Tarpukario Lietuvos neoromantikų kūrybos bruožai

Tarpukario Lietuvos neoromantikų kūrybos bruožai XIX a. pab. – XX a. pradž. tebevykstant lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui Rusijos imperijoje pradėjo rastis pirmieji lietuvių rašytojai neoromantikai, tokie kaip V.Krėvė, Šatrijos Ragana ir kiti, savo kūryboje siekę išreikšti tautos dvasią, sukurti savitą tautos stilių. 1918 metais atkūrus nepriklausomybę prasidėjo jau kitas lietuvių literatūros vystymosi etapas kai ji jau galėjo plėtotis laisvės sąlygomis. Tarpukariu lietuvių literatūrą greitai pasiekdavo įvairios Vakarų Europos meno srovės kaip ekspresionizmas, futurizmas ir kitos. Bet nepaisant to buvo grįžtama prie tradicijų – XXa. 4 dešimtmetyje iškilo nauja, II-oji neoromantikų karta, kuriai yra priskiriami poetai Jonas Aistis, Salomėja Neris, Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis. Šių neoromantikų lyrika ir dabar yra įvardijama, kaip tarpukario Lietuvos literatūros viršūnė, nes visi minėtieji poetai išskyrus Antaną Miškinį buvo apdovanoti Valstybinėmis literatūrinėmis premijomis. Taigi šiandien aš jums paruošusi pristatyti Tarpukario Lietuvos neoromantikų pagrindines kūrybos ypatybes, kurios vienija šios poetus. Taigi pirmoji neoromantikus vienijantis kūrybos bruožas būtų išpažintinis kalbėjimas, kuris buvo priešprieša manifestaciniam eilėraščiui, kuriame buvo išreiškiami visuomenei rūpimi dalykai, skirti garsiam skaitymui. Tuo tarpu neoromantikų poezija – intymi, ja jie išpažįsta savo jausmus, abejones ir skaitydamas jų eilėraščius gali pajausti, jog jie adresuojami tarsi sau, ar artimam žmogui. Iš romantizmo neoromantizmas be abejo paveldėjo pagrindinį bruožą - jausmų pasaulį laikyti vienu iš svarbiausių. Tik priešdėlis neo- nurodo, jog neoromantizmas buvo paveiktas ir kitų moderniųjų meno stilių bei moderniojo gyvenimo būdo, kuris atsispindėdavo neoromantikų kūryboje. Jeigu I neoromantikų karta, savo kūriniuose kaip pagrindines vertybes kėlė tautines, tai antroji karta buvo žymiai individualesnė ir linkusi pirmiausia išreikšti savo dvasinius išgyvenimus, meilės, jaunystės ir kūrybos potyrius. Geriausius intymaus kalbėjimo pavyzdžius mes galėtume rasti Jono Aisčio ir Salomėjos Neries kūryboje. Jonas Aistis kūrė eleginio tipo eilėraščius, kuriuose dominuodavo lyrinio subjekto skausmas ir kančia. Kaip pavyzdys iliustruojantis mano tezę galėtų būti Aisčio eilėraščio ,,Man tave” ištrauka: Kaip pavasaris atkiunta Ašen atkiutau Man tave čia Dievas siuntė Tik mane ne tau! Arba ir kitos eilės: Ak, kaip gera man Kai žinau, kad laimės visiškai nebėra! Gal susuks ji protą po bankroto pirkliui... Kaip atskirt pasaulį nuo Romos galeros Kur esmi prikaltas prie nevilties irklo? Taigi Jono Aisčio lyrika išties atspindi neoromantikams būdingą liūdesį, ilgesį. To tarpu Salomėjos Neries išpažintinėje lyrikoje, ypač ankstyvojoje, galime atrasti ir maksimalistinę pasaulėžiūrą, kurioje reiškiasi iš vidaus kylanti meilė pasauliui, tai matyti kad ir jos eilėraštyje ,,Gyvenimo giesmė”, kurioje lyrinis subjektas teigia, jog jis ,,myli gyvenimą – jauną, ugningą'' ir sako jog jei jo ,,burtus pakeistų Rojum/Tai būtų ilgu, ilgų jam be jų’’. Vėliau eilėraščių tematikai keičiantis atsirado ir kiti Salomėjos Neries eilėraščiai, tokie kaip ,,Be bažnyčios’’, kuriame tarsi kalbama ypač apie poetės laikmečiui nederamą meilės ryšį ar kitas pavyzdys eilėraštis ,,Nepažįstamai draugei’’, kurioje lyrinis ,,aš'' prisipažįsta draugei, jog ji nežinanti kaip ,,ji į nuodemes yra palinkus”ir ,,gyventi lig šiol neišmokus''. Apskritai būtų galima teigti, jog Salomėjos Neries lyrika yra labai autobiografiška, todėl ją galima laikyti išpažintine. Antrasis neoromantikus vienijantis kūrybos bruožas būtų tautosakiškumas ir iš jo kylantis eilėse atsispindintys liaudies dainų motyvai, pasakiškumas. Tai pasirodo keliais aspektais. Visų pirma poezijoje susiduriame su įprastais lietuvių liaudies pasakų personažais (laumėmis, raganomis, našlaitėmis, karalaitėmis ir pnš.). Kuriamas eilėraštis – pasaka. Kaip pavyzdį būtų galima pateikti visiems nuo vaikystės gerai žinomą S. Neries eilėraštį ,,Senelės pasaka’’. Pagaliau ir pati poezija yra suvokiama kaip kažkokios naujos tikrovės kūrimas. Ta nauja tikrovė paneigia kasdienybę ir atveria kelią žodžių sukurtam stebuklui. Neoromantikų kūryboje yra dažnas žmogaus būsenos ir gamtos paralelizmas, kuris dažnas ir liaudies dainose. Pavyzdžiai iš eilių - ,,Stovi klevas, liūdnumo kaip aš’’, - A. Miškinis, ,,Mūsų dienos kaip šventė,/ Kaip žydėjimas vyšnios’’, - Nėris; ,,Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, Per pasaulį keliauja žmogus – Bernardas Braždžionis. Taigi gamta neoromantikams tokiu būdu tampa kaip fonas, jų lyrinių subjektų išgyvenimams. Trečiasis neoromantikus vienijantis bruožas – kitaip reiškiama meilė tėvynei. Nors šie lyrikai pirmučiausiai akcentuoja individo laisvę ir jo jausmus savo kūryboje, tačiau patriotinė tematika ir tarp jų išlieka svarbi. Ji ne ,,šaukianti” ir būrianti žmones bendram tikslui, darbui tėvynės labui, kaip tarkim Vinco Kudirkos eilės, ar eilės, kviečiančios ginti kraštą nuo svetimšalių. Ji išreikšta konkrečiai vietai, detalei. Pavyzdžiui, Aisčiui tėvynė – tai gimtųjų vietų peizažas, aprašomas jo eilėraštyje ,,Peizažas”. Be to meilė tėvynei reiškiasi be patoso – vargas ir skurdas yra ne vieno patriotinio neoromantikų eilėraščio motyvas, pavyzdžiui ,,Iš vargo, gintaro tėvyne,/Iš vargo, o rūtų šalie,/Pašoksi – taip viename iš savo eilėraščių rašė A. Miškinis. Paskutinis esminis neoromantikų kūrybos bruožas kurį noriu trumpai paminėti, būtų susijęs su Europoje XXa. I. pusėje paplitusiomis katastrofizmo nuojautomis. Bene akivaizdžiausiai ja įkūnijo neoromantikų mėgstamas žodis ,,agonija”, trapumo, rudens motyvai.Visa tai susiję su modernaus žmogaus savivoka.Istorinių kataklizmų akivaizdoje (antrojo pasaulinio karo grėsmė buvo gana akivaizdi) žmogus pradėjo abejoti pasaulio tvarkos teisingumu. Bene ryškiausiai katastrofinės tendencijos atsiskleidė Braždžionio poezijoje. Jo eilėraštyje istorijai pranašaujama ateitis primena pasaulio pabaigą. Pavyzdys – ištrauka iš kūrinio ,,Ženklų psalmė”: Grius valdžios kaip blankus šešėlis, keisis kabinetai, Ir milijonų bankai bankrutuos, Užges Elektra Lyverpuly, Bostone, užges Maskvoj Patamsy tautos nematys tautos. Taigi apibendrinant tarpukario Lietuvos neoromantikų kūrybą, galima būtų pasakyti, jog pagrindiniai bruožai, vienijantis populiarius tuo metu poetus būtų individualizmas, laisvė, kuri reiškėsi atviru jausmu išsakymu, išpažintiniais posmais. Taip pat neoromantikai nenusigręžė nuo tautosakinės tematikos ir plačiai savo kūriniuose naudojosi liaudies pasakų ir dainų motyvais. Patriotiškumas reiškėsi santūriau nei pirmosios neoromantikų kartos kūriniuose, eilėse mes galime įžvelgti ir tuometinės Lietuvos problemų matymą, tėvynė yra mylima ir vylimąsi jai geresnės ateities. Ir galiausiai visos Europos, kaip ir Lietuvos neaplenkusios katastrofizmo idėjos, artėjančio karo nuotaikos, taip pat paliko savo ženklus kai kurių neoromantikų kūryboje. Dėkoju už dėmesį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!