Tarptautinės jūrų teisės šaka

ĮVADAS Tarptautinė jūrų teisė - tai tarptautinės teisės šaka. Jūrų teisė yra teisės rūšis, kuria valstybės reguliuoja savo tarpusavio santykius atsižvelgiant į jūrines teritorijas, kurios yra pakrantės valstybės jurisdikcijoje arba tas jūros ir juros dugno sritis, kurios yra už bet kurios nacionalinės jurisdikcijos ribų. Riekia pažymėti tai, kad jūrų teisė (the law of the sea) skiriasi nuo laivybos teisės (admirality or maritime law), kuri reguliuoja santykius tarp privačių asmenų, užsiimančių krovinių ar keleivių pervežimu jūra. Kalbant apie baudžiamosios jurisdikcijos taikymą tarptautinėje jūrų teisėje, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas valstybei, kaip tarptautinės teises subjektui, jos teisėms ir suverenitetui jūros erdvėse. Būtent tarptautinė jūros teisė (the law of the sea) reguliuoja baudžiamosios jurisdikcijos nustatymą, kadangi šiuo atveju svarbiausias subjektas yra valstybė. Tarptautinės jūrų teisės šaltiniai Tarptautinė jūru teisė šiuo metu yra viena labiausiai kodifikuotu tarptautinės teisės šakų. Tarptautinės jūrų teisės kodifikavimo procesas ypač suaktyvėjo šio amžiaus antrojoje pusėje. Vis dėlto, kaip nė vienoje kitoje tarptautinės teisės šakoje, jūros teisės šaltinių tarpe ypatingai didelę reikšmę užima paprotinė teisė. Nors jau nuo seno yra žinomos tarptautinės sutartys, kurios reguliavo valstybių santykius jūrų atžvilgiu. Kalbant apie senuosius tokio pobūdžio dokumentus, reikėtu paminėti, kad pastarieji labiau buvo susiję su laivybos klausimais. Iš tokių dokumentų paminėtini yra the RhocUan Sea Laiv, the rm/cs ofOleron, Consolato delM.an ir t.t. Kalbant apie tarptautinės jūrų teisės šaltinių istoriją negalima būtu nepaminėti vieno iš tarptautinės teisės kūrėjų Hugo Grocijaus (Hugo Grotius). 1608 metais išleistame jo darbe “Laisvoji jūra” (Mare Liberum) jis paskelbė vieną iš pagrindinių atvirųjų jūrų principų, kuriuo vadovaujamasi ir dabar: t.y. atviroji jūra yra atvira visų valstybių laivams ir negali priklausyti nė nuo vienos valstybės valios. J.Colombos ypač didelę reikšmę skiria tarptautinėje jūrų teisėje papročiams ir netgi teigia, kad didžiųjų jūrinių valstybių jūriniai papročiai turi daryti didelę įtaką tarptautinei jūrų teisei. Iš esmės jis yra teisus, kadangi būtent didžioji dalis kodifikuotos tarptautinės jūros teisės yra paprotinės teisės atspindys. Tai ypač ryškiai pabrėžia 1982 m. Jūru teisės konvencija. Kai kurie tarptautinės teisės teoreokai teigia, kad būtent ši Konvencija yra vienas iš didžiausių tarptautinės teisės pasiekimų kodifikacijos srityje. Didžioji šios Konvencijos dalis -tai tarptautinės paprorinės jūros teisės atspindys. Kai kurie jos straipsniai identiškai atkartoja 1958 m. Konvencijų straipsnius. 1982m. Jūrų teisės konvencija turi pakeisti 1958 m. Konvencijas. Valstybėms, kurios ratifikuos 1982 m. Konvenciją, neteks galios 1958m. Konvencijų nuostatos. 0 valstybėms, kurios yra neratifikavusios 1982 m. Konvencijos ir yra 1958 m. Konvencijų šalys, galioja tik pastarųjų nuostatos. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuva yra būtent šių valstybių tarpe. Egzistuoja nuomonė, kad 1982 m. Konvencija neatspindi dabartinės veikiančios teisės nuostatų, bet daugiau nubrėžia gaires, kuria linkme taptautinė jūrų teisė turėtų būti kuriama, tiek toms valstybėms, kurios yra šios Konvencijos signatarės, tiek toms, kurios dar tik ruošiasi ją pasirašyti. I. TARPTAUTINĖS TEISĖS KRITERIJAI NUSTATANT BAUDŽIAMĄJĄ JURISDIKCIJĄ 1.1. Jurisdikcija ir suverenitetas Tarptautinėje teisėje jurisdikcijos ir suvereniteto sąvokų aiškinimas, stengiantis apibrėžti šių sąvokų santykį yra gan prieštaringas ir tarptautinės teisės teoretikų tarpe kelia nemažai diskusijų. Pagrindinis tarptautinės teisės principas yra tai, kad visos valstybės turi lygias suvereniteto teises. Būtent ši teisė draudžia valstybems kištis į kitų valstybių vidaus reikalus. Tuo tarpu būtent tarptautinėmis normomis yra nustatoma jurisdikcija, t.y. rėmai, kuriuose valstybė gali taikyti savo vidaus teisines normas. Ar jurisdikcija visada sutampa su suvereniteto teise, šiuo metu, vadovaujantis tarptautinės teisės nuostatomis, vienareikšmiškai atsakyti yra neįmanoma. Kai kurias atvejais šios sąvokos sutampa, kai kada ne visuomet. Lordas Macmillan The Chrislina (1938) paskelbė, kad: ‘Pagrindinis suvereniteto atributas, iš esmės, kuris priklauso visoms suverenioms valstybėms, yra tai, kad valstybė turi teisę taikyti jurisdikciją visiems asmenims ir daiktams esantiems jos teritorijos ribose, ir ją taikyti visose bylose (cases), civilinėje ir baudžiamojoje teisėje, kurios vyksta šiose ribose.’ Valstybės teritorija, kartu su valdžia ir tauta jos teritorijos ribose, formuoja tarptautinės teisės subjektą (infemational legal person) - valstybę. Valstybės kompetencija jos teritorijos atžvilgiu dažniausiai apibrėžiama suvereniteto ir jurisdikcijos sąvokomis. Jurisdikcijos taikymo būdas priklauso nuo kiekvienos ją taikančios valstybės. Tokio pobūdžio veikimo laisvę vasltybei suteikia tarptautinė teisė. Jurisdikcijos įgyvendinime dalyvauja visos trys valstybės valdžios; tiek įstatymus leidžiamoji, tiek vykdomoji, tiek teisinė valdžia. Konstituciniu būdu pripažintiems įstatymų leidžiamosios valdžios organams suteikta teisė leisti įstatymus, kurie galioja tos valstybės teritorijoje, tokiu būdu vykdoma įstatymus leidžiamoji jurisdikcija (legislative jurisdiction). Vykdomoji valdžia siejasi su galimybe valstybės įgaliotoms institucijoms veikti kitos valstybės teritorijoje - vykdomoji jurisdikcija (executive jurisdiclion). Teismine jurisdikcija (judicial jurisdiction) savyje talpina teismų įgaliojimus spręsti tam tikro pobūdžio bylas, kuriose yra užsienio elementas. Apie šią valstybei tarptautinės teisės suteiktą veikimo laisvę Gerald Fitzmaurice kalba Barcelona Traction (1970) byloje: “tai yra tiesa, kad šiuo metu tarptautinė teisė neapkrauna valstybių griežtomis taisyklėmis, kurios reguliuoja nacionalinės jurisdikcijos taikymą, šiuo atveju valstybėms yra paliekama didelė veikimo laisvė. Nors iš kitos pusės, tarptautinėje teisėje yra taikomi tam tikri apribojimai: (a) ji postuluoja tam tikru nacionalinės jurisdikcijos taikymo ribų egzistavimą, t.y. tam rikrų bylų sprendimo atveju jos gali būti teismams nurodytos; (b) kiekviena valstybė įsipareigoja susilaikyti nuo veiksmų (t.y. junsdikcijos taikymo) teismams imantis spręsti bylą, turinčią užsienio elementą, siekiant išvengti neteisėto jurisdikcijos taikymo, jeigu yra galimybė šią bylą geriau išspręsti kitos valstybės teismui.” Neteisėtas jurisdikcijos vykdymas valstybei kelia atsakomybę. Todel sprendžiant klausimą, ar valstybė gali taikyti savo jurisdikciją vienu ar kitu atveju, būtina atsižvelgti į šias aplinkybes: a) tarptautinė teisė iš esmės draudžia kištis vienai valstybei į kitos valstybės vidaus reikalus, todėl kuomet jurisdikcijos vykdymas yra susijęs įvykiu, įvykusiu už tos valstybės teritorijos ribu, arba asmuo, kuris yra susijęs su šiuo įvykiu, nėra tos valstybės pilietis, pravartu atsižvelgti, ar šiuo atveju jurisdikcijos vykdymas nebus traktuotinas kaip įsikišimas į kitos valstybės vidaus reikalus; b) jeigu neteisėtas jurisdikcijos vykdymas sukelia tam tikras neigiamas pasėkmes, žalą, kyla valstybės atsakomybė net ir tuo atveju, kuomet ir nebuvo ketinimo pakenkti kitai šaliai. Kaip pavyzdį galima būtu paminėti 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijos 106 str., kuris numato atsakomybę už areštą be pakankamos priežasties; t.y. jeigu laivas, kuris buvo įtariamas piratavimu, buvo areštuotas be pakankamos priežasties, valstybė, atlikusi tokį areštą, atsako valstybei, kurios nacionalinę priklausomybę turi areštuotas laivas, už bet kokius nuostolius ar žalą, kuriuos sukėlė toks areštas. 1.2. Baudžiamoji jurisdikcija Jurisdikcija suteikia valstybei teisę įtakoti asmenis, jų turtą, nuosavybę bei kitas aplinkybes, tuo pačiu nepažeidžiant vieno iš svarbiausiu tarptautinės teisės principų: suvereniteto, valstybių lygybės ir nesikišimo į viena kitos vidaus reikalus. Viena iš priežasčių, kuri suteikia valstybėms teisę ginti ir vykdyti savo jurisdikciją tarptautinių kriminalinių nusikaltimų atveju yra tai, kad iki šiol neegzistuoja tarptautinis baudžiamųjų bylų teismas. Tiesa, Tarptautinės teisės komisija yra paruošusi pastovaus tarptautinio tribunolo statutą, kuris buvo svarstomas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1993 m. Šio teismo jurisdikcija yra gan ribota, kadangi numatoma, kad jis sprendžia tik bylas susijusias su karo kriminaliniais nusikaltimais. Šiomis dienomis pagrmdinį vaidmenį sprendžiant bylas, susijusias su tarptautiniais kriminaliais nusikaltimais, vaidina nacionaliniai teismai. Valstybės nacionalinė baudžiamoji jurisdikcija yra tinkama ir pasiteisina tik tuomet, kuomet ji atspindi įsipareigojimus ir veiklos ribas, kurias pastaroji yra pripažinusi kaip tarptautinės bendruomenės (intcmational community) narė . Todėl ypač svarbus šiuo klausimu yra valstybių nacionalinių teismų dalyvavimas baudžiamojoje teisėje, kurios yra tokiu tarptautinių organizacijų, kaip pavyzdžiui, Jungtinės Tautos, narės. Taigi jurisdikciją galima apibrėžti vaduvaujantis dviem principais, teismams suteikta galia, kurią suteikia teisiniai norminiai aktai, bei jurisdikcijos nustatymo teritoriniu principu, t.y. nuostata, kad tam tikros valstybės teismas veikia tik tos valstybės teritorijoje. Baudžiamoji jurisdikcija tarptautinėje jūrų teisėje faktiškai yra vykdoma vadovaujantis abiem principais. Taikant baudžiamąją jurisdikciją, atliekami visi baudžiamojo proceso teisės normose numatyti veiksmai: teise lankytis laive, atlikti tyrimą, kratą, apklausą, teisę, vykdyti teismo nuosprendį ir t.t. Valdžios įgalioti pareigūnai turi teisę areštuoti įtariamus asmenis, imtis visų tam reikalingų priemonių. 1.3. Pagrindiniai jurisdikcijos nustatymo principai Kas beįvyktų vienos ar kitos valstybės teritorijoje, tai pirmiausia yra tos valstybės reikalas. Tokiu būdu jurisdikcija yra nustatoma vadovaujantis teritoriniu principu (the territory’ principle). Valstybė taip pat turi tam tikrą interesą taikyti savo jurisdikciją asmenims, kurie yra tos valstybės piliečiai (fhe nationality principle) arba gina savo piliečius (the passive nationality principle). Kartu valstybė turi interesą gintis nuo veiksmų, netgi jeigu jie yra atlikti už valstybės teritorijos ribų tų asmenų, kurie su valstybe yra niekuo nesusiję, bet šie veiksmai gali pakenkti valstybės egzistavimui - tai gynybos principas (the protective principle). Ir galų gale, kai kurie veiksmai yra visuotinai pasmerkti ir kiekviena valstybe yra suinteresuota taikyti savo jurisdikciją, siekdama nubausti nusikaltėlius. Šiuo atveju taikomas universalusis principas (the universal principle). Taigi pagrindiniai principai, kuriais vadovaujantis tarptautinėje teiseje nustatoma jurisdikcija, yra: 1) teritorinis principas: Nagrinėjant jurisdikcijos taikymą istoriniu aspektu, pastebėsime, kad būtent šis jurisdikcijos nustatymo principas buvo taikomas dažniausiai (žr. lotus bylą). Tai bene labiausiai paplitęs jurisdikcijos nustatymas, taikomas ir šiomis dienomis. Kuomet nusikaltimas įvykdomas kelių valstybių teritorijose, tarptautinėje teisėje priimta taikyti objektyvujį ir subjektyvujį principus, t.y. objektyvusis teritorinis principas taikomas atsižvelgiant į tai, kur nusikaltimas buvo įvykdytas (užbaigtas), subjektyvusis teritorinis principas taikomas atsižvelgiant i tai, kur nusikaltimas buvo pradėtas. Ginčytinas objektyvaus teritorinio principo taikymas buvo priimtas Lotus byloje (1927) (žr. bylos faktus Lotus byloje). Turkija įrodinėjo, kad laivai atviroje jūroje yra tos valstybės teritorijos dalis, su kurios vėliava jis plaukia. Ji taip pat įrodinėjo, kad jurisdikcija turi būti taikoma vadovaujantis objektyviuoju teritoriniu principu, kadangi prancūzų veiksmų pasekmės atsirado Turkijos teritorijoje. Pastovusis tarptautinės teisės teismas (Permanent Court Ilntemational Justice), lemiant vienam teismo prezidento balsui, nusprendė Turkijos naudai. Šis sprendimas buvo labai kritikuojamas. Svarbu paminėti tai, kad jau šiuo metu požiūris, kad laivai gali būti traktuojami kaip vėliavos valstybės teritorija, nėra tikslingas. Todėl kalbant apie jurisdikcijos nustatymą tarptautinėje jūrų teisėje laivų atžvilgiu vadovautis teritoriniu principu būtų nebetikslinga. Valstybės galimybė taikyti savo jurisdikciją prieš nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti jos teritorijoje, yra vienas iš esminių suvereniteto požymių, ir šis teritorinis principas šiuo metu yra visuotinai pripažintas. 2) pilietybės principas; Netgi jeigu ir nusikaltimas buvo atliktas kitos valstybės teritorijoje, valstybė turi teisę taikyti jurisdikciją savo piliečio atžvilgiu. Tarptautinė teisė nenumato ribų, kuriose valstybė gali naudotis teise teisti savo valstybės piliečius. Ši nuostata buvo patvirtinta 1930 Konvencijoje dėl pilietybės įstatymo. Konvencijos 1 straipsnis skelbia, kad kiekviena valstybė savais įstatymais nustato, kas yra jos pilietis. Šie įstatymai turi būti pripažįstami ir kitu valstybių tiek, kiek jie nepneštarauja tarptautinėms konvencijoms, tarptautiniams papročiams ir visuotinai pripažintiems teisės principams. 3) pasyvusis pilietybės principas: Šiuo atveju atsižvelgiama į nusikaltimo auką nepriklausomai, ar nusikaltimas buvo įvykdytas kitoje valstybėje ir nusikaltėliai yra kitos valstybės piliečiai, valstybė turi teisę ginti savo pilietį, tuo atveju, kuomet jis yra nusikaltimo auka. Egzistuoja nuomonė, kad jurisdikciją, paremtą pasyvaus pilietybės principu taip pat galima pagrįsti ir gynybos bei universaliuju principu. Todėl dažnai praktikoje yra remiamasi pastaraisiais. (Pvz. Lotus byloje šis principas buvo atmestas visų teisėjų, žr. Lotus bylą). 4) gynybos principas: Šio principo taikymas kelia bene daugiausia diskusijų. Jeigu abi nusikaltimo pasekmės, nežiūrint to, kad jis buvo įvykdytas kitos valstybės teritorijoje, gali turėti neigiamos įtakos arba žalos kitos valstybės saugiam ekonominiam stabilumui, ekologijai ir pan., pastaroji turi teisę taikyti jurisdikciją. Šis principas nėra labai plačiai taikomas, bet esant galimybei, kaimyninės valstybės šį principą gali įtvirinti tarptautine dvišale sutartimi. 5) universalusis principas: Hari M. Osofsky atsižvelgia į keturis kriterijus, kuriais remiantis gali daryti išimtį valstybės suverenumo imunitetui, t.y. galima pažeisti užsienio valstybės suverenias teises taikant baudžiamają jurisdikciją: 1) ar šis nusikaltimas pažeidžia nusistovėjusias tarptautinės bendrijos normas; 2) ar šiuo atveju egzistuoja nacionalinių teismų tarptautinis pripažinimas 3) ar ši norma turi aiškų tarptautinį apibrėžimą (intemational definition). 4) ar ši norma yra taikoma visose valstybėse; Visų šių požymių egzistavimas sudaro prielaidą nacionaliniams teismams vykdyti tesingumą kriminalinių nusikaltimų atveju, kuomet byloje yra užsienio elementas. Šio principo aiškiausias pavyzdys tarptautinėje jūrų teisėje yra piratavimas. Jeigu kriminalinis nusikaltimas yra visuotinai smerktinas, kaip prieštaraujantis tarptautinės bendruomenės gyvavimo tvarkai ir saugumui, bet kuri valstybė turi teisę taikyti jurisdikciją šių kriminalinių nusikaltėlių atžvilgių. Paprotinės teisės normos patvirtina universalaus principo taikymo būtinumą ir efektyvumą. Svarbu pažymėti, kad universaliosios jurisdikcijos taikymas visur konfliktuoja su suverenumo užtikrinimu . Tarptautinėje jūrų teisėje ypač paplitę bei dažniausiai įvardijami tarptautinių sutarčių nuostatomis yra teritorinis ir universalusis jurisdikcijos nustatymo principai. Rečiau pilietybės jurisdikcijos nustatymo principas. Universalusis jurisdikcijos taikymo principas dominuoja neutralių vandenų teritorijoje tam tikrų kriminalinių nusikaltimų atveju. 1.4. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas nustato šiuos baudžiamosios jurisdikcijos nustatymo principus: teritorinį , pilietybės ir universalų. Iš kai kurių tarptautinių konvencijų išplaukia būtinumas naudoti universalujį principą “Baudžiamojoje teisėje” kalbant apie Lietuvos Respublikos teritoriją, ir išskiriant jūros erdves, minimos šios teritorijos: 1) vidaus vandenys; 2) teritoriniai vandenys, kuriems priklauso 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakrančių vandenys; (Šiuo atveju reiktų vartoti terminą “teritorine jūra”) 3) jūrų laivai su Lietuvos skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose tentorijose; (netikslinga būtų priskirti laivą, esantį neutraliose teritorijose, Lietuvos Respublikos teritorijai, tiksliau būtų sakyti, kad laive, esančiame neutraliose teritorijose, galioja Lietuvos Respublikos įstatymai - plačiau apie tai žiūrėti skyriuje Laivo teritorialumo funkcija). 4) Lietuvos baudžiamieji įstatymai galioja, jeigu nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos kontinentiniame šelfe. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso projekto nuostatose pažymima, kad “Lietuvos valstybes teritoriją sudaro sausumos teritorija, gelmės valstybės sienų ribose, kontinentinis šelfas, teritoriniai vandenys ir oro erdvė virš ju.” (II skyrius, 5 straipsnis, 2 dalis). Šiuo atveju galbūt dar vertėtų pridurti ir teritorinės jūros dugną bei dugno gelmes, kadangi pagal tarptautines konvencijas ir šioje erdvėje egzistuoja pakrantės valstybės suverenitetas. Projekte nustatytas ne karinių laivų statusas. Teigiama, kad “jūrų ar upių laivai su Lietuvos vėliava ar skiriamaisiais ženklais yra Lietuvos valstybės teritorija, jei jie nėra kitos valstybės teritorijoje.” Karo laivai su Lietuvos vėliava ir Lietuvos skiriamaisiais ženklais yra Lietuvos valstybės teritorija nepriklausomai nuo jų buvimo vietos. Šiuo atveju vadinti laivus valstybės teritorija nebūtų tikslinga, kadangi tai yra tik erdvė, kurioje taikomi Lietuvos valstybės įstatymai (žr. skyrių Laivo teritorialumo funkcija). II. BAUDŽIAMOJI JURISDIKCIJA JŪROS ERDVĖSE 2.1. Vidaus vandenys Vidaus vandenys yra valstybės teritorijos dalis. Vandenys, esantys į sausumos pusę nuo teritorinės jūros bazinės linijos, sudaro valstybės vidaus vandenis . Išskyrus tuos atvejus, kurie yra nurodyti 1982 m. Konvencijos IV dalyje (šioje dalyje kalbama apie archipelago valstybes). Vidaus vandenis sudaro: visos upės ir kanalai, ežerai ir uždaros jūros (landlocked seas), uostu teritorijos vandenys, įlankos ir vandenys, esantys į sausumos pusę nuo teritorinės jūros bazinės linijos. 1958 m. ir 1982 m. konvencijos tik truputį užsimena apie vidaus vandenis, o detaliau režimas ir baudžiamosios jurisdikcijos taikymas vidaus vandenyse šiose konvencijose nėra nagrinėjamas. Pagrindinės taisyklės ir nuostatos, kurios taikomos vidaus vandenyse, yra nusistovėjusios paprotinėje teisėje. Kiekviena valstybė savo vidaus teise nustato vidaus vandenu režimą. Kalbant apie jurisdikcijos nustatymą vidaus vandenyse susiduriama su dilema: iš vienos pusės, vadovaujamasi taisykle, kad vidaus vandenys - tai valstybės teritorijos dalis ir šiuo principu turi būti taikomi pakrantės valstybės įstatymai, iš kitos pusės, ir vidaus vandenyse galioja vėliavos taisyklės taikymas. Taigi dažniausiai ir kyla problemos, kurios valstybės, pakrantės ar laivo vėliavos, jurisdikciją taikyti. Sprendžiant šią dilemą svarbu atsižvelgti į tai, kokios paskirties yra tam tikras užsienio laivas - komercinis, karinis ar kitos valstybinis nekomercinis laivas. Tarptautinėje jūrų teisėje galioja bendra taisyklė, kad pakrantės valstybė gali pilnai taikyti savo baudžiamuosius įstatymus, kuomet užsienio laivas yra vidaus vandenyse. Bet šiuo atveju yra nustatytos kai kurios pakrantės valstybės jurisdikcijos taikymo išimtys: 1. Laivo vėliavos valstybės teismai taip pat gali teisti asmenis, kurie padarė kriminalinius nusikaltimus laive. 2. Pakrantės valstybė negali kištis siekiant atlikti tam tikrus veiksmus (disciplinary powers) su Įgula be kapitono sutikimo. 3. Jei kriminalinis nusikaltimas yra atliktas įgulos narių, ir jis napažeidžia pakrantės valstybės geros tvarkos (good order) arba kurio nors iš jos gyventojų interesų, pakrantės valstybė dažniausiai suteikia galimybę šią bylą nagrinėti vėliavos valstybės institucijoms. Šis susilaikymas nuo jurisdikcijos taikymo yra daugiau paremtas tam tikru praktiniu patogumu spręsti baudžiamąsias bylas, o ne griežtu tarptautiniu įsipareigojimu . 4. Jei pakrantės valstybės pilietis įvykdo nusikaltimą laive, esančiame pakrantės valstybės uoste, baudžiamoji jurisdikcija taikoma neatsižvelgus į tai, ar buvo pažeistas valstybės saugumas ir ramybė. Pakrantės valstybės valdžia turi reisę suimti savo pilietį, jei jis yra užsienio prekybos laive, stovinčiame uoste. Reikia turėti omenyje, kad visi šie veiksmai, t.y. baudžiamosios jurisdikcjos taikymas galimas tik prekybinių laivų atžvilgiu. Kariniams laivams vidaus vandenyse yra taikomos kitos taisyklės. 2.1.1. Dvi baudžiamosios jurisdikcijos taikymo sistemos S. Katuoka “Tarptautinėje jūrų teisėje” išskiria dvi baudžiamosios jurisdikcijos taikymo sitemas vidaus vandenyse - prancūzų ir anglų414. 1. Prancūzų baudžiamosios jurisdikcijos sistema. Tuo atveju, kai laive padaromas nusikaltimas, kuriuo pažeidžiami laivo, komandos interesai ir laivo vidaus tvarka, vietos valdžia kištis negali, nebent nusikaltimu pažeidžiama uosto ramybė ar gautas pagalbos prašymas. 2. Anglų baudžiamosios jurisdikcijos sistema: Jei nusikaltimai padaryti laivuose, jiems esant Anglijos valstybės teritorijoje, tokiais atvejais gali būti taikoma valstybės baudžiamoji jurisdikcija. Kaip matome, anglų baudžiamosios jurisdikcijos sistema yra griežtesnė negu prancuzų. Nors pagal šiandieninę baudžiamosios jurisdikcijos taikymo praktiką galima teigti, kad situacija, kuomet valstybė gali taikyti baudžiamąją jurisdikciją užsienio laivų atžvilgiu, labiau artimesnė prancūziškajai baudžiamosios jurisdikcijos sistemai. Šiandieninė teoretikų nuostata yra beveik ta pati: valstybės taikoma baudžiamoji jurisdikcija vidaus vandenyse užsienio laivų atžvilgiu nėra absoliuti. Lemiamas kriterijus, sprendžiant šį klausimą, yra valstybės saugumas ir viešoji tvarka. Dažniau valstybė vidaus vandenyse gali taikyti savo įstatymus prekybinių laivų atžvilgiu. Valstybei taip pat suteikta teisė taikyti navigacijos reikalavimus ir užsienio karo laivų atžvilgiu, tuo pačiu valstybei suteikta teisė nepriimti ar liepti išplaukti užsienio karo laivui iš tos valslybės uosto. 2.1.2. Kariniai laivai Pakrantės valstybė turi teisę uždrausti užsienio karo laivams įplaukti į valstybės vidaus vandenis. Valstybė gali nustatyti tam tikrą tvarką kariniams laivams įplaukiant į jūrų uostus. Ši tvarka yra nustatoma tos valstybės, kurios yra jūrų uostas, vidaus teise. Kyla klausimas, ar turi tokią teisę valstybė ir užsienio prekybos laivų atžvilgiu. Bet kadangi kiekviena valstybė yra suinteresuota prekybinių santykių plėtojimui, todėl skatina bet kurio užsienio prekybos laivo apsilankymą savo uostuose. Pagrindinė problema yra laivo teisinis statusas, kuomet jis įplaukė į kitos valstybės vidaus vandenis. Pakrantės valstybės įtaka užsienio karo laivams yra kur kas mažesnė negu užsienio valstybių prekybos laivams. Viena iš klasikinių bylų, kurioje buvo apibrėžtas užsienio karinių laivų statusas uoste yra The Shooner Exchange v. McFadon (1812). Joje Auksčiausiasis JAV teismas nusprendė, kad vienas iš viešosios teisės principų yra tai, kad karo laivas, įplaukęs į bet kurį draugiškos valstybes uostą turi visišką imunitetą nuo šios valstybes jurisdikcijos. Užsienio karinis laivas privalo vadovautis pakrantes valstybės įstatymais, kurie yra susiję su navigacija ir sveikatos apsaugos reguliavimu. Bet nei vienas pakrantės valstybės valdžios atstovas neturi teisės įžengti į užsienio valstybės karinį laivą ar atlikti kokį nors veiksmą, nesant laivo vado arba kurio nors kito tam įgaliojimus turinčio vėliavos valstybės valdžios atstovo ar pareigūno leidimo. Įgulos nariai turi imunitą prieš pakrantės valstybės valdžios institucijų veiksmus, įvykdžius kriminalinį nusikaltimą laivo ribose. Tą pačią teisę įgulos nariai turi ir tuo atveju, kuomet kriminalinis nusikaltimas buvo įvykdytas krante, jeigu jie dėvėjo uniformą ir kriminalinio nusikaltimo įvykdymo metu atliko oflcialias pareigas. Jiems taikomas eksteritorialumo principas. Bet laivo vėliavos valstybė gai atimti iš įgulos narių šią imuniteto teisę. Jeigu į kranlą įgulos nariai išlipa be uniformos, ir nusikaltimo metu nebuvo atliekantys savo oficialias pareigas, tuomet vietos valdžia turi teisę įsikišti ir taikyti pakrantės valstybės jurisdikciją . Jeigu kriminalinį nusikaltimą karinio laivo ribose įvykdė asmuo, kuris nepriklauso laivo įgulai, arba kuris neturi jokio ryšio su šiuo laivu, laivo vadas turi teisę atiduoti kaltinamąjį į vietinės valdžios rankas, bet tai padaryti jo niekas negali priversti. Situacija keičiasi tik tuo atveju, kuomet nusikaltimas buvo įvykdytas asmens, kuris yra tos valstybės pilietis, ir nusikaltimas įvykdytas taip pat pakrantes valstybės piliečio atžvilgiu. Šiuo atveju laivo vadas yra įpareigotas perduoti kaltinamąjį į pakrantės valstybės institucijų rankas. Ši nuostata buvo patvirtinta 1926 m., kuomet Didžiosios Britanijos valdžia perdavė kaldnamąjį tyčiniu nužudymu į JAV valdžios rankas, nežiūrint to, kad vietos teismas jau buvo pastarąjį nuteisęs. Vienas iš tokio veiksmo argumentų buvo tai, kad JAV jurisdikcija šiuo atveju yra labiau tinkama, kadangi ir kaltinamasis, ir auka buvo JAV piliečiai, be to, kaltinamajam teks stoti prieš karinio jūrų laivyno teismą . Užsienio valstybių laivų, einančių valstybinę tarnybą, statusas uoste sutampa su karinių laivų statusu. 2.1.3. Užsienio karo ir kitų valstybinių nekomercinių laivų įplaukimo į Klaipėdos valstybinį jūru uostą ir buvimo jame taisyklės Tvarka, reguliuojanti šių laivų teisinį statusą, yra nustatyta Užsienio karo ir kitų valstybinių nekomercinių laivų įplaukimo į Klaipėdos valstybinį jūru uostą ir buvimo jame taisyklėmis. Šių taisykliu Bendrosios dalies 3 straipsnis nustato, kad įplaukdami į uostą ir jame būdami, užsienio karo ir kiti valstybiniai nekomerciniai laivai privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Jeigu užsienio karo arba valstybinis nekomercinis laivas pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, Klaipėdos įgulos viršininkas (oficialus Krašto apsaugos mmisterijos atstovas Klaipėdos mieste) privalo įspėti laivo vadą ir pareikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus, o jeigu šių reikalavimų nepaisoma, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu laivui gali būti pasiūlyta per nustatytą laiką arba nedelsiant išvykti iš uosto. Apie tai diplomatiniais kanalais pranešama valstybei, kuriai priklauso laivas. Šios taisyklės numato kitą karinių ir valstybinių nekomercinių laivų reguliavimo būdą, jeigu tarp Lietuvos Respublikos ir tos valstybės yra sudaryta dvišalė tarptautinė sutartis. Jeigu Lietuvos Respublikos Baudžiamoji jurisdikcija tarptautinėje jūrų teisėje, tarptautinė sutartis nustato kitokias normas ir taisykles, nei taikomos šios tarptautinės sutarties normos ir taisyklės. Užsienio karo ir kiti valstybiniai nekomerciniai laivai į uostą gali įplaukti tik gavę Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos leidimus. Jeigu šiame leidime nėra nustatomas kitas buvimo laikas, tai laivas uoste išbūti gali ne ilgiai kaip penkias dienas. Įgulos leidimo į krantą tvarką (žmoniu skaičių, jų išėjimo bei sugrįžimo laiką ir kita) laivų vadai derina su Klaipėdos įgulos viršininku. 2.2. Teritorinė jūra Teritorinė jūra yra valstybės teritorijos dalis. Pakrantės valstybė teritorinėje jūroje vykdo suverenumo teisę. Pakrantės valstybės suvereniteto teisė teritorinėje jūroje išsiplečia tiek , jūros dugną (seabed) bei dugno gelmes (subsoil), tiek ir oro erdvę virš jos. 1982 m. Konvencijos 2 str. 3 d. nustato, kad “suverenitetas teritorinėje jūroje yra įgyvendinamas pagal šią Konvenciją ir tarptautinės teisės normas” Valstybė teritoriniuose vandenyse turi teisę vykdyti tam tikrą kontrolę. Ši teisė yra patvirtinta valstybių gyvavimo praktika ir tampriai surišta su valstybės saugumo ir gynybos teorija, t.y. ši kontrolė turi būti vykdoma vadovaujantis valstybės saugumo ir gynybos interesais. Kalbant apie baudžiamosios jurisdikdjos taikymą teritorinėje jūroje, tiesiogiai susiduriame su valstybės suvereniomis teisėmis šioje jūros erdvėje, nes būtent šių teisių gynybos interesais vadovaujantis ir yra taikoma pakrantės valstybės baudžiamoji jurisdikcija teritoriniuose vandenyse. Pakrantės valstybės suverenumas teritoriniuose vandenyse pasireiškia šiais veiksmais: 1) ji turi išskirtinę žvejybos teisę, taip pat išskirtinę teisę naudotis visais jūros dugno ištekliais, taip pat ir oro erdve, esančia virš teritorinės jūros; 2) ji turi išskirtinę teisę transportuoti žmones ir prekes iš vienos savo šalies teritorijos dalies į kitą; 3) ji turi teisę leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, reguliuojančius navigaciją, imigraciją, muitų sistemą bei sveikatos apsaugą, kuri įpareigoja visus užsienio laivus; 4) ji turi teisę pareikalauti, kad karo laivai, kurie nesilaiko šių reikalavimų, paliktų teritorinius vandenis; 5) ji turi teisę areštuoti prekybinius laivus ir žmones esančius laivuose taip pat taikyti jurisdikciją kriminalinių nusikaltimų atveju, kurie buvo įvykdyti šiuose laivuose būnant teritorinėje jūroje; 6) ji turi teisę pareikalauti pašalinti karinius veiksmus iš savo tentorinių vandenų, jeigu pakrantės valstybė tame kare yra neutrali; J. Colombos analizuoja bylos Ree. v. Keyn teismo sprendimą, kuris buvo paskelbtas dar praeito amžiaus pabaigoje. La Manšo sasiauryje susidūrė du laivai. Vienas iš jų - vokiečių laivas “Franconia”. Teismo spendimas buvo priimtas nedidele balsų persvara - 7 prieš 6. Jame buvo pabrėžta, kad Britanijos jurisdikcija baigiasi už sąsiaurio linijos ir niekam negali būti pateiktas kaltinamasis aktas, nebent nusikaltimas buvo įvykdytas Britanijos teritoriniuose vandenyse arba Britanijos laive. Kad daugiau nekiltų problemų, susijusių su šiuo klausimu, 1878 m. Britanijos Parlamentas priėmė įstatymą dėl jurisdikcijos teritoriniuose vandenyse taikymo. 2.2.1. Teisinis režimas teritorinėje jūroje. Taikus plaukimas teritorinėje jūroje Taikus plaukimas teritorinėje jūroje gali būri vykdomas šiais tikslais: perplaukti teritorinę jūrą, neįplaukiant į šalies vidaus vandenis, arba į juos įplaukiant, arba plaukiant iš vidaus vandenu į atvirąją jūrą. Teritorinės jūros konvencijos 14 str. atspindi paprotinės teisės nuostatas. Laivams, kurie užsiima pakrantėje prekyba (kabotažu), ši teisė nėra taikoma. Žvejų laivams šios nuostatos yra taikomos, be to, šiems laivams keliami papildomi reikalavimai. Taikaus plaukimo per teritorinius vandenis principas jau buvo priimtas tarptautinės teisės instituto, jo sesijos metu, Amsterdame, 1957 m. Sesijoje buvo pažymėta, kad užsienio laivai turi taikaus plaukimo per teritorinę jūrą teisę. Taikus plaukimas teritorinėje jūroje - tai viena iš išimčių vykdomos pakrantės suverenumo teises teritorinėje jūroje. Pakrantės valstybė neturi teisės trukdyti taikiam plaukimui per jos teritorinius vandenis, ji taip pat privalo informuoti užsienio valstybių laivus esant įvairiems pavojams taikaus plaukimo metu . Skirtingai negu laivai, užsienio skraidymo aparatai neturi taikaus praskridimo teisės virš kitos valtybės teritorinių vandenų. Visi užsienio laivai turi taikaus plaukimo teritorinėje jūroje teisę. Teritorinėje jūroje povandeniniai laivai ir kitos povandeninės susisiekimo priemonės turi plaukti jūros paviršiumi ir iškelti savo vėliavą . 1982 m. Konvencijos 19 straipnis numato veiksmus, kuriuos vykdant teritorinėje jūroje, laikoma, kad kitos valstybės laivo plaukimas sukėlė grėsmę pakrantės valstybės taikai, tvarkai ar saugumui. Taikaus plaukimo (innocent passage) teisę suformavo paprotinė teise. Nereikia šiuo atveju manyti, kad taikus plaukimas galimas ir per vidaus vandenis, toks teisinis režimas yra taikomas tik teritoriniuose vandenyse. Nors tarptautinės konvencijos numato tam tikras išimtis šiai taisyklei . Taikaus plaukimo teisę apibrėžia Teritorinės jūros ir gretutinės zonos konvencijos (1958 m.) 14 - 23 str.str. Bet 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 17 - 32 str.str. pateikia detalesnį taikaus plaukimo apibrėžimą. Užsienio valstybių laivai, plaukdami per teritorinius vandenis, turi paklusti pakrantės valstybės įstatymams, kurie yra susiję su navigacija, sveikatos apsauga, muitais (customs duties), imigracija. Teritorinės jūros ir gretutinės zonos konvencijos 14 str. 4 dalis teigia, kad plaukimas yra taikus, jeigu “neprieštarauja pakrantės valstybės taikai, gerai tvarkai ir saugumui”. Šiame straipsnyje galima įžvelgti savotišką prieštaravimą, kadangi šiuo atveju, kaip taikaus plaukimo kriterijus nėra įvardinti pakrantės valstybės įstatymai ir neprieštaravimas jiems. Vietos įstatymai nėra įvardijami kaip taikaus plaukimo įvertinimo kriterijus. Šioje Konvencijoje teigiama, kad taikus plaukimas teritorine jūra turi atitikti šios Konvencijos straipsnių reikalavimus ir “kitas tarptautinės teisės nuostatas”. 2.2.2. Karinių laivų taikaus plaukimo teisė J.Colombos, kaip ir daugelis kitų tarptautinės jūrų teisės teoretikų pripažįsta, kad karinių laivų ir prekybinių laivų taikaus plaukimo tapatumo klausimas yra ginčytinas . Šis klausimas buvo nagrinėjamas tiek Tarptautinės teisės instituto, tiek Tarptautinės teisės asociacijos. Dar 1894 m. Tarptautinės teisės institutas priėme rezoliuciją, skelbiančią, kad “visi laivai, be išimties, naudojasi taikaus plaukimo teise per teritorinius vandenis, tuo pačiu kariaujančiajai valstybei paliekama teisė pačiai reguliuoti šį plaukimą. Joje buvo pažymėta išimtis karo laivams ir “jiems prilygstantiems laivams” (Paris confcrence, Annuaire, voL 13,p. 329). Stokholmo konferencijoje 1928 m. buvo priimta taisyklė “Karinių laivų taikus plaukimas gali būti reguliuojamas tam tikrų taisyklių, kurios yra pakrantės valstybės išleistos ir patvirtintos.” (Annuain, vol. 54, p. 757 et seq. (art.11).) Chung Chi Cheng v. The King (1939) byloje buvo atmesta doktrina, kuria vadovaujantis karo laivas yra traktuojamas kaip “plaukianti vėliavos valstybės dalis”, ir buvo priimta nuostata, kad sąvoka “eksteritorialumas” šiuo atveju yra fikcija. Principas, kad taikus plaukimas yra būdas palaikyti valstybių tarpusavio prekybinius santykius išeina už karo laivo buvimo teritoriniuose vandenyse tikslo ribų. Tuo pačiu didelio ir galingo karinio laivo buvimas teritoriniuose vandenyse yra grėsmė mažoms valstybėms. Todėl šiuo atveju suteikiama teisė pačiai valstvbei nuspręsti, įsileisti ar ne karo laivą į teritorinius vandenis, net ir taikaus plaukimo atveju. Paprotinės teisės požiūriu karinių laivų taikaus plaukimo teisė nėra aiški. 1927 m. buvo padaryta išvada, kad “kariniai laivai neturi absoliučios taikaus plaukimo teritorine jūra teisės, kaip ir kitos valstybės armija neturi tokios teisės perkirsti kitos valstybės teritoriją” (The Law of Temlorial Waters and Maritime ‘urvdiction 120 (1927). 2.2.3. Baudžiamoji jurisdikcija, taikoma laivams taikaus plaukimo per teritorinę jūrą metu. Šis klausimas visiškai neliečia karo laivų arba kitų valstybinių komercine veikla neužsiimančių laivų, kurie šiuo atveju turi visišką imunitetą nuo vietinės jurisdikcijos taikymo. Pakrantės valstybės baudžiamoji jurisdikcija taikaus plaukimo metu gali būti taikoma tik prekyba užsiimantiems laivams. Tai apibrėžia 1958 m. Teritorinės jūros ir gretutinės zonos konvencijos 19 straipsnis. Sąrašas išimtinai, kuomet pakrantės valstybė gali taikyti savo jurisdikciją taikaus plaukimo per teritorinę jūrą metu laivui, yra baigtinis, t.y. Konvencija numato 4 atvejus, kuomet pakrantės valdžia turi teisę taikyti savo jurisdikciją: a) jeigu kriminalinio nusikaltimo pasekmės liečia pakrantės valstybės interesus; b) jeigu kriminalinis nusikaltimas gali pakenkti valstybės taikai ir teritorinės jūros gerai tvarkai; c) jeigu vietinės valdžios pagalbos reikalavo laivo kapitonas arba vėliavos valstybės konsulas; d) jeigu taip būtina sustabdyti neteisėtą narkotikų gabenimą. Visais kitais atvejais, kuomet laive taikaus plaukimo metu per teritorinius vandenis yra įvykdomas kriminalinis nusikaltimas, pakrantės valstybės baudžiamoji jurisdikcija negali būti taikoma. Pakrantės valstybė užsienio laive, plaukiančiame per teritorinę jūrą, negali imtis jokių priemonių, susijusių su kokio nors asmens suėmimu arba kokiu nors tyrimu dėl kokio nors nusikaltimo, padaryto prieš tai, kai laivas įplaukė į teritorinę jūrą, jeigu šis laivas, vykdamas iš užsienio uosto, tiktai plaukia per teritorinę jūrą, neįplaukdamas į vidaus vandenis. 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 27 str. 5 d. numato šios situacijos išimtį. T.y. išskyrus tuos atvejus, kurie numatyti XXI dalyje (Jūros aplinkos apsauga ir išsaugojimas) dėl įstatymų ir taisyklių, priimtų pagal V dalį (Išskirtinė ekonominė zona), pažeidimu, pakrantės valstybė užsienio laive, plaukiančiame per teritorinę jūrą, negali imtis jokių priemonių, susijusių su kokio nors asmens suėmimu arba kokių nors tyrimų dėl kokio nors nusikaltimo, padaryto prieš tai, kai laivas įplaukė į teritorinę jūrą, jeigu šis laivas, vykdamas iš užsienio uosto, tiktai plaukia per teritorinę jūrą, neįplaukdamas į vidaus vandenis. 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 27 str. išskiria šiuos atvejus, kuomet gali būti taikoma pakrantės valstybės baudžiamoji jurisdikcija. Šios sąlygos yra beveik identiškos numatytoms 1958 m. Teritorinės jūros ir gretutinės zonos konvencijoje. Kyla klausimas dėl galimo arešto arba tyrimo legalumo (pakrantės valstybės jurisdikcijos taikymas), jeigu kriminalinis nusikaltimas buvo atliktas prieš tai, kai laivas įplaukė į teritorinius vandenis, ir jeigu laivas tik praplaukia per teritorinius vandenis, visiškai neįplaukdamas į pakrantės valstybės vidaus vandenis. 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 27 str .5 d. aiškiai teigia, kad toks jurisdikcijos taikymas yra negalimas. Nors 1982 m. Konvencija (27 str.) iš esmės pakartoja 1958 m. Konvencijos nuostatą, bet pastarosios 19 str. 2 d. suteikia suėmimo ir tyrimo teisę laive, kuris plaukia per teritorinius vandenis po to, kai jis išplaukė iš vidaus vandenų. 2.2.4. Laivai, kurie teritorinėje jūroje yra nuleidę inkarą Teritorinės jūros ir gretutinės zonos konvencijos 18 str. 2 d. aiškai apibrėžia, kad taikus plaukimas per teritorinę jūrą turi būti nenutrūkstamas ir greitas. Konvencija suteikia teisę laivui sustoti ir nuleisti inkarą tik tuomet, jeigu tai yra susiję su įprasta navigacija arba yra būtina dėl nenugalimos jėgos (forc majeure) ar nelaimės, arba jeigu laivas taip yra priverstas pasielgti, kad galėtu suteikti pagalbą žmonėms, laivams ar skraidantiems aparatams, kuriems yra iškilęs pavojus, arba įvyko nelaimė. Toks inkaro nuleidimas yra traktuotinas kaip taikaus plaukimo vykdymas. Kadangi tuo metu, kuomet laivas yra nuleidęs inkarą, jis praktiškai neatlieka taikaus plaukimo, laivas juridiškai gali būti traktuojamas taip pat, kaip ir laivas kuris yra vidaus vandenyse. Tariamas laivo buvimas teritorinėje jūroje Šia doktrina tenka vadovautis tuomet, kai laivas yra atviroje jūroje, o jo valtys išplaukusios į krantą, t.y. yra pakrantės valstybės teritorijoje. Ši doktrina buvo pripažinta Didžiojoje Britanijoje, kuomet buvo iškelta byla Kanados laivui “Aranah”. Šis laivas buvo sulaikytas Rusijos valdžios. Rusija savo ruožtu argumentus grindė tuo, kad kai kurie laivo įgulos nariai, nusiįrę valtimis ne toliau kaip pusė mylios nuo kranto, medžiojo žvėrelius Beringo jūroje. Buvo nuspręsta, kad toks suėmimas yra teisėtas, kadangi kaltinamieji medžiojo Rusijos teritorijoje, neturėdami tam reikalaujamo leidimo . Heny L Marshall byloje buvo patvirtinta išimtis manomai laivo buvimo teritoriniuose vandenyse doktrinai. Laivo įgula buvo suimta, kuomet alkoholiniai gėrimai, kurie nepriklausė laivui, buvo išgabenti valtimis, kurios laivui taip pat nepriklausė, ir įgula šiuose veiksmuose nedalyvavo. Ši išimtis buvo suformuluota taip - jeigu laivas faktiškai yra atviroje jūroje, jokie pakrantės valstybės veiksmai negali būti vykdomi šio laivo atžvilgiu, kuomet nei laivo įgula, nei valtys nedalyvauja krovinio iškrovime. Bet kaip pažymi daugelis tarptautinės jūrų teisės teoretikų, vadovautis šia doktrina baudžiamojoje teisėje reikia ypač atsargiai, kadangi esant nepapankamam pagrindui įtarti, kyla vienos valstybės atsakomybė prieš kitą, dėl neteisėto jurisdikcijos taikymo. Vienas iš tokio pobūdžio būdingiausiu pavyzdžiu - tai I’m Alonc byla, kurioje komandai teismas priteisė kompensaciją, dėl neteisėtų vienos šalies veiksmų sulaikymo atveju, kadangi pastaroji su nusikalstama veika nebuvo susijusi. 2.2.5. Išskirtinė ekonominė zona ir gretutinė zona Vadovaujands 1982 m. Jūru teisės konvencijos nuostatomis (33 ir 57 str.str.), matyti, kad ekonominė ir gretutinė zonos dengia viena kitą, todėl tikslinga apie šias jūros erdves baudžiamosios jurisdikcijos klausimu kalbėti tuo pačiu metu. Užsienio laivas, kuris pažeidžia pakrantes valstybės teises jos išskirtinėje ekonominėje ir išskirtinėje gretutinėje zonoje, gali būti pakrantės valstybės areštuotas, kaip ir pakrantės valstybė turi tam tikras arešto teises ir gretutinėje zonoje . 2.3. Gretutinė zona 1958 m. Teritonnės jūros ir gretutinės zonos konvencijos vienintclis straipsnis kalba apie gretutinę zoną (contiguous •ynef”. Šis straipsnis suteikia pakrantes valstybei teisę užkirsti kelią pažeidimams, susijusiems su muitu, mokesčiu, imigracijos ir sanitarijos taisyklėmis. šio straipsnio 1 dalies punktas b suteikia teisę valstybei taikyti bausmes, jei tokio pobūdžio taisyklių pažeidimai buvo įvykdyti tos valstybės teritorijoje ar teritorinėje jūroje. 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 33 str. šiek tiek plačiau apžvelgia gretutinėje zonoje vykdomas pakrantės valstybės kontrolės funkcijas. Ši Konvencija numato ne tik tokio pobūdžio taisyklių (rtgulations), bet ir tokių taisyklių bei įstatymų (laivs) pažeidimus. Problema iškyla dėl tokio pobūdžio vykdomos kontrolės traktavimo. Kyla klausimas, ar ši kontrolė yra lygiavertė baudžiamosios jurisdikcijos vykdymui. Gerald Fitzmaurice teigia, kad šio pobūdžio pakrantės valstybės vykdoma kontrolė neprilygsta jurisdikcijai . Jis teigia, nežiūrint to, kad šio straipsnio abu punktai numato ne tik nusikaltimo prevenciją, bet ir bausmės skyrimą, šios pakrantės valstybei suteiktos teisės yra daugiau prižiūrimojo ir prevencinio pobūdžio. G. Fitzmaurice teigia, šio straipsnio nuostatomis punktas (b) gali būti taikomas tik išplaukiantiems laivams, t.y. kurie prieš tai pabuvojo valstybės teritorijoje ir čia buvo yvykdytas nusikaltimas, o punktas (a) - atplaukiantiems laivams. Analizuodamas galimus kontrolės veiksmus, jis pažymi, kad jie toli gražu negali siekti arešto. Pabrėždamas gretutinės zonos skirtumą nuo teritorinės jūros, jis teigia, kad tol, kol laivas yra gretutinėje zonoje, jokie tyrimo veiksmai (any necessary injuiries, invcstigation, examination, search, etc.) negali būti atliekami. Bet galima manyti, kad tai yra daugiau tekstinė straipsnio analizė, kadangi praktikoje matyti, kad Jūros teisės konferencijos valstybės nesiima apribori savo teisių gretutinėje zonoje. Viena aišku, tiek 1958 m., tiek 1982 m. Konvencija gretutinę zoną apibrėžia daugiau kaip jūros erdvę, kurios režimas panašėja į teritorinę jūrą, o ne į atvirąją jūrą. Nors iš kitos pusės, 1982 m. Konvendjos 58 str. įpareigoja gerbti pagrindines atvirosios jūros laisves ir teises. Taigi šiuo atveju pakrantės valstybei suteikiamos teisės vykdyti baudžiamąją jurisdikciją dviem aspektais. Tuo tarpu bausmės (t.y. teisminis procesas) gali būti taikomas tik tuo atveju, kuomet pažeidžiamos teritorinės jūros ir valstybės teritorijos taisyklės. Anksčiau aptarti abiejų konvencijų straipsnių punktai iš esmės pakartoja persekiojimo karštais pėdsakais teisės nuostatas (žr. persekiojimo karštais pėdsakais teisė). 2.4. Išskirtinė ekonominė zona Išskirtinės ekonominės zonos (exclusivi! Tarptautinės teisės istorinėje eigoje galime paminėti eilę dokumentu, kurie tiesiogiai susiję su vergu prekyba. 1815 m. Vienos kongresas paskelbė vcrgu prekybą kaip veiką, kuri "prieštarauja humani2mo principams ir visu prumtoms moralės normoms". 1926 m. pasirašyta konvencija kovai prieš vergovę. 1949 m. kovo 13 dieną Jungtiniu Tautu Generalinė Asamblėja pasiūlė Ekonominei ir socialinei tarybai atkreipti dėmesį į kovą su vergove. Sios Tarybos komitetas ad hoc 1951 m. pateikė eilę rekomendaciju, kuriu gretose buvo tai: 1) 1926 m. Konvencija dėl kovos prieš vergovę per kiek įmanomą trumpesiu laiką būtu jtraukta t tarptautmiu aktu sistemą ir į Jungtimu Tautu sutartis; 2) Jungtinės Tautos paruoštu papildomą konvenciją šiuo klausimu. Tai ir buvo padaryta 1958 m. Nors šios minėtos konvencijos tiesiogiai nehetė tarptaudnės jūros teisės, bet būtcnt ju įtakoje tam tikros nuostatos buvo įrašytos tarptaudnės jūrus teisės dokumentuose. 2.6.11. Sutartimis nustatytos vėliavos taisyklės išimtys Sutarties šalys gali susitarti dėl tam tikrų sąlygų, kuomet vienai šaliai suteikiama teisė suimti kitos šalies prekybinį laivą. Tokių sutarčių pavyzdžiai gali būti sutartys, susijusios su žvejybos klausimais (treatiesfor tht conservation of fishenes), ir sutartys, kuriomis siekiama apsaugoti povandeninius kabelius (treatiesfor thc protection of the submarine cables). Dar prieš pasirašant 1982 m. Konvenciją tarptautinės teisės istorijoje jau yra buvę įvairių trarpvalstybinių sutarčių, kuriomis buvo nurodomos kai kurios išimtys vėliavos taisyklės taikymui atvirojoje jūroje. Tai buvo sutartys, surištos su vergu prekyba , sutartys, susijusios su povandeninių kabelių apsauga, alkoholio kontrabanda , bei nelegalia emigracija . 2.6.12. Povandeniniu kabeliu apsauga (The protection ofthe submarine cables) Povandeniniu kabeliu apsaugos problema iškilo tuoj po to, kai telegrafinio ryšio priemonė pasidare ypač populiari ir gan plačiai buvu pradėta naudod pasauliniu mastu. 1884 metais Paryžiuje buvo pasirašyta Konvencija dėl pavandeniniu kabeliu apsaugos. 1884 m. Konvencija dėl povendeniniu kabeliu apsaugos suteikia pasirašiusiuju valstybiu karo laivams teisę sustabdyd ir patiknnd prekybinio laivo nacionalinę priklausomybę, jeigu pastarasis yra įtariamas pažeidęs šios Konvencijos nuostatas, bei kitu susitarimu nuostatas, kurie yra susiję su nelegalia ginklu prekyba, alkoholio kontrabanda ir pan.50 Ši Konvencija apsaugo povandeninius kabelius, kurie yra atvirojoje )ūroje, už teritorinės jūros ribu. Konvendjos normos apibrėžia tokio pobūdžio nuostatas: povandeninio kabelio pažeidimas, jei tokio pobūdžio veika buvo atlikta tyčia arba dėl nusikalstamo neatsargumo, jeigu to pasekoje buvo dalinai arba visiškai sustabdyta tclegrafo veikla, yra bausdna, neprildausomai nuo civilinio ieškmio, kuris padengia padarytus nuostolius. Si nuostata netaikoma dems asmenims, kurie buvo priversd pažeisd kabelį dėl tam dkru aplinkybiu, pvz. gelbėdami savo gyvybes arba laivo saugumą, jeigu prieš tai buvo imtasi priemoniu, kad tokio kabelio nepažeisd. Buvo numatyta, kad šios Konvencijos nuostatos galioja dk taikos metu. Šioje Konvencijoje ryškiai apibrėžtas kaltės principas: atsakomybė atsiranda dk tyčios ir nedesioginės tyčios atveju. Nors terminas "nusikalstamas neatsargumas" nėra labai dkslus, bet galima manyd, kad šis terminas apima neatsargumą bei aplaidumą. Konvencija nustatė, kad valstybės yra įpareigotos tokiu pažeidimo atveju nustatyd piniginę baudąir suėmimą. 1982 m. Jūru teisės konvencijos 112-115 straipsniai reguliuoja povandeniniu kabeliu ir vamzdynu apsaugą bei apibrėžia valstybiu teisę juos klod. Konvencijoje įtvirdnta nuostata, kad kiekviena valstybė turi priimd įstatymus, kurie numatytu atsakomyb^ už puvandeninio kabeliu nutraukimą ar pažeidimą. Valstybės įsipareigoja priimd jstatymus, kuriuose būtu numatyta, nuostoliu, kuriuos sukele stengimasis išvengd povandeninio kabelio ar vamzdyno sužalojimo, atlyginimas. 2.6.13. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 224 straipsnis Lietuvos Respublikos BK 224 str. nustato, kad įūru telegrafo kabelio sužalojimas dėl neatsargumo, jeigu dėl to nutrūko, ar galėjo nutrūkd telegrafo susisiekimas, baudžiamas pataisos darbais iki šešiu mėnesiu arba bauda. 2.6.14. Nelegali emigracija (Illegal emigration) ]ungtimi{ Tau/u Generalinio Sekretoriaus ataskaita Gcneralinei Asamblejai dcljuros teises. (1996 m. lapkrido 1 d.f06 Sioje ataskaitoje, kaip vienas iš labiausiai paplitusiu krinunaliniu nusikaldmu jūroje, buvo parninėd nelegaJūs svedmšahu pervežimai. Nelegalūs svedmšaliu pervežimai globaliniu mastu yra nemažėjantis reiškinys. 0 tose valstybėse, kuriose nėra numatyta atsakomybė už tokio pobūdžio veiką, jis tiesiog klesti. Toks žmoniu pervežimo tinklas tiesiasi nuo Balkanu iki Baltijos jūros: žmonės iš centrinės Azijos per Rusijos Federaciją keliauja } Baltijos valstybes, o paskui ir į Skandinavijos šahs; Balkanu kelias, kuris tęsiasi nuo Turkijos į Vengriją, yra labiau populiarus tarp Afrikos ir Rytu Azijos gyventoju, kuriu dkslas - Siaurės Europa. Sis nelegalu dnklas išsiplečia ir už Vakaru Europos ribu iki Jungdniu Amerikos valsdju ir Kanados. Karščiausi pasaulio taškai, kuriuose klesti nelegalus keleiviu pervežimas laivais, yra Vakaru Europa, Vakaru Afrika, Zairas, Tanzanija, Pietu Afrika, Peru ir Kolumbija. Nelegalu keleiviu pervcžimą dažniausiai organizuoja stambios kriininalinės grupuotės, kurios padeda žmonėms patekti } laivus. Dažniausiai jie slepiasi laivu konteincriuose. Tarptaudnės jūreivystės organizadjos (IMO) Asamblėjos paskudnėje sesijoje buvo pabrėžta, kad dideį pavoju kelia ne tiek patys nelegalūs kddviai, bet rmka atsiranda ir jūrininkams, kurie dažnai ir patys yra šiu nelegaliu pervežimu organizatoriai ir dalyviai, būd užpultiems ir užvaldytiems laive pačiu nelegahu keleiviu. Tarptautinės jūreivystes urgariizadjos 1997 m. Asamblėjoje buvo pasiūlytas projektas, kaip elgas tokio pobūdžio kriminalinio nusikaldmo atveju 7. Prie šio projekto buvo raginamos pnsijungd visos šalys. Projektas numato prakdnes galimybes ir procedūrą, kaip uždkrmd nelegaliu keleiviu grąžinimą į ju tevynę kiek įmanoma patogesniu ir humanišku būdu. Jungtimu Tautu Knminaliniu nusikaltimu prevencijos komisiįa (t/jc Uniled Nations Commission on Crime Prevenlion and Crirninal Justicc), spręsdamn klausimą, kokiu veiksmu pirmiausia reikėtu imtis siekiant susdprind nelegalaus žmoniu judėjimo jūra kontrolę, pabrėžė, kad pakrantės sienu apsauga lieka esmine ir pagrindine priemone siekiant užkirsri kelią šiems nusikalrimams. 2.6.15. Nelegalus narkotiniu medžiagu pervežimas (Control ofNarcotic Drug Trafficing) Apie nelegalu narkotiku pen'ežimo kontrolę kalba 1982 m. Konvencijos 108 str., numatands šaliu bendradarbiavimą siekiant užkirsa kelią narkotmiu ar psichotropiniu medžiagu prekybai, kuria užsiima laivai atvirojoje jūroje, pažeisdami tarptautines konvendjas. Siuo atveju susiduriame su nuoroda ; kitas tarptaudnes konvencijas, kurios reguliuoja kovos su narkoūku prekyba būdus. Valstybė, kuri turi pagrindą manyti, kad laivas, plaukiands su jos valstybine vėliava, užsiima neteisėtu pervežimu, gali prašyd kitu valstybiu pagalbos, siekiant, kad šis nusikaltimas būtu sustabdytas. Konvendja nesuteikia kitos valstybės laivams jokios teisės imds savarankišku veiksmu, net jeigu ir jie pastebi įtariamąj} tokiu pervežimu laivą netoli savo teritoriniu vandenu. Šios Konvencijos nuostatos be abejo jau nebeatitinka pasaulines kovos su narkodkais keliamu reikalavimu. Todėl šios nuostatos labai greitai buvo papildytos kitais tarptautinio lygio dokumentais. Klausimas, suteikd ar ne didesnes teises ne vėliavos valstybei atvirojoje jūroje nelegalaus narkodku pervežimo atveju, buvo iškdtas dar prieš pasirašant 1982 m. Konvendją. Atsižvelgdama } 1961 m. Konvendją508, kuri buvo paruošta Junganiu Tautu Ekonominės ir socialinės tarybos, Kanados iškelto klausimo pagrindu. 1988 m., Narkotmu medžiagu komisijos paruošto projekto pagrindu, Vienoje buvo pasirašyta Jungdniu Tautu konvendja prieš netdsėtą narkodniu medziagu ir psichotropiniu medžiagu pervežimą . Sios Konvendjns 17 straipsnis numato kovos su ndcgaliu narkotmiu medžiagu pervežimu sąlygas atvirojoje jūroje. Jame sakoma, kad bet kun šalis, turind pakankamai priežasdu manyd, kad kitos valstybės laivas, naudodamasis laisvo atvirąja jūra plauldmo teisc, užsiima narkodniu medžiagu pervežimu, gali informuoti to laivo vėliavos valstybe ir pasitikrmti duomcnis, patvirtinančius šio laivo registraciją. Šis straipsnis taip pat numato galimybę šalims susitarti dėl tam tikru veiksmu, t.y. vėliavos valstybe eah suteikti persekiojančiam laivui teisę, intcr alia, išsilaipind šiame laive, jį apieškod paimd {tarimą patvirtinančius {kalčius, taip pat imtis tam tikru veiksmu laivo įeulos asmenu ir krovinio esančio laive atžvilgiu. Siuos veiksmus gali atlikti tik karinis laivas ar skraidands aparatas arba bet koks kitas laivas, kuris yra valstybinėje tamyboje ir jam suteikta tokia teisė. Šis straipsnis įpareigoja valstybcs kooperuods kovoje su nelegaliu narkodku pervežimu atviraja jūra. Taigi bet kurie prievartos veiksmai, kuriu gali būti imtasi prieš įtariamąjį laivą, turi būti suderind su vėliavos valstybės vyriausybe. Toks susitarimas taip pat iš anksto gali būd pasirašytas šaliu tarpusavio sutartimi. Bet ir sutarties atveju šalys turi susitard dėl tam tikru kvotos veiksmu kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. Jungtini^ Tautu Generalinio Sekntoriaus ataskaita Gcneralinci Asamblejai dcljurvs teisės. (1996 m. tapkricio 1 df'° Kalbėdamas apie nelegalaus narkodniu ir psichotropiniu medžiagu pervežinio problemą atvirojoje jūroje JT Generalinis Sekretorius ypadngą dėmesį atkeipė į 1982 m. Jūru teisės konvenciją ir 1988 m. JT konvenciją dėl nelegaliu narkodniu ir psichotropiniu medžiagu pervežimo. Šios dvi konvencijos tarpusavyje yra labai susijusios. 1982 m. Konvencijos 108 straipsnis reikalauja šalis bendradarbiaud siekiant užkirsd kelią neteisėtai narkodniu ar psichotropmiu medžiagu prekybai, kuomet "pažeidžiamos tarptauūnės konvencijos", tuo tarpu 1988 m. Konvencijos 17 straipsnio paragrafai 1 ir 11 susisieja su "tarptaudne jūru teise", o 3 paragrafas su "laivybos laisve sudnkant su tarptaudne teise". Iki 1996 m. rugpjūčio 31 dienos 82 valstybės buvo šiu dvieju konvenciju šalys. Atsižvelgiant} augantį nelegaliu narkodku pervežimo jūra skaičiu vis didesnis dėmesys tenka sdprinant kontrolę globaliniu mastu, atsižvelgiant į 1988 m. Konvencijos 17 straipsnį. 1994 ir 1995 metu Komisijos dėl narkodniu medžiagu darbo grupes jurinės kooperacijos klausimu 11 susidkimai turėjo reikšmingą poveilu šio klausimo sprendiinui. Po to sekė 1996 m. vasario 27-29 dienos ekspertu grupės susidkimas Vienoje, kuns sprendė tam dkrus techninius jūrininkystės teisės (mantimt law) klausimus 17 straipsnio kontekste. Šis susidkimas taip pat atsižvelge ; tokias problemas, kaip įvairiu laivu apžiūra, nelegaliu narkodku konfiskavimas, kontroliuojamas pristatymas ir t.t. Narkodniu medžiagu komisija512 pažymėjo, kad darbas, kuris yra adiekamas šioje srityje įnešė didelį įnašą į kooperacijos vystymą prieš nelegalu narkodku pervežimą jūra, ir tokiu būdu dar labiau paskadno Jungtiniu Tautu Tarptaudnę kovos su narkodkais programą paruošd technines kooperacijos formas, ir sušaukd seminarą, kuris užsiimtu personalo paruošimu šiam klausimu). Daugiausiai sioje srityįe sopnnama regionahnė kooperacija. Kaip tokios kooperacijos pavyzdį galima paminėd Karibu jūros šaliu kooperaciją. Prancūzija, Olandija, Jungdnė Karalystė ir Jungdnės Amerikos Valsdjos yra pasirašiusios eilę dokumentu, kuriais siekiama susidprind saugumą šiame regione. Ypač didelis dėmesys skiriamas subregionu pakrančiu apsaugai. Labai svarbu įvairiu šaliu vyriausybėms kuo didesnį dėmesį skird laivybos industrijai, siekant uždkrind, kad tos valstybės laivai neužsima nelegaliu narkodku pervežimu taip pat, kad ir ju įgulos nariai nebūtu susiję su šiuo krinunaliniu nusikaldmu. Pasaulinė muitu organizacija dirba kartu su šios industrijos atstovais vadovaudanuesi memorandumu . 0 1997 m. Tarptaudnės jūreivystės organizacijos (IMO) Asamblėjoje buvo pateikd projektai, apibrėžiantys kovą su narkodku gabenimu laivais, kurie užsiima tarptaudne prekyba. 2.6.16. Prisiartinimo teisė. (The right to approach) Pagrindinis šios taisyklės principas yra tai, kad prekybinis laivas atvirojoje įūroje gali būd kontroliuojamas dk vėliavos valstybės kariniu laivu. Si taisyklė yra taikoma dk taikos atveju. Si prisiardnimo teisė (droit d'afiproche; enijuete ou vcrification du pavillon; rfconnaissance) yra kilusi iš paprodnės teisės. Vienintelis kelias prekybiniam laivui išvengd tokio karinio laivo kontrolės, tai plaukd su kitos valstybės vėliava. Bet, tuo atveju kuomet yra realus pagrindas manyd, kad prekybinis laivas yra tos pačios nacionalinės priklausomybės kaip ir karinis laivas, šis karinis laivas turi teisę adikd tyrimą šiame laive (carry out investigations) tam, kad įsidkintu kokia dkra šio laivo nacionalinė priklausomybė. Nors, kai kurie teoredkai mano, kad ši teisė neapima dokumentu tynmo arba laivo užėmimo teises517 2.6.17. Laivu susidūrimai atvirojojejūroje (Collisions on the high seas) Laivu susidūrimo atveju 1958 m. Atviruju jūru konvencijos 11 str. 1 d. numato, kad kuomet kyla baudžiamoji atsakomybė, baudžiamasis procesas gah būti vykdomas dk vadovaujant vėliavos valstybės arba tos valstybės, kurios piliečiu yra įtariamasis asmuo, institucijai. Tuo tarpu to paties straipsnio 3 dalis pabrežia, kad asmuo gali būd suimamas tik vadovaujant vėliavos valstybės insdtucijoms . 1982 m. Jūru teisės konvencijos 97 ir 98 straipsniai numato jurisdikcijos nustatymo principus susidūrimu jūroje ar bet kokiu kitu susijusiu su navigadja nelaimingu atsitikimu ir pagalbos nesuteikimo atveju. Negalima laivo areštuoti nei jo sulaikyti, netgi jeigu tai reikalinga atlikti tyrimui, remiantis kokiu nors valdžios institudju, kurios nėra laivo vėliavos valstybės valdžios insritudjos, nurodymu519. Esant nenugalimai jėgai atsakomybė dėl laivu susidūrimo gali išnyktį bet ji neišnyksta pagalbos nesuteikimo atveju. Jurisdikcijos nustatymas: šiuo atveju gali susidurti du interesai: vėliavos valstybės ir valstybės, kurios piliečiu yra laivo kapitonas. S. Molodsovas mano, kad šiuo atveju pirmenybę reikėtu teikti vėliavos valstybes jurisdikcijai, o pilierybės jurisdikcijos nustatymo principu vadovautis dk tuo atveju, kuomet n'Jsikaltėlis išvengė atsakomybės arba valstybė, kurios pilicčiu yra nusikaltėlis, atims iš šio asmens diplomą arba kvalifikacijos liudijimą . Nors 1982 m. Jū^u teisės konvencijos 97 str. 2 dahs patvirtina, kad sprendžiant drausminės atsakomybes klausimus dktai valstybė, kuri yra išdavusi laivavedžio diplomą arba kvalifikadjos liudijimą ar licendją, yra kompetetinga po tinkamo proceso anuliuoti tokius dokumentus net ir tuo atveju, jeigu ju turėtojas nėra dokumentus isdavusios valstybė pilietis. 2.6.18. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 222 straipsnis Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnis nustato, kad laivo, susidūrusio vandens kelyje su kitu laivu, kapitono nesiėmimas reikiamu priemoniu suteikti tam kitam laivui pagalbą, kiek šiu priemoniu buvo galima imtis, nesudarant rimto pavojaus savo lamu, jo įgulai ir keleiviams, baudžiamas laisvės atėmimu iki vienenu metu arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba bauda. Ta pati veika, sukėlusi sunkias pasekmes, baudžiama laisvės atcmimu iki penkeriu metu. Subjektas šiuo atveju yra specializuotas - laivo kapitonas. Atsakomybė atsiranda veikimo arba neveikimo atveju. IŠVADOS Lietuva - jūros valstybė. Klaipėdos uostas - vienas svarbesnių Baltijos regiono centrų, į kurį suplaukia laivai ne tik iš kaimyninių valstybių, bet ir iš tolimesnių pasaulio šalių. Lietuvos komerciniai laivai, besiplėtojančių prekybnių santykių dėka, pasiekia tolimų jūrų ir vandenynų vandenis. Visi šie faktoriai įpareigoja Lietuvos valstybę nelikti nuošalyje nuo tarptautinės bendruomenės jūrų teisės vystymosi etape, ypač dabar, kai antrojoje šio dešimtmečio pusėje ši tarptautinės teisės šaka pradėjo vystytis ypatingai dideliu tempu. Po to, kai Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare bei prisijungė prie Tarptautinės jūreivystės organizacijos , šių organizacijų pasirašyti dokumentai tapo ne tik teisinėmis bei politinėmis gairėmis vystyti tolimesnį tarpusavio šalių bendradarbiavimą tarptautinės jūros teisės bei jūrininkystės klausimais, bet ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi (Lietuva yra pasirašiusi 1958 m. Jungtinių Tautų konvenciją dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos). Plėtojantis tarptautiniams santykiams Lietuvos Respublika neišvengiamai susiduria ir vis labiau susidurs su Jūros teisės problemomis. Šis veiksnys įpreigoja imtis visų reikiamų tam veiksmų, kad esant konfliktinei situacijai baudžiamosios teisės srityje Lietuva netaptų teisiškai beginklė prieš kitas pasaulio valstybes ir turėtų pajėgumo realiai apginti ne tik valstybės interesus, bet ir savo piliečius bei jų turtą. Vienas iš teigiamų žingsnių šia linkme yra Lietuvos Respublikos ketinimas ir ruošimasis kuo greičiau ratifikuoti 1982 m. Jūrų teisės konvenciją, kuri įsigaliojo jau 1995 m. lapkričio 16 d. Šis ketinimas, kuris buvo išreikštas 1995 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 784 "Dėl pateikimo ratifikuoti Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją", teikia vilčių ir pasitikėjimo, kad ateityje Lietuva žada būti lygiavertė partnere pasaulio valstybių tarpe tarptautinės jūrų teisės srityje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!