Tėvo paveikslas lietuvių literatūroje (kalba)

Tėvo paveikslas lietuvių literatūroje

Paprastai, tėvas šeimoje yra pats stipriausias, išmintingiausias ir įtakingiausias asmuo, turintis didžiausią galią. Jis dažniausiai vadinamas šeimos galva. Tėvo pareiga yra ne tik išlaikyti ar ugdyti savo šeimą ir ją išmaitinti, tačiau ir priimti svarbiausius sprendimus. Šiandieniniame pasaulyje tėvo figūra yra gana įvairesnė, dinamiškesnė ir besikeičianti. Lietuvių literatūroje taip pat galima atrasti užuominų, vedančių link tėvo paveikslo, kuris joje vaizduojamas. Literatūroje jis kartais taip pat būna gana išskirtinis, turintis savitumo ir kitų išsiskiriančių bruožų. Taigi, šioje kalboje, remdamasi pasirinktais autoriais Juozu Grušu, bei Icchoku Meru, aš aptarsiu lietuvių literatūroje vaizduojamą tėvo paveikslą.

Lietuvių literatūroje tėvas vaizduojamas kaip atsidavęs savo šeimai žmogus. XIX–XX a. lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, prozininkas, publicistas, visuomenės veikėjas J. Biliūnas apsakyme „Ubagas“ aprašė Petro Sabaliūno – seno, savo sūnui viską, ką tik turi, atidavusio tėvo paveikslą. Kūrinyje aprašytos gana svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos, tokios kaip sąžinė, susvetimėjimas, žmonių nevertinimas. Pagrindinis kūrinio veikėjas yra P. Sabaliūnas, jis savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį senosios kartos žmonių. Tačiau kad ir kaip bebūtų, pats senolio paveikslas, skaitant pasakojimą apie sūnaus vienui vieną, be turto paliktą tėvą, yra gana aiškus. P. Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, turintis paprastą pomėgį – bites. Senelis labai jas mėgo, jomis rūpinosi, visada sakydavo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs bei vienybei gyvena“. Todėl jis buvo dosnus vyras, kiekvienam sutiktam žmogui padovanodavo medaus. Bitės jam buvo tarsi gyvenimo ramstis, padedantis sunkią akimirką. Praeityje šis senolis turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimyną. Tačiau vieną dieną P. Sabaliūnas suvokė, kad viską prarado. Atidavęs viską, ką turi – meilę, rūpestį, švelnumą ir turtą savo vaikams, jis supranta skaudžią ir labai nemalonią tiesą, kad pasenęs ir tapęs ligotu, jis tampa vienišas, niekam nereikalingas, net savo paties vaikams, kuriems atidavė viską. Supratęs, kad net savo namuose yra nelaukiamas ir visiškai nepageidaujamas, suprasdamas, kad yra tik našta, jis iškeliauja svetur. P. Sabaliūnas tampa klajojančiu vargšu ubagu. Jam nelengva susitaikyti su tokia dalia. Jis suprato, kad daug lengviau duoti, kai viską turi, nei imti, kai nieko neturi. Tačiau jis neturi kitos išeities, tik prašyti išmaldos. Tačiau jis ne toks kaip kiti ubagai, jis kalba apie savo skausmą atviraudamas, neapsimesdamas, nevaizduodamas didelio nelaimėlio. Jo ašaros tyros, nesumeluotos, nuoširdžios, kaip ir jo žodžiai. Pirmą kartą apsilankęs svečiuose namuose, P. Sabaliūnas supranta, kad ubago dalia nėra jau tokia lengva, kaip jis manė, todėl slypintis skausmas ir neviltis užgožia jo laimę, gyvenimo prasmę, džiaugsmą. Bet kad ir kiek P. Sabaliūnui sūnus suteikė skausmo, jis nelaiko pykčio savo širdyje, netgi savo pasąmonėje bando jį bet kokiu būdu pateisinti. Taigi, J. Biliūno kūrinyje „Ubagas“ matome nuoširdaus, savo šeimai atsidavusio tėvo paveikslą, kuris, net išgyvendamas sunkią dalią, išdalinęs viską savo vaikams, jausdamasis nepageidaujamas savo namuose, vis vien nejaučia pagiežos ar pykčio, kadangi yra atlaidus, labiausiai vertinantis šeimą ir jai pasiaukojantis, už tai nieko neprašantis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!