelionės jau nebeturi tiesioginės naudos sumetimų – Nilo aukštupio mįslės įminime neslypi joks racionalus poveikio Romos valstybei, išskyrus grynai intelektualinį interesą. Be to iš Senekos aprašytos kelionės galima daryti išvadą, jog senovės romėnai žinojo arba bent jau buvo arti turizmo kaip pramoginės kelionės malonumo suvokimo (minimos įvairios egzotiškos įdomybės: raganosiai, krioklys tarp dviejų uolų ir pan.)15. Labai svarbi Senovės Romos “turizmo” forma buvo užmiesčio ar kaimo dvarai bei laiko leidimas juose. Daržininkystė ir sodininkystė Romoje buvo labai populiari ir naudinga komercine prasme, nes milijoninė sostinė nuolat jautė įvairių produktų poreikį. Turtingieji Romos piliečiai užmiestyje įsirengdavo nuostabius dvarus bei vilas, tiesa, laiką ten dažniausiai leisdavo politinių audrų ar tremties atveju. Šiaip ar taip, iškalbingai byloja Varono žodžiai, jog visa Italija – tai vaismedžių sodas, ar Strabono frazė, visą vakarinę Apeninų pusiasalio dalį pavadinanti ištisiniu sodu. Tad galimas daiktas, jog pats Italijos gamtos grožis skatino šį “užmiesčio” ar “kaimo turizmą” Senovės Romoje. Be to pasodinti savo sode retos veislės vaismedžių, išauginti neregėtų užjūrio vaisių Romos aristokratai laikė garbės dalykų, tad galime kalbėti ir apie savotišką sodininkystės ir “kaimo turizmo” madą romėnų visuomenėje.16 Nemažesni romėnų nuopelnai ir rekreacijos raidos istorijoje. Kaip ir turizmo atveju, romėnai čia įsisavino ankstesniųjų kultūrų patirtį (etruskų, graikų, egiptiečių ir pan.) bei praturtino ją savomis naujovėmis. Apskritai galima teigti, jog senovės romėnai buvo viena labiausiai savo laisvalaikio praleidimą akcentavusių senovės tautų, ką, matyt, sąlygojo aukštesnis ekonominis išsivystymas, galimybė valdantiems sluoksniams gyventi prabangoje ir t.t. Turtingieji romėnai daug dėmesio skyrė savo buičiai, namams, jų išvaizdai: kambarių sienos buvo išpuoštos freskomis, grindys papuoštos mozaikomis, baldai išdailinti meniškais gyvulių, augalų atvaizdais iš bronzos, aukso, dramblio kaulo. Kambariuose ir vidiniame namo kiemelyje stovėdavo graikų arba romėnų skulptorių darbo statulos ir biustai17. Turtingam romėnui patarnaudavo šimtai vergų, kurių funkcijos buvo pačios įvairiausios: gydytojai, mokytojai, muzikantai, dailininkai ir pan. Dažnai vergai, ypač kilę iš Graikijos, būdavo labiau išsilavinę už savo šeimininką. Gatvėje kilmingieji romėnai buvo vergų nešami neštuvuose. Vienas ryškiausių Romos rekreacijos akcentų – imperatorių įsakymu statomos termos, pirtys, kuriose būdavo šilto ir šalto vandens baseinai. Termos buvo atviros visiems laisviesiems žmonėms, dažnai romėnai čia praleisdavo visą dieną.18 Termos turėjo gerokai platesnė paskirtį nei higienos palaikymas mieste. Marmuru išklotose salėse, galerijose buvo malonu pasivaikščioti, būdavo įrengiamos erdvios patalpos sportiniams žaidimams, tavernos, užkandinės, poilsio kambariai, bibliotekos, paveikslų, skulptūrų parodų kambariai, sodai, fontanai. Visa tai į termas pritraukdavo daugybę žmonių, kurie čia leisdavo laiką, ilsėdavosi, dalindavosi naujienomis. Kiekvienas leisdavo laiką pagal savo skonį: vieni sportuodavo, kiti skaitydavo, vaikštinėdavo, klausydavosi filosofų ar politikų diskusijų19. Kitaip sakant, romėnų termos iš esmės buvo labai modernus reiškinys, panašus į šiuolaikinius pramogų kompleksus ar sanatorijas: vienoje vietoje buvo sukoncentruota visa sistema įvairių tipų laisvalaikio praleidimo formų, tenkinančių tiek fizinius, tiek intelektualinius individo poreikius. Svarbi Senovės Romos gyventojų laiko praleidimo forma buvo įvairiausi imperijos sostinėje vykstantys renginiai: cirkas, triumfo eisenos, teatras, žaidynės, gladiatorių kovos ir t.t. Romos teatruose buvo statomi graikų ir romėnų autorių kūriniai. Pirmąjį mūrinį teatrą Romoje pastatė Pompėjus, Graikijos teatrų pavyzdžiu. Teatrų vaidinimai pritraukdavo minias žiūrovų, nors gladiatorių kovos bei kovinių vežimų lenktynės buvo dar populiaresnės20. Pats seniausias pastatas, kuriame vyko įvairios varžybos ir gimnastikos žaidynės, buvo Didysis cirkas. Savo dydžiu ir vietų išdėstymu jis buvo panašus į šiuolaikinius stadionus. Cirkas buvo skiriamas ne tik varžyboms, bet ir iškilmingoms šventinėms eisenoms21. Nepaisant to, jog Romoje buvo labai mėgiami žiaurūs, kruvini renginiai (gladiatorių kautynės ir pan.), visgi galima teigti, kad romėnai buvo labai kultūringa tauta. Todėl ir į rekreacijos formos buvo gerokai labiau estetizuotos nei kitose kultūrose. Romėnai jautė poreikį leisti laiką gražioje, estetiškoje aplinkoje, kas sudarė sąlygas imperijoje išsivystyti ir pasiekti didelių aukštumų įvairioms meno formos: architektūrai, skulptūrai, literatūrai ir t.t. Tačiau “duonos ir reginių” troškimas galiausiai davė neigiamų rezultatų: gyvenimas be įsipareigojimų, vien tik pramogaujant, mėgaujantis prabanga ir pan., pakirto tautos moralę, susiaurino interesus, galiausiai iškreipė politinius, socialinius, ekonominius santykius, kas privedė prie imperijos žlugimo. 3. Išvados Reziumuojant šį darbelį galima padaryti keletą išvadų. Pirmiausia, akivaizdu, jog Romos imperijos įtaka turizmo ir rekreacijos raidai tokia pat didžiulė, kaip ir praktiškai visose kitose srityse. Romėnai sugebėjo įsisavinti daugelio prieš juos gyvenusių kultūrų patirtį, ją savaip apdoroti ir patobulinti. Būtent todėl jie ne tik prilygo savo mokytojams, bet daugeliu atveju juos ir pralenkė. Turizmo ir kelionių apskritai srityje romėnai pirmiausia ištobulino pačias susisiekimo priemones, ypač laivininkystėje, kas leido jiems palaikyti prekybinius santykius praktiškai su visa Europa, didele dalimi Azijos, Afrikos ir t.t. Yra duomenų, jog būta kontaktų net su Indija bei Kinija. Romėnų narsa ir išradingumas leido jiems įsivyrauti Viduržemio jūros baseine ir sukurti didžiulę imperiją. Susikūrus tokiai dideliai valstybei, vienokios ar kitokios turizmo formos tapo neišvengiamos: tarp imperijos periferijos ir sostinės buvo palaikomi nuolatiniai kontaktai, prekybiniai santykiai ir pan. Dauguma kilmingų Romos jaunuolių vykdavo atlikti karo tarnybos arba būti vietininkais į įvairias provincijas. Tad iš esmės retas kuris kilmingas romėnas nebuvo pabuvojęs vienoje ar kitoje užjūrio provincijoje. Po mažu Romoje įsivyravo tai, ką dabar pavadintume “kaimo turizmu”: aristokratai turėdavo užmiestyje ar tiesiog kaime dvarus, vilas, kuriose karts nuo karto leisdavo laiką, be to tarp aukštuomenės pasidarė madinga užsiimti sodininkyste. Romėnai buvo itin komfortą mėgstanti tauta, todėl ir jų susisiekimo priemonės buvo maksimaliai pritaikytos kelionės patogumui. Todėl laivuose buvo įrengiamos puikios kajutės, sausumos kelių tiesimui taip pat nebuvo gailima lėšų. Būtina pabrėžti, jog Romos laikais jau atsiranda kelionių, inspiruotų ne tam tikrų racionalių išskaičiavimų, o, vaizdžiai kalbant, kelionių dėl kelionių. Kitaip sakant, organizuojamos įvairios ekspedicijos, skirtos ne karinėms akcijoms ar prekybiniams santykiams, o, pavyzdžiui, moksliniais tikslais ar pan. Tad romėnai iš esmės jau buvo visai šalia šiuolaikinio turizmo “išradimo”. Dar arčiau modernių laikų romėnai yra rekreacijos atžvilgiu. Populiariosios Romos termos iš esmės yra dabartinių pramoginių kompleksų atitikmuo, skirtas visapusiškam, tiek aktyviam, tiek intelektualiam-estetiniam, žmonių poilsiui. Reikšmingos ir kitos romėnų laisvalaikio praleidimo formos, ypač masiniai renginiai (žaidynės, teatras ir t.t.), kurių paveldas akivaizdus ir dabartiniame pasaulyje. Tad galima teigti, jog Romos palikimas ir turizmo bei rekreacijos kontekste užima viena svarbiausių grandžių modernios ir šiuolaikinės visuomenės raidos istorijoje. 4. Literatūros sąrašas: 1. Burianas J., Bohumila M. Paslaptingieji etruskai. Vilnius, 1983. 2. Levi-Strauss C. Rasė ir istorija. Vilnius, 1992. 3. Kavolis V. Civilizacijų analizė. Vilnius, 1998. 4. Korovkinas F. Senovės istorija. Vilnius, 1992. 5. Kudaba Č. Geografinės kelionės ir atradimai. Vilnius, 1980. 6. Suzdalskis J., Seleckis B., Germanas M. Ant septynių kalvų: Senovės Romos kultūros apybraižos. Kaunas, 1969. 7. Чернышов Ю. Мореплавание в античных утопиях.// Быт и история в античности. Москва, 1980.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!