Tautosakiniai ir kančios įvaizdžiai Salomėjos Nėries lyrikoje

Tautosakiniai/kančios įvaizdžiai Salomėjos Nėries lyrikoje

Salomėja Bačinskaitė-Bučienė arba kitaip Salomėja Nėris, kaip ir J. Aistis, A. Miškinis ar B. Brazdžionis, buvo antrosios neoromantikų kartos atstovė. Jiems būdinga sugretinti tradiciją ir modernumą, todėl neoromantikų poezijoje gausu pasakos elementų. Tad ne išimtis ir S. Nėries kūryba. Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio” buvo išleistas tik 1994 m. (praėjus keturiasdešimt devyneriems metams po poetės mirties). Eilėraščiai sukurti įvairiose vietose - Maskvoje, Ufoje, Penzoje. Šį rinkinį poetė vis taisydavo (kaip ir Maironis „Pavasario balsus”), eilėraščių sąrašai keitėsi. Tautosakiniai motyvai eilėraščiuose atsiskleidžia gamtos vaizdais. Dažnai minimi berželiai, kurie tarsi su širdgėla prisimenami poetei esant toli nuo tėvynės: „Palikit man tik beržą”, „Pro geltonus lapelius berželio”. Taip pat dažnas dangaus, paukščio vaizdavimas, tarsi parodantis S. Nėries laisvės siekį, troškimą ne tik sugrįžti į tėvynę, bet ir būti priimtai, laukiamai joje: „Tik gervių virtinės/ padangėmis girgsės”, „Saulele tekėtau,/ Žvaigždele žibėtau”. Pastebimi ir tautosakai būdingi deminutyvai: nameliai namučiai, dainelė, plunksnelės, avinėlis, kalneliai… Žinoma, randama ir Biblijos motyvų: „Gena, gena pikto dievo rykštė”(eilėraštis „Maironiui”), tačiau šie motyvai labiau išryškina poetės kaltės jausmą. Salomėjos Nėries lyrikoje kaltės ir atgailos (jie sukelia poetei didžiausią kančią) jausmo taip pat gausu. Remiantis rašytojos biografija, lengvai galime suprasti, kodėl. Viena iš priežasčių - Nėries patirti išgyvenimai traukiantis į Rusiją, skatinę skausmingus lyrinius apmąstymus, kita - tai, jog ji prisidėjo prie Lietuvos aneksijos įforminimo. Šie įvykiai vertė poetę gyventi su sąžinės graužatimi, todėl lyrinis subjektas taip pat patiria stiprią emocinę kančią: „Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj -/ Lyg žaizda, išdeginta žarijom”, „Ir tada, tada nepažinojau/ Aš tavęs, o širdgėla juodoji!” Šiuose brandžios kūrybos eilėraščiuose S. Nėries kuriami lyriniai subjektai labai artimi ir jai pačiai, jie atgailauja: „Tebūna jai atleista,/ Nes daug jinai mylėjo!”, jaučiasi nusipelnę tokios kančios: „tegu mano veidą/ bedildo kančia”, retoriniais klausimais domisi gimtaisiais namais: „Kaip ten gyvena motutė,/ Mylimas draugas, sesuo?”, „Kur gi ta upelė -/ Mano Širvinta?”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!