Rekreacijos ir turizmo raida senovės Egipte ir Mesopotamijoje

Rekreacijos ir turizmo raida senovės Egipte ir Mesopotamijoje 1. Įvadas Egiptas ir Mesopotamija – vieni seniausių civilizacijos lopšių, kurių palikimas darė ir tebedaro didžiulę įtaką visai tolimesnei žmonijos raidai. Branduolys, kuris susiformavo Egipte ir Artimosios Azijos valstybėse, savo novatoriškomis koncepcijomis nubrėžė visų modernios gyvensenos modelių gaires. Ne išimtis ir turizmas bei rekreacija: būtent čia susiformavo šių reiškinių pamatai, pradiniai principai, pobūdis. Apskritai turizmo ir rekreacijos vaidmuo istorijoje svarbus daugeliu atžvilgiu. Pirmiausia, tai jau kultūrinis reiškinys, išeinantis iš archaiškos gyvensenos rėmų ir bylojantis apie modernių būties modelių atsiradimą: žmogui jau nebeužtenka būti sočiam ir saugiam, jis trokšta praplėsti savo akiratį, paįvairinti gyvenimą. Turizmo ir rekreacijos egzistavimas pats savaime jau byloja apie tam tikrą valstybės išsivystymo lygį, apie gana aukštą socialinės vidaus sistemos darbo efektyvumą. Tačiau kita vertus, be abejo, negalima senovės Egipte ar Mesopotamijoje ieškoti turizmo ir rekreacijos šiuolaikine prasme apraiškų. Šie reiškiniai, kaip ir dauguma istorinės tradicijos paveldų, vystėsi palaipsniui, įvairiais periodais įgaunant naujas, savitas formas. Todėl nagrinėdami, tarkim, turizmo raidą, turėsime omenyje tai, jog tuo metu turizmas kaip toks dar praktiškai neegzistavo, o jei ir egzistavo, tai tik elitiniuose visuomenės sluoksniuose. Dėl šių priežasčių mes daug dėmesio skirsime ir kitoms Egipto bei Mesopotamijos gyvenimo sferoms, kurios turėjo didelės ir tiesioginės įtakos turizmo ir rekreacijos formavimuisi ir raidai (pav., kultūra, prekyba, susisiekimas, medicina ir pan.) Tad trumpai kalbant, mūsų darbelio pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti tuos procesus, pokyčius Egipto ir Mesopotamijos turizmo ir rekreacijos istorijoje, kurie nulėmė visą tolimesnę aptariamųjų reiškinių raidą ir jos specifiką. Kadangi Egipto ir Mesopotamijos civilizacijos, nepaisant daugelių ryšių ir panašumų, visgi gana skirtingos, todėl pagrindinę darbo dalį suskaidysime į dvi dalis, kuriose atskirai aptarsime mus dominančius šių šalių istorijos kontekstus. 2.1. Turizmo ir rekreacijos raida senovės Egipte Egiptas nuo pat seniausių laikų nestokojo istorikų bei kultūrologų dėmesio, nes jau Graikijos ir Romos klestėjimo laikais jis buvo daugelio mokslininkų susidomėjimo ir net susižavėjimo objektas. Štai “istorijos tėvas” Herodotas neslėpdamas pagarbos rašo apie egiptiečių pasiekimus įvairiose sferose: jie pirmieji nustatė metus ir pagal metų laikus padalijo juos į dvylika mėnesių, jie stebėdami žvaigždes “išmintingesni už helėnus” ir pan. (Herodotas, 94) Tačiau mūsų temos kontekste gerokai svarbesnė Herodoto pateikta informacija apie senas egiptiečių prekybos ir kelionių tradicijas. Čia, kaip ir praktiškai visame kame Egipte, svarbiausią vaidmenį vaidino Nilas, kuris ir buvo pagrindinis didesnių kelionių kelias. Herodotas smulkiai aprašo egiptiečių laivus iš akantos, skirtus gabenti prekėms: “Prisikapoją maždaug dviejų uolekčių ilgio akantos, kloja ją kaip plytas ir sukabina ilgomis medinėmis vinimis. Ant šito plausto skersai padeda sijas. Sienų tie laivai neturi. Akantos sandūras iš vidinės pusės suriša papiruso plaušais. Vairą daro tik vieną ir jį prakiša pro laivo dugną. Stiebas būna iš akantos, burės – iš papiruso. Tie laivai prieš srovę negali plaukti, jeigu jų nevaro stiprus vėjas; juos tempia žmonės, eidami krantu. Pasroviui šie laivai plaukia patys. Tokių laivų jie turi baisiai daug. Kai kurie iš jų pakelia net daug tūkstančių talentų.” (Herodotas, 123) Tad dėl grynai geografinių priežasčių, didžiausios egiptiečių kelionės buvo atliekamos vandeniu: iš pradžių buvo plaukiama Nilu, vėliau, reikalui esant, plaukiojama jūra, pasiekiant gana tolimus Viduržemio jūros baseino regionus. Apskritai laivininkystė Egipte klestėjo nuo seniausių laikų. Tiesa, iš pradžių tai buvo maži laiveliai, valtys, skirti plaukiojimui tik Nilo deltoje. Tačiau jau Viduriniosios karalystės epochoje imta statyti laivus skirtus ir plaukiojimui Viduržemio jūra į Biblą bei Raudonąją jūra į Puntą. Visas Egipto laivynas skirstomas į keletą tipų: jūros laivai buvo krovininiai bei kariniai, upės – kroviniai, kulto ir pramoginiai (dabar sakytume - turistiniai). Jūrinių laivų ilgis siekdavo net 52 metrus, upinių – 30 metrų, nors būta ir didesnių. (Савальева, 110) Pramoginiuose, arba “turistiniuose” upiniuose laivuose būdavo erdvios, su dvejomis durimis kajutės. Jų sienos būdavo išdažytos, papuoštos. Kajutės viduriu eidavo burė. Pramoginiai faraonų laivai taip pat turėjo dvi kajutes, tik gerokai prabangiau įrengtas ir didesnes: su dvejais langais, maža sale su kolonomis ir t.t. Iš esmės egiptiečių laivuose buvo galima visai patogiai gyventi, ką kai kurie pirkliai ir darydavo. (Савальева, 114) Tačiau laivininkystė toli gražu nebuvo vienintelė egiptiečių susisiekimo priemonė. Naujosios karalystės laikotarpiu suklestėjo medinių vežimų gaminimas ir naudojimas: XVI amžiuje prieš Kristų egiptiečiai atsivežė dviračius vežimus iš Sirijos kaip karo grobį, vėliau gaudavo jų kaip duoklę, galiausiai išmoko patys juos gaminti (Савальева, 107). Iš pradžių šie dviračiai vežimai buvo naudojami tik kare, tačiau vėliau jų funkcijos išsiplėtė: su jais imta medžioti, galiausiai jie tapo diduomenės transporto priemone, kuria aristokratai ir šiaip turingieji važinėdavosi savo malonumui, pradėdami savotišką archaišką “turizmą”. Praktiškai visas vežimas buvo daromas iš medžio, naudojant odinius diržus. Vežimai buvo gana dideli: štai Tutanchamono kape rastojo ašies tarp ilgis – 1,75 metro, rato diametras – 92 centimetrai. XIV a. p. Kr. vežimų gamyba pasiekė tokį mastą ir kokybę, jog šia egiptiečių produkciją vartojo ne tik vietinė rinka, bet ir užsienio šalys (Савальева, 108). Ir sausumos transportas Egipte priklausė nuo gamtos sąlygų. Kelių šalyje buvo daug, tačiau jie buvo laikini: jie eidavo pylimais ir užtvankomis, todėl potvynių metu būdavo sugriaunami, po to vėl atstatomi. Šiaip ar taip pramoginėms kelionėms šie keliai nebuvo tinkami: diduomenė jais keliavo neštuvuose, ratiniai vežimai buvo naudojami tik krovinių gabenimui (Савальева, 128). Tačiau važinėjimasis vežimu Naujosios karalystės laikais ateina į madą: faraono šeima ir diduomenė mielai keliauja dviračiais vežimais, traukiamais poros arklių, valdomais arba vežėjų, arba pačių didikų. Priekyje bėgdavo vergai-etiopai, iš paskos – tarnų-palydovų būrys, nešantis įvairius šeimininko reikmenis (Савальева, 129). Tokios ekspedicijos buvo rengiamos į vilas, dvarus, pavaldžius kaimus, į pamėgtas medžiokles dykumoje, tačiau dėl minėtos Egipto kelių specifikos, nebuvo įmanoma rengti tolimesnių tokio pobūdžio kelionių, tad tai buvo viso labo savotiškas “vietinis” turizmas, skirtas aukštuomenės malonumams. Tad Senosios karalystės laikotarpio Egiptui labiau būdingas savotiškas prekybinis turizmas: egiptiečių prekybiniai laivai pasiekia Siriją, Libaną, Libiją ir t.t. (Avdijevas, 174) Viduriniosios karalystės laikotarpiu, susilpnėjus centriniai valdžiai, ir suklestėjus nomams, “Egiptas pavirto žaliu žydinčiu sodu” (Avdijevas, 197). Ėmė vystytis savotiška vietinio turizmo forma – diduomenė turėjo daugybę didžiulių dvarų, kurių apylinkėse buvo rengiami įvairūs pasivažinėjimai ir kitokios pramogos. Dar labiau vystėsi prekybiniai ryšiai (pasiekta, pavyzdžiui, Kretos sala). Išvijus hiksus ir prasidėjus Naujosios karalystės laikotarpiui, visos šios tendencijos dar labiau stiprėjo: į Egipto prekybos akiratį patenka ir naujos šalys – Kipras, Mažoji Azija, Mesopotamija, Nubija, Puntu, aktyviai rengiamos ir karinės ekspedicijos. Apie didelę įvairaus pobūdžio kelionių reikšmę byloja ir senoji egiptiečių literatūra, ypač populiarus kelionių aprašymų žanras. Šis literatūros tipas itin įsivyravo Vidurinės karalystės laikotarpiu: “troškimas pasipelnyti ir pralobti, nuotykiu ir naujų įspūdžių ieškojimas sudaužo senojo uždaro gyvenimo rėmus, atsispindėdamas literatūroje.” (Avdijevas, 276-277) To meto kelionių aprašymai pasižymi ne tik realizmu, bet ir didele fantazija, tačiau akivaizdu, jog šioje epochoje egiptiečių kelionės tapo ne tik grįstos finansine nauda, bet įgavo ir kitų aspektų – žmones ima dominti kelionė pati savaime, jos pažintiniai, pramoginiai kontekstai, Egipto visuomenė tampa atviresnė, kosmopolitiškesnė. Dar didesnis dėmesys kelionėms, užsienio kraštams ir geografijai apskritai išryškėja Naujosios karalystės laikotarpiu. “Tų laikų literatūros kūriniuose dažnai ir smulkiai pasakojama apie kaimynines šalis, apie svetimų tautų gyvenimą, apie egiptiečių santykius su svetimšaliais, apie keliones ir nuotykius už gimtosios šalies sienų.” (Avdijevas, 277) Kelionių motyvai sutinkami ne tik literatūroje, bet ir vaizduojamajame mene (skulptūrose, šventyklų piešiniuose, reljefuose ir pan. Vienas tokių – faraonės Hačepsutos šventyklos sienoje išlikęs garsusis skulptūrinis reljefas, vaizduojantis ekspediciją į Puntą, kuriuo grožėjosi ir skulptoriaus amžininkai, ir “daugelis kitų laikų jaunuolių, karštai pasišovusių keliauti.” (Kotrelas, 225) Ne ką mažesnė Egipto įtaka ir rekreacijos bei medicinos apskritai raidai civilizacijos istorijoje. Būtent medicinos srityje egiptiečių mokslas pasiekė pačių didžiausių laimėjimų: jau nuo seniausių laikų Egipto medikų autoritetas buvo toks didžiulis, kad praktiškai kiekvieno didiko ar monarcho rūmuose būdavo bent po vieną gydytoją egiptietį. Tačiau nepaisant puikių laimėjimų praktinėje medicinoje, egiptiečiai visgi dar ir labai akcentavo metafizinį ligos aspektą: pagijimui buvo būtinos aukos įvairioms dievybėms, maldos ir pan. (Стучевский, 250-251) Tačiau empiriniai egiptiečių medikų tyrimai davė puikių rezultatų: yra išlikę nemažai anatominių, medicininių tekstų, kuriuose daug specialių terminų, receptų, rekomendacijų, gydymo metodikų ir pan. Būta ir tam tikros gydytojų etikos, reikalavusios iš mediko pasakyti, ar ligonis pasveiks, ar ne. tam buvo paruoštos trys galimos formulės: tai liga, kurią aš galiu pagydyti, tai liga, kurią aš, galbūt, galėsiu išgydyti, tai liga, kurios aš negalėsiu išgydyti. (Avdijevas, 300) Atsiranda specialūs ginekologijos, chirurgijos, akių ligų vadovėliai. Ganėtinai tikslus kai kurių ligų nustatymas byloja apie egiptiečių neblogą diagnostikos išmanymą. Medicininiuose tekstuose smulkiai aprašomos tokios ligos kaip dizenterija, astma, chroniškas kosulys, reumatizmas, skarlatina, katarakta, gangrena, riebaliniai navikai, šlapioji egzema. Specialiuose vadovėliuose aprašytos ginekologijos žinios: vėlyvas ir ankstyvas gimdymas, vieno ar kito atvejo sprendimo priemonės. Yra išlikę įvairių operacijų (rankų, kojų, kelių) atvaizdų. (Avdijevas, 300-301) Vienas įdomiausių egiptiečių medicinos ir rekreacijos palikimų yra vadinamais Eberso papirusas, kuris datuojamas XVI amžiumi prieš Kristų. Šiame papiruse užfiksuota daugybė receptų, rekomendacijų. Patarimai patys įvairiausi: kaip apsisaugoti nuo vabzdžių ir žvėrių įkandimų, kaip gydyti įvairias ligas ir t.t. Papiruso gale yra vienas iš įdomiausių skyrių, skirtas kosmetikai. Autorius duoda įvairių patarimų, kaip atsikratyti raukšlių, kaip pakeisti odos spalvą, kaip nusidažyti plaukus ir antakius, kaip pagreitinti plaukų augimą ir pan. Kaip gydymo priemonės nurodomi įvairiarūšiai augalai (svogūnas, česnakas, salotos, agurkai, pupos, kmynai, aguonos, granatai, moliūgai ir t.t.), mineralinės kilmės produktai (siera, geležis, soda, molis, salietra, švinas ir t.t.), gyvulinės kilmės medžiagos (kraujas, pelių, kiaulių, asilų, ožių ir kitų gyvūnų pienas bei ekskrementai, ir t.t.). (Стучевский, 254) Tačiau egiptiečiai savo sveikata rūpinosi ne tik susirgus. Nemažai dėmesio buvo skiriama rekreacijai praktiškai šiuolaikine šio žodžio prasme. Pirmiausia, reikia pabrėžti ypatingą sporto svarbą Egipto visuomenėje. Tiesa, sportas, kaip ir ankstyvojo turizmo formos, buvo tik karių ir aukštuomenės privilegija. Kartu su būsimaisiais faraonais buvo auklėjami dvariškių vaikai, ir visi jie buvo mokomi ir lavinami įvairiose sporto šakose. Neatsitiktinai kai kurie faraonai taip didžiavosi savo fizine jėga, sveikata. Viena labiausiai paplitusių sporto šakų Egipte buvo imtynės, daugelį kartų užfiksuotos vaizduojamajame mene. Taip pat labai mėgiamas buvo fechtavimasis lazdomis, šaudymas iš lanko, sunkumų kilnojimas (šiuolaikinis kultūrizmas), šuoliai į aukštį, bėgimas. (Коростовцев, 420-421) Kadangi praktiškai viskas Egipte susiję su Nilu, tai ir sporto bei laisvalaikio sfera ne išimtis: tiek pramoginis, tiek sportinis plaukiojimas čia buvo labai populiarūs. (Коростовцев, 421) Tarpinis variantas tarp sporto ir grynai pramoginės veiklos buvo medžioklė ir žvejyba. Be abejo, senesniais laikais Egipte, kaip ir kitose šalyse medžioklė ir žvejyba buvo pramonės šakos, tačiau laikui bėgant tai įgavo aukštuomenės pramogos formą. Daugelyje meno kūrinių pavaizduotas įvairius žvėris medžiojantys faraonai. Iš esmės jau Senosios karalystės laikotarpyje buvo rengiamos specialios tokio pobūdžio pramoginės iškylos. (Коростовцев, 421-422) Tipiškai medžiojami buvo paukščiai, Nilo fauna bei dykumos gyvūnija. Medžiojama buvo specialia lenkta lazdele, panašia į bumerangą, kuri pataikiusi į taikinį negrįždavo pas šeimininką. Žvejojama buvo dviem būdais: su valu bei kabliuku, ir harpūnu. Pastarasis būdas turėjo išimtinai pramoginę reikšmę. Begemotų, raganosių, dramblių, liūtų, laukinių buivolų medžioklė taip pat buvo tik sportinė aukštuomenės pramoga. (Коростовцев, 422) Tad reziumuojant senovės Egipto patirtį turizmo ir rekreacijos sferoje, galime teigti, jog šios šalies pasiekimai ir čia gana dideli ir svarbūs. Egipte suklesti jūros kelionės, iš pradžių turėjos tik finansinį pagrindą, tačiau vėliau įgijusios ir turizmo bruožų: suklesti “kelionių literatūra”, t.y. įvairūs pasakojimai apie užjūrio šalis, nuotykius jose ir pan. Egiptiečiai atsisako uždaro gyvenimo būdo ir po mažu tampa modernia, dinamiška visuomene. Rekreacijos ir sveikatos apsaugos sferoje Egiptas taip pat pasiekė didelių laimėjimų. Buvo sukurtas stiprus medicinos mechanizmas, rašto pagalba galėjusi perteikti savo patirtį iš kartos į kartą. Daug nuveikta ne tik ligų gydymo srityje, bet ir išvystyta gana moderni rekreacijos sistema: labai populiarus tampa sportas, medžioklė, žvejyba ir kitokio pobūdžio aktyvaus poilsio formos. Tačiau reikia pabrėžti, jog visa tai senovės Egipte lietė tik privilegijuotuosius sluoksnius, eiliniai žmonės, be abejo, neturėjo jokių galimybių nei į turizmą, nei į rekreaciją. 2.2. Turizmo ir rekreacijos raida Mesopotamijoje Senovės Mesopotamijos istorija daug kuo panaši į Egipto: pirmiausia, šio regiono valstybės taip pat kūrėsi prie didelių upių (Tigras ir Eufratas), taip pat buvo novatoriškos daugeliu atžvilgiu, jų pasiekimai turėjo didelės įtakos praktiškai visoms gyvenimo sritims. Todėl būtina panagrinėti, kaip mus dominantys reiškiniai vystėsi ir Mesopotamijoje. Kaip ir Egipte, senovės Mesopotamijoje archainės turizmo formos pradėjo savąją raidą inspiruotos prekybinių santykių su įvairiais kaimynais. Ši sfera čia buvo nemažiau svarbi nei Egipte, o gal net ir svarbesnė. Reikalas tas, jog geografinė padėtis šiame regione nebuvo itin palanki žemės ūkiui ir gyvulininkystei, tad čia nuo pačių seniausių laikų tarp įvairių tautų ir sričių gyvybiškai svarbi buvo mainų prekyba. Tad tie miestai, į kuriuos dėl geografinės padėties užsukdavo karavanai, prekybos dėka sustiprėjo ir pralobo, tapo savotiškais prekybos centrais. Be abejo, didžiausiu tokiu tarptautinės prekybos centru buvo Babilonas: “babiloniečiai prekiavo ne vien savo bei įvežtais gaminiais, bet ir sėkmingai vertėsi tarpininkavimu tarp kitų šalių, neblogai pelnydamiesi iš perpardavimo. Babilonija tapo tiesiog pirklių kraštu, nes čia jau nuo seno buvo tvirtai nusistovėję pirkimo ir pardavimo įgūdžiai, finansai, ir kreditas.” (Klengel-Brant, 51-52) Aplinkiniai kraštai, kuriuose žemdirbystė buvo menkiau išsivysčiusi, važiuodavo čia pirkti javus, miltus, ankštines kultūras, sezamo aliejų, datules, džiovintą žuvį. Didžiulę paklausą turėjo babiloniečių audiniai, keramikos gaminiai, meno dirbiniai, įvairūs papuošalai, kremai, kvepalai, kitos prabangos prekės. Kai kurios iš šių prekių pasiekdavo net Graikiją. Patys babiloniečiai veždavosi pas save medieną, metalus, akmenys, žodžiu, tai, ko pačioje pietinėje Mesopotamijoje nebuvo. Karaliams ir aristokratams, besistatantiems vis naujus rūmus, medienos nuolat trūko, todėl parvežti medžio buvo rengiamos specialios ekspedicijos ir net karo žygiai. (Klengel-Brant, 52) Babiloniečių prekybos ryšių geografija dar platesnė nei Egipto: kaip jau minėta, būta kontaktų net su Graikija, kedras buvo vežamas iš Amano ir Libano, lazuritas – iš Afganistano ir Persijos, prekiauta su Egiptu, Arabija, Armėnija, Kaukazu, alavą gabendavo iš Kaspijos rajono, mirtos, levandos, smilkalai keliaudavo iš Indijos. Svarbiausi užsienio prekybos keliai baigdavosi ties Sirijos-Palestinos pakrante, vėliau tęsdavosi palei Eufratą į Alepą. Iš Karchemišo buvo keliaujam į Mažąją Aziją. Tarpupyje prekybos keliai daugiausia ėjo lygiagrečiai su upėmis ir kanalais. Palei Tigrą ir Didįjį Zabą ėjo kelias į Armėnijos kalnyną. Rytuose kalnų perėjomis buvo pasiekiama Indija ir Vidurinės Azijos regionai. Tačiau įprastesnis kelias į Indiją ėjo per Persų įlanką, nenutolstant nuo pakrantės. Į Egiptą pirkliai plaukdavo aplink Arabijos pusiasalį, per Raudonąją jūra. Tad senovės Mesopotamijos prekybos ryšiai apėmė praktiškai visą tuometinį civilizuotą pasaulį (Klengel-Brant, 52-53). Be abejo, esant tokiai aktyviai prekybai, turėjo būti ir sudarytos kiek įmanoma palankesnės sąlygos šiai sferai. Tad natūralu, jog Mesopotamijoje buvo gana gerai išvystytas kelių tinklas. Pačioje Babilono karalystėje, visuose svarbiausiuose maršrutuose kas dvi valandos kelio, stovėdavo postai su sargyba. Dykumose tam tikru atstumu viena nuo kitos, būdavo statomos nedidelės tvirtovės, šalia kurių buvo kasami šuliniai. Juose sustodavo pailsėti ne tik pirklių karavanai, bet ir karališki pasiuntiniai, pašto kurjeriai. Toks kelių tinklas buvo labai modernus tų laikų kūrinys, sudaręs saugios, patogios kelionės sąlygas. Šie prekybos keliai buvo aprašyti, nurodant atstumus tarp atskirų punktų, kelio ypatybės ir pan. Kitaip sakant, senovės Mesopotamijoje jau buvo savotiški “kelionių vadovai”, padedantys suplanuoti kelionės laiką, išlaidas, sąlygas ir pan. (Белявский, 187) Skirtinga geografinė padėtis sąlygojo ir transporto raidos skirtumus. Kelionių atstumai buvo gana dideli, pirkliams ir keliauninkams tekdavo keliauti tiek sausuma, tiek vandeniu. Keliaujant sausuma buvo naudojamasi tradicine transporto priemone – asilais, ant kurių diržais pririšdavo krovinius. Sunkesniems kroviniams buvo naudojami dviračiai ir keturračiai vežimai, tempiami tų pačių asilų. Tačiau blogais keliais šitaip keliauti būdavo sunku, nes vežimai klimpdavo purve, didele kliūtimi būdavo upeliai. Arkliais kroviniai gabenami nebūdavo, nes arkliai Mesopotamijoje buvo labai brangūs, kaip ir jų išlaikymas. Ištvermingieji kupranugariai, kaip nešuliniai ir jojamieji gyvuliai imti plačiai naudoti gana vėlai, tačiau nuo antrojo tūkstantmečio pabaigos jo vaidmuo ėmė vis didėti. (Klengel-Brant, 53-54) Tačiau visgi tikrasis “turizmas” Mesopotamijoje praktiškai buvo neįmanomas. Dėl blogų kelių ir įvairių tykančių pavojų, žmogus labai retai į kelionę leisdavosi vienas. Dažnas reiškinys buvo įvairių genčių antpuoliai ir plėšikų gaujų siautėjimas. Tad “turizmas” senovės Mesopotamijoje buvo pavojingas dalykas: iš keleivių atimdavo mantą, gyvulius, dažnai net užmušdavo. Saugiausia būdavo vykti dideliu būriu, tad sostinėse ir pakelės punktuose keleiviai jungdavosi į būrius, kartais laukdavo net kelias savaites, kad susidarytų pakankamai didelė grupė. Pačioje Babilonijoje susisiekimas dažniausiai vykdavo upėmis ir kanalais, nes sausumos keliai čia buvo labai sunkūs, dažnai kertami upių ir kanalų, per kuriuos žmonės persikeldavo ant pripūstų avių odų, o gyvuliai – plaukte. Pačius krovinius perveždavo keltai. Per platesnes upes, ties judriais keliais buvo statomi pontoniniai tiltai. (Klengel-Brant, 54) Laivyba Mesopotamijoje nebuvo taip plačiai išvystyta kaip Egipte, nes čia upės buvo sraunios, ne visada tinkamos plaukiojimui, ypač prieš srovę. Pirmieji babiloniečių laivai buvo švendriniai, impregnuoti asfaltu. Vėliau imta statyti įvairius laivus iš medžio, su aukštu priekiniu ir užpakaliniu števeniu, meniškai papuoštus gyvulių galvomis. Upiniai laivai buvo nedideli ir mažos gramzdos, didesniuose tilpdavo apie dešimt-šešiolika tonų krovinio. Tarpupyje dažniausiai naudojamasi buvo vadinamąja gufa – apvaliu, mažu, panašiu į pintinę laivu. Jį darydavo iš švendrių pluoštų ir karklo šakų, kuriuos aptraukdavo oda ir impregnuodavo asfaltu. Sunkesnius krovinius gabendavo plaustu, vadinamuoju kalaku, padarytu iš pripustų avių odų, su pritaisytomis ant jų lentomis. (Klengel-Brant, 54) Tad ir senovės Mesopotamijos archaiškas turizmas vystėsi pagal panašius principus kaip ir Egipte: pirmiausia, tai buvo kelionės, inspiruotos naudos sumetimų, kitaip sakant, prekybinės ar karinės, tačiau laikui bėgant ir vis labiau modernėjant šio regiono visuomenei, atsiranda ir pramoginės, pažintinės kelionės tipas. Tiesa, tam reikėjo ne vieno amžiaus, nes Mesopotamijoje vyko gerokai daugiau neramumų nei Egipte, todėl kelionės čia buvo daug pavojingesnės. Įvairūs mokslai senovės Mesopotamijoje buvo pasiekę nevienodą lygį. Medicinos ir rekreacijos sfera daug kuo buvo panaši į egiptiečių, pirmiausia tuo, jog tai buvo glaudžiai siejama su magija ir religija. “Dažnai prie ligonio lovos susitikdavo gydytojas ir užkalbėtojas, o kartais šias funkcijas atlikdavo vienas asmuo”. (Klengel-Brant, 101) Apskritai, palyginus su Egiptu, gydytojų šiame regione buvo nedaug, daugelis jų gyveno aukštuomenės akiratyje. Apie ligų priežastis gydytojai žinojo palyginus mažai, daugeliu atveju ligą nustatydavo tik pagal išorinius požymius. Apie vidaus organus nusimanė gana mažai, pirmiausia, dėl to, kad čia mirusieji niekados nebūdavo skrodžiami (skirtingai nuo Egipto, kur didžiulę reikšmę turėjo lavonų mumifikavimas). Psichinės ligos buvo gydomos išimtinai magijos pagalba: susirgus, buvo kaltinami demonai, kitokios antgamtinės jėgos, kitaip sakant, paaiškinimo ieškodavo mitologijoje ir magijoje. Vaistai nuo įvairiausių ligų buvo surašinėjami receptų rinkiniuose. Vaistus Mesopotamijoje gamindavo iš augalų, gyvulinių produktų, gyvulių kūno dalių. Ištikus nesėkmei, gydytojas į pagalbą kviesdavosi burtininką arba pats imdavosi užkalbėjimų. (Klengel-Brant, 101-102) Tačiau gydoma buvo ir kitokiais būdais: naudoti trynimai, kompresai, masažas, plovimai. (Avdijevas, 121) Praktiškai visos medicinos ir rekreacijos formos buvo prieinamos tik turtingiesiems, nes gydytojų paslaugos buvo labai brangios. Paprasti žmonės ligonį išnešdavo į miesto aikštę, ten prie jo prieidavo praeiviai, kuriuo su ligoniu kalbėdavo apie jo ligą. Jei kas iš praeivių kada sirgo šią liga, duodavo kokių nors patarimų, kaip pasveikti. (Белявский, 195) Apskritai Mesopotamijos medicinos ir rekreacijos lygis buvo ganėtinai žemas (bent jau lyginant su kitomis senovės valstybėmis). Tai sąlygojo tai, jog šiame regione religingumas ir mistika vis dar labiau valdė žmogaus protą nei mokslas. Todėl maldos ir magiški ritualai dažnai būdavo svarbesni už racionalius sprendimus ir empiriškus tyrimus. (Оппенхейм, 309) 2. Išvados Reziumuojant mūsų darbelį, pabandysime trumpai aptarti svarbiausius senovės Egipto ir Mesopotamijos turizmo bei rekreacijos raidos aspektus. Pirmiausia, tiek Egipte, tiek Mesopotamijoje, tiek ir visose kitose senovės valstybėse, turizmo istorija prasidėjo nuo prekybinių santykių su kaimynais. Kelionės buvo rengiamos siekiant finansinės naudos, kitaip sakant, tiesiog jos buvo diktuojamos racionalių išskaičiavimų. Tačiau laikui bėgant, tiek egiptiečius, tiek Mesopotamijos šalių gyventojus, kelionė ima dominti pati savaime: atrandami pažintiniai, pramoginiai kelionės aspektai. Tiesa, ilgą laiką toks požiūris į kelionę susidurdavo su rimtomis kliūtinis – tais laikais keliauti buvo pavojinga (tai ypač liečia Mesopotamiją): jūroje siautėjo piratai, sausumoje plėšikų gaujos, be to vykdavo praktiškai nuolatiniai karai su kaimyninėmis valstybėmis. Dėl įvairių aplinkybių turizmas šiuolaikine šio žodžio prasme aukštesnę pakopą pasiekė Egipte: čia tapo populiarios aukštuomenės kelionės vežimais, laivais ir pan. Šį skirtumą sąlygojo ir geografinė padėtis šalių padėtis: Egipto sausumos keliai bei Nilas buvo gerokai labiau tinkamas pramoginėms kelionėms. Rekreacijos atžvilgiu Egiptas taip pat gerokai lenkė Mesopotamijos regiono valstybes. Tai, matyt, sąlygojo tai, jog egiptiečiai darydami savo mirusių mumijas, gerokai labiau pažengė žmogaus pažinimo srityje. Todėl jų medicina ir rekreacija apskritai, nors taip pat kaip ir Mesopotamijoje, vis dar turėjo religinių ir mistinių kontekstų, tačiau jau buvo gerokai arčiau šiuolaikinio mokslo. Puikiai pažindami tiek išorinę, tiek vidinę žmogaus struktūrą, egiptiečiai šioje sferoje pasiekė didžiulių laimėjimų. Nemažiau reikšmingi senovės Egipto laimėjimai ir grynosios rekreacijos srityje. Išplinta užmiesčio vilos, kuriose aukštuomenė ilsėdavosi, būdavo gamtoje, važinėdavosi po apylinkes. Egiptiečius galima vadinti ir antikinės formulės “sveikas siela sveikame kūne” pradininkais: būtent Egipte suklesti įvairios sporto formos – imtynės, bėgimas, plaukimas, fechtavimasis, sportiniai žaidimai ir t.t. Sprendžiant iš vaizduojamojo meno ir literatūros palikimo, ši gyvenimo sfera egiptiečių aukštuomenės gyvenime vaidino labai svarbų vaidmenį. Egipte išsivysto ir pramoginė-sportinė medžioklė: faraonai ir aukštuomenė dažnai vaizduojami medžiojantys įvairius žvėris, paukščius, žvejojantys ir pan. Iš pradžių tai, matyt, turėjo ritualinį aspektą, tačiau laikui bėgant įgavo aukštuomenės pramogos formą. Reikia pabrėžti, jog visos senojo turizmo ir rekreacijos raiškos, buvo būdingos ir prieinamos tik monarchams ir apskritai didikams, turtuoliams. Paprasti žmonės, be abejo, liko nuošalyje nuo šių procesų. Tad baigiant mūsų darbelį galima teigti, jog nors nei turizmo, nei rekreacijos šiuolaikine šių žodžių prasme senovės Egipte ir Mesopotamijoje nebuvo, tačiau tuo metu susiformavo labai svarbus šių reiškinių branduolys, kuris vėliau, amžių eigoje, įgavo dabartinį, modernų pobūdį. 3. Literatūros sąrašas 1. Avdijevas V. Senovės Rytų istorija. Vilnius, 1954. 2. Herodotas Istorija. Vilnius, 1988. 3. Klengel-Brant E. Kelionė į senovės Babiloną. Vilnius, 1981. 4. Kotrelas L. Faraonų laikais. Vilnius, 1987. 5. Белявский В. Вавилон легендарный и Вавилон исторический. Москва, 1971. 6. Коростовцев М. Спорт в древнем Египте.// Культура древнего Египта. Москва, 1976. 7. Оппенхейм A. Древняя Месопотамия. Москва, 1980. 8. Савальева Т. Материальная культура древнего Египта.// Культура древнего Египта. Москва, 1976. 9. Стучевский И Научная мысль в древнем Египте.// Культура древнего Египта. Москва, 1976.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!