Tarp dviejų erdvių Juditos Vaičiūnaitės kūryboje

Šiandien sunku įsivaizduoti dabartinę mūsų poeziją be Juditos Vaičiūnaitės knygų. Įpratome prie poetės balso, atpažįstamo iš kelių eilučių. Bet kai iš jų nuspėjame visą eilėraštį, jau priekaištaujame dėl kartojimosi, vienodumo. Per tą įpratimą net pamirštame, ką nauja, niekad nebūta davė mums poetė, nebesistengiame bendrame poezijos žygyje išskirti būtent jos pastangų, kurias vėliau pratęsė kiti.
Gal pagaliau to ir nereikia, gal net neįmanoma nustatyti, kas ir kur poezijoje buvo pirmasis, kas iš kieno rankų ką paėmė. Pirmosiose poetės knygose buvo ir tradicinio lyrizmo, tačiau šiandien atrodo, kad ne jis žymėjo poetės kelio gaires. Rinktinėje ,,Klajoklė saulė” (1974) vos vienur kitur atpažįstame refleksijos nesudrumstą emocingumą, kai pasaulis atrodo viena pavasarinė akvarelė, ištisinis varpelių žydėjimas, o bekraščiame kelyje kiekvienas - ,,lyg brolis”. Didžioji eilėraščių dalis išaugo iš konfiktiškesnių pradų, ir vietoj grakštaus melodingumo – nutrūkstančios šnekos intonacija, vietoj atviro jausmingumo – išgyvenimai, užšifruoti poetinės detalės, daiktų piešinio.
tos spalvos iš anapus spektro. Saulės kraštas –
dar virpantis regėjimais, ryškus ir karštas,
ir juožemio kvepėjimas stiprus – lyg vaistas.
Ciklas ,,Rugiagėlių tyla”
J. Vaičiūnaitės eilėse yra gražios natiurmortinės tapybos, kai poetinį įspūdį sukelia daiktų spalva, faktūra, proporcijos (,,Natiurmortas”, ciklas ,,Kontrastai”). Tačiau dažniausiai daiktams parenkama platesnė erdvė, už natiurmorto atsiveria panorama: ,,Ant stalo – baltos lėkštės, duona ir geltoni obuoliai. / Ir vasara – už pradaryto lango penktame aukšte” (,,Muziejaus gatvė”).
J. Vaičiūnaitė sąmoningai konstruoja savo poetinį pasaulį, pabrėždama jo matmenų skirtingumą nuo empirinės tikrovės. Poetė nevengia sąvokinio žodyno (erdvė, tūris, simetrija), geometrizuotų linijų. Net ir peizažas jai – ne vien emocinis išgyvenimų fonas, bet ir matematiškai suvokta erdvė. Iš ankstyvesnės lyrikos įsimenantis šia prasme yra eilėraštis ,,Pušis”. Gamta čia – lyg tobulas architektūros statinys. Pušis ,,statmena į rausvą saulės kubą”, ,,kaip raketa, kaip gotikos detalė”. Gamtos ir kultūros riba reliatyvi:
Skairia derva aptekusi, skari
pušis – be kirvio skambesio, be pjūklo...
Kaip saulės strofą, strėlę, kaip stebuklą
ją atskambant girdžiu širdy.
- - - - -...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!