Tarptautinės viešosios teisės egzamino konspektas

l bilietas I .T. T-es samprata ir ypatybes. Senovės romėnai sakydavo.ten kur visuomenė,ten ir teisė.Todel atsiradus visuomenei idkilo poreikis reglamentuoti visuomenės nari0 santykius.atsiradus valstybėms-valstybi0 santykius.Pirmasis termina"tarptautinė teisė"pavartojo angle filosofas Dperamas Bentamas 18a. pabaigoje.lki to laiko naudotas Iotyni6kas terminas ius gentium (taute teisė).Po to dar buvo vartojamas terminas teisė tarp taute. T.T-je yra du vystymosi etapai: l .Klasikinė T.T-se (nuo 1645-1918m.).Ėia svarbia vieta vaidino olande mokslininkas Hugo Grocijus.kuris iSleido 3 T.T-ės knygas"Karas ir taikos teisė".Padėjo pagrindus T. jūra teisei. Jis buvo T.T-ės tėvu. 2.t)iuolaikinė T.T-sė. Nuo 1919m. siejama su tarptautinėmis organizacijomis.Taut0 Sąjungos alcurimu koordinaliai keičiasi T.T-sė: a)T.T-sė tampa taikos teise b)keiėiasi T.T-ės subjekte ratas-svarbia vieta ubima tarptautinės organizacijos.Ja vaidmuo nuolat stiprėja. c)T.T-sė ypač rūpinasi bmogaus teisemisJos dėka individas i5 dalies tampa T.T-es subjektu. d)T.T-sė stengiasi ubtikrinti T.T-es subjekte bendradarbiavimą sprendpiant globalines.regionines problemas. Lyginant tarptautinas teisa; su nacionaline teise pastebimos dios ypatybes: 1)T.T. turi savo reguliavimo dalyka-tai tarptautiniai santykiai.o nacionalinės teisės reguliavimo dalykas-santykiai susiklosią? v-bės viduje. T.T. jokiu būdu negali reglamentuoti santyki0,kurie priklauso v-bi0 vidaus kompetencijai. Vienas ič pagrindinio T.T. principe* yra nesikidimas a v-bės vidaus reikalus principas. 2)T.T-je reglamentuojami santykiai tarp T.T-es subjekte. T.T-es subjektai 19a. buvo tik v-bės,tuo tarpu Šiuolaikinėje T.T-je subjekte ratas idsiplėtė (subjektai-v-bės,tarptautinės_ organizacijos.tautos siekianėios neprildausomybes.laisvieji miestai ir id dalies fiziniai asmenys). 3)T. T-je nėra institucijos,kuri kurte T.T-es normas.T.T-ės normos egzistuoja. Rusa prof. Grigorijus Tunkinas sukūrė teorija,kurios pagrindu aidkinamos T.T-es norma atsiradirnas.Bi eorija,tai v-bi0 derinimo teorija. Būtent v-bės kaip pagrindinis teises subjektas ir kuria T.T-es normas. Kada pasiekiamas konsensumas ir valia sutampa.tada atsiranda T.T-es norma. 4)T.T-je nėra aidkios prievartos. T.T-ės normos yra uptikrinamos specialiomis priemonėmis.Poveikio priemonės: Retorsija-tai atsakomoji priemonė,kada v-be imasi veiksmo atsakydama a kt v-bės nedraugiškus veiksmus(pvz: diplomatinio santykiu nutraukimu) Represaliia-tai atsakomosios priemones,kada v-bė reaguoja, ne a draugiškus veiksmus.o a teisės papeidima atsakydama a kt. v-bės teisės papeidima. Retorsija turi būti siejama su proporcingumu.(pvz: viena v-bė nacionalizavo kitos piliečio turtą, tai tata irgi nacionalizavo) Sankcijos-yra suteikta teisė kai kurioms institucijoms taikyti sankcijas.Tokia teisa: turi Saugumo Taryba. Bet gali taikyti ir kt. institucijos. 5) T.T-se nėra prievartos teisė ir tai nėra subordinacinio pobudbio teisė. T.T-se yra koordinacinio pobudbio. Gaklima pasakytijog T.T-sė v-bei net leidbia pasirinkti pripapinti T.T-sės norma ar ne. T.T-es normos pripabastarnos laisvanoriškai. T.T-ės definicija turi būti formuojama,atsibvelgiant a T.T-ės ypatybes. T.T-sė-tai sutarimą ir paprotinio tarptautinės teisės norm0 sistema,reglamentuojanėi0 tarptautinius santykius tarp T.T-ės subjekte.atsirandanėi0 valstybi0 vali0 derinimo procese nonn0,kuri0 laikymasis užtikrinamas specialiomis poveikio priemonėmis. 2. V-bes siena ir jos tepimas Su v-bės teritorija tiesiogiai susijusios v-bės sienos. V-bės sienos klausimai reguliuojami tiek T. T-es normomis.tiek nacionalines teises akte pagalba. LR V-bės sienos ast, priimtas 1992 06 25. Jame nurodoma, kad v-bės siena,yra linija ir čia linija einantis vertikalus pavir3ius,apibrebiantis LR teritorijos Sausumos,vanden0,bemės gelmia (bemes gelmės gali priklausyti sausumos arba vandens teritorijai),oro erdves ribas. Ast 3 str. nurodoma,kad v-bės siena eina: l)sausumoje-Iinija,einanėia per tarptautine sutartimi nustatytus tadkus .2)juroje-linija.ribojanėia teritormas jūra 3)upese-laivybinėje-per giliausia vieta; nelaivybinėje-per upes vidura. Valstybės sienos nustatymas jungia dvi stadijas: Delimitaciia-tai v-bės sienos nustatymas,nustatant ja bei apraSant tarptautinėje sutartyje ir kartu papymint siena pernėlapiuose.Delerninuojant v-bes sienas paprastai remiamasi teritorijos geografinėmis ypatybėmis. Kai kada sienos nustatomos remiantis geometrija(Afrikoje). Kokio mastelio pemelapyje bus pravesta delimitacija,fai v-bi0 susitarimo reikalas. Demarkacija-lai sienos nustatymas,pabymint ja specialiais penkiais. V-bės sienos rėbimas tai yra: 1)v-bės sienos perėjimo tvarka.V-bės siena sausumoje galima kirsti tik per pasienio punktus.Tuose punktuose asmenys,perkirsdami v-bės sienš,privalo pateikti pasus arba atitinkamus dokumentus.Remiantis tarptautine sutartimi su gretima v-be gali būti suteikta supaprastinta teisė kirsti v-bės siena.LR v-bės sienos apsaugos ast. atvirtina taikaus plaukimo teisas per LR teritorina; jūra.Plaukimas taikus jei nesukelia grėsmės taikai,LR saugumui ir vieSajai tvarkai. Draudpiami visi veiksmai nesusijas su taikiu plaukimu.Taikus plaukimas turi būti greitas,atliekamas nesustojant,o povandeniniai laivai turi plaukti pavirdiuje.LR ast. leidėjas karo laivams idkelia reikalavimą turėti leidimą taikaus plaukimo teisei.Karo laivas norėdamas aplaukti a Klaipėdos uosta.pried 30 dien0 turi kreiptis a Ubsienio reikalą ministerija,praSydamas leidimo. 2)v-bes sienos prekia pervedimas per v-bi0 siena.Pasienio kontrolės postuose turi būti pateikiami atitinkami dokumentai,deklaracijos. Pasienio kontrolės postuose veikia ir muitinės tarnyba. Per LR v-bės siena draudbiama gabenti branduolini ginklą ar bet koka masinio naikinimo ginklą. 3)v-bes sienos apsauga. Pasienio apsauga vykdo sienos apsaugos tarnyba. Ubtikrinant sienos apsauga yra nustatomas specialus pasienio teisinis ruobas. jis galioja pasienio niobe ir teritorinėje jūroje. Pasienio ruobas gali būti nustatytas iki 5 km. pločio a LR teritorijos giluma nuo v-bes sienos.pasienio ruopo ribas tvirtina Vyriausybė Vidaus reikale ministro teikimu.Pasienio ruopo ribos bymimos įspėjamaisiais penkiais. Egzistuoja specifinė tvarka vidaus vandenyse,kurdi0 mariosejūra vidaus vandenyse.I6plaukti pvejoti galima tik gavus v-bės sienos apsaugos tarnybos leidimą.Pasienio niobe iSskiriama pasienio juosta,kurios plotis ne mapesnis kaip 5 m. a LR teritorijos giluma.Jokia veikla Šioje juostoje negalima.Tam kad ubtikrinti v-bės sienos apsauga ir visa pirma smulkius ginėus tarp v-bi0 yra skiriami v-bes sienos įgaliotiniai. 4)v-bes sienos tvarkymas ^3.T.T-esdaltiniai ,Teises teorijoje teises Šaltiniai skirstomi: 1. pagrindiniai: a) tarptautinės sutartys b) tarptautiniai papročiai 2. pagalbiniai (JTO rezoliucijos, Tarptautinio teismo sprendimai ir 1.1) Teisės Šaltinis T.T-ės literatūroje suprantamas 3 prasmėmis: l)materialine prasme(tai veiksmai.faktoriai.kurie sąlygoja teisės normos atsiradima,teisės normos mrina.Pvz:ekonomika,finansai politika) 2)formos prasme(kokioje formoje atvirtinamos tarptautinės teisės normos. Pvz:teisės norma aktuose,precedentas,paproėiai) 3)papintine prasme tai T. T-ės, doktrina. Pvz: vadovėliai,straipsniai,desertacijos) JTO tarptautinio'Statuto 38 str. : Tarptautinis teisinas nagrinėdamas ginėus vadovaujasi:!.tarptautinėmis sutartinus; 2.teisiniais papročiais kaip visuotiniais praktikos Šaltiniais; 3. progresyviausia mokslininką tarptautinės teisės doktrina; 4. civilizuoto taute bendraisiais teisės principais; 5) teismo sprendimais. 2 bilietas 1. T. T-es subjekto sąvoka ir rūdys. ,—. Teisės subjekto problema keliama tiek teisės teorijoje,tiek ir T. T-ės doktrinoje.teiginiai apie teises subjektą teisės f j j teorijoje id esmės gali būti taikomi ir T. T-je, teigia D. Feldmanas.Teises subjektai turi: l)teisnuma-turi ar ateityje. l*y gali turėti teises ir pareigas; 2) veiksnuma-gebėjimas savo veiksmais agyti teises ir pareigas. ^ Yra dvi kategorijos, kalbant apie teisės subjekta:"teises subjektas"(tai abstrakti sąvoka) ir "teisinte santyki0 subjektas"(konkreti sąvoka). Tarptautinės teisės subjektu gali būti asmenys.turintys tarptautine teises ir pareigas,o taip pat galintys apginti savo teises ir pareigas.Tokiais asmenimis yra: ^#3 J /*3«./.«_&_*> 1^>^V> L Valstybes. Ji kaip tarptautinis teisės subjektas turi turėti: a)nuolatinius gyventojus. V-bė turi turėti stabilia visuomene. V-bė suvokiama kaip nacionalinė organizacija. Stabili visuomenė turi būti valdoma,paklusti valdbiai.V-bės stabilumą ubtikrina pilietybės institutas b)apibrebta teritorija. V-bės teritorija-bemes rutulio dalis,kurioje taikomas suverenitetas ir kurios ribas nustato v-bės siena. c)vyriausyba5. Vietoj termino vyriausybė tikslingiau sakyti valdbia. Valdbia turi turėti grandis,institucijas. Ji turi būti efektyvi, agyvendinanti tarptautines sutartis. d)galejima ubmegzti santykius su kt. valstybėmis.5is popymis traktuojamas kaip 'V-bės tarptautinis gyvybingumas" tai yra valstybingumo pasekmė, bet tai nėra sąlyga kaip subjektui. 2.Tarpvyriausybinės orgaDizaci.os.Tai idvestiniai subjektai. J0 kaip subjekte pagrindą nustato v-bes, ir tai daro tarptautinės sutarties pagalba.,nurodydamos atitinkamas veiklos kryptis,struktūra,teises ir pareigas. 3.Tautos.siekianėios nepriklausomybes. Vienas id pagrindini0 T. T-ės jSf»cip0-laisvanoridkas tautos apsisprendimas.Tautos,kaip subjekto pagrindas-tautos suverenitetas-tautos galimybe laisvanoriškai apsispraesti turėti savo kalba, kuItūra,paproeius,religija.Tik tauta turinti atstovaujamąsias institucijas.per kurias gali būti personifikuojama tautos valia siekti nepriklausomybės, gali būti T.T-es subjektu. Tautine mapuma neturi politiniuo suvereniteto ir teisės sukurti v-bae. Bet tam tikroje srityje ir tautinės mabumos gali būti T. T-es subjektu. 4.Laisvieji miestai, tai specifinis tarptautinės teisės subjektas.Taėiau atskira miestą padėtis gali būti neaidki(pvz:Berlynas,Vatikanas,KJaipeda).Sutartis daro miestą T. T-es subjektu. Laikui bėgant sutartis pasibaigia ir miestas tampa T. T-es subjekto-valstybės dalimi. 5.15 dalies fiziniai asmenys.Lietuva. pasiradhisi žmogaus teisi0 apsaugos konvencijajnlieeiai agyjo teisa? kreiptis a Tarptautiną žmogaus teisia teismą. Be to asmuo gali būti tarptautinės atsakomybes subjektufNiumbergo ir Japonijos kariniai tribunolai). * 2.Diplomate privilegijos ir imunitetai. Diplomatai-tai asmeoys,turintys diplomatini ranga,dirbanrys pagal diplomatinės tarnybos sutarta.Saradas diplomatei imunitete atvirtintas Vienos konvencijoje. 1) asmens neliečiamybės imunitetas:Diplomatas negali būti aredtuotas ar kokia nors kita forma sulaikytas. Vienos konvencijos 29 str. nurodyta,kad diplomato asmeniui turi būti rodoma pagarba. V-be apareigota jo asmena apsaugoti nuo bet kokia kėsinimąsi a jo laisvs,oruma. Diplomatas gali būti paskelbtas persona non grata. vienos konvencija nereikalauja pateikti arodym0,kad diplomatas papeide astatymus. 2) atleidimas auo jurisdikcijose) baudpiamosiosįatviitintas besalygidkas imunitetas nuo baudb. jurisdikcijos. Diplomatas negali bfiti nuteistas,ir net negali būti priveistas būti liudytoju.) b) administracines (pabeidus kelia eismo taisykles diplomatui negali būti taikoma bauda).Tik 1995 m. priimta URM ir VRM instrukcija,leidbianti sustabdyti madinas su diplomatiniais numeriais.c) civilines (kai kuria v-bi0 ast. draudpia diplomatams ubsiiminėti komercine ir ūkine veikla(LR))Dip!omatas jeigu veikia kaip privatus asmuo,niekada nuo civilinės atsakomybes neatleidžiamas. Visi apimti imunitetai ir privilegijos taikomi vadovui ir asmerums,turintiems diplomatinius rangus, kitiems darbuotojams ir Šeimos nariams tai susitarimo reikalas.Administraciniam - techniniam personalui taikomas imunitetas,atleidbiantis nuo baudb. jurisdikcijos,neleidbiantis asmens suimti.kai jie atlieka darbines funkcijas. 3) Privačios rezidencijos nelieeiamybe(negali būti daroma krata,nelieėiamas diplomatei turtas, dokumentai ir t.t) 4) Diplomatai naudojasi ir fiksaliniu imunitetu. Jie atleidbiami nuo mokesčig. Parduotuvėse nemokamas PVM. Jie nemoka muito mokeseiojei aveba daiktus skirtus asmeniniam naudojimui. Bet jei yra pagrindo atarti, kad diplomatas pajpeidpia v-bes ast.diplomato bagabas gali būti patikrintas 5) Diplomatui netaikytinos pareigosipriverėiamieji darbaijcaro prievole. Kai buvo leista LR piliečiams asigyti daimamuosius ginklus.diplomatines atstovybes prade leisti ir joms asivepti ginklus. 994 m. priimtas LR V nutarimas, kuris leido diplomatams ir konsulo vadovams asivepti ginklus saviginai(tik pistoletus ir revolverius, kurie smogiamoji galia ne daugiau kaip 250). 3. Ekstradicijos sąvoka ir principai. 1957m. Konvencijoje dėl ekstradicijos. Jos apibrebimas:konvencija sudarančios dalys,vadovaudamosios konvencijoje nustatytomis taisyklėmis,asipareigoja perduoti viena kitai asmenis,kuriems pradaneios dalies kompetetinga valdpia kelia byla arba kurie minėta dalis reikalaujajcad bute avykdyti nuosprenda arba tuos asmenis sulaikyti.Taigi trumpiau sakant,ekstradicija-tai iddavimas asmen0,kurie yra atariami padarius nusikaltima,su tikslu tuos asmenis nubausti. Ub kokius nusikaltimus asmuo gali būti idduotas? Tarptautinės teisės praktikoje buvo naudojamos 3 sistemos: 1) ankstyvose sutartyse pateikdavo nusikaltime! šarada; 2) nevardinti nusikaltimus, o nurodyti kriterij0 ub kokius nusiklatimus bus idduotas(kriterijus~laisvės atėmimo trukme.Pvz:LR idduodama ub nusikaltimus,ub kuriuos taikomas laisvės atėmimas l ir daugiau meto, o ET - 6 men.) 3) ir idvardina ir nustato taisykles; Teisiniais iddavimo pagrindais gali būti tarptautinės sutartys, nacionaliniai astjbei abipusidkumo principas. Iddavimo sąlygos: 1) idduodamos ub veikas,kurios pripapastamos nusikaltimais; 2) asmuo gali būti idduolas tik u|) nusikallimus,kuriuos numato abieja v-bi0 baudb. kodeksai(ub finansinius nusikaltimus ekstradicijos galima reikalauti tik tada.kai kitos dalies ast. numato tokio pobudbio nusikaltimą) 3)idduodamas asmuo gali būti teisiamas tik tik ub ta nusikaltimą, ub kurą jis buvo idduotas(asmenys ub politinius nusikaltimus nėra idduodami) 4) asmeniui,kuris yra idduodamas negali būti taikoma mirties bausmėje! v-beje,kuri idduoda asmena,mirties bausme nėra taikoma. Asmenys neidduodami diais atvejais: 1) savos v-bes piliečiai; 2)neidduodami asmenys dėl politinio nusikaltimą ir privataus kaltinimo bylose; 3) jeigu asmenys padare nusikalytima v-beje id kurios pradoma idduoti 4) jeigu yra suėjusi senatis; 5)jeigu yra idteisinamasis teismo nuosprendis ub veika,ub kuria prado idduoti; 6)asmenys jau atliko bausma; ub ta veika. LR dėl ekstradicijos yra ^vardintos institucijos,kurios da klausima sprendbia: Generaline prokuratura,Teisingumo ministerija. Kada prado idduoti kelios valstybės reik atsibvelgti a diuos faktorius: laiko bei koks v-bes interesas. Derybos dėl asmens iddavimo agyvendinamos diplomatiniais kanalais ar per oficialias institucijas. 3. bilietas 1. Tarptautinės teisės sistema. Yra skiriamos 3 savarankiškos teisės šakos : 1. Nacionalinė teises sitema 2. Tarptautinė teisės sitema 3. ES teisės sitema. (Akehurst, Malanczuk, Vadapalas) skiria: Bendroji tarpt teisė - tai normos ir principai, galiojantys daugelyje valstybių paprotinės tarpt, teisė arba daugiašalių sutarčių pagrindu. Tokioms normoms ir principams tapus privalomais visoms valstybėms, tai paprastai vadinama "universalia tarptautine teise". Bendroji tarpt, teisė išplaukia pirmiausia iŠ universalaus pobūdžio papročių ar universalių konvencijų ir įtvirtina visuotinai pripažintas tarpt. t. normas, lūs cogens normos, pvz., yra bendrosios tarpt, teisės dalis. Tai, kad tam tikra taisykle yra bendrosios tarpt, teisės dalis, yra aišku iŠ to, kad ši norma tvirtinta visuotinėje tarpt t. praktikoje įvairiose jos formose ; universaliose ar partikuliarinėse sutartyse, tarpt organizacijų rezoliucijose, vienašaliuose valstybių pareiškimuose ir kt. Nei viena valstybė negali pareikšti, kad ji paklūsta vienoms ir nepaklūsta kitoms bendrosios tarp. teisės normoms. Faktas, kad tam- tikta paprotinės teisės norma įtvirtinta tarptautinėje sutartyje, yra svarbus argumentas'pripažinti, kad ši norma yra bendrosios tarpt t norma. Bendrosios tarpt, teisės dalimi pirmiausia yra tarpt teisės principai, kurie pagal savo pobūdį yr bendriausios normos, nustatančios valstybių tarpusavio santykių pagrindus (galima pavardinti bendruosius tarpti, principus). Didelė dalis bendrosios tarpt teisės normų nustato ypatingo pobūdžio įsipareigojimus : taip vadinamus ergą omnes įsipareigojimai (įsipareigojimai visų atžvilgiu). Šie įsipareigojimai išplaukia iš pvz., agresijos aktų ir genocido draudimo, iŠ principų, liečiančių pagr. žmogaus teises. , . ' Regioninė tarpt, teisė - taikoma santykiams tarp tam tikros grupės valstybių, pvz., ES teisė. "Partikuliarinė teisė"- terminas naudojamas apibrėžti taisyklėms, privalomoms santykiuose tik tarp dviejų ar kelių valstybių. Dvišaliai įsipareigojimai yra svarbiausia parikuliarinės terp.t dalis. Tačiau šiurkščių, sistemingų ir masinių žmogaus teisių pažeidimų atvejais yra įtraukiamos ir kitos valstybės, o tai jau neapsirioboja dviejų valstybių reikalu ir tuomet bet kuri kita valstybė įgauna teisę reikalauti tokių pažeidimų nutraukimo, kaltų asmenų nubaudimo. Išskiriama viešoji tarpt teisė ir privatinė tarpt teisė. Viešoji tarpt teisė reguliuoja pirmiausia, tarpvalstybinius santykius arba santykius, kurie vienaip ar kitaip yra tarpt politikos išraiška. Jie neturi privatinio pobūdžio. ' Tarpt, privatinę teisę sudaro normos, reguliuojančios santykius taip atskTnį valstybių privatinės teisės subjektų, taip vadinamus santykius su užsienio elementu (kai kontrahentas yra užsienio pilietis ar juridinis asmuo, kontraktas sudarytas užsienyje ir tt.) Šios normos dažniausiai tiesiogiai nereguliuoja panašių santykių, o padaro tam tikras nuorodas į tai, kokios valst. teisė reguliuoja šį santykį, kokios valst. teismas kompetetingas spręsti Šį ginčą ir 1.1. Nors šias koiizines normas nustato kiekvienos valst. vidaus teisė ir dažniausiai manomą, kad tarpt, privatinė teisė yra sudėtinė kiekvienos valst. vidaus teisės dalis, tarpt, privatinės teisės normos nuolat unifikuojamos tarpt, sutarčių pagalba. (Kūris) Visuotinai pripažintos tarpt teisės sistemos nėra. Teises sistema - teisės normų klasifikavimo, paskirstymo į institutus ir šakas principai, jos vidinė struktūra. Tarptautinės teisės horizontaliosios struktūros pagrindjniai elementai yra teisės institutas ir teisės Institutas - normos, reguliuojančios sąlyginai autonomišką tarptautinių santykių grupę (pvz., pilietybes, neutraliteto, atsakomybės ir pan.). Šaka- jungia keletą institutų. Šakos skiriasi viena nuo kitos reguliavimo dalyku, Šaltiniais, reguliavimo metodo ypatumais (tarpt sutarčių teisė, tarp. jūrų teisė ir kt.). Išskiriamos tokios šakos : _L tarpt, sutarčių teisė; 2. tarpt, organizacijų teisė; 3. tarpt diplomatinė ir konsulinė teisė 4. tarpt, jūrų teisė 5. tarpt, oro teisė; ^_ 6. tarpt, kosmoso teisė; 7. tarpt, saugumo teisė; 8. tarp. humanitarinė teisė ir kt Svarbiausi tarpt teises institutai: 1. atsakomybės; 2. tarpt, ginčų taikaus sprendimo; 3. tarpt, teisinio subjektiškumo ir kt. Tarpt teisėje egzistuoja ir tam tikra teisės normų vertikalinė struktūra, arba tam tikra normų hierarchija: Čia yra normos (elgesio taisyklės) v principai (plačiausios, visuotinai pripažintos normos). Normos gali būti: universalios (bendros visomas valstybėms) ir lokalinės (siejančios kelias valstybes); sutartinės ir paprotinės; imperatyviosios ir dispozicinės (rekomendacinės, deklaracinės, alternatyvinės) ir kt. Imperatyviosios normos - tokios, nuo kurių valstybės bei kt Tarp. t. subjektai negali nukrypti net savitarpio susitarimu. Dispozicinės - kurias valstybės gali savitarpio susitarimu keisti nedarydamos žalos kitų subjektų teisėm ir interesams. Imperatyvaus pobūdžio principai yra visuotinai pripažinti tarpt, teisės principai (jėgos naudojimo uždraudimo, nesikišimo, suverenios lygybės ir kt.), jis dar vadinam normomis ius cogens, kurias pakeisti gali tik tokio pat pobūdžio norma. 2. Tarptautinio Teisingumo Teismo kompetencija ir struktūra. Tarptautinis Teisingumo Teismas Tarptautinis Teisingumo Teismas dažnai dar vadinamas Pasauliniu Teismu. Jis yra įsikūręs Taikos Rūmuose Hagoje, yra vienas iš šešių pagrindinių JTO organų, tačiau jis turi nepriklausomo teismo statusą ir nėra integruotas į kitų penkių organų hierarchinę struktūrą. Jo veiklą reguliuoja Jungtinių Tautų įstatai, Tarptautinio Teismo Statutas, Teismo reglamentas. Tarptautinis teismas yra pagrindinė teisminė JTO institucija. Jo Statutas yra sudėtinė JTO įstatų dalis, kuris, beje, labai panašus į Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo Statutą, todėl visos JT valstybės narės automatiškai yra Statuto šalys. Esama aplinkybių, kurių metu valstybės, nesančios JTO narėmis, rekomendavus Generalinei Asamblėjai, gali būti teismo nagrinėjamų ginčų šalimis ir netgi tapti Statuto šalimis (Įstatų 93 (2) straipsnis). Pagal Statutą, valstybė, įstodama į JTO, įsipareigoja "sutikti su Tarptautinio Teismo sprendimais bet kurioje byloje", o jei kuri valstybė pažeidžia šį įsipareigojimą, kita šalis "gali kreiptis pagalbos į Saugumo Tarybą, kuri, iškilus būtinybei, gali rekomenduoti ar nuspręsti dėl priemonių, reikalingų užtikrinti nuosprendžio vykdymą." Teismo sudėtis. Teismo sudarymo ir funkcionavimo taisyklės iždėstytos Statute ir detalizuotos taisyklėse, pritaikytose paties Teismo. Tarptautinį (eismą sudaro 15 Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos slaptu balsavimu, nepriklausomai viena nuo kitos renkamų teisėjų ( kas treji metai renkami 5 teisėjai 9 metų kadencijai). Teismas renka pirmininką ir vicepirmininką 3 metams, taip pat sekretorių 7 metams. Tarptautinio Teismo teisėjų rinkimų procedūra sudėtinga, o teisėjams išrinkti reikalinga absoliuti balsų dauguma tiek Generalinėje Asamblėjoje, tiek Saugumo Taryboje, abiems šiems organams posėdžiaujant atskirai. Teisme gali būti ne daugiau kaip vienas tos pačios valstybės pilietis. Teisėjų kvalifikacija turi būti tokia, kad savo pilietybės valstybėse jie galėtų užimti aukščiausias teismines pareigas arba būti teisininkais, turinčiais pripažintą kompetenciją tarptautinės teisės srityje. Renkant teisėjus, atsižvelgiama ne tik į jų pilietybę, individualias savybes, bet ir į tai, kad visa teismo sudėtis astovaiitų "pagrindinėms civilizacijos formoms bei svarbiausioms pasaulio teisinėms sistemoms" (Statuto 9 str.). Teismo nariai negali eiti jokių politinių ar administracinių pareigų ir užsiimti jokia kita profesine veikla. Vykdydami tarnybines funkcijas, teisėjai turi būti bešališki ir nepriklausomi nuo bet kurios valstybės vyriausybės, ty, turi tarptautinį statusą. Jiems suteikiamos diplomatinės privilegijos ir imunitetas, o pašalintas gali būti tik vienbalsiu kitų teisėjų sprendimu (tokio pašalinimo dar nebuvo). Teisėjams mokamas metinis atlyginimas, o sulaukusiam 65 m. amžiaus ir išdirbusiam visą kadenciją, mokama 50 proc. metinio atlyginimo dydžio pensija. Bylas nagrinėti pakankamas 9 teisėjų kvorumas. Esant situacijai kuomet valstybė, kurios byla nagrinėjama teisme, neturi savo piliečio- Teismo teisėjo, ji gali paskirti ad hoc (tik tam atvejui) teisėją tai konkrečiai bylai nagrinėti. Teismo kompetencija ir jurisdikcija ginčų atvejais Teismas atlieka dvi pagrindines funkcijas: 1) nagrinėja ginčus tarp valstybių; 2) teikia konsultacines išvadas dėl teisinių klausimų, kai to paprašo tarptautinės institucijos, kurioms tokia galimybė suteikta. (JTO institucijos ir JT specializuotos įstaigos ). Taip pat pažymėtiną, kad pagal 1969 m. Vienos konvenciją dėl sutarčių teisės , kilus ginčui dėl konkrečios sutarties negaliojimo dėl jos prieštaravimo jus cogens normoms, perduoti spręsti Traptautiniam Teisingumo Teismui, vienos iš ginčo šalių pareiškimo pagrindu. Teismas, kurio paskirtis yra spręsti pagal tarptautinę teisę ginčus, kurie jam yra perduoti, taiko bendrąsias ir specialiąsias tarptautines konvencijas, tarptautinius papročius, bendrus teisės principus, su atitinkama išlyga teismų sprendimus ir įvairių tautų kvalifikuotų viešosios teisės specialistų doktriną (pagal Statuto 38 str). Taigi Teismas paprastai grindžia savo sprendimus tarptautine teise, bet abiems pusėms sutinkant, jis gali priimti nuosprendį ex aeąuo et bono.ty. remdamasis bendriausiais sąžiningumo ir natūralaus teisingumo principais. Taptautinio Teisingumo Teismo Statuto 34 straipsnis teigia, kad ginčo šalimis gali būti tik valstybės. Tačiau dabartiniu metu, kuomet plečiasi tarptautinės teisės reguliuojamų sričių apimtis, susijusi su privačiais asmenimis, įmonėmis- toks suvaržymas nebetenka prasmės. Patenkinus tam tikras sąlygas, valstybė gali pradėti bylą, įtraukiančią vieną iš jos piliečių. Pvz., Nottebohm byla (Lichtenšteinas v. Gvatemala). Lichtenšteinas pateikė ieškinį prieš Gvatemalą dėl jos padarytos žalos vienam jo piliečių II Pasaulinio karo metu. Tarptautinis Teismas išvadoje Graikijos ir Didžiosios Britanijos byloje dėl Palestinos koncesijos 1924 m. pažymėjo, kad ginčas - tai nesutarimas tarp fakto ir teisės normos, kad tai - konfliktas tarp teisinių pažiūrų ir interesų tarp dviejų asmenų. Pagal prigimtį ir pobūdį tarptautiniai ginčai dažniausiai skirstomi j politinius ir teisinius. Analizuojant JTO įstatus, galima teigti, kad ginčai gali būti dviejų rūšių: 1) . JTO įstatų 33, 37 straipsniuose kalbama apie ginčus, kurie gali sukelti pavojų tarptautinei taikai ir saugumui; 2) Ginčai, kurie išryškina valstybių nesutarimus, konfliktus, tačiau nekelia pavojaus taikai ir saugumui.. Teismo Statuto 36 straipsnyje nustatyta, kad teisiniai ginčai yra tie, kurie liečia: "a) sutarties aiškinimą; b) bet kokį tarptautinės teisės klausimą; c) kokį nors faktą, kuris, jeigu busiąs nustatytas, bus laikomas tarptautinio įsipareigojimo pažeidimu; d) atlyginimo už tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą pobūdį bei dydį." Tačiau ginčų skirstymas į politinius ir teisinius yra labai sąlyginis. Traktikoje teisinis ginčas tarpvalstybiniuose santykiuose visada turi politinį pobūdį, o bet koks politinis ginčas turi būti sprendžiamas laikantis teisės normų. Tarptautinuose santykiuose nėra organo, kuris būtų kompetetingas spręsti visus tarptautinius ginčus ir nustatyti sankcijas už bet kokį tarptautinės teisės pažeidimą. Tarptautiniam Teisingumo Teismui žinybingi tik tokie ginčai tarp valstybių, kurių nagrinėjimui Teisme ginčo šalys davė savo sutikimą Teimo Statute numatytu būdu ir forma. Valstybių sutikimas gali būti išreikštas tokiais būdais: 1. Specialus susitarimas tarp valstybių perduoti jų ginčą spręsti teismui (kompromisas) - numatyta Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 36 straipsnio l dalyje ('Teismui teismingos visos bylos, kurias šalys jam perduoda..."). ^ 2. Tarptautinis sutarties nuostata, numatanti, kad ginčą dėl šios sutarties pagal vienos iŠ Salių pareiškimą sprendžia Tarptautinis Teisingumo Teismas. Pagal Statuto 36 straipsnio l dalį teismui žinybingi " visi klausimai, specialiai numatyti (...) galiojančiose sutartyse ir konvencijose". 3. Pareiškimas dėl Teismo privalomos jurisdikcijos pripaįįnimo. Statuto 36 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatyta: "2. Valstybės, esančios šio Statuto šalimis, bet kuriuo metu gali pareikšti, kad pripažįsta privaloma ipso facto ir be specialaus susitarimo Teismo jurisdikciją visais teisinio pobūdžio ginčais bet kurios kitos šalies, prisiėmusios tokį patį įsipareigojimą, atžvilgiu... 3. Aukščiau nurodyti pareiškimai gali būti besąlygiški arba su sąlyga dėl kelių arba tam tikrų valstybių abipusiškumo, arba tam tikram laikui." ^_ Pareiškimai dėl jurisdikcijos pripažinimo gali būti besąlygiški, padaryti su abipusiškumo sąlyga arba tam tikram terminui. Valstybė negali naudotis iš fakultatyvinės sąlygos kylančiomis teisėmis, jei ji nėra pasirengusi prisiimti iš šios sąlygos kylančių įsipareigojimų. Praktikoje yra buvę atveju, kai nemažai valstybių buvo padariusios išlygas, leidžiančias joms be perspėjimo anuliuoti jų Teismo jurisdikcijos pripažinimą. Net jei tokios išlygos valstybė ir nėra padariusi, ji gali anuliuoti savo pareikštą pripažinimą prieš tam tikrą pagrįstą laiką apie tai perspėjusi (Nicaragua byla, 1984). Šiuo metu iš Teismo jurisdikcijos, pranešus apie tai JT Generaliniam sekretoriui, leidžiama išbraukti bet kokią ginčų kategoriją ar kategorijas. 4. Vienos iš ginčo šalių kreipimasis į Teismą tartu su pasiūlymu kitai ginčo šaliai sutikti su bylos nagrinėjimu Teisme (forum prorogatum). Korfu sąsiaurio (1949) byla yra vienintelis pavyzdys, kuomet Didžioji Britanija kreipėsi į Teismą su vienašaliu pareiškimu, o Albanija vėliau sutiko su bylos nagrinėjimu Teisme. Procesas Oficialios Teismo kalbos yra anglų ir prancūzų, bet Teismas privalo leisti šaliai vartoti bet kurią jos pasirinktą kalbą. Teismo Statutas ir 1978 m. Taisyklės nustato, kad Teismo procesas bylose dėl ginčo apima: O rašytine stadija. Rašytinį procesą sudaro memorandumų, kontrmemorandumų, atsakymų į juos, taip pat visų juos patvirtinančių raštų ir dokumnetų pranešimas teismui ir šalims. O žodine viešo nagrinėjimo stadija. Žodinį procesą sudaro, panašiai kaip ir nacionaliniuose teismuose, atstovų, įgaliotinių, liudytojų, ekspertų ir advokatų pasisakymai. Pasibaigus šiai stadijai vyksta uždaras posėdis, o priimtas sprendimas paskelbiamas viešai. Teismo Statutas ir reglamentas detaliai nustato sprendimų priėmimo ir paskelbimo tvarką. Sprendimai priimami dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma, o balsams pasidalijus po lygiai, lemia pirmininko balsas. Teisėjai, nesutinkantys su sprendimu ar jo motyvais, galt raštu pateikti savo individualią (atskirąją) nuomonę. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas galutinis ir apeliacine tvarka neskundžiamas, galima tik peržiūrėti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tarptautinio Teismo Statuto 38 str. nurodoma, kad Tarptautinis Teismas turi spręsti ginčus "remdamasis tarptautine teise". Statute teip pat pabrėžta, kad teismas gali taikyti " teismų sprendimus ir įvairių tautų viešosios tesės aukštos kvalifikacijos specialistų doktrinas teisės normoms nustatyti". Jis privalomas tik toje byloje dalyvaujančioms šalinis ir neturi precedento teisės. Taigi Statutas atmeta "teisminio precedento" koncepciją. Tarptautinio Teismo sprendimus, priimtus remiantis tarptautinės teisės normomis, galima vertinti kaip tam tikrą tarptautinę praktiką, prisidedančią prie tarptautinės teisės normų kūrimo. Teisme gali būti valstybių atsakovių pateikiami ir Teismo išnagrinėti išankstiniai prieštaravimai dėl Teismo jurisdikcijos spręsti ginčą, taip pat pretenzijos dėl nacionalinio priklausomumo ar vidaus gynybos priemonių išnaudojimo. Analogiškai visiems tarptautiniams teismams ir arbitražams - Teismo sprendimai yra privalomi. Užtikrinimo problema iškyla tuomet, kai norima įtikinti valstybę pripažinti Teismo jurisdikciją arba laikytis išankstinio bendro įsipareigojimo dėl jurisdikcijos pripažinimo, o jei valstybė Teismo jurisdikciją nori pripažinti konkrečioje byloje, ji paprastai yra pasirengusi vykdyti jo priimtą sprendimą. Konsultacinės išvados Pagal Jungtinių Tautų [statų 96 straipsnį Generalinė Asamblėja arba Saugumo Taryba gali prašyti Teismo konsultacinės išvados bet kuriuo teisiniu klausimu. Generalinės Asamblėjos sutikimas reikalingas tuo atveju, jei kiti JT organai bei specializuotos institucijos nori prašyti tokios išvados, tačiau tik jų veiklos teisiniais klausimais. Todėl tokią teisę turi 6 JTO organai ir 16 specializuotų įstaigų, tačiau šių įstaigų teisę riboja jų veiklos sfera, numatyta steigiamosiose sutartyse. Teismo konsultacinė jurisdikcija nėra atvira valstybėms. ' • Konsultacinės išvados priėmimo procesas iš esmės toks pat, kaip ginčo bylose (teismas prašo valstybių ir organizacijų pateikti rašytinius ar žodinius paaiškinimus ir t.t), ištyrus; O išvados turi liesti neapibrėžtą teisinę problemą, o ne konkretų ginčą, O jos yra tik konsultacinio pobūdžio ir neprivalomos jų paprašiusioms, institucijoms ( dokumentuose gali būti numatyta, kad konsultacinė išvada privaloma, be to, jos turi politinę įtaką ir dauguma atvejų jų laikomasi). Tarptautinio Teisngumo Teismo konsultacine jurisdikcija naudotasi nedaug - per 1948-1975 m. pateikta tik 16, o 1980-1989 m. - tik 5 išvados. Tai gali paaiškinti faktas, kad teisę prašyti konsultacinės išvados turinčios organizacijos (jų veiklos klausimais) turi savo patarėjus teisiniais klausimais, o valstybės nebuvo linkusios JT Generaliniam sekretoriui suteikti teisės kreiptis į teismą. Svarbu tai, kad privalomo teisminio mechanizmo nebuvimas leidžia valstybėms pažeidinėti tarptautinę teisę akivaizdaus nebaudžiamumo sąlygomis. Visgi ateityje valstybes reiktų skatinti pripažinti Teismo jurisdikciją kad ir ne dėl visų ginčų kategorijų sprendimo (tiksliai apibrėžti perduotinas teismui ginčų kategorijas), o taip pat didesnį dėmesį sutelkti ties teisėjų parinkimu. Jeigu valstybės pripažintų teisminį procesą normalia ir siektina ginčų sureguliavimo priemone, nesistengdamos blokuoti tarptautinių teismų veiklos, bylinėjimasis taptų paprastu, greitu, pigiu ir taikiu procesu. 3. Pilietybė tarpt teisėje. 1. Gyventojų sąvoka ir pagrindiniai dokumentai Kokybinis tarptautinės teisės šuolis matosi fizinių asmenų atžvilgiu. Tarptautinėje teisėje atsirado eilė tarptautinių sutarčių, kurios reglamentuoja klausimus, kurie priklauso valstybių vidaus kompetencijai. Tai atsitiko dėl to, kad fiziniai asmenys kaip tarptautinės teisės subjekto padėtis įpareigoja valstybes koordinuoti savo veiksmus sprendžiant žmogaus teisų klausimu, asmenų, kurie dėl įvairių priežasčių pakliūna į neaiškią situaciją klausimus (asmenys be pilietybės, asmenys su dviguba pilietybe, užsieniečiai, pabėgėliai). Pasaulio valstybių integracija nuolat iškelia ir naujus klausimus (migrantų ir dirbančiųjų migrantų). Gyventojai - tai eilė kategorijų asmenų (piliečių, asmenų be pilietybės, migrantų). Šių asmenų teisinį statusą bei kitus klausimus reglamentuoja tarptautinės sutartys. Pilietybė tarptautinėje teisėje Tai nacionalinė kategorija, tačiau pilietybės klausimai reglamentuojami ir tarptautinės teisės. Tarptautinėje teisėje ir nacionalinėje teisėje nesurandami skirtumai apibrėžiant pilietybę. Pilietybė - tai individo pastovus teisinis, politinis ryšys su valstybe, kurio pasėkoje atsiranda abipusės teisės ir pareigos. Vadapalas - pilietybė - nuolatinis teisinis ryšys, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to, kur šis asmuo bebūtų. Kai individo nėra valstybės teritorijoje, ryšys nenutrūksta ir valstybei atsiranda pareiga ginti žmogaus teises kitos valstybės teritorijoje. Tarpt T. reguliuoja kai kuriuos pilietybės principus, pvz., jei asmuo turi ne vieną pilietybę (bipatridas - asmuo, turintis dvigubą pilietybę) arba jos visai neturi (apatridas). Esant dviejų valstybių pilietybei turi būti atsižvelgiama į pilietybės efektyvumo principą. Efektyvumo požiūriu piletybė suprantama ne tik kaip formalus ryžys, bet kaip ir tani tikras abipusis piliečio ir jo valstybės ryšys, pasireiškiaimŠ* tarpusavio pareigų ir teisių vykdymu. Pilietybės įgijimas Iki Šiol tarpt.t. pripažinta, kad valstybė pati nustato savo pilietybės {gijimo sąlygas. Yra du pilietybės [gijimo būdai : 1. Gimimo faktas (filiacija). 2 . Natūralizacija (kai pilietybė suteikiama susidarius tam tikroms sąlygoms). LR Pilietybes įstatymas buvo priimtas 1991 metais. Jis įtvirtino demokratines nuostatas pretendentams į LR pilietybę, (demokratinės nuostatos-kiekvienas asmuo, kuris gyveno ir prisiekė LR, turi teisę gauti pilietybę). Tokios nuostatos atspindėjo LR politiką. Šio įstatymo pagrindu apie 90 proc gyventojų tapo LR piliečiais. Po to sekė tam tikri įstatymo pokyčiai, jis buvo papildytas 1995,1997 metais. Pilietybės įstatyme įtvirtinti pilietybės įgijimo badai: Gimus, {gyvendinus teisę į LR pilietybę (kai buvo piliečiais iki 1940 metų, tų asmenų vaikai ir vaikaičiai), Suteikus LR pilietybę (natūralizacija) (pagal LR pilietybės įstatymą keitėsi natūralizacijos pagrindas-atsirado reikalavimai žinoti Konstitucijos pagrindus, žinoti lietuvių kalbą, pastaruosius 10 metų gyventi LR), Optavimo būdu (vykdoma, kai pasikeičia teritorinė priklausomybė, būtina sąlyga-laisvanoriškumas pasirenkant vieną ar kitą pilietybę), Kitais LR tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. Filiacijos atveju naujagimissavo tėvų pilietybę įgija nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje ar už jos ribų (ius sangvinis, kraujo teisės principas), ar savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės (ius soli, žemės teisės principas). lusjrangvini daugiausia taiko Europos valstybės, ius soli - Lotynų Amerikos valstybės. LR Pilietybės įstatyme : Esant skirtingai tėvų pilietybei, jei vaiko gimimo metu vienas iŠ jų LR pilietis, vaikas yra LR pilietis, jei jis gimė LR teritorijoje, arba jis gimė už LR ribų, bet tėvų ar vieno iŠ jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo LR teritorijoje. Esant skirtingai tėvų pilietybei, jei vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo LR pilietyis ir jei tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už LR, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, nustatoma tėvų susitarimu. Vaikas, kurio vienas iŠ tėvų vaiko gimimo metu buvo LR pilietis, o kitas asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra LR pilietis nepriklausomai nuo gimimo vietos. Natūralizacija. - pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės. Yra Šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsienio valstybės piliečiu, įvaikinimas ) ir nešeimyninio pobūdžio natūralizacija (pilietybės suteikimas asmens prašymu, pilietybės pakeitimas ir pan.). Supaprastintas pilietybės įgijimo būdas gali būti taikomas, pvz., vedybų su tos valstybės piliečiu ar piliete atveju arba tos valstybės tautybės asmeniui prašant suteikti jam pilietybę. LR Pilietybės įst. Asmens santuokos su LR piliečiu (te) ir atitinkamom sąlygom numato 3 metų sėslumo cenzą (gyvenat pastaruosius 3 metus LR). LR Pilietybės įstatyme: Pilietybė suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jei ji sutinka prisiekti LR ir atitinka šias sąlygas :1. Išlaikė lietuvių kalbos egzą. 2.Turi nuolatinę gyven. Vietą LR pastaruosius 10 metų.3. Turi nuolatinę gyv. vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo Šaltinį LR.4. Išlaikė LR Konstitucijos pagrindų egzą. 5. Yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valst., pagal kurios įstatymus LR pilietybės įgijimo atveju praranda tos valst pilietybę. Be bendrosios (filiacijos ir natūralizacijos) pilietybė gali būti suteikiama ir išimtine tvarka Tai gali buti\ reintegracija — senosios pilietybės grąžinimas. Palengvinta pileitybės gražinimo tvarka buvusiems emigrantams, grįžusiems į tėvynę, moterims, netekusioms pilietybės ištekėjus už užsieniečio ir kt. Automatiškas gyventojų pilietybės' pasikeitimas ryšium su teritorijos perėjimu kitai valstybei vaidinamas transfertu. Kitas būdas - optacija- kai, perėjus teritorijai kitai valstybei, teritorijos gyventojams suteikiama pilietybės pasirinkimo teisė. Pilietybės netekimas. Pilietybė pasibaigia, kai žmogus miršta, kai jis išeina iŠ pilietybės, kai pilietybė atimama. Išėjimas iŠ pilietybės - kai asmuo nustatyta tvarka kreipiasi į kompetetingus organus su atitinkamu prašymu (dažnai emigruodami iŠ Šalies). - .... PVZ., LR Pilietybės įst. teigiama, kad LR pilietybės netenkama " nutraukus faktinius ryšius su L valstybe ". Asmuo pripažįstamas netekęs pilietybės, jei ilgiau kaip 3 metus be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančiu LR piliečio pasu arba stoja kitos valstybės tarnybon ar tampa kitos valstybės pareigūnu be LR kompatetingų organų leidimo. Asmuo pripažįstamas netekęs LR pilietybės, kai jis įgija kitos valst. pilietybę, jei tarptautinė sutartis nenumato ko kita (pvz., numato dviejų valstybių pilietybę). LR pilietybės įstatyme atsispindėjo kai kurių tarptautinių sutarčių nuostatos, pvz. 1954 metų Konvencijos dėl pilietybės neturinčių asmenų statuso nuostata dėl to, kad vaikas, kurio tėvai nežinomi laikomas valstybės piliečiu, asmenų be pilietybės nuolat gyvenančių valstybėje gimęs vaikas įgyja tos valstybės pilietybę. Pilietybės institutus keičiasi, atsirado bendra pilietybė - ES pilietybė. Pagal Mastrichto sutartį valstybės ES narės piliečiai yra ES piliečiai. Atsirado papildomų teisių ES piliečiams: diplomatinė ir konsulinė ES gynyba, teisė dalyvauti valstybės municipaliniuose rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą. Neretai pilietybės klausimai tampa koliziniais, todėl Europos Taryboje 1997 metais buvo priimta Europos konvencija dėl pilietybes. Joje tvirtintos tokios nuostatos: 1. kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai, 2. visuotinai pripažinti pilietybės principai: kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę mažinami atvejai kai asmuo neturi pilietybės, iŠ nieko negalima savavališkai atimti pilietybės, pilietybės automatiškai nepanaikina nei vedybos, nei skyrybos, nei sutuoktinio pilietybės pasikeitimas. Šie principai įtvirtinti ir 1948 metais Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, įtvirtintas ir principas leidžiantis asmeniui pakeisti pilietybę. 1997 metų Konvencija sprendžia kolizinius klausimus, 15 str. nurodyta, kad valstybė gali spręsti savo įstatymais ar asmuo įgijęs kitos valstybės pilietybę išlaikys pirmos valstybės pilietybę. Valstybė gali nuspręsti, kad pilietybė įgyjama tik neturint kitos valstybės pilietybės. Asmenys, turintys daugiau nei vienos valstybės pilietybę neturi būti diskriminuojami ir turi būti traktuojami kaip lygiateisiai piliečiai. Europos konvencija nustato principus, kuriais turi būti vadovaujamasi valstybių teisės perėmimo atveju, susijungimo, atsiskyrimo atvejais reikia atsižvelgti į aplinkybių visumą: > tikrasis, konkretus ryšys su valstybe, > asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, > asmens valia, > iŠ kokios teritorijos asmuo yra kilęs. Svarbus klausimas iškylantis dvigubos pilietybės atveju-karinės prievolės klausimas. Konvencijoje nurodoma, kad asmuo turi atlikti karinę prievolę tik vienoje valstybėje, paprastai tie, kur nuolat gyvena. Sulaukęs 19 metų turi pasirinkti, kur atlikti prievolę. Jei atliko vienoje valstybėje, laikomai, laikoma, kad atliko prievolę ir kitos valstybės atžvilgiu. 4 bilietas. 1. Valstybės - pagrindiniai tt subjektai. Valstybių kaip tt subjektų klausimas irgi yra nagrinėjamas tt doktrinoje. Priimta manyti, kad valstybės yra pagrindiniai tt subjektai. Galim teigti: pasaulis organizuotas valstybių pagrindu, esminiai pokyčiai pasaulyje gali vykti valstybių (santykių), tiek pozityvių, tiek negatyvių pokyčių dėka. Mūsų tikslas - atskleisti jų požymius, įrodyto, kodėl jos yra pagrindiniai tt subjektai. 1933m Pietų Amerikos valstybės ir JAV pasirąžė Monte-Video konvenciją: dėl valstybių t ir p buvo nurodyti kaip . tt subjektų požymiai (nesiskiriantys nuo valstybės apskritai požymiu): ) Valstybė, kaip tt subjektas turi turėti Šiuos požymius: 1) nuolatiniai gyventojai 2) apibrėžta teritorija 3) vyriausybė 4) galėjimas užmegzti santykius su kt valstybėm literatūroje dar: valstybės civilizacijos (demokratijos) laipsnis, valstybės gyvybingumas. > 1) valstybė turi turėti stabilią visuomene: valstybė suvokiama kaip nacionalinė organizacija. Ta stabili visuomenė turi būti valdoma, paklusti valstybės valdžiai. Labai svarbus institutas, užtikrinantis stabilumą, yra pilietybės institutas: pilietybė - valstybingumo pasekmė. >2) valstybės teritorija: žemės rutulio dalis, kurioje taikomas valstybės suverenitetas, ir kurios ribas nustato valstybės sienos. Teritorija - materialus valstybės egzistavimo pagrindas. Tikslios sienos - nėr bendrai priimtas kriterijus. Tt praktikoj pripažįstamos ir valstybės, kurių sienos menamos: 5) priima ir supažindina su diplomatinio protokolo tvarka naujai atvykusius dipl korpuso narius: supažindina juos su šalies tradicijomis, papročiais, etiketo taisyklėmis. Visus asmenis, kurie dirba diplomatinėje atstovybėje, galim sugrupuoti į 3 grupes, tai: 1) Diplomatai. Diplomatai - tai asmenys, turintys diplomato rangą, dirbantys pagal dipl tarnybos sutartį. Diplomatais LR gali būti tik LR piliečiai... vyrai? Moterys? Vaikai? ;) Tik LR piliečiai. 2) Adm-techninis personalas. 3) Pagalbinis personalas. Asmenys į diplomatinę tarnybą priimami viešo konkurso bodu: 1) LR pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą; 2) nepriekaištingos reputacijos; 3) žinantis, mokantis valstybinę kalbą, ir ne mažiau kaip 2 užsienio kalbas; 4) tinkama sveikata. Asmuo tampa diplomatu, kai, pasibaigus parengiamajam laikotarpiui, gauna 1-ą dipl rangą ir sudaro diplomato tarnybos sutartį. Sutartis - tai susitarimas tarp URM ir LR piliečio, kuriuo įsipareigojama vykdyti diplomato pareigas, laikantis diplomatinės tarnybos taisyklių. O URM įsipareigoja mokėti atlyginimą ir užtikrinti diplomatinės tarnybos sąlygas. Diplomatams draudžiama atstovauti kt įmonėse, įstaigose, organizacijose, būti ekspertais, konsuptanlais ir gauti už tai atlyginimą. Taigi 1-oji sąlyga: diplomatas - tai asmuo, turintis diplomato rangą. Kokie rangai yra LR?: Diplomatinės tarnybos įstatymas numato sekančius diplomatinius rangus: *f9#J> 1) LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius; 2) LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 3) Ministras patarėjas; 4) Patarėjas; 5) Pirmasis, antrasis, trečiasis sekretoriai; 6) Atašė. Dipl rangų suteikimo tvarka: 1) ir 2) suteikiami DR ministro LR Prezidento teikimu. Šie rangai suteikiami iki gyvos galvos. Visi kiti rangia suteikiami užsienio reikalų ministro įsakymu. Atestacinė komisija UR ministrui teikia rekomendacijas, o ministras sprendžia klausimą dėl rango suteikimo. l)-as dipl rangas papr suteikiamas asmenims, sėkmingai išdirbusiems pareigose laik, _____, _____ iki Im. Sekantys rangai - po 3m. Skirtini 2 kategorijų diplomatai: 1) karjeros diplomatai (pradeda nuo mažiausio ir siekie aukščiausio); 2) diplomatai kaip politikai. Tam, kad diplomatas užimtų atitinkamą pareigybę jis turi būti akredituotas konkrečioje valstybėje. Mano-minėtuose LRV Akreditavimo nuostatuose, akreditavimas apibrėžiamas kaip protokolo tarnybos veikla, susijusi su diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų narių, jų šeimų narių, atvykusių į LR, registravimu. Ir šių asmenų statuso nustatymu bei akreditacijos pažymėjimo išdavimu. 2-jų kategorijų diplomatams - tai atstovybės vadovui bei atašė egzistuoja tam tikra skyrimo tvarka. Kaip numatyta Vienos konv Dėl diplomatinių santykių 4str, prieš skiriant šiuos asmenis būtina gauti valstybės sutikimą - agremaną. Tai daroma taip: URM pateikia apie kandidatą informacinio pobūdžio žinias (~CV). Agremanu siekiama išvengti incidentų, kai vasltybė atsisako įleisti jau paskirtą diplomatinį atstovą. Paprastai agremano užprašoma diplomatiniais kanalais. Agremano užprašymas -slaptas aktas: nenorima pakenkti diplomato karjerai ir prestižui. Jei valstybė neduoda atsakymo per l mėnesį -laikoma, kad tai neigiamas atsakymas. Atsisakymas duoti agremaną nėra motyvuojamas. Gavus agremaną, išleidžiamas LR Prezidento dekretas skirti konkretų asmenį ambasados vadovu. Po to išduodamas įgaliojamasis raštas, kuriame prašoma tikėti viskuo, ką darys ambasadorius, veikdamas valstybės vardu, įgaliojamasis raštas įteikiamas valstybės vadovui. Atašė tokios tvarkos nėra - tai asmenys, turintys žemiausią rangą. Yra įvairių atašė: sporto, kultūros klaus etc. Jie vykdo l funkciją, labai svarbią: info rinkimo funkciją. Neretai jie paskelbiami persona non gratą, pvz, sausumos kariuomenės, karinių jūrų pajėgų, civ aviacijos atašė. Adm-techn personalas: kanceliarijų vedėjai, buhalteriai, vertėjai, mašininkės ir kiti techniniai darbuotojai. Šie asmenys tp atlieka tam tikras funkcijas, kurias galima pavadinti diplomatinėmis funkcijomis. 3-oji kategorija asmenų - aptarnaujantysis personalas (paprastai - buvimo valstybės piliečiai. Adm-techninis irgi). Tai pagalbinis personalas: virėjai, kiemsargiai, kurjeriai. Apsauga - prie adm techninio personalo! 3. Europos Tarybos f-jos į iOi \Tenka konstatuot - pasauliniai karai paskatinio Europos valstybių politikus kurti tto, vienyti valstybių pastangas l 2 //sprendžiant aktualius klausimus. 1948m Hagos kongreso metu tarsi materializavosi vieningos EUR idėja ir kartu ^—^^ buvo iškeltas tikslas parengti vieningą Europai ŽT chartiją, 1949m. Londone 10 Vakarų Europos valstybių pasirašė ET statutą, ET statutas - tai dokumentas, kurio pagrindu ir buvo įkurta ET kaip tarptautinė regioninė organizacija. ET statutas1 susideda iš 42str, reglamentuojančių ET (ikslus, stm&ūrą, narystę, finansavimą organizacijos privilegijas ir imunjletus. Statute numatyta, kad KT būstinė, besivadinsianti Europos Rūmais, bus Strasbūre. Mokesčiai nustatomi proporcingai gyventojų skaičiui ir nacionaliniam produktui. Šios org narėmis gali tapti Europos valstybės, pripažįstančios teisinės valstybės idealą, garantuojančios jos jurisdikcijoje esančių asmenų atžvilgiu teisę naudotis žmogaus teisėm bei pagrindinėm laisvėm. Pradžioje buvo 10. Dabar ET nariais yra 41 valstybė (LR ET nare tapo 1993). Aplamai nauji nariai ET priimami Ministrų Komiteto sprendimu, 2/3 balsų dauguma, Minisirų Komiteto pakviesta nare tapti valstybė turi prisijungti prie ET statuto ir po deponavimo rašto lampa pilnateise ET nare. 5 statuto str leidžia asocijuotą narystę ET'oje. Asocijuotas ET'ojc narys atstovauja tik parlamentinėje asamblėjoje. Taip pat ET'oje stebėtojų teisėm gali dalyvauti kt valstybės bei lto. Sstr numato galimybę sustabdyti valstybės, kuri Šiurkščiai pažeidžia teisės viršenybes, žmogaus teisių principus, narystę ET ir netgi galt siuiinti ją Salinti iŠ ET. Visa tai gali padaryti ir pati valstybė. Statuto l str: apibendrinant galim pasakyt egzistuojant 5 tiksliis: 1) Žmogaus teisių ir demokratijos formų gynyba; 2) Europos kultūros identiteto apsauga ir plėtra; 3) bendrų Europos visuomenei problemų sprendimas (aktualių): tautinių mažumų apsauga, aplinkosaugos probl, bioetikos problemos, klonavinio problemos, narkomanijos, AIDS problemos; 4) politinio stabilumo (tvirtinimas, ypač postkomunistinėse valstybėse; 5) pagalba vykdant teisines reformas (konstitucines, įstatymų leidybos). Įgyvendindama Šiuos tikslus, ET yra visų l - koordinatorius, o svarbiausia - iniciatorius priimant tt sutartis. Jei kalbam apie žmogaus leisiu apsaugą, - ET pastangom priimta per 100 konvencijų, kurios reglamentuoja pagrindinių žmogaus teisių klausinius; pvz, 1950m Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvecija (ar ollc pavadinime yra žodis "Europos"? Žr ofic doc); I954m Europos kultūros konvencija, I987rn Europos konvencija prieš kankinimus irki žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą. 1995m buvo priimta Pagrindinė/_____ / sisteminė tautinių mažumų apsaugos konvencija; 1977m priimta konvencija dėl kovos su terorizmu; 1957m ET konvencija dėl ekstradieijos etc. ET, kaip tto, pirmą kartą tto'ijų istorijoje įkūrė efektyvų (=veiksmingą) žmogaus leisiu apsaugos mechanizmą. Pirmą kaitą lto praktikoje žmogus įgavo teisę pareikšti pretenzijas prieS tokį 'sunkiasvorį' kaip "valstybė". Tp buvo įtvirtintas sprendimų priėmimo ir užtikirnimo mechanizmas- ET priklauso klasikinių tto kategorijai: narės valstybės neperdavė neperdavė ET'ai suverenių teisių, tačiau narės valstybės pripažino, pvz, Žmogaus teisių teismo jurisdikciją ir jo sprendimų privalomumą. Tam, kad būtų užtikrinta ET veikla, !949m buvo priimtas ET privilegijų ir imunitetų susitarimas: pagal 5į susitarimą ET traktuojama kaip juridinis asmuo, turinlis teisę sudaryti sutartis, įgyti turtą. Aišku, būti ieSkovu ar atsakovu teisme. Sprendžia klausimus, įgyja turtą ET Generalinis Sekretorius. ET taikomi imunitetai: turto ir finansų aktyvų nieliečiamumas, pastatų, archyvų ir doc'ų neliečiamumas. Vykdant tarnybines pareigas ET darbuotojai tp naudojasi imunitetais ir privilegijomis. Ę'IĮpa grimjLines i nsti tuei i oš- Kaip ir kiekviena tto ET turi aiSkiąjos institucijų sistemą: pagrindinėm reiktų laikyti - Ministrų komitetą kaip sprendžiamąją ET instituciją, - Parlamentine Asamblėją, kaip patariamąją ET instituciją. Europos vietos ir regionų valdžius kongresij kaip konsultacinę instituciją,. - Sekretoriatą kaip administracinę instituciją, vadovaujamą Gen Sekretoriaus; ir - 5-oji insiitucija; Žmogaus teisių teismas - institucija, teikianti konsultacines išvadas ir nagrinėjanti ginčus dėl žmogaus teisių pažeidimų. Pabandysim apibūdinti kiekvieną Šių institucijų. Ministrų komitetas: sprendžiandčioji institucija, kuri pagal ET statuto I3str veikia ET'os vardu. Šią instituciją sudaro ET narių užsienio reikalų ministrai ir jų nuolatiniai atstovai. Ministrų komiteto kompetenciją nustato statuto 15-16str. Visų pirma: Ministrų komitetas sprendžia svarbiausius ET veiklos politinius klausimus; antra: Ministrų komitetas, atsižvelgęs į tarpvyriausybinių komitetų pasiūlymus rekomenduoja priemones Europos tikslams pasiekti. Neretai ministrų komitetas rekomenduoja konkrečias konvecija ar sutartis. Ministrų Komitetas tp galt teikti rekomendacijas. Šios rekomendacjos nėra teisiSkai privalomos, tačiau Ministrų Komitetas turį teisę prašyti valstybių narių pateikti ataskaitas apie lai, kaip rekomendacijos įgyvendinamos. Vienas svarbesnių Ministrų Komiteto įgalinimų - MT veiklos veiklos ir biudžeto tvirtinimas. MK posėdžiai Ministrų lygiu vyksta ne rečiau kaip 2X per metus. Komiteto posėdžiams eilės tvarka pirmininkauja mjnistrai, keisdamiesi kas pusę metų. Dauguma MK sprendinių priimami 2/3 komiteto narių balsų. Labai svarbūs sprendimai, pvz, rekomendacijos valstybėm narėm turi būti priimami vienbalsiai. Tačiau išsiplėtus ET'ai buvo pasiekiąs džentelmeniškas susitarimas, pagal kurį rekomendacija priimama, jei jai pritaria ne mažiau nei 2/3 balsų. Laikotarpy tarp susitikimo juos pavaduoja nuolatiniai atstovai, posėdžiaujantys ne rečiau nei 2X į mėnesį. Parįąnjentinė asamblėja: tai instutucija, kuri vienija valstybių narių parlamentų atstovus. Taigi Parlementinėje asamblėjoje kiekvieną iŠ 41 valstybių atstovauja nacionalinių parlamentų aistovai. Šių atstovų skaičius yra diferencijuotas ir priklauso nuo gyventojų skaičiaus: iŠ viso yra 291 delegatai, +29Idelegalų pavaduotojai. Lietuvai skirtos 4 vietos, Latvijai 3, Estijai 3, Ukrainai 12, JK- 18 [šiaip: max - 18, min-2); štai Lichtenšteinas turi 2 atstovus ir tt. Valstybė narė, deleguodama savo narius į Parlamentinę Asamblėją, turi laikytis proporcingo atstovavimo pagrindinėms politinėms partijoms, turinčioms atstovus nacionaliniuose parlamentuose, principo. ET Parį Asamblėjoje, kurios kadencija - 3m, renkamos vadovaujančios institucijos: 1) Prezidentas (Lordas Russelas Jonstonas); 2) Viceprezidentai Parlamentinėje Asamblėjoje renkami: ET Generalinis Sekretorius, jo pavaduotojai, EŽ'IT teisėjai. Parlamentinė Asamblėja posėdžiauja 4X per metus. Kaip patariamoji institucija Parį Asamblėja svarsto klausimus, formuluoja rekomendacijas, kurios adresuojamos Ministrų Komitetui. Parlamentinė Asamblėja inicijuoja daugybę tt sutarčių: !961m Europos Socialinė chartija ir kt chartijos. Eur Parlamentinė Asamblėja organizuoja konferencijas ir simpoziumus (Šiuose 2 renginiuose diskutuoja parlamentarai ir specai), svarsto aktualius klausimus. Europos vietos irregioniu valdžios kongresas: jis rūpinasi savivaldos klausimais. Inst įkurta 1994. šią instituciją tp sudaro 291 narys ir tiek pat pavaduotojų. Pasiskirstymas taip pat kaip ir Parlamentinėje Asamblėjoje: LR - 4. Sis kongresas susideda iŠ 2 rūmų: Vietos valdžios rūmai ir Regionų rūmai. Kongreso sesijos vyksta kartą per l metus: tarp Kongresų sesijų - posėdžiauja Nuolatinis Komitetas. Pagr Kongreso tikslas - užtikrinti vietos regionų valdžios dalyvavimą Europos vienijimosi procese, plėtoti vietos ir regionų savivaldą. Pagr dokumentas, kuriuo vadovaujasi Kongresas - Europos vietos savivaldos chartija. Ši chartija nustato savivaldybių teisinį statusą, veiklos principus, santykius tarp centrinės - valdžios ir savivaldos, Kongresas parengė eilę H sut, iŠ kurių paminėčiau: Eur konv dėl pasienio bendradarbiavimo, Europos miestų chartiją, Eur konv dėl užsieniečių dalyvavimo viešajame gyvenime; Chartija dėl jaunimo dalyvavimo municipaliteto ir regionų veikloje, Sekretorialas: tai adm institucija: joje dirba 1200 asmenų. Vadovauja Generalinis Sekretorius, renkamas Parį Asamblėjoje Ministrų Komiteto teikimu 5-iems metams. Tarnautojus ET skiria Gen Sekretorius. Gen Sekr, kaip ir kili tarnautojai, naudojasi privilegijom ir imunitetais. Be to, yra institucija, kuri sprendžia drausminio pobūdžio ginčus tarp ET pareigūnų. Šiuo metu ET Gen Sekretorius yra austras VValteris Schwimmer, kuris pakeitė atstovą iŠ Švedijos, turėjusį lietuviškų genų. Danielius. Žmogaus teisiu teismas: priėmus 11-ajį protokolą, įsigaliojusį 1998.11.01 d, tapo pastoviai veikiančia institucija. ŽTTeismą sudaro tiek teisėjų, kiek. yra valstybių-ET-narių. Teisėjus balsų dauguma iŠ 3 pasiūlytų kandidatų renka ET Parlamentinė Asamblėja. Pagal įsigaliojusį 11 protokolą, EŽTT renkami 6m. Teisėjai dirba savo vardu. Teismo organizacija sekanti: yra formuojami komitetai, kolegijos ir didžioji kolegija. Teismas, savo ruožtu, renka pirniiniką ir 2 vicepirmininkus. Pirm: Luzijus VValhammeris, Šveicaras, LTU garbės daktaras. Teismo kompetencija yra dvejopa: 1) teismas gali teikti konsultacines išvadas, susijusias su konvencijos ir jos protokolų aiškinimu; 2) teismas nagrinėja bylas dėl EZTKonv pažeidimų. Teismo sprendimai priimami posėdy dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai -lemiamą reikšmę turi pirmininkaujančio balsas (viso 17). Teismo sprendimas yra galutinis. Teismas savo sprendime visų pirma argumentuotai išdėsto savo poziciją dėl tam tikro str pažeidimo. Taigi teismas tik konstatuoja - pažeistas konkretus konvencjos str. Be to, teismas priima sprend., kuris vadinasi "nukentėjusiojo satisfakcija": dėl padarytos žalos atlyginimo. Vincent Berger EŽT Jurisprudencija: sumos nuo .000 iki .000 000, arba - realios žalos nėra, tik pažeistas str. Teismo sprendimai reikšmė - didžiulė: padeda suprasti tikrąjį konvencijos turinį. Straipsnis - abstraktus, turinys užpildomas dėka teismo sprendimo. Nors precedentas nepripaŽ t šaltiniu (?), teismo sprendimas visgi apibrėžia tos normos kontunis. Kartais ŽTTeisnias priima skirtingus sprendimus: tada klausimą (koliziją) sprendžia Didžioji kolegija (17 narių) > naujas sprend. 5 bilietas 1.Pilietybės įgijimas ir praradimas įtvirtintos sekančios papildomos funkcijos: 1) LR užsienio politikos uždavinių įgyvendinimo funkcija; Dipl atstovybės tp platina info apie LR, jos politinę, socialinę ir ekon padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas (JAV neatliko, tačiau visgi sureagavo į netinkamą faktą) [dėl knygos apie Lietuvą, kurioj rašoma, kad čia valgoma arkliena etc ir šiaip baisu, parašytos x JAV žurnalisto] 3. Tarptautinis baudžiamasis teismas 1993 m. Jungtini0 Tauto Tarptautines teises komisija patvirtino Tarptautinio baudbiamojo teismo statuto projektą ir jo komentarą. Tai buvo dokumentai, kurie pagrindu 1998 m. liepos 17d. Jungtinio Taute diplomatine konferencija Romoje priėmė universalia tarptautiną; sutarti - Tarptautinio baudbiamojo teismo Romos Statutą Tarptautinis baudžiamasis teismas pradės savo veiklą, kai Romos statutą ratifikuos 60 valstybių. Per trejus metus statutą ratifikavo 32 valstybės. ' Tarptautinis baudbiamasis teismas trauks asmenis baudbiamojon atsakomybėn bei nagrinės baudbiamasias bylas -v dėl paėte sunkiausia tarptautinės teisės papeidime - genocido, karo nusikaltime, nusikaltimo bmonidkumui ir j agresijos. / Romos statute numatyta, kad Tarptautinis baudbiamasis teismas bus nuolatine teismine institucija, kurios / kompetencija nebus apribota geografiniu pobiūriu. , •,,-• Tiesa, daugelio pasaulio valstybie nacionaliniuose ^statymuose yra numatyta atsakomybe ub panadius nusikaltimus, todėl id pirmo bvilgsnio kyla nacionalinio teisme ir Tarptautinio baudbiamojo teismo jurisdikcijos kolizijos klausimas. Remiantis Romos statutu di problema sprendpiama taip: jei nacionalines teisme sistemos bus nepajėgios arba nerodys c) karo nusikaltimai, d) agresijos nusikaltimas. Atkreiptinas dėmesys, jog Statuto 123 str. numato Statuto perpiuros sąlygas, kurios suteikia valstybėms dalyvėms galimybas papildyti Statute pateikta nusikaltime šarada. Jungtinių Tautų diplomatinėje Konferencijoje kai kurie valstybi0 delegacijos siūle, kad a Statutą papildomai būto atraukti die nusikaltimai: a) nusikaltimai, susijas su neteisėta narkotinio ir psichotropinis medbiage apyvarta; b) terorizmas. Parengiamojo komiteto veiklos metu aktyvie diskusija dėl dia nusikaltime nevyko. Pagrindine priepastis - valstybes sieke nustatyti tarptautinio baudbiamojo teismo jurisdikcija tik patiems sunkiausiems nusikaltimams. Pagrindinis tarptautinės bendrijos dėmesys buvo sutelktas a sunkius tarptautines humanitarinės teisės papeidimus. Nors minėtos nusikalstamos veikos ir kelia grėsmae tarptautines bendrijos saugumui, taėiau jas apibrėįianėios normos dar nėra tapusios jus cogens dalimi, todėl Konferencijoje buvo sunku tikėtis konsensuso dėl statute numatyto nusikaltime sarado papildymo Šiomis veikomis Be jau iovardyto nusikaltime sarado, statuto 710 straipsnis numato dar 6 nusikaltimus, kuriems taikoma Teismo jurisdikcija, - tai nusikaltimai teisingumo vykdymui. Statutas nustato pagrindinius bylos teisminio nagrinėjimo Teisme principus ir taisykles, o detalius jo aspektus turi apibrebti Procedūra bei arodinejimo taisykles. Teisinas asmeniui, kuris pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, gali paskirti: a) laisves atėmimą iki 30 mete; b) laisves atėmime iki gyvos galvos; c) bauda ir d) pajams turto ir aktyve, gauta tiesiogiai ar netiesiogiai id nusikaltimo padarymo, konfiskavimą. Paskirta bausme bus atliekama toje valstybėje, kuria pasirinks Teismas id sarado valstybie, pasiūliusia, kad tokios bausmes bute atliekamos die valstybie penitenciarinese įstaigose. Skundus nagrinėja Teismo Apeliacija rūmai, kurie proceso metu turi visus Teisminio rūme agaliojimus. 7 bilietas l klausimas. Tarptautinės ir nacionalinės teisės klausimas Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis yra tradicinė tarptautinės teisės doktrinos problema, kurią sprendžiant visuomet susikirsdavo monistinė ir dualistinė teorijos. Dualistai: (Triepelis, Openheimas, Strupas). Jie teigia, kad egzistuoja 2 savarankiškos teisės sistemos: tt h" t nac t, turinčios skirtingą reguliavimo dalyką. Tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp suverenių valstybių, kai d j nacionalinė teisė reguliuoja santykius valstybės viduje. / Dualistai pripažįsta, kad gali susikirsti šių 2 teisės sistemų normos: valstybė, pasiremdama savo Vidaus teise, \J atsisakytų vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus, (pvz, valstybė nesilaiko tarpt sutarčių, remdamasi nac t normomis, teigdama, kad jos tuos pat santykius reglamentuoja kitaip: >tarptautinė teisinė atsakomybė. Tarptautinį ginčą derėtų spręsti remiantis ttn, o kazusus valstybės nac t sistemos viduje - remiantis nac t.) Monistai: naudoja kitą schemą, kurios pagrindu aiškinamas nac ir tt santykis. Monistų teigimu,.egzistuoja vieninga teisės sistema, į kurią telpa tiek nac, tiek ttn. Šios teorijos pagrindą (teorinį, filosofinį, teisinį) sudaro teiginys, kad visų ttn kūrėju yra l ir tas pats subjektas - valstybė (ji kuria ir nyTr*nac t normas): todėl galime kalbėti apie vieningą teisės sistemą. Dvi kryptys tarp monistu: pagal tai, kam atiduoda pirmenybę. Vienas monistu Salininkų: H. Kelzenas, laikomas šiuolaikinės tt doktrinos tėvu, aiškindamas tt ir nac t santykį, sukuria logišką, vieningą, paremta hierarchija teisės sistemą. Jis teigia, kad šioj vieningos tn sistemoj pagrindą sudaro ttn. Visas ttn Kelzenas skirsto į 3 grupes: 1) normos, kurios kuriamos papročių pagrindu, ir kurios sudaro vadinamąją bendrąją tt (jos yra pačios svarbiausios). Visko pagrindas: pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis). 2) konvencinės normos (konvencija - vienas tarpt sutarčių pavadinimų) 3) specialios normos, išplaukiančios iš tarptautinių teismų praktikos, tarpt organizacijų sukurtų normų. Taigi santykyje "tt - nac t" Kelzenas aiškią pirmenybę atiduoda tarptautinės teisės normoms. Kelzenas: "tt, vadovaudamasi efektyvumo principu, apriboja nacionalinių teisėtvarkų ribas trijose sferose: teritorijoje, asmenų atžvilgiu ir laiko atžvilgiu". Remiantis monistine teorija, galima teigti, kad monistinė nacionalinės teisės sistema (cit Vadapalą) 'Vadinama tokia valstybės teisės sistema, kai tarptautinės teisės normos tiesiogiai taikomos šios valstybės viduje: pirmiausia-teismuose, ir turi viršenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu". Šiuo metu EUR kontinente valstybių praktikoje vyrauja nuomonė, kad tt vyrauja prieš nac t. Net USA, ŪK - irgi priverstos, atsižvelgdamos į realijas, netgi atduoti pirmenybę tt Taigi dauguma valtybių pripažįsta ttn višenybe; išimtys - JAV ir Jungtinė Karalystė. Tarpt teismų praktikoj tp pažymimas tt prioritetas prieš nac t. Santykiuose tarp valstybių, tarpt sutarties šalių, nac tn negali būti viršesnės už tarpt sutarčių normas. Nac įstatymas tt požiūriu yra tik juridinis faktas, iš kurio išryškėja valstybės valia: tarpt teismas, spręsdamas ginčą, ir bandydamas nustatyti, ar vidaus teisė neprieštarauja ttn, niekada nesigilina į vidaus tn aiškinimą ir niekada nepriima sprendimo panaikinti nac tn. Pvz, EŽTT konstatuoja: nac tn prieštarauja EŽTKonv: nustato žalos atlyginimo dydį ir vykdyti satisfakciją ar ne. O jau valstybė pati turi susiprasti, kad reikia sureguliuoti tokius visuomeninius santykius valstybės viduje deramai. Valstybė neįpareigojama panaikinti teisės akto -ji pati turi susiprasti tai padaryti. Praeito amžiaus vidury atsirado nauja teorija: koordinacijos teorija. Koordinacijos teorijos šalininkai pažymi: dualistinė ir monistinė teorijos nepadeda tarpt ir nac teismų veiklai, neprisideda prie teisingo ir efektyvaus nac ir tt taikymo. Koord t šalininkai teigia: egz 2 savarankiškos teisės sistemos: tt ir nt: tt negali automatiškai pakeisti nac tn. Todėl tt normos turi būti koordinuojamos su nac teise. Pastaruoju metu terminas koordinacija keičiamas terminu harmonizacija. Nac t harmonizavimas reikštų vidaus teisės derinimą su ttiij kurių valstybės įsipareigoja laikytis. Galima remtis 1950 EŽTirPLApsKonv, kurioje nurodoma, kad šalys, pasirašiusios konvenciją, turi jos laikytis visų asmenų, esančių jos jurisdikcijoje, atžvilgiu (t.y., turi pareigą suderinti konv su nac ta). Egzistuoja visiškai savarankiška, nauja t sist, vadinama ES teise. ES teisės, kaip savarankiškos teisės egzistavimą patvirtino ES teisingumo teismas: bendrija sukūrė naują teisinę tvarką, kurios naudai valstybės kai kuriose srityse apribojo savo suverenias teises. Šios teisės sistemos subjektais yra ne tik valstybės, bet ir piliečiai. Galima teigti, kad vienas pagrindinių ES teisės principų yra šios teisės viršenybės prieš nac t principas. Tai labai x/S svarbi ES teisės ypatybė. Dėl to iškyla harmonizavimo problema. Kada LR taps ES nare, lOOproc ES teisės aktų//O j taps LR teisės sistemos dalimi, apie 2/3 LR ta turės būti derinami ir peržiūrimi rengiantis narystei. Apie 15.000 ta, pvz, vartotoju teisės, konkurencija, žū standartai etc. 2 klausimas. Konsulinių įstaigų funkcijos. Konsulines ištaigos: LR Konsulinis statutas reglamentuoja konsulinių įstaigų funkcijas bei statusą Konsulinė įstaiga, priešingai nuo diplomatinės atstovybės, traktuojama kaip administracinė-techninė institucija. Konsulinių įstaigų rūšys: 1) Generalinis konsulatas; 2) Konsulatas; 3) Konsulinė agentūra. NB. Konsulinės įstaigos nebūtinai turi būti kuriamos sostinėse, t.y. gali būti ir kituose miestuose, šalių susitarimu. Pvz., Vokietijos - Klaipėdoje, Rusijos - Kaune. ,~« j, Konsulinės įstaigos vykdo šias funkcijas: bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios funkcijos: kaip nurodoma Vienos konvencijoje, konsulinės įstaigos: 1) gina valstybės bei jos piliečių teisėtus interesus; 2) renka valstybę dominančią informaciją; 3) vysto valstybių bendradarbiavimą ekonominėje, kultūrinėje, mokslo ir kitose srityse; 4) atstovavimo funkcija irgi būdinga. LR Konsuliniam statute sakoma: LR konsulinės įstaigoSvjsms pavedus, gali atstovauti LR konkrečiais klausimais. Tačiau pagrindinis darbas - specialios funkcijos. Būtent tai ir leidžia traktuoti jas kaip administracinę instituciją. Galima skirti 1-ągrupę specialių funkcijų: 1) funkcija, susijusi su areštu ir teisminiu nagrinėjimu (apie konsulinės įstaigos piliečio sulaikymą turi būti informuota konsulinė įstaiga). Konsulinis pareigūnas turi teisę lankyti areštuotą, atstovaudamas valstybės pilietį, perduoti, priimti iš jo korespondenciją ir siuntinius, bei užtikrinti, kad būtų tinkamai įvykdytas teisminis atstovavimas: užtikrinti teisę į teisminę gynybą; 2) funkcija, susijusi su palikimu. Valstybės kompetentingos institucijos privalo pranešti konsuliniam pareigūnui apie asmens, kuris, jų žiniomis, yra atstovaujamosios valstybės pilietis, mirtį, palikimą bei testamentą. Konsulinis pareigūnas, remiantis valstybės įstatymais ir poįstatyminiais aktais, turi teisę kreiptis į buvimo vietos valstybę, kad būtų imtasi priemonių užtikrinant palikimo apsaugą, išlaikymą. Taigi jis turi užtikrinti suinteresuoto asmens minėtu turtu piliečio atstovavimą; 3) funkcijos, susijusios su pilietybės klausimais: konsulinės įstaigos registruoja atstovaujamosios valstybės piliečius, priima pareiškimus dėl dokumentų pilietybės klausimais išdavimo. Esant vizų režimui, konsulinės įstaigos išdavinėja užsienio piliečiams vizas, (konsulines funkcijas gali atlikti ir diplomatinės atstovybės); NB. KOMUUACIJA - viena atstovybė gali aptarnauti ne vienos valstybės teritoriją, pvz., l visom 3 Pabaltijo valstybėms. 4) konsulinės įstaigos tradiciškai atlieka funkcijas, susijusias su civilinės būklės aktų registravimu: gimimas, mirtis etc; 5) pagalba laivams (klasikinė funkcija): net 3 krypčių: dėl laivo atvykimo į uostus; kapitonui ir įgulai (konsulinis pareigūnas turi teisę tirti bet kokį įvykį atstovaujamosios valstybės laive), spręsti ginčus tarp laivo kapitono ir įgulos; rūpintis įgulos narių ir keleivių gydymo klausiniais bei jų gražinimu į atstovaujamąją valstybę; lydėti kapitoną teisme bei valdžios institucijose; konsuliniai pareigūnai t.p. turi ginti laivo interesus, kai atitekamas laivo tyrimas, pvz., krata, areštas. Laivo avarijos atveju -jis irgi teikia pagalbą. NB. Analogiškas funkcijas jis turi ir orlaivių atžvilgiu. T. p. konsulas gali atlikti notaro funkcijas: tvirtinti verstų dokumentų autentiškumą, tvirtinti testamentą. 3 klausimas. Tarptautines teisės karimo ir užtikrinimo pagrindai. Tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp nepriklausomų valstybių. Taigi valstybėms privalomų teisė normos kuriamos jų laisva valia, išreikšta sutartyse ar visuotinai priimtuose papročiuose, kurie nustato teisės principus ir yra sukurti tam, kad būtų reguliuojami santykiai tarp valstybių ar būtų pasiekti bendri tikslai. Tas faktas, kad tarptautinėje teisėje nėra centrinių teisės normų kūrimo, jų vykdymo bei ginčų sprendimo priemonių nereiškia, kad tarpt teisė yra primityvi teisinė sistema - tarpt santykiuose vyrauja savotiška suverenių jos narių pilna savivalda, nustatanti teises ir pareigas. Tokia visuomenė yra aukštai integruota, susieta tampriais tarpusavio ryšiais, ji veikia per bendrus veiksmus. Tokiu pagrindu, tarptautinė teisė apibūdinama kaip koordinacijos teisė arba bendrijos teisė. Viena iš tarptautinės teisė ypatybių yra ta, jog valstybės, tarpt organizacijos ir kiti subjektai nėra vien tik pasyvūs subjektinių teisių ir pareigų turėtojai, jie tiesiogiai dalyvauja tarpt teisės normų kūrime. Teisei, kaip privalomų elgesio normų sistemai, būdinga tai, kad reikalui esant, šių normų priverčiama laikytis.tarptautinei teisei taip pat būdingas prievartinis pobūdis - čia jis pasireiškia specifinėmis formomis. Tarpt teisę gali taikyti valstybės individualiai (represalijos) arba kolektyviai (sankcijos). 1. Represalijos - atsakomasis tarpt įsipareigojimų nevykdymas valstybės pažeidėjos atžvilgiu. 2. .Sankcijos ir kitos kolektyvinės priemonės, susijusios su ginkluotos jėgos panaudojimu -jei įvykdomi pavojingi taikai veiksniai, pažeidžiama taika ar įvykdomas agresijos aktas, Saugumo Taryba gali pagal JT įstatus nuspręsti, kad valstybės turi imtis tokių veiksmų: visiško ar dalinio ekonominių santykių, geležinkelio, jūrų, oro, pašto ir kitų susisiekimo priemonių bei diplomatinių santykių nutraukimo; t. p. gali imtis reikalingų veiksmų taikos atkūrimui, panaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgas. 3. Savigyna nuo ginkluoto užpuolimo - klasikinė savigalbos nedelsiant pranešta saugumo Tarybai. 8 bilietas 1. TT šaltiniai, sutarties sąvoka ir rūšys. K paskaitų..... TT šaltiniai Teisės šaltinio problema... Sąvoką TŠ galime suprasti trejopai 1. - materialia prasme: veiksniai, faktoriai priežastys, sąlygojančios ui atsiradimą, turinį (ekonomika, politika, teisinė kultūra, teisinė sąmonė, poreikiai); 2. - formos prasme (pagrindiniai: tarpt sutartys, tarpt papročiai; pagalbiniai: visa kita (ir tarp org rezoliucijos, ir sprendimai): kokioj formoju įtvirtintos TTN: nac: tna, t preced, t papročiai. JTO tarpt teismo statutas, 38str: tarpt teismas, nagrinėdamas ginčus vadovaujasi: tarpt sutartimis, teisiniais papročiais, kaip visuotinės praktikos šaltiniais, progresyviausių mokslininkų tt doktrina, civilizuotų tautų bendraisiais teisės principais, teismo sprendimais. 38str yra eilė klaidų: neatitinka JTO nuostatų! "civilizuotos tautos", "bendrieji teisės principai" (principai, kuriuos galima taikyti ir nac, ir tarpt teisėje): pvz, lex specialis derogat lex generalis (NB! "lex'ų" TT nėra, todėl: pacta specialis derogat pacta generalis; 3. - pažintine prasme: doktrina, monografijos Iki 1785 knygų apie TT kiekis buvo apie 2000; dabar per metus išleidžiama apie 700 knygų, publikuojama apie 3000 str. '67m buvojau apie 80.0000 knygų... B vadovėlio: p. 23. Šaltinių ypatybės. Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateiktas Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 straipsnyje: "1. Teismas, kurio paskirtis yra spręsti pagal tarptautinę teisę ginčus, kurie jam yra perduoti, taiko: a. tarptautines konvencijas, tiek bendrąsias, tiek specialiąsias, nustatančias normas, kurias aiškiai pripažįsta valstybės-ginčo dalyvės. b. Tarptautinį paprotį, kaip bendros praktikos, kuri pripažįstama teise, įrodymą; c. Bendrus teisės principus, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos; d. Su išlyga, numatyta 59 str. Nuostatuose, teismų sprendimus ir įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų viešosios teisės specialistų doktriną, kaip pagalbinę priemonę teisės normoms nustatyti. 2. Ši nuostata neatima Teismus galimybes spręsti bylą ex aeąuo et bono, jei šalys su tuo sutinka." Šiuo straipsniu įtvirtintas tarptautinės teisės šaltinių sąrašas (tarptautinės sutartys, tarptautiniai papročiai, bendrieji teisės principai, teismų sprendimai ir doktrina) yra formuluotė, nepasikeitusi nuo 1920 metų, tai yra nuo to laiko, kai buvo priimtas nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo (Tautų Sąjungos teisminio organo) Statutas. Šiuo metu taip pat pripažįstama, kad tarptautinės teisės šaltiniai yra tarptautinių organizacijų rezoliucijos bei valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės prisiima tarptautinius įsipareigojimus. Reikia kartu pastebėti, kad teisiniu požiūriu yra nesvarbu, kaip ir kokiame akte tarptautinės teisės norma yra išreikšta, - svarbu, kad tai yra teisinė norma. Nei Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str., nei koks kitas teisinis aktas nenustato tarptautinės teisės šaltinių hierarchijos. Tai nereiškia, kad atskirų teisės aktų teisinė galia negali būti skirtinga privalomumo prasme. Vieni aktai nustato privalomas tarptautinės teisės normas, kiti - dažniausiai tarptautinių organizacijų neprivalomos rezoliucijos - teturi rekomendacinę galią. Šiuolaikinė tarptautinės teisės doktrina rekomendacinėms normoms pažymėti kartais naudoja terminą "soft-law", kuriam sunku surasti lietuvišką atitikmenį, nebent "guminė teisė". Svarbiausia matyt ne tai, kad "soft-law" normos dažniausiai įtvirtinamos minėtose neprivalomose rezoliucijose, o tai, kad jų formuluotės, būdamos daugelio valstybių politinio kompromiso išraiška, pačios savaime neleidžia konstatuoti, jog tai privalomos tarptautinės teisės normos. ,,» ,,» Plačiau apie atskiras šaltinių rūšys galite pasiskaityti vadapalo vadovėlio 108 psl. ©. JS paskaitų. Tt sutarties sąvoka ir rašys. [ tokį esminį klausimą galima atsakyti įvairiai. Dokt Radušytė teigia (ne originaliai, aišku), kad U sutarties sąvoka gali būti atskleista visų pirma doktrininiu požiūriu; antra, - tarpt teisės, kaip tam tikros normų sistemos požiūriu (arba, - normatyviniu požiūriu); ir trečia, - tt sut sąvoka nacionalinės, o konkrečiai mūsų atvejui - Lietuvos teisės požiūriu. Kalbant apie doktrininį požiūrį, tenka pastebėti, kad nereitai pateikiamos, tt sut definicijos yra skirtingos: išryškėja (doktrinoje) subjektyvus autorių požiūris į tt sutartį. Štai akademikas Pranas Kūris savo tt apybraižose nurodo: // sutartis - tai aiškiai išreikštas (dažniausiai rašytine forma) susitarimas tarp 2 ar daugiau valstybių ar kitų tt subjektų dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo. McNaras savo "The law of treatys" pateikia sekančią tt sut definiciją: tt sutartis - rašytinis susitarimas, kuriuo 2 ar daugiau valstybių ar tarpt organizicijų sukuria ar ketina sukurti tarpusavio santykius, veikiančius tt srityje. Profesorius Jaščenka, prieš II PK dėstęs tt kursą VDU, teigė: tt sutartis yra 2 ar kelių valstybių susitarimas (valių sutapimas) dėl to paties juridinio padarinio (dėl teisės atsiradimo, perkėlimo, panaikinimo, apsaugojimo arba pakeitimo. Ttie encyclop(a)edia of International law (2000m, 4 tomas) pateikia platesnį tt sut apibūdinimą: // sutartis yra suderintas susitarimas tarp 2 ar daugiau tarpt teisės subjektų, kurie ketina, kad tą susitarimą sudarytų taisyklės pagal tarpt teisę ir būtų privalomas bent vienai (paprastai - visoms) šalims ir tie subjektai tą susitarimą tokiu laiko (privalomu). Galėčiau pateikti dar eilę apibrėžimų, ir - pritariu Jūsų nuomonei :) - kad užteks. Išvados: apibrėžiant tt sutartį galime išreikšti savo subjektyvią nuomonę, bet galime ir apibendrinti aukščiau (ir šiaip - 'visus' :) T.Ž.) pateiktas definicijas ir išskirti esminius požymius. O tokiais doc. Katuoka (čia tiems, kas pirmą kartą mano paskaitoj :) laikytų: 1) tt sutartis yra susitarimas tarp 2 ar daugiau tt subjektų; 2) tokį susitarimą reglamentuoja tt normos. Susitarimas sudaromas prisilaikant ttn reikalavimų; 3) tt sutartis grindžiama sutarties šalių sutikimu. Šį momentą pažymi tt Teisingumo teismas savo konsultacinėje išvadoje "Dėl išlygų konvencijai "Dėl užkirtimo kelio genocido nusikaltimui (-ams? T.Ž.) ir baudimo už jį (juos? T.Ž.)"", pastebėdamas, jog valstybė savo sutartiniuose santykiuose negali būti susieta (su) įsipareigojimais bejos sutikimo; 4) kiekviena tt sutartis turi turėti tam tikrą formą (pritariu Kuriui: dažniausiai rašytinę). Tt dokumentuose tt sutarties apibrėžimas konstruojamas šiek tiek kitaip: visų pirma reiktų pažymėt, kad 1969m Vienos konvencija dėl tarpt sutarčių teisės štai kaip apibūdina tt sutartį: tt sutartis - tai tt susitarimas, sudarytas tarp valstybių raštu ir reguliuojamas tarpt teisės, nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro l dokumentas, 2 ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jos pavadinimo. Taigi įvedami keli nauji elementai, kurie nebuvo išryškinti doktrinoje: tik rašytinė (siaur........... forma) ir l ar keli tarpusavyje susiję dokumentai. Vienos konvencijoje tie dokumentai pripažįstami kaip lygiareikšmiai. Ir paskutinis/momentas - sutarties pavadinimas irgi neturi reikšmės. Svarbu, kad čia formuluojamas susitarimas. Iš esmės1 tt definiciją konstruoja ir 1986 Vienos konvencija dėl tt sutarčių, sudaromų tarp tarptautinių organizacijų. Na, u jei imti nacionalinį lygį, -tai nac ta neturi išradinėti dviračio ir jei valstybė ratifikavo pripažino pagrindines tt sutlūtis - Vienos konvencijas, - tai ji savo aktuose turi atkartoti tą patį apibrėžimą. '91 įst to nebuvo padaryta. '99 LR Įstatymas dėl tt sutarčių iš esmės atkartoja Vienos konvenciją dėl tt sutarčių teisės nuostatas, apibūdinančias tt sutartis. Identiškai/adekvačiai galėtų atkartoti: tačiau Vienos konv kalbama tik apie tt sutartis tarp valstybių, pas mus - ir su tt organizacijom. '99 jst definicija: LR tt sutartis - tai tt principų ir normų reglamentuojamas susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėm ir tarpt organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas, ir ar sutartį sudaro l, 2 ar keli tarpusavy susiję dokumentai. Savo esme sutampa su Vienos konvencija, nors neadekvatus lygiai. Čia pateikėm tt definicijas. Tt definicja ir tt sąvoką - 2 skirtingi dalykai: sąvoka - platesnė kategorija; definicija -akumuliuoja tik pagrindinius požymius; sąvoka - daugiau požymių. Į tt sutarties sąvoką visų pirma įeina ir sutarties pavadinimas, ir čia galime pasakyti, kad egzistuoja tt sutarčių pavadinimai. Tačiau, nepaisant gausios tt sutarčių pavadinimų panoramos: 1) visos sutartys teisiškai yra reikšmingos vienodai; 2) tt praktikoje nusistovėjo tam tikri sutarčių pavadinimai, atspindintys reguliuojamas tt santykių sritis. Kartais netgi daroma klaidinga išvada ir bandoma nustatyti tt sutarties vietą tt sut hierarchijoje į tt sutarčių pavadinimą. Kartoju - visos tt sutartys yra lygiareikšmės. Neretai vartojamas terminas - sutartis: tai labai paplitęs terminas (?) ir jis vartojamas tada, kai bandoma sureglamentuoti esminius valstybių santykių klausimus. Pvz, 1991m Maskvoje pasirašyta sutartis tarp LR ir Rusijos Federacijos Tarybų Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Tai buvo didžiulis laimėjimas, kad tokia sutartis buvo parengta ir pasirašyta. Konvencija - tai tt sutartis, kurios pagalba kodifikuojama tt (Vienos konvencija: sut t; jūrų t: '82 JTO jūrų teisės konvencija; '61 Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių). Neretai terminas "konvencija" naudojamas konsulinių ir žmogausteisių apsaugos srityje. Protokolas - šis 'terminas dažn vartojamas nė kaip sutarties pavadinimas, o kaip terminas, apibūdinantis pagalbinio pobodžio aktus, priedus prie tt sutarčių. EŽTirPLK: turi jau 12 protokolų. Tiesa, kai kurie jau negalioja, bet skaičius 12 yra. Kartais naudojama? terminas deklaracija - šis terminas naudojamas paprastai apibūdinti vienašalius valstybių teisės aktus. Tačiau jei valstybes nusprendė sutartį pavadinti deklaracija: pvz, LR, Latvija, Estija - "Deklaracija dėl LR, L ir E santarvės ir bendradarbiavimo. Galite sutikti eilę pavadinimų: paktas - (okia sutartis paprastai reglamentuoja žmogaus teises ar, pvz. Jums girdėtas nepuolimo paktas (kaip humanitarinės teisės sutartis). Taip pat aišku, kad terminas konkordatas apima it sutartis, kurias pasirašė Šv. Sostas. Esmė: tam tikri pavadinimai yra nusistovėję ir sudarant H sut reikt ųatsižvcigti į praktiką ir [tinkamai] parinkti pavadinimą. Pvz, Lietuva su Venesuela pasirašė t! sut tokiu pavadinimu: programa dėl kultūrinio bgendradarbiavimo. Nepriklausomai nuo pavadinimo, - svarbu susitarimo fiksavimas. '91-'92 dalyvavau LR derybų delegacijoje su Rusija. Dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Tt bendrijos nuostata lig tol (koi svetima kariuomenė Čia): Jūsų valdžia neefektyvi! -> Jūsų valstybėje yra kitos valstybės kariuomenė. Delegacija per l mėnesį parengė projektą>ginčai (LR: 2 mėn): 1) kokiu rjagrindu iŠ LR išvedama kariuomenė? LR okupacijos konstatavimas, ji pasibaigia išvedus kariuomenę; 2) okupacija turi pasekmes, jos padaryta žala - mes ją galbūt atlyginsim. Rusija pasakė, kad ne jie okupavo. Jūs - CCCP teisių perėmėja. Nesvarbu, kad ne Jūs okupavo!. Jie norėjo, kad kariuomenė būtų išvedama susitarimo pagrindu, [pas mus] Vieningai - kad tai principinė idėja. Kūris irgi pritarė; labai svarbu užfiksuoti, kad įvyko okupacija, nes po to - daug pasekmių. Prieš sutarti buvo pasirašytas grafikas: kokiu intensyvumu etc. Grafiką LR paskubėjo užregistruoti kaip tt sutartį. Delegacija, negarsindama to, sakė - yra lt sutartis... Sutarties nepasiraSėm, bet kariuomenė vis tiek išvesta. Bet daabr mes vis dar galim pažyrnėt, akd egzistuoja Žalos klausimas. Į sutarties sąvoką įeina ir sutarties struktūra: ją sudaro 3d: 1) preambulė: įžanginė dalis, kurioj išdėstomi sutarties tikslai, uždaviniai, fiksuojami tt principai, kuriais vadovaujantis yra sudaroma tt sutartis; ^ 2) centrinė daiis/-ys, kurioj/-iose fiksuojamos elgesio taisyklės (turinys); ir 3) baigiamoji dalis: nuo kada įsigalioja, galiojimo terminas, kokiais atvejais sutartis pasibaigia. AiSku, baigiamojoje dalyje būtinai turi būti įgaliotųjų atstovų parašai: sutartis turi būti pasirašyta. [ sutarties sąvoką tp įeina ir kt svarbus elementas: sutarties kalba. Kokia kalba turi būti sudaromos tt sutartys? Vieningo atsakymo nėra. Dvišalės gali būti sudaromos 3 kalbom: Salių kalbos, lp - tarpt kalba, pvz: tarp Ukrainos ir LR -anglų kalba. "Kodėl ne rusų?" (J'apijanc). 'Todėl, kad Salys taip pasirinko" (Katuoka). Kai sudaromos daugiašalės sutartys - labai svarbu, kas yra sutarties sudarymo iniciatorius: jei JTO iniciatyva - aišku, jos bus sudaromos laikantis oficialių JTO kalbų; jei Europos Taryboj (ET) - prisilaikant jos oficialių kalbų. Čia iškyla x problemos, kai sutartys sudaromos įvairiom kalbom: iSkyla autentiškumo problema. Lygini: tenka pastebėt - matau skirtumus. O pasakyta -jos turi lygią/vienodą reikšmę. Ir tam tikrus niuansus esu pastebėjęs: 1) angį: -vyrai ir moterys turi teisę į Seimą ir santuoką; 2) pranc: vyras ir moteris turi teisę etc. "Kurią rinktis - kaip versti?" (Katuoka). "Vyrai ir moterys" (T.Ž.). "Baikit!.. aS - klasikinės šeimos/santuokos šalininkas: pasirinkau "vyras ir moteris -tradicinę/klasikinę. Atsiprašau, jei ką įžeidžiu" (Katuoka). "Derėjo rinktis progresyvesnę" (T.Ž.). Alternato principas: sudarant lt sutartį, sutarties pavadinime pirmoje vietoje turi būti nurodyta ta valstybė, kurios kalba sudaroma tt sut. '92 LR-RUS: Liet - liet; Rus - rus -> sukeičiama vielom. O jei bendra (sutarta (tarpt)? T.Ž.) kalba: laikomasi anglų abėcėlės taisyklių, ty Salys išdėstomos abėcėlės tvarka. Tai tiek dėl tt sut sąvokos. Lieka: rūšys. Kalbant apie tt sut rugis galim skirti įvairias subj nuomones, nustatančias klasifikavimo pagrindus ir išskiriančias tt sutartis: pvz, remiantis Salių skaičium: dvišalės ir daugiašalės; pagaLgalipjimo laiką: terminuotos ir neterminuotos. 1995 spalio 17 KTnularime dėl LR tt sutarčių įstatymo 7slr ir 12str atitikimo LRK skiriamos 2 tt sut rūšys: ratifikuotos ir turinčios įstatymo galią; nėratifikuotos, kurios turi atitikti įstatymus. Jau minėta RaduSytė klasifikuoja tt sutartis, kurių iniciatorius yra tt subjektas (tarpt org): JTO ft sut, ET tt sut, JTO specializuotų įstaigų tt sutartys. Tt sutartys lp gali būti skirstomos atsižvelgiant į jų matgrialjni turini: kokius klausimus jos reglamentuoja: politinius, ekonominius, kultūros, gynybos (srityse). Taip ji (RadyŠytė) atranda 45 rūšis: Žvejybos, sporto etc. (kam tai? -> palengvina paiešką). Taigi Radugytė 'rado' 45 rūšis. Kt krit - pagal veikimo pobūdi: tiesioginio ir netiesioginio veikimo. Galim tp tt sut skirti (klasif krit: ^liojiniojentorija. T.Ž.) į universalias ir regionines (univ šalimis gali tapti bet kuri galis, pripažinusi jos nuostatas; regioninės - jungia tik tam tikro regiono valstybes: ET, ES -> pavadinimas apriboja ir sut Šalis). Jei dar turite noro, plačiau apie lai skaitykite vadapale 122 psl, bet ten viskas tas pats, /JT/Ifl'^O-'i^ 2. Diplomatinių atstovybių fmikcijos ir imunitetai •* ^ Diplomatinių atstovybių funkcijos: yra įtvirtintos Vienos konvencijoje Dėl diplomatinių santykių: taigi Konvencija įtvirtina sekančias funkcijas; 6) akredituojančios valstybės atstovavimas buvimo valstybėje, ir oficialių santykių palaikymas tarp Šių valstybių; 7) akredituojančios valstybės, ir jos piliečių ir jos piliečių interesų buvimo valstybėje gynimas, kiek tai leidžia tarptautinė teisė; 8) derybų su buvimo vietos Vyriausybe vedimas; 9) info apie buvimo valstybės politinį ekon gyvenimą bei įvykius gavimas ir rinkimas teisėtais būdais; 10) draugiškų santykių tarp akredituojančios ir buvimo valstybės skatinimas, bei ekon, kultūrinio, mokslinio bendradarbiavimo vystymas. Manau, visos funkcijos turi savo turinį. Negalini teigti, kad l)-ma funkcija apibendrina visas kitas: atstovauja valstybę aukščiausiam lygy, aukščiausia politinę institucija. Pagal Vienos konv diplomatinei atstovybei tp gali būti pavesta įgyvendinti ir konsulines funkcijas. LR Diplomatinės tarnybos įstatyme funkcijų sąrašas yra išplėstas -> įtvirtintos sekančios papildomos funkcijos: 3) LR užsienio politikos uždavinių įgyvendinimo funkcija; 4) Dipl atstovybės tp platina info apie LR, jos politinę, socialinę ir ekon padėtį, kultūrą, papročius ir1 tradicijas (JAV neatliko, tačiau visgi sureagavo į netinkamą faktą) jdėl knygos apie Lietuvą, kurioj rašoma, kad Čia valgoma arkliena elc ir Šiaip baisu, paraSylos x JAV žurnalisto] Tiek'dėl funkcijų. Pįp jojmtįniia įjtnujjiįf ėjai |r_B rįvilegi jos. Terminu apimam 2 grupes imunitetų: tai diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai, o tp diplomatų imunitetai ir privilegijos. 1-iausia reiktų išsiaiškinti, kas yra "imunitetas", "privilegija", kokie yra imunitetai ir koks jū turinys. Paprastai priimta: "privilegijos" reiškia teisines pirmenybes, kuriomis naudojasi užsienio diplomatinės atstovybės bei jų personalas ir kurių pagalba suteikiama galimybė tobuliau, geriau įgyvendinti dipl mnkcijas. Terminas "imunitetas" (lot. imunitas - laisvas nuo ko nors) yra paplitęs medicinoje, biolog ir, aišku, teisėje. Taigi, galim sakyti, visi turime imunitetus - nuo gripo, peršalimo med prasme. Imunitetas teisine prasme reiškia atleidimą nuo kažko, išimtinės teisės turėjimą, iSėmimą iŠ valstybės jurisdikcijos. Prof. Levinas knygoj "Diplomatiniai imunitetai" pažymi, kad diplomatinio imuniteto institutas gyvuoja taip pat seniai, kaip ir pati diplomatija. Pateikdamas imuniteto istorinę genezę, profesorius su ironija pažymi: net mūsų protėviams neardenlaliečiams buvo aišku, kad dviejų genčių derybos būtų apsunkintos, jei vienos Šalies pasiuntinys kitos pusės atstovų būtų suvalgytas prieš tai, kol perduos vienokį ar kitokį svarbų pranešimą. Jau tada buvo aišku: pasiuntiniams turi būti suteikiamos teisės ir privilegijos, kurių negali turėti paprastas karys. Aplamai, kalbant apie dipl darbą... - tai viena nedėkingiausių profesijų: jie kankinami, žudomi... O šiaip ir gyvena neblogai ;) Pasilaikantys pasiuntinių nužudymai, įžeidimai, kesinimaisi į jų sveikatą trudė vykdyti diplomatines mnkcijas. Laikui bėgant susiformavo įvairios teorijos, grindžiančios diplomatinių imunitetų pagrįstumą: funkcinė teorija. Jos esmė: imunitetai ir privilegijos reikalingi tam, kad sėkmingiau būtų įgyvendinamos diplomatinių atstovybių funkcijos. Ne suteikti pranašumą, bet sudaryti sąlygas funkcijų įgyvendinimui. Galim pakart (?!). atstovavimo teorija. Pagal kurią diplomatinė atstovybė, kaip aukščiausia politinė institucija, turi teisę į išskirtinumą. Ji atstovauja valstybei ir :pso facto jai būtina suteikti privilegijas ir imunitetus. Imunitetų ir privilegijų skaičius bei turinys palaipsniui kito. 20a pradžioje (apo aišku, kad dipl imunitetų ir privilegijų klausimas turi būti sunorminąs pozityviosios teisės normose, o pats institutas yra kodifikuotas. Deja, tik __ 1961m Vienos konv Dėl diplomatinių santykių buvo įtvirtinta imunitetų bei privilegijų sistema. Konvencijose pažymima, kad tt konvencijos apie diplomatinius santykius, imunitetus ir privilegijas priėmimas skatins draugiškus santykius taip valstybių, o nustatytos privilegijos ir imunitetai suteikiami ne dėl kai kurių asmenų naudos, o tam, kad užtikrintų efektyvų diplomatnių atstovybių, kaip vasltybes atstovaujančių institucijų, funkcijų vykdymą. Nors Konvencija įtvirtina imunitetų ir privilegijų sistemą, tačiau kyla problemų, susijusių su imunitetų ir privilegijų taikymu praktikoje. Taigi tenka pasakyt - kiekvienas konkretus privilegijos ir privilegijos taikymo atvejis negali būti sutalpintas Konvencijos rėmuose. Priimant Konvenciją buvo tp pastebėta: paprotinės tta ir toliau reguliuos klausimus, kurie tiesiogiai nenumatyti Konvencijos. 2000m gruodį TT ir ES teisės katedros doktorantas Paksas apsigynė disertaciją: "Diplomatiniai imunitetai ir privilegijos ir jų taikymas LR" -> aktuali, mažai nagrinėta tema. Diplomatinių atstovybių imunitetai ir privilegijos: 1) diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamumo imunitetas (Vienos konv Dėl dipl santykių 22str, įtvirtinęs gį imunitetą, įtvirtina dvejopo pobūdžio pareigas, adresuotas priimančiai valstybei. Patalpų neliečiamumas reiškia pareigą susilaikyti nuo veiksmų, kurie gali pažeisti patalpų neliečiamybę, draudimą pateikti į atstovybės patalpas kitaip, nei su valstybės atstovybės vadovo leidimu); aktyvi pareina: įpareigoja imtis visų priemonių, aktyvių veiksmų, kad botų užtikrinta diplomatinės atstovybės patalpų apsauga. Kad ji būtų apsaugota nuo žalos padaryčio, rimties trukdymo. Taigi buvimo valstybė atsakinga už imuniteto taikymą, vykdymą. Tai - valstybės pareiga. Pasigirstas patarimai... "nesaugosim, nes nėra pinigų!.." Jei nesaugos, gali laikyt atsakomąsias priemones -nesaugot irgi (mūsų ambasadų savo šaly). Šis diplomatinių atstovybių patalpų imunitetas yra absoliutus: karo, stichinių nelaimių atveju privalu laikytis, [domu, kaip elgtųsi (buvimo valstybė), jei gaisras?.. Prie atstovybių patalpų priskiriama: transporto priemonės, turtas, esantis ten, ty negalim daryti kratos, areštuoti turtą. Tenka pasakyti: ttn nepripažįsta diplomatinio prieglobsčio, ty, kad, prašant prieglobsčio, suteikiamos diplomatinių atstovybių patalpos. Kai kur tokia praktika populiari: plg, "Rytai-Vakarai": prancūzaitė pasinaudoja Prancūzijos diplomatine atstovybe Bulgarijoje. Ypač Lotynų Amerikoje naudojamasi. Normų, detaliai reglamentuojančių prieglobsčio suteikimą atstovybėj, nėra. ...Įvyko revoliucija Vengrijoj, 10m pabuvo ir leista išvykt... 2) dipl atstovybių dokumentų ir archyvų neliečiamumas. Gali sakyti, išplaukia iš patalpų neliečiamumo. 24str: atstovybių archyvai ir dokumentai visada yra neliečiami, nepriklausomai nuo to, kur jie yra. Šis imunitetas tp yra absoliutus. Tačiau praktikoje dažnai pažeidžiamas. Todėl susiformavo diplomatinio pašto ir diplomatinio kurjerio institutas. Diplomatinis paštas priklausytų prie atstovybės dokumentų, tačiau, norint užtikrinti jų saugumą, spec asmenys, kurie jį gabena; tai gali būti pavesta jurų laivų, lėktuvų vadovams. 3) fiskalinis imunitetas. Diplomatinės atstovybės patalpos atleidžiamos nuo valstybinių mokečių ir rinkliavų. Paprastai atleidžiama abipusiškai: pvz, turtui, susisiekimo priemonėm netaikomas muito (?) mokestis. ___, kad diplomatinių atstovybių automobiliam išduodami spec diplomatiniai numeriai. Diplomatinės atstovybės dėl automobilių registracijos turi kreiptis oficialia nota į URM, prašydamos išduoti diplomatinius numerius ir užregistruoti automobilį. Tą "turi padaryti valstybinė protokolo tarnyba, kreipdamasi į Kelių policijos departamentą. LR išduodami tik vieno pavyzdžio diplomatinių numerių ženklai: žaliam foną raidė "D" ir 3 ženklų skaičius, reiškiantis ergistracijos numerį ir 2-ženklis - metus. Kt valstybių, diplomatiniai numeriai išduodami įjungiant kelių kategorijų info: kokiai valstybei, kokiai diplomatinei kategorijai priklauso auto. Išskirtinį ženklą - vėliavėlę - turi tik diplomatinės atstovybės vadovo automobilis. Nėra sėkmingai išspęsta problema, ar gali kelių policijos pareigūnas sustabdyti dipl auto?: '92 VRM ir URM paskutinė (?) valstybinės diplomatinės protokolo tarnybos instrukcijoje nurodoma: galima stabdyti. Ji atsirado dėl paprastos priežasties: iki '92 3-jų atstovybių Mersai buvo pavogti. Sustabdžius būtina apsiriboti tik dokumentų patikrinimu. Patalpų neliačiamumo privileg taikoma Turi pateikti akreditacijos kortelę - ji rodo imuniteto turėjimą, pats automobilio numeris dar nesuteikia imuniteto. Jei vairuojąs - LR pilietis? -> negali riboti užsieniečio teisių dėl to, pvz, atimti teisių, geriau paskirti baudą. Jei pažeidimas akivaizdus: stabdai ir reikalauji dokumentų, siūlai saugiai nugabenti automobilį į norimą vietą Lenkų atstovas... -> nustūmė policijjos mašiną ir nuvažiavo: informuoji x, ir toliau tvarkosi patys lenkai: tas x negali likti valstybėj. Problema: nuo '92m dauguma diplomatinių atstovybių kreipėsi su prašymais įsivežti šaunamąjį ginklą. '94 LRV nutarimas Nr 908, leidęs ir tos įstaigos darbuotojams įsivežti šaunamuosius ginklus savigynai. Yra jų registracijos, leidimų išdavimo tvarka. Kartu sakoma: tik pistoletus ir revolverius, ty neautomatinius. Šaunamoji galia negali viršyti 250J (džiaulių). 4) teisė nekliudomai susisiekti su savo vyriausybe. Diplomatinė atstovybė gali naudotis įprastinėm ryšio priemonėm, šifruoti jas, telegramom, buvimo valstybei sutikus, galt įsirengti radijo siųstuvus. 5) prie diplomatinių atstovybių patalpų gali boti iškelta vėliava, iškabinta valstybės emblema - tai ^___irgi priskiriama prie privilegijų. _____________ =-* 10) pagalba laivams (klasikinė funkcija): net 3 krypčių: dėl iaTvthatyyldmo į uostus; kapitonui ifNįgiilai (konsulinis pareigūnas turi teisę tirti bet kokį įvykį atstovaujamosios valstybės laive), spręsti ginčus tarp laivo kapitono ir įgulos; rūpintis įgulos narių ir keleivių gydymo klausimais bei jų grąžinimu į atstovaujamąją valstybe; lydėti kapitoną teisme^ei valdžios institucijose; konsuliniai pareigūnai tpkjuri ginti laivo interesuSjJcarStfiekamas laivo tyrimas, pvz, krata, areštas. Laivo avarijos atveju -jis irgįteikia pagaJb^-HBrAnalogiškas funkcijas jis turi ir orlaivių atžvilgiu. + konsulas gali atlikti notaro fiinkcijžsįtjįrtifilfverstų (?) dokumentų autentiškumą, tvirtinti testamentą. Tiesa, egzistuoja garbės koasulųHnstihitas: jį įtvirtina '63m Vienos konvencija Dėl konsulinių santykių. Garbės konsulais imamL>utflčus, žymūs khvalstybių piliečiai, kurie, visų pirma, vykdo bendradarbiavimo plėtojimo fiir&cijąJptfET Nemaišyt su geros Garbės konsulaį^lconsulinių įstaigų pagalbininkavEgzistuoja x konsulų skyrimo tvarka: pan į diplomatų skyrimo tvartą: agremanas -> egzekvatūra. Privilegijbs^ir imunitetai: jų apimtį nustato dvišalės konsulinės konvenci 3. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas. Šis principas turi tam tikrą raidą ir, aišku, kad šis principas negalėjo formuotis klasikinėje tt. lūs at bellurn - teisės į karą principas: kiekviena valstybė turi t pradėti karą, jei buvo pažeistos jos teisės, pradėti karą net kilus ginčui. Taigi jėga buvo pagrindas teisingai spręsti ginčus. Vystantis šiuol tt, pagr idėjos pakito 20a pradžioje. Įsikūrus Tautų Sąjungai (TS): jos statutas visų l ribojo valstybių-narių teisę į karą. Net numatė sankcijas valstybėms, pažeidžiančiom šią nuostatą. Tautų Sąjungoje buvo pasakyta1 ginčus spręsti pasitelkiant arbitražą, teismą, TS tarybos sprendimu. TS statuto trukumas: imperatyviai nebuvo uždraustas karas. "Jei per 6 mėnesius ginčo neišsprendi - karas". 1-oji daugiašalė tt sutartis, susijusi su jėgos naudojimo uždraudimu tarptautiniuose santykiuose, buvo pasirašyta 1928m Paryžiuje - Briano-Kellogo paktas: iš pradžių jį pasirašė 15 valstybių, vėliau prisijungė net 48. Tai pirmoji daugiašalė tt sutartis, imperatyviai uždraudusi karą. Tačiau šis paktas buvo taikomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Remiantis juo, 1931m buvo sprendžiamas Japonijos (JAP) įvykdytas agesijos aktas prieš Mandžiūriją: JAP ją okupavo. Asamblėja priėmė rezoliuciją, smerkiančią tai, bet sankcijų nepritaikė, nes JAP pasitraukė iš TS. Pidžiulę reikšmę turėjo valstybių bandymai pateikti agresijos definiciją: I933m Londone buvo pasirašyta Konvencija "Dėl agresijos apibrėžimo": jaustas II Pasaulinio Karo (PK) artėjimas. Nepaisant to, konvencija nebuvo poluliari. Pvz, pradžioj ją pasirašė tik 6 valstybės: Afganistanas, Latvija, Iranas, Lenkija, Rumunija, CCCP, po metų po CCCP prie konvencijos prisijungė Suomija (jaučia agresijos grėsmę). Tai nebuvo visuotinė konvencija. Po II PK šio principo formavimąsi įtakojo 2 faktoriai: 1) JTO susikūrimas ir jos Įstatų priėmimas, kuriuose įtvirtintas aptariamasis principas. Jo turiniui įtakos turėjo Niurnbergo ir Tokyo karinių tribunolų sprendimai. Jie priimti jau remiantis Prayžiaus paktu. Dar valstybių vadovai, pradėję karą, privalo už tai atsakyti. Šio principo turinys tapo aiškesnis 1970m priėmus deklaraciją: tapo aišku, - negalima naudotis jėga irja grasinti. Tačiau remiantis JT Įstatais, jėgos panaudojimas yra teisėtas 3 atvejais: 1. savigynos atveju 2. saugumo tarybos sprendimu 3. tautų laisvanoriško apsisprendimo atveju Taigi, - 3 teisėti jėgos panaudojimo atvejai. Kiekvienas reikalingas komentaro. JTO buvo įteikta Nobelio premija už taikos operacijas. Jugų atveju: JTO nesuveikė, NATO priėmė teisingą, mano nuomone, spendimą: užkirto kelią konflikto išsiplėtimui sunaikindama židinį. Tarptautinė bendrija suprato, kad vienas svarbus klausimas, susijęs su komentuojamu principu, nebuvo išspręstas: nebuvo visuotinai pripažinto agresijos apibrėžimo. Todėl JTO iniciatyva buvo sukurtas specialus komitetas, kuriam buvo pavesta sukurti agresijos apibrėžimą. Šis komitetas darbavosi nuo '67 iki '74metų. Probl? Kaip konstruoti definicija? Kaip suprasti agresiją? Komitetas pradėjo savo veiklą ir visų pirma susidūrė su sekančiom problemom: kaip gi pateikti definiciją? 2 pož: l grupė: apibendrinanti definicija, išryškinanti specifinius agresijos požymius; 2gr buvo linkusi agresiją apibrėžti išvardijant konkrečius veiksmus, kuriuos konstatavus, galima teigti, kad įvykdytas agresijos aktas. 3 apibrėžimo projektas: ypač aktyviai Komiteto veikloj dalyvavo CCCP. Spec komitetui be kita ko teko spręsti tokias problemas: ,-•* .-• 1) Saugumo Tarybos kompetencija fiksuojant ir užkertant kelią agresijai; 2) ar būtina išskirti 2 agresijos rūšis - tiesioginę ir netiesioginę?; 3) kokią reikšmę nustatant agresijos faktą turi pirmumo principas?; 4) agresija ir savigyna: iškeliant proporcingumo principą!; 5) teisiniai agresijos padariniai: diskutuojama dėl užgrobtų teritorijų nepripažinimo; 6) atsakomybės už agresiją klausimas. BET: vieno - kertinio - klausimo nepavyko išspręsti ligi šiol. Jo neišsprendus, - neašku: kas gi yra agresija? Probl nr 1: jei agresiją mes konstatuojame kaip "jėgą" - apie kokią jėga kalbame? 1) "jėga" = "ginkluota jėga"; 2) (valstybių grupė) jėgą bandė traktuoti plačiau: įjungiant politines, ekonomines, ideologines poveikio priemones. JTO įstatai, pvz, 51str kalba tik apie ginkluotą agresiją. Po įvairiu/įvairiapusiškų diskusijų - agresija suprantama siaurąja prasme: kaip ginkluotos jėgos panaudijimas. Plačiąja: ekon, ideol, polit. Ekonominė blokada gali sunaikinti valstybę: gali būti padaryta didesnė žala nei kariniais veiksmais. Pvz, dabar - izoliuotume talibus ekon prasme... Nugalėjo šiauria: JAV ir jos satelitų nuomonė. Visgi '74m gruodžio 14 JTO Gen Asamblėja patvirtino agresijos apibrėžimą: rezoliucija nr 3314; iš jos seka: apibrėžiant agresiją, buvo taikomi 2 metodai: 1) agresija apibrėžiama: bet koks ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kt valstybės suverenitetą, teritornę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę arba tai pažeidžiant kitu būdu prieštaraujant JTO įstatams. Taigi, agresija suprantama kaip ginkluota jėga, besikėsinanti į kt valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę, arba kitu būdu, prieštaraujant JTO įstatams. Definicija nepasižymi konkretumu: "valstybė" traktuojama kaip tokia, nepriklausomai nuo to, yra ji JTO narė ar ne. NarystėTieturi esminio išskirtinimo. Agresija gali būti nukreipta ir prieš valstybių grupę; 2) bruožas, įvardinantis tam tikrų veiksmų: trečiame agresijos apibrėžimo straipsny minimi tokie agresijos atvejai: a) ginkluotas įsiveržimas į kt valstybės teritoriją arba jos užpuolimas arba bet kokia karinė okupacija, aneksija, panaudojant karinę jėgą kitos valstybes teritorijoje. Taigi įsiveržimas, užpuolimas, okupacija, aneksija yra agresijos akto tam tikri etapai laiko atžvilgiu. Terminai: "okupacija'Vaneksija": "okup": agresoriaus ginkluotų pajėgų laikymas svetimoje/kitos valstybės teritorijoje. Okupacija - tęstinio pobūdžio aktas: kol ji vyksta — tai yra tai yra besitęsianti agresija: tokioj teritorijoj organizuojama karinė administracija. "Aneksija" -sekantis etapas laiko atžvilgiu: jis reikštų prievartinį nacijos ar tautos teritorijos prijungimą prie kitos valstybės teritorijos. Tai - teisinis veiksmas: teisinis okupacijos įforminimas: 1) -LR okupuota: kariuomenė įsiveržia...; 2) - aneksuota: darant rinkimus, formuojant delegaciją ir "prašant priimti į CCCP sudėtį"; b) kitos valstybės teritorijos bombardavimas ar kt ginklo panaudojimas prieš kitps valstybės teritotiją. Kt valstybės apšaudymas ir bombardavimas - klasikiniai ginkluotos agresijos pavyzdžiai. Kvalifikuojant šiuos veiksmus kaip agresiją ^ šie kariniai veiksmai turi būti didesnio mąsto (kad jie nebūtų pasienio konfl, pvz), ty - žr, mąstąs. Tp ir intensyvumas svarbu. Bet kokio kt ginklo panaudojimas - irgi probleminis klausimas. Ir ryšium su tuo iškyla problema, į kurią aiškaus atsakymo tp nėra: branduolinio ginklo panaudojimo problema. Šis klausimas pakankamai aktualus nuo pat branduolinio ginklo atsiradimo dienos. 1961 JTO Gen Asamblėja priėmė rezoliuciją, kuria branduolinio ginklo panaudojimas buvo paskelbtas neteisėtu. Vyko balsavimas, kurio panorama, - įvairi: 55 valstybės buvo fuž" jo panaudojimo neteisėtumą, 20 - "prieš", 26 - susilaikė. Malančiuko nuomone, negalime konstatuoti, kad tarpt teisėj yra susiformavusi visuotinai pripažinta paprotinė norma, pripažįstanti branduolinio ginklo panaudojimą neteisėtu. Tos "20" - demokratiškos, Vakarų valstybės: jom susiklostė nepalanki situacija: Varšuvos sutarties valstybės, lyginant su Šiaurės Atlanto sąjungos valstybėmis, įprastinės ginkluotės srity turėjo didžiulį pranašumą. Kaip tą pranašumą likviduoti? Tik branduoliniu smūgiu, reikalui esant. "26" Lotynų Amerikos valstybės susilaikė. Ir dar l: tarpt bendrija branduolinio ginklo klausimu priėmė nemažai sutarčių, pvz, '63 buvo pasirašyta sutartis dėl branduolinio ginklo bandymų: tik atmosferoje ir po vandeniu uždraudimo; '59 buvo pasirašyta Antarkties sutartis, uždraudžianti šiame regione ne tik bandymus, bet ir talpinimą. Sutartis, draudžianti branduolinio ginklo platinimą. Labai svarbi '95' balandžio 11 priimta JTO Saugumo Tarybos rezoliucija dėl branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Šioje rezoliucijoje užfiksuotos sekančios nuostatos: branduolinį ginklą turinčios valstybės garantuoja saugumą neturinčiom branduolinio ginklo valstybėm. Valstybės buvo įpareigotos teikti skubią paramą branduolinio ginklo neturinčioms šalims agresijos panaudojant branduolinį ginklą atveju. Branduolinio ginklo naudojimo teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas JTO Teisingumo Teismo '93, '96 metais. Pradžioj į Tarptautinį teismą kreipėsi, '93, Pasaulinė sveikatos organizacija Po to - Generalinė Asamblėja. Šie 2 subjektai prašė tarptautinio teismo suformuluoti ir pateikti ir pateikti konsultacinę išvadą, ar pagal tarptautinę teisę grasinimas branduoliniu ginklu ar jo panaudojimas yra leidžiamas bet kokiomis aplinkybėmis? Šio klausinio svarstymas sukėlė didžiulį rezonansą : dalyvavo 21 valstybių atstovai, Pasaulinės sveikatos org atstovai, ypač aktyviai - JAV, tp Hirosimos ir Nagasakio merai. '96 Teisingumo teismas pateikė ralisultacmę išvadą: visų pirma - atmestas Pasaulinės sveikatos org prašymas teikti konsultacinę išvadą dėl branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumo. Argumentai: tt organizacija, kaip išvestinis tt subjektas, turi specialią kompetenciją. Teismas, atsižvelgdamas į PSO įstatus, nurodė, kad į Šios org kompetenciją neįeina klausimo sprendimas dėl branduolinio ginklo naudojimo teisėtumo. >tada kreipėsi Generalinė Asamblėja. Nagrinėdamas paklausimą, Tarptautinis Teisingumo teismas padarė sekančias išvadas: 1) nei paprotinėje, nei sutartinėje teisėje nėra jokios konkrečios normos, leidžiančios branduolinį ginklą naudoti ar juo grasinti. Visi teisėjai balsavo už tai. 2) Tačiau nėra ir visapusiško uždraudimo naudoti branduolinį ginklą: 11 prieš 3 balsavo už šį teiginį. Egzistuoja taip vadinamos Ženevos konvencijos, reglamentuojančios atskirų ginklų rūšių panaudojimą. 1977m prie '49 Ženevos Konvencijos buvo priimtas 1-as protokolas, nurodantis: vykdant karinius veiksmus, konflikto šalys turi daryti skirtumą tarp civilių gyventojų ir kombatantų, tarp civilių ir karinių objektų. Kariniai veiksmai turi būti nukreipti prieš karinius objektus. (II PK žuvo tik 5proc civilių, dabar - žūva apie 90proc), Tie 3 sako: draudžiama naudoti branduolinį ginklą kaip masinio naudojimo ginklą. Kt išvada (teismo): remiantis JTO įstatais,//J j 2str 4p (jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo princ), remiantis 51 JTO str: jėgos ir grasinimo jėga naudojimąsi ji branduolinio ginklo pavidalu yra neteisėtas. Tačiau, konstatuodamas tai, Teismas nesustojo: pabandė sdarytiv/ išlygas: Akehurst/Malančiuk nuomone, tai jo sprendimą pavertė abejotinu, o Teismo autoritetas - smuko. Išlygos: atsižvelgiant į tt būklę, tt teismas negali daryti išvados, kad grasinimas branduoliniu ginklu ar jo naudijimas būtų teisėtas ar neteisėta kraštutiniu savigynos atveju, kai kyla pavojus pačiam valstvbės išlikimui. Savigynos atveju? Ir taip, ir ne - gal ibūti teisėtas, kai iškyla pavojus pačiam valstybės egzistavimui.... Balsai: 7 prieš 7. 8-as, pirmininkaujančio, nusvėrė ir išvada paskelbta taip, kaip sakiau. Masinio naikinimo ginklai, pagal pavojingumą: l - baktereologinis, 2 - cheminis, 3 - branduolinis. c) valstybės uostų ir pankrančių blokada, vykdoma kitos valstybės ginkluotomis pajėgomis. Blokada — tai veiksmai, kai ginkluotosios pajėgos blokuoja kt valstybės uostus ir pakrantę. Šiuo atveju blokuojamas įėjimas į uostus ir pakrantę. Išėjimas - neblokuojamas. d) Valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotųjų pajėgų užpuolimas kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis (aiškiau įvardijama: ginki - ginki). Prieš prekybinius laivus, civilius orlaivius negali būti kvalifikuojami ir prilyginami valstybės užpuolimui. Tačiau jei Sis reiškinys - masinis^ sisteminis: aišku, - tai bus agresijos aktas. Šiuo atveju neturi reikšmės, kur užpultas karinis laivas: svarbu - karinis prieš karinį. e) Valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kt valstybės teritorijoje, pagla sutartį su priėmusią valstybe, panaudijimas pažeidžiant sutarties sąlygas ar jų pasilikimas po sutarties termino pasibaigimo. Abejing: jei pajėgos pasilieka - okupacija! (tai pakliūva į "a" punktą). Tačiau: čia apima ir veiksnius, kurie neatitinka sutarties. Šiuose 5 punktuose įvardinti tiesioginiai agresijos atvejai: rezoliucijoje yra dar 2 punktai, kurie gali boti traktuojami kaip netiesioginės agresijos atvejai: f) valstybės, kuri suteikia savo teritoriją ktai valstybei, veiksmai, leidžiantys pastarajai šią teritoriją panaudoti vykdant agresiją prieš 3-ią valstybę. Tokia bendrininkavimo forma prilyginama agresijos vykdymui. Aišku, mes kalbam tik apie teritoriją. Dar: tiekimas ginklų, dar- "A" veiksmai turi būti savanoriški. g) valstybės ir jos vardu siunčiamos į kt valstybės teritoriją ginkluotų gaujų, grupių, nereguliarių karinių pajėgų, samdinių vykdomi ginkluoti užpuolimai, kurie yra pavojingi ir gali būti prilyginami agresijos aktams. Taigi, matome, kad tokie subjektai kaip: samdiniai, ginkluotos gaujos, grupės, nereguliari kariuomenė. Svarbu: 1) mastas; 2) ryšys tarp valstybės ir šių subjektų. Galaudaus ryšio buvimą liudija pačios valstybės elgesys: ji dalyvauja tų grupų formavime, apmokyme, aprūpinime. Tų grupių jėga turi sukelti pavojų valstybės suverenitetui. Taigi, manyčiau, buvo žengtas svarbus žingsnis tt požiūriu, kai buvo suformuluotas agresijos apibrėžimas. . - 9. Bilietas 1. Jūrų teisės sąvoka ir šaltiniai Netgi iki 20a, vidurio tt jūrų teisė iš esmės buvo paprotinė teisė. Ir tik dabar galime konstatuoti - tt jūrų teisė kaip tt šaka yra labiausiai kodifikuota. Galima sakyti, tt jūrų teisės pagrindą sudaro 1958m keturios Ženevos konvencijos: 1) Konvencija dėl atvirosios jūros; 2) Konvencija dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos; //C 3) Konvencija dėl kontinentinio šelfo; 4) Konvencija dėl žvejybos ir gyvųjų išteklių apsaugos. 1982m buvo priimta JTO Jūrų teisės konvencija. Tai gan plati tt sutartis, jungianti virš 300 normų, reglamentuojanti visų jūros erdvių visų jūros erdvių statusą bei režimą. Ši konvencija įsigaliojo 1994 11 16. Iš* minėtų konvencijų, LR ratifikavo "Teritorinės jūros ir gretutinės zonos konvenciją" ir intensyviai ruošiasi ratifikuoti 1982m Jūrų teisės konvenciją. Dar prieš 5 metus LR Prezidentas pavedė kuo greičiau ratifikuoti 1982m konvenciją. Derybose su Rusija ir Latvija jau vadovautasi šios konv nuostatom. Sudaryta darbo grupė, rengianti atitinkamus įstatymus, ir, manoma, kad jau šiais metais konv bus pateikta ratifikuoti. Šios konvencijos dalykas -2 santykių grupės: 1) santykiai, kurie atsiranda tt subjektams (visų pirma, - valstybėms) naudojantis pasauliniu vandenynu. Tai įvairūs santykiai: a) santykiai laivybos srity; b) žvejybos srity; c) krovinių, turto, žmogaus gelbėjimas jūrose; / d)_jjjros«>linkos apsauga; vjao**} —ef~ jūros«ai6f^f ir juose esančių laivų režimas. Mes nieko nekalbėjom apie šaltinius, reglamentuojančius šių santykių grupes. Tai būtų per 100 tt sutarčių, reglamentuojančių išvardytus klausimus. 2) santykiai, atsirandantys (tvirtinus atskiras jūros erdves ir nustačius jų režimą; 20a pabaigoje nusistovėjo sekančios jūros erdvės: krantas>jūrų vidaus vandenys>teritorinė jūra>gretutinė zona>išskirtinė ekonominė zona>atviroji jūra : tai gali būti viso pasaulini vandenyno paviršius, +archipelagų (salynų) vandenys ir, kaip specifiniai, tt sąsiaurių ir kanalų vandenys. Kontinentinis šelfas: jūros dugnas ir jo gelmės ir tt jūros dugno rajonas, esantis už kontinentinio šelfo ribų. Taigi išvardijom visas jūros erdves, egzistuojančias pasauliniame vandenyne. Apibūdinsim pagr. 1) jūrų vidaus vandenys: prie x priklauso: a) vandenys, esantys iki teritorinės jūros bazinės linijos; . b) jūrų uostų vandenys; c) jūrų, esančių vienos valstybės teritorijoje, vandenys; d) įlankų vandenys. Tt jūrų teisėj kyla problema dėl paskutiniosios kategorijos: įlanka (ty, ryškus jūros vandenų įsiterpimas į sausumą. Pagr problema: tt natūralus įlakos plotis (įėjimas) negali viršyti 24 jūros mylių. Tačiau tt jūrų teisėje susiformavo nauja kategorija istoriniai vandenys - tai vandenys, kurių apibrėžti remiantis ttn negalim. Tt komisija neįvykdė JTO prašymo parengti projektą atsakyti į klausimą "kas yra ' istoriniai vandenys'". Doktn > įlankų geografinė padėtis (ryškus įsiterpimas į sausumą); > istorinės tradicijos; > faktinė įlankų priklausomybė. Taigi jei nuo seno įlanka buvo eksploatuojama, statomi įrenginiai, žvejojama, vykdomi kabotažiniai pervežimai ir nieks tam neprieštaravo - nors ir platesnė nei 24 jūros mylios - bus traktuojama kaip valstybės vidaus vandenys, ty, tie vandenys turės valst vidaus vandenų statusą, bus valstybės teritorijos dalis. Šiuose vandenyse pilnai galioja pakrantės valstybės įstatymai ir poįst aktai (tna).IŠ šių vandenų specifinę vietą užima jūrų uostų vandenys; Jūros uostas (pagal LR Klaipėdos uosto įst) - tai transporto įmonė, skirta komercinei bei ūkinei veiklai, krovinių transportavimui, sandėliavimui, keleivių bei pašto pervežimui, laivų aptarnavimui. Kadangi tai valstybės vidaus vandenų dalis, tai valstybė pilnai reglamentuoja jūrų uostų veiklą; jūros uoste galioja adm, civilinė ir baudžiamoji jurisdikcija. Kalbant apie adm jurisdikciją visų pirma galime teigi, kad sanitarijos klausiniai reglamentuojami, mokesčių, įvairių dokumentų, susijusių su laivų įplaukimu, išplaukimu, įforminimu, priešgaisrine apsauga, viešoji tvarka Kada kalbam apie civ jurisd: pakrantės valstybės teismai gali nagrinėti ieškinius dėl žalos padarymo, dėl nuostolių atlyginimo, dėi kontraktų bei prievolių neįvykdymo, jei vienas subjektų yra jūros laivas. Baudžiamosios jursidikcijos taikymas susijęs su 2-jų valstybių - FRA ir ŪK - baudž jurisdikcijos*-?tetemų vystymusi. Trumpai: Šiai dienai nugalėjo FRA baudž jurisdikcijos sistema. Trumpai: baudž jurisdikcija prieš uoste esantį laivą gali būti taikoma, jei nusikaltimo padariniai paliečia pakrantės valstybę. Jei nusikaltimu sutrukdoma pakrantės valstybės .ramybė, viešoji tvarka; jei laivo kapitonas, diplomatinis ar konsulinis pareigūnas prašo vietos vietos konsulinių institucijų pagalbos; jei pakrantės valstybei reikia imtis priemonių, kad užkirsti kelią prekybai narkotinėm medžiagom. FRA nuomonė - baudž persekiojimą reik taikyt tik jei nusikaltimas paliečia pakrantės valstybės interesus. Anglai sako: nusikaltimo faktas yra -> pakrantės valstybės jurisdikcija. Pvz, vagystė laivė: anglai, skirtingai nuo prancūzų (šie sako: juk ir kapitonas turi tam tikrų įgalinimų šiuo atveju), - iškart kalba apie pakr valst jurisd. Tačiau abiem atv -jei nusikaltimą padaro 3-ios valstybės asmuo (šiuo atveju - kapitonas nebeturi jokių įglainimų jo atžv) — pakrantės jurisdikcija. 2) teritorinė jūra: tai vienas seniausių tt jūrų teisės institutai. 1982m Jūrų teisės konferencijoje teritorinė jūra apibrėžiama kaip jūris juosta, kurios atžvilgiu taikomas valstybės suverenitetas, atsižvelgiant į 1982m Konveciją ir tt normas. Teritorinės jūros statusas - tai vasltybės teritorijos dalis. _____ vidaus vanden Paskutinioji išlyga rodo, kad teritorinės jūros statusas - dvejopas: čia galioja ir nac t ir tt normos. Visų pirma: teritorinėje jūroje turi būti užtikrinta laivų taikaus plaukimo teisė. Esmė: neturi sukelti pavojaus valstybės taikai, saugumui ir viešajai tvarkai. Jis turi būti vykdomas greitai ir be sustojimų. Šiai teisei realizuoti valstybė gali nustatyti specialius koridorius. 1982m konvencijoje yra nustatytos ir pakrantės valstybės pareigos, 1: ji turi pareigą perspėti apie galimus pavojus laivams. Ši norma atsirado tt Teisingumo teismo bylos, susijusios su incidentu Koriu sąsiauryje, pagrindu. Bylos esmė: DB karimi laivai, plaukdami per Albanijos jūrą, užplaukė ant minų; žuvo keli žmonės, l laivas nuskendo. DB kreipėsi į tt dėl nuostolių atlyginimo, Alb sutiko. Sprendimos form: "Privalot įspėti apie pavojų". Tai atsispindėjo 1982m konvencijoje. Ilgą laiką nebuvo išspręstas svarbus klausimas: teritorinės jūros pločio klausimas: 1958m priimtoj konv nepavyko užfiksuoti teritorinės jūros pločio, 2 kov: skaičiai - 3, 12. Kodėl? '60m speciali konf dėl jūros pločio: kompr ž 3? '82m saliamoniškas sprendimas: kompromisas tarp 3 skaičių: 3-6-12. Valstybė pati nustato, kiek: tačiau max — 12. negali būti didesnis kaip 11 jūros mylių pločio. LR - 12, Nuo ko matuojamas? Reik nustatyti 4 parametrus: a) išeitinės bazinės teritorijos linijos (labiausiai išsikišę taškai (turi atitikti bendrą kranto kryptį); b) išeitinė teritorinės jūros linija (pvz, 12 nuo išeitinės bazinės linijos); kai tarp priešais esančių - vidurio linija (arba sutartimi), LR išeitinę liniją nustato LR V; c) tarp vienos greta esančių valstybių; d) tarp kitos greta esančios valstybės, (o jei jų daugiau, pvz, anklavo ar salos atveju? >tada nustatytinių parametrų skaičius kinta? T. Ž.) Konvencija siūlo lygių atstumų metodą: principas: jei negali taikyti dėl geografinių ypatumų - valstybių susitarimu ex aeąuito et bono (teisingumo principas), turi būt pagrįstas, nėra tuščias. 3) gretutinė zona: specialios paskirties zona. Gretutinės zonos atsiradimas laiko prasme - 20a. Būtent 20a pasirodė pirmieji projektai dėl greturinės zonos. Anksčiau - nenaud. '82 konv 33str: greitmoje teritoritorinei jūrai zonoje, kuri vadinama gretutine zona, pakrantės valstybė gali vykdyti kontrolės funkcijas, reikalingas: a) sutrukdyti pažeisti muitų muitų, fiskalinės, migracijos ar sanitarinius įstatymus bei taisykles; r-, b) bausti už anksčiau minėtų įstatymų ir taisyklių pažeidimą, kuris vyko valstybės teritorijoje ar teritorinėje jūroje. Gretutinės zonos ribos negal išsiplėsti daugiau nei 24 jūros mylias skaičiuojant nuo išeitinės bazinės jūros teritorinės linijos. Terit jūros plotis neįeitų į gretutinę zoną, nors __ jūros erdvės skaič. 4) išskirtinė ekonomine zona: naujas institutas tt jūrų teisėj: konvencijos 55str. Sakoma: išskirtinė ekon zona yra rajonas, esantis už ir greta teritorinės jūros, kuriame galioja specialus teisinis režimas. Rež, pagal kurį nustatomos pakrantės valstybės teisės ir jurisdikcija bei kitų valstybių teisės ir laisvės. Išskirtinėje ekon zonoje pakrantės valstybės turi suverenias teises tirti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, esančius vandenyse. Tyrinėti ir eksploatuoti ekon zoną, pvz, gaminti energiją pasitelkus vandens sroves ir vėją;.--Pakrantės valstybei suteikta teisė įgyvendinti jurisdikciją dirbtinių salų, įrenginių ir statinių statymo ir naudojimo klausimais, mokslinių tyrinėjimų, jūros aplinkos apsaugos klausimais. Išskirtines ekon zonos plotis negali viršyti 200 jūros mylių nuo tų bazinių linijų, nuo kurių matuojamas teritorinės juros plotis. Deja, '82m jurų konvencija neatsakė į l svarbų klausimą: koks gi yra 1EZ statusas. Vyksta ginčai: 2gr: a) IEZ = atvirosios jūros dalis; b) IEZ = sui generis zona. Prof Saulius Katuoka (tas pats, katras dar taip neseniai buvo 'doc') linkęs pritarti minčiai traktuoti IEZ kaip spec paskirties sui generis zoną. Reiktų pritarti garsaus FRA jūrų teisės speco Danielio Vygnos nuomonei, kad išskirtinė ekon zona yra hibridas, kuriame galioja spec režimas ir kuriame galioja 3 atvirosios jūros laisvės: a) laivybos; b) žvejybos; ir c) skraidymo virš atvirosios jūros laisvė. 5) Atviroji jūra: ilgą laiką tt jūrų t doktrinoje atvirąją jūrą buvo bandoma pagrįsti naudojant terminus: bendras žmonijos palikimas; rajonas, esantis bendroj jungtinėj nuosavybėj; '82 Konv rastas l taiklus atviros jūros apibūdinimas: labai paprastas: atvira jūra yra atvira visoms valstybėms. Dingo iliuzijos, kad galim dalintis ją bendrosios nuosavybės teise, palikti x dalį tam tikroms valstybėms. Atviroje jūroje galioja sekančios atviros jūros laisvės: a) laivybos laisvė; b) žvejybos laisvė; c) skraidymo laisvė; d) laisvė kloti povandeninius kabelius ir vammzdynus; e) mokslinių tyrimų laisvė; f) laisvė statyti dirbtinas salas ir kt įrenginius. Atviroje jūroje piaukiojantiems laivams galioja laivo vėliavos jurisdikcija. Išimtys iš laivo vėliavos jurisdikcijos: laivas gali būti sulaikytas ir patikrintas, jei yra pagrindo manyti, kad laivas užsiiminėja piratavimu, prekyba vergais, nesankcionuota transliacija, laivas neturi nacionalinės priklausomybės, laivas užsiima nelegaliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų pervežimu. Atviroje jūroje galioja droit de persuk teisė: persekiojimo karštais pėdsakais teisė (PKP). PKP, regi tiek '58m Ženevos konv dėl atviros jūros, tiek '82m konv. PKP gali būti pradėtas: jei pakrantės valstybė turi pakankamą pagrindą manyti, kad užsienio valstybės laivas pažeidė atstovaujamos valstybės įstatymus ir taisykles. PKP turi prasidėti: vidaus vandenyse, teritorinėj jūroj ar gretutinėj zonoj. PKP turi būti vykdomas spec paskirties laivais: Persekiojimas turi būti nepertraukiamas. Persekiojimas turi baigtis įplaukus laivui į kitų valstybių teritoritorinę jūrą. 6) Kontinentinis šelfas: (KŠ) kategorija geologijos, okeanografijos moksluose žinoma jau nuo I9a. Kaip teisinė kategorija pradėta vartoti tik po II PK. Pakr valst KŠ apima: jūros dugną ir po juo esančias žemės gelmes tų povandeninių rajonų, kurie yra už teritorinės jūros ribos per visą jos sausumo teritorijos natūralų tęsinį arba per 200 jūros mylių nuo bazinių linijų, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis. '82m konv buvo aiškiai nustatyta KŠ plotis, susiejant KŠ su jūros dugno kaip sausumos teritorijos tęsiniu. Konv nurodyti 3 skaičiai, nusakantys KŠ plotį: 200, 350, 100 jūrmylių. Iki kokio gylio jūros dugnas gali būti traktuojamas kaip sausumos teritorijos tęsinys? Ats 1: įtvirtintas konv: kad KŠ ribos negali būti daugiau lOOjm, jei jūros dugno gylis viršija 2500m (mat skaitoma, kad tokiu atveju jau prarandamas ryšys). Kei jūra negili, KŠ ribos gali būti iki 350jm. Pakrantės valstybės KŠ atžvilgiu turi suverenias teises; siekdamos KŠ tirti ir eksploatuoti jo turtus. Šios pakrantės valstybių teisės yra išimtinės. Dėl to niekas negali imtis tokios veiklos neturėdamas aiškaus pakrantės valstybės sutikimo. Kokias teises turi pakrantės vasltybė? Suverenias teises tirti ir eksploatuoti KŠ turtus, turi išimtines teises (ty, kitos negali). Žodis-raktas - suverenias (LRK, pvz, sako - išimtines). KĖ - tai rajonas, kuriame yra apie SOproc visų mineralinių išteklių: nafta ete. (Žodžiu, suiteresuotumas -didžiulis). Eksploatuoti gali bet kokiame gylyje. 2. Oro teisės sąvoka ir šaltiniai, pagrindiniai principai tt o t, kaip tt šaka - tai nauja teisės šaka. Jos vystymasis siejamas su 20a. Pirmą kartą tt oro skrydžių reguliavimo klausimai ir aplamai oro erdvės režimo klausiniai buvo svarstomi 1919m Paryžiaus konferencijoje. Svarstant oro erdvės režimo klausimą, susidūrė 2 teorijos: 1-os šalininkai tikino, kad turi egzistuoti oro laisvės, ir, remiantis jomis, nustatomas oro erdvės režimas. Ypač aktyvus buvo FRA mokslininkas Pjeras Fošilis (l teor); ir 2-os teorijos šalininkai teigė, kad oro erdvės, esančios virš valstybių teritorijos atžvilgiu, turi būti taikomas vasltybės suverenitetas. Galim teigti, kad šios 2 teorijos iš tikro ir pasitvirtino. Kada kalbam apie skrydžius vasltybės teritorijos oro erdvėj, egzistuoja valstybės suvereniteto principas, kai kalbam apie skrydžius tt teritorijose, egzistuoja atitinkamų laisvių sąrašas. Taigi, galim teigti, kad palaipsniui vfstėsi ir atsirado nac ta, reglamentuojantys tt skrydžius, o tp tt susitarimai. Nėr to blogo, kas neišeitų į gerą: II PK -> jis davė didžiulį postūmį civ aviac vystymuisi. Ir dar nesibaigus JI PK, 1944m, JAV iniciatyvos pagrindu buvo sukviesta tt Čikagos konferencija, kuri turėjo pakeisti 1919m Paryžiaus konvenciją. Ši konferencija buvo labai svarbi, nes joje buvo priimta visa eilė tt susitarimų, kurie dabar sudaro Čikagos tarptautinių susitarimų sistemą. Taigi šioj konferencijoj buvo priimta ir dabar galiojanti konvencija "Dėl civilinės aviacijos", 1944; "Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos įstatai". Toliau, gerbiamieji, buvo priimtas nutarimas dėl tt tranzitinių oro skrydžių; susitarimas dėl tt oro skrydžių, kurie užfiksavo 5 laisves: '44 - 4 susit (?). '92 buvo pasirašyta sutartis "Dėl atviro dangaus". Čikagos kori f padėjo pagrindęs tt o t. Kartu, galim pasakyti, atsirado susitarimų sistema, vadinama "Varšuvos sistemos sutartys". Šios sistemos sutartys visų pirma reglamentavo klausimus, susijusiuos su aviapervežėjo atsakomybe. 1929m Varšuvoj buvo priimta Konv "Dėl aviapervežėjų tt linijomis atsakomybės". Tais pat metais Varšuvoj buvo pasirašyta konvencija, kuri unifikavo tt pervežimų oro linijomis taisykles. Ši konvencija '55m buvo papildyta Hagos protokolu. Ir trečioji grupė tt sutarčių įeina į Romos tt sutarčių sistemą. Čia galime kalbėti apie konvenciją "Dėl žalos, padarytos užsienio oro laivo ir trečiaisiais asmenimis, atlyginimo", 'S2m. Ji nereglamentavo aviapervežėjo atsakomybės. Ji reglamentavo reglamentavo tuos klausimus, kuomet _____. '52m ir paplid protokolas (žalos atlyginimo klausimais). Tt teisinėj literatūroj tt oro teisė apibrėžiama kaip visuma ttn ir principų, reglamentuojančių santykius tarp valstybių, ryšium su oro erdvės panaudojimu ir tt oro skrydžių organizavimu. Taigi tt o t normos reglamentuoja: visų pirma, oro režimo erdvės klausimus. Tt oro skrydžius, jų organizavimą, ir, kas labai svarbu, komercinius tt oro skrydžius. Tt oro teisė, kaip tt šaka, grindžiama ir bendraisias tt o t principais, o tp ir specialiaisiais oro teisės principais. Galim sakyti, šiuolaikinėj oro teisėj susuformavo sekantys specialiejįoro teisės principai: 1) pilno ir visapusiško valstybės suvereniteto jos oro erdvės atžvilgiu principas: leidžia valstybei nustatyti oro erdvės taisykles, jos naudojimo taisykles, aplamai, reglamentuoti civilinės aviacijos veiklą. Tt oro erdvėse egzistuoja oro skrydžių laisvės principas, taikomas visų valstybių oro laivams. Aišku, kad oro skrydžių laisvės principas nėra absoliutus, - laivai turi laikytis atitinkamų taisyklių: visų pirma, taisyklių, kurias nustato Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO). Pritariu (?) 2) civilines aviacijos saugomo principas, deja, tenka konstatuot, išryškėjo šio principo dvigubas pobūdis: 1) civ aviacijos saugumas, užtikrinant tinkamą civ aviacijos technikos eksploatavimą, laikantis techn stadartų, kurie garantuoja skrydžių saugumą; 2) ca saugumas kovojant prieš neteisėtus aktus, nukreiptus į ca veiklą. Čia, gerbiamieji, tenka pasakyt, - egzistuoja tt sutarčių sistema, kurios tikslas - reglamentuoti valstybių bendradarbiavimą kovojant prieš neteisėtus aktus, nukreiptus prieš ca saugumą. Paminėsiu kelias - kiekviena jų - žingsnis į priekį. 1) konv dėl nuskaltimų ir kitų veiksmų, įvykdytų oro laivuose, priimta 1963m ir žinoma kaip Tokyo konvencija. Deja, tuomet buvo paplitęs lėktuvų nuvarymas politiniais motyvais (nuvarai ir prašai politinio prieglobsčio). Konvencija aiškiai įvardijo: lėktuvo nuvarymas (ko gero, tiksliau - "orlaivio". T.Ž.) - nuskaltimas, ir visi veiksmai, kuriais kėsinamasi į ca saugumą, turi būti trauktuojami kaip nusikaltimas; 2) Hagos konvencija "Dėl kovos su neteisėtu oro laivų užgrobimu", įtv 2 svarbias taisykles: a) užgrobtas oro laivas turi būti grąžintas laivo registracijos valstybei, b) o asmenys, jį užgrobę, turi būti išduoti. 1971 m Monrealyje buvo pasirašyta Konvencija Dėl kovos su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš ca saugumą. Ši konv apima: oro uostus, skrydžių valdymo tarnybų veiklą, be to, 1988m buvo priimtas papildomas protokolas prie šios konvencijos. Šių konvencijų ir protokolo pagalba buvo sureglamentuoti keleivių bei bagažo patikrinimo klausimai, visų pirma, vykdant tt skrydžius. Tragedija JAV, ty kabotažinių (ty vidaus) skrydžių saugumo probl: jie turi boti saugūs. __, kaip matėt, saugaus skrydžio principas yra aktualus. Valstybės savo iniciatyva sudaro dvišales sutartis, kurių pagrindu reglamentuojami oro skrydžiai: SWE-LT, NORW-LT, Kazachst-LT, DEN-LT... Kiekviena vasltybė turi savo norminę bazę: LR: 1) LR oro erdvės naudojimo įstatymas, priimtas 1996m; 2) LR civilinės aviacijos įstatymas, kurio jau yra antra redakcija, '98 liepos 18d red. Be to, yra ir poįst aktų, pvz, LR V oro erdvės nuadojimo taisyklės, '95. Kalbant apie oš. (?) -> 1) tt standartai; 2) vasltybiniai stadartai. Valstybė, kaip suverenas, gali reglamentuoti. Tt oro skrydžiai ir i u režimas. Atviro dangaus sutartis, pasirašyta '92 Helsinkyje. Šia sutartimi įkuriama Konsultacinė komisija Ši komisija, visų pirma, yra atsakinga už tt sutarties realizavimą, tikslų realizavimą. Esmė (atviro dangaus): valstybė, pasirašiusi sutartis, leidžia kontroliuoti jos teritoriją tam, kad būtų stebima karinė veikla valstybės viduje. Visų l, - stebimas nusiginklavimo procesas. Aišku, ši sutartis yra laisvanoriška: pasitikėjimo sutartis. Deja, nėr įsigaliojusi, [sigaliotų 60d po 20-to ratifikacinio rašto. Rusija pasirašė. Pereinam prie kito kl. Tarptautiniai skrydžiai. Terminas tt skrydžiai reiškia oro susisiekimą, vykdomą daugiau kaip per 1-os valstybės oro erdvę. Taigi, tt oro skrydžiai reglamentuojami tiek '94m Čikagos konv, tiek valstybių nacionaliniais ta. Visų pirma, tam kad būtų vykdomas tt skrydis, turi būti išduotas leidimas. Leidimas yra privalomas tiek reguliariems, tiek nereguliariems, epizodiniams oro skrydžiams. Tt o t nesukuria bendrų taisyklių, kaip turi būt įskredama į teritoriją, kaip išskredama iš jos. Tą turi reglamentuoti nacionaliniai įstatymai. Štai LR Oro erdvės naudojimo įst teigiamą, kad LR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę, esančią virš jos teritorijos. LR galiojančios Erdvės naudojimo taisyklės nustato erdvės naudojimo skrydžių planavimo, leidimų skrydžiams išdavimo ir atšaukimo, ryšių organizavimo, muitų ir pasienio režimo kontrolės tvarką bei nuostatas. LR oro erdvėje draudžiama naudoti ir vežti masinio naikinimo ginklus bei pavojingus krovinius, kurie išvardyti tt civ aviacijos konvencijos 18-aine priede. LR oro erdvės kontrolę, apsaugą ir gynybą vykdo krašto krašto apsaugos ministerija. Kiekvienas oro laivas, kuris vykdo tt oro skrydžius, privalo būti užregistruotas ir turėti skiriamuosius ženklus. LR civ orlaivių registre užregistruoti orlaiviai turi LR nacionalinę priklausomybę. Civ orlaivių registravimo sąlygos LR yra tokios: orlaivis registruojamas, jeigu: 1) orlaivio savininkas yra LR pilietis-, JA (turi būt registruotas LR), tp valstybė ar savivaldybė; 2) orlaivis turi turėt tinkamumo skraidyti pažymėjimą; 3) orlaivis turi būti neregistruotas kt valstybės orlaivių registre. Tais atvejais, kai užsienio valstybės piliečiui ar JA priklausantis orlaivis yra nuolat eksploatuojamas LR teritorijoje, jis gali būti užregistruotas civ orlaivių registre. Tinkamumo skraidyti priežiūrą LR vykdo civ aviacijos administracija, kuri yra sisisiekimo ministerijos padalinys. Ši administracija, visų pirma, vertina techninę orlaivių būklę, vykdo bandomuosius skrydžius, studijuoja orlaivio savininko pateiktą techninę dokumantaciją. Atsakomybė už orlaivio tinkamumą skraidyti tenka jo savininkui ar naudotojui. Būtent jie privalo laikytis ca administracijos nurodymų, direktyvų. LR teritirijos oro erdvėje gali skraidyti civ orlaiviai, kurių keliamas triukšmas bei emisija neviršija aplinkos apsaugos ministro ir susisiekimo ministro nustatytų normatyvų. Eksploatuoti orlaivius, atlikti jų techninę priežiūrą bei remonto darbus, vadovauti skrydžiams galį tik specialistai: asmenys, turintys licencijas. Orlaivio savininkas atsako už įgulos sukomplektavimą, [gula turi būti sukomplektuota laikantis CAA (Civilinės aviacijos administracijos) nustatytų reikalavimų: 1) specialios licencijos; 2) sveikatos pažym. Jei nepilnai sukomplektuotas ar nesukomplektuotas - skrydžiai draudžiami. Apsvaigus nuo alkoh, psichotr, nark medž - draudžiama. Draudžiama eksploatuoti oro laivus ir sergant. Jei jauti, Orlaivio vadas - asmuo, kuris vadovauja orlaiviui skrydžio laiku. Orlaivio vadu galim skirti pilotą: jo pareigos: 1) iki skrydžio įsitikinti, kad orlaivis parengtas; 2) pasirengusi įgula; ,3) yra visi reikiami dokumentai; 4) privalo eksploatuoti orlaivį pagal nurodytas taisykles ir kontroliuoti orlaivio techninę būklę; 5) informuoti CAA apie pažeidimus; 6) privalo informuoti CAA ___; 7) priimti sprendimą nepriimti keleivio, krovinio; 8) jo nurodymu gali būti išlaipinti keleiviai/is; 9) jei nusikaltimas įvykdytas orlaivy - kreipiesi į pilotą, jis gali imtis veiksmų nusikaltimui tirti: sulaikyti, nusileidus - perduoti reikiamiems x. O, pvz, jūrų teisėj vyrauja ne itin tinkamas paprotys: už vagystę - už borto!.. Kiekviena valstybė turi nustatyti, kaip bus vykdomi skrydžiai; oro erdves; kai kur gali būti nustatytos zonos, kuriose skristi uždrausta: virš Ignalinos AE ir pan. LR teritorijoje draudžiami viršgarsiniai skrydžiai. O virš gyvenamųjų vietovių - ne žemiau nei x (žr įst). Orlaivio skrydžio doku man tai yra: 1) orlaivio registravimo liudijimas; 2) orlaivio tinkamumo skraidyti pažyma; 3) leidimas naudotis orlaivy (?) radijo stotimi; 4) orlaivio techninės būklės žurnalas; 5) civ atsakomybės draudimo liudijimas; 6) dokumentai apie keleivius, krovinį, bagažą ir paštą; 7) triukšmo pažymėjimas 8) vežėjo pažymėjimas (LR išduoda susisiekimo ministras). Pažyma išduodama, jei CAA įsitikina, kad jis turi pakankamai lėšų, žmonių, įgūdžių, patirties, reikiamą personalą pervežimui vykdyti. Orlaivių avarijų bei incidentų tyrimo tvarką nustato susiekimo ministras. Jis skiria nuolatinį orlaivių avarijų bei incidentų tyrimų vadovą ir suteikia jam įgaliojimus. Aišku, oro skrydžiai virš tt teritorijų remiasi laisvo oro skrydžio principu. Tačiau, siekiant užtikrinti civ aviacijos saugumą, 1CAO yra parengusi, unifikavusi tt stadartus, kurie išdėstyti Čikagos konvecijos atskirame priede. Vykdant tt oro skrydžius, oro laivas turi turėt nacionalini skiriamąjį ženklą ir registracijos nr. Komerciniai skrydžiai. Jų reglamentavimas iš esmės prasidėjo po II PK. Komerciniai skrydžiai - tai keleivių, bagažo, krivūlių, pašto pervežimas už atitinkamą atlyginimą. Čikagos konv Komerciniai oro skrydžiai buvo reglamentuoti nustatant vadinamąsias oro laisves: šių laisvių sąrašas bei turinys tapo stambiausių aviakompanijų diskusijos objektu. Čikagos konv pradžioje buvo užfiksuotos 5 oro laisvės, kurių pagrindu buvo reglamentuojami komerciniai oro skrydžiai. Oro laisvės: 1) suteikia teisę tranzitiniam oro skrydžiui, pasinaudojant valstybės oro erdve ir nenusileidžiant jos teritorijoje; , 2) suteikia tranzitinio skrydžio teisę nusileidžiant į valstybės teritoriją nekomerciniais tikslais. Ši oro laisvė nesuteikia teisės išlaipinti keleivius, iškrauti bagažą, krovinius; 3) suteikia teisę nusileisti valstybės teritorijoje, išlaipinti keleivius, iškrauti bagažą, krovinius, paštą, paimtus laivo valstybės teritorijoje; 4) suteikia teisę priimti užsienio valstybės teritorijoje keleivius, paštą, krovinius, jei jie gabenami į teritoriją, kurioje užregistruotas laivas; 5) suteikia teisę priimti užsienio valstybės teritorijoj keleivius, bagažą, paštą, krovinius ir gabenti į bet kurią 3-ią valstybę. Pirmos 4-ios labai detaliai reglamentuoja, ką gali daryt, - 5-oji - tarsi visaapimanti. Būtent dėl 5-osios vyko diskusijos ir __ buvo per nelyg plačiai regi ir atsirado dar 3 papildomos teis^, reglamentuončios pervežimus į konkrečias trečias šalis: 6) pervežimas per 3 -ias šalis per savo teritoriją; 7) pervežimas keleivių ir tt aplenkiant savo vasltybės teritoriją; 8) kabotažiniai skrydžiai (ty vidaus skrydžiai). ICAO: įkurta 1944m, pagr struktūra: Asamblėja - aukščiausia institucija, saukiama kartą į tris metus. A nustato pagr ICAO veiklos kryptis, tvirtina pagr ataskaitas, turi teisę priimti srepdnimus dėl Čikagos konv pataisų, tt sUt sudarymo ir kt org reikalų. Taryba - nuolatinė vadovaujanti institucija, iš 36 valstybių-narių renkama trims metams. Taryba teikia metines ataskaitas Asamblėjai, vykdo jos direktyvas, sprendžia ginčus tarp vasltybių dėl tt o t. Paglabinės institucijos - Oro transporto komitetas, Oro navigacinė komisija, Teisinis komitetas. EUR: Europos oro aviacijos planavimo grupė: jos veikloj dalyvauja ir LR: Baltijos valstybės turi 1-ą atstovą nuo visų (kas metus - vis kitos: l m Lietuvos -> etc). Šios grupės pagrindiniai uždaviniai: 1) rūpintis Europos regiono oro navigacijos planavimu; 2) stengtis suvienodinti oro navigacijos programas; 3) Koordinuoti vasltybių oro navigacijos politiką; 4) Siūlyti sprendimus suiteresuotom šalim, ypač sprendžiant konfliktus. • Svarbiausia: pagrindiniai ICAO tikslai yra: l ) užtikrinti tt ca saugumą; 2) skatinti orlaivių, jų dizaino, aplamai jų atliekamų operacijų įvairovę; 3) užkirsti kelią ekonominei žalai dėl neprotingos/nesąžiningos kokurencijos; 4) vengti diskriminacijos tarp valstybių-narių; 5) užtikrinti skrydžio saugumą tt oro erdvėj. 185 narės, ir LR. Plačiau žr.: Katuoka, JTO ir specializuotos įstaigos. 3. Valstybių nesikišimo j kitos valstybės reikalas VU paskaitos 1965 m. yra priimta atskira GA rezoliucija "Dėl neleistinumo kištis į kitos valstybės vidaus reikalus". Šiuo atveju jau yra platus principo supratimas, platus draudžamų veikų, kuriomis kišamasi į valstybės vidaus reikalus supratimas ir apima tiek ginkluotą jėgą, tiek ekonominės ar kitokios prievartos panaudojimą, taip pat jei palaiko kitą valstybę, kuri kišasi į trečiosios valstybės vidaus reikalus. Draudžiama kištis į valstybės nustatytą politinę, ekonominę, socialinę santvarką, įstatymų sistemą, draudžiama versti valstybę pasirašyti tarptautinę sutartį, dalyvauti tt organizacijoje ir pan. Problema, klausimas- kaip yra suprantami vidaus reikalai, kas įeina į šią sąvoką? Remiamasi valstybių konstitucijomis, kas yra vidaus reikalai. Šiuo metu daug sferų perėjo į tarptautinį lygmenį. Katuokos paskaitos. Visų pirma - pati fhnuluotė iš esmės skirtinga mano dokumente "...iš esrnės_4enančius į valstybės vidaus kompetenciją...". Nėra aiškaus atsakomo - kas gi yra valstybės vidausreik-atas? (kaip manot? "man rods, - tai susitarimo reikalas." T.Ž.) JTO '91m pasbęlbė tt studijų dešimtrnetįrTradiciškai: rinkimų sistema, politinė, ekon l sistemos pagrindas - vidaus kompetencijos reikalai, tikslu skleisti LR patirtį organizuojant rinkimus\Vį egzistuoja tarptautiniai standartai (čia vis dokumentuose, pvz, Europos Tarybos (ETjT BET: turi būti laisvi, lygūs, visuotiniai, slapli. Stebėtojų v; jį teismui. Bent jau tokia galimyoė yra. Svarbu - skaidini ribos (vėl grįžtam prie "yjdSus reikalų". T.Ž.): žmogaus teisių turi reaguoti. 10. Bilietas 1. JTO Saugumo taryba JTO saugumo tarybos-pagrindinis uždavinys yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Ši institucija organizuota taip, kad galėtų funkcionuoti nenutrūkstamai. 1992m. sausio 31d. buvo sušauktas pats pirmas Saugumo tarybos viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo 13 valstybių bei vyriausybių vadovų iš 15 Saugomo tarybos narių ir Užsienio reikalų ministrai likusiųjų dviejų. Saugumo taryba gali susitikti netik JTO būstinėje, bet ir kitur, kaip pavyzdžiui 1972m. Saugumo tarybos susitikiriias vyko Addis Ababa mieste (Etiopija) ir sekantis susitikimas vyks Panama City mieste (Panama, JAV). j Kai grasinimas taikai pasiekia Saugumo tarybą, pirmas šios institucijos veiksmas yra rekomenduoti šalims susitarti taikiomis priemonėmis. Kai kuriais atvejais, Saugumo taryba pati imasi iniciatyvos ir įsitraukia į konflikto nagrinėjimą bei tarpininkavimą. Saugumo taryba gali paskirti specialų atstovą ar reikalauti Generalinio sekretoriaus paskirti ar pačiam panaudoti savo "geras priemones" siekiant išvengti konflikto. Ginčiui išsiplėtojus ir pasiekus kovos veiksmus, Saugumo tarybos pirmas rūpestis yra kuo greičiau initis priemonių, kad karo veiksmai būtų nutraukti. Daugeliui atveju, Saugumo taryba yra sukūrusi ugnies nutraukimo direktyvas, kurios buvo naudojamos kaip karo veiksmų plitimo užkirtimui. Saugumo taryba taip pat siunčia Taikos palaikymo pajėgas į pavojingas ginčų zonas, siekiant sumažinti įtampą tarp ginčo šalių. Tokiu būdų yra atskiriamos ginčo šalys, ko pasėkoje sudaromos sąlygos taikiems susitarimams pasiekti nenaudojant karinių : priemonių. Saugumo taryba gali nuspręsti imtis sugriežtintų priemonių, tokių kaip ekonominės sankcijos ar kolektyviniai karo veiksmai. Valstybė narė, prieš kurią saugumo priemonės yra taikomos Saugumo tarybos sprendimu, gali netekti savo įgaliojimų naudotis jai suteiktomis privilegijomis ir teisėmis dalyvaujant Generalinės asamblėjos sesijose. Taip pat, Saugumo tarybos rekomendacijos pagrindu, Valstybė-narė, pažeidusi pagrindinius JTO principus, Generalinės asamblėjos sprendimu, gali būti išmesta iš JTO. Valstybė - narė, kuri yra JTO narė, tačiau nėra Saugumo tarybos narė, be balso teisės gali dalyvauti Saugumo tarybos susitikimuose kai taryba mano , kad tos valstybės - narės dalyvavimas bus efektyvus. Saugumo tarybos diskusijose taip pat gali dalyvauti ir valstybės, kurios nėra JTO narėmis, tačiau tokiu atveju, jos neturi balso teisės, taip pat jų padėtį susitikime nustato taryba. Vadovavimas Saugumo taryboje yra keičiamas kas mėnesį, atsižvelgiant į Anglų kalbos abėcėlę, pagal Saugumo tarybos valstybių.- narių pavadinimus. Saugumo tarybą sudaro 15 narių - penki iš jų pastovūs, likusiuosius 10 renka Generalinė asamblėja dviejų metų terminui. Kiekviena valstybė - narė turi po vieną balsą Saugumo taryboje. Sprendimai dėl procedūrinių klausimų yra priimami 9 balsų dauguma iš 15 narių. Sprendimai dėl svarbių klausimų reikalauja devynių balsų, į kuriuos įeitų atitinkami, pastovių (penkių) valstybių - narių balsai. Ši taisyklė žinoma kaip "Didžiosios jėgos vieningumas", dažnai naudojama kaip veto teisė. Remiantis JTO įstatais, visos valstybės - narės sutinka priimti ir laikytis Saugumo tarybos priimtų sprendimų. Saugumo tarybą turi įgaliojimų, remiantis JTO įstatais, įpareigoti valstybę - narę laikytis jos priimtų sprendimų tol, kol kiti JTO organai rengs rekomendacijas valstybės - narės vyriausybei. Saugumo tarybos funkcijos ir galios Remiantis JTO įstatais, Saugumo tarybos fiinkcijos ir galios yra sekančios: ii • Remiantis JTO principais ir pasiūlymais, palaikyti ir užtikrinti tarptautinį saugumą, taika; 2 • Tirti bet kokį nesutarimą ar situaciją, kurios pasėkoje gali kilti tarptautinis nesutarimas; •5 • Rekomenduoti metodus, kokiu būdu sureguliuoti ginčų sprendimą bei nustatyti terminus jų sureguliavimui; u • Formuluoti planus, kurie padėtų nustatyti apsiginklavimo sistemą; i~. Nustatyti grasinimo ar agresijos faktą bei rekomenduoti kokių turi būti imtasi veiksmų; k • Kreiptis į valstybes - nares dėl ekonominių sankcijų ar kitokių veiksmų, bet ne karinių priemonių panaudojimo, siekiant išvengti ar sustabdyti agresiją; ^ • Imtis karinių veiksmų prieš agresorių; , į • Saugumo taryba gali rekomenduoti dėl naujų narių priėmimo;

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!