Teismo sprendimų vykdymas antstolių institucinės reformos kontekste. Diplominis darbas

ĮVADAS Darbo aktualumas. Priverstinai vykdomi ne visi teismo sprendimai. Kai kurie spren­dimai patys savaime sukelia teisinį efektą, todėl jiems nereikia taikyti priverstinių vykdymo priemonių. Tokie yra teismo sprendimai dėl teisinių santykių nustatymo, pakeitimo, nutraukimo (pavyzdžiui, teismo sprendimai bylose dėl santuokos nutraukimo ir pripažinimo negaliojančia, bylose dėl tėvystės nustatymo, bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo ir kai kuriose kitose ypatingos teisenos bylose). Teorijoje šie teismo sprendimai vadinami savaime besirealizuojančiais. Jie yra efektyvūs nepriklausomai nuo to, ar atsakovas atliko kokius nors veiksmus - tai esminis tokių spren­dimų bruožas, skiriantis juos nuo vykdytinų teismo sprendimų. Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio valstybių, vykdymo procesą reglamentuoja Civilinio proceso kodekso normos. Toks reglamen­tavimas išlieka ir parengtame naujo Civilinio proceso kodekso projekte. Tačiau yra valstybių (JAV, Kanada, Švedija, Olandija), kuriose vykdymo procesą reguliuoja ne Civilinio proceso kodek­sas, o atskiri įstatymai, ir vykdymo procesas laikomas savarankišku procesu. Matyt, šie reglamentavimo skirtumai lėmė dvi nuomones teisės teorijoje dėl vykdymo proceso prigimties. Vienos nuomonės šalininkai laiko vykdymo procesą civilinio proceso dalimi ir jo tęsiniu. Kitos nuomonės šalininkai vykdymo procesą apibūdina kaip savarankišką, išskirdami net atskirą teisės šaką - vykdymo teisę. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) normos, reglamentuojančios teismo sprendimų vykdymą (vykdymo pro­ceso normos), taikomos ir vykdant CPK nurodytus kitų valstybės institucijų sprendimus. Tokių sprendimų vykdymą be CPK pap­rastai dar reglamentuoja kiti teisės aktai. Civilinio proceso kodekso normos vykdant šiuos sprendimus dažniausiai pradedamos taikyti tada, kai neįvykdomi sprendimuose nurodyti įpareigojimai ir, pra­dėjus taikyti priverstines sprendimo vykdymo priemones, išieš­kojimas nukreipiamas į skolininko turtą. LR Konstitucijos 30 str. 1 d. garantuoja kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės arba laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau ir labai tobulas pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo mechanizmas nebus veiksmingas, jeigu nebus priverstinio teismo sprendimo įgyvendinimo procedūros. Taigi nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos subjektinės teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus: perduoda priteistą turtą, atlygina žalą, grąžina pinigus ir t.t. Tai reiškia, kad civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar kasacinės bylos išnagrinėjimu. Dažnai valstybės pagalbos reikia net ir įsiteisėjus teismo sprendimui. Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Kitaip tariant, prasideda savarankiška civilinio proceso stadija – priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas. Tai labai svarbi civilinio proceso stadija, net tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo ir apskritai teismo valdžios realumas.1 Šiame diplominiame darbe nagrinėjama teismo sprendimų vykdymo sistema Lietuvoje ir aptariama vystymosi tendencija. Po įvykdytos antstolių institucinės reformos, mokslo literatūroje retkarčiais pasirodo aktualių straipsnių vykdymo proceso klausimais. Darbo objektas. Teismo sprendimų vykdymas antstolių institucinės reformos kontekste. Darbo tikslas. Pagrindinis šios darbo tikslas: išnagrinėti teismo sprendimų vykdymo sistemą Lietuvoje ir nubrėžti galimas vystymosi tendencijas. Profesinių kompetencijų, kurias siekiama pademonstruoti šiuo darbu, sąrašas. Veiklos sritys Profesinės kompetencijos 1. Teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymas. 1.1. Antstolių kontorų funkcijų ir uždavinių bei antstolio teisių ir pareigų išmanymas. 1.2. Gebėjimas išieškoti turtinius reikalavimus iš fizinių asmenų turto. 1.3. Gebėjimas išieškoti turtinius reikalavimus iš juridinių asmenų turto. 1.4. Gebėjimas vykdyti sprendimus, nesusijusius su turtiniais išieškojimais. 1.5. Gebėjimas tinkamai įvykdyti užsienio valstybių teismų sprendimus Lietuvos teritorijoje. Darbo uždaviniai: 1) apžvelgti antstolių institucinę reformą; 2) išnagrinėti dabartinę teismo sprendimų vykdymo sistemą ir numatyti jos vystymosi tendencijas; 3) pateikti antstolių veiklos reglamentuojančių teisės aktų analizė; 4) ištirti teismo sprendimų vykdymo efektyvumą ryšium su vykdymo proceso reforma; 5) pateiktis antstolių institucinę reformos trūkumus bei jų tobulinimo gaires. Naudoti šaltiniai: Darbe panaudoti Lietuvos ir užsienio teisės mokslininkų darbai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys ir konsultacijos, Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis, Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. Darbo metodai: teorinės literatūros analizė, teisės aktų sisteminė ir loginė analizė, lyginamoji ir istorinė analizė. 1. TEISMŲ SPRENDIMŲ VYKDYMO IR ANSTOLIŲ INSTITUTO REFORMO TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. Teismo antstolių instituto reformos prielaidos ir samprata Lietuvoje iki 2003 m. sausio 1 d. veikė valstybinių teismo antstolių kontorų sistema, prie kiekvieno apylinkės teismo buvo po vieną antstolių kontorą, kurioje dirbo nuo 2 iki 36 antstolių. Iš viso Lietuvoje iki reformos dirbo apie 300 valstybinių teismo antstolių. Nors teismo antstolių kontoros buvo finansuojamos iš valstybės biudžeto, negalima teigti, jog sprendimų vykdymas dėl to buvo visiškai nemokamas - išieškotojas, išskyrus valstybę bei ją atstovaujančias institucijas, pateikdamas antstoliui vykdomąjį dokumentą, privalėjo sumokėti 50 Lt bylos administravimo mokestį, kuris vėliau būdavo išieškomas iš skolininko ir išieškotojui grąžinamas. Iš skolininko taip pat būdavo išieškomos ir 5 proc. dydžio vykdymo išlaidos, skaičiuojant nuo realiai išieškotos sumos. Dalis šios sumos buvo skiriama antstoliui materialiai skatinti. Tačiau ši skatinimo sistema netapo panacėja - ji buvo veiksminga tik tuomet, kai buvo kalbama apie dideles išieškomas pinigų sumas ir visiškai nedavė teigiamo efekto, kai reikėjo įvykdyti vykdomąsias bylas dėl nedidelių sumų išieškojimo (iki 1000 Lt) – o juk tokių bylų yra apie 80 proc., taip pat neturtinio pobūdžio bylas, pvz., dėl iškeldinimo, dėl įvairių pažeidimų pašalinimo, dėl asmens grąžinimo į darbą ir pan. Be to, vis daugiau problemų kildavo ir dėl to, jog didžioji dalis – apie 70 proc. antstolių neturėjo teisinio išsilavinimo. Iš dalies kvalifikacijos stoka ir iš dalies asmeninės atsakomybės už žalingas veiksmų pasekmes nebuvimas (valstybinių antstolių padarytą žalą atlygindavo valstybė) nulėmė, jog reformos išvakarėse, t.y., 2001- 2002 metais iš valstybės kasmet buvo priteisiama apie 1,5-2 mln. Lt žalos, atsiradusios dėl neteisėtų antstolių veiksmų. Sprendimų vykdymo efektyvumas įvairiais paskaičiavimais buvo itin žemas – teismo antstoliai realiai įvykdydavo nuo 5 iki 7 proc. jiems patikėtų sprendimų. Ir nors valstybinių teismo antstolių tarpe buvo nemažai tikrai atsidavusių savo darbui žmonių, kurie ir šiandien sėkmingai tęsia antstolio karjerą, tačiau jų asmeninės, pavienės pastangos negalėjo tapti pakankama atsvara visiems negatyviems reiškiniams, kurie vis dažniau buvo siejami su valstybinių teismo antstolių kontorų veikla. Turima omenyje ne tik itin žemą veiklos efektyvumą, bet ir dažnėjusius kaltinimus korupcija, todėl antstolių kontoros, antstolių darbas tapo ir STT, kovojančios su korupciniais reiškiniais, tiriamosios veiklos objektu.2 Pažymėtina, jog nors visuomenė garsiai pasipiktinimo teismo antstolių veikla nereiškė, tačiau nepasitenkinimas antstolių veikla buvo itin akivaizdus tarp teisininkų bei kitų profesionalų, tiesiogiai susidūrusių su teismo antstoliais atstovaujant išieškotojų interesus. Iš viso to galima padaryti vieną labai aiškią išvadą – sistema, kurios pagrindinė funkcija buvo vykdyti teismų ir kitų institucijų sprendimus, šią funkciją vykdė epizodiškai, veikė vis labiau nuostolingai ir praktiškai žlugdė kitų teisėsaugos institucijų darbą.3 Institucinė teismo antstolių reforma buvo pradėta Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1999 m. gruodžio 27 d. nutarimu patvirtinus Teismo antstolių institucinės reformos mermenys,4 kuriuose buvo numatyta parengti Lietuvos Respublikos antstolių įstatymą, apibrėžiantį antstolių statusą, funkcijas, savivaldą, kontrolę ir kitus klausimus. 1.2. Tesimų sprendimų vykdymo reformos tikslai ir principai Akivaizdu, jog tokia situacija paskatino ieškoti progresyvaus modelio, kaip būtų galima be didesnių papildomų valstybės išlaidų užtikrinti antstolių sistemos veikimo efektyvumą. Susipažinus su valstybinių bei privačių antstolių veiklos modeliais įvairiose valstybėse, įvertinus vieno bei kito antstolių veiklos organizavimo modelio privalumus, 1999 metais buvo aiškiai apsispręsta privačios antstolių veiklos naudai. Būtent 1999 metais buvo patvirtinti Teismo antstolių institucinės reformos metmenys, tapę programiniu dokumentu, apibrėžusiu antstolių institucijos raidą ketveriems metams į priekį. Esminis motyvas suteikiant prioritetą privačiai veiklai buvo praktikoje daug kartų pasitvirtinusi tiesa, jog privati įmonė ar kita struktūra yra daug veiksmingesnė nei analogiškas funkcijas vykdanti valstybinė, nes privačioji orientuojasi visų pirma į rezultato siekimą kuo ekonomiškesnėmis priemonėmis, o visa jos veikla grindžiama suinteresuotumu ir iš to kylančia didesne iniciatyva. Tuo tarpu kalbant apie valstybinę struktūrą mums visų pirma kyla asociacijos su biurokratija, papildomomis administracinės kontrolės priemonėmis, neveiksmingumu, atsakomybės stoka ir netgi su protekcionizmu.5 Teismo antstolių institucinės reformos metmenyse buvo išdėstyti tokie pagrindiniai reformos tikslai: 1. Remiantis Vakarų Europos valstybių patirtimi, reformuoti teismo antstolių kontorų prie apylinkių teismų sistemą instituciniu požiūriu - suteikti antstoliams profesines paslaugas teikiančių asmenų statusą, tačiau palikti tam tikrus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įgaliojimus antstolių veiklos kontrolės ir kitose srityse; 2. Sukurti šiuolaikišką, veiksmingą, valstybės ir visuomenės poreikius tenkinantį teismų bei kitų institucijų sprendimų vykdymo procesą; 3. Įstatymiškai įtvirtinti principinę nuostatą, jog sprendimų, priimtų dėl privačių asmenų ginčo, vykdymo išlaidas atlygina ne valstybė, o ginčo šalys, ir ją įgyvendinti. Be to, iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto nefinansuojamos ir antstolių administracinės išlaidos.6 Įgyvendinant reformą buvo pasirinkti šie pagrindiniai sprendimai: 1. Valstybinės teismo antstolių kontoros likviduojamos, jų nebaigtos vykdyti vykdomosios bylos paskirstomos proporcingai (pagrindiniai rodikliai - bylų skaičius ir skolos suma) naujai paskirtiems antstoliams; 2. Suformuojamas aukštos kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos antstolių korpusas; 3. Antstoliai veikia kaip privatūs asmenys ir nėra finansuojami iš valstybės biudžeto; 4. Antstoliai visiškai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, žalos atlyginimą užtikrina privalomasis antstolių civilinės atsakomybės draudimas; 5. Sukuriama veiksminga antstolių savivaldos institucija - Lietuvos antstolių rūmai, vykdanti antstolių veiklos administracinę (disciplinarinę) priežiūrą; 6. Vykdymo išlaidų sistema turi užtikrinti materialinį antstolių suinteresuotumą darbo rezultatais, t.y., antstolis atlyginimą turi gauti tik tuomet, kai jis įvykdo sprendimą, taip pat turi būti kompensuojamos faktinės sprendimo vykdymo išlaidos. Antstolio atlyginimo dydis formuojamas regresiniu principu, t.y., kuo didesnė išieškoma suma, tuo mažesnė procentinė antstolio atlyginimo dalis (faktiškai bylose dėl didesnių kaip 100 tūkst. Lt sumų išieškojimo antstolio atlyginimas yra sumažinamas nuo 5 iki 4 proc.). Tokiu būdu užtikrinama, jog antstolis bus suinteresuotas skirti dėmesį visoms vykdomosioms byloms, nepriklausomai nuo išieškomų sumų dydžio. Praktika parodė, jog sprendimas liberalizuoti antstolio profesiją Lietuvoje reformuojant antstolių sistemą remiantis aukščiau išvardytais principais, buvo progresyvus – apie analogiškų pertvarkymų būtinybę bei galimybes šiandien diskutuojama jau daugelyje Europos valstybių, kuriose veikia valstybiniai teismo antstoliai.7 1.3. Antstolių statuso pakeitimas į profesines paslaugas teikiančių asmenų Nors vėliau metmenyse išdėstytos idėjos buvo ne kartą revizuojamos ir ne visos jos buvo įgyvendintos pažodžiui, vis dėlto metmenyse išdėstyti reformos tikslai ir buvo tie kriterijai, į kuriuos atsižvelgta vertinant dabartinę situaciją bei reformos rezultatus. 1-asis tikslas - antstolių statuso pakeitimas į profesines paslaugas teikiančių asmenų. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos įsigaliojęs LR Antstolių įstatymas taip apibrėžia antstolio statusą: „Antstolis - tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame Įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų.“ Teismo sprendimų vykdymo institucijos yra dalis valstybės prievartos aparato. Stiprėjant valstybinei valdžiai didėja ir valstybės institutų, taip pat ir teismo sprendimus vykdančių institucijų reikšmė. Valstybė, nustačiusi savo piliečiams teisminę pažeistų teisių gynimo tvarką, prisiėmė pareigą sukurti gerai funkcionuojančią teismo sprendimų vykdtymo sistemą.8 Kaip nurodė LR Konstitucinis Teismas, „Valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; savo funkcijas valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas. Įstatymu nustatant, kad tam tikros valstybės funkcijos tam tikra apimtimi gali būti vykdomos ne per valstybės, bet per kitas institucijas, būtina paisyti Konstitucijos principų ir normų.“9 Kaip nurodo LR Konstitucinis Teismas: „Antstoliai nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnautojai ir verčiasi savarankiška profesine (privačia) veikla, tačiau jų funkcijas, kitą veiklą bei įgaliojimus apibrėžia įstatymai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!