Kaltė ir atlaidumas J. Biliūno kūryboje

 Kaltė ir atlaidumas J. Biliūno kūryboje Jonas Biliūnas – lietuvių literatūros klasikas, psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms, žmogaus dvasiniams išgyvenimams. Apsakymai daro stiprų įspūdį skirtingo amžiaus skaitytojams, nes rašytojui svarbūs žmonių santykiai, sąžinės, atsakomybės temos, plėtojami neteisybės, skriaudos, kaltės motyvai. Šių temų atsiradimą rašytojo kūryboje galime sieti su skaudžiu paties rašytojo gyvenimu, likimu. Rašytojo gyvenimas buvo trumpas ir dramatiškas. Gimė Niūronių kaime, netoli Anykščių, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jauniausiąjį sūnų tėvai išleido į mokslus, tikėdamiesi, jog jis taps kunigu, nes buvo toks geras, toks mokslus, taip mylėjo Dievą. 1891 m. rudenį išvyko į Liepojos gimnaziją, kurioje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį Jo tikslas buvo lavintis, šviestis ir ieškoti naujų kelių. Biliūnas pavyzdingai mokėsi, dailiai rašė, daug skaitė. 1893 m. mirė abu Biliūno tėvai ir mokydamasis ketvirtoje gimnazijos klasėje tapo našlaičiu. Mirus tėvams, jis atsisako stoti į kunigų seminariją, o tai užrūstina artimuosius ir dėl to netenka paramos. Duoną turėjo pelnytis pats versdamasis privačiomis pamokomis. Toks gyvenimas palaužia jo sveikatą. Biliūnas gyveno tik dvidešimt aštuonerius metus kovodamas su tuo metu nepagydoma liga – džiova. Rašytojo gyvenimas buvo trumpas ir skausmingas, klostėsi ne taip, kaip norėjosi, nors šviesių akimirkų būta. Meilę, atsidavimą, didelį rūpestį ir palaikymą jis visada jautė iš savo žmonos Julijos. Visą likusį gyvenimą skausmingai išgyveno dėl nesėkmingai susiklosčiusių santykių su artimaisiais, ilgėjosi savo tėviškės. Eilėraštyje “Kūdikystės aidas” rašytojas kalba apie skausmingai greitai prabėgusį jaunystės laiką tėviškėje: Kaip brangūs man tie kloniai numylėti, Šventoja upė ir aplink miškai, Ant kranto sodžius, stovintis aukštai, Kur mano metai pralėkė saulėti… Kur dingo tos jaunystės gražios dienos Baltais žiedais apkaišytas vainikas Kurį taip greitai augdams nunešiojau? Skausmingas noras, nors ir mirus, grįžti į savo tėviškę tarsi testamentas užfiksuotas eilėraštyje ,,Kad numirsiu, man pakaskit”: Kad numirsiu, man pakaskit Ant Šventosios upės kranto, Kad matytų kapas sodžių, Kūdikėlis kur užaugau. Visos šios skausmingos patirtys negalėjo neatsispindėti rašytojo kūryboje. Gal todėl taip ryškiai nuskamba kaltės ir atlaidumo motyvai novelėse ,,Ubagas” ir ,,Lazda”. Kaltė - tai vidinis žmogaus balsas, kuris įprasmina žmogaus sąmoningumą dėl padarytos nuodėmės ar nusižengimo. Nukentėjęs asmuo dažniausiai turi pasirinkimą - atleisti arba ne. J. Biliūno novelėje „Ubagas“ netiesiogiai kalbama apie kaltės jausmą. Atlaidumas yra susijęs su krikščioniškuoju tikėjimu ir jo tiesomis. Tai aukščiausios krikščioniškosios moralės principas. Nuskriaustasis dėl vidinės ramybės stengiasi gyventi nejausdamas nuolatinio pykčio, jis supranta ir atleidžia, kaip ir teigiama ,,Evangelijoje pagal Morkų“ 11-ajame skyriuje, 25-oje eilutėje: „Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus“. Atleisti išties yra sunku, nes padaryta skriauda gali būti labai didelė. J. Biliūno novelėje vaizduojama panaši situacija. Pasakojama, kad Petrą Sabaliūną sūnus išvarė iš namų, nes šis jau senas ir niekam nereikalingas: „– Sūnus išvarė... – tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.“ Galima aiškiai suprasti, jog Petras Sabaliūnas, išvarytas iš namų, kenčia. Bet jis labai geras, mylintis ir nuoširdus žmogus, todėl nekerštauja sūnui ir nelaiko pykčio. Jis, kaip kad buvo teigiama ,,Evangelijoje pagal Morkų“ , vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, bet išgyvena dėl anūkų: „Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!.. Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo...“ Pasakodamas savo liūdną istoriją, jis labiausiai gailisi, kad vieną dieną jo sūnui gali nutikti tokia pati situacija: „O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą…“ Petras Sabaliūnas, jausdamasis nereikalingas, supranta, jog senas žmogus tėra našta: „Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus…“ Negana to, jis išlieka jautrus ir pastabus, supranta pasakotojo būseną: „– Girdėjau, ir tamsta sergi?..” Pats būdamas nelaimingas, sugeba paguosti ir padrąsinti pasakotoją: „– Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas, – padrąsino mane senelis. — Šitą ligą tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkių...” Taigi, novelėje „Ubagas“ kaltė ir atlaidumas vaizduojamas kaip žmogaus sąmoningas pasirinkimas. Sūnus be gailesčio išvaro tėvą iš namų, tačiau tėvas priima tai kaip likimą, supranta, net ir kentėdamas atleidžia sūnui ir nelinki jam blogo. Novelėje „Lazda“ kaltė ir atlaidumas siejamas su krikščioniškaja meile. Dažniausiai žmonės, išgyvendami kaltę ar atlaidumą, apie tai nekalba ir akivaizdžiai to neparodo. Toks pasirinkimas yra dėmesio nereikalaujantis, santūrus ir visiškai nuoširdus elgesys. Kūrinyje pasakojama unikali istorija, kaip kadaise baudžiavą iškentęs tėvas prisimena tuos skaudžius laikus, kai pats už menką nusižengimą buvo sumuštas. Novelėje pasakojama, kad tėvas kadaise pašėrė jaučius dobilais iš pono pievos. Tai išvydęs prižiūrėtojas palaikė nusikaltimu ir sumušė tėvą taip stipriai, kad tas vos galėjo atsikelti: „– A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. – šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!