Šventų Velykų tradicijos ir papročiai

apeigos.
dainuodavo dainas ir šaukdavo žodį
,,skalsa“. Tai buvo magiška
priemonė iššaukti pavasariui,
atšilimui, laukų darbų pradžiai,
geriems, skalsiems metams.
Pasak Motiejaus Valančiaus, nutirpus
sniegui, pavasario sutikti jodavo raiti
vaikinai į paskirtą vietą ir ten
pasidalydavo į du būrius, kuriems
vadovaudavo po vieną stiprų vaikiną.
Jiems būdavo įteikiami šventųjų
paveikslai. Paskui abu būriai jodinėdavo
laukais – tartum apžiūrėdavo rugius.
Netrukus tyčiomis susitikdavo ir
pradėdavo varžytis dėl paveikslų.
Grumdavosi tol, kol vienas būrys
atimdavo paveikslą. Laimėjusieji visą
dieną garbindavo ten nutapytus
šventuosius (greičiausiai pagonių dievus).
Pavasario atėjimo šventė
Verbų sekmadienis
• Tą dieną Kristus įjojęs į
Jeruzalę, o jam po kojomis
buvo klojamos palmės
šakelės.
• Pastarajam įvykiui
prisiminti bažnyčia pradėjo
garbinti verbas. Tačiau šis
paprotys pirmiausia buvo
susietas su pagonišku
medžių kultu.
Verbos
Žiloje senovėje per pavasario
šventes būdavo garbinami
anksčiausiai rodantys gyvybės
ženklus augalai, kurie esą turėdavo
magišką galią pagreitinti
augmenijos pabudimą, pagerinti
žmonių sveikatą, pašalinti visokį
blogį. Mūsų krašte tokiais augalais
buvo laikomi žilvičiai, kadagiai,
rečiau beržai.
Net ir įvedus Lietuvoje
krikščionybę, šie papročiai išliko, o
augalai pradėti šventinti.
Verbos
Paprotys puošti verbas popierinėmis
bei sudžiovintomis gėlėmis greičiausiai
atsiradęs XIX a. Lietuvos moterys nuo
seno surišdavo dailiomis tautinėmis
juostomis.
Didžioji savaitė
Po Verbų sekmadienio ėjo
vadinamosios didžiosios dienos –
antradienis, trečiadienis,
ketvirtadienis (Suvalkijoje vadinamas
švariuoju arba žaliuoju), penktadienis
ir šeštadienis. Šiomis dienomis buvo
atliekamos pagoniškos apeigos,
magiški veiksmai.
Didžiosios dienos
Tris Didžiąsias dienas buvo
vengiama kam nors ką paskolinti,
nes paskui nesiseka gyventi –
savo laimę paskolinsi.
Didysis ketvirtadienis
•Reikia nusiprausti arba
nusimaudyti upėje,
ežere.
•Nusiprausęs veidą
sniegu, nenudegsi saule,
būsi gražus ir baltas.
Ne tik save, bet ir namus reikia
išsivalyti...
Jeigu kas, atsikėlęs
anksti rytą, iššluos
kambarius ir sąšlavas
išbers už kaimyno
tvoros, tai visi
nešvarumai nueis pas
kaimyną.
Didysis penktadienis
• Žmonės laikosi rimtai, net
vaikams neleidžiama
triukšmauti, kitaip jie bus
neramūs ir rėksniai visus metus.
• Baigiamas namų valymas, nes
galima Jėzui akis užkrėsti, o jis ir
taip daug kenčia.
Didysis Šeštadienis
• Šventinama ugnis ir
vanduo.
•Velykoms gaminami
valgiai.
•Visa šeima dažydavo ir
margindavo margučius –
velykaičius.
Velykų vaišės
Suvalkijoje buvo ir yra ne
tiek gausus, kiek sotus. Jau
seniai šiuose kraštuose
nesilaikoma tradicijos
velykinius valgius gaminti
ant šventintos ugnies.
Velykų vaišės
„Stubinėje stovėjo gražus stalas. Ant
šėpstalio stovėjo aukšta kiaušininė
su gražiausiais margučiais. Ant stalo
palivotos lėkštės su kaupeliu
pridėtos mėsos, dešrelių.
Didžiausias dubuo šaltienos.
Viduryje stalo baltas sūris ir stotkelis
sviesto. Gėrimas – runkelinis ar
nestiprus miežinis alus, džiovintų
vaisių kompotas.“
Penktadienį suvalkiečiai kepdavo
pyragus, saldumynus
„Šeimininkei garbės reikalas, kad velykinis
pyragas būtų gerai iškilęs, kuo aukštesnis.
Pyrago receptas tradicinis. Miltinis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!