Technologijos ir atsakomybė

Dabartinių technologijų įtaka empirinei tikrovei: ateities perspektyvos Lenkų rašytojas fantastas Stanislavas Lemas savo ateities knygų recenzijų serijoje išspausdina recenziją XXI amžiaus ginkluotės sistemos (1986), kurioje aprašo XXI amžiaus pabaigos ginklus. 1986 metais, kaip žinia, tarp JAV ir TSRS vyko aštri diskusija dėl prezidento Ronaldo Reigano paskelbtos Strateginės Gynybos Iniciatyvos. Ši programa numatė sukurti globalinį balistinių raketų paleidimo sekimo ir jų sunaikinimo pradinėje skrydžio stadijoje sistemą. Pagal Lemo prognozę, išleidus daugybę pinigų tokios sistemos kūrimui, paaiškėjo jos neefektyvumas, nes puolamosios ginkluotės vystymasis sukūrė visiškai naują ginkluotės rūšį – sinsektų armiją. Sinsektai, t. y. dirbtiniai vabzdžiai, buvo sukurti naudojant mikroelektronikos technologiją, tolydžiai mažinant kompiuterinius čipus ir didinant jų galingumą. Tokia mikroarmija galėjo be jokio vargo įveikti bet kokią gynybinę sistemą. Ką gali padaryti automatu, granatomis, stingeriu ginkluotas kareivis prieš mikroskopinį ir negyvą priešą? Tai tas pats, jei gydytojas plaktuku ar revolveriu kovotų prieš choleros mikrobus. Be abejo, neįmanoma tokią armiją sunaikinti ir balistinėmis raketomis. Tokia sinsektų armija galėjo atlikti ir nestandartines užduotis, pavyzdžiui endoterminiai (sugeriantys šilumą iš aplinkos) sinsektai galėjo atšaldyti orą ir didelėje teritorijoje sukurti dirbtinį rūką arba susitelkti į vienkartinio veikimo struktūrą, veikiančią kaip lazerinis arba elektromagnetinis ginklas. Beje, panaši idėja buvo panaudota dar 1964 metais išspausdintoje Lemo apysakoje Nenugalimasis. Tas pats autorius romane Vietinė apžiūra vaizduoja, kaip romano herojus apsilanko Encijos planetoje, kurios vienoje dalyje viešpatauja išsivysčiusi civilizacija. Materialinių gėrybių gavimo problemų toje visuomenėje nebėra – kiekvienas turi tam tikrą prietaisą, kurio pagalba bet kokia parankinė medžiaga, pavyzdžiui dirvožemis, atliekos, akmenys ir panašiai, gali būti paversti į bet ką – drabužius, maistą, aprangą ir net meno kūrinius. Nėra ir žmonių sveikatos problemų, nes kiekvieno individo organizme yra įtaisyti mikroskopiniai robotai-chirurgai, kurie nedelsiant pašalina organizme atsirandančius žalingus pakitimus lastelių lygyje. Nėra toje visuomenėje ir nusikalstamumo, nes tie patys mikrorobotai ar, kitaip tariant, molekuliniai robotai saugo tvarką geriau už bet kokią policiją, o taip pat globoja ir prižiūri kekvieną visuomenės narį. Šiame romane Lemas pastebi, kad kiekvienas materialus objektas yra tik tam tikras atomų išsidėstymas erdvėje. Jų padėtis ardvėje sąlygoja atitinkamas tam tikro daikto sąvybes, o žmogui belieka tik jomis pasinaudoti. Viską padaro mikroskopiniai dirbtiniai padarai – “judriukai”, o prietaisas tik valdo jų darbą. Savajame romane Lemas aprašo situaciją, kuri gali realiai būti įgyvendinta, pavyzdžiui, besivystant JAV, tik po kokių 500 metų. Jis nė nenumano, kad jau po 10 metų mokslininkai pradės bandyti įgyvendinti panašius projektus, o po 50 metų jau gali atsirasti veikiantys panašūs objektai. Vabzdžiai, aprašyti minėtoje recenzijoje jau realiai kuriami, o galbūt ir yra sukurti kokioje nors slaptoje Pentagono laboratorijoje. Žinoma, norint sukurti sinsektų armiją, reikia pagaminti trilijonus tokių vabzdžių. 1992 metais vienas iš nanotechnologijos kūrėjų ir ideologų Ericas Draxleris, pasisakydamas JAV Kongreso komisijoje, pateikia labai įspūdingą ir moksliškai pagrįstą artimiausios ateities paveikslą, kai nanotechnologijos pakeis visas žmogaus veiklos ir kasdienio gyvenimo sritis. Nanotechnologijos (gr. nanos – nykštukas) – technologijos, kuriose operuojama nanometro arba milijardinės metro dalies dydžio matmenimis. Tyrinėjimai nanotechnologijos srityje vyksta trimis kryptimis:  nanomašinų, nanorobotų, nanomechanizmų kūrimas. Jie dydžiu turėtų prilygti didelėms molekulėms, surinktoms iš atskirų atomų ir mažesnių molekulių;  molekulinių robotų (MR) panaudojimas gaminti žmogui reikalingus gaminius, surenkant juos iš atskirų atomų arba molekulių;  tūrinių elektroninių schemų kūrimas, kurių aktyvieji elementai dydžiu prilygsta atskiriems atomams arba molekulėms. Tokios schemos, įdiegtos į MR, atliktų jų valdymą ir palaikytų ryšį su išoriniu pasauliu. Akivaizdu, kad tokios programos įgyvendinimas sukeltų revoliuciją pramonėje, žemės ūkyje, medicinoje, elektronikoje, ekologijoje ir, apskritai kultūroje ir civilizacijoje. Pavyzdžiui, žemės ūkyje vietoj grandinės dirva – vanduo – anglies dvideginis – fotosintezė – žolė – karvė – pienas nanotechnologijų dėka pašalinus visas tarpines grandis, liktų tik dirva – vanduo – anglies dvideginis – pienas. Akivaizdu, kad MR panaudojimas medicinoje atvertų sunkiai įsivaizduojamas perspektyvas šalinant ligas ir nepaprastai pailginant vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę. Nnotechnologijų dėka, spėjama, visiškai išnyktų ekologinės problemos, nes trilijonai MR-sanitarų paverstų visas atliekas į žmogui reikalingus ir naudingus daiktus. Pradinį artimojo kosmoso (planetų ir asteroidų) užvaldymą taip pat iš pradžių galėtų atlikti MR, kurie iš pradinės planetų medžiagos sukurtų tinkamas gyventi žmogui kosmines stotis. Tos stotys galėtų būti tiek planetos paviršiuje, tiek ir kosmose. Tačiau, be jokios abejonės, pirmąja pramonės šaka, kur surinkimas iš atskirų atomų bus panaudotas pirmiausia, yra mikroelektronika, gaminanti pagrindinius kompiuterių elementus (mikroprocesorius ir atminties schemas). Nanotechnologijos atsiradimą ir prietaisų, galinčių manipuliuoti atskirais atomais, kūrimą paskatino dviejų fizikų Gerdo Binnigo ir Heinricho Rohrerio, dirbusių IBM kompanijos Šveicarijos skyriuje, atradimas. 1981 metais jie sukūrė tunelinį elektroninį mikroskopą, o vėliau, 1986 metais – atominių jėgų mikroskopą, kurių tikslas buvo itin tiksliai ištirti kietų kūnų paviršiaus reljefą. Už šiuos darbus jie gavo Nobelio fizikos premiją 1986-aisiais. Vėliau šie prietaisai buvo patobulinti ir sukurtas skenuojantis zondinis mikroskopas. Pagrindinis šio mikroskopo elementas yra strypelis su jo gale statmenai pritvirtintu aštriu kūgiu – kantileveris. Jis panašus į seno elektrinio patefono adatą, kuri, atsiremta į plokštelės paviršių, virpėjo pagal plokštelėje užrašytos melodijos dažnį. Kantileverio kūgis turi būti labai aštrus, t. y. užsibaigti vienu ar dviem atomais. Toks kūgis arba piramidė dažniausiai yra gaminami iš safyro arba silicio. Kantileverio strypelyje, kuris irgi gali būti gaminamas iš silicio, yra sumontuoti deformacijai jautrūs jutikliai, kurie fiksuoja mažiausius aštriojo kūgio galo svyravimus, o pastarieji gali būti fiksuojami lazerio arba pjezoelementų pagalba. Tokiu būdu galima fiksuoti vieno atomo dydžio paviršiaus nelygumus. Tačiau kantileverį galima panaudoti ir atskirų atomų arba molekulių pernešimui iš vienos vietos į kitą. Manoma, kad skenuojantis zondinis mikroskopas bus pagrindinis fizinis ir metrologinis XXI amžiaus prietaisas. Tačiau nuo atskirų atomų pernešimo iki molekulinio roboto dar yra ilgas kelias. Todėl pagrindinis uždavinys yra sukurti save atkartojančius MR. Tada, kai panaudojant skenuojantį zondinį mikroskopą bus sukurti pirmieji tokie MR, jie tuojau pradės gaminti į save panašius arba kitokius MR (priklausomai nuo užduotos programos). Galiausiai tokių molekulinių mašinų pasaulis pradės gyventi savo autonominį gyvenimą, reakalaudamas iš mūsų tik energijos ir darbinės medžiagos. Tokių MR valdymą arba programos keitimą bus galima vykdyti panaudojant, pavyzdžiui, ultragarsinius virpesius. Šiuo metu įvairiose NASA ir kompanijos Xerox laboratorijose, Molekulinės nanotechnologijos institute jau yra vykdomi realūs projektai siekiant sukurti save reprodukuojančius MR. Daug laboratorijų vykdo tyrimus Japonijoje, Taivanyje ir Kinijoje, tuo tarpu Europai šiuo atveju būdingas tam tikras technologinis atsilikimas. Keli Lietuvos mokslininkai dirba šioje srityje įvairiose JAV ir Europos laboratorijose. Kauno technologijos universiteto Mikrosistemų laboratorijoje bendradarbiaujant su Anglijos mokslininkais yra vykdomi darbai tobulinant skenuojančių zondinių mikroskopų konstrukciją. Nedidelės apimties tyrimai taip pat vyksta Vilniaus universitete ir Puslaidininkių fizikos institute. Visgi galima sakyti, kad naujosios nanotechnologijos technologijos Lietuvą užklups visiškai tam nepasiruošusią, nes universitetų ir mokslo tyrimų institutų eksperimentinė bazė yra visiškai pasenusi ir apie rimtus eksperimentinius darbus nanotechnologijų srityje galima tik svajoti. Manoma, kad po 50 metų aprašytosios supertechnologijos bus realiai įgyvendintos. Kyla klausimas, kaip tai įtakos žmoniją ir empirinę tikrovę apskritai? Ar bus sukurta visuotinė gerovės ir klestėjimo, ar totalinio sekimo, išorinio kišimosi į žmogaus mąstymą ir protą visuomenė, suteikianti individui absoliučios gerovės iliuziją? Lemo atsakymas į šį klausimą yra vienareikšmis: absoliuti gerovė ištvirkina žmogų absoliučiai, visuomenę paralyžiuoja stagnacija. Galbūt čia ir slypi atsakymas į vieną iš paslaptingiausių klausimų, kodėl mes nepastebime kitų civilizacijų veiklos kosmose rezultatų. Aišku tai, kad tokia hedonistinė visuotinio poreikių patenkinimo visuomenė neturi jokio tikslo tyrinėti tolimąjį kosmosą. Saulės sistemos planetose esančių cheminių elementų ir Saulės energijos gali užtekti daugeliui tūkstančių tokios civilizacijos egzistavimo metų. Daug garsių užsienio mokslininkų labai atsargiai vertina nanotechnologijos perspektyvas. Kai kurie iš jų net reikalauja uždrausti arba apriboti tyrinėjimus tam tikrose srityse, pavyzdžiui, kuriant gyvų organizmų audinius arba visiškai naujus gyvus organizmus. Čia, pavyzdžiui, kyla esminis mokslinis ir filosofinis klausimas: ar tiksliai atkartojus bakterijos arba viruso struktūrą, mes sukursime gyvą, veiklų organizmą? Jei tam tikra dalis informacijos apie tai, kuo gyvoji gamta skiriasi nuo negyvosios, yra užkoduota, tarkime, subatominiame lygyje, tai tokiu atveju gali iškilti neįveikiamų kliūčių. Tačiau, gali būti, kad jokio subatominio lygio nėra, o visa gyvybinė veikla paaiškinama cheminiais ir biocheminiais procesais, kaip dar nuo senosios Antikos laikų teigia materialistai. Kita vertus, jeigu būtų sukurtas dirbtinis vabzdys, kuris neturi nieko bendra su bite, bet galintis nešti gėlių nektarą ir, jį perdirbęs, gaminti medų, o taip pat ir atgaminti savo kopijas, tai riba tarp gyvosios ir negyvosios gamtos pasidarys visiškai miglota. Dar daugiau keblumų kelia žmogaus nemirtingumo klausimas. Galima sakyti, kad senėjimas vyksta vien tik dėl lastelių gedimų, atsirandančių molekuliniame lygyje vykstant šiluminiams, radiaciniams, cheminiams ir biocheminiams procesams. Tie gedimai ilgainiui kaupiasi ir galop individas miršta. Įdiegus į žmogaus organizmą milijonus MR, būtų galima operatyviai pašalinti bet kokius ląstelių gedimus. Ar žmogus tada bus nemirtingas, lieka atviras klausimas. JAV ir Europoje jau šiandien yra firmų, kurios laiko užšaldytus skysto azoto temperatūroje nepagydoma liga sergančius pacientus ir egzotikos mėgėjus. Mokslininkai tikisi, kad, panaudojant maždaug vieną milijoną milijardų MR, kurių visų masė sudarys apie pusę kilogramo, bus galima sėkmingai atšildyti, atgaivinti ir išgydyti tuos pacientus. Tokia procedūra galėtų užtrukti kelis mėnesius. Tiksliai nuspėti ateities neįmanoma. Visgi, neabejotina, kad nanotechnologijos bus neišvengiamai kuriamos ir tobulinamos. Kaip žmonija sutiks šį iššūkį, sunku pasakyti, nes dabartinį pasaulį drąskančios problemos (itin didelis įvairių šalių išsivystymo lygio skirtumas, gamtos teršimas ir išteklių mažėjimas, gyventojų perteklius silpnai išsivysčiusiose šalyse) gali sukelti artimiausiais dešimtmečiais daug nenuspėjamų pasekmių. Prieš 80 metų prasidėjusi techninė revoliucija, tenkindama nuolat augančius poreikius, kuriems, atrodo, ribų nėra, pažeidė gamtos harmoniją, todėl gamta teršiama ir nuodijama. Jei technika, pasak Schrioterio, kuria mūsiškąją tikrovę, tai dabartinės gamybos sąlygomis, galima sakyti, veikia ją destruktyviai – gamtinė tikrovė skurdinama ir naikinama. Pastaroji žmogui atsilygina tuo pačiu – užteršta žemė nebeaugina ekologiškai švarių produktų, jau trūksta švaraus vandens, oro, pažeidžiama atmosfera (šiltnamio efektas), keičiasi klimatas. Ekonominis materializmas, kapitalizmas ir su jais susijusi techninė revoliucija pretenduoja ūkininkavimą atskirti nuo moralinio gyvenimo. Socialiniame gyvenime materijos ir moralės atskyrimas yra klaidingas, iliuziškas reiškinys, nes ūkinė veikla yra moralinio gyvenimo padarinys; ūkininkavimas yra žmogaus valios aktas, nes darbo drausmė ir našumas priklauso nuo moralinių veiksnių. Pats darbas yra iš moralės, o ne iš materijos kilęs aktas. Kapitalistinis ūkininkavimas veda į moralinę vergiją ekonomiką, nors būtent moralinėmis galiomis toks ūkininkavimas buvo kuriamas. Išnykus moraliniam ūkininkavimo centrui, kapitalizmą pakeisti norėjo socializmas, kuris žadėjo sureguliuoti stichines ūkio jėgas, tačiau socializme žmogus patenka į naują vergijos formą. Stichiniu ūkininkavimo jėgų sureguliavimu socializmas siekė suvisuomeninti žmogų, paversti jį ekonomine kategorija. Suvisuomeninus nuosavybę, žmogaus santykis su materija keičiasi iš esmės, nes nuosavybė numato ne tik materialiųjų gėrybių vartojimą, bet ir paveldimą moralinį asmenybės ryšį šeimoje, giminėje; asmenybė įgyja teises ir pareigas, todėl jos santykis su materija ir gamta ūkinėje veikloje tampa moralinis, o ne vien tik vartotojiškas. Iš savo šalies išvarytas socializmo kritikas rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, nagrinėdamas ūkininkavimą, atkreipia dėmesį į perversmą, kurį ūkininkavime įvykdė mašinos. Iš tikrųjų mašinos nušalina žmogų nuo prisilietimo prie medžiagos, atima rankų darbą (ar ne todėl labiau vertiname rankdarbį nei fabrikinį daiktą?). Šiais laikais žmogus nušalinamas ne tik nuo prisilietimo prie medžiagos, fizinio darbo, bet ir nuo mąstymo, prisilietimo mintimi prie darbo, nes žmogų pakeičia atitinkamai užprogramuotas kompiuteris, valdantis robotus; žmogui telieka operatoriaus vieta. Berdiajevas išsamiai pasisako apie mašinų įvykdytą perversmą ūkininkavime: „Daugeliui XIX amžiaus kilnių mąstytojų mašinų eisena atrodė siaubingai, ir jie jautė aiškų mašinos ir dvasios priešiškumą, mašinų pergalėse matė dvasinio gyvenimo medžiaginimą ir mechanizavimą, dvasios žlugdymą. Taip jautėsi ir geriausieji rusų rašytojai ir mąstytojai. Aš ne visai sutinku su šiuo požiūriu ir nemanau, kad jis apimtų pačią klausimo esmę. Nors ir aš jaučiu pavojus, susijusius su mašinų valdžia, ir patiriu mirtiną slogutį nuo jų dūmų ir triukšmo. Iš tikrųjų mašina tarytum nukryžiuoja gamtą. Ji griauna organinį gamtos ritmą, ardo visokį organinį vientisumą. Mūsų gyvenimo mašinizavimas yra ėjimas į susiskaldymą, išėjimas iš pirmykščio vientiso gyvenimo, kuriame dvasia ir materija yra susietos neatskiriamai, kur dvasia dar tebėra organinės materijos gelmėse. Žmogaus ūkinė pergalė prieš gamtą turi jį atskirti nuo gamtos, vesti į vienatvės skaldymą ir sudvejinimą. Žmogus išėjo iš gamtos glūdumos, iš jos stichijų ir nori būti gamtos viešpačiu, valdyti gamtos stichijas. Pergalingas mašinos pasireiškimas yra svarbiausias žmogaus ir gamtos kovos momentas. Mašina šienauja viską, kas gyva gamtoje. Ji neša mirtį gyvūnams ir augalams. Visur, kur sklinda mašinos valdžia, nuvysta gėlės. Mašina turi sugriauti ir patį tobuliausią organinės gamtos apsireiškimą – žmogaus kūną, ji turi jį pakeisti. Pergalinga mašinų eisena neša mirtį antikiniam grožiui. Šitai akivaizdžiai parodo futurizmas, kuriame atsispindi mašinizavimo vergiškumas. Žmogaus pretenzinga svajonė užkariauti gamtą veda į išsigimimą, į grožio mirtį, į žydinčios gyvensenos sugriovimą. Jūs padarėte kažkokią klaidą pačiame gamtos įsisavinimo ir valdymo uždavinio iškėlime. Jūs atskirti nuo gamtos sielos. Jūs norite valdyti gamtą ne santuokoje su ja, valdyti ne susivienijant, o išsiskiriant. Todėl negražūs ir kartūs jūsų gamtos valdymo vaisiai“. Tačiau tolesniuose puslapiuose filosofas teigia, kad mašina žudo ne dvasią, o organinę materiją ir pasaulio kūną; kad mašina ne tik engia žmogaus dvasią, bet ir ją vaduoja iš organinės materijos, leidžia kurtis subtilesniems dvasios reiškiniams, būtent – meilei gamtai, pareigos ir atsakomybės gamtai jausmams, romantiniam ilgesiui jos pirmykščiam grožiui. Dabartinis kaimo turizmas, atostogos „necivilizuotoje“ aplinkoje, ekologiška žemdirbystė ir yra tokių dvasios reiškinių liudytojai. Ūkis be mašinos jau nebegali išsiversti, todėl mašinoje yra ne tik juodoji, bet ir baltoji magija, pagrįsta didesne individo atsakomybe gamtos atžvilgiu. Moralinio veiksnio išstūmimas ūkininkavimo ir vartojimo srityse pasekmės itin rimtos –daugėja „gyvenamosios aplinkos“ ir mažėja gamtos, pastebimi klimato pokyčiai (padažnėjo žemės drebėjimai, uraganai, liūtys, sausros, atsiranda naujos ligos), žemė nebeduoda sveiko vaisiaus, trūksta švaraus vandens ir oro. Gamta tampa priešiška žmogui, o todėl kyla grėsmė žmogiškąjai būčiai ir tikrovei. Todėl, remiantis Schrioteriu, reikia konstatuoti faktą, kad mūsų gyvenamojoje postindustrinio kapitalizmo epochoje, dabartinių technologijų pagalba kuriama ne tik empirinė tikrovė, bet ir virtualioji – grynojo paviršiaus – tikrovė, sparčiai uzurpuojanti daiktiškąsias duotis. TECHNIKOS PROBLEMA DABARTINIAME ETINIAME, POLITINIAME IR KULTŪRINIAME KONTEKSTE: K. TUCHELIS Technikos vieta socialiniame-ekonominiame kontekste: Tuchelis Nors Klausas Tuchelis – ne inžinierius, tačiau jis su savo technikos filosofija turėtų būti priskirtas filosofuojančių inžinierių grupei, nes savuosius apmąstymus apie techniką pagrindžia įvairiapusėmis diskusijomis su tais inžinieriais, su kuriais palaikė glaudžius ryšius dirbdamas dešimt metų Vokietijos inžinierių sąjungoje. Iš Tuchelio darbų pirmiausia paminėtini du veikalai: 1964 metais išleista disertacija apie Friedrichą Dessauerį ir jo knyga Technikos provokavimas: Technikos raidos visuomeninės prielaidos ir padariniai (Herausforderung der Technik: Gesellschaftliche Voraussetzungen und Wirkungen der technischen Entwicklung), pasirodžiusi 1967 metais Bremene. O jo mažesnių mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų apie technikos ir techninės pažangos problemas tiek daug, kad jų beveik neįmanoma apžvelgti. Tuchelis yra sumanęs šiek tiek prisidėti prie to, ką jis pažymi kaip vieną iš svarbiausių dabartinio mąstymo uždavinių, būtent prie technikos sudvasinimo ir jos teorinės aptarties, prie jos kaip kultūros sudedamosios dalies nušvietimo. Jis yra įsitikinęs – priešingai, negu mano Herbertas Marcuse, - kad, mūsų kultūrai technizuojantis, kritinė žmogaus potencija ne sunyks, o bus praturtinta naujomis išraiškos formomis. Tuchelis rašo: „Labai neteisinga, kad technika dažnai suprantama kaip galimybių ją apskaičiuoti išraiška, ir nepastebima, kad ji tiek tada, kai atsirado, tiek ir dabar gyvena daugiausia iš gamtotyrininkų ir inžinierių projektų, konstruktyvumo ir kūrybinės fantazijos. Šiuos technikos raidos laisvę skelbiančius komponentus galima surinkti į didelę sistemą ir pamėginti susieti, bet būtent šitokia sistema negalės gyvuoti ir dar mažiau pažengs į priekį be kūrybinės fantazijos globos ir pagalbos. Taip pat ten, kur technikos raida suprantama kaip itin racionalus ir susistemintas sąryšis, galima neatmesti šio veiksnio, kuris yra ne tik tinkamas esamybei išlaikyti, bet kartu reiškia kritines potencijas tai esamybei pakeisti“. Iš šios citatos aiškiai matyti, kad Tuchelis savo filosofiniuose svarstymuose mažiau kalba vien apie techniką, o kur kas daugiau apie technikos socialines-ekonomines sąsajas. Jis bando suprasti konstravimą kaip projektuojantį racionalumą, vedantį mūsų techniniam amžiui tinkamų dorovinių nuostatų atsiradimo link. Kritiniame racionalizme Tuchelis mato galimybę pritaikyti „projektuojančio racionalumo principą, iš kurio yra kilusi mūsų dabartinė kultūra, būtent šitos kultūros dvasinei refleksijai, reguliavimui ir valdymui“. Tuchelis yra įsitikinęs, kad turėtų būti racionaliai svarstomas tikslų nustatymas ne tik techninėms sistemoms, bet ir socialinėms-ekonominėms ir techninėms sąsajoms, kad taip pat racionaliai būtų galima sudaryti tikslų ir vertybių sistemas. Remdamasis Dessauerio koncepcija, Tuchelis bando paaiškinti išradimo, konstravimo ir patobulinimo technikoje sampratas. Daug dėmesio jis skiria konstravimui. Pasak Tuchelio, konstravimo požymiai yra šie: • patyrimo panaudojimas (o ne paprastas jo pritaikymas); • preliminarus mąstymas – pavyzdžio neturėjimas, kūrybingumas, intuicija, arba tai, kas galėtų būti įvardijama kaip likusi neišspręsta dalis; • apibrėžtas tikslas, kuris kyla iš žmogaus poreikio arba bent yra susijęs su juo ir dėl to ilgainiui gali keistis, t. y. istoriškai riboto kiekio dydis; • prototipas, kuris įrodytų ir pateisintų funkcionavimą. Remdamasis šiais požymiais, jis pateikia konstravimo apibrėžimą. Konstravimas, Tuchelio teigimu, „yra mokslo išvadomis ir patyrimu pagrįsta veikla, apimanti išankstinį kompleksinio sąryšio apmąstymą siekiant apibrėžtų tikslų ir siekiant sukurti prototipą, kuris įrodytų ir pateisintų funkcionavimą“. Iš to fakto, kad konstruktyvūs elementai technikos pasauliui gali būti konstitutyviai svarbūs, pasak Tuchelio, išplaukia uždaviniai ir galimybės šį techninį pasaulį ir mūsų dabartinę kultūrą padaryti iš principo atvirą: „Techniškas pasaulis, kuris tiek daug priklauso nuo atlikimo, sutvirtinimo ir saugumo, turėtų per kritiką ir abejones tapti vis labiau atviru pasauliu, kuriame būtų galima žmogaus ateitis kaip jo laisvės įgyvendinimas“. Dabartinėje technikoje Tuchelis mato kvietimą apmąstyti jos socialines ir politines dimensijas. Bet jeigu tai daroma, reikėtų atsisakyti vadinamojo technikos vertybinio neutralumo. Viename savo pranešime apie techninę pažangą ir žmogaus ateitį mąstytojas rašo: „Žinoma, būtų banalu sakyti, kad nė vienas technikos produktas pats savaime nėra susijęs su vertybe. Natūralu, kad plaktuką galima panaudoti vinims kalti arba žmogui nužudyti, o branduolinę energiją taikiems arba karo tikslams. Bet šitaip kalbėti apie techniką reikštų neleistiną, visai neistorišką abstrahavimą. Kiekvienas techninis produktas turi tenkinti konkrečius poreikius, atlikti apibrėžtas funkcijas ir padėti įgyvendinti aiškius ketinimus. Bet kas turi šiuos poreikius, kas apibrėžia funkcijas, kas formuluoja ketinimus? Žmogus kaip individas ir kartu kaip visuomeninė būtybė sukuria ir panaudoja visus techninius pavidalus pagal jiems iškeltus tikslus, ir negalima kalbėti apie techniką nekalbant apie šias sąsajas. Kas teigtų, kad „technika savaime“ yra vertybiškai neutrali, turėtų sau iškelti kontraklausimą, ar mes „techniką savaime“ apskritai išmanome. Tokią ją mes pažįstame tiek pat mažai kaip žmogų savaime arba meną savaime. Visi technikai priklausantys daiktai yra sukurti vartojimui, ir jų vartojimas niekada nebūna abstraktus, neistoriškas, o visuomet susijęs su konkrečiais tikslais ir galimu aprašyti individualiu ir visuomeniniu sąryšiu“. Šis sąryšis aktualizuoja ekonomiškumo apmąstymus apskritai, nes kelia kaip problemą ypač technikos ir ekonomikos santykį, kuris svarbus tiek tuo, ką techninė kūryba pati padaro, tiek ir tuo, ką lemia technikos vieta poreikių ir tikslų susidarymo sistemoje. Anot Tuchelio, pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad technika ir ekonomika sudaro neatskiriamą vienovę. Technikos iš principo negalima svarstyti neatsižvelgus į ekonomiką. Tokiu atveju politiniai, kariniai arba moksliniai tikslai bent iš dalies gali išstumti ekonominius. Be to, techniniuose sprendimuose yra ne tik ekonominės sprendimų sąlygos, bet ir priešingai – techninės galimybės gali tapti ekonominių sprendimų sąlygomis. Remiantis šiais paaiškinimais turėtų būti suprantamas Tuchelio pateikiamas technikos apibrėžimas: „Technikos sąvoka pažymi visus objektus ir veikimo būdus, kurie buvo sukurti kūrybinio konstravimo pagrindu individualių ar visuomeninių poreikių tenkinimui (pastaruosius apibrėžiant tikslų funkcijomis) ir apskritai daro poveikį pasaulio apipavidalinimui. Tuchelio tyrinėjimai reikšmingi dviem aspektais: pirma, jis išnagrinėjo imanentiškai[37] būdingus technikos bruožus, ypač nuodugniai atskleidė kūrybišką konstruktyvų jos elementą; antra, atskleidė socialines-ekonomines sąsajas, dėl to, svarstant technikos klausimus, reikėtų analizuoti poreikių ir tikslų susidarymo schemą. Iš to aiškėja, kad technikos filosofija ne tik tampa kur kas labiau poleminė, bet net priartėja marksizmo[38] įtvirtinto prie dialektinio materializmo[39]. Tiksliau tariant, Tuchelio technikos filosofija įsilieja į etinius, politinius ir kultūros filosofijos svarstymus. Technika ir ekonomika Ekonominį ir politinį pripažinimą ir galią šiais laikais valstybės vis dar įgyja ir išlaiko remdamosi techninio potencialo panaudojimu. Todėl labai svarbu atsižvelgti į ekonominius aspektus technikos srityje ir į techninius aspektus, pirmiausia į techninio tobulinimo galimybes ekonomikos srityje. Dera pripažinti, kad technika ir ekonomika glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tačiau nelengva konkrečiai nustatyti, nuo kokių ekonominių veiksnių priklauso technikos pažanga, kas ją spartina ar lėtina, kodėl ji tam tikrais laikotarpiais daugiausia reiškiasi tam tikrose ekonomikos šakose. Lygiai taip pat dažnai sunku tiksliai nustatyti, kokie ekonominiai veiksniai tiesiogiai ar netiesiogiai veikia technikos pažangą. Jei aišku, kad ekonomikos augimas daug priklauso nuo technikos pažangos, tai į augimą besiorientuojanti ekonomika turėtų būti suinteresuota skatinti tą pažangą. Ekonominių rodiklių sąlygojama ar nuo ekonominių interesų priklausoma pažanga vadinama „indikuotąja“ technikos pažanga, tuo tarpu iš grynai techninio tyrimo ir tobulinimo pašalinės įtakos išsirutuliojusi pažanga vadinama „autonomine“ pažanga. Technikos pažanga, viena vertus, gali padidinti ir pakeisti pagamintą produkciją, kuria mes disponuojame, tačiau ji taip pat reikalui esant gali ir užtikrinti tokių gamybos veiksnių kaip gamtos ištekliai, kapitalas ir darbas ekonomiją. Todėl nenuostabu, kad suinteresuotose sferose remiantis tokiais samprotavimais prieita iki tokių formuluočių, kurios techniką traktuoja tik kaip ekonomikos dalį ar jos priemonę, instrumentą, ir teigiama, kad ją galima apibūdinti kaip „pailgintą“ arba kaip „valdomą stipriausiąją ekonomikos ranką“. Pasinaudodama technika ir jos pažanga, ekonomika stengiasi kuo labiau sumažinti sąnaudas produkcijos vienetui ar paslaugai, todėl, be grynosios gaminių inovacijos, pažanga priklauso ir nuo laiko, medžiagos ir žmogaus darbo ekonomijos veiksnių. Jei technika taip vienpusiškai laikoma ekonomikos instrumentu, tai toks požiūris gali stabdyti net išradybines galias ir gaminių inovaciją. Tokiu atveju techninio darbo procesai veikiausiai gali persimesti į kokybę keičiančią gaminių inovacijos dalį ir į procesų inovaciją. Kaip tik dėl tokio vienpusiško požiūrio nuolat pasigirsta pareiškimų, prieš kuriuos neišvengiamai turėtų protestuoti kiekvienas save gerbiantis inžinierius. Kaip kitaip galima reaguoti, kai atvirai sakoma, kad „komerciniai interesai, įmonės pelnas yra svarbiausia visų techninių priemonių gairė. Tačiau ir atskiros įmonės pajamos priklauso nuo viso šalies ūkio ir pasaulinės ekonomikos padėties ir todėl turi paklusti visos šalies ir viso pasaulio ekonomikos taupymo principams“. Inžinieriai, apskritai veikdami ekonominių ir visuomeninių veiksnių nustatytomis sąlygomis, yra linkę, o dažnai ir tiesiog nori techniškai įmanomus dalykus realizuoti nekreipdami dėmesio į tokius požiūrius paprasčiausiai tik dėl to, kad tai techniškai įmanoma padaryti. Tačiau inžinieriai, kurie, neatsižvelgdami į finansinius klausimus, ryžtųsi pasišvęsti išradybai, tyrimams, tobulinimui ir kūrybiniam konstravimui, jau ir ankstesniais laikais būdavo tik išimtys. Kiekvienos techninės inovacijos pradžia, be abejonės, susijusi su techniniu laimėjimu, o mokslinės teorinės idėjos perkėlimas į gamybos praktiką niekada nedaromas be preliminarių ekonominių skaičiavimų. Mūsų laikų gamybos sąlygomis tokie ekonominiai skaičiavimai jau nebesitenkina bendra nuovoka ar tik sveiko proto reikalavimais. Stengiamasi juos atlikti pagal griežtas metodikas. Tokie samprotavimai padėjo suformuluoti vertės analizę, kurią reikėtų traktuoti kaip tam tikrą pelno ir sąnaudų analizės forma. Pavyzdžiui, Vokietijos inžinierių sąjungos 2801-os direktyvos projekte vertės analizė apibrėžiama kaip “metodas, kurio tikslas – pageidaujamas funkcijas atlikti minimaliomis sąnaudomis. Tam tikslui pasiekti turimos ar planuojamos priemonės funkcijoms atlikti yra teisingai pateikiamos ir išbandomos kaip galimos alternatyvos, o paskui atrenkamos tos, kurios labiausiai priartėja prie užsibrėžto tikslo . Svarbi vertės analizės sudedamoji dalis yra norimo pasiekti sąnaudų lygio nustatymas; idealiu atveju tos sąnaudos priartėja prie sąnaudų minimumo“. Didėjant viešosios nuomonės kritiniam nusiteikimui ir geriau suvokiant sistemai būdingas ir ją apimančias priklausomybes, neišvengiamai turi būti prieita prie to vertės analizės svarbiausiojo požymio, kurio tikslas – iki minimumo sumažinti sąnaudas. Kai tik, be tiesioginių sąnaudų, panorėta į vertės analizę įtraukti ir padarinių naštą, paaiškėjo, kad šalia techninių ir ekonominių reikia įtraukti ir ekologinius ir visuomeninius politinius tikslus. Ši problema nuskamba daugelyje publikacijų apie vertės analizę, kai reikalaujama, kad tiriamojo gaminio funkcijų kokybė būtų tokia, kokios pageidauja vartotojas. Vokietijos inžinierių sąjungos 2801-os direktyvos pabaigoje rašoma: „Vertės analizė yra metodas įmonės sėkmei padidinti; jį galima atitinkamai panaudoti našumui didinti, kaštams mažinti, kliento naudai didinti, kokybei gerinti ir pardavimo vertei didinti“. Jei, atliekant vertės analizę, tai taip pat vyksta pirmiausia siekiant maksimaliai padidinti gamintojo pelną, tai jau vien tai atveria galimybę į įmonių planus įtraukti visuomenines politines vertybes. Tuos visuomeninius politinius tikslus gali padėti pripažinti rinkos mechanizmai, taip pat politinis spaudimas ir įstatymų nustatyti įpareigojimai. Iš Vokietijos sąjungos direktyvų išsirutuliojo Vokietijos standartas DIN 69910, kuriame ypač akcentuojamas visuomeninis politinis momentas, o taip pat ir netechninių tikslų reikšmė socioekonomiškai techniniame planavimo procese. Šis standartas reikalauja atsižvelgti ir į žmogiškuosius aspektus, kuriems priklauso nekenksmingumas aplinkai, humaniška gamyba ir naudojimas. Taikant vertės analizę, nustatomos planuojamo ar jau pagaminto gaminio funkcijos, jos analizuojamos, surandami ir ištiriami visi jų techniniam įgyvendinimui tam tikru metu įmanomi sprendimai. Paskui atrenkamas ir rengiamas iki pat įvedimo į gamybą tas sprendimas, kurio sąnaudos labiausiai priartėja prie to tikslo pasiekimui užsibrėžtų sąnaudų ir kurio ekonomiškumas yra garantuotas. Vertės analizės objektu gali būti žaliava, techninio prietaiso dalis ar visas prietaisas. Tokia analizė ypač naudojama vykdant tobulinimo darbus, tačiau ir jau gaminamas prekes reikia, pasikeitus sąlygoms, vėl iš naujo analizuoti. Analizuojamos pagrindinės, šalutinės ir papildomos funkcijos, kurios kartu yra ir vartojimo arba reikšmingumo pripažinimo funkcijos. Ekonominiu požiūriu kartais gali itin reikšmingomis tapti ir vartojimui ne itin reikalingos papildomos funkcijos, nes nuo jų daug priklauso, kaip tą gaminį vertina pirkėjai. Kalbant apie vertės analizę, paprastai geriausiais buvo laikomi tie sprendimai, kuriais remiantis funkcijos atliekamos mažiausiomis sąnaudomis ir kurie labiausiai priartėja prie visuomeninių politinių tikslų. Tačiau kaip tik tie tikslai gali būti ir turi būti nustatomi neekonominio pobūdžio jėgų, pirmenybę teikiančių ne pelnui, o politiniams, ekologiniams ir socialiniams interesams. Nukreipiant techniką į norų ir poreikių vykdymą, kone kiekviename techniniame darbe susijungia ekonominiai ir visuomeniniai politiniai aspektai, nes būtent jau serijinėje gamyboje rinkos ar ūkio norai ir poreikiai turi lemiamą reikšmę. Tačiau yra ir tik technikai būdingų imanentinių aspektų; nors į juos beveik niekur neatsižvelgiama, tačiau tik labai retai pavyksta pripažinti jų svarbą, iš dalies gal ir dėl to, kad, deja, per mažai inžinierių tuos interesus propaguoja ir jiems atstovauja. Tačiau – net ir pabrėžiant techninius aspektus – vien dėl jų pačių reikia atsižvelgti ir į kitus aspektus, netiesiogiai įsibraunančius į ekonomikos sritį. Pavyzdžiui, kai gaminys susideda iš daugelio santykinai savarankiškų dalių ar mazgų, reikia stengtis, kad bendras gaminio vertingumas ir atskirų jo dalių vertingumas būtų vienodo lygio. Tačiau kartu kyla pavojus, kad gaminio vertingumas, sakykime, jo ilgaamžiškumo požiūriu priklauso nuo to produkto silpniausiosios dalies. Tačiau tai techniškai pateisinama tik tada, jei ta dalis yra labai brangi; visai kitas reikalas, jei ji pigi ir lengvai pakeičiama. Vertės analizė savo įprastiniu pavidalu pirmiausia orientuota į ekonomiką; šiam pagrindiniam tikslui pajungti visi kiti aspektai. Pavyzdžiu gali būti ir Vokietijos inžinierių sąjungos 2225-a direktyva Techninis-ekonominis konstravimas. Nors joje kalbama apie konstravimą, tačiau rašoma: „Verte reikėtų laikyti mastą, kuriuo pavyksta priartėti prie nustatyto tikslo, kai tas tikslas techninio-ekonominio konstravimo plotmėje yra „naudos optimizacija“. Priešingai racionalizavimui tradicine prasme, kai pirmiausia stengiamasi mažinti gamybos išlaidas, naudos optimizaciją galima pasiekti ir per papildomus techninius, į prestižą orientuotus ar estetinius pranašumus, kai pagal aplinkybes gali padidėti ir sąnaudos. Taigi gaminys įmonės požiūriu tuo vertingesnis, kuo didesnė jo naudingoji vertė pirkėjo požiūriu ir kuo mažesnės jo pagaminimo išlaidos“. Nors techninės veiklos pagrindą sudarantys norai, poreikiai, motyvai ir tikslai dažnai yra ekonominio ar su politika susijusio pobūdžio, tačiau toks teiginys galioja tik su tam tikromis išlygomis. Išradybos, konstravimo ar tobulinimo pagrindą dažnai sudaro paprasčiausias inžinieriaus siekimas pasižiūrėti, ar kažkas „eina“, „veikia“. Ne veltui Tuchelis klausia, „ar, pavyzdžiui, kalbant apie norą skraidyti išradėjams kur kas svarbiau buvo realizuoti seniausią žmonių svajonę, negu rūpėjo padidinti transporto ekonominį efektyvumą. Be to, reikėtų paklausti, ar daugelio konstrukcijų ir išradimų išeities taškas yra ne jų kūrėjų pažinimo siekimas ar žaidybinis azartas, kai jie iš pradžių gal net visai ir negalvojo apie kokių nors poreikių patenkinimą, išskyrus nebent žmogaus poreikį siekti pažinimo, kurio šiuo atveju jokiu būdu negalima vadinti ekonominiu“. Be ekonominių ir tik pačiai technikai būdingų ar inžinierinio mąstymo padiktuotų interesų, galima nurodyti dar ir daugiau tikslų, nuo kurių priklauso technika ir jos tobulėjimas. Pirmiausia gali iškilti politiniai, kariniai ar moksliniai interesai. Be to, ne tik ekonominiai sprendimai yra techninių sprendimų prielaida, bet gali būti ir atvirkščiai – techninės galimybės gali būti ekonominių sprendimų sąlyga ar prielaida. Taigi technikos ir ekonomikos santykis nėra vienos srities principinis pajungimas kitai sričiai, o sudėtingas abipusio sąlygojimo procesas. Technika nėra – bent jau absoliučiai nėra – priemonė, kurią būtų galima naudoti bet kaip, kurią ekonomika ir politika naudotų ar net piktnaudžiautų ja, sakykime, kad ir militaristiniais tikslais. Technika turi ir savų interesų arba interesų tų, kurie ją kuria ir tobulina, ir tie interesai ir tendencijos daugiausia nukreipti į jos optimalų funkcionavimą. Štai šio technikos atribojimo nuo ekonomikos aspekto pirmiausia nereikėtų išleisti iš akių emancipacijos požymio – inžinierius nėra arba bent jau neprivalo būti klusnus svetimų interesų vykdytojas; jis atstovauja savo paties tikslams visuomenėje, kurios gyvenimą ir aplinką jis ryžtingai formuoja. Be to, technikos ir ekonomikos santykio klausimas turi ir pasaulėžiūrinį aspektą. Juk kyla klausimas, ar vystimąsi lemia tik ekonominiai santykiai, ar svarbiausia varomoji jo jėga yra gamtos mokslų ir technikos pažanga? Tas klausimas ypač svarbus marksizmui, nes galbūt mokslo pažanga irgi lemia revoliucijų būtinumą ar jų nereikalingumą, arba galbūt kaip tik nuo jos priklauso atsakymas į klausimą, ar prieštaravimai tarp mokslo ir technikos lygio bei socialinių ir ekonominių santykių sukelia revoliucinius pokyčius. Juk kuo labiau mokslo ir technikos pažangą galima laikyti vystimosi varikliu, tuo labiau nereikalinga darosi klasių kova revoliucijų pavidalu. Žinoma, tai nereiškia, kad apskritai baigiasi kovos dėl produkcijos pasidalijimo, tačiau revoliucija įgyja kitą veidą, kai pasikeičia „visuomenės turtą“ kuriančių veiksnių svorio centras. Technika ir politika: technokratijos[40] problema Egzistuoja ne tik technikos ir ekonomikos, bet taip pat technikos ir politikos tarpusavio sąveika. Tačiau technikos ir ekonomikos santykiuose technikai gresia pavojus būti užgožtai ekonomikos, o technikos ir politikos santykiuose tas pavojus nukrypsta priešinga linkme – kad technika absorbuos politiką su visais jos ypatumais ir pavers ją tik techninės veiklos dalimi. Kitaip tariant, iškyla technokratijos problema. Ši opi problema tapo akivaizdi ne šiandien, įvairiais pavidalais ji buvo iškilusi įvairiose istorinėse epochose. Net Platono idėją apie karaliaus filosofo viešpatavimą galima interpretuoti kaip „bendrųjų reikalų specialistų „ekspertokratiją“, nors, žinoma, tai netelpa į technokratijos ar specialistų viešpatavimo koncepcijos siaurąja prasme rėmus. 1921 metais pasirodo amerikiečių ekonomisto ir sociologo Thorsteino Vebleno knyga Inžinieriai ir kainų sistema. Joje jis reikalauja visą pramonės sistemą laikyti didžiuliu koncernu ir jai vadovauti kaip tokiam koncernui. Jame mokslinė-techninė inteligentija ir vadybininkai turėtų sulaukti daug didesnio visuomenės pripažinimo ir įgyti didesnę politinę galią. Tą „technikų viešpatavimą“ kartu su Hansu Lenku būtų galima pavadinti „klasikine technokratijos programa“. Ypač svarbų vadybininkų vaidmenį toje sistemoje po dvidešimties metų išnagrinėjo Jamesas Burnhamas savo veikale Valdymo revoliucija. Čia jis, kaip ir Veblenas, laikosi siauresnės interpretacijos, pagal kurią technokratija reiškia technikų ir inžinierių viešpatavimą, o visi vadybininkai tam tikru atžvilgiu laikomi „technikais“. Išeities taškas čia toks, kad tik jie kaip techninių sistemų konstruktoriai ir organizatoriai yra pakankamai dalykiški, objektyvūs ir kompetentingi „didžiulei socialinei valstybės mašinai organizuoti be klasinių ar pelno interesų, kad visuomeninis socialinis gyvenimas be konfliktų pasiektų kuo didesnį efektyvumą. Nūdienėje diskusijoje tokia samprata iškyla įvairiais pavidalais. Technokratija suprantama ne tik kaip ekspertokratija ar kaip scientokratija (mokslininkų viešpatavimas), kaip techniškai organizuotas viešpatavimas, kaip aparato dalykinės prielaidos dominavimas ir viešpatavimas, bet ir kaip technicistinis elgsenos formavimas ir pagaliau – labai miglota ir plačiąja prasme – kaip šių laikų visuomenės bendroji padėtis. Pasak tokios sampratos, politika yra socialinėmis-fizikinėmis žiniomis besiremianti socialinė technika, metalygiu atitinkanti socialinės technologijos teoriją. Tokia visuomenės kaip moksliškai valdomos mašinos samprata politiką kaip savarankišką žmonių veiklą daro nereikalingą, nes tikslas aiškus – tenkinti žmonių poreikius ir atskleisti gabumus, o to tikslo pasiekimas tėra „tik“ mokslinė organizacinė problema. Viešpatavimas tokioje sistemoje pasireikštų kaip nekompetentingųjų paklusnumas įvairaus pobūdžio dalykinei kompetencijai. Technokratija čia reiškia mokslinį metodą, turintį užtikrinti socialinio mechanizmo veikimą kontinentiniu ar globaliniu mastu. Panašiai kaip ir studijoje apie Augimo ribas amerikiečių technokratai dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį į tai, kad žaliavų šaltiniai nėra neišsemiami ir kad būtinas optimalus planavimas ir kontrolė. Ir Vokietijoje pirmiausia inžinierių ir mokslininkų gamtininkų sąjunga ėmė skelbti technokratijos idėjas – bent jau tiek, kiek ji tyrinėjo visuomenines ir politines problemas. Dar ir šiandien aktualią diskusiją Vokietijoje pradėjo Helmutas Schelsky‘s pranešimu Žmogus mokslinėje civilizacijoje, kuriame jis pateikia „techninės valstybės“ modelį. Schelsky‘s iškelia teiginį, kad vis labiau įsigalint mūsų gyvenime mokslui ir technikai, keičiasi ir žmogaus santykis su pasauliu. Klausimą, ar dalykų prievarta nulemia žmonių bendrabūvį ir ar lieka erdvės politiniams sprendimams, jis peradresuoja didiesiems politiniams ir ekonominiams sprendimams – jie iš principo atsakingi už tai – ir dėl to „reikiami sprendimai vis daugiau tampa išvadomis iš technikos paruoštų duomenų“. Schelsky‘s išskiria tris dideles technikos panaudojimo sritis: • gamybos techniką, daiktinių prekių gaminimą; • organizavimo techniką, socialinių santykių reguliavimo metodus; • humanitarinę techniką, kurios tikslas yra keisti, apvaldyti ir formuoti žmogaus dvasinį pasaulį. Visa dabartinė technika remiasi analizės ir sintezės metodais. Analitiškai suskaidžius daiktus ir veiksmus, gauti elementai vėl sudedami didžiausio efektyvumo principu. Ši analizė pažengė taip toli, kad ji apima jau ne tik gamtoje pasitaikančius elementus. Savo dabartiniu pavidalu technika jau nėra vien žmogaus organų pailginimas ar sustiprinimas, bet aplinkiniu keliu, t. y. žmogaus mąstymo pastangomis sukurta nauja realybė. Schelsky‘s techninį pasaulį iš esmės laiko paties žmogaus konstrukcija, kurioje pats žmogus galiausiai tampa ne tik savo konstravimo subjektu, bet ir jo objektu. Kokiu dideliu mastu žmogus pats tapo konstravimo objektu, matyti iš to, kad kiekvienas naujas technikos objektas sukuria naujus psichinius ir socialinius faktus, kuriuos turi apvaldyti organizavimo ir humanitarinės technikos. Techninis gaminys, anksčiau buvęs tik priemone, dabar primeta naujus tikslus, todėl vis sunkiau valdyti nuolat universalėjančios technikos visumą. Po šių preliminarių sampratovimų Schelsky‘s prieina prie pagrindiniės tezės, kuria remdamasis jis pavaizduoja grynai „techninės valstybės“ modelį: „Dabar mes teigiame, kad sukūrus mokslinę-techninę civilizaciją, sukurtas ir iš esmės naujas žmonių tarpusavio santykis; jame viešpatavimo santykis praranda savo senąją galią, kurią turėdamas žmogus valdė žmogų; politines normas ir įstatymus pakeičia mokslinės-techninės civilizacijos dalykiniai dėsningumai, kurie pasireiškia nepolitinių sprendimų pavidalu ir kurių negalima suprasti kaip įsitikinimų ar pasaulėžiūros normų. Kartu ir demokratijos idėja praranda savo, taip sakant, klasikinį turinį: liaudies politinę valią pakeičia dalykiniai dėsningumai, kuriuos sukuria pats žmogus mokslo ir darbo pavidalu“. Šiam teiginiui paaiškinti Schelsky‘s nurodo tai, kad „dėl techninių, socialinių ir politinių priežasčių dabartinė labai išvystyta technika yra vis labiau valstybinė“, o „valstybė savo ruožtu tampa vis labiau „technine valstybe“. Tai lemia trys priežastys: • norėdama išsaugoti valdžios monopolį, valstybė priversta sukoncentruoti savo rankose naująsias technines galios priemones ar bent jau jas kontroliuoti; • finansinės išlaidos dabartinei technikai tobulinti viršija privataus kapitalo galimybes; • visuomenės techninių galimybių planavimą ir koordinavimą būtina perleisti valstybei, nes be to planavimo ir koordinavimo „negalėtų veikti į visas gyvenimo sritis giliai įsiskverbiančios dabartinės technikos formos“. Šitaip valstybė taps „universaliu techniniu kūnu“, įrodančiu „savo valstybinį efektyvumą ypač visuomenės techninių galimybių tobulinimu“. Schelsky‘s gerai supranta, kad jo pateiktas grynai „techninės valstybės“ modelis neadekvačiai atspindi mūsų dabartinės valstybės tikrovę, tačiau mano, kad jis rodo jos struktūras ir raidos tendencijas. Tokia valstybė turi užtikrinti didžiausią turimų techninių priemonių efektyvumą ir kartu visaip stengtis užsitikrinti disponavimą tomis priemonėmis. Aukščiausieji tokios valstybės pareigūnai ir politikai stengiasi kuo efektyviau organizuoti tas technines priemones, kad jos duotų didžiausią naudą. Tačiau toks „aukščiausiasis pareigūnas“ visiškai nėra „sprendžiantysis“ ar „viešpataujantysis“, o analitikas, konstruktorius, planuotojas, realizuotojas. Politikai kaip normų kūrėjai iš principo nepatenka į jų tarpą, jie nusmunka iki pagalbininkų, reikalingų tik dėl „techninės valstybės“ netobulumo, lygio. Tokioje valstybėje jau niekas neviešpatauja, joje tik profesionaliai aptarnaujama aparatūra. Valstybė netenka politinio pobūdžio, politikams lieka tik sprendimų priėmimo veiklos fikcija. Kuo labiau techninis-mokslinis dalykiškumas lemia valstybės funkcionavimą, tuo labiau, Schelsky‘o teigimu, tampa iliuzija klasikinė demokratijos, kaip bendrabūvio, kurio politika priklauso nuo liaudies valios, samprata. Techninė valstybė atima iš demokratijos pačią jos esmę, nes techninės-mokslinės išvados negali priklausyti nuo jokio demokratinio valios išreiškimo. Be to, dažnai reikalo esmei išspręsti visiškai nebepakanka sveiko proto padiktuotų išvadų ar iš normalios gyvenimo patirties išplaukiančių intelektinių pastangų – reikia vis daugiau informacijos ir žinių, kurias dabar reikia veikiau apdoroti moksliškai, negu jomis remiantis priiminėti politinius sprendimus. Tokia įžvalga grindžiama Schelsky‘o siūloma konvergencijos teorijos atmaina – nuomonė, kad skirtingomis ideologijomis besiremiančios sistemos vis labiau supanašėja. Jis įsitikinęs, kad, jei mokslas ir technika bus naudojami neatsižvelgiant į pasaulėžiūrą, atsiras vienodos techninės valstybės, kuriose nebebus viešpatavimo, bet tik daiktų valdymas ir sudėtingų socioekonominių-techninių procesų organizavimas. Schelsky‘s perspėja, kad žmonės turėtų stengtis nepasimesti savo pačių konstrukcijose, nes tada jie neteks galimybės formuoti savo gyvenimo. Jis mato dvi pagrindines galimybes, kaip išvengti techninės valstybės arba užtikrinti individų laisvę ir laisvai politiškai formuoti visuomenę. Yra galimybė demokratiją traktuoti radikaliau, kad visi konkretūs veiksmai būtų liaudies valios išraiška. Blogai tik, kad dabartinė organizavimo ir manipuliavimo technika duoda neregėtas galimybes bet kokią demokratizaciją paversti fikcija ir farsu, todėl po tariamosios laisvės skraiste tik dar labiau padidės laisvės praradimo pavojus. Kitas didesnės demokratizacijos pavojus, anot Schelsky‘o, yra tas, kad dėl jos sumažės sprendimų racionalumas. Demokratizacijos didėjimą jis sieja su didėjančiu visų sričių politizavimu, kuris galiausiai atveda prie centralizuoto totalitarinio valdymo. Schelsky‘s agituoja už antrąjį galimą problemos sprendimą – pasidalyti viešpatavimą tarp palyginti nepriklausomų institucijų, kurios kontroliuotų viena kitą ir šitaip apsaugotų individus nuo to, kad visos valdžios nesuimtų į rankas kuri nors viena institucija. Joks normaliai funkcionuojantis bendrabūvis mūsų iš esmės mokslo ir technikos suformuotame pasaulyje negali išsiversti be diferencijuotos kompetencijos, tik nereikia ja piktnaudžiauti valdžios įgijimo ar savo interesų tenkinimo tikslais, o žiūrėti, kad ji turėtų vien tik informacinę, bet ne sprendžiamąją vertę. Turėtų būti instituciškai užtikrintas ir skatinamas demokratinis dalyvavimas sprendimų procesuose remiantis kuo platesne informacijos baze. Pakankama informacija turėtų sutrukdyti savavališkų ar ideologizuotų sprendimų priėmimą ir padėti sudaryti dalykiškus realizavimo planus remiantis sprendimais, pagrįstais alternatyvas užtikrinančiu potencialu, kuriuo disponuoja techninė veikla. Tačiau norint demokratiškai dalyvauti atskirų institucijų ir visos valstybės nuomonės formavimo ir sprendimų priėmimo procesuose, reikia informacijos ne tik apie mokslo ir technikos galimybes, bet ir apie socialines, etines ir psichines problemas. Todėl itin aktualus tampa Lenko reikalavimas, kad sudarant politinius planus ir priimant sprendimus, turėtų dalyvauti filosofai, sociologai, mokslininkai humanitarai, elgsenos tyrėjai ir psichologai. Technika ir politika, kaip pabrėžia Tuchelis, jau negali būti traktuojama kaip priešingybės. Bet kokia praktinė veikla yra susijusi su politika. Po Antrojo pasaulinio karo tokio požiūrio vis labiau laikosi ne tik atskiri inžinieriai, bet ir ištisos profesinės grupės. Vienas iš svarbiausių mūsų laikų siekių yra įsisąmoninti, kad techniniam-instrumentiniam protui būtina antropologinė visuomeninė kritika, kad visuomenė savo istorinį identiškumą pasiekia tik nugalėdama savo techninių sugebėjimų potencialą, taigi technikos, ekonomikos ir visuomenės pažangą užtikrina veikiančių ir tarpusavyje bendraujančių piliečių sutarimas. Technika ir etika Technikos ir etikos santykis reiškiasi dviem būdais: pirmasis iš jų kelia klausimą, kas yra dora, moralus elgesys, atsakomybė tų, kurie technika kuria ir ja naudojasi, mokslininkų ir inžinierių atsakomybė už techniką, kurios kūrėjai jie yra, nes be jų tos technikos apskritai nebūtų. Ta atsakomybė yra dvejopa; pirmiausia tai dalykiška atsakomybė už „gerą“, patikimą technikos gaminimą ir naudojimą, o paskui ir pilietinė, visuomeninė atsakomybė už technikos, už kurią jie atsako, poveikį. Antroji technikos ir etikos problema – tai bendras klausimas, kas yra dora, moralu mūsų technizuotame amžiuje. Čia reikia ieškoti mokslininkų ir inžinierių etiško elgesio kriterijų. Pagrindiniai technikos ir etikos santykio aspektai: • inžinierius, kaip ir visi kiti, kurie tiesiogiai dalyvauja technikos gamyboje, pirmiausia atsako už jos optimalų, patikimą ir saugų veikimą. Tai – besąlyginė atsakomybė; • kadangi technika nėra pavaldi vien tik objektyviems gamtos dėsniams, tai inžinierius, būdamas technikos ir mokslo suformuoto pasaulio, kuriame gyvename, bendraautorius, atsako už savo veiksmus ir tų veiksmų rezultatus. Jei sprendimus priima ne jis, o kiti asmenys ar asmenų grupės, tai žinovai atsako už tai, kad priimantieji sprendimus būtų aprūpinti pakankama informacija; • inžinierius privalo visą be išimties techniką nukreipti gyvenimo humanizavimo ir taikaus sugyvenimo pasaulyje užtikrinimo linkme. Todėl jis turi atsižvelgti ne tik į techninius, bet ir į bendruosius visuomeninius aspektus ir sudaryti sąlygas jiems efektyviai reikštis. Jis taip pat atsako už pakankamos techninės dalykinės informacijos pateikimą ir jos kritišką įvertinimą; • tiesioginė atsakomybė siekia tiek, kiek ir veikimo įgaliojimai; • atsakomybėn patraukiančios instancijos yra specialistų bendrijos, ginančios profesinį „kokybiškumą“, ir visuomeninės instancijos, sprendžiančios apie kokybę žmogiškuoju aspektu; • technikos gamintojai, o ypač tie, kurie kaip mokslininkai ar inžinieriai sukuria prielaidas technikos gaminimui, turi susiorganizuoti, kad galėtų kaip visuomeninė jėga atstovauti profesinių grupių interesams. Šiai sričiai priklauso ir elgesio normų formavimas, reikalavimas teisiškai pagrįsto sureguliavimo ir saugumo. Tačiau technikos ir etikos problematika pramonės įsigalėjimo amžiuje gerokai peržengia etikos ir visuomeninės padėties etikos klausimų ribas; ji kelia klausimus, kokios yra etikos galimybės, sąlygos ir reikalavimai jai keliami gamtos mokslų ir technikos suformuotame pasaulyje. Kadangi mūsų aplinka suformuota technikos, tai ir žmonių elgsena neįmanoma be technikos reiškinių integravimo ir įvaldymo, nes, norint pažinti ir realizuoti tikrąją žmogaus būtį, visada reikia žinoti, kad žmogiškasis bendrabūvis, viena vertus, egzistuoja nuo paties žmogaus nepriklausančiame, o kita vertus, jo paties suformuotame pasaulyje. Viduramžių filosofijoje kalbama apie tai, kad žmogus gamtoje turi ieškoti Dievo valios apraiškų ir stengtis jas suprasti, nes jose atsispindi kūrybinė Dievo išmintis, o dabar tokios ištaros laikomos beprasmėmis vien todėl, kad tos Dievo „sukurtos“ gamtos apskritai beveik neliko, o tai, kas išliko, kaskart vis mažiau tėra vien gamta – jau pats žmogus jau nėra tik gamtos kūrinys. Tai, kuo žmogus tapo, veikiau jau yra jo paties darbo rezultatas. Kokios etikos mes laikomės, daug priklauso nuo to, kokį žmogaus įvaizdį esame susikūrę. Etiką grindžiant tokia antropologija, kuri tiesiogiai remiasi tikėjimu į Dievą ir apreiškimu, yra visai kitokia negu etika, besiremianti tokia antropologija, kuri žmogų traktuoja kaip jo paties kūrinį. Kaip tik tokia ir yra šiandienė situacija, nes egzistuoja didžiulės techninės galimybės manipuliuoti žmonėmis, kurias teikia dabartinis mokslas. Be materialiosios gamybos technikos, mūsų laikais vis didėja organizavimo technikos ir humanitarinės technikos reikšmė. Po Antrojo pasaulinio karo vis didėja skaudžia patirtimi grindžiama ir vėlesnių karų Afrikoje ir Azijoje dar labiau sustiprinta karo technikos baimė; ji verčia susirūpinti, kad mokslinė-techninė pažanga galiausiai gali sukelti pavojų žmonijos egzistavimui. Šių dienų visuomeniniai politiniai reikalavimai – kelio užkirtimas aplinkos teršimui, aplinkos planavimas, socialinis saugumas – ir politinės filosofijos teorijos, o taip pat diskusijos apie technokratiją rezultatai sukelia naują kultūros krizę, kuri žadina nepasitenkinimą technika ir verčia žvelgti į ateitį su nerimu. Tuo pat metu konstatuojama, kad nėra jokio apibendrinto pasaulėvaizdžio, galinčio sujungti bendrus aksiologinius (vertybinius) vaizdinius. Todėl negalima teigti, kad techninė pažanga skatina optimizmą. Atvirkščiai – ji gali kelti net pesimizmą kultūros atžvilgiu, jei nėra vieningos nuomonės apie jos mastus ir tikslus. Tačiau tikslų klausimas jau yra susijęs su žmogaus laisvėmis ir proto veikimo erdve, individo ir visuomenės atsakomybe, gyvenimo galimybėmis bendruomenėje šiuo metu, o taip pat gamtos mokslų ir technikos pažangos etinių vertybių klausimas. Šiandienės visuomenės privalo sukurti sistemą, labiausiai atitinkančią dabartinės gamtamokslinės-techninės pasaulio kultūros pagrindus. Mūsų dabartinės kultūros atsiradimą daugiausia lėmė planuojantis racionalumo principas. Tos kultūros fone istorijos tėkmėje kitusias vertybes ir bertybių hierarchiją reikia suprasti kaip konstrukcijas, iš esmės prieinamas gamtamokslinams-techniniams metodams. Faktiškai taip pat, pradedant Masačūsetso technologijos instituto darbais ir Harvardo technologijos ir visuomenės programa, visame pasaulyje socioekonominių kompleksų dinamikos diagnozei ir terapijai pradėta naudoti kibertinė sistemų analizė. Į socioekonominių vertybių sistemą įeina įvairios vertybės, darančios poveikį viena kitai: religiniai ar pasaulėžiūriniai vertybių vaizdiniai veikia moralines ir etines vertybes, šios savo ruožtu atsispindi visuomeninėje vertybių hierarchijoje, kuri paveikia ir ekonomines vertybes, o nuo jų priklauso, kokiu mastu veikiamos techninės vertybės – prekių kiekiai ar savybės. Kiekybiškai išreikšti ar formuluoti kibernetinės sistemos elementus, kuriais remiantis nustatomi vertybių hierarchijos pokyčiai, sunku pirmiausia dėl to, kad nėra vienareikšmių požymių esamiems vertybių vaizdiniams apibūdinti. Taigi jei norima į kibernetinę sisteminę analizę įtraukti teiginius apie žmonių vertybines nuostatas, tai tie teiginiai turėtų būti apie faktus, o ne apie pažiūras ar nuomones; tik tokia sąlyga duoda galimybę gauti nešališkus teiginius, kuriuos būtų galima apdoroti skaičiavimo mašinomis. Su kokiais dideliais sunkumais susiduria tokia sistemų analizė ir prie jos besišliejančios vertybių skalės, akivaizdžiai pamatysime apžvelgę ryšius, kurie būdingi vertybių sričiai, apibūdinamai sąvoka švietimas. Šio sektoriaus negalima nagrinėti izoliuotai; priklausomybės ryšiai jį sieja su gamybos ir technikos sektoriais, su socialinių ryšių, laisvės ir tolerancijos sektoriais, taip pat su sveikatos sektoriumi, ryšių sektoriumi ir ypač su pasaulėžiūros ir tikėjimo sektoriumi. Kiekvienas iš tų sektorių apima skirtingą skaičių elementų. Tokia sisteminė analizė remiasi prielaida, kad žmonija turi pagrindinius tikslus, kurie yra nekintami ir todėl etiškai nediskutuotini. Tiek operacionalizmas, tiek ir sisteminė analizė bando kuo labiau sumažinti galutinių tikslų skaičių ir jų tarpusavio prieštaravimų pavojų. Metodiškas pagrindinių vertybių skaičiaus sumažinimas taip pat turėtų pašalinti neatitikimą, kuris dar ir dabar dažnai egzistuoja taip kritiškai patikrintos būdų ir priemonių sferos bei vertybių ir tikslų nustatymo sferos. Jungtinių Tautų 1945 metų chartijoje išvardytos tokios vertybės kaip socialinė pažanga, aukštas gyvenimo lygis, laisvė, pakanta, taika ir pagarba, o bendrojoje žmogaus teisių deklaracijoje ir švietimas priskiriamas prie tokių pagrindinių vertybių, į kurias gali pretenduoti kiekvienas žmogus. Prie šių sąvokų formulavimo ir jų turinio pildymo prisideda ir technikos pažanga. Tas procesas vyksta jas sukonkretinant iš dalies tik per gamtos mokslų ir technikos pažangą, įgalinančią jas įgyvendinti. Prie galimybių suvienodinimo ir sulyginimo švietimo srityje leidžia priartėti techninės informacijos ir ryšių priemonės. Techninių priemonių integravimas turėtų skatinti didesnę nepriklausomybę nuo subjektyvių vertinimo kriterijų, švietimo pasiūlos demokratizavimą ir intensyvinimą. Kaip matyti, Tuchelio mąstymo perspektyvoje technika itin glaudžiai susijusi su etika, politika, ekonomika ir su visuomene apskritai, o todėl visų šių sričių santykiai yra abipusiai. Tokia Tuchelio pozicija yra ypač aktuali dabartinėmis socialinėmis aplinkybėmis, kai minėtų sričių jau nebegalima nagrinėti kaip nepriklausomų viena nuo kitos, bet neišvengiamai veikiančias viena kitą. TECHNIKA KAIP ŽMOGAUS CHARAKTERISTIKA: H. SACHSSE, H. STORKAS Žmogaus ir technikos santykio problema etinio mąstymo perspektyvoje: Sachsse, Storkas Filosofuojančių technikų gretose galima nurodyti Hansą Sachsse‘ę ir Heinrichą Storką, kaip vienus iš garsiausių vokiečių technikos filosofijos atstovų. Sachsse kaip chemikas vadovavo įvairioms garsioms įmonėms, paskui studijavo gamtos mokslų filosofiją ir mokslo teoriją Maince (Vokietija). Storkas, daugelį metų dirbęs technikos pramonėje, dabar yra chemijos ir chemijos didaktikos profesorius Eseno universitete. Pasak Sachsse‘s, technika pirmiausia yra žmogaus charakteristika: „Technika tapo mūsų egzistencijos dalimi“. Toliau mąstytojas rašo: „Ne mes techniką turime, o ja mes patys esame“. Sachsse technikoje įžvelgia aplinkkelį, kuriuo galima greičiau ir visiškai pasiekti tikslą. Filosofas tvirtina: „Žmogui duota sąmonė, refleksijos galimybė, gebėjimas įsivaizduoti, kurie nėra tiesiogiai susiję su vienalaikiu suvokimu. Jis gali nuo situacijos nutolti ir įjungti apmąstymą tarp sudirginimo ir reakcijos, reprezentuoti, peržiūrėti ir patikrinti įvairias galimybes. Tokiam nutolimui reikia grįžtamųjų impulsų, kurie tiesiogiai skubintų poreikių tenkinimo galimybę. Žemdirbiui reikia ne tik sočiai pavalgyti, bet jis turi įdirbti žemę, kad užderėtų derlius. Kuo aukštesnis technikos lygis, tuo platesni, erdvesni, ilgalaikiai ir neaiškesni aplinkkeliai ir didesnė pagalbinių priemonių gamyba“. Aplinkkelių potencialo didėjimas reiškia ne tik našumo padidinimo galimybę. Čia taip pat slypi pavojus, kad šis potencialas gali atitrūkti nuo pirminių savo tikslų ir tapti vis sunkiau įžvelgiamas ir įvaldomas. Sachsse‘s pozicija iš esmės yra antropologinė. Žmogus turi surasti technikos pasaulyje naujus namus. Kartu kyla poreikis geriau suprasti švietimą ir lavinimąsi, kad galėtume pagrįsti mūsų laikams naują etiką. Mes turime įsitikinti, kad galėsime valdyti mūsų techninės sistemos kontrolę. Be to, kadangi individualus žmogus mažiau pajėgia tai atlikti, turime pereiti prie antindividualių sistemų, kuriose žmogus kaip socialinė būtybė lemia tikslus ir priemones. Remdamasis Sachsse, savajame Technikos filosofijos įvade (Einfiuhrung in die Philosophie der Technik) Storkas kalba apie kosmosui draugišką etiką. Aplinkos krizė itin aiškiai parodė, kad žmogui ji yra nepalanki ir su gamta negalima elgtis bet kaip. Storkas leidžia suprasti, kad čia galėtų padėti Jėzaus Kristaus mokymas, pasak kurio, žmogus yra ne tik Dievo kūrybos vainikas ir gyvas atvaizdas; jam taip pat perduotas žinojimas, išradimo jutimas ir gebėjimas būti kuriančia būtybe. Be abejonės, Sachsse ir Storkas nėra vieninteliai, filosofiškai apmąstę tiesioginius savo ryšius su technika. 1956 metais Vokietijos inžinierių sąjungos įkurtoje grupėje Žmogus ir technika visada kartu dirbdavo filosofai ir inžinieriai; toje grupėje iš skirtingų ir priešingų technikos interpretacijų norėta suprasti, kas yra technika ir kuo ji gali būti. Vėliau dėmesys buvo sutelktas į teorines technikos problemas, o nuo 1973 metų visų garsiausių mąstytojų akys nukrypo į visuomeninę technikos vertinimo ir vertybių apibūdinimų problematiką. Žmogaus ir technikos santykio problema dabartinės kultūros sąlygomis Neužtenka tarti, kad tam tikrose kultūros srityse (pirmiausia menuose) pasirodę vadinamieji dabartiniai ar, kitaip tariant, postmodernistiniai fenomenai – teigdami, kad yra daug tikrovių ir daug tiesų – žymi XX amžiaus moderno visuotinumui būdingos prievartos ir priverstinės vienovės pabaigą. Techninis gamtamokslinis racionalumas yra tvirtas mūsų kultūros pamatas. Dar daugiau: kultūra (ne tik medžiaginė) neretai sutapatinama su mokslu ir technologijomis, vienokiu ar kitokiu jo išsivystymo laipsniu. Kaip pastebi Sachsse, dabartinė technika ir technologijos toliau užtikrintai formuoja ir vienodina mūsų gyvenamąją tikrovę. Plintanti technosfera vis labiau įtvirtina “mokslinį techninį (inžinerinį) mąstymą” ir ”technišką” sprendimų priėmimą. Negana to – mokslo ir technikos plėtros palaikomas progreso mitas, ekonominis techninis pirmumas, mokslinės ideologijos religinė dogma išlieka esminės mūsų dienų kultūros ideologinės srovės. Dėl įvairių aplinkybių ir savo padarinių sąvoka progresas tapo itin prieštaringa. Vieni jo pažadai išsipildė[41], kiti – ne. Tačiau, be jokios abejonės, ir šiandien jis yra vienokia ar kitokia tikrovė, o sykiu – vis dar stipri ideologija. Užuot teigę neišvengiamą linijinį visapusiškos gerovės kilimą, vis vien samprotaujame apie vis didesnį išsilaisvinimą (arba vis mažesnę priklausomybę) gamtos ir socialinių negerovių atžvilgiu. Antra vertus, esame priversti pripažinti ryškias progreso nesėkmes. Priešingai nei trokšta ar įsivaizduoja radikalūs meliorizmo[42] sampratos šalininkai, žmogaus orumo pažeidimų, ekonominių vargšų pasaulyje vis daugėja, o bendra gamtos būklė vis blogėja. Išteklių išeikvojimas ar techninių priemonių “nepaklusnumas” netgi gresia susinaikinimu. Vis dėlto bendros nuostatos progreso atžvilgiu nesikeičia arba jos, kaip ir dera kolektyvinio mentaliteto vaizdiniams, kinta itin pamažu. Pozityvi laikysena pažangos atžvilgiu (dažniausiai kaip nebūtinai sąmoningos gairės) daugumos modernių visuomenių gyventojų yra sėkmingai pasisavinta. Vienintelė rimta išlyga būtų dabartiniame pasaulyje itin paplitęs aiškinimas, esą “pažangos idėja” tėra vienas iš nesusisekusių, XX amžiaus kartaus patyrimo atmestų “metapasakojimų”; didžiųjų, kultūrą kaip visumą aprėpiančių pasakojimų pabaiga, pasak dabartinio prancūzų filosofo Jeano Francois Lyotard’o, yra ir modernizmo epochos pabaiga. Kad ir kaip būtų, masinėje arba “populiariojoje” kultūroje, kurią labai menkai įtakoja intelektualai humanitarai, “progreso” turinys kinta kuo mažiausiai. Progreso nesustabdysi arba ko nežinome (= negalime) šiandien, žinosime (= galėsime) rytoj – bemaž visų kultūros sričių neatmesti, paprasti ir visų suprantami ir priimami posakiai yra puiki nekintančių bendrų nuostatų iliustracija. Plačiai suvokiamą pažangą (savo neišmanymu) gali tik pristabdyti ar sulėtinti ar dar kaip nors kitaip (negerai) įtakoti, bet jokiu būdu jos nepakeisi, nesustabdysi. Neatšauksi to, ką išsilaisvinęs žmogaus protas užsibrėžė. O užsibrėžė jis iš esmės pakeisti požiūrį į save ir jį supantį pasaulį. Per tai pakito gyvenimo sąlygos ir pats gyvenimo būdas. Iš tikrųjų, išlaisvėjusi ir sumokslinta techninė veikla, orientuota į išorinio, gamtinio pasaulio pertvarkymą, pasiekė puikių rezultatų ir iš esmės pakeitė ir kaskart vis naujai keičia mūsų gyvenimo sąlygas. Techninis tobulėjimas, vis platesnis gamtos įvaldymas, auganti dirbtinė tikrovė yra tokios pažangos (arba pokyčių) dalis, todėl, oponuojant Lyotard’ui, galima drąsiai teigti, kad daugelį moderniųjų didžiųjų pasakojimų pakeitė dabartinis “metadidysis” pasakojimas. Kita vertus, tokie visuotino progreso vaizdinių dvasia prisipumpavę kultūriniai priesakai kaip reikia augti, judėti, vystystis, kiekvienas privalo progresuoti, keistis ir tobulėti, prancūzų mąstytojo Francois Brune žodžiais tariant, perteikia tikrą masinės kultūros “apsėdimą”. Pastarasis reiškinys reiškia, kad augti ir keistis privalo visi ir visur be jokios išimties. Net jei kur nors kokybės prasme yra pakankamai gerai ar kiekybės požiūriu – pakankamai gausiai, vis tiek privalu galvoti apie tai, kaip šią sritį artimiausiu metu patobulinti, praplėsti ar kitaip modifikuoti. Šitaip atsiskleidžia giliai įsišaknijusi mitinė progreso pusė. Sąvokai progresas artimos kitos sąvokos evoliucija (su kai kuriomis dabartinėmis išlygomis), pokytis, kaip teigia Brune, jau aprioriškai turi pozityvų turinį. Jei evoliucija šiandien iš dalies nuvainikuota, tai pokytis užtikrintai demonstruoja savo galią. Suprantama, pasikeitimai arba pokyčiai vėlgi yra realybė. Tačiau tuo pat metu ir ideologinis mitas. Pokytis nūnai yra laikomas bene didžiausia kultūros vertybe. Bet koks pasikeitimas ar judėjimas dažniausiai jau traktuojams kaip esamos padėties pagerinimas, neišvengiamas žingsnis pirmyn (tačiau kur link?). Augti, plėstis, keistis – be šių judėjimą reiškiančių vaizdinių, atrodytų, net nėra ir negali būti adekvataus dabartinės kultūros reiškinių ir formų suvokimo. Reikia, kad viskas būtų apimta nuolatinio judėjimo – visuomenė progresuotų, kultūra keistųsi. XX amžius neretai apibūdinamas kaip judėjimo visomis prasmėmis amžius[43]. Jei nejudėsi ir nesikeisi, pasensi (nebūtinai fiziškai), atsiliksi ir būsi niekam nebereikalingas. Taip judėjimo šalininkai antrina progresui. “Tas, kuris juda lėčiau, turi patirti pralaimėjimą”, - teigia jau XIX amžiaus ekonomistai. Žinoma, remiantis Sachsse’s nuostatomis, judėjimas yra sveikintinas reiškinys. Tačiau jo sumitinimas – toli gražu ne. Kaip pabėgti nuo “judėjimo diktatūros”?, - klausia prancūzų filosofas Paulis Virilio. Atsakytume: tik teigiant sustojimą arba sulėtėjimą, taigi diskvalifikuojant progresą. Tuoj pat seka klausimas – kaip ir kiek, kokiu mastu dabartinėje ekonominio techninio pirmumo kultūroje tai yra įmanoma? Diskvalifikuoti progresą mažų mažiausiai reikštų suabejoti ekonomikos primatu kultūroje. O jį šiandien, kaip ir anksčiau, lemia tai, kad bandoma racionaliai tvarkyti visas gyvenimo sritis. Ar kalbama apie Švietimo projektą, ar apie racionalų visuomenės vystymosi planą, ar apie techninę pažangą ir patogų gyvenimą, ar apie alternatyvių gyvenimo būdų paieškas ir t. t. – visur susiduriama su racionalių doktrinų svarba ir jų teisingumu. Ūkio racionalizavimas (racionalizaciją čia reikėtų suprasti kaip patobulinimą, vykdomus pokyčius) iškėlė techniką į pirmą planą. Todėl Sachsse’s išsakoma viltis, kad žmogus besąlygiškai pajėgus suvaldyti techniką, dabartiniame postindustrinio kapitalizmo sąlygomis vargu ar lemta išsipildyti. Technikai “besidauginant”, išplito ja besiremianti ir mūsų gerovę kurianti ekonomika. Ekonomikos augimas ir jos sėkmė yra bendros gerovės didėjimas. To nepripažinti negalima. Todėl ar šiandien, tarkime, net rimtai imant domėn pasitaikančius kontrakultūrinius išpuolius ir ekologų įspėjimus, - įmanoma būtų mąstyti apie kokį nors nustatytą ar atsitiktinį, bet tolydų ekonomikos atsitraukimą, jos produkcijos sumažėjimą? Juk tai būtų tolygu gamybos ar vartojimo sumažėjimui. O tai savo ruožtu reikštų gyvenimo lygio smukimą, taigi (bent jau medžiaginės) kultūros regresą. Suprastėjus materialioms gyvenimo sąlygoms, atsirastų poreikis dar intensyviau negu iki šiol skatinti gamybą ir vartojimą. Atrodo, kad ekonomika, iš kurios visi kol kas gyvename, kol kas gali klestėti tik tokiu ekspansyviu augimo būdu. Kito pasirinkimo dabartyje, regis, nesama. Technikos dėka inžinieriai ekonomistai užima pirmaujančias pozicijas visuomenėse. Pats daugumos žmonių geidžiamas visuomenės civilizuotumas dažniausiai yra prilyginamas techniniam ekonominiam šalies išsivystymui. Praeitis su savo kitokiais variantais tarsi ištirpsta nuolatinėje informacinių technologijų kuriamoje ir skleidžiamoje dabartyje (geras pavyzdys – televizinis popuri įvairių istorinių epochų tematika). Kaip buvo gyventa praeityje, mus apskritai nelabai domina. Mūsų kultūra nusikreipusi, tiesiog “užsiprogramavusi” į ateitį, į technikos ir technologijų tobulėjimą. “Pirmumas” veda pirmyn, tačiau vėlgi – kur link? Praeitis mums svarbi tiek, kiek yra susijusi su šiandien svarbiais dalykais (pavyzdžiui, kompiuterį praėjusiame amžiuje atstojo tas daiktas, o štai aname dešimtmetyje jis buvo štai toks, turėjo šias galimybes ir pan.). Kartais toji praeitis net pavadinama ikimodernu, tuo pasakant, kad ji svarbi tiek, kiek paruošė dirvą modernui su savo galinga ekonomine ekspansija gamtos atžvilgiu ir nesibaigiančia konkurencija ūkio subjektų požiūriu. Meninis postmodernas, jungdamas įvairius, kartais tarpusavyje nesuderinamus stilius, reikšmes ir principus, žaisdamas tuo, kas praėję, lyg ir plačiau atkelia vartus praeičiai. Tačiau tai yra tik meninė veikla. Tuo tarpu ekonominėje sferoje greta “judėjimo diktatūros” dar turime “vėlavimo šantažą” (Brune). Tiek paskiro profesinio asmens, tiek ir bet kurios valstybės baimė atsilikti ekonominėse technologinėse varžybose, kažkur pavėluoti ar nespėti, baimė netekti kažko – jau įgyto ar dar tik puoselėjamo – yra tie dalykai, kurie moderno ideologų sėkmingai įdiegti žmonių sąmonėse. Baisu, o gal net ir pražūtinga pavėluoti gamybos, vartojimo nuošimčių ar technologinių išradimų plotmėje. Konstatavus, kad Lietuva atsilikusi nuo Europos, Europa – nuo Amerikos, kyla natūralus klausimas, kas visa tai orkestruoja, arba – kas tie naujieji, taip sėkmingai iki šiol veikiantys ideologai? Didžiosios transatlantinės multinacionalinės korporacijos – tokios kaip IBM, Xerox, Microsoft, Coca Cola ir t. t.? Pavieniai magnatai ir politikai? Aktyvūs, kultūros raidą formuojantys žmonės, vienaip ar kitaip pasinaudojantys tos pačios kultūros institucine galia (pavyzdžiui, valdžia ir žiniasklaida), visais laikais buvo visuomenės mažuma. Tačiau jau kuris laikas galime kalbėti apie ypatingą veikėją – dabartinę valstybę, o kartu ir apie mokslinę ideologiją. Valstybės ir mokslo nedaloma simbiozė yra mokslinės ideologijos viešpatavimo pagrindas. Pastaroji yra kertinis ir sunkiausiai pajudinamas moderno akmuo. Mokslas apima progresą ir ekonomiką, išlaisvindamas techniką iš instinktų valdžios. Būtent mokslas suteikė galimybę plačiai suprantamo verslo žmonėms susikrauti kapitalą, o šis ekonomiką – vieną iš visuomenės gyvavimo segmentų – pavertė prioritetiniu ar net vieninteliu būtinu kultūros dalyku. Pripažįstama, kad mokslas kaip niekas kitas gerai sprendžia einamas visuomenės problemas ir tarnauja kintamiems jos tikslams. Po šių permainų kiekviena kultūros sritis tarsi prašosi būti sumokslinta. Taip, pavyzdžiui, teisei ar medicinai, jau nekalbant apie ūkį ar finansus, reikia mokslu grįstos koncepcijos, kuri numatytų tolesnę raidą ar tinkamai reglamentuotų esamą padėtį. Kadangi mokslas, ryškiausiai įtakodamas ekonominį bet kurios šalies potencialą, dabartinei valstybei yra itin naudingas, tai pastaroji darosi jam lyg ir skolinga. Užtat valstybė suteikia mokslui visišką laivę. Dar daugiau: savo institucine visuotinio lavinimosi, įvairių mokslo adeptų ir apologetų organizacine ir propagandine veikla ji užtikrina skleidžiamos mokslinės ideologijos viešpatavimą. Mokslo teoretikas Paulis Fyerabendas nedviprasmiškai teigia, kad “valstybės ir nekontroliuojamo mokslo simbiozė yra grėsmė laisvei ir demokratijai”, dviem esminiams liberaliosios kultūros produktams. Jo požiūriu, laisvė veidmainiškai garantuojama tik tiems, kurie įsikūrė griežtai racionalistinės, taigi mokslinės ideologijos pusėje, o bet kuri kita viešai besiskleidžianti laisvės forma tampa grėsme ir konkurentu vyraujančiai mokslinei ideologijai. Kalbėti apie mokslo pasiektus rezultatus ir laimėjimus kaip apie neginčijamus argumentus, bylojančius jo naudai ir pateisinančius jo išskirtinumą ir privalomumą, Feyrabendo manymu, nėra pakankamai pagrįsta. Jo kontrateiginys yra maždaug toks: mes paprasčiausiai nežinome, kokių rezultatų ir laimėjimų būtų pasiekusios kitos, mokslui alternatyvios tradicijos, pasaulėžiūros ir praktikos, jei joms būtų leista laisvai vystytis. Kitaip tariant, kas būtų buvę, jei visų galimybės būtų buvę lygios? Tuo tarpu mokslas, užsitikrinęs besąlygišką valstybės paramą, įvairiomis priemonėmis ir akcijomis užsitikrino visišką visuomenės palankumą ir bemaž sunaikino ar bent jau išstūmė savo konkurentus iš viešojo gyvenimo sferos. Mokslas užėmė Bažnyčios vietą. Jau minėta, kad kultūra šiandien kone sutapatinama su mokslu. Jei esi išsilavinęs, tai esi kultūringas. Kita vertus, jei esi išsilavinęs, tai esi modernus; toliau, jau pereinant į religijos plotmę: jei esi modernus, tai esi laisvas, o jei esi laisvas, tai turi atmesti religinį, tavo laisvę ribojantį tikėjimą ir (jau visiškai nelaisvai) išpažinti mokslinį, mokslo ir technikos pažangą deklaruojantį tikėjimą ir jokiu būdu nedrįsti jo kritikuoti. Turi elgtis taip, kaip elgiasi visi kiti. Tikėk protu ir technika ir būsi laimingas! Kitaip tariant, reikalingas absoliutus, dar Renesansą siekiantis tikėjimas žmogaus racionaliais sugebėjimais. Pamatinis ir jungiantis, iš bendro tikėjimo kažkuo kylantis pasitikėjimas tam tikrais pamatiniais kultūros dalykais yra būtina visuomenės ir kultūros koegzistavimo prielaida. Anksčiau visi buvome krikščioniški, dabar visi esame išsilavinę ir kai kurie vis dar krikščioniški. Mūsų šiandienė situacija yra paradoksali. Tai, ką mes jaučiame ir išgyvename, dėl ko pergyvename ir dėl ko mąstydami ginčijamės, ateina iš mūsų krikščioniškosios praeities. Esame tuo, kuo nebetikime. Šios keistos laikysenos spragas bandome užkišti išpažindami savo proto religiją[44]. Vyraujančios mokslinės ideologijos religiškumą puikiai iliustruoja ir magiškas modernumo siekis. Bet kuris individas turi nusilenkti, paklusti modernumui bei kaip nors viešai jį išpažinti. Antraip būsi pajuoktas, apšauktas kvailu anarchistu, atmestas ir tam tikra prasme sunaikintas, t. y. išstumtas iš viešojo gyvenimo sferos. Mokslinio progreso šaukliai, kompetetingi savo sričių specialistai vienu balsu tebetraukia mokslo religijos litaniją: reikia prisitaikyti prie pokyčių, reikia būti šių laikų / savosios epochos žmogumi. Žinoma, klausimai, kas gi sprendžia apie tai, kas yra toji epocha? arba klausimas, kas / kokie įvykiai ar veiksniai ją geriausiai nusako ar apibrėžia?, - dažniausiai yra patogiai nutylimi. Kadangi rezultatai, užtikrinantys mūsų ekonominę-kultūrinę gerovę, akivaizdūs, geriausiu atveju vėlgi apeliuojama mokslinio progreso ir technikos primato savaiminį suprantamumą ir priimtinumą. Kaip matome, esminės šių dienų ideologinės srovės puikiai antrina ir papildo viena kitą, toliau esmingai veikdamos kolektyvinius mentalitetus ir sudarydamos monolitinę tarpusavio vienovę. Todėl, tenka pripažinti, kad dabartinėje technoepochoje žmogaus kaip individo ir technikos santykis tampa itin problemiškas, kurį apibrėžti, remiantis Sachsse’es antropologine pozicija, vargu ar apskritai įmanoma. Kas šiandien gali tapti naująja Bažnyčia ir ar mums jos apskritai reikia? Postmodernistinis kalbų, modelių ir veiklos būdų pliuralizmas? Kažkas, kas būtų pakankamai racionalu, bet nebūtų mokslas? Kažkas, kas leistų kiek įmanoma bešališkiau įvertinti šį dominuojančias pozicijas turintį fenomeną? Tačiau kas juo galėtų tapti? Sėkmingai veikiančios įmonės vaizdinys pernelyg giliai į mus įaugęs. Be to, juk antimokslinės nuostatos dar labiau negu antiekonominės jau savaime traktuojamos kaip kultūros regresą ir socialines blogybes sukeliantys dalykai. Juo labiau kad visi kultūriniai mokslo konkurentai, norėdami išsaugoti bent minimumą savo matomumo, bent kelių pastarųjų šimtmečių laikotarpiu buvo priversti taip keistis, modifikuotis ar kitaip prisitaikyti prie mokslo keliamų reikalavimų, jo įtvirtintų racionalių kriterijų, kad iš jų tarsi išgaravo pati jų esmė – kitoniškumas. Tuo tarpu istorija liudija, kad bet kokia tradicija – ar tai būtų mitas, magija ar religija – savo laiku vykusiai sprendė iškilusias problemas ir davė norimų rezultatų. Ar tai nebūtų pakankamas argumentas ir šiandien leisti joms visoms prieiti prie pamatinių visuomenės gyvavimo pozicijų?, - klausia Feyrabendas. Keliais aspektais trumpai išeksponuota dabartinė kultūra parodo, kad dabartiniai pokyčiai kultūroje kol kas įneša ne tiek jau daug esminių pokyčių visumos požiūriu. Masinėje kultūroje jie apskritai menkai juntami. Kai kurie iš jų iš dalies gali būti traktuojami kaip pokyčiai dėl pokyčių, t. y. dėl mados kaip, pavyzdžiui, mene. Didesnių permainų, kurių dabartinėje kultūroje siekiama, bet kartu ir bijoma, galima tikėtis atsisakant mąstymo absoliutaus racionalumo pretenzijų. Tai reikštų pažinimo ir gyvenimo būdo prielaidų peržiūrėjimą, taigi drauge tikrąją laisvę alternatyvioms pažintinėms ir gyvensenos koncepcijoms, atsisakant privilegijuoto mokslo statuso dabartinėje visuomenėje. Aišku ir tai, kad gyventi be technikos, kaip ir be mokslo, mes ne(be)galime, ką nuolat pabrėžia Sachsse. Proto sutemos ar inkvizicijų laužai, atmetus racionalaus tyrinėjimo dvasią, mūsų nebevilioja. Veikiau šioje srityje jau nedera tik mąstyti apie pažangą, bet kur kas svarbiau rūpintis išsaugojimu to, kas jau iškovota, t. y. pastovių santykių ir ribų, už kurių iš esmės nekontroliuojamos mokslo ir technikos priemonės atneša daugiau žalos nei naudos. Perfrazuojant Friedrichą Rappą, galima sakyti, kad gamtos ir inžineriniai mokslai visada atskleidžia tik tam tikras galimybes, bet jie nieko aiškaus nepasako apie tai, kaip ir kur tas galimybes dera taikyti ir, ar apskritai galime jomis naudotis. Vis labiau į sąvokinę vartoseną patenkantis, nors ir miglotas naujadaras subalansuota / darni plėtra rodo, kad apie tai tikrai mąstoma. Visgi, nepaisant konstatuoto sąlygiško pamatinio kultūros stabilumo ir veikiami vis plačiau skleidžiamų vadinamųjų postmodernistinių nuotaikų, intelektinėje erdvėje kalbame apie tai, kad baigiasi moderno epocha. Lyotard’o požiūriu, postmodernumas jau yra ir yra veikiau kaip dvasios būsena, nepaisanti priverstinės vienovės įsivaizdavimo ir atsižvelgianti į kalbėjimo, mąstymo ir gyvenimo formų įvairovę. Tokia postmoderno samprata iš esmės atmesta chronologinę mąstymo schemą. Galima sakyti, kad tokia situacija iš tikrųjų jau yra buvusi ir anksčiau, bet – kaip ir kiti dalykai – nuslopinta vyraujančios moderno ideologijos ir racionalaus mokslo. Tokių didžiulių kultūrinių permainų laikotarpį (koks būtų moderno perėjimas į kažką kitą) visada sunku adekvačiai suprasti ir įvertinti, ypač kai jame gyveni. Naujos, kultūrą intensyviai maitinti pasišovusios ideologinės srovės iškart nesusiformuoja. Moderno kultūra tam tikra prasme susiformavo kaip reakcija į krikščioniškąją. Laikiškai suprantamas postmodernas savo ištakomis siekia ir dabartine būsena lieka modernumo kontekste. Todėl jis dar tik bando formuoti visą kultūrą apimančią idoelogiją, kuri būtų atsvaras arba reakcija tiek į moderno, tiek, greičiausiai, ir į krikščionišką ideologijas. Tad esminių ideologinių moderno srovių vaidmuo dabartinėje kultūroje išlieka vyraujantis. Pagaliau mes dar tinkamai “nesuvirškinome” visų moderniosios kultūros formų, kad galėtume sąmoningai kalbėti apie postmoderniuosius jos reiškinius. Krikščioniškoji antropologija: Sachsse, Storkas Kadangi žmonės yra kūniški asmenys, todėl yra labai svarbu teisingai suprasti žmogaus lytiškumą. Galima išskirti dvi žmogaus lytiškumo sampratas. ŽMOGAUS LYTIŠKUMO SAMPRATOS Separatistinė samprata Dabartinėje visuomenėje tai itin paplitusi klaidinga žmogiškojo lytiškumo samprata. Ji kelia egzistencinę ir psichologinę grėsmę žmogaus lytiškumui, kurį sudaro šie elementai: • prokreacinis, t. y. perduodantis gyvybę; • tarpasmeninis, t. y. perduodantis meilę. Remiantis šia samprata, prokreacinis elementas priskiriamas tik biologinei lytiškumo funkcijai. Nuvertinant tarpasmeninį elementą, iškyla tam tikri pavojai santuokos atžvilgiu, kai tampa nebūtina: • santuoka; • skirtingos lytys. Integralistinė samprata Tai teisinga žmogiškojo lytiškumo samprata, teigianti, kad žmogus nėra belytė būtybė. Lytiškumas yra sudėtinė žmogaus dalis, todėl prokreacinis elementas yra asmeniui atitenkantis gėris, o ne tik biologinė funkcija. Prokreacinis ir tarpasmeninis žmogaus lytiškumo elementai, remiantis šia samprata, yra neatskiriama. Todėl lytinis aktas yra ne tik dviejų kūnų, bet ir dviejų asmenų susijungimas. Santuokinio lytinio santykio atveju susijungia du lygiaverčiai asmenys, steigdami abipusio savidovanojimo aktą. Bioetikos samprata Terminą bioetika 1970 m. pirmą kartą pavartoja JAV onkologas van Rensselaeras Potteris. Sukurdamas šį terminą, autorius pabrėžia, kad bioetika turi tapti nauja disciplina, sujungiančia biologijos žinias su žmogaus vertybių sistema. Iš čia ir kilo sudurtinis terminas, kurio bio- dalis atspindi gyvybės mokslų žinias, o etika – žmogaus vertybių sistemos pažinimą. Šių dviejų mokslų bendrabūvį Potteris laiko prielaida žmonijos ir apskritai gyvybės išlikimui Žemėje. Todėl bioetiką jis pavadina išgyvenimo ir išlikimo mokslu. Bioetika, pagal Potterį, negali susikoncentruoti tik į žmogų, bet privalo apimti ir visą biosferą, būtent žmogaus mokslinį įsikišimą į gyvybę kaip tokią. Todėl bioetika yra platesnė sąvoka už tradicinę medicininę etiką. Ji nagrinėja ne tik pacientų priežiūros moralės problemas, bet ir moralės klausimus, susijusius su gyvybės mokslų ir technologijų vystymusi. Siaurąja prasme bioetika gali būti apibrėžiama kaip nagrinėjimas etinių problemų, iškylančių produkuojant, naudojant, biotechnologijų pagalba modifikuojant mikroorganizmus, augalus ir gyvūnus žemės ūkyje, farmacijos pramonėje ar maisto gamyboje. Biotechnologijos čia suprantamos kaip technologijos, kurios naudoja gyvus organizmus produktų gamybai ar modifikavimui, augalų ir gyvūnų savybių pagerinimui, pritaiko mikroorganizmus specifiniams žmonių poreikiams patenkinti. Biotechnologijos naudojamos vaistų ir vakcinų gamyboje, maisto pramonėje, jos pritaiko mikroorganizmus toksinių atliekų naikinimui, pagerina produktyvumą žemės ūkyje. Taigi bioetika siaurąja prasme gali būti suprantama kaip biotechnologijų etika, tačiau plačiąja prasme – kaip gyvybės mokslų etika, talpinanti savyje medicininę etiką. Warrenas Reichas, vyriausiasis Bioetikos Enciklopedijos (Encyclopedia of Bioethics) redaktorius, naujausiame 1995 m. leidime pateikia tokį bioetikos apibrėžimą: „sistemiškas gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros moralinių aspektų – iš jų moralės vizijos, sprendimų, elgesio, krypties ir kita – nagrinėjimas, taikant įvairias etikos metodologijas tarpdisciplininėje aplinkoje“. Olandų kilmės gydytojas akušeris Hellegersas bioetiką traktuoja kaip akademinę discipliną. Dėl specifinių problemų nagrinėjimo bioetika yra skirstoma į:  Bendrąją bioetiką, kuri, remdamasi etiniais pagrindais, nagrinėja medicininės etikos principus ir rašytinius bioetikos šaltinius, tokius kaip tarptautinė teisė, profesinė etika, įstatymdavystė. Praktiškai ji yra susijusi su moralės filosofija;  specialiąją bioetiką, kuri analizuoja pagrindines problemas medicinoje ir biologijoje, įskaitant genų inžineriją, abortus, eutanaziją, organų ir audinių donorystę, eksperimentus su žmonėmis ir daugelį kitų problemų, kurios sudaro sistematinę bioetiką. Šių problemų sprendimas turi remtis bendrosios bioetikos išvadomis, kuriose atsispindi pagrįsti etiniai samprotavimai;  klinikinę bioetiką arba sprendimų bioetiką, kuri analizuoja konkrečius atvejus gydytojo klinikinėje praktikoje, kada svarbu surasti tokius sprendimo būdus, kad nebūtų pažeidžiamos vertybės (pavyzdžiui, žmogaus gyvybė). Kadangi atskirais atvejais sprendimus nulemia tam tikrų principų ir kriterijų pasirinkimas, iš esmės negalima atskirti klinikinę bioetiką nuo bendrosios bioetikos. Nors visada konkrečiu atveju iškyla daug specifinių aspektų, į kuriuos būtina atsižvelgti apsisprendžiant, tačiau svarbu nenuklysti į situacinę etiką, kuri pateisina bet kokį sprendimą, pamindama pamatines vertybes. Kadangi gyvybės mokslai apima mediciną ir biologiją, o taip pat medicinines ir biologines praktikas, todėl bioetika yra medicinos, teisės, ekonomikos, sociologijos, antropologijos, socialinės politikos ir filosofijos sankirtoje. Tokia bioetikos padėtis kelia daug svarbių klausimų dėl jos metodologinio statuso. Minėtos atskiros disciplinos neabejotinai daro įtaką bendrai medicinos praktikai, moksliniams tyrimams ir sprendimams sveikatos politikos srityje. Ypatingai svarbūs bioetikos aspektai, siejami su teisiniu kišimusi į šią sritį. Šiuo atžvilgiu įstatymai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir mokslinių tyrimų sritis, turi svarbią reikšmę. Tačiau iš to kyla pašalinės įstatyminės veiklos pasekmės. Pirmoji jų – teisinių normų taikymas moraliniam gyvenimui. Kas yra įteisinta, tai tampa elgesio norma, tuo tarpu moralinio elgesio aspekto atsisakoma. Skirtumai tarp teisinių ir moralinių aspektų visuomet išsprendžiami teisinių aspektų naudai. Todėl teisiškai reglamentuojamos srities plėtimas gali sukelti priešingas pasekmes, kai vertybė, kurią įstatymas turėtų ginti, iš esmės tampa jo diskriminuojama. Šiandienos pliuralistinėje visuomenėje nėra bendrai priimtinos moralės elgesio teorijos ir vyraujančiu bruožu tapo moralės pliuralizmas. Buvo siūloma šioje situacijoje terminą bioetika laikyti pliuralistiniu pavadinimu, apimančiu gausybę moralinių įsitikinimų. Tačiau toks pliuralizmas ir besivaržantys požiūriai bei siūlomi skirtingi problemų sprendimo būdai apsunkina kasdienę praktiką bioetikos srityje. Siekiant sutaikyti skirtingas nuomones, Beauchampas ir Childressas sukūrė keturių principų požiūrį. Vadovaujantis šiuo požiūriu, siūloma atidėti į šalį pagrindinius prieštaravimus ir laikytis keturių moraline prasme daugiau ar mažiau neutralių principų, kurie būtų priimtini beveik visoms bioetikos kategorijoms. Du principai geradarybės ir žalos nedarymo buvo perimti iš Hipokrato tradicijos, o likę du – autonomijos ir teisingumo – siejami su skirtingomis politinės filosofijos tradicijomis – liberaliąja ir socialistine. Nepaisant vidinės įtampos tarp šių keturių principų, kylančios dėl skirtingos jų interpretacijos įvairiose etikos teorijose, šis metodas tapo praktinės ir edukacinės veiklos bioetikoje standartu. Tačiau tai būtų per daug paprastas problemų bioetikoje sprendimo būdas, nes biomedicinos mokslų ir etikos ryšys apima juridinę, antropologinę ir teologinę sritis. Įvairių mokslų integracija neturi būti painiojama su integralizmu. Integracija gerbia visų mokslų indėlį, kaip būtiną visumos pažinimui, tuo tarpu integralizmas pripažįsta kokios nors vienos disciplinos prioritetą ir laiko ją pakankama visumos supratimui, tokiu būdu iš tikrųjų sumažindamas visumos supratimą ir krypdamas į redukcionizmą. Pavyzdžiui, kai kalbama apie žmogaus embrioną ir jo ontologinį statusą, kai kurie mokslininkai nueina integralizmo ir redukcionizmo keliu ir apsiriboja tik biologiniais faktais, atmesdami kaip nereikšmingus filosofinius ir teologinius aspektus. Kaip turėtų būti suprantama mokslo autonomija ir kaip ji yra susijusi su atsakomybe? Be abejo, kiekvienas mokslas yra autonomiškas, ir tai atsispindi skirtingame objekte, savitoje metodologijoje, skirtinguose rezultatų vertinimo kriterijuose. Tai galime pavadinti pirmuoju autonomijos lygmeniu. Antrasis mokslo autonomijos lygmuo yra suprantamas kaip laisvė nuo vertybių, nuo išorinės kontrolės, kaip nepriklausomas tyrinėjimas ir gautų rezultatų laisvas panaudojimas. Atominės bombos sukūrimas, nepaisant moralės, yra tokios mokslo autonomijos pavyzdys. Pagaliau mokslininkai, kurių tyrimus finansuoja valstybė ar kokie nors fondai, rizikuoja prarasti savo autonomiškumą, nes negali kontroliuoti savo atradimų praktinio pritaikymo. Pavyzdžiui, atradimai genetikos srityje, ypatingai genomo atskleidimas, genų inžinerijos technikos išvystymas gali būti panaudojami ir blogiems tikslams. Taigi, norint surasti harmoniją tarp mokslo autonomijos ir mokslininko atsakomybės yra būtina atsižvelgti į filosofinius antropologijos principus, kurių šviesoje žmogaus fizinė gyvybė, santuokinė meilė, vaikų gimdymas, skausmas ir kančia, ligos ir mirtis, laisvės ir atsakomybės, individo ir visuomenės, individo ir gamtos santykis, pasak Sachsse’s, įgyja savo tikrą prasmę ir vietą bei tinkamą etinį įvertinimą. Kiekvienas eksperimentinis mokslas ir naujos technologijos, būdami žmogaus sukurti, turi ir privalo tarnauti kiekvieno ir visų žmonių gėriui. Todėl mokslo autonomija ir atsakomybė etiška tik tada, jei remiamasi teisingu antropologiniu ir personalistiniu pagrindu, kuris yra utilitarizmo[45] priešprieša. Pagal personalizmo[46] principus visi žmonės yra lygūs savo verte ir orumu, ir niekada žmogus žmogui negali tapti priemone. Asmuo yra toks gėris, su kuriuo nesiderina vartojimas, todėl jis negali būti vertinamas kaip vartojimo objektas ir šia prasme tapti priemone į kokį nors tikslą. Todėl, norėdami spręsti problemas, iškylančias dėl spartaus biotechnologijų vystymosi ir esamų sunkumų sveikatos apsaugos srityje bei teisinių įtampų, pirmiausia turime atsakyti į klausimus, koks yra žmogaus orumas ir vertingumas, kokie yra žmogaus tikslai, tam, kad išvengtume žmogaus panaudojimo. Bioetikos išeities tašku turi tapti tiesos apie neprilygstamą žmogaus gyvybės vertę, asmens transcendentališkumą, asmens fizinį, psichologinį ir dvasinį integralumą, teisingą asmens ir visuomenės tarpusavio santykį, santuokinę meilę. Šios vertybės, pasak Sachsse’s ir Storko, turi tapti orientyru tiems, kurie trokšta išspręsti problemas, kaip tik kylančias dėl neapdairaus technologijų taikymo ir ekologinės sistemos eksploatavimo. Akivaizdu, kad mokslas ir įvairios technologijos yra didelis gėris ir daug pasitarnavo žmonijai, tačiau jie, kaip teigia Storkas, nėra aukščiausiasis žmogaus gėris, todėl vardan mokslo ir technologijų pats žmogus neturi atsidurti pavojuje. Jei mokslinis tyrimas yra susijęs su žmogumi, absoliuti mokslo autonomija būtų absurdiška. Todėl mokslas, kaip rašo Storkas, negali būti atsiejamas nuo moralės, nes priešingu atveju jis tampa pavojingas. Ieškant tinkamo bioetikos kaip mokslo metodo, remiantis minėtu personalizmo principu, aiškėja, kad bioetikos metodas negali būti indukcinis (kada elgesio normos suformuluojamos, remiantis tik biologiniais ir sociologiniais faktais) arba dedukcinis metodas (kada iš principų betarpiškai išvedama elgesio norma). Todėl Elio Sgreccia ir Victoras Tambone pasiūlo metodą, kurį pavadina “trikampiu” ir kuris yra trijų tarpusavyje susijusių koordinačių analizė. “Trikampio” taškas A yra biomedicininių faktų mokslinis pateikimas (biologija). Taškas B yra filosofinio pobūdžio ir apima analizuojamo reiškinio antropologinę svarbą, būtent analizuojama kokią įtaką turės žmogaus gyvybei, jo integralumui ir orumui – (antropologija). Iš šios analizės galima nustatyti, kokias vertybes reikia saugoti ir ginti, kokios normos yra pagrindinės tam tikroje veikloje ir kaip gali paveikti asmenis kaip atskirus individus ir socialiniu lygmeniu. Elgesio principai ir normos turi išplaukti iš centro, kuris yra pats asmuo kaip vertybė ir to asmens gėriai (pavyzdžiui, gyvybė, sveikata, asmeninė atsakomybė). Trečiasis taškas C yra susijęs su sprendimų pateisinimu, atsižvelgiant į įvairias teorijas ir sroves (etika). Antropologija tampa kriterijumi to, kas techniškai bei moksliškai įmanoma ir to, kas etiškai leidžiama. Žmogaus gyvybės problema etinio mąstymo perspektyvoje Bioetikoje iškylantys sunkumai susiję su klaidingomis žmogaus gyvybės atsiradimo sampratomis. Deja, akivaizdūs mokslo faktai yra interpretuojami taip, kad būtų lengviau manipuliuoti su žmogaus gyvybe. Tačiau akivaizdi tiesa yra ta, kad, jei paprastas žmogus nepripažįsta žmogaus atsiradimo fakto nuo jo prasidėjimo momento, jis gali to ir nesuprasti, bet, jei tai teigia gydytojas – jis meluoja ir deja, tai daro suinteresuotai. Todėl svarbu ieškoti argumentų, padedančių įrodyti ir įsitikinti tiesa, kad asmuo atsiranda nuo prasidėjimo momento. Panagrinėsime keletą teorijų ir pasistengsime jas kritiškai įvertinti.  Asmuo – tai statusas, suteiktas kitų asmenų. Šią teoriją palaiko Pierre’as de Lochtas. Jis teigia, kad žmogaus vaisių galima laikyti asmeniu tik tada, kai jo tėvai suteikia jam tą asmens statusą ir patys pripažįsta vaisių kaip asmenį. Tai, žinoma, yra absurdiška, nes vaisius gali būti pripažįstamas asmeniu tik tėvo arba motinos, taigi tada kaip jį vadinti? Išeitų, kad asmenį sudaro kažkas, kas yra duota žmogaus. Nors Lochtas ir teisus sakydamas, kad asmenys yra būtybės, kurios egzistuoja tik tarpasmeninėje bendruomenėje, tačiau vaisius tampa asmeniu ne dėl tėvų suteikiamo asmens statuso. Mary Warnock taip pat palaiko šią teoriją, teigdama, kad terminas asmuo nėra biologinis terminas. Tai labiau juridinis terminas, todėl turi būti tam tikri kriterijai, kurie padėtų vieną ar kitą būtybę vadinti asmeniu;  Asmuo – tai bruožas, kurio pagrindą sudaro vystymasis. Michaelas Tooley’s sako, kad būti žmogumi dar nereiškia būti asmeniu, nes ne visi atitinka asmeniui būdingus kriterijus. Tačiau Germainas Grisezas tvirtina, kad asmens statusas nėra įsigyjamas ar kieno nors kito suteikiamas. Jis čia pasinaudoja kasdiene kalba, kurioje paprastai sakoma “žmonės”. Tačiau taip sakoma ir apie vyrą, moterį ar vaiką. Tarptautiniuose žodynuose (pavyzdžiui, Webster’s Third International Dictionary, Oxford English Dictionary) terminas asmuo yra naudojamas apibrėžti gyvą žmogišką individą. Kai kalbama apie suaugusį žmogų, šis terminas yra taikomas tiesiog spontaniškai, nes tai yra jo būties bruožas. Suaugusieji, kalbėdami apie save, niekada nekalba apie tam tikrą laikotarpį, kai jie dar nebuvo asmenys;  Asmuo – tik sąmoninga būtybė. Tai itin populiari dualistinė pažiūra. Ją pateikia Tooley’s ir Fletcheris. Pasak jų, asmuo yra tik sąmoningas subjektas, kuris suvokia save ir sugeba bendrauti su kitais. Tokiu atveju kūnas ir kūno gyvybė yra kažkas subpersonalaus, tik biologiška ir tik kaip instrumentas asmeniui. Ši teorija negali atsakyti į klausimą kas aš esu?: remiantis šia teorija, žmogus yra arba “bekūnis asmuo”, arba “beasmenis kūnas”, tačiau jis nėra nei viena, nei kita (jis yra “kūniškas asmuo”). Žmogus kaip asmuo atsiranda, atsiradus jo asmeniniam kūnui ir nustoja būti žmogumi kaip asmeniu, kai jo asmeninis kūnas miršta;  Asmuo priklauso nuo jutimo organų ir smegenų išvystymo. Šios teorijos šalininkai atmeta dualizmą, bet teigia, kad žmogaus embrionas savo pradinėse stadijose negali būti vadinamas asmeniu, nes tai priklauso nuo jutimo organų ir smegenų išsivystymo. Jie pripažįsta, kad tai yra esminė savybė (jau esanti), o ne įsigyjama savybė (iš šalies). Pasak jų, embrionas esmiškai pasikeičia nuo “prieš-asmeninės būtybės” iki “asmens”. Tačiau yra moksliškai įrodyta, kad kiekvienas embrionas turi individualią specifinę vystymosi tendenciją, kad jame jau yra visų organų užuomazgos (tame tarpe ir smegenų). Tačiau šiandien traktuojama, kad žmogus yra miręs, kai visų galvos smegenų funkcijos išnyksta, tai kodėl, gali kas nors klausti, yra klaidinga sakyti, kad “asmuo” atsiranda tada, kada išsivysto smegenys? Grisezas atsako, kad tai neteisinga – tik faktų iškraipymas. Kai visos galvos smegenys žūsta, organizme nebelieka kas galėtų integruoti (ir valdyti) organizmo funkcijas; o tuo tarpu dar prieš išsivystant smegenims gyvame, gyvenančiame žmogaus organizme, t. y. zigotoje (ankstyvojoje embriono fazėje) egzistuoja integruojantys ir valdantys organizmą elementai, ir niekas negali pasakyti, kad organizmas (biologiškai identifikuojamas žmogiškas individas) yra miręs. Taip pat negalime teigti, kad ankstyvosiose stadijose embrionas “nėra panašus į žmogų”. Lyginamoji anatomija aiškiai įrodė, kad žmogaus embrionas yra unikalus ir būdingas tik žmogui;  Asmenys susiformuoja tik po 2-iejų savaičių po apvaisinimo. Ši teorija yra paplitusi dėl dvynių atsiradimo fenomeno. Ją gina Norbertas Fordas Ši teorija teigia, kad ankstyvojoje vystymosi stadijoje embriono ar, kitaip tariant, pre-embriono dar prieš implantaciją ląstelės yra potencialios, t. y. kiekviena ląstelė gali tapti atskiru individu. Pagal Fordą, zigota yra genetiškai ir biologiškai žmogiška, visiškai skiriasi nuo tėvų, bet dar nėra ontologiškai atskiras žmogiškas individas, bet greičiau individų kolonija, kur kiekviena ląstelė yra pajėgi išsivystyti į atskirą žmogišką individą, kadangi yra galimybė, kad dvyniai gali išsivystyti iš vieno embriono dar prieš implantaciją (paprastai 14 dienų po apvaisinimo). Tačiau yra įrodyta, kad 35% monozigotinių dvynių atsiranda dalijantis blastomeroms anksčiau nei 14 dienų. Individas tokiu atveju atsiranda anksčiau. Monozigotiniai dvyniai atsiranda 1: 270. Kas apsprendžia dalijimąsi, nėra žinoma. Siamo dvyniai, vaisius-vaisiuje atsiranda, kai dalijimasis vyksta po dviejų savaičių.Grizesas sako, kad žmogiška zigota nėra potencialus asmuo, kuris gali išsivystyti į tikrą asmenį. Zigota yra tikras asmuo, kuris turi žmogišką potencialą ir visada išlieka tas pats individualus asmuo. Biologiniai faktai patvirtina, kad apvaisinimo metu mes jau turime žmogų. Tai nereiškia, kad ji(s) kada nors taps žmogumi – ji(s) jau yra žmogus. Tačiau išlieka filosofinis klausimas, ar tas žmogus savo pradinėse užuomazgose yra asmuo? Tai yra 2 filosofiniai skirtingi klausimai. Tačiau mes negalime daryti skirtumo tarp žmogaus ir asmens. Toks skirstymas yra dirbtinis ir sąmoningas, nes patogu sakyti, kad negimęs žmogus dar nėra asmuo, taigi jo nužudymas nebus nusikaltimas, nes tik asmenys turi teises; lygiai taip pat patogu sakyti, kad žmogus komos būsenoje jau nėra asmuo, ir todėl jo nužudymas nėra nusikaltimas. Bet: ar galima turėti asmenį, neturint žmogaus? Ir atvirkščiai, ar gali būti žmogus, nebūdamas asmuo? Pagal Ashley’į ir Moraczewski’į yra įrodymas, kad egzistuoja žmogiškas organizmas nuo pat pradžių, t. y. funkcionuoja centrinės kontrolės organas, kuris padeda palaikyti homeostazę ir užtikrinti tolesnį embriono vystymąsi. Žinome, kad smegenys yra tas centrinės kontrolės organas suaugusiame (subrendusiame) organizme, bet kol jų dar nėra, reiškia kažkas atlieka jų funkcijas ir tai yra zigotos branduolys kaip naujas derinys, kuris atsiranda susiliejus spermatozoidui ir kiaušinėliui. Dabartinės biomedicininės technologijos krikščioniškosios moralės filosofijos perspektyvoje Dirbtinis apvaisinimas Tai pagalba nevaisingoms šeimoms. Dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas, nes po dirbtinio apvaisinimo, net ir gimus vaikui, nevaisingumo problema išlieka (vaikas negali tapti nevaisingumo gydymo priemone). Nevaisingumas turi būti gydomas medikamentais, atliekant kiaušintakių rekonstrukcines operacijas. Nepavykus atstatyti vaisingumo, iškyla dirbtinio apvaisinimo klausimas. Yra įvairūs dirbtinio apvaisinimo būdai, kurių moralumas yra skirtingas. Kad dirbtinis apvaisinimas būtų moralus ir etiškas, jis turi būti tik pagalba santuokiniam lytiniam aktui. Taigi:  apvaisinime turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės;  gyvybės atsiradimas neturi būti atskirtas nuo santuokinio lytinio akto;  apvaisinimas turi įvykti in vivo. Tokio dirbtinio apvaisinimo atveju nebus pažeistos vaiko prigimtinės teisės, nes vaikas gims santuokoje ir turės abu tėvus. Pagal tai, kieno lytinės ląstelės naudojamos apvaisinimui, skiriamos šios dirbtinio apvaisinimo rūšys:  homologinis (sutuoktinių lytinės ląstelės);  heterologinis (donorinių ląstelių panaudojimas). Pagal tai, kur įvyksta apvaisinimas, skiriamos šio dirbtinio apvaisinimo rūšys:  dirbtinis apvaisinimas in vivo (motinos organizme);  dirbtinis apvaisinimas in vitro (mėgintuvėlyje). Kai yra labai mažas kiekis spermatozoidų ir apvaisinimas neįvyksta nei in vivo, nei in vitro, taikomas intracitoplazminis dirbtinis apvaisinimas, t. y. spermatozoidas įšvirkščiamas į kiaušialąstę, pradūrus jos membraną. Dirbtinio (net ir homologinio) apvaisinimo in vitro nemoralumas išplaukia iš šių kriterijų:  atskiriami santuokinio akto elementai;  vaikas traktuojamas kaip objektas;  pažeidžiama “kūno kalba” (atstoja santuokinį lytinį aktą). Problemos, kylančios dėl dirbtinio apvaisinimo technologijų: • perteklinių embrionų sukūrimas; • perteklinių embrionų sunaikinimas; • perteklinių embrionų užšaldymas (atšildant pusė embrionų žūsta); • perteklinių embrionų naudojimas kamieninių ląstelių išgavimui (embrionai žūsta); • donorinių lytinių ląstelių panaudojimas; • surogatinė[47] motinystė; • eugenika[48] (atrenkami tik geriausi embrionai, parenkamos būsimo vaiko savybės); • rizikingi daugiavaisiai nėštumai (vaisiaus redukcija – sunaikinimas kelių embrionų gimdoje, siekiant išvengti daugybinio nėštumo komplikacijų); • medicininės komplikacijos dėl kiaušidžių stimuliacijos hormonais (kad subręstų daugiau kiaušialąsčių) ir kiaušialąsčių paėmimo (invaziniu būdu). Klonavimas Dauguma gyvų organizmų dauginasi lytiniu būdu, kai nauja gyvybė užsimezga, susiliejus priešingų lyčių individų lytinėms ląstelėms (gametoms[49]). Tačiau yra ir kiti dauginimosi būdai, kurie vadinami agametiniais:  nelytinis dauginimosi būdas (būdingas kai kuriems gyvūnams ir augalams);  klonavimas (terapinis ir reprodukcinis). Reprodukcinis klonavimas yra dauginimosi būdas, kai nereikalinga vyriška lytinė ląstelė. Dauginimui paimama kiaušialąstė, iš kurios išimamas branduolys ir į jo vietą perkeliamas somatinės ląstelės branduolys su visa norimo klonuoti individo genetine informacija. Taip gimsta individas, identiškas norimam klonuoti individui. Skirtumai tarp klonuotų individų ir monozigotinių dvynių skirtumai: • monozigotiniai dvyniai atsiranda iš vieno kiaušinėlio ir vienu metu, o klonavimo atveju turi būti daug kiaušialąsčių, į kurias būtų perkelti somatinių ląstelių branduoliai ir individų atsiradimo laikas gali skirtis; • monozigotiniai dvyniai turi didesnį identiškumą negu klonuoti individai, nes pirmuoju atveju ir citoplazma yra identiška (šiandien manoma, kad citoplazmoje yra faktorių, kurie gali įtakoti individo vystymąsi); • kadangi individų vystymuisi įtakos turi ne tik genotipas, bet ir fenotipas (aplinkos įtaka), tai monozigotinių dvynių atveju fenotipas yra artimesnis nei skirtingu laiku klonuotų individų; • monozigotinių dvynių atveju yra aišku, kad jie yra broliai arba seserys ir turi tėvą ir motiną. Klonuotų individų atveju sunku nustatyti giminystės ryšį. Techniškai įmanoma klonuoti individo kūną, bet klonuoti individo kaip asmens neįmanoma, nes asmuo nėra vien tik kūnas, bet ir dvasinė būtybė. Būdami identiški savo kūno sandara, klonuoti individai būtų visiškai skirtingi asmenys. Dėl žmogaus reprodukcinio klonavimo nepriimtinumo sutariama beveik vieningai visame pasaulyje. Tik pavieniai mokslininkai privačiose laboratorijose skelbiasi klonuosią žmogų. Terapinis klonavimas yra susijęs su tokia pačia klonavimo technika kaip ir reprodukcinis klonavimas. Zigotai[50] pradėjus augti, jau pirmomis valandomis susidaro keletas ląstelių, kurios yra vadinamos totipotencialiomis (lot. totus – visas). Kiekviena iš šių ląstelių gali išsivystyti į atskirą individą. Vėlesniame augimo etape 6 – 7 parą susiformuoja blastocista, kuri sudaryta iš išorinio ląstelių sluoksnio, iš kurio vėliau susiformuoja placenta, ir vidinio sluoksnio, iš kurio išsivysto visos kūno ląstelės ir sudaro vaisių[51]. Blastocistos vidinio sluoksnio ląstelės yra vadinamos pliuripotencialiomis (lot. plures – daug). Šios ląstelės jau negali išaugti į atskirą individą, tačiau iš jų įmanoma išgauti įvairius ląstelių tipus. Tokiu būdu išgaunamos multipotentinės kamieninės ląstelės, kurios yra daugiau diferencijuotos, pavyzdžiui, kraujo kamieninės ląstelės (iš jų susidaro įvairūs kraujo kūneliai), kamieninės raumenų ląstelės (iš jų išsivysto visi kūno raumenys, tiek skersaruožiai, tiek ir lygiaruožiai), kamieninės nervų ląstelės ( iš jų susidaro nerviniai audiniai ir smegenys). Taip išgautos kamieninės ląstelės, manoma, gali pakeisti arba išgydyti kokios nors ligos pažeistas ar mirštančias ląsteles. Dėl kamieninių ląstelių tikimybės panaudoti jas gydymo tikslais ir kilo terapinio klonavimo pavadinimas. Tačiau embrionui terapinis klonavimas yra mirtinas, nes, paėmus iš blastocistos vidinio sluoksnio kamienines ląsteles, embrionas žūsta. Dėl šios priežasties terapinis klonavimas yra moraliai nepriimtinas, nes sukuriama gyvybė ir ji sunaikinama. Geri tikslai gydyti ligonius nepateisina priemonių – embrionų žudymo. Sąvoka terapinis paslepia tikrąją “terapinio” klonavimo esmę, taip pat, kaip ir “terapinio aborto” atveju. Embrionų kamieninės ląstelės išgaunamos ne tik iš klonuotų embrionų, bet ir iš aborto metu paimamų embrionų bei iš “atliekamų” embrionų po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje. Visais šiais atvejais embrioninių kamieninių ląstelių išgavimas yra susijęs su embrionų sunaikinimu. Netgi tie, kurie skatina tokius eksperimentus ir tyrimus, pripažįsta, kad žmogiška gyvybė yra sunaikinama dėl potencialios naudos kitiems. Šiandien niekur pasaulyje nėra gydomi žmonės embrionų kamieninėmis ląstelėmis, tai vyksta tik tyrimų fazėje. Kamieninės ląstelės jau dabar yra naudojamos klinikinėje praktikoje ir yra puikūs rezultatai, tačiau šios kamieninės ląstelės yra paimamos iš suaugusių individų arba virkštelės ir tai nėra susiję su kamieninių ląstelių donorų mirtimi. Pavyzdžiui, kraujo kamieninių ląstelių panaudojimas, persodinant kaulų čiulpus, yra viena iš efektyviausių priemonių, gydant piktybinėmis kraujo ligomis sergančius asmenis. Moksliniai tyrimai ir klinikinė praktika rodo, kad kamieninės ląstelės iš suaugusių individų jau dabar patenkina tikslus, kurių tik tikimasi pasiekti iš embrionų kamieninių ląstelių, gautų nepateisinamai sunaikinus žmogaus embrionus. Genų inžinerija Viena iš naujausių mokslo sričių – genų inžinerija. Iššifruotas genetinis kodas sudaro galimybę surasti atskirus genus, kurie atsakingi už tam tikros ligos išsivystymą. Išrastos technologijos, leidžiančios “iškirpti” genų gabalėlį, t. y. skaldyti DNR. Tai atveria didžiules technines ir medicinines galimybes, bet etinis vertinimas yra probleminis. Kai kalbame apie įsikišimą į žmogaus DNR, tai vienintelė etiška intervencija yra siekiant terapinių tikslų, aptikus patologinį geną. Genetiškai rekonstruoti žmogaus DNR selekcijos keliu yra neetiška, nes užkertamas kelias genetinei įvairovei, pažeidžiamas žmogaus orumas, jo neliečiamumas ir identitetas. Nei socialinė, nei mokslinė nauda, nei ideologinės priežastys negali įsikišimo į žmogaus genomą padaryti teisėto, ir tik gydomoji nauda jį įteisina. Vienintelis tokių intervencijų tikslas gali būti padėti negimusiam vaikui natūraliai vystytis. Genetinių tyrimų su žmogaus DNR rūšys ir jų moralinis įvertinimas:  prenatalinis genetinis tyrimas (kūdikiui dar negimus);  postnatalinis genetinis tyrimas (kūdikiui jau gimus). Kad būtų galima atlikti prenatalinį genetinį tyrimą, reikalinga amniocentezė (invazinis ir rizikingas vaikui tyrimas, kada per gimdos sienelę punktuojami vaisiaus vandenys). Priežastys, dėl kurių atliekamas prenetalinis genetinis tyrimas: • mokslinės žinios, kad suprasti ir valdyti žmogaus paveldėjimo bruožus; • padėti tėvams išvengti defektinių genų perdavimo vaikams; • pradėti ankstyvą gydymą, kol defektiniai genai nesukėlė negrįžtamų pakitimų; • suteikti informaciją tėvams apie esamus sklaidos trūkumus ir prognozes (kas dažnai panaudojama aborto tikslais). Šis tyrimas pateisinamas tuo atveju, kai norima vaiką pagydyti arba apsaugoti nuo defektinių genų sukeliamų pasekmių. Tikslai, dėl kurių prašoma atlikti prenatalinę diagnostiką ir dėl kurių ji praktikuojama, turi visuomet būti palankūs vaikui ir jo motinai, nes jų kryptis yra leisti terapiškai įsikišti ir nuraminti nėščias motinas, kankinamas abejonių dėl vaisiaus deformacijų ir gundomas nutraukti nėštumą bei parengti jas priimti gyvybę, paženklintą negalia. Prenatalinė diagnostika aiškiai prieštarautų moralės nuostatoms, kai, priklausomai nuo jos rezultatų, numatomas abortas: diagnozė, patvirtinanti paveldimą ligą, neturi prilygti mirties nuosprendžiui. Medikai, kurie, vadovaudamiesi tyrimo rezultatais, skatintų susieti prenatalinę diagnostiką ir abortą, nusikalstų bendradarbiavimu neleistinu veiksmu. Tėvų, besilaukiančių kūdikio, nuostata turi būti: • trokšti vaiko kaip abipusės meilės išbaigimo; • būti pajėgūs vaiku rūpintis; • nebijoti, kad vaikas gali turėti tam tikrų trūkumų (rizika pagimdyti vaiką su sklaidos trūkumais yra absoliučiai visiems nėštumams). Išvengti apsigimimų neįmanoma, netgi ir labai dažnai atliekant abortus. Tėvai turi būti pasiruošę auginti potencialiai apsigimusį vaiką. Genetinės manipuliacijos su gyvūnų ir augalų ląstelėmis, siekiant farmacijos vystymo, moralinių prieštarų nekelia. Nėštumo nutraukimas Deja, abortas[52] vis dar yra tiesiog šeimos planavimo priemonė. Abortas yra nėštumo nutraukimas arba nutrūkimas per pirmąsias 28 nėštumo savaites. Abortas būna:  savaiminis;  dirbtinis. Savaiminis abortas (persileidimas) įvyksta prieš moters norą. Persileidimas būna ankstyvasis (nėštumas iki 15 savaičių) ir vėlyvasis (15 – 28 savaičių nėštumas). Persileidimas įvyksta dėl įvairių priežasčių: kai pats embrionas nesivysto ir žūsta, kai motina suserga kai kuriomis infekcinėmis ligomis, dėl fizinių ir psichologinių traumų ir kt. Motina dėl savaiminio persileidimo nėra moraliai atsakinga. Savaiminis abortas įvyksta nevalingai. Jei įvyksta daugiau nei du kartus, vadinamas įprastiniu. Moterys, kurioms gresia savaiminis abortas, anksti guldomos į ligoninę, joms skiriamas specialus režimas. Savaiminio aborto (persileidimo) rūšys: • gresiantis; • prasidedantįs; • progresuojantįs; • dalinįs; • visiškąs; • neįvykęs. Galimos savaiminio aborto priežastys: • ligos (infekcinės, lytinių organų, kitų svarbių organų ar organų sistemų); • neohormoniniai sutrikimai; • apsinuodijimas (švinu, nikotinu, gyvsidabriu ir kitomis medžiagomis); • traumos (fizinės ar/ir psichologinės); • badavimas; • vitaminų trūkumas; • anomalijos (genų ar chromosomų). Dirbtinis abortas – sąmoningas nėštumo nutraukimas pagal medicinines, socialines arba asmenines indikacijas. Tai gyvybės, esančios moters gimdoje (priklausomai nuo vystymosi stadijos, gemalo arba vaisiaus), sunaikinimas chirurginiu būdu ar kitomis priemonėmis. Legalus abortas atliekamas tik medicinos įstaigoje ir gydytojo; kitur atlikus abortą (taip vadinamas kriminalinis abortas), gali iškilti daug papildomų pavojų nėščiajai. Daugelyje šalių nėštumą leidžiama nutraukti tik iki 12-tos nėštumo savaitės, o neteisėtas nutraukimas laikomas nusikaltimu. DIRBTINIO ABORTO RŪŠYS Tiesioginis  į gimdą patenkama per gimdos kaklelį: - ankstyvasis išsiurbimas (dar net prieš nustatant nėštumą); - gimdos kaklelio išplėtimas ir vaisiaus suskaldymas (atliekamas po 12-tos savaitės);  į gimdą patenkama operacijos būdu (atliekama ankstyva Cezario pjūvio operacija, išimant dar nepilnai išsivysčiusį vaisių, kuris nužudomas);  negimęs kūdikis nužudomas cheminiais preparatais: - druskos tirpalu (po 16-tos savaitės, kai į vaisiaus vandenis sušvirkščiamas druskos tirpalas, vaisius žūsta daugiau kaip per 1-ą valandą, o po paros prasideda sąrėmiai ir pagimdomas negyvas kūdikis); - hormoninėmis priemonėmis (sukeliamas priešlaikinis gimdymas ir neretai vaisius būna gyvas, kurį nužudo); - RU-486 (mifepristonas) – abortą sukelianti piliulė (blokuoja progesterono patekimą į gimdoje įsitvirtinusį gemalą, kuris dėl to suvysta ant virkštelės ir miršta). Netiesioginis  persileidimas;  negimdinis nėštumas (vaisiaus žūtis pateisinama pagal dvigubos pasekmės principą);  dėl gimdos vėžio ar gimdos traumos, kai būtina pašalinti gimdą (vaisiaus žūtis pateisinama pagal dvigubos pasekmės principą). Dirbtinio aborto priežastys: • medicininės indikacijos: žymus moters ligos pasunkėjimas dėl nėštumo (širdies, kepenų, inkstų, akių sutrikimai, tuberkuliozė, vėžys ir kt.) ar gimdymas, galintis sukelti pavojų moters ar vaiko sveikatai ar / ir gyvybei; • socialinės indikacijos: moters socialinis ir fiziologinis nebrandumas (nepilnametė), amžius (daugiau kaip 45 metų), moters buvimas įkalinimo įstaigoje, skyrybos, nėštumas po išprievartavimo ir kt.; • asmeninės indikacijos: nenoras gimdyti, auginti vaiką, prarasti asmeninę laisvę, priverstinai susieti gyvenimą su vaiko tėvu ir kt. Dirbtinis abortas iš esmės visada yra pavojingas tiek fizinei, tiek ir dvasinei nėščiosios sveikatai. Apvaisintos kiaušialąstės pašalinimas iš gimdos didina riziką, kad įvyks stiprus kraujavimas, gimdos infekcija ir uždegimas, kiaušintakių nepraeinamumas (antrinis nevaisingumas) ir kt. Gali sutrikti mėnesinės ir jų ciklas, susilpnėti lytinis potraukis, padidėti nervingumas, atsirasti irzlumas, nuovargis, nemiga. Jeigu moteris, patyrusi abortą, vėliau pastoja ir nusprendžia gimdyti, didėja komplikacijų rizika: nelaiku nubėga vandenys, pernelyg ankstyvas gimdymas, sunkus ir pasyvus gimdymas, kraujavimai. Be to, moteris dėl aborto gali jausti kaltę, dėl ko galimi nerviniai ir psichikos sutrikimai, depresija. Ypač pavojingas abortas pirmojo nėštumo metu, kadangi visų minėtų komplikacijų rizika yra didžiausia; dažniau pažeidžiami audiniai (ypač gimdos kaklelio), vėlesnių nėštumų metu galimi persileidimai. Juo vėlesnėje nėštumo stadijoje atliekamas abortas, juo didesnė komplikacijų rizika. Atlikus abortą svarbiausia užduotis – užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias infekcijai. Iki artimiausių mėnesinių moteris turi laikytis ypatingos lytinės higienos, neturėti lytinių santykių (kad nepatektų infekcijos, neatsirastų uždegimai ar kraujavimai). Pagrindinė aborto išvengimo priemonė – racionalus lytinis gyvenimas: lytinis susilaikymas arba derama kontracepcija. Pastaroji ne tik užkerta kelią nepageidaujamam nėštumui, bet ir neretai padidina lytinį potraukį ir pasitenkinimą. Lietuvoje, kaip ir ankstesnėje TSRS, iki 1955 metų abortai buvo draudžiami (išskyrus būtinus atvejus), vėliau nustatyta griežta tvarka. Šiuo metu abortų tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Katalikų bažnyčia iš esmės nepritaria abortui, išskyrus pagal griežtas medicinines indikacijas. RU-486 moralinis vertinimas:  nužudomas vaisius su jau plakančia širdimi (širdis ima plakti, kai moters mėnesinės vėluoja apie 4 dienas, nes tada embrionas yra 21 dienos);  dažnai sukelia gausų kraujavimą (1 iš 100 moterų reikalingas kraujo perpylimas);  stipriai pakenkia išliekančiam vaisiui (atima vaisiui gyvybiškai svarbų hormoną progesteroną pačioje organizmo formavimosi stadijoje ir galimi genetiniai sutrikimai, kurie pasireiškia vėliau, nes RU-486 sukelia cheminę reakciją, dėl kurios atsiradę laisvieji radikalai gali jungtis su DNR). Tiesioginis dirbtinis abortas yra moraliai nepateisinamas, nes vaiko mirtis yra siekiama kaip tikslas arba kaip priemonė į tikslą. Netiesioginis abortas yra moraliai pateisinamas pagal dvigubos pasekmės principą. Betarpiškos abortų komplikacijos: • infekcija; • kraujavimai; • gimdos sužalojimai. Tolimesnės abortų komplikacijos: • nevaisingumas; • negimdiniai nėštumai; • persileidimai; • gimdos plyšimai kito gimdymo metu; • daugėja priešlaikinių gimdymų. Vaisingumo pažinimas Žmogaus lytiškumas skleidžiasi visose žmogiškosios veiklos srityse. Tačiau tik prokreacijoje lytiškumo skirtumai yra labiausiai akivaizdūs. Skirtingas vyro ir moters vaisingumas ne tik sąlygoja išorinius (fizinius) skirtumus, bet ir apsprendžia skirtingą prokreacinį ir socialinį vaidmenį. Vaisingumas – prigimtinis asmens gėris, kurio dėka skirtingų lyčių asmenys, veikdami kartu, dovanoja trečiam asmeniui gyvybę ir gyvenimą, ir tuo pačiu realizuoja save tėvystėje ir motinystėje. Duoti gyvybę kitam žmogui, pažadinti jį gyvenimui yra ypač didelės atsakomybės reikalaujantis veiksmas. Vaisingumas nėra išimtinai asmeninė biologinė organizmo funkcija, kaip, pavyzdžiui, virškinimo sistema, nes jo realizavimui reikalingas kitos lyties asmuo. Žmogaus vaisingumas betarpiškai susijęs su trimis asmenimis: kūdikis išvysta dienos šviesą tik todėl, kad jo abu tėvai yra vaisingi. Taigi vaisingumas peržengia biologinės žmogaus organizmo funkcijos ribas ir skleidžiasi trijose pagrindinėse asmens gyvenimo srityse: socialinėje, kultūrinėje ir dvasinėje. Žmogus išsiskiria iš visos gyvosios gamtos, nes yra laisvas ir protingas. Jo protingumą sąlygoja gebėjimas mąstyti, pažinti save. Gali atrodyti, kad nuodugniai pažinti savo vaisingumą nėra būtina, kad tai išimtinai sveikatos priežiūros specialistų pažinimo ir tyrimo objektas. Tačiau vaisingumas yra kito asmens, kuris gali ateiti per dviejų skirtingos lyties asmenų jungtį, galimybė gimti ir gyventi. Atsakinga lytinė elgsena neįmanoma be sąmoningos savo lytinio elgesio kontrolės. Norint valdyti savo lytinius impulsus – būtina pažinti, kokie fiziologiniai kūno pokyčiai juos sąlygoja. Lytinė elgsena, kaip ir bet kokia kita yra auklėjimo dalykas – jos išmokstama. Tačiau vaisingumas yra įgimta savybė, kuri žmogų įgalina turėti palikuonių. Vadinasi, vaisingumo pažinimas yra neatsiejama sugebėjimo kontroliuoti lytinius impulsus ugdymo dalis. Žmogaus gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso ne tik nuo sugebėjimo pažinti aplinkinį pasaulį, bet ir sugebėjimo pažinti save. Vaisingumopažinimas, kaip ir bet koks kitas pažinimas pirmausiai praplečia asmens pasirinkimo ir laisvės ribas, padeda naujai pažvelgti į save ir kitą, pajausti savo ir kito žmogiškąją vertę ir orumą. Vaisingumo pažinimas taip pat neatsiejamas nuo pagarbos savo kūnui. Vaisingumo pažinimas (VP) – sutuoktinių gebėjimas nuolat stebėti ir pažinti natūralius kūno pokyčius ir juos interpretuojant nustatyti vaisingą laikotarpį, t. y. moters mėnesinių ciklo vaisingas fazės ribas –pradžią ir pabaigą. Natūralus šeimos planavimas (NŠP) – sutuoktinių samoninga lytinės elgsenos kontrolė, kai vaisingumo pažinimo žinios ir įgūdžiai naudojami nėštumams planuoti, tiek siekiant susilaukti kūdikio, tiek norint atidėti nėštumą, tiek ir planuojant daugiau nebepastoti. Eksperimentai su žmonėmis Medicina yra iš esmės eksperimentinis mokslas. Pirmasis dokumentas, reglamentavęs eksperimentų su žmonėmis normas, buvo Niurnbergo Kodeksas 1946 m. Kiti svarbūs dokumentai – Ženevos Žmogaus Teisių Deklaracija 1948 metais ir Helsinkio Deklaracija 1964 metais. Eksperimentų su žmonėmis atveju atsiranda įtampa tarp dviejų vertybių: • mokslinių tyrinėjimų metu gaunamų mokslinių žinių; • žmogaus asmens nepažeidžiamumo ir orumo. Eksperimentų su žmonėmis rūšys:  moksliniai-tiriamieji eksperimentai (vykdomi dėl mokslinių žinių ir, nors tiriamajam tiesioginės naudos neatneša, bet pasitarnauja ateities kartoms);  klinikiniai-terapiniai (vykdomi konkrečia liga sergančiųjų gydymui ir tiesiogiai pasitarnauja tiriamajam). Priklausomai nuo to, kokios žmonių grupės yra įtraukiamos į eksperimentą, skiriamos šios kategorijos: • sveiki suaugusieji asmenys; • sergantys tam tikra liga suaugusieji asmenys; • vaikai; • kaliniai, kariai, studentai; • protiškai nekompetentingi asmenys; • senyvo amžiaus asmenys. Eksperimentų su žmonėmis etinės normos išplaukia iš šių pagrindinių etinių principų:  visumos ir integralumo principas (asmens integralumas gali būti pažeistas, jei tai reikalinga asmens išgyvenamumui, pavyzdžiui, gangrenavusios galūnės amputacija arba donorystės atveju su sąlyga, kad nebus pažeistas funkcinis integralumas);  atskiro žmogaus vertingumo visuomenėje principas (joks atskiras asmuo negali būti paaukotas dėl visuomenės ar dėl mokslinių interesų);  laisvo informuoto sutikimo (LIS) principas. Eksperimente gali dalyvauti asmenys, kurie: • gauna visą informaciją; • informaciją visiškai gerai supranta; • yra laisvi apsispręsti. Iš šių pagrindinių etinių principų išplaukia eksperimentų su žmonėmis etinės normos: • siekiamas sužinoti dalykas privalo būti itin svarbus ir kitomis priemonėmis nepasiekiamas; • eksperimentą gali atlikti tik specialistai; • pirma turi būti atlikti eksperimentai su gyvūnais ir lavonais; • kančios ir sužeidimo pavojus eksperimento dalyviui turi būti proporcingas eksperimentu siekiamam gėriui; • bandymui dalyviai turi būti parenkami taip, kad pavojai ir gėriai tarp visų visuomenės sluoksnių pasiskirstytų vienodai; • privalo būti gautas laisvas informuotas sutikimas (LIS), kad būtų apsaugotas asmens integralumas; • bet kuriame eksperimento etape dalyvis turi teisę nutraukti savo dalyvavimą. Kiekvienas eksperimentas su žmonėmis turi tam tikrą riziką. Ji yra pateisinama pagal dvigubos pasekmės principą. Tačiau rizikos laipsnis skiriasi dalyvaujant moksliniame-tiriamajame eksperimente, kur jis turi būti pats minimaliausias, ir klinikiniame-terapiniame eksperimente, kur galima didelė rizika netgi iki mirties. Vaikai gali dalyvauti tik klinikiniame-terapiniame eksperimente, kai tiesiogiai tikimasi naudos pačiam dalyviui. Kitaip vaikų dalyvavimas būtų nepateisinamas, nes vaikai negali duoti LIS ir, jei už juos tai padaro kiti asmenys, tai tokie vaikai būtų traktuojami kaip priemonės tam tikram tikslui pasiekti. Už vaiką sutikimą dalyvauti eksperimente duoda tėvai arba globėjai ir toks sutikimas vadinamas įgaliotu (vikariniu) sutikimu. Jei asmuo yra nesąmoningas ir nėra globėjo, tai pasinaudojama numanomu sutikimu (suponuojama, kad, jei asmuo būtų kompetentingas, tai jis duotų sutikimą tokiam gydymui, kuris yra įprastinis tokiu atveju). Atskiras bioetines problemas sukelia eksperimentai su žmonių embrionais. Eksperimentams embrionai yra gaunami: • aborto keliu; • specialiai eksperimentui sukuriami laboratorijoje. Etiniu požiūriu neetiški eksperimentai su embrionu, jei jie atliekami ne embriono gydymo tikslais. Nemoralu naudoti embrionus, gaunamus darant abortus ir specialiai tam tikslui sukurtus embrionus laboratorijoje. Yra stebimas ryšys tarp abortų klinikų ir centrų, kurie naudoja vaisiaus audinius eksperimentams, atsiranda komercija. Lyties keitimas Kosmetinės operacijos yra pateisinamos, kai jų tikslas yra kompensuoti tai, ko trūksta pagal įprastą bendrą normą. Kai tai daroma tik dėl kosmetinių sumetimų, pavyzdžiui, norint nuslėpti amžių, yra nepateisinama dėl rizikos ir išlaidų. Organizmo vientisumą galima pažeisti tik norint išgelbėti gyvybę. Lyties keitimas yra chirurginė intervencija, kuri yra derinama su hormonų terapija, siekiant vyro lytinį fenotipą pakeisti į moters fenotipą arba atvirkščiai. Lyties pakeitimo operacijų prašo transseksualūs asmenys, nes jie nepatenkinti savo lytimi ir jaučiasi esą “ne tame kūne”. Transseksualizmas mediciniškai apibūdinamas pagal tokius kriterijus: • jaučiamas diskomfortas dėl savo anatominės lyties; • yra noras atsikratyti savo lytinių organų ir gyventi kaip priešingos lyties asmuo; • šie reiškiniai tęsiasi mažiausiai 2 metus; • nėra genetinių anomalijų; • tai nėra priežastis kokios nors psichinės negalios (pavyzdžiui, šizofrenija). Transseksualizmas skiriasi nuo homoseksualizmo, transvesticizmo, hermafroditizmo (pseudo ir tikro). Transseksualizmo esmė glūdi klaidingame dualistiniame asmens suvokime, kai į žmogų žiūrime ne kaip į vientisą kūno ir sielos vienį. Pakeičiant išorinius lytinius organus, pakeisti lyties neįmanoma. Taigi, tokios operacijos yra nemoralios, nes: • tai nėra gydymas, o radikalus žmogaus suluošinimas (vaisingas vyras padaromas nevaisinga “moterimi”, o vaisinga moteris padaroma nevaisingu “vyru”); • elgiamasi su žmogiška gyvybe ir asmens integralumu tarsi su nuosavybe ar daiktu. Kadangi transseksualizmo esmė glūdi klaidingame dualistiniame asmens suvokime ir yra tokio mąstymo išdava, todėl pagalba turi būti psichoterapinė. JAV buvo daromos lyties keitimo operacijos. Tačiau nuo 1970 metų jų atsisakė, nes tyrimai parodė, kad chirurginis gydymas ir hormonoterapija neturi pranašumo psichoterapijos atžvilgiu. Pseudohermafroditizmo atveju gimsta kūdikis su aiškiais išoriniais vyriškais požymiais, bet genetiškai yra moteris.Tikrojo hermafroditizmo atveju gimsta kūdikis, turėdamas ir vyriškas ir moteriškas lytines liaukas, kurios nei viena, nei kita yra neišsivysčiusios ir yra sunku nustatyti lytį. Ji nustatoma genetiškai. Tokių vaikų auklėjimas turi būti atitinkamai pagal genetinę lytį ir jiems moralu chirurginiu būdu koreguoti išorinius lytinius organus taip, kad atitiktų vaiko genetinę lytį. Donorystė Donorystės (lot. žodžio donare – dovanoti, dono – dovanoju) idėja yra labai sena, tačiau tik praėjusiame šimtmetyje ji buvo pradėta įgyvendinti. Donorystės įdiegimui į klinikinę praktiką pasitarnavo daug naujų atradimų medicinoje: kraujo grupių atradimas ir kraujo konservavimas, imuninės sistemos vaidmens persodintų organų ir audinių atmetime įminimas, atmetimo reakcijas slopinančių medikamentų sukūrimas, smulkių kraujagyslių susiuvimo technikos ištobulinimas ir daugelis kitų. Organų ir audinių persodinimo rūšys: • autoplastika – organo arba audinių persodinimas tame pačiame organizme; • homoplastika – organo arba audinių persodinimas tos pačios rūšies individui; • heteroplastika arba ksenotransplantacija (lot. xenos – svetimas) – organo arba audinių persodinimas tarp skirtingų rūšių individų; • izoplastika - organo arba audinių persodinimas tarp genetiškai identiškų individų; • aloplastika – kada persodinami dirbtiniai organai arba audiniai. Organų persodinimo rūšys pagal donorą: • inter vivos (donoras yra gyvas); • organai ir audiniai paimami iš mirusių donorų. Kai organai ir audiniai paimami iš mirusių donorų, iš esmės neturėtų kilti ypatingų moralinių klausimų. Kartais šios problemos atsiranda dėl religinių įsitikinimų (Jehovos išpažinėjai) arba dėl kitų motyvų (jei iškyla abejonė dėl donoro mirties tikrumo). Galvos smegenų mirties kriterijai yra pagrindiniai konstatuojant žmogaus mirtį. Kai donoras yra gyvas, iškyla daug etinių problemų. Kai kurie teigia, kad visumos ir integralumo principas pateisintų donoro kūno sužalojimą (paimant organus arba audinius) tik tuo atveju, jeigu tai būtų daroma to paties žmogaus sveikatai arba gyvybei palaikyti. Anot jų, vieno žmogaus kūno integralumas negali būti aukojamas dėl kito. Praktiškai tai užkirstų kelią donorystei. Didžioji dalis etikos specialistų sutaria, kad organo arba audinio paėmimas iš gyvo donoro yra pateisinamas, remiantis broliškos meilės principu. Taigi meilė artimui yra vienintelė pagrindinė sąlyga ir donorystės varomoji jėga. Niekas nėra įpareigotas tapti donoru. Organo arba audinių paėmimas iš gyvo donoro yra apsprendžiamas pagal šiuos kriterijus: • anatominį integralumą (fizinį žmogaus vientisumą); • funkcinį integralumą (viso organizmo funkcijų integralumą). Pavyzdžiui, jei donoras dovanoja vieną inkstą, tai likęs inkstas atlieka abiejų inkstų funkcijas ir žmogus nepatiria jokių funkcinių negalių. Taigi yra pažeidžiamas anatominis integralumas, bet nenukenčia funkcinis integralumas. Tačiau, jei donoras dovanoja savo rageną, tokiu atveju sutrinka regėjimo funkcija. Taigi pažeidžiamas ne tik anatominis, bet ir funkcinis integralumas. Sprendžiant apie organo arba audinių paėmimo iš gyvo donoro etiškumą, pagrindinis kriterijus yra funkcinis integralumas. Rizika, kurią prisiima donoras, dovanodamas organą ar audinius, pateisinama tuo, kad donoras iš meilės dalijasi bendruoju gėriu. Pakanka, kad donoras duoda LIS. Apskritai, kad organų ar audinių persodinimas inter vivos būtų etiškas, reikia paisyti šių kriterijų: • kai jau jokios kitos priemonės negali padėti ir yra būtinybė persodinti organą ar audinius; • funkcinis donoro integralumas negali būti pažeidžiamas nors anatominis integralumas ir gali nukentėti; • donoro rizika turi būti proporcinga recipiento gaunamam gėriui; • donoras turi pateikti LIS. Labai svarbu skatinti donorystę ir ieškoti būdų kaip padėti organo persodinimo laukiantiems žmonėms. Tam reikalinga sustiprinti pasitikėjimą gydytojais, ypač konstatavus galvos smegenų mirtį, kad artimieji nebijotų duoti sutikimo dėl organų paėmimo. Taip pat, kaip rodo užsienių šalių praktika, yra efektyvūs metodai, tokie kaip anatominio dovanojimo akto pasirašymai ir kt. Kaip alternatyva žmogaus organų persodinimui yra siūlomas gyvūnų organų persodinimas (ksenotransplantacija). Mokslininkai tikisi, kad kiaulės organus bus įmanoma persodinti žmogui. Kardiochirurgijoje paršelių širdies vožtuvai jau buvo vartojami seniau. Tai susiję su genetiniu kiaulių modifikavimu, gyvūnams būdingomis ligomis ir kitomis problemomis. Dirbtinių organų panaudojimas nesukelia moralinių problemų – pakanka psichologinio paruošimo. Eutanazija Pavadinimas yra kilęs iš dviejų graikiškų žodžių eu ir thanatos, kurie reiškia “laiminga mirtis”. Šiandien girdime įvairių eutanazijos sinonimų: “gailestinga mirtis”, “ori mirtis”, “staigi neskausminga mirtis” ir panašiai. Vatikano dokumentas Deklaracija apie eutanaziją (1980 m.) pateikia tokį eutanazijos apibrėžimą: tai yra gydytojo veiksmas arba veiksmo nebuvimas, kuris pats savyje arba turint intenciją sukelia mirtį norint išvaduoti pacientą iš kančių. Eutanazija yra tai arba tada, kada gydytojas nužudo savo ligonį. Ši tiesa neretai yra slepiama, prisidengiant įvairiais terminais. Yra išskiriama daug eutanazijos rūšių, kurios atrodo tarsi skirtingos ir tampa daugeliui priimtinos kaip gėris kenčiančiam žmogui. Pagrindinės eutanazijos rūšys: • aktyvi eutanazija, kai atliekami tam tikri veiksmai, kad ligonis numirtų (sušvirkščiama mirtina medikamentų dozė); • pasyvi eutanazija, kai neatliekami tam tikri veiksmai tam, kad ligonis numirtų (neskiriama gyvybę palaikanti priemonė ar nutraukiama, pavyzdžiui, kvėpavimo aparato atjungimas); • valinga (norima) eutanazija, kai ligonis prašo, kad jį numarintų; • nevalinga (nenorima) eutanazija, kai įvykdoma be ligonio prašymo (slapta įvykdyta eutanazija vadinama kriptanazija); • prievartinė eutanazija, kai eutanazija įvykdoma prieš ligonio valią. Moralinio skirtumo tarp aktyvios ir pasyvios eutanazijos arba kitų jos rūšių nėra. Žmogų galima nužudyti kažką jam padarant arba nedarant kažko, kas galėtų jo gyvybę išsaugoti. Bet kuriuo atveju kalbame apie žmogžudystę. Ne bet kokia žmogžudystė gali būti vadinama eutanazija. Eutanazijos kriterijai: • žmogus serga nepagydoma liga; • gydytojas įsitikinęs, kad tam žmogui geriau mirti negu gyventi; • gydytojas, (ne)atlikdamas tam tikrus veiksmus, numarina pacientą. Labai dažnai pasyvi eutanazija yra painiojama su užsispyrėliško gydymo netaikymu, kai ligoniui leidžiama numirti natūralia mirtimi dėl nepagydomos ligos. Ir vienu, ir kitu atveju teigiama, kad rezultatas yra tas pats. Eutanazijos šalininkai, siūlydami įteisinti eutanaziją, pavaizduoja žmogų, prikaustytą prie lovos, prijungtą prie gyvybę palaikančių aparatų. Jų nuomone, tai yra žmogaus kankinimas ir jie pasiūlo pasyvią eutanaziją. Tačiau pasyvi eutanazija iš esmės skiriasi nuo užsispyrėliško gydymo netaikymo. Pasyvios eutanazijos atveju yra netaikoma priemonė, kuri galėtų palaikyti gyvybę, galvojant, kad tokio žmogaus gyvybė yra jam našta ir kad tokiam žmogui geriau mirti negu gyventi. Nebus pasyvi eutanazija, jei yra netaikomas gydymas ne todėl, kad ligonis mirtų, o todėl, kad: • tam tikra gydymo priemonė yra neefektyvi; • tam tikra gydymo priemonė pacientui yra nepakeliama (fiziškai arba psichologiškai). Taigi šiuo atveju žmogus miršta ne todėl, kad buvo netaikyta tam tikra gydymo priemonė, bet dėl pagrindinio susirgimo. Kai kurios gydymo priemonės turi pašalinį poveikį, dėl kurio ligonio gyvenimo trukmė gali sutrumpėti ar net ligonis gali mirti. Pavyzdžiui, morfijaus pagrindinė savybė yra skausmo malšinimas, bet taip pat jis gali sutrumpinti gyvenimą. Jo skyrimas ligoniams, kuriems nepadeda jokie nuskausminantys vaistai, yra pateisinamas pagal dvigubos pasekmės principą (tiesioginė pasekmė, kuri norima yra skausmo numalšinimas, o netiesioginė pašalinė pasekmė – gyvenimo sutrumpinimas yra nenorima, bet neišvengiama pasekmė). Eutanazija neretai painiojama su savižudybe su gydytojo pagalba. Savižudybė su gydytojo pagalba yra tuomet, kada pats ligonis nusižudo, o gydytojas jam sudaro sąlygas. Tai yra savižudybės veiksmas. Eutanazijos atveju ligonį numarina gydytojas. Biomedicinos technologija krikščioniškosios etikos požiūriu Vargu ar rasime bent vieną dabartinės biologijos ir medicinos technologijos sritį, kuri nekeltų svarbių moralinių dilemų. Štai keletas pavyzdžių. Bandymas atlikti abortus naudojant RU-486 piliulę ir pirmieji mėginimai klonuoti embrionus sukėlė didelę etinių debatų audrą visoje Amerikoje. Genetikos inžinerijos prospektas, į kurį žiūrima ne tik kaip į galimybę pašalinti genetinius defektus, bet ir kaip į bandymą perkurti žmones į visai naujas būtybes, taip pat kūdikio lyties atranka ir kitos naujovės, realizuojamos naujosios technologijos priemonėmis, kelia daugybę reikšmingų etinių klausimų. Kontracepcijos technologija įgalina reguliuoti vaikų skaičių ir kokybę. Kūno organų persodinimas verčia klausti, kada laikyti žmogų mirusiu ir kada galima pašalinti jo organus. Kitaip tariant, iškyla būtinas reikalas apibrėžti mirtį. Karen An Quinland atvejis paskatino koncentruoti dėmesį ne tik į mirties apibrėžimą, bet ir į šią itin opią problemą: ką daryti su asmeniu, patekusiu į negrįžtamąją komą (angl. irreversible coma)? Ar tokiu atveju moralu pailginti žmogaus biologinę egzistenciją herojiškomis priemonėmis? Anot Danielio Callahano, pagrindinis medicinos klausimas yra toks: kas yra jos tikslas – mirties atitolinimas ar išvadavimas iš kentėjimo, ar ir viena, ir kita? Tarp pažiūros į mediciną kaip į mirties priešą ir pažiūros į ją kaip kančios priešą yra didelis skirtumas. Po kelių dešimčių metų medicinos technologija suras būdų žymiai pailginti natūralų žmogaus amžiaus vidurkį. Bet tai verčia klausti: ar visuomenė beįstengs skirti didelę dalį savo ribotų išteklių milijonams senų nedarbingų žmonių, sulaukusių prieštvaninio patriarchų amžiaus? Kaip nuspręsti, kada yra gana? Kiek tautos išteklių skirti amžiaus pailginimui, kiek – auklėjimui ir bendrai visų gerovei? Biotechnologijos sritis, paprastai vadinama „genetikos inžinerija“, remiasi genetika, kuri tiria genus ir jų tarpusavio sąveiką. Genai perteikia ir nulemia mūsų paveldimas savybes. Genetikos inžinerija turi du tikslus: • nustatyti ir pašalinti genus, kurie yra genetinių ligų priežastis; • dirbtiniu būdu sukurti naujas gyvybės formas. Daugeliu atvejų ši technologija pakeis šiandienį medicinos pamatą, lygiai kaip antibiotikai ją pakeitė praeityje. Nenuostabu, kad žmogaus paveldo genetinio pagrindo atradimas daugeliui kelia baimę ir susirūpinimą. Kodėl? Todėl, kad dauguma mokslininkų, gindami mokslinių tyrinėjimų laisvę, remiantis Storku, yra visiškai abejingi dorovinėms vertybėms ir vadovaujasi vadinamąja „velnio doktrina“: ką galima padaryti, turi būti daroma, nes dabar galima modifikuoti pačią genetinę žmogaus sandarą ir ja manipuliuoti. Ankstesnės energijos, maisto gamybos, transporto ir komunikacijos technologijos žymiai pakeitė tik priemones žmogaus gyvenimo būviui pagerinti. Genetikos technologija, priešingai, siekia pakeisti patį tų priemonių naudotoją. Genetikos inžinerija, kurią vieni džiugiai sveikina, o kiti sutinka su baime, pirmą kartą istorijoje įgalina žmogų perkurti save patį. Mokymas ir dorovinis auklėjimas yra vadinamosios „visuomenės inžinerijos“ formos, kurias viena karta naudoja kitai kartai formuoti. Jos operuoja žodžiu ir simboliniais veiksmais; jų padariniai grįžtami (angl. reversible). Kiekvienas turi didesnę ar mažesnę galią jas priimti ar atmesti. Bet genetikos inžinerija kokybiškai skiriasi tuo, kad, apeidama žmogaus kalbos ir pasirinkimo laisvę, ji eina tiesiai prie pačios žmogaus biologinės sąrangos pakeitimo. Be to, jos daromi pakeitimai negrįžtami. Aiškinama, kad šie genetinės manipuliacijos metodai leis žmogui ištrūkti iš „paveldo tironijos“, šalinant genetines ligas. Bet daugelis klausia: kokia kaina? Kokia bus visuomenė, kuri laboratorijoje nenatūraliu būdu gamins vaikus, kontroliuojamus mokslininkų? 1978 metais pasaulį nustebino britės Louise Joy Brown gimimas. Ji buvo pirmas kūdikis, pradėtas in vitro, t. y. laboratorijos mėgintuvėlyje[53]. Kiek vėliau dr. Mukherjicas iš Kalkutos (JAV) “pagamino” kūdikį iš įšaldytų spermos ir kiaušinėlių bankų. Vienos Čikagos (JAV) laboratorijos specialistai, atskyrę spermos X ir Y chromosomas, sėkmingai leido gimti septyniems berniukams ir trims mergaitėms. Ši technologija įgalina pasirinkti būsimo vaiko lytį. Šiandien dirbtinė inseminacija[54] - spermos įvedimas – prieinama kiekvienai moteriai, kuri įstengia susimokėti už apvaisinimą. Remiantis krikščioniškąja doktrina, tokia dauginimosi technologija veda į santuokos ir šeimos silpninimą. Netekėjusios moterys dabar gali pasinaudoti reprodukcijos klinikų paslaugomis ir turėti vaikų be santuokos. Aišku, kad tai tradicinės šeimos – krikščionišku požiūriu Dievo įsteigtos santuokinės jungties – užpuolimas. Neabejotina, kad ir homoseksualistai galės “pasigaminti” vaikų be normalios santuokos. Manoma, kad netolimoje ateityje genetikos inžinerija pasieks paskutinį reprodukcinės manipuliacijos tarpsnį, vadinamą ektogeneze – auginimą specialiai paruoštame inkubatoriuje, kuris pakeis auginimą motinos įsčiose (lot. in vivo). Dar vienas reprodukcijos tipas, sukėlęs daug diskusijų, yra vadinamasis klonavimas[55], t. y. nelytinis dauginimas. Klonas[56] yra individas, išaugintas be lytinių santykių iš kokio nors gyvio ląstelės. Kadangi kiekviena ląstelė turi pilną chromosomų rinkinį, tai iš jos kilę klonai yra visiškai tokie pat kaip ir gyvūnas, iš kurio buvo paimta ląstelė. Klonavimas atliekamas tokiu būdu: ląstelės branduolys įleidžiamas į vidų kiaušinėlio, iš kurio pašalintas jo branduolys. Taip išsivysto naujas gyvūnas (pavyzdžiui, varlė, bulius ar koks kitas gyvas organizmas), turintis tokias pat ypatybes kaip tas, iš kurio paimta ląstelė. Kitas klonavimo metodas, neseniai dviejų Vašingtono universiteto biogenetikų, dr. Roberto Stillmano ir dr. Jerrio Hallo pritaikytas žmogaus embrionui, yra jo skaldymas (angl. embryofission). Jie paėmė nesveiką kiaušinėlį ir jį apvaisino vyro sperma Petri lėkštelėje. Viena ląstelė vystydamasi pasidalijo į dvi. Paskui nuo jų buvo pašalintas apvalkalas, vadinamas “skaidriuoju apvalkalu”.[57] Abi ląstelės buvo perskirtos. Pasinaudodami naująja technologija, mokslininkai kiekvieną iš jų apvilko dirbtiniu „skaidriuoju apvalkalu“, formuodami genetiškai tapačius embrionus. Po šešių dienų vystymasis baigėsi, jų manymu, dėl nenormalaus gemalo, kurį jie buvo pasirinkę eksperimentui. Tokiu būdu be lytinių santykių, už santuokos ribų, galima pagaminti didelį skaičių vaikų, turinčių visiškai vienodas savybes. Spėjama, kad nepraeis daug laiko, kol bus pradėta klonuoti žmones. Jei visuomenė ir valstybė toleruos tokią technologiją, mokslininkai galės genetiškai dauginti žmones, apdovanotus ypatingais genais. Daržovių ir gyvulių klonavimas jau seniai vyksta. Tačiau kritikai prikiša, kad ir gyvulių klonavimas nėra naudingas ir neturėtų būti visuotinai praktikuojamas, nes jis sustabdys normalią geresnės kokybės gyvulių auginimo pažangą, pasiekiamą vis nauju įvairių veislių kryžminimu. Krikščioniškoji etika ir reprodukcinės intervencijos Taigi kaip krikščioniškoji etika žiūri į anksčiau paminėtas reprodukcines intervencijas? Jos visos – dirbtinė inseminacija, embriono persodinimas, apvaisinimas in vitro, klonavimas – pakeičia natūralius procesus. Kaip dirbtinė inseminacija pakeičia lytinius santykius, taip apvaisinimas in vitro daro tą patį ir dar daugiau. Jis pakeičia natūralų spermos patekimą ir ateityje gali pakeisti visą natūralų kūdikio nešiojimą įsčiose. Vertinant reikia atsižvelgti į tai, koks yra kurios nors intervencijos tikslas: ar terapinis, t. y. gydomojo pobūdžio, ar pozityviosios eugenikos, t. y. užmojis dirbtiniu būdu sukurti aukštesnės klasės individų luomą. Etiškai vertinant turi būti daromas skirtumas tarp dirbtinio žmonos įsėklinimo jos vyro sėkla ir tokio įsėklinimo svetimo vyro sėkla. Katalikų ir protestantų etinis požiūris į genetikos inžineriją apskritai sutampa, nors vadinamoji „situacijos etika“ protestantų stovykloje daugelyje klausimų nukrypsta nuo pagrindinės linijos. Katalikų etikos požiūriu, dirbtinė inseminacija iš svetimo davėjo pažeidžia santuokos sandorą, kur vienas partneris turi išimtinę, neperleidžiamą ir neatimamą teisę į kito kūną. Dirbtinė inseminacija svetima sėkla atskiria gimdymą, kaip santuokinės vienybės įkūnijimą, nuo intymumo sferos. Tokia procedūra ugdo „žirgų veisimo“ mentalitetą. Be to, spermos davėjas atsisako atsakomybės už savo taip pradėtą kūdikį. Dirbtinė inseminacija iš bevardžio davėjo kuria dvi rases: technologiškai įvestą supergrupę ir paprastą, neatrinktą grupę, pagimdytą natūraliai. Protestantų etikoje yra ir kitokių požiūrių. Josefas Fletcheris, pavyzdžiui, argumentuoja, kad dirbtinė inseminacija kito asmens sperma nėra santuokinio ryšio pažeidimas dėl to, kad vyras su tuo sutinka ir kad davėjo santykis su žmona neasmeninis. Priešingai, Helmutas Thielicke tvirtina, kad čia trečias asmuo įžengia į psichofizinius santykius jungties, kuri yra vieno vyro ir vienos moters išskirtinė vienybė, pagrįsta tarpusavio meile ir siekimu pratęsti giminę. Paulas Ramsey’s visiškai atmeta dirbtinę inseminaciją iš svetimo davėjo, remdamasis tuo, kad ji atskiria giminės pratęsimo sferą nuo asmeninės meilės sferos. Abi sferos, jo nuomone, turi būti susietos, kad sutuoktinių elgesys atspindėtų Dievo kūrybinę meilę. Dalykas yra visai kitoks, kai kalbama apie inseminaciją naudojant sutuoktinio spermą. Nors Pijus XII yra pasisakęs prieš šitą inseminacijos formą, nemažai katalikų teologų įrodinėja, kad tai yra ne lytinių santykių pakaitalas, bet papildymas. Evangelikų teologai Thielicke ir Ramsey’s šią inseminacijos formą pateisinama intervencija, tarnaujančia nevaisingumui pašalinti. Čia nėra trečiojo asmens įsikišimo, pažeidžiančio santuokos vienybę. O kaip vertinti apvaisinimą in vitro ir embriono persodinimą? Embrionu čia vadinamas sperma apvaisintas kiaušinėlis jo pradinėse stadijose, t. y. jo vystymąsis nuo zigotos iki blastocistos tarpsnio. Apvaisinimas daromas Petri lėkštelėje, paskui embrionas įsodinamas į moters gimdą, kur jis įsiskverbia į jos sienelę. Iki šiol apvaisinimas in vitro ir embriono persodinimas buvo atliekami bevaikėms poroms, norinčioms turėti vaikų. Kai moters kiaušinėlis negali praeiti pro užakusius kiaušintakius, jis išimamas iš jos kiaušidės, apvaisinamas lėkštelėje jos vyro sperma ir paskui įsodinamas į jos gimdą. Šita procedūra išlaiko santuokos sandorą, tačiau atveria duris daugeliui kombinacijų, kai asmenys be santuokos gali dalyvauti vaikų gimdyme. Reikia skirti laboratorinį apvaisinimą in vitro nuo klinikinio: • laboratorinis apvaisinimas in vitro tiria ankstyvuosius, dirbtiniu būdu pagamintus embrionus; • klinikinis apvaisinimas yra bandymas dirbtiniu apvaisinimu ir embriono persodinimu pradėti nėštumą. Šis apvaisimas yra gydomojo pobūdžio. Ir viena, ir kita procedūra yra susijusi su didelio embrionų skaičiaus sunaikinimu. Andrew Hellegersas ir Richardas McCormickas pastebi, kad, prieš sukuriant Louise Joy Brown niekais nuėjo apie 200 įsodintų embrionų. Jie klausia: „Ar tai nėra miniabortai?“ Tie, kurie pripažįsta, kad embrionai yra tikri, nors ir neišsivystę žmonės, negali pritarti ir embrionų kūrimui laboratorinio tyrinėjimo tikslams, nes tai daroma žinant, kad jų dauguma bus sunaikinta. Pagrindinė etinė problema yra embriono ontologinis[58] statusas. Paulas Ramsey’s ir kiti protestantų bei katalikų teologai gina pažiūrą, kad embrionas yra žmogiška būtybė ir kaip tokia turi būti apsaugota. Individualus žmogaus gyvenimas prasideda pastojimu, todėl visi apvaisinimo in vitro metodai, kai vieni embrionai atrenkami, o kiti atmetami ir sunaikinami, yra humaniškumui priešingi veiksmai. Leonas Kassas, pavyzdžiui, pabrėžia tą dalyką, kad negalima atskirti vienos embriono fazės nuo kitos, kad nėra vėlesnės be ankstesnės, kad jos visos neatskiriamai priklauso viena nuo kitos ir kad embrionai, nenusisekę ir atmetami klinikoje, nėra pateisinamas nesėkmingos reprodukcijos padarinys, kaip natūraliame, in vivo apvaisinime. Priešingai, jie yra apgalvotai sukuriami ir sunaikinami. Tik Fletcheris ir besilaikantieji pasaulietiškos etikos nepripažįsta embriono ontologinio statuso. Jie tai daro, norėdami pateisinti abortus ir eksperimetus su embrionais klinikose ir laboratorijose. Tiesa, visi protestantų ir katalikų teologai pripažįsta, kad negimusysis dar nėra asmuo tikra šio žodžio prasme, bet jie tvirtina, kad jis yra potencialus asmuo nuo pat savo prasidėjimo dienos. Joks žmogus negali tapti asmeniu, nepraėjęs visų vystymosi tarpsnių. Šie teologai prikiša, kad Fletcheris ir kiti abortų gynėjai žmogaus asmenį apibrėžia per daug siaurai ir taip išstumia negimusiuosius iš egzistencijos. Remiantis krikščioniškuoju požiūriu, kuriam atstovauja ir Storkas, žmogaus būtis neprasideda vien tik pastojimu ir nesibaigia mirtimi. Ji prasideda maloninga Dievo valia, kuri nuo amžių numato ir tam tikram laikui dovanoja mums būtį, ir tos būties paskirtis – ne mirtis, bet amžinas gyvenimas. Be to, žmogaus gyvavimo vertė priklauso ne nuo jo išsivystymo tarpsnio, ne nuo jo savybių, ne nuo jo naudingumo visuomenei, bet nuo to, kad žmogus yra Dievo meilės objektas, kad už jį, kaip tikime, yra numiręs Kristus. Todėl kiekvienas bandymas eksperimentuoti su embrionais lyg kokiais daiktais, kuriais galima laisvai manipuliuoti ir kuriuos galima naikinti, remiantis krikščioniškąja etika, pažeidžia žmogaus gyvybės šventumą. Žmogus kaip aukščiausioji vertybė krikščioniškosios etikos perspektyvoje Nuo teisingo ar klaidingo žmogaus asmens suvokimo priklauso ir bioetinių problemų sprendimas. Deja, šiandien dar labai gaji klaidinga dualistinė antropologija, pagal kurią į žmogų žiūrima tik kaip į sąmoningą subjektą, kurio orumas priklauso nuo sugebėjimo mąstyti ir apsispręsti, kitaip sakant nuo sąmoningumo laipsnio, bei nuo sugebėjimo savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. Pats kūnas ir kūno gyvybė pagal šį mąstymą yra tik būtina priemonė asmeniui, nes be jo negali egzistuoti sąmoningas juslinis subjektas. Iš to seka, kad kūnas ir kūniška gyvybė yra kažkas, kas yra skirtinga nuo asmens, ir tokiu būdu yra tik instrumentinis gėris, gėris asmeniui, o ne asmens gėris. Šitaip mąstant, gali atsitikti taip, kad ligos ar nelaimės atveju kūniška gyvybė gali tapti nenaudinga ar net našta, ir tuomet asmuo, t.y. sąmoningas subjektas, yra laisvas nuo savęs tokią naštą nusimesti. Prisidengiant gailestingumu, yra teigiama, kad toks asmuo gali pagreitinti mirtį (savižudybė) arba jam kas nors gali padėti, įvykdydami eutanaziją[59], ir abiem šiais atvejais ne tik, kad neįžiūrima nusikaltimo, betgi norima įvardinti kilniu ir moraliu veiksmu. Nuvertinant kūno gyvybę ir išaukštinant tik sąmoningumą, sugebėjimą savarankiškai mąstyti kaip vienintelius žmogaus orumo kriterijus, daugeliu atvejų išgirsime terminą daržovė, kuriuo yra įvardijami žmonės, netekę sąmonės dėl smegenų pažeidimo, gimę kūdikiai su neišsivysčiusiais galvos smegenų pusrutuliais, dėl įvairių ligų praradę sugebėjimą mąstyti ir bendrauti. Mąstant, kad žmogus ir protas yra svarbiau už gyvybę, yra teigiama, kad išlikti žmogumi yra svarbiau negu išlikti gyvu. Tai veda prie daugeliui pražūtingos išvados, kad ne visi gyvi žmonės yra asmenys. Tokiu atveju kyla vienas iš pagrindinių eutanazijos ir abortų šalininkų teiginių, kad ne visų žmonių gyvybė yra vienodai vertinga, bet tik vertinga tam tikrą “kokybę” turinti gyvybė. Į tokios žmogiškosios gyvybės sunaikinimą jie žiūri kaip į gėrį tiems, kurių gyvenimas tapo našta, arba gali tapti našta kitiems, todėl vadina tokį nužudymą gailestingumo aktu. Krikščioniškosios antropologijos požiūris į žmogų iš esmės skiriasi. Žmogus yra neatsiejama sielos ir kūno vienybė. Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad “sielą galima laikyti kūno “forma”, vadinasi, iš medžiagos sudarytas kūnas, veikiant dvasinei sielai, tampa žmogiškas ir gyvas kūnas; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį”, būtent žmogiškąją prigimtį. Todėl kūno gyvybė nėra kažkas, kas būtų “mažiau” už asmenį, būtų subasmeniniame lygmenyje ir priklausytų gamtos sferai, kuriai žmogus kaip asmuo, turi viešpatavimo galią. Žmogaus kūnas ir kūno gyvybė yra neatsiejama integrali žmogaus asmens dalis, ir yra asmens gėriai, o ne tik gėriai asmeniui. Asmuo atsiranda, atsirandus gyvam žmogaus kūnui ir egzistuoja tol, kol išlieka gyvas jo kūnas. Todėl kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, o taip pat negali būti vertinamas lygia greta su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia. Tik kūne ir per kūną apčiuopiame konkretų, realų asmenį. Todėl bet kuri intervencija paliečia ne tik audinius, organus ir jų funkcijas, bet ir patį asmenį. Asmens neliečiamumas pirmiausia pasireiškia žmogaus gyvybės neliečiamumu. Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas. Žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę laikinai ja naudotis. Krikščionybė teigia besąlygišką žmogaus gyvybės vertę – pastaroji yra Kūrėjo dovana, todėl kiekvieno žmogaus gyvybė reikalauja besąlygiškos pagarbos. Ji yra vertinga ir prasminga, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Priklausomybė Dievui suteikia žmogiškąjai gyvybei šventumo bruožą, ir ji tampa nedisponuotina, neliečiama, t. y. šventa. Ji yra šventa iš prigimties, ir kiekvienas sveikas protas gali tai pripažinti, netgi nepriklausomai nuo religinio tikėjimo. Todėl negalima kalbėti apie “gyvybės kokybę”, nes bet kokia žmogaus gyvybė yra besąlygiška vertybė; negalima kalbėti, kad kai kurių žmonių “gyvybės kokybė” yra tokia bloga ir, kad reikia ją sunaikinti. Dažnai yra painiojami terminai gyvybės kokybė ir gyvenimo kokybė. Jie iš esmės yra skirtingi. Gyvybės kokybė negali būti svarstoma, nes gyvybė turi begalinę vertę. Gyvybė yra pagrindinis, pirminis ir neliečiamas gėris, kuris yra visų kitų žmogaus gėrių ir teisių šaltinis. Žmogaus gyvybė yra vidinis, esminis jo gėris ir todėl negali būti laikoma mažiau ar daugiau vertinga, priklausomai nuo jo fizinių ar protinių galimybių. Tuo tarpu apie gyvenimo kokybę turime kalbėti ir ieškoti būdų jai pagerinti. Gyvenimo kokybė gali pablogėti, žmogui susergus, tapus neįgaliam, prarandus gebėjimus savimi pasirūpinti. Suprantama, kad jų gyvenimo kokybė pagerėtų, jei jie nekęstų fizinio skausmo, jiems būtų sudaromos sąlygos judėti ir tokiu būdu jie pasidarys mažiau priklausomi nuo kitų. Pagaliau kiekvienas žmogus skirtingai supranta savo gyvenimo kokybę ir tas kokybės apibrėžimas yra labai skirtingas. Vienas skundžiasi bloga gyvenimo kokybe, stokodamas darbo ir pinigų, kito gyvenimo kokybė laikoma bloga, jei ji(s) bus apleistas ar nemylimas ir t. t. Taigi norėti mirti ar ką nors nužudyti dėl blogos gyvenimo kokybės yra nusikaltimas ir moralinis blogis. Svarbu pabrėžti, kad, nors fizinė gyvybė yra pagrindinis ir neliečiamas gėris, visų kitų žmogaus gėrių šaltinis, be kurio neįmanomas žmogaus gyvenimas, tačiau ji nėra absoliutusis gėris, ir todėl egzistuoja šventa pareiga leisti žmogui numirti natūralia mirtimi. Krikščioniui kūno gyvybė nėra absoliuti vertybė, bet aukščiausia vertybė – tarnystė Dievui ir artimui, Dievo pažinimas ir gyvenimas su Juo. Gyvybės išsaugojimas bet kokia kaina, taikant nemoralias priemones, yra nepateisinamas. Išlikti moraliu yra svarbiau nei išlikti gyvu (ryškiausiai tai liudija krikščionys kankiniai). Žmogus, skirtingai nuo visų kitų gyvų kūrinių, yra vienintelis atsakingas už savo veiksmus. Jis vienintelis yra moralinė būtybė, nes tik jis yra protingas, t. y. suvokia savo veiksmų tikslą ir supranta ką daro ir tik jis yra laisvas, t. y. nėra uždarytas instinktų būtinybėje, bet gali pasielgti vienaip ar kitaip. Tokius veiksmus, kurie kyla iš savo veiklos pobūdžio ir tikslo supratimo ir iš laisvos valios sutikimo, vadiname žmogiškaisiais veiksmais (lot. actus humani). Žmogiškuosius veiksmus reikia skirti nuo žmogaus veiksmų (lot. actus hominis), kurie atliekami be intelekto ir laisvos valios įsikišimo. Žmogus yra moraliai atsakingas už tuos veiksmus, kuriuos jis daro, suvokdamas jų esmę ir būdamas laisvas pasirinkti, t. y. galėdamas kažką daryti ar nedaryti, rinktis vieną priemonę ar kitą. Laisvai pasirenkami veiksmai yra labai svarbūs, nes jie apibūdina patį veikiantį asmenį. Žmogus, kuris vagia yra vadinamas vagimi, kuris gydo yra vadinamas gydytoju, kuris žudo yra vadinamas žudiku ir t. t. Pavyzdžiui, eutanazijos atveju, kai gydytojas pasirenka priemones pagreitinti mirtį ar nužudyti pacientą, nors tai darytų ir norėdamas panaikinti kentėjimus, jis tampa žudiku; kai gydytojas pasirenka priemones, kad palengvintų kentėjimus, bet nenorėdamas pagreitinti mirties ir juo labiau nenorėdamas nužudyti, jis išlieka gydytoju. Deja, yra manančių, kad veiksmo moralumas kur kas priklauso nuo pasekmių, gaunamo rezultato, gerų norų ar susiklosčiusių aplinkybių, o ne nuo to, ką žmogus, būdamas laisvas ir protingas daro čia ir dabar (kitaip tariant, ne nuo veiksmo objekto, kuris iš tiesų laikomas pirminiu sprendimo apie veiksmo moralumą šaltiniu ir gali apspręsti veiksmo moralumą, nepriklausomai nuo veikėjo intencijos ir papildomų aplinkybių). Tada ima galioti taisyklė, kad tikslas pateisina priemones, tačiau viena iš pamatinių moralės taisyklių sako, kad tikslas nepateisina priemonių. Geras tikslas turi būti pasiekiamas moraliomis priemonėmis. Tam, kad pasirinktume moralias priemones, mūsų laisvi pasirinkimai turi gimti iš moralinės tiesos. Jau prigimtinis įstatymas sako, kad mes turime mylėti savo artimą, ir tai yra viena iš pamatinių moralinių tiesų. Prigimtinis įstatymas yra universalus ir saisto visus protingus ir laisvus asmenis, nepriklausomai nuo tautybės, religijos ar kultūros. Mes mylime savo artimą tik tada, kai gerbiame, saugojame ir puoselėjame to artimo asmens gėrius. Kaip jau buvo minėta, vienas iš didžiausių asmens gėrių yra gyvybė. Viskas, kas tiesiogiai yra nukreipta prieš žmogaus gyvybę, visuomet yra moralinis blogis ir negali būti pavadinamas meile ar gailestingumu artimo atžvilgiu. Tiesioginis artimo nužudymas yra nesuderinamas su meile ir gailestingumu. Tokie žmogiškieji veiksmai, kurių objektai prieštarauja asmens gėriui, moralinėje tradicijoje vadinami “vidujai blogais” veiksmais (lot. intrinsece malum): jie yra tokie visada ir patys savaime, t. y. dėl paties jų objekto, nepriklausomai nuo veikiančiojo paskesnių intencijų ir aplinkybių, ir todėl griežtai neleistini. Tarp tokių veiksmų, kuriuos išvardina Vatikano II susirinkimas, yra paminimi: žmogžudystės, genocidas, abortas, eutanazija ir laisva savižudybė ir dar daug kitų. Jei veiksmai yra vidujai blogi, tai gera intencija arba konkrečios aplinkybės gali švelninti jų blogumą, bet to blogumo pašalinti negali. Kitaip tariant, aplinkybės arba intencijos niekada negali objekto požiūriu vidujai nedoro veiksmo paversti subjektyviai doru arba tokiu, kurio pasirinkimą galima būtų kada nors pateisinti. Vertinant veiksmo moralumą, yra labai svarbios sąvokos tiesioginis ir netiesioginis sąvokos. Padarinys yra tiesiogiai savanoriškas, jei jis numatytas kaip tikslas, pavyzdžiui, sterilizacijos atveju perrišami kiaušintakiai ar sėkliniai latakėliai, siekiant asmenį padaryti nevaisingu. Tokiais atvejais tiesioginis veiksmas visada yra nemoralus, nes veiksmas tiesiogiai yra nukreiptas prieš vieną iš didžiausių asmens gėrių, būtent vaisingumą. Tokio veiksmo moralumo, remiantis krikščioniškosios etikos normomis, negali pakeisti net ir patys geriausi tikslai, pavyzdžiui, noras apsaugoti moterį, sergančią širdies yda ar inkstų nepakankamumu nuo pastojimo, kuris galėtų sukelti grėsmių jos gyvybei. Sterilizacija šiuo atveju būtų priemonė į gerą tikslą, tačiau vis tiek tiesioginė ir moraliai nepateisinama. Padarinys yra netiesiogiai savanoriškas, jei jis nėra norėtas, o tik leistas kaip neišvengiamas tiesiogiai norėto objekto rezultatas. Taip, pavyzdžiui, embriono mirtis, pašalinus gimdą dėl vėžio, nėra norėta nei kaip priemonė, nei kaip tikslas, o tik leista kaip netiesiogiai savanoriškas padarinys. Kitaip tariant, tai yra nenorėta, bet neišvengiama bloga pasekmė, atliekant gerą veiksmą, t. y. gydymo tikslu pašalinant suvėžėjusią gimdą. Tokiu būdu matome, kad gydytojas neatlieka blogo moralinio veiksmo, nes, nepaisant to, kad nors embrionas ir žuvo, jo atliekamas veiksmas yra gydymo veiksmas ir todėl moralus. Panašiai būtų ir netiesioginės sterilizacijos atveju, kai nevaisingumas nėra nei operacijos tikslas, nei priemonė į tikslą, bet neišvengiama kokios nors chirurginės operacijos (pavyzdžiui, gimdos vėžio, negimdinio nėštumo atvejais) nepageidaujama pasekmė. Veiksmo moralumui svarbią reikšmę turi intencija, t. y. tikslas arba priežastis, dėl kurios asmuo imasi konkretaus veiksmo. Veikiantis asmuo imasi veiksmo dėl tikslo, kurio jis tikisi kaip savo veiksmo rezultato. Taigi tikslą galima apibrėžti ir kaip rezultatą, kurio veikiantis asmuo subjektyviai siekia savo veiksmu. Vietoj žodžio tikslas dažniau vartojama sąvoka intencija – planas ar valios ryžtas pasiekti tam tikrą rezultatą. Tikslas yra tikras rezultatas, kurio siekia valia. Sąvoka intencija žymi tikslą, kurį valia nusistačiusi įgyvendinti, t. y. intencija žymi tikslą kaip veikimo šaltinį. Tuo tarpu sąvoka tikslas nusako tik paties rezultato realybę, nepriklausomą nuo skatinančių jėgų, kurios daro įtaką veikiančiam asmeniui. Priklausomai nuo tikslo, dėl kurio yra atliekamas veiksmas, su kokia intencija, gali įtakoti veiksmo moralumą. Geras tikslas gali paversti geresniu veiksmą, kurio objektas yra geras (pavyzdžiui, dalijimas išmaldos yra geras veiksmas, ir jei tai daroma iš meilės, veiksmas tampa dar geresnis) ir gali sumažinti blogį veiksmo, kurio objektas blogas (pavyzdžiui, vogimas yra blogas veiksmas, bet jei tikslas yra pamaitinti mirštančius iš bado vaikus, veiksmo blogumas sumažėja). Blogas tikslas gali pabloginti veiksmą, kurio objektas yra blogas (pavyzdžiui, vagiama, kad būtų galima nusipirkti narkotikų pasilinksminimui) ir gali sumažinti gėrį arba paversti blogu veiksmą, kurio objektas yra geras(pavyzdžiui, išmaldos dalijimas, jei jis daromas siekiant pasityčioti). Tačiau kokiu atveju veiksmo objektas yra blogas savaime, net ir geriausia intencija to blogio nepakeičia, pavyzdžiui, nekalto žmogaus tiesioginio nužudymo jokia intencija negali pateisinti. Tarkime, pasyvios eutanazijos atveju ir užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo (nustatyti, kokia iš tikrųjų yra veikiančio asmens intencija iš šalies niekas negali, nes tai žino tik pats veikiantis asmuo), kad intencija yra vienodai gera – kad žmogus nekęstų kančių. Tačiau vien geros intencijos akivaizdžiai nepakanka, kad veiksmas būtų geras, ir pati geriausia intencija negali pateisinti bet kokių priemonių. Neišvengiamai turime pripažinti, kad šis tikslas yra pasiekiamas skirtingai: pasyvios eutanazijos atveju žmogus bus išvaduotas iš kentėjimų, pagreitinant ar sukeliant mirtį, t. y. mirtis įvyks dėl kokios nors gyvybę palaikančios priemonės netaikymo, o ne dėl susirgimo. Tokiu būdu sukelta mirtis yra priemonė kančioms panaikinti. Akivaizdu, kad geras tikslas pasiektas nužudant, o tai visada yra nepateisinama. Užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju žmogus mirs dėl susirgimo natūralia mirtimi, o ne todėl, kad nebuvo taikomos gyvybę palaikančios priemonės. Kaip matyti, yra esminis skirtumas tarp mirties sukėlimo ir sutikimo mirti; pirmuoju atveju yra gyvybę žudantis veiksmas, o antruoju – gyvybė priimama iki galo. Veiksmo moralumui įtakos turi ir tam tikros konkrečios aplinkybės. Aplinkybės yra moraliai svarbios, jei didina ar mažina gerą arba blogą rezultatą, arba sukelia papildomų blogų padarinių, arba duoda progą tokiems padariniams. Teisinėje kalboje aplinkybės taip pat yra svarbios, ir nusikaltimai yra padaromi sunkinančiomis ar lengvinančiomis aplinkybėmis. Tam tikras žmogaus atliktas veiksmas dėl tam tikrų aplinkybių gali būti skirtingai vertinamas. Tačiau, jei veiksmas yra blogas savaime, tokio veiksmo moralumui aplinkybės iš esmės neturi įtakos. Galbūt psichologiškai kitaip žiūrėsime į motiną, kuri nužudo vaiką, jo nemaitindama, tiesiog nenorėdama jo auginti arba į motiną, kuri nužudo sergantį vaiką, kad jis nebekentėtų, tačiau tai yra tiesioginis nekalto žmogaus nužudymas, todėl visada nepateisinamas. Tik aplinkybės pirmu atveju bus sunkinančios, o antruoju lengvinančios, tačiau esmė ta pati – žmogžudystė. Kaip matyti, nėra paprasta pateikti konkretaus veiksmo moralumą, kartais net ir neįmanoma, jei mums nėra žinomas veikiančio asmens “vidus”. Veiksmo moralumas gali būti įvertinamas tik iš veikiančio asmens pozicijų. Dar daugiau, moralinis gėris ir moralinis blogis nėra tik žmogaus veiksmų vidinė savybė, bet joms būdinga ir tai, kad žmogus, būtent asmuo, šiais moraliai gerais arba blogais veiksmais pats tampa geras arba blogas. Todėl, jei pasyvi eutanazija ir užsispyrėliško gydymo netaikymas yra iš esmės skirtingi moraliniu požiūriu veiksmai, tai juos atlikdami asmenys padaro blogą ar gerą moralinį veiksmą ir patys tampa (ne)moraliais arba asmenimis. Sveikatos apsaugos priežiūroje veiksmo etiškumas buvo ir dažnai dabar yra vertinamas pagal kitokias metodologijas, kurios pateisina tam tikrus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus prieš žmogaus gyvybę ir juos atliekančius asmenis. • Deontologinis metodas (gr. deon – pareiga). Apsisprendžiant pirmiausia atsižvelgiama į tai, “kokios yra mano pareigos?”, “ką aš privalau padaryti?”. Pagal šį metodą teisingas apsisprendimas yra tada, kai vykdomi tam tikri reikalavimai, nesvarbu, kokios būtų to veiksmo pasekmės. Šiuo atveju, vykdant savo pareigas, laikomasi priimtų taisyklių ir įstatymų. Pavyzdžiui, aborto atveju žiūrima, ar yra taisyklės ar koks draudimas daryti abortą. Jei nėra draudimo, tokiu atveju abortas nėra traktuojamas kaip blogas veiksmas. Jei abortai legalūs Lietuvoje, tai yra normalu. Jei įvyktų taisyklių konfliktas, deontologas ieškotų kitos taisyklės, kad išspręstų konfliktą arba pasirinks tą, kuri matytų mažesnį blogį; • Konsekvencialistinis – proporcionalistinis metodas. Šiuo atveju konkretus elgesys vertinamas kaip teisingas ar neteisingas priklausomai nuo to, kokios iš yra jo pasekmės; elgesys tuo labiau teisingas, kuo daugiau gėrio ir kuo mažiau blogio jis atneša. Taigi konsekvencializmas bando suformuoti konkretaus elgesio vertinimo kriterijus, remiantis vien tik tam tikro pasirinkimo numatomų padarinių (iš čia kilęs ir pats metodo pavadinimas) analize. Proporcionalizmas, lyginant veiksmų vertę ir pasiektą gėrį, gilinamasi į gerų ir blogų padarinių proporcijas (iš čia kilęs ir pats metodo pavadinimas), atsižvelgiant į “didesnį gėrį” arba “mažesnį blogį”, įmanomą konkrečioje situacijoje. Remiantis šį metodu, žmogus turi numatyti, kas atsitiktų, jei jis atliktų tam tikrus veiksmus ir lygintų padarinius. Pagal konsekvencializmą ir proporcionalizmą atliekamas veiksmas, kurį tradicinė moralė laiko neleistinu (pavyzdžiui, nekalto žmogaus nužudymas), nėra moralinis blogis, jei siekiama gero tikslo ar atneša daugiau gėrio nei blogio. Pavyzdžiui, pateisinamas kontracepcijos naudojimas, siekiant ateityje išvengti aborto. Arba – pateisinamas tiesioginis abortas, siekiant apsaugoti moters sveikatą ir gyvybę, jei nėštumas gali pabloginti bendrą būklę moters, sergančios inkstų nepakankamumu ar turinčios širdies ydą. Taigi konsekvencializmas ir proporcionalizmas pateisina kaip morališkai gerą laisvai pasirenkamą elgesį, prieštaraujantį prigimtiniam įstatymui. Paneigiama taisyklė, kad negalima daryti bloga, kad išeitų į gera. Abi šios metodologijos nėra teisingos. Tik, remiantis anksčiau minėta personalistine metodologija (angl. prudential personalism) aprėpiamos ne tik visos galimos pasekmės, bet jos įvertinamos, atsižvelgiant į savęs realizavimą (kokį poveikį turi veikiančiam asmeniui, kuris savo veiksmais privalo siekti žmogiško tobulumo). Čia svarbu apibrėžti, kada užsimezga gyvybė, panaudojant visus galimus mokslinius ir antropologinius duomenis, taip pat tai, ką teologija ir filosofija gali pasakyti apie asmenį apibūdinančius kriterijus. Personalistas aborto pasekmes įvertins iš motinos ir vaiko pozicijų kaip dviejų unikalių individų ir kaip dalį visos žmonių bendruomenės. Pagaliau tai turi pasekmes ne tik motinai ar vaikui, bet ir visai bendruomenei. Todėl keliami ne utilitariniai klausimai, bet tokie kaip: kokiu tikslu aš turiu lytiškumo dovaną?, ar negimęs kūdikis yra Dievo dovana ir kokiu tikslu jis sukurtas?, kokiu tikslu mes esame socialinės būtybės, kurios jaučia potraukį rūpintis kitais, o taip pat ir moterimis, turinčiomis sunkumų nėštumo metu?, kokiu tikslu esame apdovanoti protu ir pasiekimais medicinoje – tam, kad išsaugotume gyvybę ar kad ją sunaikintume?, kokią įtaką mano sprendimas turi šiandienos kultūrai ir būsimoms kartoms? Šios teorijos atstovas pagal tikslus ir poreikius, nustatytus nežiūrint asmeninio pirmumo, ne pagal abstrakčius įstatymus, bet pagal įgimtą asmens orumą kaip individo ir kaip visuomenės nario įvertina visus veiksmus ir jų padarinius, kaip tai gali paveikti asmens gėrius ir visuomenę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!