Magistro darbai

Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą

9.4   (2 atsiliepimai)
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  1 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  2 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  3 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  4 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  5 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  6 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  7 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  8 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  9 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  10 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  11 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  12 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  13 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  14 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  15 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  16 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  17 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  18 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  19 puslapis
Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą  20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Įvadas „Svarbu išlaikyti savo tradicijas, nes tai – kiekvieno identitetas. Kitas dalykas, kad laikui bėgant jos evoliucionuoja“ (E., 39) Šiandieninėje, socialinių pokyčių visuomenėje, vyksta neįtikėtinai spartūs procesai, lemiantys visą socialinio gyvenimo struktūrą. Pasikeitus politinei sistemai Ispanijos Baskų krašte ir nuo gen. F. Franco diktatūros perėjus į demokratiją, visoje Iberijos pusiasalio visuomenėje prasidėjo dideli pokyčiai, kurių rezultatas – pasikeitę lyčių vaidmenys, išaugęs moters, kaip aktyvios veikėjos ir socialinio gyvenimo dalyvės įvaizdis. Nors dalis modernizacijos teorijos šalininkų teigia, jog tokie pokyčiai silpnina tradicijas, kita dalis jiems prieštarauja, teigdami, jog jos tik stiprėja. Ispanijos Baskų krašte pastebima, jog vienose socialinio gyvenimo sferose tradicijos sustiprėja arba atgimsta, kitose – praranda savo aktualumą, trečiose – transformuojasi ir prisitaiko prie pakitusio konteksto. Tai gali reikšti, kad galbūt egzistuoja kitos priežastys, nei vien modernizacijos procesai, lemiantys tokią tradicijų dinamiką. Magistrinis darbas „Tradicija nepasikeitė, pasikeitė gyvenimo forma: tradicijos įveiksminimas konstruojant šiandieninį baskišką identitetą“ kalba apie tai, kodėl senosios Baskų krašto tradicijos išliko ir kaip jo moterys įveiksmina tradiciją kurdamos savo identitetą. Problema, probleminiai klausimai. Kokiais būdais Ispanijos Baskų krašto moterys įveiksmina tradiciją konstruodamos šiuolaikinį savo identitetą. Antrasis, labiau teorinis ir refleksyvus klausimas, bus kodėl išlieka arba išnyksta tradicija. Darbo objektas. Baskų krašto tradicija ir šiandieninis jos įveiksminimas. Darbo tikslas. Išanalizuoti ir pristatyti strategijas, kuriomis remiantis pasireiškia tradicijos įveiksminimas Baskų krašte ir mėginti rasti atsakymą į klausimą kodėl vienos tradicijos išlieka aktualios, o kitos – šį aktualumą praranda. Uždaviniai: 1. Apsibrėžti ir kritiškai aptarti identiteto ir tradicijos sampratas, jų tarpusavio sąveiką ir pristatyti tradicijos įveiksminimo sistemą; 2. Remiantis empirine medžiaga ją išanalizuoti, kokiais būdais įveiksminama tradicija trijuose kontekstuose – šeimoje (namuose), miesto erdvėse ir šventėse bei „Emakumeen etxea“ organizacijoje; 3. Pristatyti Ispanijos Baskų krašto Guipuzkoa provincijoje atliktą lauko tyrimą, kritiškai apžvelgti naudotus metodus ir jų tarpusavio sąveiką bei aptarti ir reflektyviai įvertinti problemas, su kuriomis 8 susidurta tyrimo metu; 4. Išanalizuoti, kaip formuojamas baskiškasis identitetas santykyje su tradicija. Temos ištirtumas. David E. Sutton (1998) tyrė tradicijos įveiksminimą Graikijos Kalymnos saloje. Savo etnografijoje „Memories cast in stone“ jis pristato, kokiais būdais Kalymnos salos tradicija įgalinama šiandieniniame salos gyvenime. Tarp šių strategijų yra tradicijos selektyvumas ir tradicijos kaip praeities tęstinumo pateisinimas. Šios strategijos pasireiškė ir lauko tyrime Baskų krašte, todėl tai bus aptariama tiek teorinėje, tiek empirinėje šio darbo dalyse. Tradicijos įveiksminimas taip pat buvo tyrinėjamas Petit 2002; Scarduelli 2002; Roepstrorff, Simoniukštytė 2002; Deltsou 2000; Weichart 2000; Sousa 2000; Wodz, Wodz 2000; Wieschiolek 2000; Timmerman 2000. Akademiškai Baskų kraštas yra įdomus tiek dėl savo senos kultūros ir kalbos, tiek dėl istoriškai susiklosčiusių sociopolitinių santykių su Ispanija ir valstybės kūrimo procesų, tiek dėl geografinės padėties – sienos su Prancūzija – kuri lemia pasienio identitetų formavimąsi ir interakcijas su kitos šalies individais. Viena žinomiausių Baskų kraštą tyrinėjančių JAV antropologių – Jacqueline Urla (1988) gilinasi į euskera 1 kalbos politikos, nacionalizmo ir etninio identiteto tarpusavio santykį. Straipsnyje „Ethnic Protest and Social Planning: A Look at Basque Language Revival“ ji analizuoja, kaip, naudodami euskera kalbą, žmonės priešinasi kultūrinei dominacijai, ateinančiai iš Ispanijos, o ši, savo ruožtu, siekdama tramdyti nacionalizmą, imasi įvairių jį ribojančių veiksnių. Kalba, kaip įrankis „kovojant“ už kultūrinį identitetą ir nepriklausomybę, yra lemiamas veiksnys, analizuojamas kitame jos straipsnyje „We are Malcolm X!“: Negu Gorriak, Hip Hop and the Basque political imaginary“ (2001). Urlos analizuojama grupė Negu Gorriak per muziką tiek išreiškia savo identitetą ir kultūrinius siekius. Pasak Urlos (2001), „dainuodami vien baskiškai, jie metė baltą pirštinę save vadinantiems radikalams, reikalaudami į kalbos dominavimą žiūrėti rimtai ir priimti tai kaip integralią kovos už baskų kultūrą ir nepriklausomybę dalį“ (ibid.: 7). Bene reikšmingiausias ir išsamiausias tyrimas apie baskes atliktas Teresa del Valle (1985). Ji paneigė ilgai vyravusį mitą apie moterų matriarchatą Baskų krašte. Del Valle, 1980-1983 metais atlikusi lauko tyrimą ir ištyrusi moters vaidmenį bei galios pasiskirstymą šeimoje, ji pastebėjo, jog minėtas matriarchato mitas yra labiau susijęs su galios ideologija, o ne su realia moters situacija minimu laikotarpiu. Lyčių santykius ir jų pokytį moteriai įgavus galimybę įeiti į darbo rinką, tyrė Maria Carmen Diez Mintegui (1993). Ji teigia, jog nepaisant to, kad perėjus iš diktatūros į demokratiją ir moterims pradėjus aktyviai dalyvauti darbo rinkoje, lyčių santykiai pakito mažai. 1 Euskera – baskų kalba. 9 Darbo naujumas ir aktualumas. Svarbu paminėti, jog šio magistrinio darbo tikslas bus ne aptarti moterų padėtį Baskų krašte iš feministinės perspektyvos, o per moteris, kaip tradicijos nešėjas, pažvelgti, kaip šiandieniniame gyvenime įveiksminama tradicija. Baskų antropologijoje trūksta išsamių ir naujų tyrimų apie modernias baskų moteris ir tradicijos įveiksminimą, todėl šis tyrimas galėtų atverti naujas tyrimų perspektyvas ir tematikas. Ilgą laiką į baskes žiūrėta kaip į raganas, mito nešiotojas (Baroja, 1969), ar motinos vaidmens atlikėjas (Garrido 1995; del Valle 1985), tačiau niekada – kaip į „aktyvias veikėjas“. Taigi, šiame darbe į moterį žiūrima ne kaip į pasyvią kultūrinio turinio turėtoją, o kaip į aktyvų „veikėją“, darantį asmeninius pasirinkimus ir kuriantį savas strategijas. Tokių moterų pavyzdys gali būti Europos Parlamento narės Eider Gardiazabal Rubial 2 , Iratxe Garcia Perez 3 , Izaskun Bilbao Barandica 4 ar Baskų krašto parlamento narė, švietimo, kultūros, inovacijų ir kalbos politikos departamento direktorė Begoña Garamendi Ibarra 5 . Siūlomas naujas požiūris veda prie dar vieno, jau platesnio požiūrio į moterį: būtent per ją ir pasikeitusį jos vaidmenį šiandieniame Baskų krašte galima stebėti baskų kultūros ir socialinio gyvenimo kaitą. Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš trijų – teorinės, metodologinės ir empirinės – dalių. Pirmojoje, teorinėje, dalyje bus aptariama tradicijos kaip kultūrinio modelio struktūra bei tradicijos įveiksminimo koncepcija, ypatingai didelį dėmesį skiriant individo, kaip „aktyvaus agento“, aspektui. Antrojoje dalyje pristatomas tyrimo laukas, jo kontekstas, ėjimo į lauką procesas ir socialinė tyrimo grupė. Taip pat bus apžvelgiami ir kritiškai įvertinti antropologinio lauko tyrimo metodai, naudoti tyrime bei reflektyviai atspindėtos problemos, kurių tyrimo metu neišvengta. Trečiojoje, šio darbo dalyje, remiantis empiriniais duomenimis, bus analizuojama ir interpretuojama, kaip Baskų krašto moterys savo šiandieniniame gyvenime įveiksmina tradiciją ir mėginama surasti atsakymą į klausimą kodėl dalis tradicijų išlieka, o dalis - ne. Teorinė prieiga. Darbe remiamasi Sutton (1998), Otto,Pedersen (2005), Højbjerg (2005), Berger, Luckman (1967), Roepstorff, Simoniukštyte (2005), ir Scarduelli (2005) tradicijos įveiksminimo sistema, kuri tradiciją mato kaip identiteto konstravimo išteklių, veiksmų ir poelgių pateisinimo įrankį, selektyvumu pasižyminčią kategoriją ir kaip inkultūracijos rezultatą. Šios keturios tradicijos įveiksminimo kategorijos bus pristatytos teorinėje darbo dalyje ir jomis bus remiamasi analizuojant empirinę medžiagą. Į baskišką identitetą bus žiūrima iš eminės perspektyvos, išskiriant dvi pagrindines 2http://www.europarl.europa.eu/meps/lt/96991/mep_home.html;jsessionid=99320DEB11B7C513118293D0793F8893.node2 (Prieiga 2014-04-19) 3 http://www.europarl.europa.eu/meps/lt/28298/IRATXE_GARCIA%20PEREZ_home.html (Prieiga 2014-04-19) 4http://www.europarl.europa.eu/meps/en/96922/IZASKUN_BILBAO+BARANDICA_home.html (Prieiga 2014-04-19) 5 http://www.irekia.euskadi.net/es/politicians/4806-begona-garamendi-ibarra (Prieiga 2014-04-19) 10 etnokultūrinės tapatybės kategorijas – teritoriją ir kalbą. Taip pat, remiantis „actor-network“ teorija, bus analizuojamas moterų įvaizdis San Sebastian miesto gatvėse, kuris bus palygintas su gen. F.Franko laikotarpiu vyravusiais aprangos reikalavimais moterims. Metodologija. Lauko tyrimas Ispanijos Baskų krašto Guipuzkoa provincijoje atliktas dviem etapais. Pirmoji lauko tyrimo fazė buvo 2013 m. sausio-kovo mėnesiais, kuomet stengtasi geriau pažinti kontekstą bei užmegzti ryšius su potencialiais informantais, kurie vėliau, sniego gniūžtės principu, padėjo susisiekti su kitais informantais. Antroji fazė buvo tų pačių metų birželio-rugpjūčio mėnesiais kuomet atlikti visi struktūriniai, neformalūs ir etnografiniai interviu, rašytas dienoraštis, atlikti stebėjimai bei aktyviai dalyvauta tradicinėse šventėse San Sebastian bei jo priemiesčiuose, neišvykstant iš geografinių Guipuzkoa provincijos ribų. Didžiausios šventės – Joninės-San Juan (San Sebastian) bei San Marcial (Irun). Taip pat dalyvauta „Emakumeen etxea“ organizacijos veikloje ir renginiuose: trumpametražių filmų peržiūroje ir aptarime, seminaruos apie emocinį intelektą, pasitikėjimą savimi feminizmą ir savigyną ir sociologinio tyrimo apie moters padėtį San Sebastiane rezultatų pristatyme. Tyrimas atliktas remiantis dalyvaujančio stebėjimo principu, kuris pasižymėjo aktyviu dalyvavimu skirtinguose užsiėmimuose, susitikimais su 18-72 metų asmenimis, pasivaikščiojimais ir kitokiu intensyviu bendravimu (vakarienės, kelionės, vizitai į muziejų). Mano informantai – San Sebastian (63) ir Irun (3) miestu gyventojai, didelė jų dalis – dirbantys, vidutines pajamas gaunantys ir universitetinį išsilavinimą turintys žmonės. Du informantai – vidurinį išsilavinimą turintys vyresnio amžiaus žmonės, 10 – baigiamųjų kursų studentai. Lauko tyrimas atliktas ispanų kalba, kuria laisvai kalbu jau ketverius metus. Ispanų kalbos mokėjimas palengvino įėjimo į lauką faktą ir pats integracijos procesas vyko greičiau bei sklandžiau. Tyrimo metu atlikti 57 struktūriniai, 9 etnografiniai interviu (40-120min. trukmės). Struktūrinių interviu tikslas buvo pamėginti susidaryti santykio tarp praeities ir darbarties vaizdą, vaidmenų šeimoje pasiskirstymą ir informantų požiūrį į pokyčius. Etnografinių interviu tikslas buvo susipažinti su informančių gyvenimo istorija ir jų dabarties matymu. Pagrindiniai dalykai, į kuriuos kreipta daugiausia dėmesio, buvo jų vaidmuo šeimoje, identiteto suvokimas, praeities retrospektyva ir santykis su tradicija. Taip pat joms sudaryta galimybė neatsakyti į klausimus, jei jie pasirodė pernelyg asmeniški. Darbe naudojamos sąvokos:  Tradicijos darbe bus suprantamos emiškai – kaip konkrečių įpročių, papročių, tikėjimo 11 modelių ir elgesio struktūrų rinkinys;  Procesas, kurio metu perduodami papročiai, bus vadinamas tradicija.  Identitetas – tai sąmoningai ir „iš išorės“ konstruojama individo reprezentacija. Kaip rodo eminiai duomenys baskų atveju, jų identiteto kūrimo pagrindas – teritorija ir kalba. 12 1. IDENTITETO IR TRADICIJOS KONCEPTAI, JOS SANDARA BEI ĮVEIKSMINIMAS 1. 1. Modernumo genealogija Paradoksalu, bet nepaisant to, kad modernybė skaičiuoja jau kelis šimtmečius, o klasikinės socialinės teorijos atstovai (Marx, Weber, Durkheim bei Simmel) jau XIX-XX a. kritikavo kylančius Vakarus dėl ekonominės nelygybės ir priespaudos kolonizuotiems kraštams, pati modernumo sąvoka antropologijoje ir kituose socialiniuose moksluose nebuvo naudojama iki 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio (Knauft 2002: 10). Ji kilo kaip priešprieša iki tol vyravusiam tradicionalizmui. Postindustrialistinių-kapitalistinių visuomenių, kuriose vyksta spartus ekonominis augimas, kultūros ir socialinės kaitos tyrimai socialinėje antropologijoje yra svarbūs, siekiant suprasti bei paaiškinti pasaulyje vykstančius procesus, mėginti numatyti jų tolimesnę tėkmę ir reikšmę žmonijai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, galima matyti, kaip, vykstant modernėjimo procesams, kinta etninių tautų bei individų identiteto sąvoka, lyčių vaidmenys, darbo pasidalijimas ir tradicinės vertybės. Modernizaciją galima suprasti kaip progresyvų perėjimą nuo tradicinės statiškos prie modernios dinamiškos visuomenės. Huntington (1996) teigia, jog kultūra ir tradicija yra patvarios bei nepavaldžios imperialistinių galių primetamiems pokyčiams. Pabrėžiamas tradicinių vertybių išlikimas, nepaisant ekonominių ir politinių pokyčių. Jis eina toliau ir prognozuoja civilizacijų susidūrimą, kurio priežastys bus kultūrinės, o ne ekonominės. Joseph R. Gusfield (1967) kritikuoja tokį požiūrį į tradicines visuomenes kaip statiškas, normatyvias ir struktūriškai homogeniškas. Jo teigimu, santykis tarp tradicinio ir modernaus nebūtinai susijęs su konfliktu, priešingai, modernumas gali stiprinti tradiciją, o jie kartu – formuoti ideologijų pagrindus (Gusfield: 1967). Jis išskiria septynias klaidingas prielaidas, kylančias mąstant apie tradicijos ir modernumo poliariškumą: 1. Klaidinga manyti, jog besivystančios visuomenės yra statiškos ir visuomet egzistavo tokia forma, kokia yra dabar. Tai, kas šiandien vadinama „tradicine“ visuomene, dažnai yra socialinių pokyčių rezultatas. 2. Tradicinė kultūra yra nusistovėjusių vertybių ir taisyklių rinkinys. Gusfield teigimu, turėtume vengti rašytines kultūros versijas priimti kaip vieninteles elgesio modelių ir tikėjimų rinkinio formas. 3. Tradicinė visuomenė yra homogeniška socialinė struktūra. Visais laikais emigrantų ir marginalizuotų žmonių vaidmuo turėjo svarbią reikšmę šalių ekonominiam augimui ir inovacijoms, 13 todėl tradicinė visuomenė negali būti laikoma homogeniška. 4. Senosios tradicijos keičiamos naujovėmis. Naujų ir senų kultūrų bei struktūrų gebėjimas sugyventi be konfliktų yra socialinės kaitos fenomenas. Naujos formos tik padidina alternatyvų pasirinkimą, o ne šalina senąsias. Šioje vietoje Gusfield išreiškia priešingą konvergencinei mokyklai, teigusiai, jog senosios vertybės bus pakeistos naujomis, požiūrį. 5. Tradicinės ir modernios formos visada konfliktuoja. Vienos tradicinės kultūros vertybės gali būti kongruentiškos su modernizacija, kitos – atkakliai įsikibus laikytis savųjų. 6. Tradicija ir modernumas yra tarpusavyje nesuderinamos sistemos. Šios sistemos, Gusfield teigimu, labiau viena kitą stiprina. 7. Modernėjimo procesai silpnina tradicijas. Gusfield pastebėjimu, tobulėjanti technologija, transportavimas, komunikacija, išaugęs raštingumas ir idėjų sklaidos galimybės tik stiprina tradicijos įtaką didesnėje dalyje visuomenių ir tarp skirtingų socialinių lygių. Sutinkant su Gusfield (1967) pozicija ir einant toliau, galima teigti, jog šiuolaikinėje visuomenėje labiau tikėtinas tradicijos ir modernumo koreliavimas, o ne vieno dominavimas kito atžvilgiu. Būtent šioje vietoje ir būtų galima kalbėti apie tradicijos įveiksminimą, kaip bendradarbiavimą tarp ryšius su dabartimi nutraukusia modernybe ir jos ribojama tradicija. Kol Gusfield kritikuoja požiūrį į praeitį kaip į statišką kategoriją, Sutton (1998) siūlo sprendimą – suteikti šiai praeičiai gyvybės, kitaip tariant – ją įveiksminti. Tai svarbus ne dėl galimybės ją išsaugoti, bet dėl galimybės kurti šiandieninį gyvenimą ir identitetą. Būtent tradicijos pagalba gali būti kuriamas individualus ir kolektyvinis identitetas, o ne sekama modernizacijos naudojamu universalizacijos, arba kitaip tariant „kopijų“ kūrimo, modeliu, kurio atveju išnyksta „skirtumas tarp originalo ir kopijos“ (Donham 2001) 1.2. Tradicijos ir modernumo sampratos Žvelgiant iš globalios perspektyvos, modernumo sąvoka gali būti suprantama kaip:  minties raida ir ryšių su senąja ideologija nutraukimas (Le Goff 1992, Giddens 1991, Berman 1991) bei kaip socialinė patirtis ar kultūrinė erdvė (Trouillot 2002, in Knauft). Į modernumą žvelgiant kaip į minties raidą, jis pasireiškia atviru ryšių su tradicija ir tradicinėmis ideologijomis nutraukimu (Le Goff: 1992: 42), kritiniu požiūriu į aplinką, abejone (Giddens 2000: 11) bei intelektualumu (Berman: 1991: 35, in Lash&Friedman "Modernity&identity"). Čia svarbią vietą užima asmeninė žmogaus laisvė ir individualizmas (Giddens 1991, Berman 1991, Friedman, in Knauft 2002);  kaip dabartinis (Le Goff: 1992: 24). Tokiu atveju jam priešpastatoma viskas, kas nėra 14 šiuolaikiška ir taip atsiranda modernumo/tradicijos dichotomija. Post-kolonialistiniame pasaulyje modernumas dažnai sutinkamas kaip Vakarų, vesternizacijos sinonimas (Le Goff 1992, Trouillot 2002). Šiame kontekste tai suvokiama kaip progresas, vystymasis ar demokratija (Trouillot), skyrybos su tradicija (Foucault 1984) ar santykio su praeitimi nutraukimas (Le Goff); Į modernumą kaip į dabartinį laikomasi ir šiame darbe, tačiau bus atsisakoma modernumo- šiuolaikiškumo/tradicijos dichotomijos. Tai reiškia, kad į šiuolaikiškumą bus žiūrima ne kaip į priešingą tradicijai polį, o kaip į tradicijos įveiksminimo rezultatą. Tokia pozicija leis išvengti aukščiau pristatyto požiūrio į modernizacijos procesus kaip į socialinio pokyčio generatorius ignoruojant aktyvaus veikėjo aspektą, jo sąveiką su jį supančiu socialiniu kontekstu ir jo reikšmę vykstantiems procesams. Tradicija, tradiciškas – tai bene labiausiai visuomenės ir kultūros tyrinėjimuose naudojami žodžiai. Shils (1971: 123) rašo, jog tradicija naudojama siekiant apibūdinti ir paaiškinti identiškų formų, elgesio struktūrų ir tikėjimo modelių pasikartojimą keliose konkrečios socialinės grupės kartose, o tradiciška yra ta grupė ar visuomenė, kurioje socialinė kaita vyksta lėtai, arba kurioje egzistuoja įprotis pateisinti savo veiksmus remiantis tradicija. „Tradiciškas yra naudojamas siekiant apibūdinti visuomenes, kuriose paplitusi tendencija įteisinti veiksmus juos aiškinant kaip ryšio su praeitimi išlaikymą“ (ibid.: 123) Shils išskiria kelias esmines tradicijos savybes (ibid.: 135-136):  tradicijos savybę legitimizuoti save, remiantis praeities tęstinumu. Toks pateisinimas, pasak Shils, ne visada tradiciškai perduodamas iš kartos į kartą. Tam, kad įvyktų šis perdavimas, „veiksmų legitimizacija“ turi būti reikšminga, ir racionaliai pagrįsta (ibid.: 136).  besąlygiškas, nekvestionuojantis tradicijos perdavimas. Tai gali būti susiję su habitualizacijos procesu ir habitus konceptu, kurie bus aptariami sekančiuose skyreliuose (žr. p. 16). Habitualizuotos tradicijos atveju socialinė tikrovė tampa priimama „tokia, kokia yra“ (ibid.: 136).  Ryšys ir santykis su praeitimi. Pasak jo, tradicija leidžia dabartį modeliuoti remiantis praeities patirtimi ir egzistavusiomis institucijomis.  Be to, kad tradicija turi tęstinę struktūrą, ji gali būti ir nutrūkstanti. Tai ypatingai matoma atgimstant įvairiems papročiams ir kultūriniams modeliams (Shils 1971, Sahlins 1993). Remdamiesi panašiais kriterijais, tradiciją taip konceptualizuoja ir Hobsbawm (1983), Otto ir Pedersen (2005), Højbjerg (2005, in Otto, Pedersen) bei kiti straipsnių rinkinio „Tradition and Agency: tracing cultural continuity and invention“ (ed. Otto, Pedersen 2005) bendraautoriai. Visi jie į tradiciją žiūri kaip į dinamišką, savyje prasmes nešantį procesą, o kartu ir į kultūrinių bruožų 15 rinkinį, kuris yra perduodamas iš kartos į kartą. Siekiant išvengti konceptualaus disonanso, skirtingomis prasmėmis skirtinguose konceptuose suvokiant tradiciją, šiame darbe siūloma analitiškai atskirti tradiciją kaip tam tikrų papročių ir kt. kultūrinių bruožų perdavimo aktą nuo tradicijos kaip to, kas perduodama. Čia tradicija bus suvokiama kaip procesas, o kultūriniai konkrečios kultūros bruožai (tradicijos) – kaip konkreti, dažnai turinti materialų pavidalą, kultūros išraiška, bus vadinami sinonimais – papročiais ar elgesio modeliais. Tradicija nėra materiali, apčiuopiama tam tikros kultūros ir jos bruožų reprezentacija, o simbolinė jos reprezentacijų, pasireiškiančių pasikartojančiomis konkrečios socialinės grupės interakcijomis su praeitimi, išraiška. Tradicija yra dinamiškas, interaktyvus procesas ir ryšys su praeitimi, kuris „aktyvaus veikėjo“ kuriamas ją įveiksminant ir konstruojant horizontalius, cikliškus tarpusavio santykius ir socialinę realybę, o ne į ją žvelgiant iš vertikalios linijinės perspektyvos ir suprantant kaip rudimentalią praeities išraišką modernioje dabartyje. Moderni dabartis konstruojama ne „nutraukiant ryšius su praeitimi ir nebereikalinga, nenaudinga ir nepritaikyta tradicija“, o dinaminiais santykiais tarpusavio santykiais su ja, pasireiškiančiais nuolatiniu, tęstiniu bendradarbiavimu – tradicijos įveiksminimu. Apskritai, ryšio su praeitimi nutraukimas yra neįmanomas, neįsivaizduojamas procesas, kadangi tiek individas, tiek bet kokia socialinė grupė gyvena ir veikia tam tikrame sociokultūriniame kontekste, kuriame buvo socializuoti ir habitualizuoti. Nutraukti ryšį su praeitimi – tai perkonstruoti save iš pamatų, kas yra sunkiai logiškai įsivaizduojama. Tad šioje vietoje galima kalbėti tik apie modifikaciją, „naujumas yra visko, kas egzistavo anksčiau, modifikacija; modifikacija atsiranda ir atkuria save kaip naujumą santykyje su tęstiniu kontekstu“ Shils (1971: 122) Apibendrinant tai, kas pasakyta aukščiau, pristatomi trys sąvokos tradicija konceptai ir naudojimo šiame darbe būdai:  Tradicijos darbe bus suprantamos emiškai – kaip konkrečių įpročių, papročių, tikėjimo modelių ir elgesio struktūrų rinkinys;  Procesas, kurio metu perduodami papročiai, bus vadinamas tradicija.  Dichotominėje modernumo/šiuolaikiškumo/tradicijos priešpriešoje tradicija bus keičiama tradiciškumu. 16 1. 3. Tradicijos anatomija: įpročio ir papročio tarpusavio sąveika 1.3.1. Įprotis kaip individualus elgesio modelis Akademinėje literatūroje egzistuoja platus diskusijų apie tradiciją ir jos sandarą spektras. Todėl prieš pradedant aptarinėti tradicijos įveiksminimą bei jo būdus, svarbu išsiaiškinti tradicijos struktūrą ir kas lemia jos kaitą, taip nusibrėžiant teorinę šio darbo paradigmą. Oksfordo anglų kalbos žodyne pateikiama etimologinė daiktavardžio tradicija reikšmė, kildinama iš lotyniško veiksmažodžio tradere (pristatyti, atvežti), kuris savo ruožtu kildinamas iš trans- (per) ir dare (duoti). Taigi, „tradicija“ gali reikšti papročių ar įsitikinimų perdavimą iš kartos į kartą arba tai, kas yra perduodama – papročiai, ar įsitikinimai 6 . Taip pat tradiciją apibūdina ir Hobsbawm (1983), Otto ir Pedersen (2005), ir kt. Remiantis tuo, kad tradicija yra ir papročiai, ir jų perdavimas, galima teigti, kad ji, esanti bet kurio individo egzistencijos dalimi, yra tam tikra gerai organizuota struktūra – kultūrinis modelis – sukonstruotas iš kitų sudedamųjų narių. Sahlins (1999) rašo, jog ši struktūra yra „nesąmoningai patirtos sąmoningos patirties sandara“ 7 . Kitais žodžiais tariant, Sahlins teigia, kad formuojant bet kokią struktūrą, pagrindinis vaidmuo tenka ne žmogui ir jo, kaip „veikėjo“, aspektui, o tam tikrų, jau esančių kultūrinių modelių atlikimui. Sekant Sahlins, mūsų socialinė tikrovė yra sudaryta tarsi iš jau iš anksto užprogramuotų reiškinių, kurių mes, kaip individai, negalime nei lemti, nei pakeisti ir esame labiau stebėtojai arba pasyvūs dalyviai nei aktyvūs šios patirties perėmėjai ir jos statytojai. Tokią poziciją kritikuoja Otto ir Pedersen (2005), teigiantys, kad žmonės gali sąmoningai suvokti šias struktūras ir jų intencionalus elgesys turi įtakos iš pradžių įprastiems kultūriniams modeliams (Otto; Pedersen 2005: 21). Vadinasi, jie yra aktyvūs socialinių procesų dalyviai, gebantys stebėti, įvertinti ir lemti vykstančius procesus. Šioje vietoje iškyla „kiaušinio ir vištos“ problema, todėl, kad viena vertus negalima ginčytis su Sahlins, kuris teigia, jog „be struktūros nėra nei istorijos, nei „veikėjo (1999), tačiau Otto ir Pedersen akcentuoja sąmoningą žmogaus sugebėjimą suprasti ir lemti istoriją bei socialinę tvarką ir struktūrą. Šiame darbe taip pat bus laikomasi požiūrio, jog mūsų socialinėje tikrovėje, kurioje vyksta daugiabalsės ir daugiaprasmės socialinės interakcijos su kitais šio proceso dalyviais, individo „veikėjo“ aspektas turi didelės įtakos kultūrinių modelių, tame tarpe ir tradicijos, kaitai ir kad būtent jis yra tas sraigtelis, judinantis didžiulį ir stiprų socialinio gyvenimo mechanizmą. Kultūriniai modeliai, pasak Otto ir Pedersen, gali konfrontuoti su objektyvia realybe, ir 6 http://www.oxforddictionaries.com/definition/english/tradition (Prieiga 2014-05-16) 7 „Is the organization of conscious experience that is not itself consciously experienced“. (Sahlins 1999, in Otto, Pedersen 2005) 17 individas, sąmoningai juos įvertinęs, juos reorganizuoja ir perkonstruoja. Toks perkonstravimas vyksta individui priimant subjektyvius sprendimus, susijusius su savo elgesiu ir aplinka, kurioje jis sąveikauja. Taigi, kultūrinio modelio transformacija prasideda individui keičiant savo elgesį, kuris, sąveikaudamas su toje pačioje socialinėje terpėje esančiais dalyviais, juos įtraukia į „naująjį elgesio modelį“, savo ruožtu keičiantį iki tol įsitvirtinusį kultūrinį modelį ar tradiciją (Otto, Pedersen 2005, Hobsbawn 1983). Mūsų kasdienybės gyvenimas (everyday life) yra sudarytas iš įvairių socialinių situacijų bei interakcijų su kitais veikėjais. Tai yra priimama kaip duotybė ir bendrąja prasme suprantama kaip realybė, nepriklausanti nuo mūsų valios. Žinojimas (knowlegde) yra šios realybės priėmimas ir suvokimas, kad ji turi tam tikras savybes (Berger; Luckman 1967:13). Pasak Berger ir Luckman, konkrečios visuomenės dalyvių realybė yra suprantama kaip kažkas bendro (common sense). Mūsų kasdienybė jau yra suobjektinta, t.y. sudaryta iš tam tikrų objektų, kurie priskirti būti objektais prieš veikėjui pasirodant „scenoje“. Kitais žodžiais tariant, realybė jau yra sukonstruota prieš veikėjui pradedant joje veikti. Tai reiškia, kad joje egzistuoja tam tikri modeliai, kurių jos dalyvis privalo laikytis, kad nebūtų sugriauta nustatyta tvarka. Toks veiksmų automatizavimas ir elgesio modelių, kurie nereikalauja aktyvių sprendimų priėmimų, kūrimas, Berger ir Luckman (1967: 70-71) vadinamas „habitualizacija“. Šis procesas lemia veiksmų nuspėjamumą ir pasikartojimą bei yra išmokstamas socializacijos metu perimant tam tikrus elgesio modelius iš tėvų ar kitų socialinės interakcijos dalyvių. Tad „habitualizacija“ – tai procesas, kurio metu įsisavinami įpročiai (habitus). Sociologas Micheal Young (1988) teigia, kad biologiniai organizmai yra veikiami pasikartojančių, cikliškų ritmų, kurie yra veikiami saulės ir mėnulio ritmų ir kad egzistuoja ekvivalentus socialinis mechanizmas, užtikrinantis žmogaus veiksmų nuspėjamumą ir sinchroniškumą (1988: 75). Šis mechanizmas – tai įprotis (habitus) (Young 1988, Bourdieu 1977), esantis ant pačio žemiausio tradicijos, kaip kultūrinio modelio, struktūros laiptelio. Bourdieu (1977), Young (1988), Frykman ir Löfgren (1996) įprotį mato kaip pasikartojantį mechanizmą, sudarytą iš įgyto minčių, elgesio ir socialinės praktikos modelio. Tai yra individualiai sferai priklausantis mechanizmas, lemiantis žmogaus elgesį privačioje terpėje ir susijęs su pasikartojančia, automatizuota veikla, kuri palengvina individo sąveiką su aplinka. Automatizavus tam tikrą veiklą – pavyzdžiui, nusivalyti batus prieš įeinant į namus, ar pirmam pasisveikinti su vyresniu praeiviu - individui nebereikia stengtis ir eikvoti energijos jam atlikti. Šie modeliai egzistuoja skirtingose kultūrose, tačiau jų prasmė ir reprezentacijos būdas gali skirtis priklausomai nuo socialinio konteksto ir tai kultūrai būdingų bruožų visumos. Būtent šioje terpėje veikia ir socialinė lauko tyrimo grupė – baskės moterys – sąveikaudama su socialine aplinka ir kurdama, keisdama bei tęsdama įpročius ir iš jų išplaukiančius papročius. 18 Connerton (1989) „habitualizaciją“ vadina „nuolatinio elgesio modeliais“ 8 ir priskiria juos įpročio-įrašymo (habit-memory) atminties tipui. Knygoje „How societies remember“ (1989) jis išskiria tris socialinius atminties aspektus:  Asmeninis. Tai individuali atmintis, susijusi su asmeniniais praeities įvykiais;  Kognityvinis. Tai išmokta patirtis;  Įprotis. Ji susijusi su individo sugebėjimu atlikti tam tikrą veiksmą. Paprastai tai yra inertiškas veiksmas, savyje neturintis nei simbolinės prasmės, nei ritualumo. (Ibid.: 22) Faktas, kad individas, vedinas įpročiu, veikia mechaniškai, nereiškia, kad „habitualizacija“ sukuria tam tikra prasme uždarą, baigtinę struktūrą ir kad, neegzistuojant struktūriniams pokyčiams, ji išliks nepakitusi, kaip teigtų Sahlins. Nepaisant įpročio, kaip automatizuojančios veiklos, savybės, vis dar egzistuoja galimybė jį transformuoti, kadangi jis yra ne neatskiriamas ar net įgimtas individo, o įvairių socialinių interakcijų bei socializacijos metu įgytas atributas ir, kaip teigia Young, sąmoningas individo protas šiuo atveju atlieka stebėjimo funkciją reflektyviai reaguodamas į aplinkos reprezentacijas bei darydamas sprendimus ir pasirinkimus. Taigi, reflektyvi individo veikla ir jam būdingas „veikėjo“ aspektas gali lemti įpročio pokytį. Kadangi jis visuomet veikia socialiniame kontekste, neišvengiamai sąveikauja ir su tos terpės nariais. Iš privačios erdvės perėjęs į viešą, įprotis tampa papročiu (Frykman ir Löfgren 1996). Tad, savo ruožtu, besikeisdamas pats, įprotis keičia ir paprotį, o tai automatiškai lemia, kad pradeda kisti ir pati tradicija. 1.3.2. Paprotys kaip socialinės interakcijos rezultatas Rašydamas apie tradiciją, Hobsbawm (1983) pabrėžia, jog būtina atskirti tradiciją nuo papročio. Tam yra kelios priežastys. Pasak jo, paprotys egzistuoja „tradicinėse visuomenėse“, tuo tarpu modernios visuomenės yra linkusios išrasti tradicijas (ibid.: 2). Be to, tradicija yra nekintama, dažnai institucionalizuota veikla, susijusi su pasikartojimu, o paprotys negali būti stabilus ir nekintantis, nes jis yra tradicinės visuomenės variklis (ibid.: 2). Tradicinė visuomenė, pasak Hobsbawm ir Gusfield (1967), yra dinamiška, o ne statiška. Toks požiūris, kad tradicija yra būdinga moderniai visuomenei, o paprotys – tradicinei, yra kritikuojamas Otto ir Pedersen (2005). Jų požiūriu, kurio laikomasi ir šiame darbe, papročiai ir tradicijos yra būdingi visoms visuomenėms. Taip pat neigiama, kad paprotys ir tradicija priklauso vienai kategorijai ir gali būti suprantami kaip sinonimai. Paprotys kaip kultūros išraiška pastebimas ritualuose, vietinės kalbos vartojime ar kitose komunikacijos formose (Otto; Pedersen, 2000: 6, 8 „Habitual patterns of behaviour” (Connerton 1989: 24). 19 Hobsbawm 1983: 2), o tradicija – formali, ritualizuota praktika, suteikianti jam prasmės. „paprotys yra tai, ką daro teisėjai; tradicija

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 25911 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • SANTRAUKA . 5
  • SUMMARY .. 6
  • Įvadas 7
  • 1. IDENTITETO IR TRADICIJOS KONCEPTAI, JOS SANDARA BEI ĮVEIKSMINIMAS . 12
  • 1. 1. Modernumo genealogija .. 12
  • 1.2. Tradicijos ir modernumo sampratos 13
  • 1. 3. Tradicijos anatomija: įpročio ir papročio tarpusavio sąveika 16
  • 1.3.1. Įprotis kaip individualus elgesio modelis 16
  • 1.3.2. Paprotys kaip socialinės interakcijos rezultatas . 18
  • 1.3.3. „Aktyvaus veikėjo“ ir socialinės grupės vaidmuo kuriant tradiciją. 20
  • 1.4. Identitetas: teritorija ir kalba .. 22
  • 1.4.1. Teritorija .. 22
  • 1.4.2. Kalba . 23
  • 1.5. Tradicija kaip daugiaprasmis socialinės realybės išteklius: tradicijos įveiksminimas .. 25
  • 1.5.1. Tradicija kaip politinis resursas formuojant baskišką identitetą .. 26
  • 1.5.2. Tradicija kaip inkultūracijos rezultatas . 28
  • 1.5.3. Inkultūracija ir dabartinio socialinio elgesio pateisinimas . 29
  • 1.5.4. Tradicija kaip pasirinkimas 30
  • 2. METODOLOGIJOS IR TYRIMO LAUKO PRISTATYMAS .. 33
  • 2.1. Tyrimo lauko pristatymas. 33
  • 2.2. Tyrimo socialinės grupės pristatymas 35
  • 2.3. Antropologiniai Baskų krašto tyrinėjimai 36
  • 2.4. Tyrimo metodų pristatymas 37
  • 2.5. Kritinė tyrimo metodų perspektyva . 40
  • 2.6. Lauko tyrimo etika .. 42
  • 3. TRADICIJOS ĮVEIKSMINIMAS ISPANIJOS BASKŲ KRAŠTE . 45
  • 3.1. Namai ir šeima .. 45
  • 3.1.1.„Mūsų kalba yra mūsų identitetas, mūsų esybė”: inkultūracijos vaidmuo kuriant baskišką identitetą 45
  • 3.1.2. Šeiminiai baskiško identiteto modeliai. 47
  • 3.1.3. Identitetų susidūrimas: atvejo analizė .. 53
  • 3.2. Miestas ir šventės: praeities ir šiandienos sąveikos sritis . 56
  • 3.2.1. Tradicinės šventės: tradicijos įveiksminimo strategijos .. 56
  • 3.2.2. „Ne, bertxolari man nepatinka, bet seku kitas tradicijas“: tradicijos selektyvumas . 59
  • 3.2.3. „Kūno praktika“: moterų sąveika su aprangos detalėmis kaip siekis įtvirtinti naujus tradicijos
  • modelius 62
  • 3.3. Aktyvistinio identiteto konstravimas neigiant tradiciją . 64
  • 3.3.1. Trumpametražiai filmai ir emocinio intelekto seminaras 64
  • 3.3.2. Savigynos kursai . 67
  • IŠVADOS 69
  • LITERATŪROS SĄRAŠAS .. 72
  • ŠALTINIAI . 74

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
PDF dokumentas (.pdf)
Apimtis
75 psl., (25911 ž.)
Darbo duomenys
  • Sociologijos magistro darbas
  • 75 psl., (25911 ž.)
  • PDF dokumentas 1 MB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį magistro darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt