Tumo-Vaižganto analizavimas

Autorius, kūrinys, žanras Kontekstas (sukūrimo laikas, srovė, kultūrinės, istorinės aplinkybės) Tema, problema, idėjos Veikėjai, citatos Rašinio temos Autorius Juozas Tumas -Vaižgantas (1869–1933) - viena iš ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, buvo kunigas, rašė grožinius tekstus, publicistiką, literatūros kritiką, istoriją, laiškus, dalyvavo politikoje ir spaudos organizavime. Kūrinys  ,,Dėdės ir dėdienės“- Apysaką sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotos trijų žmonių - Severjos, Mykoliuko ir Rapolo Geišės - gyvenimo istorijos. Žanras  Apysaka Autoriaus Juozas Tumas gimė rytų Aukštaitijoje, Anykščių rajone, valstiečių šeimoje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur stropiai studijavo lietuvių literatūrinę kalbą. Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo paskirtas ne į Lietuvos, o į Latvijos bažnyčią, bet ir ten įsitraukė į vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Kaip ir daugelis XX a. pr. susipratusių lietuvių inteligentų, J. Tumas jautėsi pašauktas būti visuomenės švietėju, todėl aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą „Varpą“: rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius. Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: vaikomas po tolimiausius užkampius, valdžios ir bažnytinės vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. Visą energiją skyrė lietuviškai spaudai - uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose laikraščiuose, slapta gabeno juos per sieną,  įsteigė, redagavo, platino katalikišką leidinį „Tėvynės sargas” Sulaukęs spaudos grąžinimo 1904 m. Tumas rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas.  Lietuvai tapus nepriklausomai, Vaižgantas drąsiai smerkdavo brolių lietuvių tamsumą, konservatyvumą, pašiepdavo tariamą inteligenciją.  J. Tumas platino rūpinosi telkti bendram darbui ir kunigus, ir pasauliečius, ūkininkus ir dvarininkus, žemaičius ir aukštaičius. Brolybė jam buvo didžiausias įsipareigojimas. Gyvendamas Kaune, Vytauto Didžiojo universitete skaitė lietuvių literatūros paskaitas, savo pasakojimu sutraukdamas daugybę studentų iš visų fakultetų. Vaižgantas buvo puikus oratorius. Rašė recenzijas kone apie visas naujai išėjusias knygas, teatro spektaklius, dailės parodas, ieškodamas „deimančiukų“. Rašytojas turėjo didelę įsijautimo į gamtą dovaną, stiprią vaizduotę, todėl savo kūriniuose žmogaus gyvenimo istoriją jis matė susiliejusią su gamta. Savo kūryboje rašytojas su meile vaizdavo liaudies buitį, papročius, kūrė gražius, dvasingus veikėjų paveikslus - „deimančiukus". Vaižgantas mirė 1933 m., palaidotas Kaune, Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką darbavosi. Istorinis autoriaus laikotarpis XIX a. pabaigoje Lietuvos kultūriniame gyvenime vyravo įtampa tarp caro politinio režimo (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis) ir senosios aristokratiškosios kultūros (daug rašytojų susiję su lenkiška dvaro aplinka, skaitoma lenkų literatūra). Todėl svarbiausi kultūros ir literatūros uždaviniai buvo gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį susipratimą. Norminės rašomosios lietuvių kalbos nebuvo, kiekvienas autorius laikėsi savų taisyklių, bet svarbu, kad rašė lietuviškai. Į raginimą kurti tautinę kultūrą Vaižgantas atsiliepė nebijodamas rizikuoti dvasininko karjera. Nemažai konservatyvių pažiūrų kunigų kovojo su nelegalia spauda, viešai iškeikdavo, įskundinėdavo jos platintojus. Vaižgantas priešingai - kiek galėdamas rūpinosi kultūros demokratėjimu, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę. Istorinis kūrinio kontekstas Apysakoje apie dėdes kalbama ne kaip apie atskirą socialinį vienetą – šeimą, bet kaip apie priglaustuosius prie esamų brolių šeimų. Kūrinio veiksmo laikas apima tris dešimtis metų: svarbus istorinis, t. y. baudžiavos, ir biografinis laikas . Apysakoje pavaizduoti trys skirtingų likimų pagrindiniai veikėjai (Mykolas Šiukšta, Severja Pukštaičia, Rapolas Geišė) yra susiję lietuviams būdingais bruožais. Pats autorius Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo geruosius bruožus, kurių kaip deimančiukų ieško jo lietuvių charakteryje. Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus ik pasakotojas. Jis žino daugiau nei veikėjai. Epochos, humanistinės idėjos J.T.Vaižgantą galime priskirti prie realizmo ir neoromantizmo epochų. Bruožai: Kūrė XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, neoromantizmo laikotarpiu. Kūrybos bruožai: neišbaigti apsakymai apie Lietuvos kaimą;atsiveria tamsios propertės;naudojami tautosakos motyvai;emocionalumas+logika; dviejų pasaulių priešprieša;muzikalumas (deminutyvinis, liaudies kalbos švelnumas);fragmentiškumas;psichologinės meilės atodangos, dramatiški , skaudūs išgyvenimai;vaizduojamas autoriaus gyvenamasis laikotarpis. lenkiška dvaro aplinka bei literatūra;rusifikacija ir lenkėjimas. Nacionalinio charakterio bruožai: Pagrindinių veikėjų charakteriai atskleidžia nacionalinio charakterio bruožus: lietuviai nuolankūs, darbštūs, prisirišę prie savo gimtos vietos ir artimųjų, užsisklendę, pasiaukojantys, mylintys gamtą, jaučiantys grožį, melancholiški. Vaižgantas, be veikliojo, sukūrė altruistiškąjį lietuvio tipą, „galintį atsisakyti savo norų ir troškimų, jeigu jie kelia pavojų kitų laimei, saugumui.“ Mitologinis Juozo Tumo slapyvardis ,,Vaižgantas“ yra mitologinis. Slapyvardis reiškia kanapių dievo vardą. Tema  Bundantys Severiutės ir Mykoliuko jausmai , tijūno Rapolo meilė Severjai ir žmogaus stiprybės išbandymas baudžiavos laikų Lietuvoje. Problemos  Kokia meilė yra tikra? Ar aplinkybės nulemia žmogaus gyvenimą? Kodėl meilė gali sugriauti vidinį pasaulį? Idėjos  Iškeliamos lietuvių gerosios savybės: pasiaukojimas, sąžiningumas, darbštumas, dvasingumas. Vaižgantui savo kūrinyje “Dėdės ir dėdienės” labiausiai rūpėjo parodyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kaip gyvenimo sąlygos veikia žmogaus individualybę, būdą. Vaižgantas parodė, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu žmogumi. Ir nežmoniškomis sąlygomis žmogus ginasi nuo nužmogėjimo. Veikėjai:  Mykolas Šiukšta-trisdešimtmetis Mykoliukas vaizduojamas ramus, jautrus, bet tvirtas ir be galo darbštus („Dirba tikrai už du, už tris.“), mėgstantis vienatvę, gamtą ir muziką. Darbu dvare, brolio ūkyje ir šeimoje (prižiūri brolio vaikus) jis gyvas, nes savo vietos neturi ir yra nuolankus, baudžiavos paveiktas žmogus. Dzidorius Artojas  (dėdė Mykolas) - vienišas, senas žmogus, kuriam beliko darbas - arimas ir jo bičiuliai - jaučiai, kuriais aria. Dzidorius - vienas iš krikščionių šventųjų, žemės darbų globėjas, todėl Vaižgantas rašo jį didžiosiomis raidėmis. Rašytojas mato šventojo įsikūnijimą lietuvio artojo paveiksle. Rapolas Geišė- Iš pažiūros stropus ir rūstus ,,dvaro tijūnas (prižiūrėtojas) iš tikrųjų jautrus ir atlaidus kaimo žmonėms. Saveikių seniūnijos žmonės gerbė Geišę, mat ,,nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!