Tautinės mažumos Lietuvos visuomenėje: istorijos eigoje, šiais laikais

Tautinių mažumų padėtis vienoje ar kitoje šalyje yra svarbus rodiklis, parodantis demokratijos, kultūros lygį. Tautinių mažumų teisių apsauga padeda palaikyti politinį stabilumą valstybėje, kurti pilietinę visuomenę, išvengti konfliktų, įtampos. Su etninių grupių tarpusavio prisitaikymu, su daugumos ir mažumų santykiu susiję dauguma dalykų, lemiančių etninės problematikos aktualumą šių dienų Lietuvoje. Šiame darbe visų pirma pateiksiu „tautinių mažumų“ ir „etninių mažumų“ sąvokų sampratą, antroje dalyje bus gilinamasi į Lietuvos valstybės politiką tautinių mažumų atžvilgiu, toliau apžvelgsiu tautinių mažumų integracijos ypatumus, o pabaigoje pateiksiu apibendrinimą. Šiuolaikinėje, tarpukario bei ankstesniojoje Lietuvos visuomenėje išryškėja įvairios tautos, tačiau kaip ir kitų pasaulio valstybių, Lietuvos etninė kompozicija nuolat kinta. 1923 09 17 visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo įregistruotos 26 tautybės (1), o 2001 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 115 tautybių žmonės (7). Lietuvoje tautinių mažumų klausimas tapo itin aktualus po Pirmojo pasaulinio karo, kai visos naujai susikūrusios Vidurio ir Rytų valstybės, tame tarpe ir Lietuva, siekdamos tarptautinio pripažinimo, turėjo prisiimti įsipareigojimus dėl rasių, tautinių, religinių ir kalbinių mažumų apsaugos (4). N. Kasatkina teigia, jog tautine mažuma paprastai vadinama tam tikra rasinė arba etninė grupė. Tai fiksuojama ir knygoje „Paribio Lietuva“. Tačiau pažymima, jog pagal tarptautinę praktiką (susitarimų ir konvencijų terminologiją) sąvokos „etninė mažuma“ ir „tautinė mažuma“ skiriasi. Etninė grupė apibūdinama kaip tautinė bendrija, turinti kalbą, kultūrą ar bendras tradicijas ir neturinti savos istorinės valstybės. Tautinė mažuma – taip pat tautinė bendrija, turinti kalbą ar bendras tradicijas, tačiau gyvenanti ne savo tautos valstybėje (1). Remiantis tokiais apibrėžimais Lietuvoje tuomet, manau, būtų galima išskirti tik tris etnines grupes – totorius, romus ir karaimus. Vis tik literatūroje sąvokos „etninė mažuma“ ir „tautinė mažuma“dažniausiai vartojamos kaip sinonimai, todėl etninės grupės terminas pasirenkamas dėl universalesnės ir neutralesnės sampratos. Kadangi „mažumos“ terminas nurodo tam tikras išskirtines ypatybes (kalbą, religiją, tradicijas), atskirais atvejais socialinę priklausomybę, o tautiniai ypatumai nėra amžini ir absoliutūs – jie kinta istorijos bėgyje, tai ypatumų priežastys aiškinamos ekonominėmis, socialinėmis, kultūrinėmis, politinėmis istoriškai susiklosčiusiomis gyvenimo sąlygomis. Tautinių mažumų identiškumo puoselėjimas, jų integravimasis į valstybės visuomeninį, politinį ir kultūrinį gyvenimą yra vienas iš svarbiausių Lietuvos Vyriausybės politikos tikslų. Be to, valstybės požiūris į asmenis, priklausančius tautinėms, etninėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms, teisių ir laisvių joms suteikimas yra viena iš pagrindinių kiekvienos valstybės įsitvirtinimo tarptautinėje bendrijoje sąlygų (5). Lietuvoje tautinių mažumų teisės ir laisvės ne tik ginamos tarptautinius standartus atitinkančiais įstatymais, bet ir saugomos tarptautine teise, dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis. Nors pasak R. Motūzo geranoriškas Lietuvos valstybės požiūris į kitataučius savo piliečius žinomas jau nuo viduramžių, tačiau kaip kontrargumentą būtų galima pateikti Lietuvos valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 dieną, 73 ir 74 straipsnius, kuriuose tautinių mažumų kultūrinės nacionalinės savivaldos objektas apibūdinamas taip: „tautinės piliečių mažumos, kurios sudaro žymią piliečių dalį“. „Žymios piliečių dalies“ sąvoka nei Konstitucijoje, nei paprastame įstatyme niekada nebuvo atskleista (4). Todėl O. Ruželytė tai aiškina tuo, kad Lietuva, kaip ir kai kurios kitos valstybės, siekė apriboti bei sukomplikuoti tautinės mažumos sąvoką taip, kad jos teritorijoje nebūtų pripažinta esama nė viena mažuma ir todėl valstybė neturėtų tarptautinių įsipareigojimų, pagrįstų mažumų apsaugos režimu. Taigi ar galima teigti, jog lietuvių tauta buvo visuomet teigiamai nusiteikusi kitataučių atžvilgiu? Manau, kad tolerancija ir pagalba kitų tautų atstovams plačiai pripažįstama tol, kol apie ją kalbama abstrakčiai. Tik po Antrojo pasaulinio karo mažumų problema traktuojama nauju požiūriu. Tautinio Atgimimo judėjimas, prasidėjęs 1988 m., sudarė sąlygas naujam tautinės politikos etapui šalyje. Lietuva buvo pirmoji Vidurio ir Rytų Europos valstybė, 1989 m. priėmusi Tautinių mažumų įstatymą, pataisytą ir papildytą 1991 m. Buvo pritaikytas nulinis pilietybės įgyjimo variantas. Taigi Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo įgyti kone visi to pageidaujantys nuolatiniai šalies gyventojai nepriklausomai nuo jų tautybės (2). Vadinasi tai reiškė, jog suteikiamos vienodos ir lygios teisės. Iš esmės teisinės normos ir nediskriminacinė valstybės politika visoms tautinėms bendrijoms pripažįsta vienodas socialines galimybes ir įsipareigoja jų kultūrų lygiateisiškumo principui. Todėl galima teigti, kad pradiniame atkurto Lietuvos valstybingumo etape tautinių mažumų narių politinei integracijai buvo sukurtas juridinis pagrindas ir politinės prielaidos. O tai bylojo apie rimtus Lietuvos Respublikos ketinimus kurti demokratinę valstybę bei integruoti mažumas į Lietuvos ekonominį, politinį, kultūrinį gyvenimą. Nors visi Lietuvos piliečiai turi lygias leises ir vienodas sąlygas, skirtingų etninių grupių socialinė savijauta nevienoda - vieni mano pakilę, kiti – nukritę socialinės hierarchijos laiptais. Kadangi socialinė adaptacija dažnai suprantama kaip individo siekių, lūkesčių derinimas su jo galimybėmis ir visuomenės lūkesčiais bei reikalavimais, adaptacijos sunkumai ne visada yra tik individo problema, todėl apie adaptaciją turi būti sprendžiama ne tik pagal individų nuostatas, bet ir pagal socialinį kontekstą. N. Kasatkinos straipsnyje teigiama, jog visų pirma inegracija galima tik tada, kai tautinė mažuma įtraukta į daugumos socialinę visuomenę ir turi pakankamai ryškų tautinį kultūrinį identitetą. Mažumos įtraukimas į daugumos visuomenę vertinamas nacionalinių įstatymų, nusakančių tautinių mažumų teises, laisves ir pareigas, raida. Antra, pakankamai aiškiai atskirti du skirtingi adaptacijos veiksniai: socialinis ir kultūrinis (2). Tai atsispindi ir O. Ruželytės straipsnyje, kuriame pateikiamos bendrosios tautinių mažumų apsaugos priemonės, tradiciškai skirstomos į dvi rūšis: 1) priemonės siekiančios užkirsti kelia diskriminacijai, t.y. asmenų ar grupių teisėms paneigti arba apriboti dėl jų nacionalinių, etninių, kalbinių ar kitokių ypatumų ir 2) specialios priemonės, kuriomis siekiama suteikti specialias teises mažumų grupių nariams, kad būtų išsaugota jų gimtoji kalba, kultūra, religija, nacionalinis savitumas bei tradicijos ir garantuotas šių teisių įgyvendinimas (4). Lietuvoje tautinėms bendruomenėms suteiktos plačios gimtosios kalbos vartojimo, švietimo, kultūros teisės ir laisvės: teisė kurti ir išlaikyti savo organizacijas, teisė į kultūrinius ryšius su tėvynainiais ir kultūrinio paveldo puoselėjimą, teisė į švietimą ir informaciją gimtąja kalba. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi šias teises saugoti. Kodėl tuomet kyla mažumos asimiliacijos problema? Svetimoje bendruomenėje tautinė grupė, sąlygojama įvairių priežasčių, renkasi arba asimiliaciją su dominuojančia dauguma, arba siekia išlaikyti savąjį identitetą (3). Nors asimiliacija dažnai teisinama pastangomis suteikti asimiliuojamoms grupėms lygias teises ir pagerinti jų socialinį statusą, ji dažnai mažumoms sukelia psichologinę įtampą ir savigarbos praradimą, kai jos yra mokomos, kad jų tradicijos ir kultūra neturi jokios vertės ir jos reikia atsisakyti. N. Kasatkina teigia, jog asimiliacija Lietuvoje tarp tautinių mažumų nėra ryški. To priežastis ta, jog nemažai kitataučių ir jų šeimų į Lietuvą atvyko sovietiniais laikais, t.y. gyvena joje palyginti trumpai. Be to, gausiausios tautinės mažumos – lenkai ir rusai – nuolat teikia pirmenybę savo kultūriniam palikimui (2). Tačiau tam iš dalies būtų galima prieštarauti remiantis V. Leonavičiaus straipsniu, kurieme teigiamas, jog duomenis vertinant socialinio konstravimo požiūriu matyti, kad tautinės grupės turi nevienodą tautinį įsisąmoninimą, nes nevienodai yra atsiribojusios viena nuo kitos. Šia prasme dauguma rusų neturėtų jausti kalbinės segregacijos, nes 72 procentai lietuvių su jais kalba rusiškai. Rusai labiau linkę bendrauti ir tuoktis su kitataučiais. Apie 22 procentus lenkų tapatina save su lietuvių tauta (3). Tai tik įrodo lenkų ir rusų pozityvų požiūrį į asimiliaciją. Apskritai, Lietuvos valstybė nėra suinteresuota asimiliuoti tautines mažumas, nes tai būtų žalinga ir pačiai valstybei. Kaip rodo pavyzdžiai pasaulyje, nutautėję, praradę savo istorines šaknis asmenys netampa ir gyvenamosios šalies kultūros ugdytojais, o greičiau virsta marginalais (6). Vis tik statistiniai duomenys rodo, kad daugeliu atveju daugumos – mažumos socialiniai santykiai yra tam tikras segregacijos, asimiliacijos ir integracijos rinkinys. Apibendrinant galima teigti, jog Europos, tame tarpe ir Lietuvos istorija liudija, kad tautinių mažumų grupės yra dažnas įtampos bei konfliktų šaltinis valsybės viduje ir tarp valstybių. Taigi ypatingas vaidmuo harmonizuojant daugumos ir mažumų santykius tenka valstybei, kuriai turi rūpėti piliečių lojalumas ir šalies stabilumas. Nors tautinės mažumos kaip valstybės piliečių grupės dėl savo specifinių bruožų turi teisę į specialią apsaugą valstybėje kurioje jos gyvena, vis tik etninių procesų pokyčiai vyksta ne tik juridiškai apibrėžtų santykių ar formaliai įtvirtintų teisių lygmeniu. Sutvarkyta juridinė bazė nesąlygoja pilnos socialinių procesų darnos, todėl svarbu svarstyti ne tik politinės sistemos, bet ir socialinės bei kultūrinės raidos klausimus. Svarbu suvokti, kad etniniai procesai – šiuolaikinės demokratinės visuomenės gyvenimo dalis. Todėl teigiamas daugumos ir mažumų santykių harmonizavimo veiksnys turėtų būti pilietinės atsakomybės reikalas. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Kasatkina N. Rusai Lietuvos valstybėje: etninio identiteto istorinė perspektyva // Paribio Lietuva. Vilnius, 1996. p. 185 – 186. 2. Kasatkina N. Tautinių mažumų integracijos galimybės // Lietuvos socialinės panoramos kontūrai. Vilnius, 1998. p. 186 – 195. 3. Leonavičius V. Tautinės mažumos ir emigrantų identiteto orientacijos // Šiuolaikinio socialinio diskurso analizė. Vilnius, 1997. p. 67 – 69, 75. 4. Ruželytė O. Tautinių mažumų teisės Lietuvos Respublikoje // Lietuvos rytai. Vilnius, 1993. p. 299 – 312. 5. Motūzas R. Tautinių mažumų teisių užtikrinimas Lietuvoje, vykdant Europos Tarybos konvencijų reikalavimus. Iš Europos tarybos informavimo biuras [interaktyvus]. [žiūrėta 2005 04 30]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!