Tardymo versijų samprata

TARDYMO VERSIJŲ SAMPRATA Nusikaltimų tyrimas - tai objektyvios tiesos nustatymo pažinimo procesas, kuriame svarbu ne tik konstatuoti faktus, bet ir juos išanalizuoti, įvertinti, nustatyti jų tarpusavio sąsajas, priklausomumą. Todėl šis procesas negali vykti be dialektinės logikos taikymo, įstatymų sekimo ir loginio mąstymo formų. Nusikaltimo aplinkybių pažinimo procese didelę reikšmę turi analogija, sugretinanti tiriamojo nusikaltimo požymius (būdų, nusikaltimo įrankius, maskavimo metodus ir kt.) su anksčiau atskleistu nusikaltimu, bei padedanti atskleisti tiesą byloje. Todėl analogiją, galima laikyti loginiu versijos iškėlimo pagrindu. Kaip žinome nusikaltimo įvykis yra praeityje ir tam, kad atkurti jo paveikslą, būtina gauti apie jį pakankamai žinių, nustatyti tikrąją padarytos veikos paveikslą. Daugeliu atveju kelias iki baudžiamųjų bylų atskleidimo būna sunkus. Kaip taisyklė, jeigu viena nusikaltimų dalis padaroma atvirai stebint liudytojams, nusikaltėliui nebandant nuslėpti nei paties nusikaltimo, nei pasekmių, nei bandant pačiam pasislėpti, tai kita dalis nusikaltimų, tame skaičiuje ir labiau pavojingi, padaromi slapčia arba kruopščiai maskuojami, slepiami pėdsakai ir nusikaltimų pasekmės, falsifikuojami įrodymai. Sunkiose tyrimo situacijose atskleidžiant nusikaltimus negalima tikėtis pasisekimo nežinant dialektinės ir formaliosios logikos dėsnių, tardytojui nesugebant mąstyti, nesugebant svarstyti tikimybinių, spėjamųjų atvejų. Todėl kriminalistikoje yra skiriamas didelis dėmesys hipotetinių mąstymo veikos formų tyrimui. Tais atvejais, kai yra informacijos trūkumas arba neapibrėžtumas dėl kokio tai konkretaus reiškinio ar įvykio, yra naudojamos įvairios loginio mąstymo formos ir tame tarpe iškeliami tam tikri spėjimai arba kitaip tariant versijos. Versijų specifiškumas pasižymi tuo, kad jų pažinimo objektu yra atskiri veiksmai, turintys nusikaltimo požymius ir dažniausiai priklausantys praeičiai, o jos patikrinimo metodai iš esmės yra kriminalistinio ir baudžiamojo procesinio pobūdžio. Taigi, tardymo versijos yra vienas iš loginio tardytojo instrumentų, kuriais naudojantis, jis net esant ypač sunkioms tyrimo situacijoms, gali rasti kelią nepakankamos informacijos gavimui. Tam, kad iškelti kokią tai versiją, tardytojas turi turėti atitinkamus faktinius duomenis. Jie gali būti surinkti tiek įrodymais, tiek žiniomis, gautomis neprocesualiniu keliu, tiek iš atsitiktinių šaltinių. Kas liečia pačią tardymo versijos sąvoką, tai šioje srityje buvo nemažai diskutuojama įvairių kriminalistikos mokslininkų, bei pateikta nemažai tardymo versijos definicijų. Pateiksiu kai kurių autorių nuomones, dėl šios kategorijos apibūdinimo. A.N.Vasiljevas konstatavo, kad "versijos - tai loginės reiškinio tyrimo proceso išvados, kurias sudaro priežasčių, paaiškinančių tuos reiškinius, numanymas"1. V.I.Terebilovas, kalbėdamas apie tardymines versijas, teigė, jog "versijos dėl padaryto nusikaltimo pobūdžio, ją padariusio asmens, kaltės formos ir nusikaltimo padarymo motyvų ir galiausiai dėl padaryto nusikaltimo aplinkybių yra tomis versijomis, kurios yra visos bylos medžiagos tyrimo pagrindas"2. A.N.Kolesničenko tvirtino, kad "tardymo versijos - pagrįstas spėjimas dėl tiriamo įvykio aplinkybių buvimo, dėl konkrečių asmenų veiksmų, dėl asmens veiksmuose esančios konkrečios nusikaltimo sudėties"3. Kai kurie autoriai, kaip antai G.N.Aleksandrovas, N.P.Jablokovas, tardymo versijas vadina kriminalistinėmis, tačiau pačios versijos esmės bei turinio nekeičia. Pagal G.N.Aleksandrovą "kriminalistinė versija - tai pagrįsta tardytojo išvada, paaiškinanti konkretų nusikaltimo įvykį. Iš to seka, jog pagrindinė kriminalistinių versijų užduotis užtikrinti teisingą nusikaltimo tyrimo ir atskleidimo kryptį"4. Gana panašią tardymo versijos sampratą pateikia ir Lietuvos mokslininkai, kriminalistikos vadovėlyje. Jie teigia, kad "tardymo versija - faktiniais duomenimis pagrįsta tardytojo prielaida apie tiriamąjį įvykį bei jo aplinkybes (įvykio priežastį, kaltuosius asmenis, jų kaltės pobūdį, motyvus ir t.t.)"5. Prof. S.Kuklianskis yra tos nuomonės, kad "tardymo versijos, t.y. tardytojo nuomonė (spėjimas, prielaida) apie bendrą nusikaltimo modelį, jo mechanizmą, asmenis padariusius nusikaltimą, apie jo atskiras detales" 6. Kas liečia tardymo versijų klasifikacijos klausimą, tai čia taip pat yra išsakyta nemažai nuomonių, bet kaip žinia jos nėra vienodos. Klasifikacija paprastai yra taikoma norint geriau ištirti tam tikrą objektą, jo struktūrą, ryšius su kitais struktūros elementais ir t. t. Dažniausiai sutinkamos šios tardymo versijų klasifikacijos: I. Pagal aiškinamų aplinkybių pobūdį bei apimtį. Čia versijos skirstomos į: 1. bendrąsias - šiomis versijomis vadinamos bendros nusikaltimo prielaidos, aiškinančios jo esmę, (pvz. ar tai plėšimas, ar vagystė; 2. detaliąsias - tai baudžiamosios teisinės reikšmės neturinčios, tačiau kriminalistiniu požiūriu svarbios nusikaltimo padarymo aplinkybes aiškinančios prielaidos; 3. atskiros - versijos, aiškinančios nusikaltimo įvykio atskiras aplinkybes, pvz. nusikaltimo padarymo būdą, laiką, tikslą ir t.t. II. Tardymo versijos, priklausomai nuo jas iškėlusių subjektų, yra skirstomos: 1. tardymo; 2. teismo; 3. paieškos; 4. eksperto ir kitų proceso dalyvių. A.Barkauskas teigia, kad skirtingų proceso dalyvių keliamų versijų vadinti vienu "tardymo versijos" pavadinimu, netikslinga. "Ateityje įgyvendinant teisinę reformą, pakeitus nusikaltimo tyrimo formas bei panaikinus tardytojo institutą - parengtinio tardymo stadiją, "tardymo versijų" terminą tikslinga būtų pakeisti nusikaltimų tyrėjai - kvotėjai, prokurorai, tirdami nusikaltimus iki teismo, kels versijas, kurias būtų tikslinga pavadinti apibendrinančiu terminu "nusikaltimo tyrimo versijomis" arba tiesiog prokuroro, kvotėjo versijomis"7. III. Versijos klasifikuojamos ir pagal jų tikėtinumo laipsnį: 1. mažai tikėtinas; 2. labiau tikėtinas. Labiau tikėtina versija yra tokia, kuri yra paremta išsamesne ir patikimesne informacija. Tačiau tai nereiškia, kad reikia tikrinti tik šios rūšies versijas, o į mažai tikėtinas nekreipti dėmesio. Kaip rodo mūsų praktika, mažai tikėtinos versijos gali gana stipriai įtakoti nusikaltimo tyrimo procesą. IV. Pagal apibrėžtumo pobūdį tardymo versijos skirstomos: 1. tipines; 2. konkrečias. Tipinės versijos - tai versijos, kurios yra taikomos esant tipinėms nusikaltimo tyrimo situacijoms. Pavyzdžiui, suradus lavoną, kurio mirties priežastis neaiški, yra keliama keletas tipinių versijų - ar tai buvo nužudymas, ar tai nelaimingas atsitikimas, ar tai staiga kilusi mirtis dėl ligos ir t.t. Tipinės versijos patikrinamos pakankamai greitai, dažniausiai pirminių tardymo veiksmų atlikimo metu. V. Pagal vidinės struktūros sudėtingumo lygį versijos skirstomos: 1. sudėtingas - priskiriamas faktų grupėms, kurias reikia paaiškinti; 2. paprastas - nukreiptas į vieno fakto paaiškinimą. VI. Versijos pagal įrodinėjimo dalyką klasifikuojamos: 1. kaltinamąsias - įrodinėjančias kaltinamojo kaltumą; 2. ginamąsias - teisinančios kaltinamąją. Žinoma, teisinėje literatūroje yra sutinkama ir daugiau tardymo versijų klasifikacijų, tačiau jas visas pateikti, dėl kursinio darbo apimties, yra beveik neįmanoma. TARDYMO VERSIJŲ PAGRINDO SAMPRATA BEI RŪŠYS Versijų iškėlimas, jų konstravimas - sudėtinga protinė veikla, o iškelti versiją, tai reiškia spėjimu paaiškinti duomenis apie dar nenustatytas aplinkybes bei jų ryšius, kurie (jei jie egzistuoja) gali turėti reikšmės tiriamai bylai. Tad spėjimu aiškinami nustatinėjamieji faktai ir sudaro tai, kas baudžiamosios bylos įrodinėjime vadinama versijų pagrindu. Taigi versijų iškėlimo pagrindu yra baudžiamieji procesiniai įrodymai, t.y. tie tardymo veiksmų metu (apklausos, apžiūrų ir t.t.) gauti bei atitinkamu protokolu ar kitu dokumentu įtvirtinti faktiniai duomenys. Tačiau čia pat gali iškilti klausimas: ar gali būti tardymo versijų iškėlimo pagrindu tie faktiniai duomenys, kurie nustatomi tardymo veiksmų atlikimo eigoje, kuomet pats tardymo veiksmas nėra baigtas? Pagal G.N.Aleksandrovą tokios galimybės nėra. Kadangi, kaip jis teigia "neaišku iš kur tardytojui gali kilti versijos, jeigu jis dar neatliko įvykio vietos apžiūros, kuris dažnu atveju būna vieninteliu materialiu versijos šaltiniu"8. Taigi jis yra tos nuomonės, kad jeigu tardymo veiksmas nepadarytas iki galo, tardymo versijų negali atsirasti, kadangi versijų pagrindu gali būti tik jau įvykdyto tardymo veiksmo rezultatai. Tačiau pagal A.Ratinovą šis reikalavimas, jog tardytojas tardymo veiksmo atlikimo metu negali daryti spėjimų apie nustatytinus byloje faktus bei jų ryšius reiškia ne ką kitą uždraudimą mąstyti"9. Žinoma šis A.Ratinovo tvirtinimas yra pagrįstas, kadangi kiekvieno tardymo veiksmo atlikimo metu yra susiduriama su nesuskaičiuojama daugybe detalių, smulkmenų ir tardytojas neišvengiamai išskiria ir fiksuoja tik kai kurias iš jų, o būtent tas kurios, jo nuomone bei spėjimu, gali turėti įtakos bylai, t.y. sudaro savotišką dirvą versijai. Kad ir pavyzdžiui, apžiūrint įvykio vietą, randama nuorūka, tai jau leidžia daryti išvadą, jog nusikaltėlis rūkė. Diskutuodamas šiuo klausimu, t.y. ar tardymo veiksmų atlikimo metu kylančius spėjimus galima laikyti versijomis, A.M.Larinas numato dvejopą spėjimą, kaip versijų kryptingumą:"Visų pirma, tai apsaugo tardytoją nuo vienareikšmiškų, kategoriškų išvadų dėl atskirų detalių, surastų tardymo veiksmo atlikimo metu, priklausomumo įvykiui, orientuoja jų ieškoti spėjamų aplinkybių dėl nagrinėjimo reiškinio, bei turėti omenyje, kad reiškinys vieno spėjimo atveju gali būti nereikšmingas, o kitaip pakrypus įvykiams, būti labai svarbus. Antra, suprantant, kad spėjimai atsirandantys tardymo veiksmų metu, yra versijos, nesunku padaryti išvadą, apie tokių versijų patikrinimo tikslingumą to paties tardymo veiksmo eigoje. Toks patikrinimas daugelyje atvejų labai pakelia tardytojo darbo efektyvumą"10. Pavyzdžiui, rastas vyriškio lavonas tik su apatiniais rūbais. Iškilo nužudymo apiplėšiant versija. Įvykio vietos apžiūros metu netoli nuo tos vietos, ant ežero kranto rasta nosinė. Kilo versija: nešė rūbus įmesti į vandenį ir nosinė iškrito. Paieškos ežere metu rasti rūbai su pinigais ir dokumentais. Tad versija nužudymas, įvykdytas siekiant apiplėšti, atkrenta. Kyla versija gal tai nužudymas suvedant sąskaitas. Žinoma tardymo versijos kyla ne tik įvykio vietos apžiūros metu, jos kyla atliekant ir kitus tardymo veiksmus. Pavyzdžiui, kad ir apklausos metu, kai apklausos eigoje paaiškėja naujos aplinkybės ir t.t. Taigi versijų iškėlimas vieno tardymo veiksmo ribose - viena iš svarbiausių tardymo praktikos metu. Tuo yra užtikrinamas tardymo veiksmo pilnumas, objektyvumas, tikslingumas ir visapusiškumas. Ir priešingai, jeigu tardytojas mechaniškai fiksuoja viską kas papuola į jo akiratį ir nesusimąsto dėl skirtingų tikimybių, turimų duomenų reikšmės, jei nekelia versijų greta kitų, dar neatrastų, bet šioje situacijoje galimų reiškinių, jis neieškos ir todėl neranda to, ką galima rasti sąmoningoje paieškoje. Tad iš viso šito galima padaryti trumpą išvadą, kad pagrindas versijoms iškelti yra tie faktiniai duomenys, kuriuos bylos tyrimo metu surenka tardytojas. Dėl to, kad daugiausia duomenų yra gaunama iš oficialių šaltinių (procesinių), tokių kaip tardymo veiksmų atlikimo, oficialiai gaunant dokumentus ir kitokią medžiagą iš organizacijų, pareigūnų, piliečių, manau, niekas nesiginčys. Tačiau kaip rodo praktika, versijų iškėlimo pagrindu gali būti ne tik procesiniu keliu nustatyti faktiniai duomenys, bet ir duomenys iš neprocesualių šaltinių. Prie jų priskiriami duomenys, gauti atlikus operatyvines priemones, atsitiktinai gavus žinių ir pan. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 125 str. 4 p. betarpiškas kvotos organo, tardytojo, prokuroro, teisėjo ar teismo iškėlimas aikštėn nusikaltimo požymių, yra vada iškelti baudžiamąją bylą. Šios normos taikymo praktika liudija, kad tam tikra dalis bylų yra iškeliama būtent operatyvinės - paieškos veiklos eigoje, t.y. remiantis operatyviniais duomenimis. Taigi, jei jau informacija iš operatyvinių šaltinių gali būti bylos iškėlimo pagrindu, tai ji tuo pačiu sudaro ir tardymo versijos iškėlimo pagrindą, arba bylos iškėlimo aktas visada motyvuojamas nusikaltimo padarymo versija. Tačiau nors ir kokie svarbūs būtų operatyviniu keliu gauti duomenys, jie neatstoja procesinių įrodymų. Dalinai tai sąlygoja realios informacijos gavimo sąlygos. Pavyzdžiui, apklausos metu tardytojas gali sudaryti klausimą į kurį tikimasi gauti atsakymą, o tuo pačiu ir tyrimui reikalingų duomenų. Tardytojas taip pat gali asmeniui paaiškinti prieštaravimus tarp jo minčių ir kitų duomenų, pareikalauti nedviprasmiškų atsakymų. Be abejo visa tai nesuteikia pagrindo operatyvinius duomenis laikyti nepatikimais. Būna tokių atvejų, kai informacija yra gaunama iš nepriklausomų vienas nuo kito šaltinių, kuomet taikomi skirtingi jos surinkimo metodai, naudojamos mokslinės - techninės priemonės, tuomet operatyviniai duomenys gali būti gana tikslūs. Operatyviniai duomenys turi skirtingą reikšmę versijos iškėlimui. Konkrečiu atveju tai priklauso nuo to, kaip operatyvinių duomenų turinys sutampa su tyrimo duomenimis. Pagal A.M.Lariną tokie santykiai galimi trimis variantais: "1) Operatyviniai ir tardymo duomenys pagal turinį sutampa ir sudaro pagrindą vienai versijai. Tokiu atveju operatyviniai duomenys versijos iškėlimui nereikalingi. 2) Operatyviniai duomenys nesutampa su tardymo duomenimis, o jiems prieštarauja. Tokiu atveju operatyviniai duomenys yra ne tardymo, o operatyvinės versijos pagrindu, kuri tikrinama, tikslu nustatyti, dėl ko atsirado prieštaravimai bylos medžiagai. Ir šis tikrinimas vykdomas ne tardymo veiksmais, bet neprocesinėmis priemonėmis. 3) Operatyviniai duomenys derinasi su bylos medžiagos turiniu ir suteikia tardytojui išsamų paaiškinimą tų aplinkybių, kurios užfiksuotos procesiniu keliu. Tokiu atveju operatyviniai duomenys yra naudojami versijos iškėlimui, tačiau ne kaip pagrindas, bet kaip paaiškinančioji dalis. Na, o versijos iškėlimo pagrindu lieka operatyviniais šaltiniais aiškinami procesiniai duomenys"11. Tokie neoficialūs šaltiniai kaip gandai, anoniminiai pranešimai negali būti sutapatinami su operatyviniais duomenimis. Galima išskirti tam tikrus jų tarpusavio skirtumus. Visų pirma, operatyviniai duomenys turi pirminių šaltinių, kurie yra žinomi juos rinkusiam asmeniui, dėka to, asmuo gali spręsti klausimą dėl pirminio šaltinio ryšio su bylos aplinkybėmis. Tuo tarpu anoniminio pranešimo pirminis šaltinis nėra žinomas. Pavyzdžiui, gavę anoniminį laišką, negalime spręsti, ar jį parašęs asmuo tikrai turi žinių apie tiriamą įvykį, ar tik nori kam nors pakenkti, sukompromituoti. Na, o gandai dažniausiai dėl jų daugkartinio perdavimo būna iškraipyti ir yra tik tam tikrų žinių atgarsis. Tad pirminio šaltinio, jo ryšių su tiriamu įvykiu nebuvimas ir trukdo anoniminių pranešimų ir gandų panaudojimui versijų iškėlimui. Kitas skirtumas tarp anoniminių pranešimų, gandų ir operatyvinių duomenų yra jų teisinis pobūdis. Kaip žinome įtraukti į bylą operatyvinius duomenis yra neleidžiama. Tuo tarpu, esant tam tikroms aplinkybėms, anoniminiai laiškai arba anoniminių skambučių fonogramos gali būti prijungti prie bylos, kaip daiktiniai įrodymai. Žinios įgytos iš gandų gali būti procesiškai įformintos liudytojų, kaltinamojo ir kitų asmenų parodymais. Tai, kad anoniminiai pranešimai bei gandai neturi pirminio šaltinio ir trukdo jiems tapti versijų pagrindu. Tačiau tuo pačiu yra daromas spėjimas dėl pranešusio asmens asmenybės, o tie spėjimai - jau versijos. Reikėtų pažymėti, jog versijos, keliamos šių duomenų pagrindu, priskiriamos ne tiek pranešimo turiniui, kiek jų atsiradimo priežastims ir motyvams. Kuomet tokių versijų patikrinimas pasiekia tikslą, t.y. kai nustatomas anoniminio šaltinio autorius, klausimas dėl tokių duomenų turinio panaudojimo, kaip versijų iškėlimo pagrindas, išsprendžiamas iš esmės. Faktiniai duomenys, nesvarbu iš kokių šaltinių jie gauti, jei neturi ryšio su tiriamąja byla, negali būti versijų iškėlimo pagrindu. Taigi tardymo versijų pagrindu yra konkretūs faktiniai duomenys, nustatomi, tiriant baudžiamąją bylą ir atitinkantys eilę sąlygų. Pagrindu versijai yra tokia faktinių duomenų visuma, tarp kurių yra spragų, t.y. neišaiškintų tiriamojo įvykio vienų ar kitų aplinkybių. Šių spragų pašalinimas būtinas teisingam bylos išsprendimui. TARDYMO VERSIJŲ IŠKĖLIMAS IR REIKŠMĖ Tardytojo versiško mąstymo pagrindu visada yra informacija turinti trūkumų arba prieštaringo pobūdžio. Versijų iškėlimas ir jų patikrinimas yra vienas iš svarbiausių metodų, pašalinant informacinį trūkumą arba prieštaringumą. Todėl versijų iškėlimo procesą galima suskirstyti į tam tikras stadijas. Pirmoji iš jų būtų: tardytojo disponuojamos informacijos analizė, kurios metu vyksta turimos informacijos apdorojimas, loginių ryšių ir santykių tarp vienų ar kitų blokų išryškinimai. Šios versijų iškėlimo proceso stadijos metu yra sprendžiamas klausimas: kokie faktiniai duomenys turi sudaryti versijos pagrindą? Gali kilti kitas klausimas - kuo remiantis tardytojas renkasi vienus ar kitus faktinius duomenis, kaip versijų pagrindą? Kaip nurodo A.A.Slavinas, efektyvios išorinės informacijos atrankos bazę sudaro sutvarkyta sistematizuota, priklausanti žmogui, žinių visuma12. Kiekvienas teisininkas, nors ir pradedantis, dirbdamas su įrodymais, jau turi susiformavęs informacines sistemas, t.y. nusikaltimų, jų padarymo būdų, paliekamų pėdsakų ir t.t. suvokimą. Šis suvokimas, įsivaizdavimas laikui bėgant plečiasi, kadangi įgaunama didesnė profesinė patirtis. Tardytojas, vertindamas konkrečios bylos faktinius duomenis, nustato jų reikšmę, ryšį su įvykiu, lygina su jau užfiksuota informacija apie dalykus su panašiais požymiais. Taigi, versijų iškėlimo pagrindo parinkimo efektyvumas priklauso nuo tardytojo žinių lygio. Antruoju versijos iškėlimo etapu reikėtų laikyti taip vadinamos teorinės versijos bazės formulavimą, t.y. tardytojo pasinaudojimas žiniomis dėl klausimų, kuriuos būtina paaiškinti iškeliant versijas. Visų pirma turima omenyje žinias, kuriomis disponuoja tardytojas kaip specialistas. Šalia to gana nemažą įtaką turi tardyminė ir gyvenimo patirtis, konkreti patirtis tiriant panašias baudžiamąsias bylas, intuicija, duomenys, kuriuos galima operatyviai gauti, bei kitos žinios ir informaciniai fondai, kurie gali padėti tardytojui konkrečiame pažinimo procese. Taip pat gana svarbios yra tardytojo žinios dėl kriminalistinės vienos ar kitos nusikaltimo rūšies charakteristikos. Trečiąjį etapą sudaro bylos faktinių duomenų priešpastatymas teorinėms ar patirties žinioms. "Būtent šiame periode vyksta baudžiamieji - teisiniai, baudžiamieji-procesiniai, kriminalistiniai ir kiti moksliniai arba patyrimo samprotavimai dėl tardytojo disponuojamos informacijos, tam, kad tiksliau apibrėžti nustatytosios arba nustatomosios informacijos ribas, ką reikėtų turėti omeny iškeliant versijas".13 Faktinės ir teorinės versijos bazės priešpastatymo rezultate formuluojama versinė išvada. Pati versija sąlygiškai yra ketvirtuoju jos iškėlimo etapu. Praktikoje iškeliant versijas ne visada galima išskirti šiuos etapus ir nėra griežtai tarp jų apibrėžtų ribų nei laike, nei mąstyme. Dažniausiai šios stadijos organiškai persipina. Todėl šiame procese svarbią reikšmę turi tardytojo sugebėjimas logiškai mąstyti, sumaniai sistematizuoti bei daryti teisingas išvadas. Vertinant versijų kėlimo situaciją visuomet reikia stengtis atsakyti į klausimą: ar yra iškeltos visos galimos versijos, arba bent jau apsvarstytos. Todėl svarbu atminti, kad kokios nors versijos, iš pradžių atrodančios gal ir nesvarbios, neiškėlimas arba neapsvarstymas gali atvesti tyrimą į aklavietę arba dar blogiau - patraukti baudžiamojon atsakomybėn nekaltą asmenį. Pavyzdžiui, įvyko vagystė. Įvykio vietos apžiūros metu rasta pakankamai daiktinių įrodymų, nurodančių į konkretų asmenį - tai ir rankų pėdsakai, jo dokumentai ir t.t. Tačiau asmuo tiriantis bylą neturi susikoncentruoti ties viena versija, t.y., kad vagystę padarė tas asmuo. Turi būti numatyta tokia galimybė, bei iškeliama versija, jog tie įrodymai gali būti suklastoti, turint tikslą nukreipti bylos tyrimo procesą klaidinga linkme. Tardymo praktikoje pasitaiko ir tokių atvejų, kai tam tikrai faktinių duomenų visumai paaiškinti yra iškeliama keletas versijų. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienai konkrečiai bylos aplinkybei paaiškinti būtina iškelti ne vieną, o kelias tardymo versijas. Versijos turi būti logiškai pagrįstos. Yra ir kita versijų iškėlimo pusė - nereikia maišyti vienintelės versijos iškėlimo galimybės su vienintele galima versija. Praktikoje kai kada yra apsiribojama vienintelės versijos iškėlimu, kas dažniausiai priveda prie tardyminių ir teisminių klaidų. Todėl negalima tvirtinti, kad ši vienintelė versija buvo vienintelė galima ir teisinga. Tam tikrų faktinių, pakankamai ištyrinėtų, turinčių ryšį su byla duomenų visuma duoda pagrindą versijų iškėlimo daugetui. Čia svarbus momentas yra tas, kad tardytojas iškeltų visas realiai būtinas versijas ir neeikvotų jėgų bereikalingų versijų kėlimui bei jų patikrinimui. Kai kurie autoriai laikosi tos nuomonės, kad būtina kelti, tikrinti ir tas versijas, kurios pradžioje atrodo tikrai mažai tikėtinos. Kad tokios versijos gali atlikti svarbų vaidmenį, gana išsamiai parodo J.Peščako pateiktas pavyzdys, kurį norėčiau siaurai bei detaliai atkartoti. Vasarą buvo rastas merginos lavonas. Ekspertas konstatavo asfiksiją, smulkias išorines kraujosrūvas, gilius įdrėskimus ant viršutinės lūpos ir padarė išvadą, kad mergina mirė smurtine mirtimi prieš keturias dienas nuo kūno radimo momento. Apžiūros metu nerasta rankinės ir auskarų, be kurių, pasak giminaičių, ji iš namų neišeidavo. Buvo išsiaiškinta, kad mergina palaikė ryšius su keliais vaikinais, kurie tarpusavyje vienas kitam pavydėjo. Su vienu iš jų ją matė paskutinį kartą. Tai davė pagrindo įtarti vaikinus. Ši versija buvo tikrinama, bet nesėkmingai. O išsiaiškinti tikrąją merginos mirties priežastį padėjo versija, kuri pradžioje atrodė mažai tikėtina: mergina mirė nuo žaibo. Vieninteliu šios versijos iškėlimo pagrindu buvo tokie duomenys, kad ją paskutinį kartą matė prieš perkūniją ir ji tuo metu galėjo nueiti į tą vietą, kur buvo rastas jos kūnas. Versija pasitvirtino. Tiriant metalinius jos rūbų užsegimus buvo pastebėti išsilydimai, kurie paliudijo, kad buvo trumpalaikė aukštos įtampos iškrova. Žaibo pėdsakai dar buvo pastebėti ir ant medžio, šalia kūno radimo vietos. O auskarai ir rankinė buvo palikti namuose14. Iškeliant versijas yra naudojama analogija - tai induktyvi išvada, kurioje nagrinėjami objekto požymių panašumai su kitu dalyku ar jų klase, yra pagrindas padaryti išvadą dėl abiejų dalykų priklausomumo tai pačiai rūšiai ar klasei. Tokiu būdu daroma tikėtina išvada. Iškeliant tardymo versijas, tardytojas vadovaujasi induktyviniu loginio mąstymo metodu ir, eidamas nuo atskiro prie bendro, iškelia versijas, paaiškinančias tiriamąjį įvykį apskritai. Taip pat naudojasi deduktyviniu mąstymo metodu, kuriuo remiantis, sudaromos atskiros bei detaliosios versijos15. INTUICIJA TARDYMO VERSIJŲ IŠKĖLIMO PROCESE Įrodinėjimas baudžiamojoje byloje dažnai ir neatsitiktinai susietas su intuicija. Pagal J.Peščaką tardyminė intuicija - "tai tardytojo sugebėjimas, besiremiantis jo patirtimi ir žiniomis, betarpiškai bei staiga sudėtingoje nusikaltimo tyrimo situacijoje rasti teisingo sprendimo kelią"16. Tardymo intuicija suvokiama ne kaip savarankiška pažinimo priemonė, bet kaip tardytojo mąstymo dalis, kurią reikia pagrįsti, kad iš jos galėtume daryti baudžiamąsias - teisines išvadas. Intuicija remiasi tardytojo patirtimi, jo kriminalistinėmis žiniomis. Tačiau šalia to gali kilti klausimas: koks intuicijos ryšys su tardyminėmis versijomis? Ar tai nėra tas pats? Žinoma vieni ar kiti intuityvūs spėjimai turi daug bendro su versijomis. Jas visų pirma sieja dvi aplinkybės: 1) kaip ir intuityvūs įsivaizdavimai, taip ir tardymo versijos yra atitinkama mąstymo eigos rūšis; 2) ir intuityvūs spėjimai, ir tardymo versijos susietos su įrodymų trūkumu byloje. Todėl ir versijas, ir intuityvų spėjimą mes turime įrodyti. Na o kokie vis tik yra specifiniai požymiai, kurie leistų šias dvi kategorijas vieną nuo kitos atriboti? A.Ratinovas skirtumą įžvelgia jų gavimo procese. Jis tvirtina "versijos - tai loginės veiklos rezultatas, sąmoningo mąstymo sukurtas produktas, o intuicija - tai atskirų padėčių neįsisąmonintas suvokimas, kuris neišvedamas loginiu keliu"17. Intuityvios išvados yra ne kas daugiau, kaip spėliojimai. Jie negali būti pripažinti versijomis ar hipotezėmis, kadangi pastarųjų pagrindą sudaro objektyvių aplinkybių suvokimas. Tuo tarpu intuityvaus spėjimo atžvilgiu apie kokį tai pagrindą nėra kalbama. Retrospektyviai pažvelgus į intuityvinį mąstymą gali pasirodyti, kad spėjimas iškilo pats savaime. Tad intuityvus spėjimas gali turėti įtakos bylos tyrimui tiek, kiek ji gali būti išreikšta logine kalba. Taigi, intuityvūs spėjimai turi įtakos versijų iškėlimui bei jų patikrinimui. Kad tai iš tikrųjų yra, patvirtina praktinis pavyzdys: tardytojas, eidamas pro komiso parduotuvę, pamatė parduodamus du naujus dviračius. Jam kilo intuityvi nuojauta (spėjimas), kad tie du dviračiai pavogti. Tuo momentu paaiškinti tokią mintį tardytojas vargu ar galėjo, tačiau paanalizavus pasirodė, kad spėjimas turėjo pagrindo, kadangi tardytojui buvo žinoma, kad prieš porą savaičių dingo du nauji reti vieno gyventojo dviračiai. Todėl tardytojui gana pagrįstai galėjo pasirodyti keista, kad komiso parduotuvėje parduodami nauji ir gana reto modelio dviračiai. Intuityvi nuojauta, būdama nepagrįsta objektyviais duomenimis, negali sudaryti versijos pagrindo. Tai tik tam tikras impulsas tolimesnei tardytojo veiklai, kaip antai, jau anksčiau nustatytų faktų įvertinimas bei pakartotinis jų peržiūrėjimas. Tuo pačiu metu intuicija nepakeičia nei vidinio įsitikinimo, nei versijos. Spėjimas tampa versija tuomet, kai loginės analizės rezultate išaiškinamas jo objektyvus pagrindas, tačiau, kaip pažymėjo J.Peščakas, ne kiekvienas intuityvus spėjimas tampa versija. Analizė gali pasirodyti, kad spėjimas yra pagrįstas tik atsitiktinėmis, neegzistuojančiomis aplinkybėmis. Todėl tokius spėjimus būtina nedelsiant atmesti. IŠVADOS Baigdamas rašyti šį kursinį darbą, norėčiau bendrais bruožais ir glaustai nurodyti savo tyrimo išvadas. Dėl tardymo versijų sampratos išsakyta daug mokslininkų nuomonių, tačiau man labiau priimtinesnė ir pasirodė prof. S.Kuklianskio nuomonė, kad versija - tardytojo nuomonė (spėjimas, prielaida) apie bendrą nusikaltimo modelį, jo mechanizmą, asmenis, padariusius nusikaltimą, apie jo atskiras detales. Versijų iškėlimo pagrindas gali būti dviejų rūšių: oficialus ir neoficialus. 1. Oficialus arba kitaip tariant procesinis yra baudžiamieji procesiniai įrodymai, t.y. tie tardymo veiksmų metu gauti bei atitinkamu procesiniu protokolu ir kitu dokumentu įtvirtinti faktiniai duomenys. 2. Neoficialūs (neprocesiniai) - tai faktiniai duomenys, gauti operatyviniu keliu, suteikti anonimų, gandai. Versijų iškėlimo pagrindą galima būtų apibūdinti taip - tai tokia faktinių duomenų visuma, tarp kurių yra spragų, t.y. neišaiškintų bylos aplinkybių, todėl norint pašalinti šias spragas ir keliamos versijos. Versijų iškėlimo procesą galima suskirstyti į tris stadijas: - tardytojo disponuojamos informacijos analizė; • teorinės versijos bazės formulavimas; • bylos faktinių duomenų priešpastatymas teorinėms arba patirties žinioms. Keliant versijas visuomet reikia stengtis atsakyti į klausimą, ar yra iškeltos visos galimos versijos, arba bent apsvarstytos. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai tam tikrai faktinių duomenų visumai paaiškinti yra iškeliamas keletas versijų, tai būna tuomet, kai faktinių duomenų visuma, turinti ryšį su byla, nėra pakankamai ištyrinėta. Versijų iškėlimo procese svarbų vaidmenį atlieka analogija. Tiesos nustatymas byloje dažnai siejasi su intuicija. Tardyminė intuicija - tai tardytojo sugebėjimas, besiremiantis jo patirtimi ir žiniomis, betarpiškai bei staiga sudėtingoje nusikaltimo tyrimo situacijoje rasti teisingą sprendimo kelią.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!