Mikalojus Daukša. Jo kūryba ir veikla

(1527(1538) – 1613) • (1527(1538) – 1613) Mikalojus Daukša- kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Gimė Babėnuose (Kėdainių raj.). Tiksli gimimo data nėra žinoma- 1527/1538 m. • Mikalojus Daukša- kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Gimė Babėnuose (Kėdainių raj.). Tiksli gimimo data nėra žinoma- 1527/1538 m. • Jo šeimos protėviu laikomas Vytauto laikų vaidila, turėjęs keturis sūnus. • Apie kanauninko M. Daukšos jaunystę žinių taip pat neišliko. Tiksliai nežinoma, kur jis mokėsi. Manoma, kad Vakarų Europos universitetuose. • Kunigu galėjo būti įšventintas 1560-1562 m. • 1570 m. kun. M. Daukša paskirtas Krakių parapijos klebonu. • 1572 m. - Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku ir persikėlė į Varnius. • 1576 m., paskyrus Žemaičių vyskupu Merkelį Giedraitį, kanauninkas M. Daukša tapo pagalbininku ruošiant ir spausdinant religinę literatūrą lietuvių kalba. • 1613 m. mirė Varniuose. 1595 m. „Katekizmas” • 1595 m. „Katekizmas” • (“Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui”). • Knyga versta iš lenkiškojo ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos katekizmo. • Paruošta Varniuose, išspausdinta VU spaustuvėje. • Knyga supažindina skaitytoją su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis. • Tai seniausia išlikusi LDK išleista knyga, kurios žinomas išlikęs vienas egzempliorius, saugomas VU. • 1599 m. išleistas lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko „Postilės” vertimas. • Knyga išspausdinta VU spaustuvėje. Tai stambi (642 psl.) didelio formato knyga. Žinomi keli išlikę egzemplioriai, saugomi Lietuvoje, vienas Vatikane. • Tai stambi (642 psl.) didelio formato knyga. Žinomi keli išlikę egzemplioriai, saugomi Lietuvoje, vienas Vatikane. • „Postilės” sandara: • 1. Lotyniškas ketureilis, skirtas M. Giedraičio herbui. • 2. Lotyniška 8 eilučių epigrama, skirta M. Giedraičiui. • 3. Lotyniška prakalba į M. Giedraitį. • 4. Lenkiška „Prakalba į malonųjį skaitytoją”. • 5. Pamokslai. Tai svarbiausias M. Daukšos darbas, pelnęs didžiausią pripažinimą. • Tai svarbiausias M. Daukšos darbas, pelnęs didžiausią pripažinimą. • „Postilė“- pamokslų rinkinys, kurio svarbiausias tikslas- neleisti Lietuvoje plisti protestantizmui ir skleisti katalikybę. • Ypač svarbi lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, joje pirmą kartą skelbiamas toks atsakingas požiūris į gimtąją kalbą, kuri iškeliama kaip didžiausia tautos vertybė. • “Prakalboje” smerkiamas prasidėjęs bajorijos lenkėjimas, lietuvių kalbos paniekinimas, žadinama tautinė savimonė. Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. • Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. • Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. • Bendra teritorija – tėvų žemė. • Istoriškai susiformavę papročiai. • Gimtoji kalba. Nuo XVIa. vid., ypač po Liublino unijos, įsigali lenkų kalba. Lietuviškai dar šneka smulkieji bajorai ir valstiečiai. M. Daukša kilęs iš smulkiųjų bajorų šeimos, kurioje kalbama lietuviškai. • Nuo XVIa. vid., ypač po Liublino unijos, įsigali lenkų kalba. Lietuviškai dar šneka smulkieji bajorai ir valstiečiai. M. Daukša kilęs iš smulkiųjų bajorų šeimos, kurioje kalbama lietuviškai. • Kova už Lietuvos valstybingumą – tos kovos dalyvis - M.Giedraitis, M.Daukšos, bendražygis, vyskupas. • M.Giedraitis norėjo likviduoti pražūtingas Liublino unijos pasekmes. Stambieji feodalai, gindami Lietuvos politinį savarankiškumą, tautinių tikslų dažiausiai neturėjo. Tačiau smulkiesiems bajorams, kurie tekalbėjo lietuviškai ir nemokėjo lenkiškai, valstybingumo gynimas savaime siejosi su savo papročių ir kalbos gynimu. • Kova dėl valstybinio savarankiškumo žadino ir tautinį jų sąmoningumą, skatino rūpintis lietuvių kalbos likimu. • Ketvirtas veiksnys – būtent Renesansas. Renesanso epochoje vyko persilaužimas iš lotynų kalbos į tautines kalbas. XVI amžius kaip tik buvo kovos dėl tautinių kalbų ir jų įsigalėjimo Europos literatūroje laikotarpis. Kova dėl tautinių kalbų kartu buvo kova dėl kultūros demokratizavimo, kad ji būtų prieinama platiesiems sluoksniams ir kad jie galėtų dalyvauti jos kūrime. Gimtoji vaikystės ir aplinkos kalba – lietuvių. • Gimtoji vaikystės ir aplinkos kalba – lietuvių. • Ryšys su liaudimi, smulkiąja bajorija. • Kova dėl Lietuvos savarankiškumo po Liublino unijos. • Renesansinė tautos samprata: vienos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir kalba. „Prakalbos į malonųjį skaitytoją stilius- itin raiškus renesansinės retorikos pavyzdys. Meninių vaizdų šaltiniai yra du- gamtos dėsniai ir žmogaus prigimtis. • „Prakalbos į malonųjį skaitytoją stilius- itin raiškus renesansinės retorikos pavyzdys. Meninių vaizdų šaltiniai yra du- gamtos dėsniai ir žmogaus prigimtis. • Per gamtą reiškiasi Dievas, vadinasi, ji yra dieviškosios tvarkos modelis. • Neprieštaraudami gamtai, imdami pavyzdį iš jos, žmonės gali darniai sugyventi ir susikalbėti. • Taigi gimtosios kalbos paniekinimas tolygus prigimties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai. M. Daukšos „Postilės“ vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - "Prakalba į malonųjį skaitytoją" iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai. • M. Daukšos „Postilės“ vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - "Prakalba į malonųjį skaitytoją" iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai. • M. Daukšos kiemelis VU M. Daukšos ąžuolas „Neniekinkime savo tautos kalbos!“ – šiandien, kai dėl globalizacijos mažosioms tautoms gresia visai realus išnykimo pavojus, ypač aktualus šis išmintingas Žemaičių vyskupijos kanauninko Mikalojaus Daukšos įspėjimas, nuskambėjęs dar XVI amžiuje. • „Neniekinkime savo tautos kalbos!“ – šiandien, kai dėl globalizacijos mažosioms tautoms gresia visai realus išnykimo pavojus, ypač aktualus šis išmintingas Žemaičių vyskupijos kanauninko Mikalojaus Daukšos įspėjimas, nuskambėjęs dar XVI amžiuje. • Remdamiesi M. Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ ir atlikta teksto suvokimo užduotimi, parašykite 100- 150 žodžių samprotavimo pastraipą • Remdamiesi M. Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ ir atlikta teksto suvokimo užduotimi, parašykite 100- 150 žodžių samprotavimo pastraipą • Kodėl gimtoji kalba- būtinoji kiekvieno žmogaus vertybė? • (Vertinimas pažymiu už bendrą darbą). • Lyginame XVI a. ir šių laikų – istorinį/ socialinį/ kultūrinį kontekstą ir įrodome, kad kalba – daug kam nėra vertybė, • parodome savo požiūrį- ar gimtoji kalba vertybė? • Įrodome, kad M. Daukša suvokė gimtosios kalbos svarbą (paremti citatomis): • Įrodome, kad M. Daukša suvokė gimtosios kalbos svarbą (paremti citatomis): • Tauta be kalbos negyvuoja. • Kalba prigimtinis dalykas. • Kalba sudaro galimybes išsaugoti svarbias tautai vertybes. • Kalba, o ne išorinis šalies įvaizdis yra esminė vertybė. • Skatina gimtąją kalbą vartoti visose gyvenimo srityse. M. Daukša kalba apie tuos, kurie pamiršo savąją kalbą. • M. Daukša kalba apie tuos, kurie pamiršo savąją kalbą. • Lietuviai nepuoselėja savo gimtosios kalbos, vartoja svetimą lenkų kalbą: „besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos“. • Su nedrąsia viltimi kalba apie ateitį: „Duok Dieve, kad mes laiku apsidairytume ir iš to praradimo kada nors prisikeltume. “ • Apgailestauja, kad nėra kam mokyti gimtosios kalbos: Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išganinga, jeigu tas, kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi;

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!