Teorija apie ekosistemas

Ekosistemų produktyvumas. Ekosistemose vyksta du neatskiriami procesai: maisto medž., apyk. ir energ. g-ba, o nepertraukiama biomasės g-ba yra vienas esminių biosferos procesų. Ekos. biomasės kiekis susidaręs per atitinkamą laiko periodą (val,parą, m) arba jos suidarymo greitis yra vad. PRODUKTYVUMU. Organinės medž., kurimo procese išskiriamos 3 stadijos. 1)Bendroji pirminė produkcija.Visas energ. kiekis asimiliuotas žaliųjų augalų, organinės medž., tam tikrame ploto vnt. per tam tikrą laiką (ha per m). 2)Grynoji pirminė produkcija – tai biomasės prieaugis tenkantis žemės paviršiaus vnt.(cm2, m2, ha, km2) per tam tikrą laiką, atėmus kvėpavimo sąnaudas, kurias sunaudoja gyvi organizmai ir lieka tik gryn. pirm. prod. Ta prod. augalų augimo ir dauginimosi šaltinis. Žm. ir kiti heterotrofiniai organizmai gali naudoti tik g.p.p. 3) Antrinė produkcija – tai konsumentų per tam tikrą laiką sukaupta zoomasė arba energ., dalį anksčiau sukauptų medž., konsumentai suvartoja kvėpavimui, o kitą dalį kūno audinių statybai. A.p. nėra skirstoma į bendrąją ir grynąją. Biosferoje pagal svorį vyrauja fitomasė (augalai) 97-99%, o gyvūnų zoomasei tenka tik 1-3%. Iš gyvūnų biomasės jei ją prilyginam 100%,tai 90-95% tenka bestuburiams ir pirmuonims t. y. vabzdžiams. Šiandien ekos. prod. ir ekol. pusiausvyrai > įtaką daro žm. ū. veikla, cheminis, šiluminis ir kitoks teršimas daugeliu atvejų sutrikdo ekol. pusiausvyrą. Chemikalais užterštoje apl. gyvūnams atbunka uoslė, blogai užuodžiami kvapai, neranda maitinimosi vietų, savo lizdų, guolių, neatpažįsta savo jauniklių ir pan. Dėl neigiamos žm. veiklos kinta ekos. prod., griūna mitybos grandinė. Reikia žinoti gamtinių – ekol. sistemų produktyvumą, o biomasės apskaita suteikia galimybę reguliuoti populiacijų tankumą gamtoje, pagal maisto išteklius. Informacijos apytaka ekosistemose. Kiekvienas gyvas organizmas, gyvenantis tam tikroje apl. priima informaciją apie apl. kitimą, ją kaupia atminties organuose, analizuoja ir priima sprendimus apie tolesnę veiklą, pritaiko medž., ir energ. apyk. prie kintančių gyvenimo sąlygų. Be inform. apyk., tarp apl. ir organizmo, organizmas negalėtų vystytis ir prisitaikyti. Aukštesniųjų gyvūnų inform. priėmimo ir perdavimo preimonės yra gerai išsivystę (ausys, akys, uoslė, skonis). Inform. kaupiama ir apdorojama smegenyse, o kas jų neturi limfiniuose mazguose. Dėl gamtoje esančio triukšmo, elektromagnetinių bangų, cheminės taršos sutrinka gyvūnų signalizacijos darni sistema, jie nesugeba bendrauti vieni su kitais, blogai orientuojasi apl. ir todėl žūsta, daugelis gyvūnų yra ant išnykimo ribos arba jau išnyko, tačiau yra gyvūnų, kurie yra prisitaikę prie kintančios apl. ir eina su civilizacija pvz., šernas, žm, varniniai paukščiai, stirnos, briedžiai, lapės. Nauji mokslai jau dabar gerai talkina ekol. (zoopsichologija, bionika) padeda pažinti gyvūnų gyvenimo dėsningumus, jų išnykimo galimybes ir pan. Nuodingų medž., koncentracija ekosistemose. Kylant iš vienos mitybos grandinės į kitą nuodingos medž., atv., negu maisto medž.,> dešimteriopai pvz., vandenyje nuodingų medž., yra sąlyginis 1, bakterijos ir dumbliai gyvendamos vandenyje nuodingų medž., sukaupia 10x> negu jų yra vandenyje, o dumbliais mintantys pirmuonys (vėžiagyviai, zooplanktonas) sukaupia jau 100vnt.,o vėžiagyviais mintančios žuvys jau 1000vnt.,o žuvimis mintančios plėšrios žuvys sukaupia jau 10000vnt.,o žuvimis mintantys paukščiai jau 100000x> nuodingų medž., negu jų yra vandenyje. Populiacijos sąvokos samprata. P (lot.minia,liaudis) yra vienos rūšies individų grupė užimanti tam tikrą teritoriją, kur individai keičiasi genetine informacija, palaiko atitinkamą gausumą ir pasižymi tiktai grupei būdingais požymiais. P yra elementari rūšies egzistavimo formagamtoje. Rūšis susideda iš kelių ar keliolikos p, taigi rūšis yra > vnt., p pvz., žm. rūšis yra 1 (homosapiens),o p yra net keliolika. Kiekviena p turi savitą genų fondą,tačiau to paties g.fondo individai genetiškai yra nevienodi ir individualaus vystymosi metu nevienodai prisitaiko prie apl. sąlygų pvz. kokia nors auditorija. Tai padeda p geriau prisitaikyti atitinkamoje ekos. Kiekvienoje p. individai skiriasi lytimi, amžiumi, priklauso skirtingoms generacijoms, užima ne vienodą vietą p hierarchijoje. Vykstant ekos. Kaitoms p genetinė struktūra – sudėtis, gausumas, tankis bei užimtos teritorijos plotas keičiasi, p savo ruožtu veikia apl. ir kitų rūšių p, nes atsiranda > tame pačiame plote individų ir gerokai nualina tą apl. p yra veiksniai lemiantys visos ekos. dinamiką. P struktūros dinamiką lemia ne tik abiotiniai, bet ir biotiniai veiksniai. Kiekvienoje p aptinkamos visos biotinių santykių formos, būdingos vidurūšiniams ir tarprūšiniams organizmams. Šie vidurūšinių santykių p yra svarbiausi santykiai susiję su veisimosi, dauginimosi procesu ir taip pat santykiai tarp tėvų ir vaikų. Iš tarprūšinių santykių mutualizmas (savitarpio nauda, simbiozė), plėšrumas, parazitizmas, konkurencija, amensakizmas (kai > nešioja mažesnius). Lytinio dauginimosi metu individai pasikeičia genetine informacija, todėl p tampa santykiškai vieninga sistema, jei p lytinio dauginimosi nebūna (partogenezinis – skilimo būdu), tuomet genetiniai ryšiai būna silpni, p dėsniai leidžia naudoti organinius ir ne resursus taip, kad būtų užtikrintas palikuonių išlikimas. Kiekvienai p svarbiausios šios savybės: individų gimstamumas, mirtingumas, i ir emigracija. P homeostazė (savi arba autoreaguliacija). Daugelis p rūšių pačios reaguliuoja individų skaičių, optimalus individų skaičiaus(kiekio) palaikymas duotose sąlygose vadinamas homeostaze priklauso nuo ekol, specifinių rūšies savybių, plėšrųnų, parazitų poveikių bei kitų tarpusavio santykių. Atskiros rūšies homeostazės galimybės išreikštos įvairiai – vienoms rūšims šie reiškiniai pasireiškia griežta forma ir veda prie individų pertekliaus rūšies viduje, žuvimo, kitoms ne tokia griežta pvz. vienos rūšies individų perteklių gali sumažinti plėšrūnai ir parazitai, o kitos rūšys šį perteklių likviduoja > vislumu, kuris susidaro dėl sąlyginių refleksų, nėra vietos sukti guoliams, pažeisti biotipai, gyvenimo vietos, maisto trūkumas ir pan. Griežčiausia forma ir veda prie individų sk. žuvimo jauname amžiuje. Gyvūnų p gausumas reguliuojamas tais atvejais, kai maisto, vandens ir kiti resursai yra gana riboti, o gyvūnai šiuo atveju maisto ar kitų būtinai egzistavimui reikalingų išteklių ieškoti kitur negali, tokiu atveju gyvūnų p gali pasireikšti konkurencija pvz. kai kurie varliagyviai, vėžiagyviai išskiria į apl. chemines medž., kurios stabdo mažesnių individų vystymąsi, tai p yra naudinga, nes p pasipildo pilnaverčiais organizmais, o silpnesni žūva arba stabdo savo vystymąsi. Kitas organizmas reguliuojantis p homeostazę – individų imigracija (individai užima naujas teritorijas bitės, žiurkės). Dar gyvūnų sk. reaguliuoja stresas, sutrinka patelių ovuliacija, pagausėja nesveikų individų, patelėms susilpnėja palikuonių globos instinktas, ko pasekoje sulėtėja p augimas ir vis dėl to stresinė įtampa būdinga žemesnio rango gyvūnams, pašalinus stresą p atsistato normalus gimstamumas. P TIPAI. Gamtoje išskiriame 3 tipus.1) geografinė p. pati didžiausia teritorijos atžvilgiu ir individų skaičiumi, gamtoje geografinių p būna ne daug pvz., septintaškė boružė užima milžinišką arialą Europoje, Azijoje, Afrikoje ir turi 4 p, kurios skiriasi ištvermingumu temperatūrai, vadų per m sk., aktyvaus periodo trukme ir pan., Mažesnės imties vadinama 2) ekol. p tai pagrindinė rūšies egzistavimo forma gamtoje, šių p individai turi daug panašumų, tačiau turi ir skirtumų ekol. p riboja gamtoje esančios natūralios kliūtys – upės, kalnai ir pan. 3)elementarioji p tai nėra savarankiška forma gamtoje, jos individai dažnai keičiasi genetine informacija, todėl išoriniai skirtumai išnyksta ir iš 2 p susidaro 1p. Biosfera ir biogeninių medž., apyt. joje. Biosferos struktūra ir evoliucija. Biosfera – oras, vanduo, visa tai kas yra gyva ir tai supanti visuma. Žemės rutulio paviršiaus dalis, kurioje gyvena organizmai ir sudaro viso pasaulio ekos. visumą. Ne visoje planetoje vienodai tinka gyventi gyviesiems organizmams, nepalankios vietovės vadinamos parabiosferomis. Biosfera sudaryta iš 3 aplinkų: 1) Litosfera – kietoji ž. Rutolio sfera apimanti ž. plutą ir viršutinę mantijos dalį, jos storis 50 – 200 km, kai kurie organizmai litosferoje gyvena ik 3 km gylio, tačiau > gyvų organizmų ir jie aktyviausi iki 1 m gylio sluoksnyje, 2) Hidrosfera – žemę gaubiantis H2O apvalkalas, jį sudaro jūros ir vandenynai, atmosferos sausumos vnd, ledynai ir sniegynai. Vnd. Užima 70,8 ploto. Gyviai gyvena iki 11 km gylyje, bet gausiausia gyvybės ten kur patenka saulės spinduliai eufotinėje zonoje, jūrose ir vandenynuose iki 100 – 200 m, gėluosiuose 10 – 20m, 3) Atmosfera sudaro planetos periferinį sluoksnį ir gaubia kitas dvi sferas, čia gyvybė iki 10 – 15 km aukščio, tačiau šioje apl. prisitaikiusių ir nuolat gyvenančių organizmų nėra, jie čia yra laikinai. Ypatingas žemės biosferos reiškinys skystas, laisvas vnd, kitose planetose rasta tik uolos ir garai. Dabartinis mūsų planetos vaizdas yra gyvų organizmų ilgos evoliucijos rezultatas. Ji prasidėjo fizinėje ir cheminėje apl. > kaip prieš 3,5 mljr m (žemei 6 mljr.m saulei apie 8 mlrd.m). Dėl organizmų nuolatinio ryšio ir santykio su mineraline apl. per ligą geologinį laikotarpį litosfera, hidro- ar atmos- įgijo dabartinę būklę. Geologinėje praeityje gyvojo pasaulio organizmai keitė žemės plutos sluoksnius, kuriuose dabar gyvybės nėra, tačiau randama jos biogeninės veiklos produktų. Iš netolimos praeities dirvožemyje yra humuso. Dabartinė žemės atmos- sudėtis skiriasi nuo pirminės, kurioje beveik nebuvo deguonies. Manoma, kad galėjo būti 0,1 lyginant su dabartine atmosferos sudėtimi,> buvo C, N ir CH. Susiformavusios autropinės bakterijos ir ypač aktyvi chlorofilinių augalų fotosintezė gebėjo asimiliuoti anglies junginius į organines medž., ir taip dujinė sudėtis pasikeitė. Žymesnis atmosferos sudėties kitimas prasidėjo prieš 2 mljr.m, matoma, kad prieš 1 mljr.m, atmosferoje buvo 1 dabartinio deguonies kiekio, dabar yra 21 deguonies ore. Paleozojaus eroje žemynuose pradėjo gyventi gyvi organizmai, pirmiausia apsigyveno žemesnieji autotropiniai augalai, tačiau esminį poveikį biosferos evoliucijai turėjo induočių augalų atsiradimas (42-65 mln.m), plikasėkliai augalai pasirodė vėlyvajame Devono periode (prieš 350 mljr.,m, žiediniai – gaubtasėkliai jūros periodo pabaigoje (170-190mln.m). Biosferai evoliucionuojant dėl įvairių apl. fizinių ir cheminių veiksnių atsirado gana daug evoliucinių krypčių, todėl mūsų planetoje susidarė maždaug 500 tūkst., augalų ir 1,5 mln gyvūnų rūšių. Biogeocheminė apytaka. Daugumai cheminių elementų esančių žemės paviršiuje (atmosferoje) nuolat cirkuliuoja biosferą iš negyvosios gamtinės apl. su saulės energ. pagalba, jie patenka į gyvus organizmus, o po to grįžta atgal t. y. į gamtinę apl. Kiekviename medž., apyt. Rate galima išskirti dvi dalis: 1) rezervinis fondas – tai lėtai judanti pagrind. medž., dalis paprastai nesusijusi su gyvais organizmais; ir 2) kaitos fondas – mažesnis, tačiau aktyvesnis, jam būdinga greita biogeninė medž., apyk., tarp gyvų organizmų ir apl. Biogeninių medž., apytakos ratą galima padalinti į 2 tipus: 1) dujų apyt. ratas su atmosferos ir hidro- rezerviniu fondu 2) nuosėdinių uolienų ciklas su žemės plutos rezerviniu fondu. Augalai ir gyvūnai gali pasinaudoti tik tais biogeniniais elementais, kurie yra žemės paviršiuje arba arti jo. Vandens apytaka. Pasauliniame vandenyje, sausumos vidaus vandenyse ir atmosferoje šiuo metu yra apie 1455mln km3 vnd. 2 visos hidrosferos sudaro gėlo vnd. atsargos, aktyviai gėlo vnd. daliai tenka 0,3 viso vnd kiekio. Dėl saulės radiacijos poveikio sausumos ir pasaulinio vandenyno paviršiai nuolat garuoja, todėl į atmosferą kas min patenka apie 1 mljr.t vnd garų per tą patį laiką tiek pat vnd. kondensuojasi ir grįžta į sausumą kritulių pavidalu, iškritęs į sausumą vnd pasiskirsto taip: 1)dalis sunkiasi į gilesnius dirvožemio sluoksnius 2) Kita dalis išgaruoja ir grįšta atgal į atmosferą; 3) visas likęs vnd. sudaro nuotekio vandenį, kuris patenka į vandenyną vykstant vandens infiltracijai, pasipildo vandenyniniai horizontai ir požeminės upės. Deguonies apyt. Deguonis jungiasi su visais cheminiais elementais, išskyrus inercines dujas. Gamtoje deguonis susidaro 2 būdais: 1) žaliųjų augalų vykdomos fotosintezės metu 2) molekulinis deguonis (O2) susidaro aukštesniuose atmosferos sluoksniuose fotochemiškai disocijuojantis vnd. garams. O2 naudoja visi gyvi organizmai kvėpavimo procesuose, mineralų oksidacijoje ir degimo reakcijose. Deguonies apyt. biosferoje vyksta tarp atmosferos ir gyv. org. bei oksidacijos ir redukcijos procesų. Anglies apyt. Jos junginių yra visuose gyvų org. junginiuose, akmens anglyje, naftoje, durpėse, gamtinėse dujose. Anglies dioksidą į atmosferą išskiria kvėpuodami gyvi org., skildamos karbonatinės uolienos, išsiverždami vulkanai. Naudoja augalai, fotosintezės metu kai kurie org. (koralai, moliuskai) bei susidarant karbonatinėms uolienoms. Biosferoje anglis egzistuoja 2 neorganinėmis formomis: 1) litosferoje – biogeninės kilmės karbonatuose (klintys, kreida) 2) atmosferoje ir hidro- anglies dioksido junginyje. Azoto apyt. Azoto yra visuose gyvuose org., apie 1-3 sausosios jų masės šiek tiek akmens anglyje, naftoje, sausumos ir jūrų vandenyse. Dauguma autotrofinių org. nesugeba asimiliuoti molekulinio azoto iš atmosferos. Molek. azotą geba pasisavinti ir paversti nitratais kai, kurios dirvožemių ir vnd gyvenančios bakterijos: aerobinės azotbakterės, anaerobinės sviesto rūgšties bakterijos, kitos azotą jungiančios bakterijos gyvena simbioziškai dažniausiai su aukštesniaisiais ankštiniais augalais, tai gauguma rizuvijum genties bakterijų. Nedidelė dalis nitratinio azoto susidaro neorganiniu būdu veikiant oro azotą, elektros išsviedriams. Abiogeniniu būdu susidariusio nikatinio azoto į dirvožemį patenka 10 kg/ha perm, laisvosios bakterijos susintetina apie 25 kg/ha per m, simbiozinės nuo 200- 400 kg/ha per m. Nihifikacija – jos metu amoniako druskos verčiamos nihitais, procesas vyksta dirvožemyje ir vnd, jį sukelia ten esančios nihatinės ir nitritinės bakterijos. Pirmosios oksiduoja nihitą iki nitrato, o antrosios anomalią iki nitrito, vyksta aerobinėmis sąlygomis, didina dirvožemio derlingumą, gerina augalų mitybą. Denehifikacija, kurią sukelia denihifikuojančios bakterijos iš nitratų išskiriančios į atmosferą molekulinį azotą, vyksta anaerobinėmis sąlygomis dėl to nei 20. ST plotas priklausonuo to ką mes saugom pvz. retų vabzdžių, balų vėžlių, neršiančių žuvų užtenka kelių arba keliolikos ha ST ploto. Stumbrų, baltųjų lokių, Amūrinių tigrų, kai kurių rūšių antilopių apsaugai reikia 100000km ir > plotų. LT ST sistemai priklauso rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai, saugomi kraštovaizdžio objektai ir gamtos paminklai. ST steigimas. Susijęs su veiklos apribojimu arba visišku jos uždraudimu nustatytose vietose. Institucijos siūlančios steigti ST privalo prieš 6 mėn iki įsteigimo informuoti žemės (plotų) savininkus, kaip numatoma apriboti ū. veikla. Jei institucija praneš steigėjui sią LT aukštapelkę, supamą žemyninių kopų apaugusių pušynais. Rez. teritorijoje daug saugomų augalų, gyvūnų, grybų rūšių. Rez. draudžiama ū. veikla išskyrus spanguoliąvimą vietiniams gyventojams. Parko teritorijoje saugomi augalai – belapė antbarzdė, plačialapė klumpaitė, kalninė arnika, beržas keružis; paukščiai – gervės, kurtinių tuoktavietės, tetervinai, mažasis erelis žuvininkas, didysis apuokas (1 vieta kur peri), juodasis gandras, žalvarniai, kukučiai; grybai apie 500 rūšių. Žuvinto biosferos rezervatas įsteigtas 2002 m. gruodį Alytaus raj. Ir Marijampolės savivaldybės teritorijoje, buvusių Žuvinto valstybinio rezervato, Žaltyčio ornitologinio ir Amalvo botaninio – zoologinio draustinių pagrindu. Bios feros rezervato tikslai – kontroliuoti, prognozuoti gamtinių ekos. pokyčius, atlikti gamtosaugos eksperintus gamtiniuose kompleksuose, vykdyti monitoringą, išsaugoti gamtinės ekos. stabilumą, atkurti sunaikintus ar pažeistus gamtos kompleksus ir objektus. T plotas per 18000 ha. Nacionaliniai parkai. Paprastai n. p. saugoma tai ką vertingiausio turi kiekvienas kraštas (Aukštait., Žemaitij) čia gamta - draustinių zonai iki 50  ir >. Minėtiems tikslams siekti įstegti Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Kuršių Nerijos n. p. ir Trakų istorinis n. p. N.p. atstovauja visoms LT etninėms dalims išskyrus Suvalkiją. Pirmasis pasaulyje n. p. įkurtas 1872 m. JAV Jevelstono (Geltonasis akmuo) vulkaninėje plynaukštėje, krioklių, geizerių, karštų vandens versmių, ežerų, miškų, retųjų gyvūnų (bizonu, lokių, sniego avinų ir kt.) apsaugai. LT pirmasis 1974 m. įkurtas Aukštaitijos n. p. jo plotas apie 40 tūks. Ha išsidėstęs 3 raj. sandūroje: Ignalinos, Utenos, Švenčionių. Parko T reljefas įvairus, kalvagūbriai apaugę miškais, daubose tyvuliuoja ežerai (per 140). Vienas svarbiausių tikslų – išsaugoti gražiausius ir švelniausius Aukštaitijos ežerus (Tauragnų giliausias). Vienas gražiausių Šilinskų kalvagūbris su įspūdingu Ginučių piliakalniu, Ledakalnis, nuo šio kalno matosi 6 ežerai, per 70 parko T užima miškai. Regioniniai parkai. N. p. atspindi stambių geografinių sričių kraštovaizdžių kultūrą, ten gyvenančių žm. verslus (LT yra 5 n. p .). Tuo tarpu regioniniai parkai reprezentuoja atskirus LT regionus (Aukštait 8, Žemait 8 ir t.t). Regioniniai p. saugo atskirų LT regionų gamtiniu, estetiniu, kultūriniu požiūriu gamtos ir kultūros kompleksus. 1992 m. LT įkurta 30 regioninių p. Parkai įkurti vietovėse pasižyminčiose natūraliais kraštovaizdžiais, saugotinomis gamtos ir kultūros vertybėmis. Čia gyvenančių žm. ir juos supančios gamtos išsaugojimu arba santarve, turtinga parkų augalija ir gyvūnija bei didele jų įvairove. Parkuose auga beveik visos augalų rūšys įtrauktos į raudonają knygą, čia sutinkame ir visus raudonosios kn. Gyvūnus, kai kuriuose parkuose yra išskirtos konservatinės ir draustinių zonos, kaip ir n. p. Pagrindinė regioninių p. paskirtis organizuotam trumpalaikiui ir ilgalaikiui poilsiui. Visi 30 regioninių p. suskirstyti į 5 kategorijas. 30 parkas ‘Dievinškių istorinis p.’ Šalčininkų raj.) Draustiniai. Dr. kūrimasis prasidėjo pokario LT. Šiai dienai dr yra 300 suskirstytų į 15 kategorijų. Dr. pagrindinė paskirtis saugoti vertings, moksliniu, turistiniu, ekol požiūriu teritorijas, kuriose saugomi pavieniai objektai arba jų grupės. Dr skirstomi į 3 gr. 1) Gausiausia gr. – gamtiniai dr. (geologiniai-įgriuvos, akmenų gr.; geomorfologiniai-retų reljefo formų; kompleksai- kalvos, gūbriai, daubos; pedologiniai- saugo natūralios dirvos kompleksus kur nevykdyta ū. veikla), hidrografiniai- saugoma vnd telkinių hidrografinio tinklo struktūra ji orginali, retai sutinkama; telmologiniai- pelkių kompleksus, botaninius- spanguolynus ir kt pelkių tipus; botaniniai- saugomi reti augalai arba jų bendrijos; botaniniai- zoologiniai – reti augalai ir gyvūnai (Kamšos). Zoologiniaiskirti išsaugoti retas raud. knyg. gyvūnų rūšis. Jie smulkiau skirstomi: 1) į ornitologinius 2) teriologinius (žinduolių dr, Kauno fortuose yr Šikšnosparnių dr. 3) ichtiologinius (žuvų) 4) entomologinius (vabzdžių) 5) herpetologiniai (balų vėžlių). 2) Kultūriniai- į archeologinius, istorinius ir architektūrinius urbanistinius. 3) Kompleksiniai- į kraštovaidžio (jų LT>) ir kartografinius (Europos centras). Dr. priežiūrą ir ū. veiklos ribojimą vykdo plotų šeimininkai. Saugomi kraštovaizdžio objektai ir gamtos paminklai. Į šią gr. Įeina reti savo dydžiu ir praeitimi garsūs akmenys, ypatingų savybių ir formų šaltiniai, upių senvagės. Saugomi medžiai išsiskiria savo amžiumi, matmenimis, Lietuvoje saugotinų medžių per 300 (1500m yra Stelmužės ąžuolas, 3 km nuo Akademijos Juodelynės km. yra seniausia LT obelis, Lampėdžiuose yra saugoma liepa ir sesės pušys.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!