Tėvynės vaizdavimas Maironio kūryboje

Tėvynės meilė lydėjo poetą nuo pat gimtinės slenksčio prie vaizdingų Dubysos krantų iki paskutinės poilsio vietos po Kauno katedros skliautais. Dar studijų suole parašytos Lietuvos istorijos pratarmėje jaunasis poetas įrašė šiuos įsidėmėtinus žodžius: „Žemė, kur mes gimėme, augome ir pasenome, yra mums brangi ir miela, mylime ją kaip vaikai savo motiną, o jei kartais atsitinka persiskirti su ja ir išvažiuoti į tolimą šalį, tai sunku užturėti krintančias ašaras ir nuraminti suspaustą širdį. Kiekvienas, rodos, žmogus turi tartum įgimtą tą meilę, kiekvienam yra brangi tėvynė“.2 Šiuos prasmingus žodžius, kuriuos parašė dar labai jaunas būdamas, Maironis patvirtino savo gyvenimu bei kūryba.
Kurį Maironio eilėraštį beskaitytume, iš jo atpažįstame gimtosios žemės potemes. Poeto lyrika yra patetiška ir kilni, su polinkiu į platų retorišką mostą. Kūriniuose pasikartojantys motyvai: nesugebėjimas, negalėjimas išreikšti susitvenkusio krūtinėje jausmo, apskritai nebylumo pojūtis. Maironis mėgsta paskutinėse eilėraščių strofose keisti požiūrio tašką, lyrinį pasakojimą. Jo eilėraščiuose Lietuvos gamta supoetinta, graži ir tauri. Šio poeto eilėraščiai tapo neatsiejami nuo lietuvių tautos, jie virto populiariausiomis liaudies dainomis. Kūrinių temos: tėvynės meilė, gimtosios žemės grožis, jausmai, krikščioniškoji tautinė savimonė.
Ryškiausia tėvynės meilės išraiška visoje Maironio kūryboje — tai jo programinis eilėraštis „Taip niekas tavęs nemylės“. Šio kūrinio kalbėjimo tonas yra pakilus, iškeliantis meilės objektą, tačiau kas yra toji mylimoji, poetas atskleidžia tik pabaigoje, leisdamas spėlioti, kas ji tokia, sukeldamas intrigą. Meilė yra idealizuojama, svarbiausia pats jausmas, o ne meilės objekto paveikslas. Jis yra neapibrėžtas, daugiausiai kalbama apie mylimosios ypatingumą, jos bruožų išskirtinumą:
O tu tik vien širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!
Eilėraštyje tėvynė ir mylimoji susilieja viename besimainančiame vaizde — tėvynė personifikuojama moters idealizuota figūra. Išsirutulioja aistringas meilės prisipažinimas.
Tai intymus, švelnus ir iškilmingas kreipimasis į tėvynę — mylimąją. Šiai meilei svetimas idiliškumas, ji kupina liūdesio, kančios ir nerimo. Bet drauge ji ir labai šviesi, džiaugsminga, nes skausmas ir sielvartas šį jausmą įkvepia ir skatina, keičia žmogaus gyvenimą:
Nes...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!