Sveikata ir reabilitacija

1. SVEIKATOS SAMPRATA IR PAGRINDINĖS SĄVOKOS. Pasaulinė Sveikatos Organizacija sv apibūdina: „SV - tai visapusiška individo, visuomenės fizinė, dvasinė ir soc gerovė". Daug sv apibūdinimų ir sampratų. KMU Filosofijos ir soc mokslų katedros vedėjos publikacija, apibendrinanti egzis­tuojančius daugiau nei 100 sv apibrėžimų: Šiuo metu literatūroje skiriami 5 konceptualūs sv sąvokos apibrėžimo modeliai. 1. Medicininis arba funkcinis. Akcentuojami tik med. sv po­žymiai ir charakteristikos. Sv suprantama kaip ligos, jos simptomų nebuvimas, o fiziologinės f-jos ir organizmo sistemų sąveika apibūdinama tik mediciniškai. 2. Biomedicininis. Sv sąvoka apima med.ir biologinius požymius. Sv suprantama kaip organinių ir funkcinių sutrikimų nebuvimas, kai žm subjektyviai jaučiasi sveikas. Pabrėžiama gamtinė žm prigimtis ir biologinių dės­ningumų reikšmė žm veiklai bei sveikatai. 3. Biosocialinis. Sv sąvokos turinys apima esminius biologinius ir soc požymius, jų tarpusavio vienovę, tačiau prioritetinė reikšmė skiriama soc. požymiams. Šiame modelyje susiduriame su grupe problemų, kylančių bandant apibrėžti visuomenės sv sąvoką. Paprastai jos apibrėžime pateikiami tokie demografiniai rodikliai kaip sergamumas, mirtingumas, vidutinė gyvenimo trukmė, invalidumas, savižudybės, nužudymai, nelaimingi atsitikimai, nusikalstamumas, piktnaudžiavimas alko­holiu, rūkymas, trankviliantų vartojimas ir t.t. Šie PSO nustatyti soc patologijos indikatoriai labai svarbūs, tačiau jais besiremianti visuomenės sv samprata nėra visai logiškai tiksli, nes apibūdina ne tai, kas yra sveikata, bet tai, kas ji nėra. 4. Vertybinis-soc. Sv yra didžiausia žm vertybė, būtina pilnaverčiam gyvenimui, visapusiškai saviraiškai. Sv taip pat yra viena iš preliminarinių bet kurios visuomenės egzistavimo sąlygų. Žemas sveikatingumo lygis, dažnas sergamumas nepageidautini visuomenėje jau vien todėl, kad liga neleidžia žmogui atlikti jo soc. vaidmens. Aptariamojo modelio pavyzdys yra PSO pateiktas sveikatos api­brėžimas: sv yra visiškos fizinės, psichinės ir soc gerovės būsena. Pagal šią koncepciją valstybės tikslas - ne „sau­goti“ sv, o kurti vienodas sąlygas, tinkamą gyvenimo kokybę kiekvieno žmogaus sveikatai. 5. Integruotas. Pagrindą sudaro holistinė idėja, reikalaujanti suvokti reiškinį kaip tam tikrą vientisą visumą, netolygią jos elementų sumai. Visuma koordinuoja ir reguliuoja elementų struktūrą ir f-jas. Didelės perspektyvos šios rūšies tyrimuose priklauso sinergetikai, analizuojančiai spontaniško organizuotų struktūrų atsiradimo, egzistavimo ir savigriovos dėl didėjančio nestabilumo mechanizmus. Šia prasme į sv galime žiūrėti kaip į visų lygių organizmo valdymo grandžių gebėjimą išlaikyti sistemos stabilumą pradedant ląsteliniu ir baigiant soc, kultūriniu bei dvasiniu lygiais. Tokia sv samprata leidžia permąstyti sv ugdymo būdus, atskleisti praktinę-dvasinę asmenybės kūrybinių galių prigimtį. „Sv - fizinis ir dvasinis individo ir visuomenės normalumas." (Med. enciklopedijoje, V.1993 m.). Biomedicininis sv apibūdinimas: „Sv - organizmo būklė, kai jis funkcionuoja optimaliai be akivaizdžių ligos požymių". Sv yra žmogaus būklė, kurią sudaro fizinė, soc ir psichinė dimensijos. PSO pabrė­žia, kad sv yra ne gyvenimas be ligų, bet būklė, suteikianti galimybę kasdien tenkinti asmens buitines ir laisvalaikio reik­mes. Taigi sv susijusi su visaverčio gyvenimo galimybėmis. Fizinė ypatybė - tai žm gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Atsižvelgiant į pastangų pobūdį atliekant judėjimo užduotis ir organizmo veiklos fiziologinius bei biocheminius ypatumus, yra skiriamos konkrečios fiz ypatybės. Tai jėga, ištvermė, greitumas, vikrumas, šoklumas, lankstumas, judesių koordinacija. Ištvermė - žm gebėjimas ilgai tęsti pasirinktą intensy­vų darbą, priešintis atsirandančiam nuovargiui. Jėga - žm gebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorinį pasipriešinimą arba jam priešintis. Greitumas - žm gebėjimas greitai pradėti judesį (jude­sio reakcija), greitai atlikti judesius (judesio greitis) ir per trumpu laiką atlikti kuo daugiau judesių (judesių dažnis). Lankstumas - gebėjimas atlikti judesius kiek galima dides­ne amplitude. Pusiausvyra - gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui, arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį, atliekant įvairius judesius. Vikrumas - sugebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo greitus ir tikslius judesius. Koordinacija - gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, jungti šiuos judesius į derinius, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Biologinis fizinių ypatybių pagrindas yra organizmo struktūros ir sistemos, įgalinančios žmogų judėti, jausti, analizuoti. Tai morfologinės-funkcinės ypatybės. Iš vienos pusės, jos yra įgimtos ir santykiškai pastovios, iš kitos - joms būdingas adaptyvumas (prisitaikymas), t. y. keitimasis, lavėjimas. Fiz ypatybes įtakoja tokie veiksniai kaip žmogaus amžius, lytis, sveikatos būklė, gyvensena, fiz aktyvumas. Fiz išsivystymas - morfologinių ir fiziologinių organizmo savybių visuma, rodanti organizmo fizinio subrendimo būklę, fizinį pajėgumą bei harmoningumą. Tai vienas iš sveikatos rodiklių. Fiz išsivystymą apibūdina morfologinių požymių (bendrųjų kūno dydžių, kūno dalių proporcijų, konstitucijos) ir fiziologi­nių savybių visuma tam tikru gyvenimo momentu (metu). Vaikų ir paauglių fizinį išsivystymą lemia augimo ir vystymosi dėsnin­gumai, organizmo brendimo procesai ir morfologinė bei fizio­loginė būklė kiekvienu amžiaus laikotarpiu. Fiz išsivystymas priklauso nuo įgimtų pradų ir išorinės aplinkos veiksnių (soc, ekonominių, klimato ar geografinių sąlygų, mitybos, persirgtų ligų, fiz aktyvumo). Fiz aktyvumas - visuma aktyvių judesių, kuriuos per tam tikrą laiką ir tam tikru intensyvumu atlieka raumenys ir sąnariai. Judesiai reikalingi ne tik žm praktiniams tikslams pasiekti, bet ir fiz pajėgumui, sveikatai stiprinti. Fiz lavinimas - tai fiz gebėjimų tobulinimas. Jo uždaviniai: mokyti judėjimo įgūdžių, lavinti fiz ypatybes, suteikti žinių apie fiz pratimus, jų atlikimą. Fiz pratimai - sąmoningi, valingi žm judesiai ir veiksmai, skirti fiz lavinimui ir gydymui. Tai svarbiausia fiz tobulėjimo priemonė. Fiz pratimai apima natūralius judesius ir specialius judesius bei jų kompleksus, skirtus fiz žm lavinimui ir gydymui. Parenkant tinkamus fiz pratimus, reikia atsižvelgti į fiziologinius ir biocheminius, biomechaninius, pedagoginius bei psichologinius aspektus. 2. FIZINIO AKTYVUMO IR SVEIKATOS RYŠYS. Fiz pajėgumas - gebėjimas patenkinamai atlikti fiz darbą. Dažnai fiz pajėgumu laikomi tik sportinei veiklai svarbūs gebėjimai. Tuomet jo svarbiausias tikslas - maksimaliai išlavinti konkrečiai sporto šakai svarbius fizinio pajėgumo kom­ponentus. Žm darbui ir buičiai fiz pajėgumas yra svarbus kaip sveikatos komponentas, padedantis išlaikyti gyvenimo aktyvumą. Jis susijęs su funkcinėmis galimybėmis atlikti kasdienes užduotis nepervargstant. Pakankamas senyvų žmonių fiz pajėgumas suteikia jiems galimybę ne tik džiaugtis laisvalaikio pramogomis, bet ir išlaikyti soc aktyvumą. Su sv susijusį fiz pajėgumą galima suvokti kaip gebėjimų, sąveikaujančių su sv, derinį, kurį sudaro individualūs ypatumai ir funkcinės galimybės. Individualūs ypa­tumai dažniausiai yra genetiškai nulemti. Funkcinės galimybės susijusios su individo gebėjimais atlikti darbines užduotis. Žm individualūs ypatumai lemia organizmo prisitaikymo prie fiz krūvių dydį, o funkcinės galimybės - fiz aktyvumo sukeltus pokyčius. Todėl, vertinant su sv susijusį fizinį pajėgumą, labai svarbu yra nustatyti žm funkcines galimybes. Fiz pajėgumui svarbesni yra fiz aktyvumo dydis ir rūšis, todėl šio pajėgumo nustatymas yra naudingas, kai gauti rezultatai siejami su informacija apie žm gyvenseną. Fiz pajėgumo ir mirtingumo tyrimų rezultatai rodo, kad tarp didesnio už mažą aerobinį pajėgumą dydžio ir gyvenimo trukmės yra reali, ryški sąveika. Tarp moterų (mažiau tarp vyrų) ši pozityvi sąveika didėja iki vidutinio aerobinio pajėgumo, bet ne didesnio už jį dydžio, remiantis persentilių skale (Pi). 40-49 m. ir 50-59 m. amžiaus vyrų maksimalus deguonies suvartojimas Pi skalės kraštuose buvo atitinkamai - 32-34 ml/kg/min. bei 28-30 ml/kg/min., o to paties amžiaus mot. atitinkamai - 23-26 ml/kg/min. ir 21-22 ml/kg/min. Taigi atsižvelgiant į amžių ir lytį galima nustatyti sveikatai naudingą fiz pajėgumo dydį. Tolesni tyrimai patvirtino sąveiką tarp gero fiz pajėgumo ir žemo mirtingumo lygio. Mažiausią mirtingumą parodo fiz pajėgumo rezultatų skirstymo skalės taškas, pažymėtas 40%. Maksimalus deguonies suvartojimas 40% taške yra vidutiniškai 45 ir 39 ml/kg/min. (50 ir 60 metų vyrų) ir 33 ir 30 ml/kg/min. (50 ir 60 metų moterų). Kitų mokslininkų atlikti tyrimai neabejotinai patvirtino fiz pajėgumo svarbą sveikatai, ypač sergant išemine širdies liga. Menko fiz pajėgumo vyrai dėl minėtos ligos miršta 8 kartus dažniau nei fiz pajėgesni. Senstant fiz galimybės nyksta, todėl neįmanoma nustatyti absoliutų įvairaus amžiaus žm fiz pajėgumo dydį. Tokį sv stiprinantį fiz pajėgumo absoliutų dydį lengviau pasiekia jaunas, bet visiškai nerealu tą pasiekti daugumai vyresnių žm. Taigi reikia nustatyti fiz pajėgumo ir jo dėsningo nykimo ribas, atsižvelgiant į amžių. Fiz pajėgumo nykimas senstant atitinka galimybes tenkinti kasdienius gyve­nimo ir rekreacijos poreikius. Logiška, kad jaunų vyrų max deguonies suvartojimas nuo 46-52 ml/kg/min. gali sumažėti iki 45-40 ml/kg/min., kai jie sulauks 70m. Info apie moterų sv stiprinimą ir atskirus fiz pajėgumo komponentus yra mažiau. Ekvivalentiškas jaunu moterų max deguonies suvartojimas gali būti 42-47 ml/kg/min., joms sulaukus 70 metų. Svarbu, kad fiz pratimai, kuriuos atlieka žm, vi­siškai atitiktų jo individualų pajėgumą, kurį galima pamatuoti. Sv ugd paskirtis - be rizikos didinant organizmo funkcinį pajėgumą, sukelti teigiamus sv pokyčius. Jeigu genetinės galimybės yra menkos, negalima skatinti žm siekti labai gerų fiz pajėgumo rezultatų. Į tai reikia atsižvelgti, sudarant gyventojų fiz pajėgumo standartus, ir neklaidinti žm, pateikiant fiz pajėgumo dydį kaip minimalų dydį siekiant geros sv. Bet kokio amžiaus ar lyties žm, kuris siekia savaran­kiškai, jausdamas psichologinį bei soc pasitenkinimą, atlikti fiz darbus, privalo nuolat lavinti savo fiz pajėgumą ir jį išsaugoti, nes vėliau nuotoliai nesutrumpėja, o kliūtys sunkiau įveikiamos. Su rekreacija susijusios žm fiz galimybės, kurių nestimuliuoja įprotis išlaikyti „gerą formą", jiems senstant sparčiai nyksta. Daugelis lentelėje pateiktų funkcinių pokyčių yra glau­džiai susiję. Pvz, didesnis nei vidutinis aerobinis pajė­gumas (MDS) yra susijęs su menka išeminės širdies ligos tikimybe. Dėl fiz veiksmingumo pakitusias fiziologines f-jas ir morfologinius ypatumus galima vadinti gebėjimais ir požymiais, parodančiais su sv susijusį fiz pajėgumą. Dažniausiai fiz aktyvumo ir sv tarpusavio ryšių epide­miologiniais tyrimais yra pagrįsta fiz pratimų teigiama įtaka širdies ir kraujagyslių sistemos būklei. lentelė. Fiz aktyvumo įtaka biologinėms sistemoms ir sv Biologinė sistema Funkcinis prisitaikymas prie fizinio aktyvumo Profilaktinis fizinio aktyvumo poveikis Funkcija Pov Liga Pov 1. Kraujo sistema Sistolinis širdies tūris  V02 max  Bendras kraujo kiekis Kraujagyslių pralai­dumo galimybės  Fibrinolizė , trombo­citų sukibimas  +++ +++ +++ +++ + Aterosklerozė Širdies vainikinių kraujagyslių ligos Insultas Kraujospūdis + +++ + +++ 2. Kvėpavi­mo sistema Bendras plaučių tūris (mažas)  +++ Lėtinės plaučių ligos 3. Griaučių raumenys Staigioji jėga  Gebėjimas palaikyti raumenų jėgą ir galin­gumą  Raumenų masės iš­saugojimas senatvėje  +++ +++ + Nervų ir raumenų sistemos pažeidi­mas (kaulų lūžiai krintant) + 4. Jungia­mieji audi­niai Tvirtumas  Metabolinis aktyvumas  ++ ++ Osteoartritas Osteoporozė (Kaulų lūžiai krintant) ; Nugaros skausmas ++ + 5. Riebali­nis audinys Riebalų masė  Vidaus organų riebalinis audinys +++ +++ Vidutinis nutukimas ++ 6. Anglia­vandenių apykaita Gliukozės vartojimo raumenyse galimybės  Glikogeno skilimas  +++ +++ II tipo diabetas ++ 7. Lipidų ir lipoprotei­nų apykaita Riebalų oksidavimo galimybės  +++ Aterosklerozę skatinantys lipidai +++ 8. Imuninė sistema Imuninės sistemos sugebėjimas atsakyti į imuninius dirgiklius (antigenus) + Infekcijos (saikingas fizinis krūvis) + 9.Virškini­ mo sistema 10. Nervų sistema Žarnų peristaltika  Segmentacija  Nervinio impulso plitimas ↑ + + +++ Žarnų vėžys Kaulų lūžiai krintant) + + 11. Pažinimo funkcijos Reakcijos laikas  + (Kaulų lūžiai krintant) + 12. Psichosocialinės f-jos Pasitikėjimas savimi, savigarba ir psicholo­ginė gerovė  + Maža ar vidutinė depresija, baimė, nerimas  + ++ +++ - Įrodymai tvirtai pagrįsti fundamentaliaisiais moksliniais tyrimais. ++ - Įrodo pakankamas mokslinių tyrimų skaičius. + - Įrodo nedidelės apimties ir ne fundamentaliąja metodika atlikti tyrimai. Kūno riebalų kiekis susijęs su padidėjusia hiperlipidemijos, aukšto kraujo spaudimo, išeminės širdies ligos ir diabeto rizika. Svarbus ne tik bendras riebalų kiekis, bet ir jų pasiskirstymas. Pilvo srityje susikaupę riebalai yra labai pavojingi ir gali sukelti lipoproteinų, gliukozės ir insulino apykaitos komplikacijas. Jų rizikos veiksnius gali gerokai sumažinti fiz aktyvumas, ypač vyrams. Dėl kaulų retėjimo senstant gali vystytis osteoporozė, ypač moterims. Kaulai stiprėja iki ankstyvo brendimo, o kaulų retėjimą senstant galima pristabdyti tinkamu fiz aktyvumu bei mityba. Epide­miologiniais tyrimais įrodyta, kad šlaunikaulio lūžiai tarp fiz pasyvių asmenų yra vidutiniškai 2x dažnesni nei tarp aktyvių asmenų. Tai lemia padidėjusios galimybės parkristi sutrikus laikysenai ir sumažėjęs kaulų atsparumas, pvz., krentant. Jėga ir ištvermė yra menkai susijusios su specifinių ligų etiologija. Tačiau geras raumenų pajėgumas gali iš esmės pagerinti senų žm funkcines galimybes, savaran­kiškumą bei sv. Griaučių raumenų lavinimas padeda žm išsaugoti gerą sv ir gebėjimą savarankiškai tvarkytis. Lankstumas yra svarbus stuburo, klubų, kaklo ir pečių lanko fu-joms. Tyrimais įrodyta, kad prastas stuburo krū­tininės ir juosmeninės sričių paslankumas yra padidėjusios ri­zikos veiksnys. Gydant stuburą, galima naudotis specifiniais fiz pratimais. Per didelis sąnarių paslankumas gali sukelti nepageidautinus sąnarių ir jų fu-jų pokyčius. Motoriniai gebėjimai, kaip greitumas ir vikrumas, beveik neturi įtakos ligų profilaktikai. Bet prasta eisena ir pusiausvyra yra senų žm sv rizikos veiksniai, nes jie gali dažniau kristi ir patirti lūžius. Galima teigti, kad laikysenos kontrolė yra susijusi su griaučių raumenų pajėgumu išlaikyti sv stuburą. Tada mažėja vyresnių žm rizika griūti. Tiriant fiz aktyvumo, pajėgumo ir sv ryšius, labiau buvo domėtasi širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumu bei ligomis. Tvirtai įrodyta, kad ne tik fiz, bet ir aerobinis pajėgumas yra svarbūs stiprinant sv, ypač norint išvengti aterosklerozės ir išeminių širdies ligų. Aerobinio pajėgumo įtaka iš dalies yra tiesioginė, o jo naudingumas priklauso nuo teigiamo poveikio hipertenzijos, diabeto ir nutukimo atvejais. Tyrimai rodo, kad naudingiausias sv yra vidutinis aerobinis pajėgumas. Įrodyta, kad tarp testo rezultatų ir mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei jas sukėlusių priežasčių egzistuoja neigiami ryšiai. Kitais naujesniais tyrimais šie rezul­tatai yra pagrįsti ir nustatyta, kad jie yra būdingi sv ir lėtinėmis ligomis sergantiems asmenims. Fiz aktyvumas veikia angliavandenių ir lipidų apykaitą ir su jais susijusias ligas, ypač aterosklerozę, hipertenziją ir nutukimą. Matyt, dėl fiz aktyvumo atsiradusiais medžiagų apykaitos pokyčiais galima paaiškinti teigiamą mankštos poveikį žm, sergančio minėtomis ligomis, būklei. Profilaktinis fiz aktyvumo ir treniruočių poveikis. Reguliarus fiz aktyvumas turi įtakos sv bei organizmo f-joms. Pvz, asmenų, kurių fiz aktyvumas yra menkas, išeminės širdies ligos rizika yra 2x didesnė nei fiz aktyvių asmenų. Įrodyta, jog fiz aktyvumą ir pajėgumą sieja atvirkštiniai ryšiai su nuolatinių aukštu kraujo spaudimu. Ištvermės lavinimas ma­žina kraujo spaudimą ramybės metu. Reguliarus fiz akty­vumas yra aterosklerozės ir insulto profilaktikos priemonė. Pratimai su svarsčiais stiprina kaulus ir pristabdo kaulų retėjimą senstant. Jie mažina kaulų lūžių, susijusių su osteoporoze, riziką. Tyrimais įrodyta, kad fiz aktyvumas stiprina stuburą o fiz pratimai yra veiksmingi juosmeninės srities stuburo negalavimų reabilitacijai. Nutukimas - tai darnos sutrikimo tarp energijos naudojimo ir eikvojimo rezultatas. Fiz aktyvumas padeda išvengti nutukimo. Mankšta gerina toleranciją gliukozei ir didina jautrumą insulinui, todėl fiz aktyvumas yra puiki nuo insulino nepriklausomo (II tipo) cukrinio diabeto profilaktikos priemonė. Fiz aktyvumo poveikis medžiagų apykaitai, kuri lemia nuo insulino nepriklausomo cukrinio diabeto eigą, yra mažiau žinomas. Neaiškūs mechanizmai, kurie lemia glikemijos indekso korekciją, sergant I tipo diabetu. Moksliškai pagrįstais tyrimais ir eksperimentais įrodyta, kad reguliarus aerobinis aktyvumas mažina trigliceridų ir didina didelio tankio lipoproteino cholesterolio kiekį kraujyje. Jau pateiktos pirminės išvados ir tęsiami tyrimai apie fizinio aktyvumo teigiamą įtaką, stengiantis išvengti virusinės infek­cijos, kai kurių vėžinių, psichinių, ypač depresijos, nerimo ir kt. ligų. Stresas - natūrali organizmo reakcija į aplinkos ir soc dirgiklius, tai organizmo parengtis veiklai, būsena atsiradusiai problemai spręsti. Neigiamai stresas veikia organizmą tada, kai ši būsena tampa nuolatine. Organizmas visą laiką yra pasirengęs kovoti: padažnėja pulsas ir pakyla kraujospūdis, padidėja deguo­nies vartojimas, adrenalinas, kiti hormonai ir riebalų rūgštys patenka į kraujotakos sistemą, kepenys išskiria sukauptą cukrų, įsitempia pečių, nugaros, rankų, kojų ir veido raumenys, blogėja virškinimo trakto kraujotaka, kūnas prakaituoja dėl suintensy­vėjusios medžiagų apytakos ir šilumos gamybos. Nuolatinis stresas silpnina imuninę sistemą ir didina galimybę susirgti. Nuolat esantys kraujyje streso hormonai slopina limfocitų reak­ciją ir silpnina organizmo gebėjimą kovoti su ligomis. Fiz pratimai labai greitai mažina fiz streso požymius dėl šių priežasčių: 1.Raumenų tempimas, raumenų susitraukimo ir atsipalai­davimo kaita atliekant pratimus atpalaiduoja įtemptus raumenis. 2.Fiz krūvio metu, t. y. suaktyvėjus medžiagų apykaitai, suvartojamas hormonų, cukraus ir riebalų rūgščių, patekusių į kraują, perteklius. Fiz krūvio metu organizme didėja endorfinų (neuroin­hibitorių) gamyba, kurie slopina stresinę reakciją ir sukelia ramią euforijos būseną. 4. Žmogus išmoksta atsipalaidavimo būdų ir nesąmoningai juos panaudoja įvairių stresinių situacijų metu. Teigiamas mankštos poveikis ir atsipalaidavimas priklauso ir nuo asmens požiūrio į atliekamus pratimus. Jeigu manoma, kad fiz pratimai yra sunkus darbas, varžybos ir lenktyniavimas, tai tokia mankšta tik stiprina streso požymius. Fiz veikla turi būti maloni ir nesukelti papildomos įtampos. Reguliariai atliekamų fiz pratimų įtaka sv ir darbingumui Atliekant fiz pratimus, aktyvėja beveik visų organizmo fiziologinių sist veikla. Didėja organizmo, ypač aktyvių raumenų energijos poreikis, aktyvėja energija aprūpinančių sis­t veikla. Organizmo adaptacija prie fiz krūvių vyksta 2 etapais. Krūvio metu, norint išlaikyti or­ganizmo vidinės terpės pastovumą, vyksta greiti adaptaciniai pokyčiai, kurių metu mobilizuojami organizmo funkciniai, energiniai bei plastiniai rezervai. Po krūvio ir reguliariai atlie­kant ištvermės pratimus, vyksta ilgalaikiai adaptaciniai pokyčiai. Jų metu atsiradę struktūriniai įvairių lygmenų (sistemos regu­liacijos, ląstelinio, subląstelinio, molekulinio, submolekulinio) organizmo sistemų pokyčiai didina organizmo prisitaikymo prie fiz krūvio galimybes. Tiek greitai, tiek ilgalaikei adaptacijoms būdingi bendrieji ir specialūs požymiai, t. y. didėja organizmo atsparumas ne tik fiz krūviui, bet ir kitiems aplinkos poveikiams. Dėl fiz pratimų atsiradę adaptaciniai pokyčiai ne tik padidina organizmo funkcines galimybes, bet ir mažina įvairių ligų riziką. Organizmo adaptaciniai pokyčiai, sukelti aerobinių treniruočių.Griaučių raumenų pokyčiai: a) gerėja kraujotaka (didėja kapiliarų tankis); b) didėja mioglobino kiekis; c) gerėja deguonies pasisavinimas; d)didėja metabolinis talpumas; e)susikaupia daugiau energinių medžiagų (ATF, glikogeno); f)mažėja pagaminamos pieno rūgšties kiekis. Širdies ir kvėpavimo sistemos pokyčiai: a) didėja širdies ir kvėpavimo sistemų darbingumas (stiprėja širdies raumuo, greitėja jo susitraukimo greitis ir atsipalaida­vimas); b)mažėja ŠŠD; c)mažėja kraujo spaudimas; d)gerėja kraujotaka širdies vainikinėse kraujagyslėse; e)didėja širdies sistolinis kraujo tūris; f)didėja minutinis kraujo tūris; g)mažėja širdies raumens dirglumas; h) didėja kraujo kiekis, eritrocitų ir hemoglobino kiekis; i)mažėja kraujo koaguliacija; j)mažėja aterosklerozinių plokštelių kiekis arterijose; k)retėja, bet gilėja kvėpavimas. Metaboliniai pokyčiai: a)mažėja riebalinio audinio kiekis; b)didėja audinių jautrumas insulinui ir gerėja gliukozės pasi­savinimas; c)gerėja kraujo lipidų sudėtis (mažėja trigliceridų, sočiųjų riebalų rūgščių ir didėja didelio tankio lipoproteinų kiekis); d)apetitas atitinka žmogaus energijos poreikius. Fiz.pratimai, Fiz.aktyvumas→fiz.pajėgumas, gerovė, sergamumo mažėjimas. Fiz.pajėgumas→gerovė, sveikata, sergamumo mažėjimas. 3. FIZ PRATIMŲ ĮTAKA ŽM ORGANIZMO SANDARAI IR F-JAI. Kiekvieno gyvo organizmo svarbiausia savybė yra pastovios vidinės būklės - homeostazės - išsaugojimas. Žm orga­nizmą veikia nuolat kintantys išorinės bei vidinės aplinkos veiksniai. Todėl evoliucijos metu susiformavo daugybė prisitai­kymo mechanizmų, palaikančių normalią organizmo veiklą. Toks organizmo prisitaikymas prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų vadinamas adaptacija. Adaptacijos mechanizmai padeda išlaikyti homeostazę. Adaptacijos reakcijos yra trumpalaikės ir ilgalaikės. Trum­palaikės vyksta iš karto, paveikus dirgikliu, ir trunka neilgai, pvz., prakaitavimas, padidėjus šilumos gamybai. Ilga­laikės susidaro palaipsniui, veikiant nuolat pasikartojantiems tokiems patiems dirgikliams. Ilgalaikės procesai pereina 2 stadijas: funkcinę ir morfofunkcinę. Funkcinės metu kinta tik f-jos (pvz., bėgant sustip­rėja širdies darbas), o morfofunkcinės metu, be pokyčių aktyviuose organuose ir sistemose, atsiranda ir morfologinių pokyčių, pvz., bėgant ne tik padažnėja širdies plakimas, bet dėl sistemingų treniruočių sustorėja ir širdies raumuo. Fiz pratimai yra labai stiprus dirgiklis, veikiantis visą organizmo sandarą: subląstelinę, ląsteles, audinius, organus, sistemas. Šis dirgiklis - tai treniruotė, kuri nuolat kartojama tam tikrais intervalais, yra tam tikro intensyvumo ir apimties. Treniruočių poveikis - atsiranda ilgalaikiai adaptaciniai pokyčiai, kurie tomis pačiomis sąlygomis padeda žmogui atlikti daug didesnį darbą. Adaptaciniai judamojo aparato pokyčiai. Funkcinę judėjimo sistemą sudaro trys organų grupės: 1.Vykdomieji organai (judamasis aparatas). 2.Aprūpinimo organai (vidaus organai ir širdies bei krau­jagyslių sistema). 3.Valdymo organai (nervų sistema, analizatoriai ir endo­krininės liaukos). Judamąjį aparatą sudaro pasyvioji dalis: kaulai ir jų jungtys, bei aktyvioji dalis: raumenys. Iš visų organų didžiausias krūvis, veikiant fiz pratimams, tenka judamajam aparatui. Todėl jis labiausiai pajunta tiek teigiamą, tiek neigiamą jų poveikį. Pastebėta, kad normalus fiz krūvis gerina kraujo apytaką ne tik judamajame aparate, bet ir smegenyse. Per dideli fiz krūviai, fizinis organizmo pertempimas neigiamai veikia ir ju­damąjį aparatą, ir CNS. Saikingi fiz pratimai padeda sėkmingiau mokytis. Pavalgius ir sustiprėjus virškinimo trakto f-jai, kraujo apytaka smegenyse blogėja, CNS f-jos silpnėja. Kaulų adaptacija prie fiz krūvių Kaulai yra gyvi organai, kurie nuolat kinta ir atsinaujina. Pvz, šlaunikaulis visiškai atsinaujina per 50 dienų. Atsi­naujinant vyksta adaptaciniai kaulų sandaros pokyčiai. Ryškiausi pokyčiai atsiranda pirmaisiais 2 treniruočių metais, tačiau jie nenutrūksta per visą sportavimo laikotarpį ir ilgai išlieka po jo. Dėl fiz pratimų kinta: 1.cheminė kaulų sudėtis, 2.išorinė jų forma, 3.vidinė sandara, 4.augimo ir kaulėjimo procesai. Cheminės kaulų sudėties pokyčiai. Kauluose, kuriems tenka pagrindinis krūvis, kaupiasi daugiau kalcio ir fosforo druskų, ypač arčiau atramos paviršiaus. Juose santykiškai daugėja mine­ralinių medžiagų, tačiau organinių medžiagų nemažėja, todėl sportuojančių žmonių kaulai tvirtesni. Išorinės kaulų formos pokyčiai. Sportuojančių žm kaulai reljefiškesni. Juose geriau matyti visi nelygumai, keteros, šiurkštumos. Šie iškilimai kinta, veikiant prie jų prisitvirtinusiems raumenims, todėl kiekvienai sporto šakai būdingi tik atitinkami kaulų pokyčiai, pvz., boksininkams dėl smūgių sustorėja II ir III delnakaulių galvutės, plaukikams - dėl deltinio raumens hi­pertrofijos sustorėja artimasis žastikaulio galas ir išnyksta jo chirurginis kaklas. Bėgikų ir žaidėjų blauzdikaulio šiurkštumą yra labai ryški. Kaulų vidinės sandaros pokyčiai. Jie priklauso nuo fiz krūvio pobūdžio. Veikiant statiniams ir jėgos krūviams, sustorėja kompaktinis kaulo sluoksnis, ypač tų kaulų, kuriems tenka pagrindinis krūvis. Šis sustorėjimas labai ryškus raumenų prisitvirtinimo vietose. Dėl kaulo kompaktinio sluoksnio sustorėjimo mažėja kaulų čiulpų ertmė, kartais ji gali visai išnykti. Kom­paktinio sluoksnio pokyčiai gali būti simetriški ir asimetriški. Tai priklauso nuo sportinės specializacijos, pvz., gimnastų kaulų pokyčiai vienodi abiejose rankose, o stalo tenisininkų - tik dešinės rankos kaulų, ypač stipinkaulio ir I bei II delnakaulių. Veikiant dinaminiams krūviams, kompaktinio sluoksnio pokyčiai mažesni. Jis beveik nesustorėja, kaulo diametras nekinta, tačiau jame daugėja osteonų. Kaulai tampa labai tvirti, bet lengvi, jie geriau aprūpinami krauju. Tokie pokyčiai būdingi žaidėjams, bėgikams. Dažniausiai pasitaiko mišrių pokyčių - kompaktinio sluoksnio sustorėjimas kartu su osteonų kiekio didėjimu. Akytojoje kaulo medžiagoje storėja, stambėja kaulinės sijos, didėja akutės tarp jų, o jose daugėja raudonųjų kaulų čiulpų, gaminančių forminius kraujo elementus. Kinta ir akytosios medžiagos architektonika; gali atsirasti net naujų kaulinių sijų „jėgos linijų", nebūdingų nesportuojančiam žmogui. Tai lemia sporto šakai būdingos padėtys bei judesiai. Antkaulis, veikiant fiziniams krūviams, storėja, tampa tvirtesnis, tampresnis, jame daugėja kraujagyslių, suaktyvėja osteooblastai. Todėl kaulų lūžiai sportuojantiems žmonėms greičiau sugyja. Fiz pratimų įtaka kaulams augti. Dideli, sunkūs fiz krūviai, neatitinkantys org brendimo, iš pradžių kaulų augimą aktyvina, bet greitai kaulai nustoja augti, nes kaulėja augimo zonos - epifizinės kremzlės. Taisyklingai dozuojami fiz krūviai, jei jie atitinka judamojo aparato subrendimą, aktyvina kaulų augimo zonas, jos ilgiau nekaulėja. Todėl didėja augimo potencinės galimybės, nors ūgis yra 96-98% genetiškai nulemtas. Kaulų jungčių prisitaikymas (adaptacija) prie fiz krūvių. Dėl fiz pratimų poveikio atsiranda adaptacinių pokyčių visose kaulų jungtyse. Tiesioginėse jungtyse, kurių didesnio paslankumo reikia atitinkamai sporto šakai, daugėja audinio, didinančio šį paslankumą, didėja šio audinio tamprumas. Didesnių adaptacinių pokyčių atsiranda sąnariuose, todėl kinta jų pa­slankumas. Fiz pratimų sukeltus sąnarių paslankumo poky­čius lemia keletas veiksnių: 1.Sąnarinių paviršių kongruentiškumo pokytis. La­biausiai apkrautų sąnarių sąnarinės kremzlės storėja, todėl gerėja jų amortizacinės savybės ir mažėja spaudimas kaului. Šių kremz­lių storis ir forma lemia sąnarių paslankumą. Iki 12-14 metų amžiaus sąnarių paviršiai dar nesusiformavę, todėl kryptingai veikiant galima suformuoti tokius paviršius, kurių reikia atitin­kamai sporto šakai. Todėl tų sporto šakų, kur reikia lavinti lankstumą, treneriai vaikus treniruoti turėtų pradėti anksčiau, geriausia būtų intensyviausio sąnarių paslankumo didėjimo laikotarpiu. Jei sportuojant reikia riboti judesius, sąnariniai paviršiai tampa labiau kongruentiški, dėl to mažėja sąnario paslankumas (pvz., sunkiaatlečių stipinis riešo sąnarys). 2.Kinta sąnario kapsulės struktūra. Stipriausiai statinių jėgų veikiamose dalyse ji standėja joje mažėja tampriųjų skaidulų ir kraujagyslių kiekis. Ten, kur krūviai mažesni ir dinamiškesni, sąnarinė kapsulė tampresnė, joje daugiau puraus jungiamojo audinio, tankesnis kraujagyslių tinklas. 3.Sąnarių paslankumas priklauso nuo judesių stabdžių būklės. Judesio stabdžiai gali būti raumenys antagonistai ir raiščiai, tvirtinantys sąnarį. Dėl treniruočių poveikio didėja ne tik raumenų, atliekančių judesį, jėga, bet ir raumenų bei raiščių, esančių priešingoje judesiui pusėje, tamprumas. 4.Sąnarių paslankumas priklauso nuo kaulinių judesio ribojimų. Pavyzdžiui, žmogus negali atlikti gimnastikos tilto, jei jo stuburo juosmeninėje dalyje yra stambių, ilgų, šalia viena kitos esančių katerinių ataugų. Sąnarių paslankumo pokyčiai priklauso nuo fiz krūvio pobūdžio. Dideli statiniai krūviai mažina kaulų jungčių paslan­kumą. Jiems veikiant, labai sustiprėja raumenys antagonistai, storėja raiščiai, stabdantys judesį. Kai dinaminiai krūviai didesni, sąnarių paslankumas didėja. Jis gali didėti visuose sąnariuose apie visas judėjimo ašis (pvz., akrobatų); gali didėti tik sporto šakai reikiamuose sąnariuose (pvz., tenisininkų - dešinės rankos, bėgikų - pėdų sąnariuose) arba netgi tik apie vieną kurią nors judėjimo ašį (pvz., slidininkų-peties sąnaryje apie skersinę ašį, plaukikų, plaukiančių brasu - klubo sąnario paslankumas apie sagitalinę ašį). Pokyčiai raumenyse, veikiant fiz pratimams. kinta raumenys: 1) išorinė forma; 2) vidinė sandara; 3) funkcinės savybės. Pokyčiai priklauso nuo fiz krūvių kryptingumo. Kinta ir raumeninis, ir jungiamasis audiniai. Jungiamajame audinyje skaidulos tampa vingiuotesnės, todėl raumuo susitraukdamas mažiau deformuojamas, o tempiant lengviau išsitempia. Kraujagyslių vingiuotumas jungiamajame audinyje didėja. Pokyčiai būdingesni statiniams ir jėgos krūviams. Vyraujant dinaminiams krūviams, visų šių struktūrų vingiuotumas mažėja, kraujagyslės yra tiesesnės. Veikiant statiniams krūviams, labai didėja raumenų apimtis ir svoris, t. y. raumenys hipertrofuoja. Taip įvyksta dėl pačių raumeninių skaidulų sustorėjimo. Didėja raumenų prisitvirtinimo prie kaulų paviršius, trumpėja jų raumeninė dalis, ilgėja sausgyslė. Tarp raumeninių skaidulų daugėja jungiamojo audinio, kuris saugo raumenį nuo ištempimo. Aplink skaidulas gausėja kapiliarų tinklas, kapiliarai yra vingiuotesni. Pačioje raumeninėje skaiduloje daugėja sarkoplazmos, branduolių, miofibrilių ir mitochondrijų. Aktyvėja energinių junginių ir baltymų sintezė, didėja fermentų aktyvumas, daugėja mioglobino ir glikogeno. Dinaminiai krūviai mažiau didina raumenų apimtį ir svorį. Ilgėja jų raumeninė dalis, trumpėja sausgyslė. Skaiduloje didėja miofibrilių skaičius, o aplink jas beveik 2 kartus padidėja kapiliarų kiekis, tačiau kapiliarai tiesesni. Veikiant dinaminiams krūviams, labiau kinta raudonosios skaidulos, jos sustorėja, o apie baltąsias skaidulas didėja kapiliarų tinklas. Širdies ir kraujagyslių sistemos (ŠKS) pokyčiai Veikiant fiz pratimams, atsiranda ir funkcinių, ir morfologinių ŠKS pokyčių. Kinta širdies dydis. Nesportuojančio žmogaus širdis sveria vidutiniškai 310 g, o sportininko, ypač ištvermės sporto šakos sportininko, gali sverti iki 550 g. Svoris didėja dėl širdies raumens hipertrofijos, jos sienelių storėjimo. Treniruotos širdies kameros didėja, todėl didėja jos tūris. Tre­niruoto žmogaus širdies tūris gali siekti 1200-1300 ml (1 ml/kg kūno masės). Galingas širdies raumuo per tą patį laiką pajėgia į kraujo apytaką išstumti daug didesnį kraujo kiekį. Pagrindiniai širdies fu-niai rodikliai: širdies susitraukimų dažnis (ŠSD), sistolinis tūris (ST) ir minutinis tūris (MT). ŠSD arba pulsas ramybės metu yra 60-80 kartų per minutę. Treniruotų sportininkų, ypač ištvermės sporto šakų, jis mažesnis - 50-60 k/min. Treniruotų žmonių ŠSD fizinio krūvio metu padidėja daug mažiau negu netreniruotų žmonių. Esant lėtesniems susitraukimams, ilgesnė diastolė (širdies atsipalaida­vimas) ir širdis geriau pailsi, geriau prisipildo jos kameros krauju. ST - tai kraujo kiekis, kurį širdis išstumia vieno susi­traukimo metu. Jis ramybės metu sudaro 70-100 ml, o fizinio krūvio metu - 200 ml ir daugiau. Tokius didelius kiekius lemia storas, galingas širdies raumuo, didelė širdis. MT - kraujo kiekis, kurį širdis išstumia į aortą arba plaučių kamieną per 1 min. Ramybės metu jis sudaro 2-6 1/min. Fizinio krūvio metu netreniruotų žmonių MT didėja iki 16 1/min., o sportininkų - iki 301/min. ir daugiau. Fiziškai silpnų, netreniruotų žmonių širdžiai prisitaikyti prie fizinio krūvio reikia daug energijos: MT didėja, didėjant ŠSD, o ST nežymiai didėja arba nekinta. Taip gali atsitikti persitreniravus arba persitempus ir geriems sportininkams. Sportininkų širdis prie fiz krūvio prisitaiko, didindama ST, o ŠSD mažiau didėja. Arterinis sportininkų ir nesportuojančių žm kraujospūdis ramybės metu beveik neskiria, šiek tiek žemesnis jis tik ištvermės sporto šakų sportininkų. Normalus sistolinis kraujo spaudimas yra 100-140 mmHg, diastolinis - 60-90 mmHg. Fiz krūvio metu sistolinis kraujo spaudimas kyla iki 200-240 mmHg, dias­tolinis - mažėja. Pokyčiai priklauso nuo fiz krūvio dydžio ir asmens treniruotumo. Kraujospūdis sunormalėja po lengvų krūvių per 3-5 min., po sunkių, ilgalaikių krūvių - vėliau. Remiantis ŠKS reakcija į fiz krūvį, sprendžiama apie žm fiz darbingumą. Kvėpavimo sistemos adaptacija. Veikiant nuolatiniams fiz krūviams, stiprėja kvėpa­vimo raumenys (diafragma, tarpšonkauliniai raumenys). Padi­dėjus šių raumenų jėgai, didėja krūtinės ląstos ekskursija, gy­vybinė plaučių talpa (VC). VC - vienas iš svarbiausių išorinio kvėpavimo f-jos rodiklių. Treniruočių metu VC gali padidėti daugiau nei trečdaliu. Sportininkų VC daug didesnė negu ne­sportuojančių žmonių: moterų- 5,3 1, vyrų- iki 8,7 1. Veikiant fiz krūviams, didėja plaučių ventiliacija - oro tūris, iš­kvepiamas per 1 min. Ramybės metu ji sudaro 5-121/min. Krūvio metu ji labai padidėja dėl kvėpavimo gilėjimo bei dažnėjimo ir sudaro 60-120 1/min. (gali būti iki 220 1/min.). Fiz krūvio metu pradeda veikti pagalbiniai kvėpavimo raumenys. Kvėpavimo dažnumas ramybės metu yra 10-16 k/min., fiz krūvio metu gali padažnėti iki 50-70 k/min. Fiz pratimai apie 4 kartus pagerina 02 difuziją iš alveolių oro į kraują (ramybės metu - 15 ml/min., fizinio krūvio metu - apie 65 ml/min.). Kraujo pokyčiai. Ramybės metu sportininkų ir nesportuojančių žm kraujo sudėtis mažai skiriasi. Ištvermės sporto šakų sportininkų kraujyje daugiau Hb, tačiau dėl didelių krūvių jo kiekis mažėja. Po fiz krūvio prasideda miogeninė leukocitozė, t. y. kraujyje padidėja leukocitų kiekis. Tai priklauso nuo fiz krūvio sunkumo ir organizmo funkcinės būklės. Lengvas krūvis didina leukocitų kiekį iki 10-12*109/ml, ilgi ir intensyvūs krūviai iki 16-18*109/ml, atsiranda kaulų čiulpų reakcija į fiz krūvį, o labai sunkių fiz krūvių metu leukocitų kiekis kraujyje padidėja iki 30-50* 109/ml, atsiranda intoksikacijos reiškinių. Imuninis reaktyvumas. Nedideli fiz krūviai didina, gerėja organizmo atsparumas. Dideli fiz krūviai jį mažina. Virškinimo sistemos pokyčiai. Fiz krūviai virškinimo sistemą veikia per refleksus. Lengvi fiz pratimai gerina virškinimo procesus, stimuliuoja virškinimo sulčių sekreciją. Sunkūs fiz krūviai, ypač ilgas bėgimas, mažina skrandžio sulčių sekreciją, jų rūgštingumą. Fiz krūvio metu refleksiškai susitraukia pilvo ertmės krau­jagyslės, ir kraujas nuteka į aktyvius raumenis. Skrandis ir žarnynas blogiau aprūpinami krauju ir 02. Sportuojant pasitaiko kepenų skausmo sindromas: ilgų ir sunkių fiz krūvių metu atsiranda aštrus skausmas dešiniajame šone. Jo priežastis neaiški. Galbūt kepenys staigiai prisipildo krauju, todėl tempiama jų kapsulė, gali trūkti deguonies, bet gali būti ir ligos simptomas. Būtina atlikti kepenų tyrimus. Šlapimo išskyrimo sistemos pokyčiai. Ramybės metu sportininkų ir nesportuojančių žm šla­pimo sudėtis nesiskiria. Po didelių ištvermės krūvių šlapime atsiranda baltymo, eritrocitų. Tai priklauso nuo fiz krūvio sunkumo ir apimties bei organizmo funkcinės būklės, jo galimybių. Tai normali fiziologinė reakcija. Jei pokyčiai išlieka ir ramybės metu, tai jau gali būti ir ligos simptomas. Ūminės ir lėtinės infekcijos drauge su fiz krūviais gali sukelti didelius inkstų sutrikimus. 4. KOMPLEKSINIS SVEIKATOS BŪKLĖS VERTINIMAS IR INDIVIDUALIŲ PRATIMŲ PARINKIMAS. Šio amžiaus 8 dešimtmečio pab bei per visą 9 dešimtmetį labai paplito įvairios fiz aktyvumo formos. Tai būdinga ne tik daugeliui šalių, bet ir mūsų respublikai. Susikūrė ir veikia daug sportinių ar bendrojo fiz aktyvumo klubų, kuriuos lanko daug žm. Plintant šiems judėjimams, kyla vis daugiau problemų, susijusių su fiz krūvio adekvatiškumu asmens būklei. Tikėdami, jog fiz aktyvumas yra panacėja, praktiškai nederindami jo sunkumo su sv būkle, žm dažnai pajunta, jog sv problemos paaštrėja. Statistiškai pagrįstas tvirtinimas, jog fiz neaktyvūs asmenys serga dažniau ar jų amžius yra trumpesnis, nereiškia, jog bet koks fiz aktyvumas šį sergamumą sumažina. Padėti gali tik sveikatos būklę atitinkantis fiz aktyvumas, t. y. individualus fiz krūvis. Viena iš svarbiausių ypatybių, parenkant individualų fiz krūvį yra amžius: ką gali atlikti vaikas, sunku atlikti 60-mečiui. Visą gyvenimo laikotarpį organizmas vystosi, kinta, prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Galima išskirti bent 3 kokybiškai skirtingus etapus: 1) organizmo augimas ir brendimas (sąlygiškai nuo 0 iki 30 m.), 2) stabilus, nedidelių pokyčių etapas (nuo 30 iki 50 ar 60 metų), 3) „planingos" regresijos etapas (nuo 60 metų). Panagri­nėkime širdies ir kraujagyslių sistemos pagrindinės funkcijos aprūpinti krauju visus organus, t. y. hemodinamikos, ypatybes šiais gyvenimo etapais. Laikykime šią f-ją darbu, kurio reikia kraujo judėjimui organizme palaikyti: A = f(ŠSD x SV x SYS) (1) A - darbas, ŠSD - širdies susitraukimų dažnis, SV -sistolinis širdies tūris, SYS - sistolinis kraujo spaudimas. Ši lygtis analogiška Fico lygčiai, nustatant suvartotą deguonies kiekį Vo = HR x SV x (A-V)O2. Ji betarpiškai susijusi su širdies atliekamu darbu, tekant kraujui per plaučius. Augant organizmui, pirmuosius 10-15 m., kol dar neišsivystė kraujo srovės organizme perskirstymo mechanizmas, pagrindinė svarba, didinant širdies darbingumą fiz aktyvumo metu, tenka širdies sus įtraukimų dažniui. Tuo galime įsitikinti ir nagri­nėdami fiziologinio max širdies dažnio priklausomybę nuo amžiaus (ŠSD = 220 - amžius): juo jaunesnis žmogus, juo max širdies dažnis didesnis. Visiškai susiformavus or­ganizmui, padidėjus širdies susitraukimo jėgai, susiformavus kraujo srovės perskirstymo mechanizmams, didėja išstumiamo į aortą kraujo kiekis - sistolinis tūris. Todėl subrendus organizmui, pagrindinį širdies ir kraujagyslių sistemos darbingumo didėjimą apibūdina SV kitimas. Vyresniems žm, atsiradus pokyčiams kraujagyslėse, vyraujančius kitimus lemia AKS kitimas, lygia­grečiai mažėja kairiojo skilvelio kontraktiliškumas bei diastolinė f-ja (kaip kompensacija didėja arterinio kraujo spaudimas). Jau vien šie pokyčiai lemia, jog fiz aktyvumas skirtingais amžiaus etapais aktyvina skirtingus fiziologinius adaptacinius mechanizmus, t. y. skirtingus jų parametrus. Taigi amžius, lytis, įvairios patologijos lemia individualaus fiz aktyvumo būti­numą. Panagrinėkime bendruosius dėsningumus, subrendusiam organizmui reaguojant į fiz aktyvumą. Matome, jog krūvio metu vyksta pokyčiai visame organizme, ne tik aktyviuose raumenyse. Visas organizmas prisitaiko prie kintančio krūvio. Skirtingose organų sistemose šie pokyčiai yra netgi priešingų krypčių. Labiausiai stengiamasi padidinti kraujo­taką per aktyvią raumenų grupę bei tą darbą lemiančių organų sistemas (pvz., širdį, plaučius). Per organus, kurie labai svarbūs skatinant organizmą atlikti krūvį, stengiamasi išlaikyti stabilią kraujotaką (pvz., per smegenis, kurios lemia visos sistemos reguliaciją, ir per odą, kuri reguliuoja šilumos apykaitą tarp organizmo ir aplinkos). Kitose organų sistemose, pvz., vidaus organuose ar tuo metu neaktyvių raumenų grupėse, tekančio kraujo kiekis labai sumažėja. Visi šie pokyčiai ir sudaro hemo­dinamikos perskirstymo mechanizmą, kurio pagrindinė paskirtis - kuo geriau pritaikyti organizmą atlikti reikiamą krūvį, t. y. atlikti organizmo adaptaciją. Juo didesnius pokyčius (aišku, neperžengdami tam tikrų fiziologinių pokyčių ribų) mes galime sukelti organizme, juo prie didesnio krūvio organizmas gali prisitaikyti, t. y. organizmas bus veiklesnis, pajėgesnis. Taigi, organizmui išvystant tam tikrą pajėgumą, jame vyksta kompleksinė, sisteminė reakcija, kurios pagrindinę dalį lemia aktyvinami elementai. Galima išskirti, remiantis 2 pav., pagrindinius elementus: 1) aktyvūs raumenys (V), 2) smegenys, kurie atlieka reguliacinę funkciją (R), apimdami visus regu­liacinius lygmenis, 3) širdies ir kraujagyslių sistema, aprūpinanti (A) adekvačią hemodinamiką, 4) kvėpavimo sistema (Kv), absorbuojanti deguonį bei išskirianti anglies dvideginį, tai priklauso nuo tekančio kraujo kiekio. Šių 4 elementų funkciją galima apibendrinti 3 pav. pateiktu modeliu. Santykius tarp šių elementų jų f-jų, galima nusakyti daugeliu parametrų. Modelyje nurodyti ir nežalojančių būdu nustatomi, elementų funkciją atspindintys dydžiai. Šį modelį iš dalies galima supaprastinti jungiant kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemas į vieną aprūpinančią (A) sistemą. Per de­šiniąją širdį, plaučius ir kairiąją širdį kraujas teka nuosekliai, nėra nei nuotėkio (praradimo), nei pritekėjimo (papildymo), todėl hemodinamiką šioje organizmo dalyje lemia širdies funkcija ir kvėpavimo funkcija(t. y. absorbuoto deguonies kiekis) nuo jos visiškai priklauso. Taigi galima modelį supaprastinti 4 pav. 4 pav. Būklės vertinimo modelis. P - periferija, veiklusis raumuo, R - reguliacinė sistema, A - aprūpinimo sistema. Vertinant pasirinktų parametrų pokyčius, galima apibūdinti organizmo adaptaciją reikiamam krūviui atlikti. Tai galima priimti kaip matą integraliniams organizmo pokyčiams krūvio metu ver­tinti. Šio mato fiziologinė prasmė yra organizmo adaptacija. Jos dydis gali kompleksiškai parodyti organizmo veiklumą. Veiklioji krūvio metu raumenų sistema vertinama pasiektu galingumu, pateikiamas jo normalizuotas vertinimas DP. Re­guliacinė sistemą vertinama intervalo RR (laiko intervalas tarp dviejų širdies susitraukimų) normalizuotu pokyčiu, parodančiu širdies susitraukimo dažnį. Širdies veiklos intensyvėjimas krūvio metu nusakomas intervalo JT normalizuotu procentiniu pokyčiu. Šių trijų normalizuotų pokyčių įvertinimas Euklido erdvėje kaip nuotolis ir sudaro suminį vertinimą (Sv). Jo dydis susijęs su asmens funkcine būkle - sveikiems sportininkams jis sudaro 70-100%, sveikiems asmenims - 60-70%, o esant patologijai, šis dydis labai sumažėja. Vertinant svarbu ne tik pats dydis, bet ir jį sudarančių parametrų tarpusavio santykis. Jo pokyčiai jau gali parodyti organizmo reguliacinių procesu pokyčius, kurie pa­tologinių reiškinių dar nesukelia, bet parodo, jog jie gali atsirasti. Tai svarbu ir epidemiologinėms studijoms bei profilaktiniams sveikatingumo judėjimams. Remdamiesi modeliu ir atsižvelgdami į parametrų pokyčius bei jų santykį, galime nustatyti ir tai, kokį organizmo atsaką gausime, taikydami jam vienokį ar kitokį poveikį. Padėdami asmeniui, dažniausiai taikome kompleksinį poveikį, apimantį mitybą, elgseną, įvairią terapiją, miegą ir t.t. Asmeniui pradedant kineziterapijos pratybas ar naudojant kitas poveikio priemones, tarp jų ir fiz krūvį bei pasiekus tam tikrą būklę (B1), atliekami būtinieji jo būklės tyrimai (pageidautina kuo platesni). Po to jie vertinami, daroma išvada - diagnozė (D1). Atsižvelgiant į išvadą, sudaromas poveikio planas (P1), formuojama atitinkama asmens samprata, motyvacija šiam planui vykdyti (paciento būklė B'1). Prieš pradedant vykdyti numatomo poveikio planą, kiek­vienas žm kompleksiškai tiriamas. Remiantis tyrimų duomenimis, sudaromas individualus poveikio planas, kuriame nurodoma jo trukmė (4-6 savaitės), priemonės, priemonių taikymo dažnumas per sav, priemonės, skirtos tam tikram pratimui atlikti, atlikimo ir kartojimų skaičius, judesių atlikimo tempas, poilsio laikas tarp pratimų, priemonių ir tarp pratybų. Sudarant poveikio organizmui planą, pagrindinis principas yra Organizmo funkcinę būklę atitinkančio dirgiklio parinkimas. Taip nepažeidžiami ir nesutrikdomi prisitaikymo prie dirgiklio mechanizmai, išvengiama pertempimų, persitreniravimo ir mikrotraumų. Sudarytas planas vykdomas per laiką T1 (vartojant vaistus, tai valandos ar dienos, atliekant fiz pratimus - savaitės ar mėnesiai), per kurį pakinta paciento būklė (tampa B2). Būklė (B2) po asmens tyrimo apibūdinama diagnoze (D2), sudaromas naujas poveikio planas (P2) - formuojamas jo akceptavimo (supratimo ir priėmimo) pagrindas - būklė B'2 ir vykdomas naujas planas per laiką T2. Taikant šį modelį, reabilitaciją ar gydymą galima apibendrinti kaip f-ją, priklau­sančiame nurodytų elementų, t. y. Fre(B,D,P,B'). Šios f-jos kitimą galima nusakyti jos pokyčiu, t. y. dFre(dB,dD,dP,dB'), čia dB=B2-B1, dD=D2-D1, dP=P2-P1, dB'=B'2-B'1. F-jos skirtumas dFre nusako reabilitacijos rezultatą. Tai grįžtamasis šio reabilitacijos proceso ryšys, o jo kiekybinis vertinimas pade­da kryptingai siekti teigiamo poveikio žm organizmui. Vertinant dFre, pagrindiniai jos kintamieji yra dB ir dD - būklės pokytis ir galimybė jį stebėti, matuoti ir interpretuoti. Stebint ir matuojant juos, galima sėkminga individuali asmens sveikatos priežiūra bet kokio poveikio metu. Jei negalima vertinti poveikio rezultato arba to nedaroma, neišvengiama esminių klaidų, ga­limas ir staigus patologijos progresavimas. 5. SVEIKATOS STIPRINIMAS FIZINIAIS PRATIMAIS. Sudarant individualias sv stiprinimo programas, negalima remtis bendromis deklaracijomis apie teigiamą fiz pratimų poveikį žm sveikatai. Šie teiginiai yra teisingi, kai kalbama apie dideles besimankštinančių ar fiz neaktyvių žm grupes. Konkretus žm skiriasi nuo matematiškai suvidurkinto žm fiz išsivystymu ir pajėgumu, sv būkle, soc padėtimi ir gyvensena, darbo pobūdžiu, psichoemocinėmis savybėmis ir t.t. Tai sudaro neatskiriamą specifinių veiksnių grupę, su kuria reikia derinti fiz aktyvumo formas ir fiz krūvius. Fiz pratybų turinį sudaro ne tik tinkamų pratimų sąrašas/ parinkimas, bet ir šie fiz krūvio komponentai: 1)pratimo intensyvumas; 2)pratimo trukmė; 3)poilsio intervalų trukmė; 4)poilsio pobūdis; 5) pratimo kartojimų skaičius. Intensyvumas ir trukmė. Intensyvumas yra 1 iš svarb veiksnių, lemiančių fiz pratimų veiksmingumą ir adaptacinių pokyčių pobūdį. Atliekamo fiz krūvio intensyvumą galima nusakyti/įvertinti keliais būdais, t. y. kai vertinama: 1.Sunaudojamos energijos kiekis - kilokalorijos per laiko vienetą. 2.Maksimalaus deguonies suvartojimo procentai (%Vo2max). 3.Santykinis medžiagų apykaitos intensyvumas - kiek kartų medžiagų apykaita yra intensyvesnė nei ramybės metu -MET'omis. 4.ŠSD-maksimalaus ŠŠD procentai. 5.ŠSD-ŠŠDrezervo.procentai. Per pratybas atliktas darbas yra jo trukmės ir intensyvumo integralinė išraiška. Jeigu fiz pratimo intensyvumas yra didesnis už min intensyvumo slenkstį, tai viso atlikto darbo kiekis lemia lavėjimo tempus. Fiz pajėgumo pagerėjimas gali būti panašus šiais atvejais: a) atliekant mažo intensyvumo, bet ilgesnės trukmės pratybas; b) atliekant didesnio intensyvumo ir trumpesnės trukmės pratybas. Didesnio intensyvumo pratybos reikalauja didelio judamojo atramos aparato bei ŠKS parengtumo, didina pertempimų ar pažeidimų pavojų. Todėl daugelis sv stiprinimo programų suaugusiems pabrėžia mažesnio intensyvumo ir ilgesnės trukmės pratybų pranašumus. Įvairiose metodinėse rekomendacijose siūloma sv stiprinimo pratybų trukmė gali skirtis. Pirmiausia skiriasi amerikiečių ir Europos šalyse parengtos rekomendacijos. Individuali pratybų trukmė bei jų intensyvumas priklauso nuo asmens parengtumo, ankstesnės asmeninės patirties mankštinantis ar sportuojant, laiko, praleisto be mankštos. Labai svarbu atsargiai didinti krūvį, pradėjus mankštintis po nejudraus gyvenimo laikotarpio. Šiais atvejais visuomet būtinas vadinamasis įvadinis treniruočių laikotarpis, kai lėtai didinamas fiz krūvis. So­ciologų vertinimais, apie 85% asmenų, nusprendusių mankš­tintis, atsisako savo sumanymo, motyvuodami tuo, jog pradėjo skaudėti raumenis, sąnarius, pablogėjo savijauta ir darbingumas. Šie jų žodžiai labai aiškiai atskleidžia tikrąją priežastį - jie pradėjo per smarkiai mankštintis, t. y. jų pasirinktas fiz krūvis neatitiko jų fiz parengtumo. Daugelis m-klų ir metodinių krypčių labai aiškiai nusako šio įvadinio laikotarpio trukmę ir turinį. Visos jos reikalauja ne mažesnio kaip 6 savaičių trukmės įvadinio laikotarpio. Asmenims, vartojantiems vaistus, priklausančius β-adrenerginių blokatorių grupei, gali sumažėti ŠŠD. Pulso dažnį veikia daug kitų vaistų. Individualūs ŠŠD rodikliai priklauso nuo reguliacinių sistemų veiklos, t. y. nuo simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemų aktyvumo bei nuo hormoninių reguliacinių sistemų veiklos. Todėl parenkamo fiz pratimo intensyvumą reikia derinti su ŠKS sistemos funkcine būkle. Parenkant pratimo intensyvumą, reikia atsižvelgti ir į pradinį asmens parengtumą. Jeigu pratybų intensyvumas sudaro 40-50% maksimalaus ŠŠD, tai menko fiz parengtumo asmenims jis bus reikšmingas, o gero parengtumo asmenims turės tik palaikomąjį poveikį. Norint pasiekti didesnį treniruojamąjį po­veikį/lavėjimą, reikia daug didesnio intensyvumo treniruočių. Pratimų intensyvumo klasifikacija. Parinktą fiz lav pratimą, pvz., vaikščiojimą, bėgiojimą, plaukiojimą, važinėjimą dviračiu, galima atlikti įvairiu greičiu, t. y. santykinio intensyvumo sritis yra įvairi. Amerikos sporto medicinos asociacija rekomenduoja nesportuojantiems suaugusiems asmenims 60 min. ar trumpesnių pratybų intensyvumą pasirinkti remiantis kriterijais, nurodytais 2 lentelėje. Šie kriterijai padeda indivi­dualizuoti tiek jaunų, tiek vidutinio ar vyresnio amžiaus žm bei mažo ar sumažėjusio fiz darbingumo asmenų santykinį atliekamo pratimo intensyvumą. Suvokiamų pastangų dydis. Toks fiz pratimo intensyvu­mo vertinimas yra rekomenduojamas ir dažniau naudojamas tų asmenų, kuriems nepatinka dažnai skaičiuoti pulsą. Metodo esmė: remiantis 20 balų skale, įvertinti jausmus ir suvokimą, t. y. atliekamo pratimo intensyvumą (2 lentelė). Tai labiau nuojautos nei mokslinis metodas. Kurį laiką stebėjęs savo pulsą, žm sugeba iš kvėpavimo ir kitų pojūčių spręsti apie treniruotės sunkumą. Pvz, nusprendus mankštintis taip, kad pulsas būtų 50% MPD, žm skaičiuoja pulso dažnį ir stebi, kaip jaučiasi esant tokiam pulsui. Po kurio laiko ir neskaičiuodamas pulso žm sugeba pakankamai tiksliai pajusti, kada jo pulsas ne didesnis kaip 50%. Pripažįstama, kad šis metodas gali pakeisti ŠŠD skaičiavimą, kad tai tinkamas būdas įvertinti ir valdyti atliekamų pratimų intensyvumą. Tačiau gilesnės žinios apie širdies darbo ir ŠKS veiklą rodo, jog pasitaiko daug atvejų, kai šis metodas gali būti nesaugus, t. y. kelia pavojų besimankštinančio žm sveika­tai. 2 lentelė. Pratimų intensyvumo klasifikacija, skirta 20-60 min. trukmės ištvermės treniruotėms Santykinis intensyvumas (%) Suvokiamos pastangos ŠŠD max VO2 max arba ŠŠD max rezervas Dydis (balai) Krūvis 90% 85% 16 Labai lengvas Lengvas Vidutinis Sunkus Labai sunkus Pratimu įvairovės svarba. Visapusiškas fiz parengtumas yra būtinas jau vien tik dėl žm gyvenimo situacijų įvairovės. Pratimų dažnis. Treniruotės poveikio dydis vertinamas, atsižvelgiant į max deguonies suvartojimo didėjimą arba kitų fiz pajėgumo rodiklių gerėjimą, labai priklauso nuo treniruočių skaičiaus per savaitę. Kai yra tik 2 treniruotės per savaitę, treniruotumas iš esmės negerėja. Šios treniruotės yra palaikomojo pobūdžio. Treniruojantis 3 kartus per savaitę, jau lavėja funkcinės organizmo galimybės. Poveikis padidėja, kai yra 4 treniruotės per savaitę, dar labiau padidėja, kai yra 5 treniruotės per savaitę. Treniruojantis daugiau nei 5 kartus per savaitę, max deguonies suvartojimas jau nedidėja. Antra vertus, pastovus vienos ir tos pačios treniruotės priemonės taikymas vargina atitinkamas fiziologines organizmo struktūras. Todėl sv stiprinti nerekomenduotinos dažnesnės ištvermės lavinimo treniruotės kaip 5 kartus per savaitę. Pratimų parinkimas. Jeigu pratimų intensyvumas bei trukmė yra vienodi, tai treniruočių poveikis visiškai nepriklauso nuo pasirinkto pratimo. Neįmanoma tiksliai dozuoti fiz krūvio, neaišku, kokios bus fiziologinės organizmo reakcijos šių pratimų metu. Cikliniai pratimai, t. y. pratimai, kai nuolat kartojami atliekami judesiai (pvz., einant arba bėgant judesių ciklą sudaro žingsnis kaire ir žingsnis dešine koja, tas pats judesių ciklas vėl kartojamas) yra naudingesni, kai norima tiksliai parinkti pratimo intensyvumą, tiksliai dozuoti fiziologinį krūvį organizmui. Visus ciklinius pratimus, taikomus sveikatai stiprinti, galima suskirstyti į 2 grupes. Pirmoji grupė - visu kūno svoriu ir antroji - pratimai, atliekami sumažinus kūno svorį. Per 30 ar 60 minučių treniruotę šių „perkrovų" suma gali sukelti sąnarių skausmą, jų uždegimą ar kt. judamojo atramos aparato pokyčius. Po ilgesnio nejudraus gyvenimo tarpsnio atnaujinantiems fiz pratybas arba esant sąnarių sutrikimams, rekomenduotina bent užsiėmimų pradžioje dažniau parinkti pratimus, kuriems reikia „mažesnio kūno svo­rio". Amžius. Aerobinį darbingumą bei kitus fiz pajėgumo rodiklius galima lavinti bet kuriuo amžiaus tarpsniu. Galimybės padidinti max deguonies suvartojimą vyresniems žm yra panašios kaip ir jauniems. Tačiau vyresniems reikia ilgesnio laiko tarpo organizmo adaptaciniams pokyčiams. Senstant mažėja raumenų ir didėja riebalų masė. Ištvermės lavinimo pratimai veikia šį procesą. Aerobiniai krūviai gerina baltymų apykaitą, tai padeda išsaugoti raumenų masę senstant. Jau nuo 25 metų amžiaus vidutiniškai per 10 metų max deguonies suvartojimo rodikliai pablogėja 9%, o aktyviai besimankštinančių asmenų - mažiau nei 5%. Ilgiau nei 10 m. besimankštinančių asmenų tyrimai parodė, kad aerobiniai pratimai padėjo išlikti stabiliai deguonies pernešimo sistemai. Įvairaus amžiaus bėgikų tyrimo duomenų lyginimas rodo, jog mažėja maksimalaus deguonies suvartojimo dydžiai, bet vyresni bėgikai treniruojasi mažiau. 10 metų buvo stebėti 50-82 metų sportuojantys asmenys. Stebėjimų duomenys parodė, kad max deguonies suvartojimo rodikliai nepakito tiems bėgikams, kurių pratybų kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai taip pat nepakito. Šiandien pripažįstama, kad gyvensena yra labai svarbi išsaugant fiz ypa­tybes. Raumenų jėgą, lankstumą, ištvermę gali lavinti bet kurio amžiaus asmuo, tačiau reikia parinkti tinkamus pratimus ir jų intensyvumą. Nerekomenduotini ilgos trukmės nepertraukiami ištvermės lavinimo pratimai organizmui augant iki lytinio bren­dimo pabaigos. Suaugusių aerobinį darbingumą lavinantys pratimai turi atitikti jų fiz pasirengtumą, sv būklę, kūno masės ir individualius organizmo ypatumus. Asmenų, vyresnių nei 60 metų, ŠKS reakcija į fiz krūvį pasižymi išskirtinu arterinio kraujo spaudimo padidėjimu. Todėl jų atliekami iš­tvermės lavinimo pratimai turi būti mažesnio intensyvumo, ilgiau užtrunka įsidirbimo fazė. Treniruotumo palaikymas. Nutraukus reguliarias treniruo­tes jau po 2 savaičių pablogėja ŠKS ir kvėpavimo sistemos funkciniai rodikliai. Treniruočių metu įgytas fiz pajėgumo rodiklių pagerėjimas iš lėto nyksta. Šio mažėjimo greitis priklauso nuo to, kiek ilgai truko treniruotės, t. y. per kiek laiko buvo pasiektas esamas treniruotumo lygis. Reikiamas pratimų kiekis ir kokybiniai para­metrai pasiektam treniruotumo lygiui palaikyti dar nėra tiksliai apibrėžti. Juos veikia daugelis kitų rodiklių, pvz., taikytų pratimų kiekybė ir kokybė, sv būklė, amžius, treniruotumo lygis ir kt. Treniruotumui palaikyti pakanka mažesnių treniruočių krūvių nei siekiant treniruojamojo poveikio. Svorio kontrolė ir kūno masės komponentai. Ištvermės lavi­nimo pratimų rezultatas - kūno masės komponentų pokytis (bendra kūno masė mažėja, kai mažėja riebalinis audinys, bet nemažėja ar net didėja raumenims audinys). Tai labai svarbus fiz pratimų poveikis, kuris iš esmės skiriasi nuo kūno svorio mažinimo badavimu. Badaujant mažėja ne tik riebalinio, bet ir visų kūno audinių masė. Riebalai, kaip energinė medžiaga, deginami organizme tik mažo ir vidutinio intensyvumo fiz krūvio metu. Didesnio už vidutinį intensyvumą krūvio metu riebalų apykaita organizme mažėja, ji visiškai nevyksta, organizmui dirbant anaerobinėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, kai krūvio intensyvumas yra apie 50% maksimalaus deguonies suvartojimo, sudeginama tiek pat riebalų, kiek ir atliekant 75% tos pačios trukmės ir intensyvumo darbą. Svorio mažinimas ištvermės lavinimo pratimais rekomenduotinas ir dėl to, kad šių pratimų metu organizme sudeginama daug riebalų, o poilsio metu pirmiausia atkuriamos angliavandenių atsargos ir tik po to, jei su maistu gaunama per daug kcal, vėl pradeda kauptis riebalai. Fiz pratimai, taikomi svoriui mažinti, turėtų būti mažesnio intensyvumo, ilgesnės trukmės, turėtų didėti treniruočių skaičius per savaitę. Kūno masės komponentai bei pradinis fiz parengtumo lygis taip pat turi įtakos treniruočių poveikiui. Raumenų nuovargio atsiradimo greičio ir motyvacijos stoka yra būdingos savybės nepakankamo fizinio parengtumo asmenų, kurių maksimalaus deguonies suvartojimo rodikliai yra maži. Asmenų, turinčių antsvorį, svorio mažinimo programą turi sudaryti atitinkama dieta (dažniausiai keičiama maisto produktų struktūra) ir fiziniai pratimai. Daugelis sveikatos stiprinimo fiz pratimais literatūros rekomendacijų yra parengtos, analizuojant vyrų, dalyvau­jančių ištvermės lavinimo pratybose, tyrimų rezultatus. Ma­noma, kad ir moterų organizmas į treniruotes reaguoja taip pat. 6. SVEIKATAI SVARBIOS FIZINĖS YPATYBĖS. Sv susijusi su funkcinėmis visavertės gyvensenos galimybėmis. Sv ir ligos požymiai yra morfologiniai arba funkciniai. Svarbiausi morfologiniai požymiai yra kūno sandara, kaulų tankis, lankstumas ir raumenų masė. Pagrindinės su sv susijusios f-jos yra širdies ir kraujagyslių veikla, angliavandenių ir riebalų apykaita. Nervų ir raumenų sistemos veikla yra susijusi su žm judėjimo kokybe ir saugumu. Su sv susijęs fiz pajėgumas gali būti suvokiamas kaip gebėjimų, sąveikaujančių su sv, derinys. Tai asmens indi­vidualūs ypatumai ir funkcinės galimybės. Individualūs ypatumai dažniausiai yra genetiškai nulemti. Funkcinės galimybės - individo gebėjimas įvykdyti užduotis, susijusias su raumenų darbu. Individualūs ypatumai lemia tam tikrą organizmo prisitaikymo prie fiz aktyvumo laipsnį. Funkcinės organizmo galimybės lemia ir fiz aktyvumo sukeltus pokyčius. Nustatant su sveikata susijusį fiz pajėgumą, labai svarbu yra įvertinti funkcines galimybes. Kineziologijos, sporto ir fiz pratimų mokslai fiz gebėjimams apibūdinti vartoja sąvoką „fizinė ypatybė". Fiz ypatybė - tai žm gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Ištvermė; Jėga; Greitumas; Lankstumas; Pusiausvyra; Vikrumas; Koordinacija. (Apibrūdinimai 1 kl.). 3 pagrindiniai fiz pajėgumo, susijusio su sv, rodikliai yra aerobinis, raumenų ir motorinis pajėgumai, kuriuos parodo širdies ir kvėpavimo sistemų ištvermė, raumenų jėga ir ištvermė, sąnarių paslankumas ir kūno masės komponentai. Santykiškai yra skiriama: a)sveikatai svarbios fiz ypatybės; b)sportinei veiklai svarbios fiz ypatybės (žr. 7 pav.). Biologinis fiz ypatybių pagrindas yra organizmo struktūros ir sistemos, įgalinančios žm judėti, jausti, analizuoti. Tai morfofunkcinės ypatybės: iš vienos pusės, jos yra įgimtos ir santykiškai pastovios, iš kitos - joms būdingas prisitaikymas, t. y. keitimasis, lavėjimas. Fiz ypatybių kiekybinę išraišką sąlygoja žm amžius, lytis, sveikatos būklė, gyvensena, fiz ak­tyvumas. 8 paveiksle parodyta amžiaus ir gyvensenos įtaka žm fiz pajėgumo dinamikai (tai amerikiečių mokslininkų studijų išvados). 3 lentelė. Fizinių pratimų poveikis Organizmo sistema Funkcijos Gerėjimas Ligų. Profilaktika Ypatybė Širdies ir Kraujagyslių sistema Kraujotaka Deguonies pernaša Širdies nepa­kankamumas Kraujospūdis Aterosklerozė Infarktas Aerobinis darbingumas Kvėpavimo sistema Gyvybinė plaučių talpa Lėtinės plaučių ligos Angliavandenių apykaita Gliukozės pasisavinimas Glikogeno atsargos Diabetas (II tipas) Riebalų apykaita Riebalų oksidaci­nių procesų talpa Antsvoris Raumenys Kontraktiliškumas Darbo galingumas Darbo talpumas Elastingumas Judamojo atramos aparato traumų, uždegimų profilaktika Raumenų ypatybės: jėga, greitumas ištvermė, lankstumas Jungiamasis audinys Tvirtumas Medžiagų apykaita Osteoporozė Kaulų lūžiai Nugaros skausmai Lankstumas Nervų sistema Judesių valdymas Nervinių impulsų perdavimas Kaulų lūžiai Judamojo atramos aparato traumos Judesių valdymas: pusiausvyra, koordinacija Riebalinis audinys Riebalinio audi­nio mažėjimas Vidaus organų riebalinio audinio mažėjimas Nutukimas Antropometrija (kūno masės komponentai) 4 lentelė. Sveikatai svarbios fizinės ypatybės Ypatybė Matmuo Testas Aerobinis darbingumas Maksimalus aerobinis darbingumas Širdies ir kvėpavimo ištvermė Raumenų ypatybės Jėga Ištvermė Lankstumas Liemens raumenų jėga Rankų raumenų jėga Kojų raumenų jėga Liemens raumenų ištvermė Rankų raumenų ištvermė Kojų raumenų ištvermė Liemens raumenų lankstumas Rankų raumenų lankstumas Kojų raumenų lankstumas Judesių valdymas Koordinacija Pusiausvyra Koordinacinis testas Pusiausvyros testas Kūno masės komponentai Ūgis ir svoris Riebalinio audinio kiekis Riebalų pasiskirstymas Antropometrija 7. ŽMOGAUS FIZINIO PAJĖGUMO VERTINIMO TESTAI. Nustatant su sveikata susijusį fizinį pajėgumą, funkcinių galimybių vertinimas yra labai svarbus. Testų rinkinys EUROFIT. Nors fiz pajėgumas jau seniai pripažintas svarbiu gyve­nimo kokybės požymiu, tačiau anksčiau tiksliai ir objektyviai įvertinti daugelio komponentų buvo sunku, apie fiz pajėgumą buvo sprendžiama tik iš žaidimų ar varžybų rezultatų: nugalėjo ar pralaimėjo. EUROFIT'o testai yra savita, tiksli ir patikima įvairių fiz pajėgumo komponentų (širdies ir kvėpavimo sis­temos ištvermės, jėgos, raumenų ištvermės, lankstumo, greitu­mo, pusiausvyros) vertinimo priemonė. Nors EUROFIT'o testai yra skirti pirmiausia 6-18 metų vaikams, jais sėkmingai gali naudotis vyresnių žmonių grupės. EUROFIT'o testų atranka vyko, remiantis šiais krite­rijais: - testai turi būti aiškūs ir tinkami daugeliui mergaičių ir berniukų (kai kada ir suaugusiems); - norint atrinkti vienas nuo kito nepriklausančius parametrus ir tinkamus testus kiekvienam fiz pajėgumo požymiui matuoti, jų vidinę struktūrą reikia sudaryti remiantis veiksnių analize; - reikia įrodyti, kad testais galima veiksmingai vertinti gyventojų fiz pajėgumą ir suskirstyti gyventojus į įvairias grupes; - testai turi būti labai patikimi ir objektyvūs. Iš vienos pusės, tai tikrinama testretesto būdu, iš kitos pusės, lyginami rezultatai, kuriuos nustatė įvairių šalių atstovai testams parengti; - testai turi tikti ir platesniems moksliniams tyrimams, ir tyrimams m-klose ar klubuose, jie turi būti praktiški. Sugretinus mokslinius ir praktiškesnius kriterijus, buvo atrinkta 10 testų, kuriais nustatomi 6 fiz pajėgumo komponentai ir 9 požymiai, be to, pridėti kai kurie antroometriniai matmenys ir identifikacijos duomenys (žr. 5 lentelę). Galima išskirti tris fizinio pajėgumo matmenis: organinį, motorinį ir kultūrinį (žr. 9 pav.). Organinis glaudžiai susijęs su individo kūno sandara, rodo energijos susidarymo procesus organizme ir darbinį pajėgumą. Jis tiesiogiai priklauso nuo sv ir vertinamas EUROFIT'o testais, kurie matuoja širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermę. I daugiapakopis 20 m ištvermės bėgimas šaudykle yra pakankamai paprastas, nestacionarus testas. M-kloje jį lengva atlikti tiek lauke, tiek patalpose. Veloergometro testas širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermei vertinti yra sudėtingesnis, jam atlikti reikia spec įrangos. Jis tinka tada, kai reikia tiksliai išmatuoti nepakankamai gerus organinius matmenis bei širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermę, pvz., judėjimo rezultatų tyrimas laboratorijose, mokyklos sveikatos centruose, atliekant svarbesnius kontrolinius tyrimus. 5 lentelė. Fizinio pajėgumo požymiai, komponentai ir EUROFIT'o testai Fizinio pajėgumo komponentai Fizinio pajėgumo požymiai EUROFIT'o testai Širdies ir kvėpavime sistemos ištvermė Širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė Ištvermės bėgimas šaudykle Veloergometro testas (PWC170) Jėga Statinė jėga Plaštakos suspaudimas Staigioji jėga Šuolis į tolį iš vietos Raumenų ištvermė Funkcinė jėga Kybojimas sulenktomis rankomis Liemens jėga Sėdimas ir gulimas Greitumas Vikrumas 10x5 m bėgimas šaudykle Galūnės judesio greitis Judesiai ranka (tepingas) Lankstumas Lankstumas Sėdėjimas ir siekimas Pusiausvyra Bendroji kūno pusiausvyra Flamingo pusiausvyra Antropometriniai parametrai Ūgis (cm) Svoris (kg) Riebalų raukšlės (5 odos raukšlės: dvigalvio, trigalvio raumenų pomentinė, antklubinė, blauzdos) 9 pav. Fizinio pajėgumo matmenys Motorinis rodo psichomotorinius gebėjimus, kurių reikia įvaldant judesius, lavinant judesių įgūdžius, atliekant judėjimo užduotis. Šio labai sudėtingo matmens negalima vertinti vienu testu, būtinas testų rinkinys, t. y. kiekvienam požymiui skiriamas kitas testas. Trys jo pagrindiniai komponentai - jėga, raumenų ištvermė ir greitumas - apibūdina daugiau negu vieną požymį, kurie vertinami skirtingais testais. Vertinant lankstumą ir pusiausvyrą, užtenka vieno testo. Pažymėtina, kad EUROFIT'o testai buvo parinkti bendriems judėjimo gebėjimams, o nejudėsiu ir sportiniams įgūdžiams vertinti. Jie padeda surinkti informaciją apie pagrindinius individo judėjimo gebėjimus. Jie mažiau tinka, vertinant ar prognozuojant sportinius, susijusius su judesių technika rezultatus. Taikant šiuos testus, galima atskirti fiz aktyvius ir neaktyvius ar kultivuojančius skirtingas sporto šakas jaunuolius. Kiekvienas testas vertina atskirą fiz pajėgumo požymį, todėl negalima sudaryti hierarchinės sekos. Pavyzdžiui, jėga ir greitumas yra svarbios ypatybės atletams, o lankstumas ir pusiausvyra - gimnastams; dažniausiai berniukų geresni jėgos, raumenų ištvermės ir greitumo rezultatai, o mergaičių-lankstumo ir pusiausvyros. 3 fiz pajėgumo matmuo - kultūrinis. Jis rodo įtaką tokių veiksnių, kaip kūno kultūros vieta m-kloje, galėjimas naudotis sporto klubais ar sporto įrengimais. Be to, vertybių sistema, požiūriai ir elgesys, būdingi konkrečiai kultūrinei aplin­kai, labai lemia individo gyvenseną bei fiz aktyvumą. Fiz pajėgumo matmenys yra susiję. Kai kurių testų rezultatai gali priklausyti ir nuo somatinių veiksnių, pvz., kūno masė turi įtaką statinės (plaštakos suspau­dimas) ir funkcinės (kybojimas sulenktomis rankomis) jėgos rezultatams. Be to, individo kūno tipas, kaip ir širdies ir kvė­pavimo sistemos f-jų bei judėjimo pajėgumas, yra svarbūs, pasirenkant sporto šaką arba siekiant sportinių rezultatų. Todėl matuojamas ūgis, kūno masė ir odos raukšlės. Odos raukšlės padeda apskaičiuoti kūno riebalų procentą, todėl šis rodiklis yra svarbesnis nei kūno masė. Sudarant nacionalines ar regionines referencines skales (nor­mas) ir kontūrines lenteles, į EUROFIT'o rezultatų kortele reikia įrašyti ir tiriamųjų asmenų amžių bei lytį. Gautas testo rezultatas, jei nėra lyginamųjų duomenų, yra bereikšmis. Referencines skales (normas) ir kontūrines lenteles (su kuriomis lyginami rezultatai) galima sudaryti tik po to, kai asmenų atrankos grupė kontrolinėmis ir standartinėmis sąlygomis atliko testus. Norint įvertinti individualius rezultatus, reikia juos lyginti su atitnkamo amžiaus ir lyties atrankos grupės rezultatais. Bendrosios rekomendacijos:EUROFIT'o testai padeda nustatyti vaikų pagrindinių fiz ypatybių lavėjimą. Tai nėra pratimai ir jų nereikia nei mokytis, nei praktikuoti. EUROFIT'as yra ir mokslinių tyrimų metodas, kuriuo galima nustatyti vaikų fiz pajėgumą. Testavimo organizavimas: - EUROFIT'o testų vertė ir veiksmingumas labai priklauso nuo testavimo procedūros tikslumo ir nuo kūno kultūros mokytojo pateiktos motyvacijos vaikams.- Testus dažniausiai savo klasėse daro kūno kultūros moky­tojai, tačiau testuoti gali ir kiti asmenys, kurių darbas susijęs su vaikų fiz veikla: kai kurių kitų specialybių mokytojai, svei­katos centrų, sporto klubų darbuotojai ir pan. - Jei leidžia sąlygos, klasėje reikėtų testuoti bent vieną kartą per metus. Būtų idealu, jeigu kiekvienas vaikas būtų testuojamas du kartus: mokslo metų pradžioje ir pabaigoje. Testų seka turi būti tokia, kokia yra nurodyta. Tačiau jei dėl praktinių priežasčių testuojama kitaip (pvz., ratu), visada reikia pradėti flamingo pusiausvyros ir baigti ištvermės bėgimo šaudykle testais. Tarp testų būtinos pertraukos, kad atsigautų vaikų organizmas. Veloergometrą turi ne visos mokyklos, todėl PWC170 testas mokyklose nėra privalomas. Tačiau šis testas yra būtinas atliekant išsamesnius mokslinius tyrimus. Testo vadovas (asmuo, kuris vadovauja testavimui) turi išaiškinti testavimo tikslą ir paaiškinti rezultatus (motyvacijai sustiprinti). Testavimo sąlygos (pvz., vieta, technikos priemonės, tem­peratūra ir pan.) visiems mokiniams iš karto bei atliekant kar­totinius tyrimus turėtų būti kiek galima vienodesnės (rezultatams lyginti). Testų rezultatai turėtų būti pateikiami kiekvienam vaikui individualiai. Reikėtų turėti du rezultatų kortelių egzempliorius: vienas duodamas vaikui, kad jis galėtų tuos rezultatus palyginti su ankstesniais, nustatyti jų pokyčius, savo rezultatus palyginti su visos klasės ir, jei įmanoma, su nacionaliniais vidurkiais; ki­tas - tėvams, kad žinotų, kaip tobulėja jų vaikų fiz pajė­gumas ir skatintų tą procesą. Kiekvienoje šalyje turėtų būti specialistų grupės parengtos referencinės lentelės. Jeigu mokykla turi kompiuterius, naudinga parengti pa­prastą programą, kad kiekvienas vaikas galėtų įvertinti savo rezultatus ir atlikti atitinkamus skaičiavimus. 6 lentelė. KMU studentų fizinio pajėgumo referencinės skalės Testas Mažas Mažesnis už vidutinį Vidutinis Didesnis už vidutinį Didelis Flamingas (N/l min.) >13 13-11 10-6 5-3 34 Šuolis į tolį iš vietos (cm) 241 Dinamometrija (kg) 60 Sėdimas ir gulimas (N/30 sek.) 33 Kybojimas (0,1 sek.) 344 Bėgimas 10x5 m (0,1 sek.) 187 Ištvermės bėgimas (min.) 12 7 lentelė. KMA studenčių fizinio pajėgumo referencinės skalės Testas Mažas Mažesnis už vidutinį Vidutinis Didesnis už vidutinį Didelis Flamingas (N/l min.) > 16 15-13 12-7 6-3 120 119-116 115-108 107-104 > 104 Sėdimas ir siekimas (cm) 34 Šuolis į tolį iš vietos (cm) 184 Dinamometrija (kg) 40 Sėdimas ir gulimas (N/30 sek.) 29 Kybojimas (0,1 sek.) 122 Bėgimas 10x5 m (0,1 sek.) > 216 215-212 211-204 203-200 9 8. SVEIKATOS STIPRINIMO PROGRAMŲ SUDARYMO METODINĖS KRYPTYS. Tradiciškai fiz pajėgumas apibrėžiamas kaip „sugebėjimas žvaliai ir gyvai atlikti kasdienes užduotis be pernelyg didelio nuovargio ir su pakankama energija aktyviai ilsėtis ir susidurti su nenumatytais įvykiais". Tinkamai parinkti ir reguliariai atliekami fiz pratimai lavina specifinius fiz pajėgumo komponentus, stiprina žm sveikatą. Fiz pratimai padeda sėkmingai spręsti visus 4 pagrindinius med uždavinius: gydymą, reabilitaciją, ligų profilaktiką ir sv stiprinimą. Kiekvienas asmuo yra unikalus, todėl patys tinkamiausi fiz pratimai nėra vienodi visiems asmenims. Naudingiausi tie pratimai, kurie atitinka žm amžių, lytį, sv būklę, gyvenseną, fiz parengtumą ir aktyvumą. Galima sąlygiškai skirti šias svarbiausias sveikatos stiprinimo fiz pratimais metodines kryptis: I.Lavinti „atsiliekančias", bet sveikatai svarbias ypatybes. II.Pasirinkti pratimus, atsižvelgiant į pomėgius, skatinti aktyvų poilsį. III.Individualių žm sveikatos problemų sprendimas: Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. IV.Laikysena. V.Stresas. VI.Antsvoris. VII.Diabetas, kiti medžiagų apykaitos sutrikimai. VIII.Nugaros skausmai. IX.Sąnarių pažeidimai. X.Nepakankamas lankstumas. XI.Reabilitacija po ligų. XII.Kitos ligos. Sv stiprinimo programos rengimo etapai: I.Medicinos kontrolė. II.Fizinio pajėgumo testų atlikimas. III.Sveikatos būklės ir fizinio pajėgumo vertinimas. IV.Programos sudarymas. V.Pratybos (treniruotės). VI.Poveikio vertinimas. VII. Programos tikslinimas, naujos programos sudarymas. VIII.Pratybos (treniruotės). Daugelis asmenų, pradėję fiz pratimais stiprinti sv, meta šias treniruotes, motyvuodami tuo, kad jų sv pablogėjo: pradėjo skaudėti raumenis, sąnarius, pajuto nuovargį, pablogėjo darbingumas ir kt. Išvada: jų pasirinkti fiz pratimai ir fiz krūvis neatitiko jų fiz parengties ir sv būklės. Visose metodikose apie sv stiprinimą fiz pratimais rekomenduojama laikytis laipsniškumo principo, t. y. fiz krūvį didinti lėtai, derinti jį su organizme vykstančiais adaptaciniais pokyčiais. Pradedama nuo vadinamojo įvadinio laikotarpio. Asmenys, keletą pastarųjų gyvenimo metų nedarę fiz pratimų, turi tik palengva pradėti šią veiklą, kontroliuoti organizmo reak­cijas, nepersitempti. Daugelis pasaulio fiz aktyvumo mokyklų atstovų teigia, kad įvadinis laikotarpis turi tęstis ne mažiau kaip 6 savaitės. Pateikiame pavyzdį, parodantį sv stiprinimo fiz pratimais programų rengimo eigą: pavyzdys. Trumpai aprašomas Kanados standartizuoto fiz pajėgumo testas (CSTF) - tai „priemonių rinkinys, skirtas vertinti specifinius fiz pajėgumo komponentus, skatinti žm stiprinti savo fiz aktyvumą“. Jį sudaro standartizuoti antropometriniai, aerobinio pajėgumo, raumenų jėgos, lankstumo ir raumenų ištvermės matavimai. Rengiant sveikatos stiprinimo fiz pratimais programas, yra siūlomas „Septynių pakopų modelis": Pirma stadija. Tikslų iškėlimas: 1.pakopa - sukurti tarpusavio sutarimą. 2.pakopa - suformuluoti gyvensenos tikslus. Antra stadija. Rezultatų rinkimas: 3.pakopa - atlikti vertinimą (pagal CSTF testus). 4.pakopa - interpretuoti rezultatus. 5.pakopa - aptarti fizinės veiklos privalumus ir interesus. Trečia stadija. Planavimas: 6 pakopa - suderinti pasirinkimą ir vertinimo rezultatus. 7 pakopa — sudaryti programą. 9. AEROBINIS DARBINGUMAS IR JO VERTINIMAS. Širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė yra svarbiausia ypatybė iš visų su sv susijusių fiz ypatybių. Tai deguonies pernešimo organizmo audiniams ir organams sistemos funkcinės galimybės. Mažesnio intensyvumo nei rekomenduojamos sportininkų ištvermei lavinti pratybos gali sumažinti daugelio lėtinių degeneracinių ligų riziką. Svarb makroenerginis junginys organizmo energijos poreikiams tenkinti yra ATF. Jokia ląstelė nesukaupia daug šio junginio, todėl atsargas būtina nuolat papildyti. ATF resintezei galima naudoti kreatinfosfatą, angliavandenius (gliukozę, gliko­geną, mioglobiną) ir riebalus, kartais baltymus. ATF resintezė gali būti anaerobinė, t. y. procesas vyksta be deguonies, ir aero­binė, t. y. kai deguonies kiekis organizme pakankamas, anglia­vandeniai, riebalai ir baltymai „deginami", vartojant deguonį. Ar aerobinė, ar anaerobinė resintezė vyrauja, priklauso nuo to, kaip veiksmingai dirba visa deguonies pernešimo sistema, ar pakankamą kiekį suvartotos ATF organizmas spėja resintezuoti aerobiniu būdu. Tai priklauso nuo atliekamo darbo intensyvumo ir darbo trukmės Riebalų ir baltymų negalima skaidyti be deguonies. Anglia­vandeniai gali dalyvauti ir aerobinėje, ir anaerobinėje energijos apykaitoje. Taigi mažo ar vidutinio intensyvumo fiz krūvio atvejais energijai gauti yra vartojami ir angliavandeniai, ir riebalai. Šiomis sąlygomis apie 50% energijos gaunama, deginant angliavandenius ir 50% - deginant riebalus. Didėjant atliekamo darbo intensyvumui, aerobinė ATF resintezė nesugeba tiekti pakankamo kiekio energijos, todėl prasideda medžiagų apykaitos procesai, kuriuose dalyvauja tik angliavandeniai. Tarpinis angliavandenių apykaitos produktas yra pieno rūgštis (laktatas). Laktatas - tai per pusę perskelta gliukozės molekulė. Taigi aerobiniai yra tokie pratimai, kurių metu visa ar didžioji dalis energijos yra gaunama vartojant deguonį, t. y. vykstant ATF resintezei aerobiniu būdu mitochondrijose. Šių pratimų intensyvumas nėra didelis, tai dažniausiai mažo, vidutinio ar kintančio intensyvumo pratimai. Aerobinių procesų trukmė yra didelė, todėl darbas gali trukti labai ilgai. Aerobinis darbingumas - gebėjimas atlikti kuo intensyvesnį darbą, papildant ATF atsargas aerobiniu būdu, bei dirbti šį darbą kuo ilgiau. Aerobinis darbingumas priklauso nuo visos deguo­nies pernešimo sistemos darbo veiksmingumo. Jį geriausiai api­būdina maksimalaus deguonies suvartojimo rodiklis, t. y. pats didžiausias galimas deguonies suvartojamas kiekis (išreiškiamas 1/min. arba ml/min. vienam kg kūno svorio) žm atliekant intensyvų fiz krūvį. Specialiai netreniruotų žm šis rodiklis yra mažesnis nei sportuojančių, o fiz neaktyvių žm rodiklis vis mažėja. Tų sporto šakų, kurioms reikia aerobinės ištvermės, sportininkams būdingi labai dideli deguonies suvar­tojimo rodikliai. Atsižvelgiant į darbą atliekančių raumenų kiekį, yra skiria­ma: 1) vietinis raumenų darbas: atliekant darbą ar fiz pratimą, aktyvinama mažiau nei 1/3 kūno raumenų masės; 2) regioninis: aktyvinama daugiau nei 1/3, bet mažiau nei 2/3 kūno raumenų masės; 3) globalinis - aktyvinama daugiau nei 2/3 kūno raumenų masės. Atsižvelgiant į darbe dalyvaujančių rau­menų kiekį, galima nustatyti lokalų, regioninį ar globalinį nuo­vargį. Specialioji ištvermė yra ištver­mė, būdinga konkrečiai fiz veiklai. Gali būti daugybė įvai­riausių skirtingo intensyvumo fiz užduočių, todėl gali būti labai daug specialiosios ištvermės rūšių. Kiekvienai yra svarbūs vis kiti fiziologiniai mechanizmai, tai priklauso nuo aktyvinamų raumenų grupių, nuo darbą atliekančių raumenų kiekio, nuo darbo intensyvumo ir kitų veiksnių. Bendroji ištvermė - tai gebėjimas ilgai dirbti vidutinio, didelio ar kintančio intensyvumo globalinį darbą, atlikti fiz pratimą. Darbą atlikti padeda pagrindinės kūno raumenų grupės, todėl jos vadinamos „stambiausiomis kūno raumenų grupėmis“, „beveik viso kūno raumenimis" ir pan. Didelis, vidutinis ar kintantis darbo intensyvumas rodo, kad, atlikdamas darbą, or­ganizmas dirba vartodamas deguonį arba bent vyrauja aerobiniai medžiagų apykaitos procesai. Aerobinio darbingumo vertinimas. Gali būti naudojami ir fiziologiniai metodai. Pavyzdžiui, įkvepiamo ir iškvepiamo oro kiekis ir sudėtis matuojami atitinkamose kamerose arba spe­cialiais analizatoriais. Aerobinį darbingumą apibūdina ir netie­sioginiu būdu nustatomi maksimalaus deguonies suvartojimo rodikliai bei kiti fiziologiniai funkciniai mėginiai, pvz., PWC170, Rufje indeksas, Harvardo testas ir kt. Kineziterapeutai ir sporto med specialistai aerobiniam darbingumui vertinti naudoja vadinamuosius lauko testus ir kontrolinius pratimus. Vienas geriausių pavyzdžių yra Kuperio (Cupper) testas. Jį parengė amerikietis profesorius K. Kuperis. Tai 12-os minučių bėgimo testas, kuriuo vertinamas įvairaus amžiaus žmonių aerobinis darbingumas. 8 lentelėje pateiktas šio testo rezultatų vertinimas 20-30 metų asmenims. 8 lentelė. Maksimalus deguonies suvartojimas (MDS) remiantis 12 min. testo rezultatais /K. Cuper/ Distancija (km) MDS (ml/kg/min.) 1,6-1,9 2,0-2,4 2,5-2,7 2,8 ir daugiau 25,0-33,7 33,8-42,5 42,6-51,5 51,6 ir daugiau 9 lentelė. 12 min. bėgimo testo rezultatai (km) Moterys Vertinimas iki 30 30-39 40-49 virš 50 Labai blogai 2,6 >2,4 >2,3 >2,2 Vyrai Vertinimas iki 30 30-30 40-49 virš 50 Labai blogai 2,7 >2,6 >2,4 >2,5 10. AEROBINIO DARBINGUMO LAVINIMAS: METODAI IR PRIEMONĖS. Aerobiniam darbingumui lavinti tinka įvairios priemonės, Labai svarbu jas parinkti, jeigu norima saugiai ir veiksmingai stiprinti asmens sveikatą. Aerobinio darbingumo lavinimo priemonės: 1.Cikliniai pratimai, kurių metu krūvį sudaro kūno svorio ir gravitacijos jėgų sąveika: vaikščiojimas, ėjimas, bėgimas, plaukimas, slidinėjimas, važiavimas dviračiu. Šių pratimų metu galima tiksliai dozuoti fiziologinį krūvį organizmui. 2.Cikliniai pratimai su prietaisais, lengvinančiais judėjimą erdvėje: veloergometrai, „judantys takeliai", prietaisai, pri­menantys laiptelius, irklavimo treniruokliai. Šios priemonės naudingiausios žmonėms, turintiems antsvorį. 3.Sportiniai žaidimai. Tinka vaikams, sveikiems, jauniems žm. Jie emocionalūs, patrauklūs, tačiau jų metu iš dalies ribojamas fiz ir fiziologinis krūvis. Emocijų apimtas žm gali nepajusti organizmo siunčiamų signalų. Susidaro pavojingos situacijos, galimos judamojo aparato traumos. 4.Jėgos pratimai padeda lavinti aerobinę ištvermę, jei jie dažnai kartojami, dalyvaujant pagrindinėms raumenų grupėms. Pratimai, atliekami su muzika: ėjimo, bėgimo, šokio žingsniai. Šie emocionalūs, patrauklūs, ugdantys judesių koordi­naciją bei muzikalumą pratimai patinka daugeliui žmonių, tačiau jų metų sunku reguliuoti fizinį krūvį. Aerobinio darbingumo lavinimo metodai: Tai nepertraukiamas darbas ir darbas su poilsiu. Nepertraukiamo darbo metodai: 1.Tolygus. Dirbama mažu arba vidutiniu nekintamu inten­syvumu ilgą laiką. Tokio fiz krūvio metu suvartojama 40-60% MDS (maksimalus deguonies suvartojimas). 2.Pakaitinis. Šiam metodui būdingas intensyvumo didinimas arba mažinimas. Bėgant, slidinėjant, einant, važiuojant dviračiu kalnuotomis vietovėmis, didinant greitį ar kopiant į kalnus, aktyvėja medžiagų apykaita, daugiau reikia deguonies. Jei intensyvumas didesnis už kritinę intensyvumo ribą, išnaudojamos aerobinės galimybės, todėl dalis energijos ga­minama aerobiniu būdu. 3.Tempo. Tai ištisinis fiz krūvis, kurio metu gana dideliu tolygiu greičiu įveikiami nuotoliai. Šis metodas labiau tinka sportininkų treniruotėms. Darbo su poilsiu metodai: 1. Intervalinio metodo paskirtis - didinti širdies tūrį ir stiprinti jos sutrikimus. Didžiausia įtaka širdžiai daroma poilsio inter­valų metu. Intervalinis fizinis krūvis labai vargina širdį, todėl, jei ji tinkamai neišlavinta, galima persitempti. Kartotinis metodas. Tai įvairaus intensyvumo ir trukmės darbas, derinamas su poilsiu. Šis, kaip ir minėtas metodas, daug reikalauja iš organizmo, todėl taikyti treniruotėms patariama po ilgo parengiamojo laikotarpio. Vyresnio amžiaus žm aerobinis darbingumas ir jo vertinimas. Aerobinis darbingumas priklauso nuo visos deguonies pernešimo sistemos darbo veiksmingumo. Parenkant aerobinių pratimų intensyvumą, reikia atsižvelgti ir į pradinį asmens parengtumą. Ištvermei vertinti yra taikomi tiesioginiai ir netiesioginiai metodai. Tiesioginiai ištvermės vertinimo metodai nustato, kiek laiko žmogus sugeba tęsti atitinkamo intensyvumo darbą. Pavyzdžiui, kiek laiko sportininkas sugeba bėgti skirtu greičiu arba kiek laiko žm išlaiko pakeltą svorį, kuris sudaro 50% max galimo svorio. Tiesioginiai ištvermės vertinimo me­todai dažnai yra nepatogūs, pvz., sunku tiksliai nustatyti momentą, kai pradeda mažėti bėgimo greitis, todėl dažniau yra taikomi netiesioginiai ištvermės vertinimo metodai. Praktiškai yra paplitęs toks ištvermės vertinimas kaip ilgų nuotolių bėgi­mas, ėjimas, plaukimas, slidinėj imas, važiavimas dviračiu ar kt. Šiuo atveju ištvermės rodiklis yra laikas, per kurį įveikiamas atstumas. Atskirą netiesioginių ištvermės vertinimo metodų gru­pę sudaro nustatymas atstumo, kurį asmuo sugeba nueiti, nubėg­ti, nuplaukti, nuvažiuoti per atitinkamą laiką. Pvz, Kuperio testas. Nesportuojančių ir vyresnio amžiaus žmonių aerobiniam darbingumui vertinti vartojami ėjimo testai. Testų rinkinyje EUROFIT suaugusiems ir vyresnio a. žm yra siūlomas 2 km ėjimo testas, amerikiečių testų rinkiniuose – 1 mylios (1609 m) ėjimo. Tiriamasis stengiasi kuo greičiau nueiti nuotolį ir tuoj pat po finišo skaičiuoja pulso dažnį. Po to, t.y. vertinant testo rezultatus, skaičiuojamas fiz parengtumo indeksas, atsižvelgiant į tiriamojo lytį, amžių, ūgį, kūno masę, pasiektą rezultatą bei pulso dažnį. (2 km ėjimo testas: Trasa: lygi vietovė, kuria galima nueiti 2 km nuotolį Nuotolio paklaida turėtų būti ne didesnė kaip 5 m. Priemonės: chronometras, testavimo kortelės; papildo priemonės - starto ir finišo žymekliai, svarstyklės, kalkuliatorius, skaičiavimo lentelės ar kompiuteris, širdies susitraukimų dažnio monitorius. Atlikimas. Negalima atlikti, kai aplinkos temperatūra yra aukštesnė nei 25°C arba žemesnė kaip - 5°C. Prieš testą tiriamieji užpildo pajėgumo testavimo korteles (pavardė, amžius, ūgis, svoris) ir atsako į pateiktus klausimus apie sveikatos būklę. Remdamasis šia informacija testo vadovas sprendžia, ar asmuo gali atlikti testą, be to, informacija naudojama aptariant rezultatus. Iki testo pradžios asmuo turi kelias minutes mankštintis, darydamas tempimo pratimus kojų raumenims ir išbandydamas ėjimo žingsnius, t. y. greitai nueidamas apie 200 m. Po to tiriamieji pradeda eiti po vieną atitinkamais laiko intervalais (pvz., kas 30 sek.), vykdydami nurodymą „eik kiek gali greičiau nekeisdamas ėjimo tempo". Jų ėjimo greitis ir žingsnių stabilumas, ypač finišuojant yra kontroliuojami. Baigiant nuotolį sekun­dės tikslumu nustatomas ėjimo laikas ir iš karto po finišo skai­čiuojamas širdies susitraukimų dažnis ir įrašomas į testavimo kortelę. Pasibaigus testavimui, rezultatai apskaičiuojami nau­dojantis pajėgumo kortelėse pateiktomis formulėmis arba kom­piuterinėmis programomis.) 11. CIKLINIAI PRATIMAI, LAVINANTYS BENDRĄJĄ IŠTVERMĘ. Bendroji ištvermė - tai viena žm sv svarbiausių fiz ypatybių. Dažnai vartojamas sinonimas - širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė. Taip pabrėžiama šių sistemų svarba sveikatai, kasdienei veiklai, guviai, nenuvargstant atlikti, ilgai trunkanti darbą. Ištvermė - žm fiz ypatybė, gebėjimas ilgai tęsti nustatyto intensyvumo darbą, nugalėti atsirandantį nuovargį. Bendroji ištvermė - tokia ištvermės forma, kai atliekant; fiz pratimą dalyvauja pagrindinės kūno raumenų grupės ir šio darbo metu organizme vyrauja aerobiniai medžiagų apykaitos procesai. Specialioji ištvermė- gebėjimas ilgai tęsti konkrečią veiklą (gali dalyvauti ir labai nedaug raumenų ar tik atskira funkcinė raumenų grupė). Cikliniai pratimai - tai fiz pratimai, kai kartojami tie patys judesiai. Pvz, einant ar bėgant, žengiamas žingsnis kaire, žingsnis dešine koja, po to judesių ciklas kartojamas. Labiausiai yra paplitę ir padeda stiprinti sveikatą ėjimas, bėgimas, plaukimas, irklavimas, važiavimas dviračiu, laipiojimas laiptais pratimai su šokdyne ir t.t. Pastaruoju metu per sveikatos stiprinimo užsiėmimus sporto salėse populiarūs tampa veloergometrai, įvairių konstrukcijų laipteliai (angl. - step). Reikalavimai bendrosios ištvermės lavinimo pratimams: 1.Atliekant pratimą, turi dalyvauti pagrindinės kūno raumenų grupės. 2.Tai vidutinio, didelio arba kintančio intensyvumo darbas. 3.Tai aerobinio pobūdžio darbas. 4.Tai ilgos trukmės darbas: nuo kelių iki 30 min. ar ilgiau. Krūvio intensyvumo kontrolė: Prabudęs po 8 vai. miego organizmas vartoja patį mažiausią deguonies kiekį, t. y. būtiną organizmo gyvybiniams procesams. Tai tikroji ramybės būklė. Pradėjus judėti - rengtis, vaikščioti, dirbti, eiti, bėgti, organizmui reikia vis daugiau deguonies, vis dažniau susitraukinėja širdis. Didinant krūvio intensyvumą, galima pa­siekti tokią būseną, kai organizmas suvartoja deguonies tiek, kiek gali (maksimalus deguonies suvartojimas), o širdis susi­traukinėja taip dažnai, kaip gali (max širdies susitraukimo dažnis - ŠSDmaksimalus). Tarp deguonies suvartojimo didėjimo ir širdies susitraukimo dažnio (ŠSD) didėjimo, intensyvėjant fiz krūviui, yra tiesinė priklausomybė. Todėl patogiausia fiz krūvio intensyvumą (vidinį krūvį) kontroliuoti, remiantis ŠSD pokyčiu. Individualus krūvio intensyvumo parinkimas: ŠSDmaksimalus tai didžiausias galimas dažnis. Sveikam žmogui jis niekada negali būti didesnis net per varžybas, treniruotes ir pan. ŠSDmaksimalus apskaičiuojamas: ŠSDmaksimalus = 220 - amžius (metais). ŠSD rezervas - tai pokyčio intervalas, t. y. galimas pokytis nuo minimalaus (ŠSDramybės) iki maksimalaus (ŠSDmaksimalus). Jis taip apskaičiuojamas: ŠSD rezervas = ŠSD maksimalus -ŠSD ramybes. Krūvio intensyvumas: 1) Veiksmingiausiai bendroji ištvermė lavinama, kai fizinių pratimų metu ŠSD yra 70 - 85% ŠSD rezervo: 2) 70% ŠSD rezervas = ŠSD rezervas X 0,7 + ŠSD ramybes 85% ŠSD rezervas = ŠSD rezervas X 0,85 +ŠSD ramybes 3) Lavinamasis poveikis yra ir tada, kai ŠŠD fizinių pratimų metu sudaro daugiau nei 50%. ŠŠD rezervo: 50% ŠSD rezervas = ŠSD rezervas X 0,5 +ŠSD ramybes 12. RAUMENŲ JĖGOS LAVINIMAS: METODAI IR PRIEMONĖS. Raumenų jėga - svarbi fizinė sveikatos ypatybė, padedanti žm atlikti darbinius judesius, būtinus kasdieniniam gyvenimui. Raumenų jėgą - tai raumens sugebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorės jėgas ar pasipriešinti joms. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai: 1.Raumens storis. 2.Raumens ilgis. 3.Raumens kompozicija, t. y. santykis tarp lėtai ir greitai susitraukiančių skaidulų. 4.Biomechaninės sąlygos - skaidulų išsidėstymas, raumens sausgyslių prisitvirtinimo prie kaulo vieta, raumens tempimas. 5.Vidinė raumenų koordinacija-tai nervinių impulsų, siunčiamų į raumenį, skaičius ir dažnio reguliavimas ir jų siuntimas laiku, tai reikiamo kiekio motorinių vienetų įtraukimas į veiklą. 6.Tarpraumeninė koordinacija - vieną veiksmą atliekančių raumenų grupių tarpusavio veiklos tvarkymas, darant įvairius judesius. 7.Impulsų stiprumas ir dažnis, raumens tampriosios savybės bei tempimo refleksas. 8.Pastangų dydis. 9.Emocinė būklė, kuri lemia nervų ir endokrininės sistemų funkcijas ir kartu veikia raumenų darbą. Specifinės jėgos formos: Greitumo jėga - tai raumens gebėjimas greitai ir galingai įveikti išorinį pasipriešinimą. Staigioji (sprogstamoji) jėga - tai raumens gebėjimas pasiekti maksimalią jėgą judesio pradžioje arba viduryje ir po to palengva ją mažinti. Jėgos ištvermė - tai raumens gebėjimas stipriai ir ilgą laiką įsitempti. Raumens susitraukimo greitis nėra pagrindinis veiksnys. Atsižvelgiant i raumenų darbo pobūdį, jėga skirstoma: a)statinė jėga - raumenys įsitempia, bet jų ilgis nekinta, o gali kisti įsitempimo dydis; b)dinaminė jėga - raumenys įsitempdami trumpėja arba ilgėja. Žm raumenų jėga, kaip ir daugelis kitų fiz ypatybių (ištvermė, lankstumas, greitumas ir t.t.), lemia kiekvieno žm fiz pajėgumą, laikyseną ir sv. Kai žm fiz pajėgumas pakankamas, jis išlieka aktyvus, o tai ir yra vienas iš svarbiausių sv požymių. Žm laikysena - individuali įprastinė kūno padėtis judant ir nejudant. Ji priklauso nuo stuburo fiziologinių kreivių, kurias lemia įvairių kūno dalių svoris ir raumenų jėga. Sumažėjusi atskirų raumenų grupių jėgą gali būti viena iš netaisyklingos laikysenos priežasčių. Todėl norint, kad žm būtų fiz pajėgus ir sv, reikia išlaikyti atitinkamą raumenų jėgą, o tam padeda individualūs fiz krūviai. Jėgos lavinimo pratimu poveikis raumenų struktūrai. Parinkus tinkamus, specialius jėgą ugdančius fiz krūvius, raumenyse atsiranda struktūrinių pokyčių: a)kinta raumens storis; b)kinta raumens ilgio ir įsitempimo santykis su kontrakcijos (susitraukimo) laiku; c)didėja raumeninių skaidulų skaičius ir storis (hipertrofija). Raumenų jėgos vertinimo metodai. Žm judamojo aparato silpnų ir stiprių raumenų grupių jėgai nustatyti taikomi įvairūs metodai: 1.Dinamometrija. Matuojama statinė raumenų jėga. Praktiškai naudojama rankos spaudimo ir nugaros tiesimo dinamometrija. 2.Tenzometrija. Nustatoma statinė atskirų raumenų ar jų grupių jėga, esant skirtingai judesio amplitudei ar sąnario kampui. 3.Vieno kartojimo maksimumas. Nustatoma atskirų raumenų grupių dinaminė jėga. Naudojami specialūs treniruokliai. Pamažu didinamas svoris tol, kol taisyklingai atliekamas judesys. Tačiau šis metodas yra pavojingas vaikams ir vyresniems žm, todėl dažniausiai taikomas 5 kartojimų maksimumo (5 -RM) arba 10 kartojimų maksimumo (10- RM) metodai. 4.Izokinetinė dinamometrija. Tai elektromechaninis krūvio mechanizmas, kuris greitėja, esant bet kokiai jėgai. Pasiekus i nekintamą greitį, izokinetinis krūvio mechanizmas automatiškai prisitaiko prie padidėjusios raumens jėgos. Todėl max jėgą (arba bet kokį max jėgos procentą) galima nustatyti įvairioms judesio fazėms, esant vienodam greičiui (dažniui). Reikalavimai, nustatant raumenų grupių jėgą: 1.Atliekant judesį, turi dalyvauti tiriamas raumuo ar raumenų grupė (svarbu yra judesio kryptis). 2.Judesys atliekamas tolygiai, vidutiniu tempu. 3.Judesys atliekamas visa amplitude. 4.Tarp atskirų judesių turi būti pakankamas poilsio intervalas. Raumenų jėgos lavinimas: metodai ir priemonės. Raumenų jėga žm senstant mažėja. Tai lemia įgimtos savybės, fiziologinis ir biologinis, gyvensenos ir kiti veiksniai. Mažėjant raumenų jėgai (galingumui), kinta ir gyvenimo kokybė, silpnėja visų gyvenimo sričių aktyvumas. Todėl reikėtų sudaryti individualią jėgos lavinimo programą, kuri stiprintų ne tik raumenų f-ją, bet ir raumenų jėgą (galingumą), tuo pačiu ir gerą savijautą bei sv. Skiriama šios jėgos lavinimo kryptys: a)centrinių- nervinių mechanizmų lavinimas; b)morfofunkcinių raumens kitimų siekimas. Lavinant raumenų jėgą, labai svarbią reikšmę turi nervų sistema, nes judesį reikia atlikti susikaupus, galvojant apie jį, stengiantis priversti intensyviai dirbti raumenį ar raumenų grupę. Treniruočių rezultatas - gerėjanti tarpraumeninė koordinacija. Raumenų veikla yra svarbi, kai didėja pasipriešinimas, kartojimų skaičius, poilsio intervalai ir t.t. Treniruočių rezultatas -raumenų apimties, masės didėjimas. Treniruočių poveikis priklauso nuo svorio (nustatomas max pratimo rezultatas), kartojimų, serijų, poilsio intervalų tarp serijų skaičiaus, pratimų išdėstymo nuoseklumo, treniruočių skaičiaus vienai ar kelioms raumenų grupėms. Vienu atveju padidėja max jėga, kitu-maksimali jėga ir raumenų masė, trečiu - labiau didėja raumenų masė nei maksimali jėga, ketvirtu - didėja jėgos ištvermė. Į visa tai atsižvelgiama, sudarant vieną ar kitą treniruočių programą. Raumenų jėgai lavinti dažniausiai sudaromos šios jėgos pratimų sistemos: 1)dinaminiai pratimai (treniruotė su svoriais); 2)statiniai pratimai (izometrinė treniruotė); 3)izokinetiniai pratimai. Dinaminiams pratimams atlikti naudojami įvairūs svarsčiai, štangos arba treniruokliai su reguliuojamu svoriu. Taikomas progresyvus pasipriešinimo metodas. Atliekamos 3 pratimų serijos po 10 judesių. I serijai naudojama 50 % max svorio, galima kartoti 10 kartų arba ½ 10 - RM. II serijos metu atliekama ¾ 10 - RM (10 kartojimų maksimumo), o III serijai naudojamas max svoris (10 - RM). Šis metodas dažniausiai yra taikomas reabilitacijai. Progresyvaus pasipriešinimo metodo pagrindą sudaro perkrovos principas, todėl jis gana dažnai taikomas, sudarant specialią jėgos lavinimo programą. Izometrinė treniruotė dažniausiai nau­dojama lavinti „bendrai" tam tikro raumens ar raumenų grupės jėgai, kai pasirenkami 5 ar 4 sąnario kampai. Izometrinė treniruotė naudinga tais atvejais, kai reikia nustatyti specifinę jėgą ortopedijos ir reabilitacijos atvejais. Treni­ruotės metu galima atskirai stiprinti tikslią nusilpusio raumens vietą tam tikrame sąnario kampe. Šiuos pratimus sėkmingai gali atlikti žm po įvairių traumų, kai dar nerekomenduojami dinaminiai sąnarių judesiai. Be to, statiniams pratimams atlikti nereikia sudėtingos ir brangios įrangos ar partnerio, o max jėga gana greitai didėja (tačiau tik esant tam sąnario kampui, kur buvo atliekami statiniai pratimai). Tiek statinės, tiek dinaminės pasipriešinimo treniruotės re­zultatas - raumenų jėgos didėjimas. Treniruotės metodas pa­sirenkamas, atsižvelgiant į individualias savybes ir reakciją į krūvį. Izokinetiniai pratimai. Jeigu dinaminių pratimų išorinis pasipriešinimas nekinta viso judesio metu, o statinių pratimų metu svoris nejuda ir nesikeičia judesio kampas, tai izokinetinių pratimų metu raumuo išvysto jėgą, esant nekintan­čiam greičiui. Todėl galima sutelkti max raumens jėgą (galingumą) viso judesio metu. Pagrindinės metodinės rekomendacijos, lavinant raumenų jėgai: 1.Reikia pradėti lavinti stambiųjų raumenų grupių jėgą, vėliau pereinama prie vidutinių ir smulkiųjų raumenų grupių. 2.Optimaliausias rekomenduojamas treniruočių dažnis yra 2 -3 kartai per savaitę. 3.Saugus ir didinantis raumenų jėgą pasipriešinimas - apie 75% vieno kartojimo maksimumo (1-RM). 4.Atsižvelgiant į treniruotės metodą ir norimą pasiekti rezultatą, atliekamo pratimo serijų skaičius gali būti nuo 1 iki 12. 5.Kartojimų skaičius gali būti nuo 1 iki 12 ir daugiau, tai priklauso nuo pasipriešinimo dydžio. 6.Rekomenduojamas greitis pratimui atlikti yra vidutinis, nes taip geriau ištempiamas raumuo, išvystoma didesnė raumens jėga, mažesnė traumų galimybė ir inercija. 7.Pratimų metu judesiai atliekami visa amplitude, bet jie kontroliuojami. 8.Geriausias treniruočių laikas yra tas, kai žm turi pakan­kamai jėgų ir energijos atlikti pratimus. Optimalus poilsio intervalas tarp serijų yra nuo 1 iki 3 min. Tai priklauso nuo pratimo atlikimo sunkumo. 13. RAUMENŲ JĖGOS IR IŠTVERMĖS RYŠYS. Maksimalūs testai yra susiję su rizika, ypač jei juos turi atlikti menko parengtumo asmenys. Rizikai mažinti yra naudojami nemaksimalūs testai, kurie saugesni ir teikia pakankamai informacijos. Max raumenų jėgai vertinti skirti testai yra grindžiami egzistuojančiu jėgos ir ištvermės ryšiu. Jėgos ir ištvermės ryšį galima apibūdinti šiuo pavyzdžiu: Kai svoris sudaro 50% maksimalios valingos jėgos, jį galima daug daugiau kartų pakelti nei tada, kai jis sudaro 80%. Taigi tarp jėgos ir ištvermės yra atvirkštinė priklausomybė. Fiziologiniai jėgos ir ištvermės mechanizmai iš dalies yra skirtingi. Ilgos ištvermės treniruotės lemia mitochondrijų, kuriose vyksta aerobiniai procesai, gausėjimą ir jų stambėjimą, t. y. labai padidėja raumenų ištvermė, tačiau tai lemia ir greitųjų raumeninių skaidulų kiekio ir raumens apimties mažėjimą-silpnėja raumenų jėga. Ilgos ištvermės treniruotės sukelia priešingas fiziologines reakcijas: stiprėja raumenų jėga ir silpnėja ištvermė. Tačiau taip atsitinka tada, kai jėga ar ištvermė lavinamos iki kraštutinių ribų, daugeliu atvejų galima pakankamai išlavinti tiek raumenų jėga, tiek ištvermę. Remiantis raumenų jėgos ir ištvermės priklausomybe, su­kurta maksimalios valingos jėgos nustatymo metodika, nekeliant maksimalių svorių. Pastaba. Max jėgos nustatymo testo nerekomen­duojama atlikti, jeigu tiriamajam būdinga hipertoninė reakcija į fizinius krūvius. 13 lentelė. Maksimalaus pakeliamo svorio nustatymas, remiantis kartojimų skaičiais 14. LANKSTUMAS: VERTINIMAS IR LAVINIMAS. Optimalus sąnarių paslankumas lemia judamojo aparato funkcinę veiklą. Lankstumo praradimas yra senatvės pradžia. Tai sukelia pokyčiai sąnariuose. Senstant atsiranda degeneracinių pokyčių, silpnėja raumenys, mažėja sąnarių paslankumas. Tai neigiamai veikia judamąjį aparatą ir įvairias gyvybiškai svarbias organizmo f-jas. Raumenų grupės, kurios yra nuolat įtemptos, netenka tamprumo, prasideda raumenų disbalansas, sukeliantis pagrindinių raumenų grupių jėgos ir tamprumo disproporciją. Raumenų trumpėjimas ir silpimas dažnai yra įvairių traumų priežastis. Lankstumas-tai gebėjimas atlikti didelės amplitudės sąnarių; judesius. Lankstumą lemia šie vidiniai veiksniai: raumeninio audinio tamprumas; sąnarių struktūros; sausgyslių, raiščių tamprumas; oda; nervinė raumenų reguliacija; vidinė raumenų temperatūra. Lankstumui turi įtakos ir išoriniai veiksniai: paros laikas; aplinkos temperatūra; lytis; amžius; psichinė būsena; treniruotumas. Lankstumo tipai. Aktyvusis - gebėjimas atlikti didelės amplitudės raumenų judesius. Pasyvusis-daromas judesys arba išlaikoma tam tikra kūno dalių padėtis, veikiant išorinėms jėgoms. Lankstumas skirstomas į dinaminį ir statinį. Statinis-galimybė išlaikyti įgytą pozą ar padėtį. Lankstumo lavinimo poveikis: 1)gerėja raumenų kraujotaka, 2)raumenys saugomi nuo traumų, 3)jie atpalaiduojami, 4)sumažinamas raumenų skausmas, 5)stiprinama raumenų jėga ir ištvermė, 6)gerinama raumenų nervinė reguliacija, 7)neleidžiama kauptis senėjimo pigmentui, 8)gerinama laikysena. Lankstumo lavinimo priemonės ir metodai: 1.Dinaminio tempimo pratimai (tai spyruokliuojantys, didelės amplitudės, per trumpą laiką ir didele jėga daromi judesiai. Šie pratimai paprastai atliekami serijomis, kiekvieną kartą didinama judesių amplitudė, kol pasiekia maksimumą. Nepertraukiamų kartojimų, sudarančių seriją, skaičius turi būti pakankamai didelis (ne mažiau kaip 8-12). Didelio intensyvumo ir trumpos trukmės tempimas sąlygoja audinio tamprumo deformaciją, t. y. deformuoti elementai, nebe­veikiant jėgai, atgauna pirmykštę formą. Dinaminiai pratimai nepadeda pasiekti didelį, ilgalaikį lankstumą. Nekontroliuojami, stiprūs judesiai gali pažeisti minkštųjų audinių tamprumą ir sukelti traumas. Daugelis judesių yra dinaminiai, todėl juos reikia įtraukti į sportininkų treniruočių programas. Nerekomenduojama daryti tik besimankštinantiems asmenims.) 2.Statinio tempimo pratimai. (galiniuose trajek­torijos taškuose yra fiksuojamos kūno grandys. Tempiama silpnai, lėtai, ilgai-15-30 sek. Toks mažo intensyvumo ir ilgos trukmės tempimas sąlygoja audinio tamprumo deformaciją (deformuoti elementai išlaiko įgytą formą ir nebeveikiant jėgai). Lėtai ir ilgai tempiami raumenys yra geriau ištempiami. Labiau ilgėja raumenys ir gerėja raumenų bei sausgyslių paslankumas.) 3.PNF - refleksinis tempimas. (Greičiausias ir veiksmingiausias būdas padidinti statinį ir pasyvų lankstumą yra raumenų susitraukimo, atpalaidavimo ir tempimo derinimas (PNF). Šio pratimo pagrindą sudaro gausūs propriorecepciniai neuroraumeniniai impulsai. Pratimo atlikimo būdų yra daug ir visi jie derina izometrinį raumens susitraukimą, atsipalaidavimą ir tempimą.). Pagrindinės rekomendacijos, lavinant lankstumą: 1.Tempimo pratimai daromi prieš fiz krūvį, nes jie gerina dinaminį lankstumą, padeda išvengti traumų ir po krūvio atpalaiduoja raumenis, gerina jų kraujotaką. 2.Judesių amplitudę didina audinių temperatūros pakilimas 1 - 2°C. Tempiami tie raumenys, kuriems tenka didžiausias krūvis treniruočių metu. 3.Taisyklingas tempimas - tempiama lėtai, visiškai atsipalai­davus, sutelkus dėmesį į tempiamus raumenis, be trūkčiojimų ir skausmo. 4.Tempimo trukmė - 15-30 sek. 5.Kvėpavimas ramus, lėtas. 6.Negalima tempti, jei jaučiamas aštrus skausmas sąnariuose ir raumenyse. 7.Geriausia tempti kiekvieną dieną. Atsiradus tam tikram lankstumui, pakanka 1-2 kartus per savaitę daryti tempimo pratimus. 8.Siekti labai didelio lankstumo, stiprinant sveikatą, yra nepatartina, nes per didelis lankstumas gali būti žalingas. II. Lankstumo vertinimas. Lankstumą galima vertinti, remiantis biomechaniniais ro­dikliais. Tam yra taikomi 2 matavimai - linijinis ir kampinis. Negalima nustatyti lankstumo vienu testu. Juo nustatomas tik juosmens srities, nugaros, šlaunų lenkiamųjų raumenų ir pakinklių paslankumas. Lanks­tumas matuojamas maksimalia judesio amplitude, goniometrais, fleksometrais. Testai lankstumui vertinti. I Sėdimas ir siekimas. Eiga. Tiriamasis sėdi ištiesęs kojas ant grindų, pėdomis remdamasis į dėžę. Jis nusiavęs. Nelenkdamas kojų per kelius, lenkiasi pirmyn, liniuotė pirštais stumiama iki tolimiausio taško. Judesys turi būti vientisas, netrūkčiojantis. Daromi 2 bandymai. II Vertinamas pečių paslankumas. Eiga. Tiriamasis atsigula ant pilvo, smakrą prispaudžia prie grindų, rankas ištiesia pirmyn (ties pečiais), paima lazdelę ir kelia rankas kiek galėdamas aukščiau. Alkūnės ir riešai nelinksta Matuojamas atstumas tarp lazdelės ir grindų. Vertinimas: Vyrai Moterys Labai geras 32,5 ir daugiau 30,5 ir daugiau Geras 32-29,5 30-26,5 Vidutinis 29-21,5 27-19,5 Mažesnis už vidutinį 21-15,5 19-14,5 Mažas 15-0 14-0 III Lazdelės kėlimas už nugaros Eiga. Tiriamajam matuojamas atstumas tarp pečių sąnarių. Lazdelė laikoma už nugaros delnais pirmyn. Dešinė ranka laikoma ties nuliniu skalės tašku testo metu. Lazdelė lėtai keliama virš galvos, kol pasiekia krūtinės lygį, ir vėl nuleidžiama už nugaros. Sėkmingai atlikus užduotį, mažinamas atstumas tarp rankų 5 cm. Testas kartojamas tol, kol galima atlikti užduotį nelenkiant alkūnių. Užrašomas paskutinio sėkmingo bandymo rezultatas. IV Liemens lenkimas į šoną Eiga. Tiriamasis stovi prie sienos; pakaušis, nugara, sėd­menys ir kulnai liečia sieną. Tarp pėdų yra 15 cm tarpas. Rankos priglaustos prie kojų. Ties dešinės ir kairės rankos didžiuoju pirštu brėžiama linija. Tiriamasis, neatsitraukdamas nuo sienos, lenkiasi į šoną. Žemiausioje vietoje 2 sek. fiksuojama padėtis ir ties didžiuoju pirštu nubrėžiama linija. Matuojamas atstumas tarp linijų ant dešinės ir kairės kojų. Apskaičiuojamas šių at­stumų vidurkis. 15. FIZINIO PAJĖGUMO TESTAI (EUROFIT). EUROFIT atlikimas. Nustatant su sveikata susijusį fiz pajėgumą, labai svarbu yra įvertinti funkcines galimybes. Tai padeda parengti individualią sveikatos stiprinimo fiziniais pratimais programą. EUROFIT'as yra europietiškas testų rinkinys, paremtas „Sporto visiems" principais. Jo tikslas - įtraukti jaunimą į nuolatines sporto ar kitokios fiz veiklos pratybas. Testai yra nesudėtingi, įdomūs, juos lengva daryti, jie pakankamai informatyvūs. Fiz pajėgumas yra svarbi sudedamoji sporto, fiz lavinimo, sveikatos, sveikos gyvensenos ir visuotinės gerovės dalis. Tikslūs ir patikimi fiz pajėgumo kriterijai yra labai svarbūs kiekvienam studentui. Fiz pajėgumo suvokimas ir žinios apie fiz galias gali turėti didelę įtaką, stengiantis pažinti save, išlaikyti gerą kondiciją, pasirengti būsimai pro­fesijai. EUROFIT yra savita, tiksli ir patikima įvairių fiz pajėgumo komponentų vertinimo priemonė. Fiz pajėgumo nustatymas skatina domėtis savo fiz būkle, fiz pajėgumu, jo stiprinimo būdais ir priemonėmis. Bendrieji testavimo nurodymai. Visi testai daromi basomis ir apsirengus sportiniais drabužiais. Jei yra sąlygos, testus reikėtų daryti gerai vėdinamoje patalpoje. Bėgimo ir šuolių metu grindys turi būti neslidžios. Sąlygos, atliekant testus lauke, yra labai skirtingos, todėl negalima standartizuoti testavimo rezultatų. Judėjimo testai atliekami ratu, nurodyta seka. Kiek­vieno testo vieta turi būti pažymėta eilės nr. Jeigu testai suskirstyti į 2 grupes, tai ir šiuo atveju būtina laikytis jų sekos. Norint, kad testavimas būtų objektyvus, būtina išstudijuoti kiekvieno testo savitumus ir su jais supažindinti visus asmenis. Testus atliekančių asmenų fiz aktyvumas yra minimalus (ramybė). Neleidžiama atlikti parengiamųjų testo bandymų, jeigu to nenurodyta testo instrukcijoje. Jeigu judėjimo bei širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermės testus numatoma daryti tą pačią dieną, tai pirmiausia daromi judėjimo testai. Judėjimo pajėgumo testų seka: 1.Flamingo pusiausvyros testas (visada pirmas). 2.Judesiai ranka (tepingas). 3.Sėdimo ir siekimo testas. 4.Šuolis į tolį iš vietos. 5.Plaštakos suspaudimas. 6.Sėdimo ir gulimo testas. 7.Kybojimas sulenktomis rankomis. 8.10x5 m bėgimas šaudykle. Flamingo pusiausvyra. Požymis: bendroji pusiausvyra. Testo aprašymas: balansavimas stovint viena koja ant nustatytų matmenų buomelio. Technikos priemonės. Metalinis 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio buomelis, aptrauktas medžiaga (maksi­malus storis-5 mm). Dvi 15 cm ilgio ir 2 cm pločio atramėlės buomelio stabilu­mui išlaikyti. Chronometras, kurį sustab­džius, rodyklės automatiškai negrįžta į nulinę padėtį, o pakartotinai jį įjungus, laikas skaičiuojamas toliau. Nurodymai testo atlikėjui: Stovėdami ant buomelio (išilginės ašies kryptimi) parankesne koja, pasistenkite kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą. Kitą per kelią sulenktą, koją laikykite viena ranka už kelties, t. y. stovėkite kaip flamingas. Kita ranka galima padėti išlaikyti pusiausvyrą. Leisdamas pasi­remti į ranką, dėstytojas padeda užimti taisyklingą padėtį. Testas prasideda tada, kai paleidžiama ranka. Pamėginkite išlaikyti tokią padėtį minutę. Kiekvieną kartą, kai neteksite pusiausvyros (t. y. kai paleisite koją, priekine ranka arba bet kuria kūno dalimi paliesite grindis), testas nutraukiamas. Po kiekvieno tokio pusiausvyros) praradimo judesys kartojamas iš pradžių tol, kol chronometras rodo, jog baigėsi 1 minutė. Nurodymai testo vadovui. Atsistokite prieš testo atlikėją. Leiskite tiriamajam vieną kartą pabandyti. Chronometrą įjunkite, kai tik paleidžiama ranka. Chronometrą sustabdykite, kai asmuo praranda pusiausvyrą, t. y. paleidžia ranka laikomą koją ar bet kuria kūno dalimi paliečia grindis. Po kiekvieno kritimo vėl padėkite užimti taisyklingą pradinę padėtį. Rezultatas. Tai mėginimų (ne kritimų) išlaikyti pusiausvyrą stovint ant buomelio per 1 minutę skaičius, pvz., testo atlikėjo, 5 kartus išlaikiusio pusiausvyrą per vieną minutę, rezultatas - 5. Pastaba. Jeigu per pirmąsias 30 sek. nukrinta 15 kartų, testas nutraukiamas, o rezultatas lygus nuliui (asmuo nesugeba atlikti testo). Judesiai ranka (tepingas). Požymis: galūnės judesio greitis. Testo aprašymas: pakaitinis dviejų skritulių lytėjimas parankesne ranka. Nurodymai testo atlikėjui: Atsistokite prieš stalą, kojas truputį pražerkite. Parankesnę ranką pa­dėkite ant priešingo skritulio (pvz., kairę ranką ant dešinio skritulio). Kitą ranką padėkite ant centre esančio stačiakampio. Parankesne ranka (virš rankos, esančios centre) darykite kiek galėdamas greitesnius judesius pir­myn ir atgal tarp dviejų skritulių. Skritulį kiekvieną kartą būtinai pa­lieskite delnu. Po komandų: „pasiruošk ... marš " darykite ranka kuo greičiau 25 judesius (judesių ciklus). Sustokite, kai išgirsite komandą: „stop". Judesiai skaičiuojami garsiai iš šalies. Testą atlikite du kartus. Geresnis laikas yra įrašomas kaip rezultatas. Nurodymai vadovui. Stalo aukštis turi būti šiek tiek žemesnis nei testo atlikėjo ranka. Atsisėskite stalo priekyje. Dėmesį sutelkite į testo pradžioje tiriamojo pasirinktą skritulį ir skaičiuokite skritulio lytėjimus. Chronometrą įjunkite po komandos: „pasiruošk marš". Chronometrą išjunkite, kai skritulys bus paliestas 25-jį kartą. Susidaro 50 A ir B skritulių lytėjimų arba 25 A ir B judesių ciklai. Stebėkite, kad tiriamasis galėtų ranką laikyti ant stačiakampio per visą testavimą. Pasiūlykite pabandyti daryti testą, kad tiriamasis galėtų pasirinkti parankesnę ranką. Tarp dviejų bandymų skiriamas laikas poilsiui. Šiam testui vadovauja būtinai du žmonės: vienas stebi laiką ir skatina testo atlikėją, kitas skaičiuoja lytėjimus. Rezultatas. Tai geresnis dviejų bandymų laikas, išreikštas dešimtosiomis sekundės dalimis. Jeigu nepaliečiama skritulio, testas tęsiamas, kol susidaro 25 ciklai, pvz., laikas - 10,3 s, rezultatas – 10. Sėdimas ir siekimas. Požymis: lankstumas. Testo aprašymas: sėdint siekti rankomis kuo toli­mesnio taško. Technikos priemonės. Matavimo dėžė(35 cm ilgio, 45 cm pločio ir 32 cm aukš­čio). Dėžės viršus-tai 55 cm ilgio ir 45 cm pločio plokštė, apie 15 cm išlendanti už dėžės šoninės plokštumos. Ant matavimo dėžės viršutinės plokštės vidurio yra matavimo skalė, suskirstyta nuo 0 iki 50 cm, ant dėžės viršutinės plokštumos padėta apie 30 cm ilgio liniuotė, kurią testo atlikėjas stumia, siekdamas kuo tolimesnio taško. Nurodymai testo atlikėjui: Atsisėskite. Pėdomis atsiremkite į matavimo dėžės šoninį paviršių, o rankų pirštų galiukus padėkite ant dėžės viršaus krašto. Nelenkdamas kelių, lenkitės per liemenį pirmyn ir iš lėto, netrūkčiodami rankų pirštais stumkite kuo toliau į prieki liniuotą ir, pasiekę tolimiausią tašką, pasistenkite išlaikyti pirštus apie 2 sekundes, (t. y. užfiksuokite tą padėtį, o ne atšokite). Testą atlikite, du karius, užrašomas geresnis rezultatas. Nurodymai testo vadovui. Stovėdamas šalia atlikėjo, palaikykite jo kojas, kad nelenktųjų per kelius. Rezultatą nustatykite, suradę tolimiausią pirštų galais pasiektą tašką ant skalės. Jeigu dviejų rankų pirštais pasiekiamas skirtingas atstumas, rezultatas yra dviejų atstumų vidurkis. Testą reikia daryti lėtai, be staigių judesių. Antras bandymas daromas po trumpo poilsio. Rezultatas, Užrašomas geresnis rezultatas iš matavimo skalės, pvz., testo atlikėjo, pasiekusio savo kojų pirštus, rezultatas yra 15, o 7 cm toliau - 22. Šuolis į tolį iš vietos. Požymis: staigioji jėga. Testo aprašymas: šuo­liai į tolį iš vietos. Technikos priemonės. Neslidus kietas paviršius, ge­riausia du dziudo ar panašūs (pvz., gimnastikos) paklotai, patiesti išilgai vienas po kito. Kreida ir matavimo juosta. Nurodymai testo atli­kėjui. Atsistokite taip, kad tarp pėdų būtų tarpas, o kojų pirštai būtų prie linijos. Su­lenkite kojas per kelius, o rankas ištieskite pirmyn, ly­giagrečiai su grindimis. Už­simojęs rankomis ir stipriai atsispyręs, šokite kiek galė­damas toliau. Nutūpkite ant abiejų pėdų ir išlaikykite ver­tikalią padėtį. Testą atlikite du kartus, įskaitomas geres­nis rezultatas. Nurodymai testo va­dovui. Ant paklotų, pradedant 1m atstumu nuo atsispyrimo linijos, kas 10 cm nubrėžkite lygiagrečias horizontalias linijas. Išilgai horizontalių linijų pridėję matuoklę, tiksliai išmatuokite šuolio atstumą ir užrašykite geresnį dviejų bandymų rezultatą. Atstumą matuokite nuo atsispyrimo linijos iki artimiausio kulnų sąlyčio su pakloto tašku. Paklotai (atsispyrimo ir nutūpimo) būtinai turi būti vienodai patiesti, tvirtai pritvirtinti prie grindų. Stovėkite vienoje pusėje ir užrašykite rezultatus. Rezultatas. Užrašomas geresnio šuolio rezultatas centimetrais, pvz., šuolis 1 m 56 cm, rezultatas -15. Plaštakos suspaudimas. Požymis: statinė jėga. Technikos priemonės: kalib­ruotas rankų dinamometras su re­guliuojama rankena. Nurodymai testo atlikėjui. Pa­imkite stipresne ranka dinamometrą ir, laikydamas jį toliau nuo kūno, kiek galėdamas stipriau spauskite. Nepalieskite dinamometru kūno. Spauskite dinamometrą nuosekliai, be pertrūkių, mažiausiai 2 sekundes. Testą atlikite du kartus, įskaitomas geresnis rezultatas. Nurodymai testo vadovui. Prieš kiekvieną testą nustatykite dinamometro rodyklę ties nuliu, po pirmojo bandymo nereikia rodyklės grąžinti į nulinę padėtį. Būtinai patikrinkite, ar antrasis bandymas yra sėkmingesnis už pirmąjį. Paprašykite tiriamojo suspausti dinamometrą stipresne ranka. Po trumpo poilsio skirkite antrą bandymą. Testo atlikėjas nei dinamometrą laikančia plaštaka, nei ranka negali paliesti kūno. Prietaisą reikia laikyti vienoje tiesėje su dilbiu, prie šono. Rezultatas. Įskaitomas geresnis rezultatas kilogramais (1 kg tikslumu), pvz., suspausta 24 kg, rezultatas - 24. Sėdimas ir gulimas. Požymis: liemens jėga (pilvo raumens ištvermė). Testo aprašymas: per 1/2 mi­nutės kuo daugiau kartų atsisėsti ir atsigulti. Technikos priemonės. Du išilgai vienas kito pakloti paklotai. Chronometras. Be to, testą turi padėti atlikti asistentas. Nurodymai testo atlikėjui. Atsisėskite ant pakloto. Nugara tiesi, rankų plaštakos sunertos už galvos, kojos sulenktos per kelius 90° kam­pu, visa pėda turi remtis į čiužinį. Gulkite ant nugaros, pečiais palies­dami paklotą, ir grįžkite į sėdimąją padėtį taip, kad alkūnėmis pasiek­tumėte kelius. Rankos visą laiką sunertos už galvos. Po komandos: „pasiruošk, ...marš", kartokite šį veiksmą kuo greičiau 30 sekundžių, kol bus ištarta: „stop". Testą darykite vieną kartą. Nurodymai testo vadovui. Rankomis laikykite sulenktas per kelius kojas, kad jos nejudėtų ir išlaikytų tikslų 90° kampą. Pasiūlykite vieną kartą pabandyti atlikti judesį. Chronometrą įjunkite po komandos: „pasiruošk, marš" ir išjunkite po 30 sekundžių. Garsiai skaičiuokite kiekvieną tiksliai atliktą visą judesį: iš sėdimosios padėties atsigula ir alkūnėmis paliečia kelius, grįžta į sėdimąją padėtį. Neskaičiuokite netiksliai atlikto judesio. Rezultatas. Tiksliai atliktų per 30 sekundžių judesių skaičius, pvz., 15 tikslių judesių, rezultatas – 15 Kybojimas sulenktomis rankomis Požymis: funkcinė jėga (ran­kų ir pečių raumenų ištvermė). Testo aprašymas. Kuo ilgiau kyboti sulenktomis rankomis ant skersinio. Technikos priemonės. Ap­valus 2,5 cm skersmens skersinis. Chronometras. Paklotas po sker­siniu (nušokimo vietoje), suoliu­kas ar kėdė. Nurodymai testo atlikėjui. Atsistokite po skersiniu. Rankas uždėkite ant skersinio pečių pla­tumu taip, kad pirštais jį apimtumėte iš viršaus ir nykščiu iš apa­čios. Testo vadovas padeda pasi­kelti, kol tiriamojo smakras pakyla aukščiau už skersinį. Išlaikykite šią padėtį kiek galėdamas ilgiau, smakru neliesdamas skersinio. Kai tiriamojo akys nuleidžiamos žemiau skersinio, testas baigia­mas. Nurodymai testo vadovui. Testo atlikėjas stovi po skersiniu, rankomis suėmęs jį iš priekio pečių platumu. Nepamirškite, kad daugelis tiriamųjų linkę uždėti rankas ant skersinio plačiau nei reikia. Skersinio aukštį parinkite pagal aukščiausio tiriamojo ūgį. Viena ranka laikykite chronometrą, kita ranka paimkite tiriamąjį už šlaunų ir kilstelėkite į viršų. Kai tik jo smakras atsiduria virš skersinio, įjunkite chronometrą. Jei tiriamasis siūbuoja, sustabdykite jį. Ra­ginkite jį kuo ilgiau kyboti. Chronometrą išjunkite, kai tiriamasis negali išlaikyti aprašytą padėtį, t. y. kai akys nusileidžia žemiau skersinio. Per testą nesakote tiriamajam laiko. Rezultatas. Tai laikas, išreikštas sekundės dešimtosiomis dalimis, pvz., laikas - 17,45, rezultatas - 174, l min. 3,5 s – 635 10x5 m bėgimas šaudykle Požymis: bėgimo grei­tis, vikrumas. Testo aprašymas: bė­gimas su posūkiais maksi­maliu greičiu. Technikos priemo­nės. Chronometras, mata­vimo juosta, kreida arba finišo juosta, kuokelės arba vėliavėlės. Nurodymai testo at­likėjui. Atsistokite prie li­nijos ir pasiruoškite bėgti. Po starto bėkite prie finišo linijos ir atgal prie starto linijos. Kiekvieną kartą perženkite ją abiem ko­jomis. Tokias atkarpas reikia bėgti 5 kartus. Penktąjį kartą finišuo­dami nemažinkite greičio. Testas baigiamas, kai vie­na koja peržengiama fi­nišo linija. Nurodymai testo vadovui. Ant grindų (su kreida ar finišo juostele) pažymėkite 5 m atstumu viena nuo kitos dvi lygiagrečias linijas, jų ilgis - 120 cm. Jų galus sujunkite šoninėmis kraštinėmis ir kampus pažymėkite kuokelėmis (vėliavėlėmis ir pan.). Stebėkite, kad tiriamasis kiekvieną kartą abiem pėdomis peržengtų liniją, bėgtų tik skirtu taku, kuo greičiau apsisuktų. Po kiekvieno bėgimo garsiai skelbkite nubėgtų ciklų skaičių. Testas baigiamas, kai tiriamasis viena pėda peržengia finišo liniją. Rezultatas. Tai penkių bėgimo ciklų laikas, išreikštas sekundės dešimtosiomis dalimis, pvz., laikas - 21,5 s, rezultatas - 215. Širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė. Ištvermės bėgimas šaudykle. Požymis: širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė. Testo aprašymas. Tai širdies ir kvėpavimo sistemos pajėgumo testas, pradedamas ėjimu ir baigiamas greitu bėgimu. Testo atlikėjai bėga pirmyn ir atgal (keisdami kryptį) nuo vienos iki kitos linijos nubrėžtos 20 metrų atstumu, kiekvieną kartą didina tempą, kurį reguliuoja garso signalas. Šį testą atlikti nuo pradžios iki pabaigos sugeba nedaugelis. Žingsnių skaičius (1 žingsnis=1 minutės laiko tarpui, pvz., 10 žingsnių lygu 10 minučių), kuriuos atliko tiriamasis, kol „iškrito" (baigė bėgimo testą), yra vaiko širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermės rodiklis. Technikos priemonės. Sporto salė arba kita gana erdvi patalpa, kurioje galima pažymėti 20 metrų bėgimo taką. 20 metrų ilgio ruletė. Lipni juosta 20 metrų bėgimo tako pradžiai ir pabaigai pažymėti. Magnetofonas, geriau su įtaisu juostos sukimosi greičiui reguliuoti. Magnetofono juosta su testo protokolo įrašu. Nurodymai testo atlikėjui. Bėgimo šaudykle testas vertina organizmo maksimalų aerobinį pajėgumą, t. y. ištvermę. Tai bėgimas pirmyn ir atgal 20 metrų bėgimo taku. Bėgimo greitį reguliuoja magnetofono juostelėje įrašyti garso signalai. Bėkite tokiu tempu, kad nuskambėjus garso signalui, būtumėte viename arba kitame metrų bėgimo tako gale (leistina tik vieno ar dviejų metrų paklaida). Pėda palieskite galinę liniją ir greitai apsisukęs bėkite iki kitos galinės linijos. Iš pradžių bėgimo greitis yra mažas, bet kiekvieną minutę jis didinamas. Testo metu reikia stengtis kuo ilgiau išlaikyti nustatytą bėgimo ritmą. Kai nebepajėgiate laikytis to ritmo arba pajuntate, kad nebeįstengiate ilgiau bėgti (baigti 1 minutės laiko tarpą), turite sustoti. Įsidėmėkite prieš sustojimą paskelbtą skaičių - tai Jūsų rezultatas. Testo trukmė yra individuali: kuo Jūsų pajėgumas didesnis, tuo ilgiau galite tęsti testą. Testas yra maksimalus, nuosekliai sunkėjantis, t. y. iš pradžių jis lengvas, o pabaigoje - sunkus. Nurodymai testo vadovui. Parinkite testui vietą, abiejuose bėgimo tako galuose būtina palikti mažiausiai 1 metro laisvą plotą. Kuo didesnis tako plotis, tuo daugiau asmenų vienu metu galima tirti: vienam tiriamajam turi būti skirtas ne mažesnis kaip 1 metro pločio bėgimo takas. Bėgimo tako danga turi būti vienarūšė (rūšis nėra labai svarbi). Abi 20 metrų bėgimo tako galinės linijos turi būti ryškiai pažymėtos. Pasirūpinkite reikiama aparatūra grupiniam testavimui. Rezultatas. Tiriamajam sustojus, užrašomas iki galo nubėgtų žingsnių skaičius. (1 min. laiko tarpo skaičius, t. y. paskutinis iki sustojimo skelbtas skaičius). 16. SVEIKATOS RIZIKOS FAKTORIAI, JŲ VERTINIMAS. Rūkymas,alkoholis, narkotikai,netinkama mityba, paveldimumas (genetiniai veiksniai), aplinkos užterštumas,nepakankamas fizinis aktyvumas,stresai, pervargimas, higienos normų nesilaikymas,radiacija, antsvoris, lytis,amžius,kenksmingos darbo sąlygos,aukštas kraujospūdis, per didelis lipidų kiekis kraujyje, informacinės technologijos. 17. ŠIRDIES KRAUJAGYSLIŲ SISTEMOS LIGOS: PROFILAKTIKA IR REABILITACIJA. Dažniausios ligos:arterinė hipertenziją,koronarinė širdies liga, aterosklerozė. Širdies ir kraujagyslių sistema užtikrina deguonį ir maisto medžiagas. Esant nepakankamam fiz.aktyvumui, mažėja ir kraujo apytakos intensyvumas,kinta įvairių organizmo sistemų reguliaciniai mechanizmai, mažėja darbinės galimybės ir širdies kraujagyslių sistemoje. Riebus ir kaloringas maistas, nejudrumas, žalingi įpročiai, emociniai stresai-visa tai labai blogina širdies kraujagyslių sistemos darbą, mažina jo našumą, blogina kraujotaką, skatina aterosklerozės vystymąsi. Gyvenimo būdo pakeitimas gali panaikinti ligų ištakas. Sveikatos stiprinimas ir ypač fiz.aktyvumas turi didžiulės įtakos širdies kraujagyslių sistemos darbui. Kiekviena fizinių pratimų programa - atitinkamų fizinių krūvių taikymas, norint pagerinti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų funkcinį pajėgumą,padėti įgyvendinti aktyvesnį ir sveikesnį gyvenimo būdą. 18. SOCIALINĖ REABILITACIJA: RŪŠYS IR PRINCIPAI. Reabilitacija – koordinuotas, kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimas, siekiant max reabilituojamojo funkcinio aktyvumo. Socialinė reabilitacija – tai kompleksas priemonių, kuriomis siekiama atkurti individo sugriautus ar prarastus visuomeninius ryšius ir santykius dėl sveikatos sutrikimo su liekamaisiais organizmo f-jų sutrikimo reiškiniais, pasikeitus soc statusui, dėl delinkventinio asmenybės elgesio. Soc. reabilitacijos tikslas – grąžinti soc asmenybės statusą, užtikrinti soc adaptaciją visuomenėje, siekiant individo materialinės nepriklausomybės. Soc. reabilitacijos proceso objektai –žmonių grupės, atskiros gyventojų kategorijos, tie, kuriems reikalinga soc pagalba, tarp jų – šeimos, atsidūrusios krizinėje situacijoje; nepilnamečiai vaikai, neįgalūs vaikai ir jų tėvai, vaikai našlaičiai; suaugę neįgalieji; pagyvenę žmonės; delinkventiško elgesio paaugliai; asmenys, sergantys chronišku alkoholizmu, naudojantys narkotines ir toksines medžiagas; nepilnametės motinos; moterys ir vaikai, patyrę smurtą ir prievartą, bedarbiai, benamiai, bėgliai, migrantai ir t.t. Soc. reabilitacijos subjektai – valstybė, visuomeniniai ir visuomeniniai politiniai susivienijimai; fondai; konfesijos; vietinės savivaldos institucijos; socioedukacinio darbo profesionalai, t.y. soc. subjektai, dalyvaujantys realizuojant soc. reabilitacijos programas, teikiant pagalbą ir paramą žmogui, patekusiam į sunkią gyvenimo situaciją. Pagrindinės soc. reabilitacijos rūšys: 1. Soc. medicininė- tai atkuriamoji, rekonstrukcinė terapija, protezavimas, stacionarinis ir sanatorinis gydymas, įvairių gyventojų grupių med soc patronažas. 2. Soc. psichologinė-tai psichologinės sveikatos gerinimas, vidinių šeimos santykių koregavimas, informavimas apie potencialias asmenybės galimybes, asmenybės ir šeimos orientavimas į susireguliavimą, tėvų apmokymas dirbti psichoterapinį darbą su vaikais, pagalba seniems žmonėms adaptuojantis prie naujų gyvenimo sąlygų ir ugdant pasitikėjimą savimi. 3.Soc edukacinė numato edukacinių pagalbos priemonių organizavimą, siekiant padėti žmonėms, turintiems tam tikrų sveikatos sutrikimų, įgyti išsilavinimą (adekvačios sąlygos, metodai, mokymo programa). Pagalbos priemonės teikiamos atsižvelgiant į sveikatos būklę, interesus, fiz ir psichines asmenybės galimybes. 4.Profesinė apima prof orientavimą, švietimą ir ugdymą, profesinę darbinę adaptaciją ir įdarbinimą. Riboto soc neįgalumo atveju (sugebėjimu darbinei veiklai ribotumas) soc reabil-tai ne tik profesinės orientacijos pritaikymas prie gamybos, bet ir darbo režimo pritaikymas prie kliento poreikių (jei tai būtina). 5.Socialinė reabilitacija-tai soc aplinkos orientacija, soc. buitinių sąlygų sudarymas. Svarbi reabilitacinės programos dalis yra ir materialinė pagalba-soc pensijos ir kompensacinės išmokos, natūrinė pagalba maisto produktais, drabužiais ir kitais buities reikmenimis, techninėmis priemonėmis, pvz.ramentai, neįgaliųjų vežimėliai ir t.t. Reabilitacijos priemonėmis siekiama sumažinti soc nepakankamumo reiškinius. Tokios rūšies organizacinės priemonės kuriamos soc aprūpinimo įstaigų ir kitų soc gyventojų apsaugos institucijų. Įvairias soc reabilitacijos kryptis koordinuoja soc darbo specialistai; jie palaiko ryšį su sveikatos apsaugos, švietimo, darbo biržos, teisėtvarkos tarnybomis, organizuoja būtinas konsultacijas, aktyvizuoja soc šeimos potencialą, padeda šeimai finansiškai ir materialiai. Taikant įvairias soc reabilitacijos priemones, būtina objektyviai vertinti jų įgyvendinimo rezultatą. Vertėtų prisiminti, kad soc reabilitacijos priemonių efektyvumas pasiekiamas taikant visą reabilitacinių priemonių kompleksą. Efektyvumą lemia kliento socializacijos lygis, jo sugebėjimas adaptuotis visuomenėje. Pagrindiniai soc reabilitacijos principai: 1.Kuo anksčiau pradėti reabilitacijos procesą. 2. Vykdyti jį nenutrūkstamai ir palaipsniui. 3.Vykdomos programos turi būti kompleksinės ir sistemingos. 4.Individualizuoti reabilitacijos priemonių taikymo apimtis, pobūdį, kryptingumą. 19. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SVEIKATOS STIPRINIMAS. (nėra) 20. INVALIDŲ INTEGRACIJA Į GYVENIMĄ IR DARBĄ. Invalidumas – tokia kompetetingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai jis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pats pasirūpinti asmeniniu ir soc gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Invalidas – asmuo, kurio galimybės gauti ar išlaikyti darbą bei padaryti karjerą yra ribotos dėl fizinio ar psichinio defekto. Ligų ir traumų pasekmėms apibrėžti PSO ekspertai siūlo vartoti šiuos terminus: Funkcinis sutrikimas (defektas) – bet koks psichologinės, fiziologinės ar anatominės struktūros pažeidimas ar netekimas. Negalia (nepajėgumas) – bet koks žmogui įprastos veiklos ar galimybių apribojimas dėl funkcinio sutrikimo. Sutrikusi veikla – tai dėl funkcijos sutrikimo ar negalios susidariusi padėtis, ribojanti žm veiksmus, kurie jam yra normalūs. Asmens, kurio kokia nors f-ja sutrikusi, galimybė tapti lygiaverčiu visuomenės nariu priklauso nuo soc sąlygų, supančios aplinkos. Soc veiksniai ir supanti aplinka gali didinti ar mažinti individo galimybes, kylančias dėl defekto. Ligos ar traumos gali sutrikdyti žm biosocialines f-jas: 1.Orientuotis supančioje aplinkoje ir normaliai reaguoti į dirgiklius. 2.Nepriklausomai egzistuoti ir garantuoti fiziologinius poreikius. 3.Judėti supančioje aplinkoje. 4.Gyventi įprastą gyvenimą. Tenkinti savo profesinius, kultūrinius ir kt. poreikius. 5.Dalyvauti visuomenės gyvenime, bendrauti su aplinkiniais. 6.Išlaikyti soc bei ekonominį aktyvumą ir savarankiškumą. Invalidumas, atsiradęs dėl sudėtingų biologinių ir soc veiksnių, yra svarbus visuomenės sveikatos rodiklis. Skiriamas pirminis – ligos pasekmė; įgimtas; pažeidimas. Antrinis – priverstinė imobilizacija; neadekvatus aktyvumas; somatinė liga; stresas; profesinė liga; netinkama slauga; psichinė liga. Priežastys pagal JTO: karai ir jų pasekmės; šeimų skurdas, antisanitarinės buities sąlygos; žmonių tamsumas; žinių apie invalidumą trūkumas; nepakankamai parengtos pirminės med-sanitarinės pagalbos programos; ribojantys med pagalbą veiksniai; lėšų naudojimas siaurai specializuotai pagalbai; neišvystyta soc.pagalbos, sveikatos apsaugos, švietimo, profesinio ir techninio mokymo, įdarbinimo infrastruktūra; nelaimingi atsitikimai; stichinės nelaimės urbanizacija ir jos pasekmės ir t.t. Priežastys besivystančiose šalyse: nepakankama mityba; infekcinės ligos; nepakankamas dėmesys iki gimdymo ir po jo; nelaimingi atsitikimai. Išsivysčiusiose: nelaimingi atsitikimai; lėtinės somatinės ligos; lėtinis alkoholizmas ir narkomanija; moderniosios med pasekmės; ilgėjantis gyventojų vidut amžius. Invalidumo profilaktika visų pirma tai higiena, švietimas, racionali mityba, pirminės med pagalbos tobulinimas, infekcinių ir lėtinių ligų profilaktika, imunizacija, kova su įv rūšių traumomis, nepagrįstu vaistų bei narkotikų vartojimu, ekologinė būklė. Med.požiūriu svarbu antrinė invalidumo profilaktika. Jos vykdymui būtinas ankstyvas funkcinės būklės sutrikimų nustatymas, reabilitacinių priemonių taikymas, kad esamas funkcinės būklės sutrikimas netaptų invalidumo priežastimi. Ligonių ir invalidų reabilitacija yra medicininė, socialinė, ekonominė problema. Kai susiduriame su ligoniu ar invalidu, med modelio požiūriu problema yra nustatyti, kuo sergama. Reab.modelio požiūriu žiūrima f-jos sutrikimų, kurie ligoniui kelia tam tikrų problemų: judėjimo, savarankiškumo, veiklos savarankiškame gyvenime, santykių su šeima, draugais, visuomene, profesinės problemos, perspektyvos išėjus iš ligoninės. Med.modelio požiūriu gydytojas veikia aktyviai, atlieka diagnostinius tyrimus, mėginius, skiria medikamentus. Reabilitac.model požiūriu gydytojas atlieka dar ir pedagogo bei patarėjo vaidmenį. Akcentuoja ne tai, ko ligonis ar invalidas negali padaryti, bet ką jis sugebam ir kaip padidinti jo savarankiškumą. Ligonio vaidmuo med modelio požiūriu yra labiau pasyvus. Reab-priešingai–aktyvus, informuotas apie reabilitacijos priemones. Svarbi reabilitacijos dalis – išmokti ligonį keisti elgesį, padėti psichologiškai nusiteikti. Med požiūriu priežiūra organizuojama ligoninės personalo, laikina, fragmentinė. Reab.pož. priežiūra ilgalaikė. Reab.komandoje be atitinkamos srities specialisto, gali dalyvauti per 20 specialistų:psichologai, logopedai, protezininkai, soc darbuotojai ir t.t. Gydymo tikslas – gerinti ligonio sveikatos būklę. Reabilitacijos – gerinti funkcinę būklę, adaptaciją. Ligonių ir invalidų reabilitacija yra svarbi soc problema, kadangi didelė atsakomybė tenka šeimos nariams, visuomenei. Šeimos prižiūrėti invalidą yra sunku, nes darbingi asmenys atitraukiami nuo gamybos. Reabilitacija yra ir ekonominė problema, kadangi atstatomojo gydymo išlaidos yra didelės. Reabilitaciniu gydymu siekiama: užkirsti kelią invalidumui, jį sumažinti; sergančiuosius ar invaliduys integruoti į visuomenę. Visais etapais ligonių ir invalidų reabilitaciją vykdo reabilitacinė komanda, kurią sudaro ir jos veiksmus koordinuoja gydantis gydytojas, reabilitologas. Ligonių ir invalidų reabilitacija turi būti atliekama etapiškai: stacionare; ambulatorijoje-poliklinikoje; sanatorijoje; namų sąlygomis. Kiekviename etape keliami tam tikri uždaviniai. Stacionarinio etapo tikslas-ligonio būklės stabilizavimas. Stac.reabilitacija ekonominiu požiūriu brangesnė, todėl turi būti reabilituojami kai: reikalingos dažnos terapinės procedūros; ribotas mobilumas, komunikabilumas, negali kasdien atvykti; reikalingi spec įrengimai; būtina nuolatinė būklės kontrolė stacionare; reikalingi spec darbo terapijos įrengimai. Ambulatorinio-poliklinikinio etapo tikslas-išlaikyti ligonio darbingumą ir užkirsti kelią ligos progresavimui. Vis labiau pripažįstama, kad ir sunkūs invalidai gali būti savarankiški, jei jiems sudaromos sąlygos. Asmenų, kuriems būtina slauga specialiose įstaigose, yra daug mažiau, negu buvo manoma. Reabilitaciją būtina organizuoti kiekvienoje gydymo-profilaktinėje įstaigoje, tačiau galimi daugiaprofiliniai bei specializuoti stacionarai, ambulatoriniai-poliklinikiniai bei sanatoriniai-kurortiniai reabilitacijos skyriai. Svarbu invalidų reabilitacijos organizavimo mechanizmas. Visų pirma jų padėties teisinis sureguliavmias, įvairių reabilitacijos programų įgyvendinimas. Teisė dalyvauti visuomeniniame gyvenime gali būti įgyvendinama tik politinėmis ir socialinėmis priemonėmis. 1991 m. priimtame „Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatyme“ nurodoma: „...invalidai, nepaisant invalidumo priežasties, pobūdžio, laipsnio. LR turi tas pačias teises, kaip ir kiti LR gyventojai. Invalidams, kurie negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė teikia papildomą paramą ir garantijas.“ Visose civilizuotose šalyse įstatymais įteisinta invalidų teisė ir galimybė mokytis m-klose, įsidarbinti, dalyvauti visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, įgyvendinamos įvairios invalidų reabilitacijos programos, kurios padeda tai realizuoti. Vyrauja tendencija ne brukti invalidus į spec įstaigas, o sudaryti sąlygas gyventi visuomenėje. Ypač svarbi mokyklinio amžiaus invalidų išsilavinimo problema. Dauguma vaikų invalidų gali mokytis bendrojo tipo m-kloje. Tuomet ir sveikiems vaikams bus ugdoma humanistinė pažiūra į draugus, kurie turi tam tikrų defektų. Invalidų reabilitacija turi apimti visas reabilitacijos priemones, gydymą vaistais, fiziniais veiksniais, psichoterapiją, darbo terapiją, protezavimą ir aprūpinimą ortopedine įranga. Kadangi invalidų reabilitacija yra ilgalaikis procesas, rekomenduojama dauguma reabilitacijos priemonių naudoti namų sąlygomis, išmokyti šeimos narius reabilitacijos technikos galimybių, aprūpinti metodine medžiaga. Labai svarbi invalidų reabilitacijos dalis –profesinė. Prof orientavimas, invalidų apmokymas, perkvalifikavimas, darbo vietų ir aplinkos pritaikymas sudaro galimybes daugumą invalidų įdarbinti. Turi būti kuriamos darbo vietos invalidams, pritaikyta jiems reikalinga įranga. Toks darbo vietos pritaikymas nedaug kainuoja, tačiau suteikia galimybes dirbti ir tuo būdu užtikrina ekonominį nepriklausomumą. Dalyvavimas pagrindinėse soc veiklos srityse-šeimoje, soc grupėse, ir bendruomenėje-vienas svarbiausių žm gyvenimo elementų. Invalidai ne visuomet gali dalyvauti soc ir kultūriniame gyvenime. Sveikieji dažnai vengia bendravimo su invalidais. Bendraujant su invalidais, būtina pabrėžti jų lygiavertiškumą. Svarbu, kad pats invalidas patikėtų savo jėgomis. Reabilitacijos efektyvumas daug didesnis, kai jos priemonės naudojamos kolektyve. Dauguma invalidų negali aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime dėl paprasčiausių fizinių kliūčių: siauros durys, negali įvažiuoti vežimėliu, laiptai prie pastatų, neįrengti pandusai, autobusai, troleibusai, nepatogiai įrengti jungikliai ir t.t. Svarbu ir reabilitacinės technologijos vystymasis, kuris gali kompensuoti esamus f-jos sutrikimus. Pasaulyje gaminama daugiau nei 3 tūkst. įvairių priemonių, skirtų defektų kompensacijai. Invalidų problemos turėtų rūpėti mokytojams, soc sferos darbuotojams, dvasiškiams, jaunesniam med personalui. Be to, aktualiu reikalu privalu kalbėti ir visuomenei. Mūsų resp.sukurti tik keli med. reabil.centrai, o ligonių ir invalidų daugiaprofilinės reabilitacijos sistema tik kuriama, rengiami reabilitacijos pagalbos standartai. 1. SVEIK SAMPRATA IR PA-GR SĄVOKOS. PSO sv apibū-dina: „SV - tai visapusiška indi-vido, visuomenės fizinė, dvasinė ir soc gerovė". KMU Filosofijos ir soc mokslų katedros vedėja: lite-ratūroje skiriami 5 konceptualūs sv sąvokos apibrėžimo modeliai. 1. Medicininis arba funkcinis. Tik med. sv po­žymiai ir charakteris-tikos. Sv suprantama kaip ligos, jos simptomų nebuvimas, o fizio-loginės f-jos ir organizmo sistemų sąveika apibūdinama tik medici-niškai. 2. Biomedicininis. Sv są-voka apima med.ir biologinius po-žymius. Sv suprantama kaip orga-ninių ir funkcinių sutrikimų nebu-vimas, kai žm subjektyviai jaučiasi sveikas. Pabrėžiama gamtinė žm prigimtis ir biologinių dės­ningumų reikšmė žm veiklai bei sveikatai. 3. Biosocialinis. Sv sąvokos turinys apima esminius biologinius ir soc požymius, jų tarpusavio vienovę, prioritetinė reikšmė skiriama soc. požymiams. Šiame modelyje susi-duriame su grupe problemų, kylan-čių bandant apibrėžti visuomenės sv sąvoką. Paprastai jos apibrėži-me pateikiami tokie demografiniai rodikliai kaip sergamumas, mirtin-gumas, vidutinė gyvenimo trukmė, invalidumas, savižudybės, nužudy-mai, nelaimingi atsitikimai, nusi-kalstamumas, piktnaudžiavimas al-ko­holiu, rūkymas, trankviliantų va-rtojimas ir t.t. Šie PSO nustatyti soc patologijos indikatoriai labai svarbūs, tačiau jais besiremianti vi-suomenės sv samprata nėra visai logiškai tiksli, nes apibūdina ne tai, kas yra sv, bet tai, kas ji nėra. 4. Vertybinis-soc. Sv yra didžiausia žm vertybė, būtina pilnaverčiam gyvenimui, visapusiškai saviraiš-kai. Sv taip pat yra viena iš pre-liminarinių bet kurios visuomenės egzistavimo sąlygų. Žemas sveika-tingumo lygis, dažnas sergamumas nepageidautini visuomenėje jau vien todėl, kad liga neleidžia žm atlikti jo soc. vaidmens. Aptaria-mojo modelio pavyzdys yra PSO pateiktas sv api­brėžimas: sv yra vi-siškos fizinės, psichinės ir soc ger-ovės būsena. Pagal šią koncepciją valst tikslas - ne „sau­goti“ sv, o kurti vienodas sąlygas, tinkamą gyvenimo kokybę kiekvieno žm sveikatai. 5. Integruotas. Pagrindą sudaro holistinė idėja, reikalaujanti suvokti reiškinį kaip tam tikrą vi-entisą visumą, netolygią jos ele-mentų sumai. Visuma koordinuoja ir reguliuoja elementų struktūrą ir f-jas. Didelės perspektyvos šios rū-šies tyrimuose priklauso sinergeti-kai, analizuojančiai spontaniško organizuotų struktūrų atsiradimo, egzistavimo ir savigriovos dėl di-dėjančio nestabilumo mechanizm-us. Šia prasme į sv galime žiūrėti kaip į visų lygių organizmo val-dymo grandžių gebėjimą išlaikyti sistemos stabilumą pradedant ląs-teliniu ir baigiant soc, kultūriniu bei dvasiniu lygiais. Tokia sv sam-prata leidžia permąstyti sv ugdymo būdus, atskleisti praktinę-dvasinę asmenybės kūrybinių galių prigim-tį. „Sv - fizinis ir dvasinis indivi-do ir visuomenės normalumas." (Med. enciklopedijoje, V.1993m.). Biomedicininis sv apibūdinimas: „Sv - organizmo būklė, kai jis fu-nkcionuoja optimaliai be akivai-zdžių ligos požymių". Sv yra žm būklė, kurią sudaro fiz, soc ir psi-chinė dimensijos. PSO pabrė­žia, kad sv yra ne gyvenimas be ligų, bet būklė, suteikianti galimybę ka-sdien tenkinti asmens buitines ir laisvalaikio reik­mes. Taigi sv susi-jusi su visaverčio gyvenimo gali- 3. FIZ PRATIMŲ ĮTAKA ŽM ORGANIZMO SANDARAI IR F-JAI. Kiekvieno gyvo organizmo svarbiausia savybė yra pastovios vi-dinės būklės - homeostazės – išsa-ugojimas. Žm organizmą veikia n-uolat kintantys išorinės bei vidinės aplinkos veiksniai. Todėl evoliu-cijos metu susiformavo daugybė prisitaikymo mechanizmų, palaikan-čių normalią organizmo veiklą. Toks organizmo prisitaikymas prie nuo-lat kintančių aplinkos sąlygų vadi-namas adaptacija. Adaptacijos mec-hanizmai padeda išlaikyti homeo-stazę. Adaptacijos reakcijos: Tru-mpalaikės vyksta iš karto, pavei-kus dirgikliu, ir trunka neilgai, pvz., prakaitavimas, padidėjus šil-umos gamybai. Ilgalaikės susidaro palaipsniui, veikiant nuolat pasikar-tojantiems tokiems patiems dirgik-liams. Ilgalaikės procesai pereina 2 stadijas: funkcinę ir morfofun-kcinę. Funkcinės metu kinta tik f-jos (pvz., bėgant sustiprėja širdies darbas), o morfofunkcinės metu, be pokyčių aktyviuose organuose ir sistemose, atsiranda ir morfolo-ginių pokyčių, pvz., bėgant ne tik padažnėja širdies plakimas, bet dėl sistemingų treniruočių sustorėja ir širdies raumuo. Fiz pratimai yra labai stiprus dirgiklis, veikiantis visą organizmo sandarą: subląste-linę, ląsteles, audinius, organus, si-stemas. Šis dirgiklis - tai treniruo-tė, kuri nuolat kartojama tam tik-rais intervalais, yra tam tikro inten-syvumo ir apimties. Treniruočių poveikis - atsiranda ilgalaikiai ada-ptaciniai pokyčiai, kurie tomis pač-iomis sąlygomis padeda žmogui atlikti daug didesnį darbą. Adapta-ciniai judamojo aparato poky-čiai. Funkcinę judėjimo sistemą sudaro 3 organų grupės: 1.Vykdo-mieji (judamasis aparatas). 2.Aprū-pinimo (vidaus organai ir širdies bei krau­jagyslių sistema). 3.Valdy-mo (nervų sistema, analizatoriai ir endokrininės liaukos). Judamąjį a-paratą sudaro pasyvioji dalis: kau-lai ir jų jungtys, bei aktyvioji dalis: raumenys. Veikiant fiz pratimams didžiausias krūvis tenka judama-jam aparatui. Todėl jis labiausiai pajunta tiek teigiamą, tiek neigia-mą jų poveikį. Normalus fiz krūvis gerina kraujo apytaką ne tik juda-majame aparate, bet ir smegenyse. Per dideli fiz krūviai, fizinis orga-nizmo pertempimas neigiamai vei-kia ir judamąjį aparatą, ir CNS. Sa-ikingi fiz pratimai padeda sėkmin-giau mokytis. Pavalgius ir sustiprė-jus virškinimo trakto f-jai, kraujo apytaka smegenyse blogėja, CNS f-jos silpnėja. Kaulų adaptacija prie fiz krūvių. Kaulai yra gyvi organai, kurie nuolat kinta ir atsi-naujina. Pvz, šlaunikaulis visiškai atsinaujina per 50 dienų. Atsinau-jinant vyksta adaptaciniai kaulų san-daros pokyčiai. Ryškiausi pokyčiai atsiranda pirmaisiais 2 treniruočių metais, tačiau jie nenutrūksta per visą sportavimo laikotarpį ir ilgai išlieka po jo. Dėl fiz pratimų kinta: 1.cheminė kaulų sudėtis, 2.išorinė jų forma, 3.vidinė sandara, 4.augi-mo ir kaulėjimo procesai. Chemi-nės kaulų sudėties pokyčiai. Kau-luose, kuriems tenka pagrindinis krūvis, kaupiasi daugiau kalcio ir fosforo druskų, ypač arčiau atra-mos paviršiaus. Juose santykiškai daugėja mineralinių medžiagų, ta-čiau organinių medžiagų nema-žėja, todėl sportuojančių žm kaulai tvirtesni. Išorinės kaulų formos pokyčiai. Sportuojančių žm kaulai reljefiškesni. Juose geriau matyti visi nelygumai, keteros, šiurkštu-mos. Šie iškilimai kinta, veikiant prie jų prisitvirtinusiems raume-nims, todėl kiekvienai sporto šakai čius). Per organus, kurie labai sva-rbūs skatinant organizmą atlikti kr-ūvį, stengiamasi išlaikyti stabilią kraujotaką. Kitose organų sistemo-se, pvz., vidaus organuose ar tuo metu neaktyvių raumenų grupėse, tekančio kraujo kiekis labai suma-žėja. Visi šie pokyčiai ir sudaro he-modinamikos perskirstymo mecha-nizmą, kurio pagrindinė paskirtis - kuo geriau pritaikyti organizmą at-likti reikiamą krūvį, t. y. atlikti or-ganizmo adaptaciją. Juo didesnius pokyčius mes galime sukelti orga-nizme, juo prie didesnio krūvio or-ganizmas gali prisitaikyti, t. y. org-anizmas bus veiklesnis, pajėgesnis. Taigi, organizmui išvystant tam ti-krą pajėgumą, jame vyksta komp-leksinė, sisteminė reakcija, kurios pagrindinę dalį lemia aktyvinami elementai. Galima išskirti pagrind-inius elementus: 1) aktyvūs raume-nys, 2) smegenys, kurie atlieka re-guliacinę f-ją, apimdami visus re-guliacinius lygmenis, 3) širdies ir kraujagyslių sistema, aprūpinanti adekvačią hemodinamiką, 4) kvė-pavimo sistema, absorbuojanti de-guonį bei išskirianti anglies dvi-deginį, tai priklauso nuo tekančio kraujo kiekio. Santykius tarp šių elementų jų f-jų, galima nusakyti daugeliu parametrų. Vertinant pasi-rinktų parametrų pokyčius, galima apibūdinti organizmo adaptaciją rei-kiamam krūviui atlikti. Tai galima pr-iimti kaip matą integraliniams orga-nizmo pokyčiams krūvio metu ve-rtinti. Šio mato fiziologinė prasmė yra organizmo adaptacija. Jos dydis gali kompleksiškai parodyti organizmo veiklumą. Veiklioji krūvio metu ra-umenų sistema vertinama pasiektu galingumu, pateikiamas jo norma-lizuotas vertinimas DP. Regulia-cinė sistemą vertinama intervalo RR (laiko intervalas tarp dviejų širdies susitraukimų) normalizuotu pokyčiu, parodančiu širdies susi-traukimo dažnį. Širdies veiklos in-tensyvėjimas krūvio metu nusako-mas intervalo JT normalizuotu pro-centiniu pokyčiu. Šių trijų norma-lizuotų pokyčių įvertinimas Eukli-do erdvėje kaip nuotolis ir sudaro suminį vertinimą (Sv). Jo dydis susijęs su asmens funkcine būkle - sveikiems sportininkams jis sudaro 70-100%, sveikiems asmenims - 60-70%, o esant patologijai, šis dy-dis labai sumažėja. Vertinant svar-bu ne tik pats dydis, bet ir jį suda-rančių parametrų tarpusavio san-tykis. Jo pokyčiai jau gali parodyti organizmo reguliacinių procesu pokyčius, kurie patologinių reiški-nių dar nesukelia, bet parodo, jog jie gali atsirasti. Tai svarbu ir epide-miologinėms studijoms bei profila-ktiniams sveikatingumo judėjimams. Remdamiesi modeliu ir atsižvelg-dami į parametrų pokyčius bei jų santykį, galime nustatyti ir tai, ko-kį organizmo atsaką gausime, tai-kydami jam vienokį ar kitokį po-veikį. Padėdami asmeniui, daž-niausiai taikome kompleksinį pov-eikį, apimantį mitybą, elgseną, įv-airią terapiją, miegą ir t.t. Asme-niui pradedant kineziterapijos pra-tybas ar naudojant kitas poveikio priemones, tarp jų ir fiz krūvį bei pasiekus tam tikrą būklę, atliekami būtinieji jo būklės tyrimai. Po to jie vertinami, daroma išvada – diag-nozė. Atsižvelgiant į išvadą, sudar-omas poveikio planas, formuojama atitinkama asmens samprata, moty-vacija šiam planui vykdyti. Prieš pr-adedant vykdyti numatomo povei-kio planą, kiekvienas žm komple-ksiškai tiriamas. Remiantis tyrimų duomenimis, sudaromas individu-alus poveikio planas, kuriame nu-rodoma jo trukmė (4-6 savaitės), priemonės, priemonių taikymo išskirti 3 fiz pajėgumo matmenis: organinį, motorinį ir kultūrinį. Or-ganinis glaudžiai susijęs su indi-vido kūno sandara, rodo energijos susidarymo procesus organizme ir darbinį pajėgumą. Jis tiesiogiai pri-klauso nuo sv ir vertinamas EUR-OFIT, kurie matuoja širdies ir kvė-pavimo sistemos ištvermę. I daug-iapakopis 20 m ištvermės bėgimas šaudykle yra pakankamai papras-tas, nestacionarus testas. M-kloje jį lengva atlikti tiek lauke, tiek pata-lpose. Veloergometro testas širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermei v-ertinti yra sudėtingesnis, jam atlikti reikia spec įrangos. Jis tinka tada, kai reikia tiksliai išmatuoti nepa-kankamai gerus organinius matme-nis bei širdies ir kvėpavimo siste-mos ištvermę, pvz., judėjimo rezu-ltatų tyrimas laboratorijose, moky-klos sveikatos centruose, atliekant svarbesnius kontrolinius tyrimus. Motorinis rodo psichomotorinius gebėjimus, kurių reikia įvaldant ju-desius, lavinant judesių įgūdžius, atliekant judėjimo užduotis. Šio la-bai sudėtingo matmens negalima vertinti vienu testu, būtinas testų ri-nkinys, t. y. kiekvienam požymiui skiriamas kitas testas. 3 jo pagrin-diniai komponentai - jėga, raume-nų ištvermė ir greitumas – apibūdi-na daugiau negu 1 požymį, kurie vertinami skirtingais testais. Verti-nant lankstumą ir pusiausvyrą, užt-enka 1 testo. Kiekvienas testas ver-tina atskirą fiz pajėgumo požymį, todėl negalima sudaryti hierarchi-nės sekos. 3 fiz pajėgumo matmuo - kultūrinis. Jis rodo įtaką tokių ve-iksnių, kaip kūno kultūros vieta m-kloje, galėjimas naudotis sporto klu-bais ar sporto įrengimais. Be to, vertybių sistema, požiūriai ir el-gesys, būdingi konkrečiai kultūrinei aplin­kai, labai lemia individo gy-venseną bei fiz aktyvumą. Fiz pa-jėgumo matmenys yra susiję. Kai kurių testų rezultatai gali prikla-usyti ir nuo somatinių veiksnių, pvz., kūno masė turi įtaką statinės (plaštakos suspau­dimas) ir funkc-inės (kybojimas sulenktomis rank-omis) jėgos rezultatams. Be to, in-divido kūno tipas, kaip ir širdies ir kvė­pavimo sistemos f-jų bei judė-jimo pajėgumas, yra svarbūs, pasi-renkant sporto šaką arba siekiant sportinių rezultatų. Todėl matuoja-mas ūgis, kūno masė ir odos ra-ukšlės. Odos raukšlės padeda aps-kaičiuoti kūno riebalų procentą, todėl šis rodiklis yra svarbesnis nei kūno masė. Sudarant nacionalines ar re-gionines referencines skales (norm-as) ir kontūrines lenteles, į EURO-FIT kortele reikia įrašyti ir tiri-amųjų asmenų amžių bei lytį. Gau-tas testo rezultatas, jei nėra lygi-namųjų duomenų, yra bereikšmis. Referencines skales (normas) ir kontūrines lenteles (su kuriomis lyginami rezultatai) galima sudar-yti tik po to, kai asmenų atrankos grupė kontrolinėmis ir standartinė-mis sąlygomis atliko testus. Norint įvertinti individualius rezultatus, reikia juos lyginti su atitnkamo am-žiaus ir lyties atrankos grupės rezul-tatais. Bendrosios rekomendaci-jos:EUROFIT padeda nustatyti va-ikų pagrindinių fiz ypatybių lavė-jimą. Tai nėra pratimai ir jų nereikia nei mokytis, nei praktikuoti. EURO-FIT yra ir mokslinių tyrimų meto-das, kuriuo galima nustatyti vaikų fiz pajėgumą. Testavimo organi-zavimas: - EUROFIT testų vertė ir veiksmingumas labai priklauso nuo testavimo procedūros tikslumo ir nuo kūno kultūros mokytojo pateiktos motyvacijos vaikams.- Testus daž-niausiai savo klasėse daro kūno kultūros moky­tojai, tačiau testuoti gali ir kiti asmenys, kurių darbas ar bėgant, žengiamas žingsnis kai-re, žingsnis dešine koja, po to ju-desių ciklas kartojamas. Labiausiai yra paplitę ir padeda stiprinti svei-katą ėjimas, bėgimas, plaukimas, ir-klavimas, važiavimas dviračiu, lai-piojimas laiptais, pratimai su šok-dyne ir t.t. Reikalavimai bendro-sios ištvermės lavinimo prati-mams: 1.Atliekant pratimą, turi dalyvauti pagrindinės kūno raume-nų grupės. 2.Tai vidutinio, didelio arba kintančio intensyvumo dar-bas. 3.Tai aerobinio pobūdžio dar-bas. 4.Ilgos trukmės darbas: nuo kelių iki 30 min. ar ilgiau. Krūvio intensyvumo kontrolė: Prabudęs po 8 vai. miego organizmas vartoja patį mažiausią deguonies kiekį, t.y. būtiną organizmo gyvybiniams pro-cesams. Tai tikroji ramybės būklė. Pradėjus judėti - rengtis, vaikščio-ti, dirbti, eiti, bėgti, organizmui re-ikia vis daugiau deguonies, vis da-žniau susitraukinėja širdis. Didi-nant krūvio intensyvumą, galima pa­siekti tokią būseną, kai organi-zmas suvartoja deguonies tiek, ki-ek gali (maksimalus deguonies su-vartojimas), o širdis susi­traukinėja taip dažnai, kaip gali (max širdies susitraukimo dažnis - ŠSDmaksimalus). Tarp deguonies suvartojimo didėjimo ir širdies susitraukimo dažnio (ŠSD) didėjimo, intensyvėjant fiz krūviui, yra tiesinė priklausomybė. Todėl patogiausia fiz krūvio in-tensyvumą (vidinį krūvį) kontro-liuoti, remiantis ŠSD pokyčiu. In-dividualus krūvio intensyvumo parinkimas: ŠSDmaksimalus tai didž-iausias galimas dažnis. Sveikam žmogui jis niekada negali būti didesnis net per varžybas, treniruotes ir pan. ŠSDmaksimalus apskaičiuojamas: ŠSDmaksimalus = 220 - amžius (metais). ŠSD rezervas - tai pokyčio intervalas, t. y. galimas pokytis nuo minimalaus (ŠSDramybės) iki max (ŠSDmaksimalus). Jis taip apskaičiuoja-mas: ŠSD rezervas = ŠSD max -ŠSD ramybes. Krūvio intensyvumas: 1)Veiksmingiausiai bendroji ištve-rmė lavinama, kai fizinių pratimų metu ŠSD yra 70 - 85% ŠSD rezervo: 2) 70% ŠSD rezervas = ŠSD rezervas X 0,7 + ŠSD ramybes 85% ŠSD rezervas = ŠSD rezervas X 0,85 +ŠSD ramybes 3) Lavinamasis poveikis yra ir tada, kai ŠŠD fizinių pratimų metu sudaro daugiau nei 50%. ŠŠD rezervo: 50% ŠSD rezervas = ŠSD rezervas X 0,5 +ŠSD ramybes 12. RAUMENŲ JĖGOS (RJ) LAVINIMAS: METODAI IR PRIEMONĖS. RJ - svarbi fiz sve-ikatos ypatybė, padedanti žm atli-kti darbinius judesius, būtinus ka-sdieniniam gyvenimui. RJ- tai ra-umens sugebėjimas raumenų past-angomis nugalėti išorės jėgas ar pasipriešinti joms. RJ lemiantys veiksniai: 1.Raumens storis. 2.Ra-umens ilgis. 3.Raumens kompozi-cija, t. y. santykis tarp lėtai ir grei-tai susitraukiančių skaidulų. 4.Bio-mechaninės sąlygos - skaidulų išsi-dėstymas, raumens sausgyslių pri-sitvirtinimo prie kaulo vieta, rau-mens tempimas. 5.Vidinė raumenų koordinacija-tai nervinių impulsų, siunčiamų į raumenį, skaičius ir dažnio reguliavimas ir jų siuntimas laiku, tai reikiamo kiekio moto-rinių vienetų įtraukimas į veiklą. 6.Tarpraumeninė koordinacija – vieną veiksmą atliekančių raumenų grupių tarpusavio veiklos tvarky-mas, darant įvairius judesius. 7.Im-pulsų stiprumas ir dažnis, raumens tampriosios savybės bei tempimo refleksas. 8.Pastangų dydis. mas atstumas tarp lazdelės ir grin-dų. III Lazdelės kėlimas už nuga-ros Eiga. Tiriamajam matuojamas atstumas tarp pečių sąnarių. Lazde-lė laikoma už nugaros delnais pi-rmyn. Dešinė ranka laikoma ties nu-liniu skalės tašku testo metu. La-zdelė lėtai keliama virš galvos, kol pasiekia krūtinės lygį, ir vėl nulei-džiama už nugaros. Sėkmingai at-likus užduotį, mažinamas atstumas tarp rankų 5 cm. Testas kartojamas tol, kol galima atlikti užduotį ne-lenkiant alkūnių. Užrašomas pas-kutinio sėkmingo bandymo rezul-tatas. IV Liemens lenkimas į šoną Eiga. Tiriamasis stovi prie sienos; pakaušis, nugara, sėd­menys ir ku-lnai liečia sieną. Tarp pėdų yra 15 cm tarpas. Rankos priglaustos prie kojų. Ties dešinės ir kairės rankos didžiuoju pirštu brėžiama linija. Tiriamasis, neatsitraukdamas nuo sienos, lenkiasi į šoną. Žemiausio-je vietoje 2 sek. fiksuojama padėtis ir ties didžiuoju pirštu nubrėžiama linija. Matuojamas atstumas tarp linijų ant dešinės ir kairės kojų. Apskaičiuojamas šių atstumų vidurkis. 15. FIZINIO PAJĖGUMO TES-TAI (EUROFIT). Atlikimas. Nu-statant su sveikata susijusį fiz pajė-gumą, labai svarbu yra įvertinti fu-nkcines galimybes. Tai padeda pa-rengti individualią sveikatos stipri-nimo fiz pratimais programą. EU-ROFIT yra europietiškas testų rin-kinys, paremtas „Sporto visiems" principais. Tikslas - įtraukti jauni-mą į nuolatines sporto ar kitokios fiz veiklos pratybas. Bendrieji tes-tavimo nurodymai. Visi testai dar-omi basomis ir apsirengus sportiniais drabužiais. Jei yra sąlygos, testus reikėtų daryti gerai vėdinamoje pa-talpoje. Bėgimo ir šuolių metu gri-ndys turi būti neslidžios. Sąlygos, atliekant testus lauke, yra labai ski-rtingos, todėl negalima standarti-zuoti testavimo rezultatų. Judėjimo testai atliekami ratu, nurodyta se-ka. Kiek­vieno testo vieta turi būti pažymėta eilės nr. Jeigu testai su-skirstyti į 2 grupes, tai ir šiuo atve-ju būtina laikytis jų sekos. Norint, kad testavimas būtų objektyvus, būtina išstudijuoti kiekvieno testo savitumus ir su jais supažindinti visus asmenis. Testus atliekančių asmenų fiz aktyvumas yra minima-lus (ramybė). Neleidžiama atlikti parengiamųjų testo bandymų, jeigu to nenurodyta testo instrukcijoje. Jeigu judėjimo bei širdies ir kvė-pavimo sistemos ištvermės testus numatoma daryti tą pačią dieną, tai pirmiausia daromi judėjimo testai. Judėjimo pajėgumo testų seka: 1.Flamingo pusiausvyros testas (visada pirmas). 2.Judesiai ranka (tepingas). 3.Sėdimo ir siekimo te-stas. 4.Šuolis į tolį iš vietos. 5.Pla-štakos suspaudimas. 6.Sėdimo ir gulimo testas. 7.Kybojimas sulen-ktomis rankomis. 8.10x5 m bėgi-mas šaudykle. Flamingo pusiaus-vyra. Požymis: bendroji pusiausv-yra. Testo aprašymas: balansavi-mas stovint viena koja ant nustatytų matmenų buomelio. Technikos pr-iemonės. Metalinis 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio buome-lis, aptrauktas medžiaga (max storis-5 mm). Dvi 15 cm ilgio ir 2 cm pločio atramėlės buomelio sta-bilu­mui išlaikyti. Chronometras, ku-rį sustab­džius, rodyklės automatiš-kai negrįžta į nulinę padėtį, o pa-kartotinai jį įjungus, laikas skaič-iuojamas toliau. Nurodymai testo atlikėjui: Stovėdami ant buomelio (išilginės ašies kryptimi) paranke-sne koja, pasistenkite kuo ilgiau iš-laikyti pusiausvyrą. Kitą per kelią sulenktą, koją laikykite viena ran-ka už kelties, t. y. stovėkite kaip terštumas, nepakankamas fizinis aktyvumas, stresai, pervargimas, higienos normų nesilaikymas, ra-diacija, antsvoris, lytis, amžius, ke-nksmingos darbo sąlygos, aukštas kraujospūdis, per didelis lipidų ki-ekis kraujyje, informacinės techno-logijos. Lytis ir prigimtis – to ne-gali įtakoti žmogus. 17. ŠIRDIES KRAUJAGYSLIŲ SISTEMOS LIGOS: PROFILA-KTIKA IR REABILITACIJA. Dažniausios ligos: arterinė hiperte-nziją, koronarinė širdies liga, ate-rosklerozė. Širdies ir kraujagyslių sistema užtikrina deguonį ir maisto medžiagas. Esant nepakankamam fiz.aktyvumui, mažėja ir kraujo apytakos intensyvumas, kinta įvai-rių organizmo sistemų reguliacin-iai mechanizmai, mažėja darbinės galimybės ir širdies kraujagyslių sistemoje. Riebus ir kaloringas ma-istas, nejudrumas, žalingi įpročiai, emociniai stresai-visa tai labai blo-gina širdies kraujagyslių sistemos darbą, mažina jo našumą, blogina kraujotaką, skatina aterosklerozės vystymąsi. Gyvenimo būdo pakei-timas gali panaikinti ligų ištakas. Sveikatos stiprinimas ir ypač fiz. aktyvumas turi didžiulės įtakos ši-rdies kraujagyslių sistemos darbui. Kiekviena fizinių pratimų progra-ma - atitinkamų fizinių krūvių tai-kymas, norint pagerinti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo siste-mų funkcinį pajėgumą,padėti įgy-vendinti aktyvesnį ir sveikesnį gy-venimo būdą. 18. SOCIALINĖ REABILITA-CIJA: RŪŠYS IR PRINCIPAI. Reabilitacija–koordinuotas, kom-pleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimas, siekiant max reabili-tuojamojo funkcinio aktyvumo. Socialinė reabilitacija – tai kom-pleksas priemonių, kuriomis sie-kiama atkurti individo sugriautus ar prarastus visuomeninius ryšius ir santykius dėl sveikatos sutri-kimo su liekamaisiais organizmo f-jų sutrikimo reiškiniais, pasikeitus soc statusui, dėl delinkventinio as-menybės elgesio. Soc. reabilita-cijos tikslas – grąžinti soc asme-nybės statusą, užtikrinti soc ada-ptaciją visuomenėje, siekiant indi-vido materialinės nepriklausomy-bės. Soc. reabilitacijos proceso ob-jektai –žmonių grupės, atskiros gy-ventojų kategorijos, tie, kuriems reikalinga soc pagalba, tarp jų – šeimos, atsidūrusios krizinėje situ-acijoje; nepilnamečiai vaikai, neį-galūs vaikai ir jų tėvai, vaikai na-šlaičiai; suaugę neįgalieji; pagyve-nę žmonės; delinkventiško elgesio paaugliai; asmenys, sergantys ch-ronišku alkoholizmu, naudojantys narkotines ir toksines medžiagas; nepilnametės motinos; moterys ir vaikai, patyrę smurtą ir prievartą, bedarbiai, benamiai, bėgliai, mig-rantai ir t.t. Soc. reabilitacijos su-bjektai – valstybė, visuomeniniai ir visuomeniniai politiniai susivieni-jimai; fondai; konfesijos; vietinės savivaldos institucijos; socioedu-kacinio darbo profesionalai, t.y. soc. subjektai, dalyvaujantys reali-zuojant soc. reabilitacijos progra-mas, teikiant pagalbą ir paramą žmogui, patekusiam į sunkią gyve-nimo situaciją. Pagrindinės soc. reabilitacijos rūšys: 1. Soc. medi-cininė- tai atkuriamoji, rekonst-rukcinė terapija, protezavimas, sta-cionarinis ir sanatorinis gydymas, įvairių gyventojų grupių med soc patronažas. 2. Soc. psichologinė-tai psichologinės sveikatos gerini-mas, vidinių šeimos santykių kore-gavimas, informavimas apie pote-ncialias asmenybės galimybes, as-menybės ir šeimos orientavimas į mybėmis. Fizinė ypatybė - žm ge-bėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Atsižvelgiant į pastangų pobūdį atliekant judėjimo užduotis ir organizmo veiklos fiziologinius bei biocheminius ypatumus, yra skiriamos konkrečios fiz ypatybės. Tai jėga, ištvermė, greitumas, vik-rumas, šoklumas, lankstumas, ju-desių koordinacija. Ištvermė - žm gebėjimas ilgai tęsti pasirinktą in-tensy­vų darbą, priešintis atsirand-ančiam nuovargiui. Jėga - žm ge-bėjimas raumenų pastangomis nu-galėti išorinį pasipriešinimą arba jam priešintis. Greitumas - žm ge-bėjimas greitai pradėti judesį (ju-de­sio reakcija), greitai atlikti ju-desius (judesio greitis) ir per tru-mpą laiką atlikti kuo daugiau jude-sių (judesių dažnis). Lankstumas - gebėjimas atlikti judesius kiek ga-lima dides­ne amplitude. Pusiaus-vyra - gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui, arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį, atliekant įvairius judesius. Vikrumas - sugebėjimas atlikti įv-airaus sudėtingumo greitus ir tiksl-ius judesius. Koordinacija – gebė-jimas greitai išmokti naujus jude-sius, jungti šiuos judesius į deri-nius, juos tiksliai atlikti standar-tinėmis ir besikeičiančiomis sąly-gomis. Biologinis fizinių ypatybių pagrindas yra organizmo struktū-ros ir sistemos, įgalinančios žmogų judėti, jausti, analizuoti. Tai mor-fologinės-funkcinės ypatybės. Iš vienos pusės, jos yra įgimtos ir sa-ntykiškai pastovios, iš kitos - joms būdingas adaptyvumas. Fiz ypaty-bes įtakoja tokie veiksniai kaip žm amžius, lytis, sveikatos būklė, gyv-ensena, fiz aktyvumas. Fiz išsivy-stymas - morfologinių ir fizio-loginių organizmo savybių visuma, rodanti organizmo fizinio subren-dimo būklę, fizinį pajėgumą bei ha-rmoningumą. Tai vienas iš sv ro-diklių. Fiz išsivystymą apibūdina morfologinių požymių (bendrųjų kūno dydžių, kūno dalių proporci-jų, konstitucijos) ir fiziologi­nių savybių visuma tam tikru gyve-nimo metu. Vaikų ir paauglių fiz išsivystymą lemia augimo ir vys-tymosi dėsnin­gumai, organizmo brendimo procesai ir morfologinė bei fizio­loginė būklė kiekvienu am-žiaus laikotarpiu. Fiz išsivystymas priklauso nuo įgimtų pradų ir išo-rinės aplinkos veiksnių (soc, eko-nominių, klimato ar geografinių sąly-gų, mitybos, persirgtų ligų, fiz ak-tyvumo). Fiz aktyvumas - visuma aktyvių judesių, kuriuos per tam ti-krą laiką ir tam tikru intensyvumu atlieka raumenys ir sąnariai. Jude-siai reikalingi ne tik žm praktiniams tikslams pasiekti, bet ir fiz pajėgu-mui, sveikatai stiprinti. Fiz lavini-mas - tai fiz gebėjimų tobulinimas. Jo uždaviniai: mokyti judėjimo įgū-džių, lavinti fiz ypatybes, suteikti žinių apie fiz pratimus, jų atlikimą. Fiz pratimai - sąmoningi, valingi žm judesiai ir veiksmai, skirti fiz lavinimui ir gydymui. Tai svar-biausia fiz tobulėjimo priemonė. Fiz pratimai apima natūralius jude-sius ir specialius judesius bei jų ko-mpleksus, skirtus fiz žm lavinimui ir gydymui. Parenkant tinkamus fiz pratimus, reikia atsižvelgti į fiziolo-ginius ir biocheminius, biomechani-nius, pedagoginius bei psicholo-ginius aspektus. 2. FIZINIO AKTYVUMO IR SVEIKATOS RYŠYS. Fiz pajė-gumas-gebėjimas patenkinamai at-likti fiz darbą. Dažnai fiz pajė-gumu laikomi tik sportinei veiklai svarbūs gebėjimai. Tuomet jo svar-biausias tikslas - maksimaliai išla- būdingi tik atitinkami kaulų poky-čiai, Kaulų vidinės sandaros po-kyčiai. Jie priklauso nuo fiz krūvio pobūdžio. Veikiant statiniams ir jė-gos krūviams, sustorėja kompakti-nis kaulo sluoksnis, ypač tų kaulų, kuriems tenka pagrindinis krūvis. Šis sustorėjimas labai ryškus rau-menų prisitvirtinimo vietose. Dėl kaulo kompaktinio sluoksnio susto-rėjimo mažėja kaulų čiulpų ertmė, kartais ji gali visai išnykti. Kompa-ktinio sluoksnio pokyčiai gali būti simetriški ir asimetriški. Tai prikla-uso nuo sportinės specializacijos. Veikiant dinaminiams krūviams, kompaktinio sluoksnio pokyčiai mažesni. Jis beveik nesustorėja, kaulo diametras nekinta, tačiau jame dau-gėja osteonų. Kaulai tampa labai tvirti, bet lengvi, jie geriau aprūpi-nami krauju. Dažniausiai pasitaiko mišrių pokyčių - kompaktinio slu-oksnio sustorėjimas kartu su os-teonų kiekio didėjimu. Akytojoje kaulo medžiagoje storėja, stambėja kaulinės sijos, didėja akutės tarp jų, o jose daugėja raudonųjų kaulų čiulpų, gaminančių forminius kra-ujo elementus. Kinta ir akytosios medžiagos architektonika; gali at-sirasti net naujų kaulinių sijų „jė-gos linijų", nebūdingų nesportuo-jančiam žm. Tai lemia sporto šakai būdingos padėtys bei judesiai. An-tkaulis, veikiant fiz krūviams, sto-rėja, tampa tvirtesnis, tampresnis, jame daugėja kraujagyslių, suakty-vėja osteooblastai. Todėl kaulų lū-žiai sportuojantiems žm greičiau sugyja. Fiz pratimų įtaka kaul-ams augti. Dideli, sunkūs fiz krū-viai, neatitinkantys org brendimo, iš pradžių kaulų augimą aktyvina, bet greitai kaulai nustoja augti, nes kaulėja augimo zonos - epifizinės kremzlės. Taisyklingai dozuojami fiz krūviai, jei jie atitinka juda-mojo aparato subrendimą, aktyvina kaulų augimo zonas, jos ilgiau ne-kaulėja. Todėl didėja augimo pote-ncinės galimybės, nors ūgis yra 96-98% genetiškai nulemtas. Ka-ulų jungčių prisitaikymas (adap-tacija) prie fiz krūvių. Dėl fiz pratimų poveikio atsiranda adapta-cinių pokyčių visose kaulų jungty-se. Tiesioginėse jungtyse, kurių didesnio paslankumo reikia atitin-kamai sporto šakai, daugėja audi-nio, didinančio šį paslankumą, di-dėja šio audinio tamprumas. Didesn-ių adaptacinių pokyčių atsiranda sąnariuose, todėl kinta jų paslan-kumas. Fiz pratimų sukeltus sąna-rių paslankumo pokyčius lemia ke-letas veiksnių: 1.Sąnarinių paviršių kongruentiškumo pokytis. Labiau-siai apkrautų sąnarių sąnarinės kre-mzlės storėja, todėl gerėja jų amor-tizacinės savybės ir mažėja spaudi-mas kaului. Šių kremzlių storis ir forma lemia sąnarių paslankumą. Iki 12-14m sąnarių paviršiai dar nesusiformavę, todėl kryptingai veikiant galima suformuoti tokius paviršius, kurių reikia atitinkamai sporto šakai. Todėl tų sporto šakų, kur reikia lavinti lankstumą, trene-riai vaikus treniruoti turėtų pradėti anksčiau, geriausia būtų intensy-viausio sąnarių paslankumo didė-jimo laikotarpiu. Jei sportuojant re-ikia riboti judesius, sąnariniai pa-viršiai tampa labiau kongruentiški, dėl to mažėja sąnario paslankumas. 2.Kinta sąnario kapsulės struktūra. Stipriausiai statinių jėgų veikia-mose dalyse ji standėja joje mažėja tampriųjų skaidulų ir kraujagyslių kiekis. Ten, kur krūviai mažesni ir dinamiškesni, sąnarinė kapsulė ta-mpresnė, joje daugiau puraus jun-giamojo audinio, tankesnis krauja-gyslių tinklas. 3.Sąnarių paslanku-mas priklauso nuo judesių stabdžių būklės. Judesio stabdžiai gali būti dažnumas per sav, priemonės, skir-tos tam tikram pratimui atlikti, atli-kimo ir kartojimų skaičius, judesių atlikimo tempas, poilsio laikas tarp pratimų, priemonių ir tarp pratybų. Sudarant poveikio organizmui pla-ną, pagrindinis principas yra Orga-nizmo funkcinę būklę atitinkančio dirgiklio parinkimas. Taip nepažei-džiami ir nesutrikdomi prisitai-kymo prie dirgiklio mechanizmai, išvengiama pertempimų, persitre-niravimo ir mikrotraumų. Sudary-tas planas vykdomas per laiką, per kurį pakinta paciento būklė. Būklė po asmens tyrimo apibūdinama di-agnoze, sudaromas naujas povei-kio planas - formuojamas jo akcep-tavimo (supratimo ir priėmimo) pagrindas - būklė ir vykdomas na-ujas planas per laiką. 5. SVEIKATOS STIPRINIMAS FIZ PRATIMAIS. Sudarant indi-vidualias sv stiprinimo programas, negalima remtis bendromis dekla-racijomis apie teigiamą fiz pratimų poveikį žm sveikatai. Šie teiginiai yra teisingi, kai kalbama apie di-deles besimankštinančių ar fiz ne-aktyvių žm grupes. Konkretus žm skiriasi nuo matematiškai suvidur-kinto žm fiz išsivystymu ir pajė-gumu, sv būkle, soc padėtimi ir gy-vensena, darbo pobūdžiu, psichoe-mocinėmis savybėmis ir t.t. Tai su-daro neatskiriamą specifinių veiks-nių grupę, su kuria reikia derinti fiz aktyvumo formas ir fiz krūvius. Fiz pratybų turinį sudaro ne tik tin-kamų pratimų sąrašas/parinkimas, bet ir šie fiz krūvio komponentai: 1)pratimo intensyvumas; 2)pratim-o trukmė; 3)poilsio intervalų truk-mė; 4)poilsio pobūdis; 5) pratimo kartojimų skaičius. Intensyvumas ir trukmė. Intensyvumas yra 1 iš svarb veiksnių, lemiančių fiz prat-imų veiksmingumą ir adaptacinių pokyčių pobūdį. Atliekamo fiz kr-ūvio intensyvumą galima nusaky-ti/įvertinti keliais būdais, t. y. kai vertinama: 1.Sunaudojamos ener-gijos kiekis - kilokalorijos per lai-ko vienetą. 2.Max deguonies suvar-tojimo procentai. 3.Santykinis me-džiagų apykaitos intensyvumas – kiek kartų medžiagų apykaita yra intensyvesnė nei ramybės metu -MET'omis. 4.ŠSD-maksimalaus ŠŠD procentai. 5.ŠSD-ŠŠDrezervo.p-rocentai. Per pratybas atliktas dar-bas yra jo trukmės ir intensyvumo integralinė išraiška. Jeigu fiz pra-timo intensyvumas yra didesnis už min intensyvumo slenkstį, tai viso atlikto darbo kiekis lemia lavėjimo tempus. Fiz pajėgumo pagerėjimas gali būti panašus šiais atvejais: a) atliekant mažo intensyvumo, bet il-gesnės trukmės pratybas; b) atlie-kant didesnio intensyvumo ir tru-mpesnės trukmės pratybas. Dides-nio intensyvumo pratybos reikala-uja didelio judamojo atramos aparato bei ŠKS parengtumo, didina pertem-pimų ar pažeidimų pavojų. Todėl daugelis sv stiprinimo programų su-augusiems pabrėžia mažesnio inte-nsyvumo ir ilgesnės trukmės praty-bų pranašumus. Individuali praty-bų trukmė bei jų intensyvumas pri-klauso nuo asmens parengtumo, an-kstesnės asmeninės patirties mank-štinantis ar sportuojant, laiko, pralei-sto be mankštos. Labai svarbu atsar-giai didinti krūvį, pradėjus man-kštintis po nejudraus gyvenimo la-ikotarpio. Šiais atvejais visuomet būtinas vadinamasis įvadinis treni-ruočių laikotarpis, kai lėtai didi-namas fiz krūvis. Daugelis m-klų ir metodinių krypčių labai aiškiai nusako šio įvadinio laikotarpio tru-kmę ir turinį. Visos jos reikalauja ne mažesnio kaip 6 savaičių tru-kmės įvadinio laikotarpio. Asmen-ims, vartojantiems vaistus, pri-. susijęs su vaikų fiz veikla: kai ku-rių kitų specialybių mokytojai, sv-ei­katos centrų, sporto klubų darb-uotojai ir pan. - Jei leidžia sąlygos, klasėje reikėtų testuoti bent vieną kartą per metus. Būtų idealu, jeigu kiekvienas vaikas būtų testuojamas du kartus: mokslo metų pradžioje ir pabaigoje. Testų seka turi būti to-kia, kokia yra nurodyta. Tačiau jei dėl praktinių priežasčių testuojama kitaip (pvz., ratu), visada reikia pr-adėti flamingo pusiausvyros ir bai-gti ištvermės bėgimo šaudykle tes-tais. Tarp testų būtinos pertraukos, kad atsigautų vaikų organizmas. Testo vadovas turi išaiškinti testa-vimo tikslą ir paaiškinti rezultatus. Testavimo sąlygos visiems moki-niams iš karto bei atliekant kar­to-tinius tyrimus turėtų būti kiek gali-ma vienodesnės. Testų rezultatai turėtų būti pateikiami kiekvienam vaikui individualiai. Reikėtų turėti du rezultatų kortelių egzemplio-rius: vienas duodamas vaikui, kad jis galėtų tuos rezultatus palyginti su ankstesniais, nustatyti jų poky-čius, savo rezultatus palyginti su visos klasės ir, jei įmanoma, su na-cionaliniais vidurkiais; ki­tas – tė-vams, kad žinotų, kaip tobulėja jų vaikų fiz pajė­gumas ir skatintų tą procesą. 8. SVEIKATOS STIPRINIMO PROGRAMŲ SUDARYMO METODINĖS KRYPTYS. Tradi-ciškai fiz pajėgumas apibrėžiamas kaip „sugebėjimas žvaliai ir gyvai atlikti kasdienes užduotis be pe-rnelyg didelio nuovargio ir su pa-kankama energija aktyviai ilsėtis ir susidurti su nenumatytais įvykiais". Tinkamai parinkti ir reguliariai atlie-kami fiz pratimai lavina specifinius fiz pajėgumo komponentus, stiprina žm sveikatą. Fiz pratimai padeda sėkmingai spręsti visus 4 pagrin-dinius med uždavinius: gydymą, reabilitaciją, ligų profilaktiką ir sv stiprinimą. Kiekvienas asmuo yra unikalus, todėl patys tinkamiausi fiz pratimai nėra vienodi visiems asme-nims. Naudingiausi tie pratimai, kurie atitinka žm amžių, lytį, sv būklę, gyven-seną, fiz parengtumą ir aktyvumą. Galima sąlygiškai skirti šias svar-biausias sveikatos stiprinimo fiz pra-timais metodines kryptis: I.Lavin-ti „atsiliekančias", bet sveikatai svar-bias ypatybes. II.Pasirinkti pratimus, atsižvelgiant į pomėgius, skatinti ak-tyvų poilsį. III.Individualių žm sv-eikatos problemų sprendimas: Šir-dies ir kraujagyslių sistemos ligos. IV.Laikysena. V.Stresas. VI.Antsvo-ris. VII.Diabetas, kiti medžiagų apy-kaitos sutrikimai. VIII.Nugaros skau-smai. IX.Sąnarių pažeidimai. X.Nep-akankamas lankstumas. XI.Reabili-tacija po ligų. XII.Kitos ligos. Sv st-iprinimo programos rengimo eta-pai: I.Medicinos kontrolė. II.Fizinio pajėgumo testų atlikimas. III.Sv bū-klės ir fiz pajėgumo vertinimas. IV.Programos sudarymas. V.Praty-bos (treniruotės). VI.Poveikio verti-nimas. VII. Programos tikslinimas, naujos programos sudarymas. VIII.P-ratybos (treniruotės). Daugelis as-menų, pradėję fiz pratimais stiprinti sv, meta šias treniruotes, motyvuo-dami tuo, kad jų sv pablogėjo: pra-dėjo skaudėti raumenis, sąnarius, pajuto nuovargį, pablogėjo darb-ingumas ir kt. Išvada: jų pasirinkti fiz pratimai ir fiz krūvis neatitiko jų fiz parengties ir sv būklės. Visose metodikose apie sv stiprinimą fiz pra-timais rekomenduojama laikytis lai-psniškumo principo, t. y. fiz krūvį didinti lėtai, derinti jį su organizme vykstančiais adaptaciniais pokyč-iais. Pradedama nuo vadinamojo įvadinio laikotarpio. Asmenys, ke-letą pastarųjų gyvenimo metų nedarę fiz pratimų, turi tik palengva pradėti 9.Emocinė būklė, kuri lemia nervų ir endokrininės sistemų funkcijas ir kartu veikia raumenų darbą. Spe-cifinės jėgos formos: Greitumo jėga - tai raumens gebėjimas grei-tai ir galingai įveikti išorinį pasip-riešinimą. Staigioji (sprogstamoji) jėga - tai raumens gebėjimas pasiekti max jėgą judesio pradžioje arba vi-duryje ir po to palengva ją mažinti. Jėgos ištvermė - tai raumens geb-ėjimas stipriai ir ilgą laiką įsitem-pti. Raumens susitraukimo greitis nėra pagrindinis veiksnys. Atsižv-elgiant i raumenų darbo pobūdį, jėga skirstoma: a)statinė jėga – ra-umenys įsitempia, bet jų ilgis neki-nta, o gali kisti įsitempimo dydis; b)dinaminė jėga - raumenys įsitem-pdami trumpėja arba ilgėja. Žm ra-umenų jėga, kaip ir daugelis kitų fiz ypatybių (ištvermė, lankstumas, gr-eitumas ir t.t.), lemia kiekvieno žm fiz pajėgumą, laikyseną ir sv. Kai žm fiz pajėgumas pakankamas, jis išlieka aktyvus, o tai ir yra vienas iš svarbiausių sv požymių. Žm la-ikysena - individuali įprastinė kū-no padėtis judant ir nejudant. Ji pr-iklauso nuo stuburo fiziologinių kreivių, kurias lemia įvairių kūno dalių svoris ir raumenų jėga. Sum-ažėjusi atskirų raumenų grupių jė-gą gali būti viena iš netaisyklingos laikysenos priežasčių. Todėl nori-nt, kad žm būtų fiz pajėgus ir sv, re-ikia išlaikyti atitinkamą raumenų jė-gą, o tam padeda individualūs fiz krūviai. Jėgos lavinimo pratimu poveikis raumenų struktūrai. Pa-rinkus tinkamus, specialius jėgą ug-dančius fiz krūvius, raumenyse atsi-randa struktūrinių pokyčių: a)kinta raumens storis; b)kinta raumens il-gio ir įsitempimo santykis su kon-trakcijos (susitraukimo) laiku; c)di-dėja raumeninių skaidulų skaičius ir storis (hipertrofija). RJ verti-nimo metodai. Žm judamojo ap-arato silpnų ir stiprių raumenų grupių jėgai nustatyti taikomi įvairūs metodai: 1.Dinamometri-ja. Matuojama statinė RJ. Praktiškai naudojama rankos spaudimo ir nuga-ros tiesimo dinamometrija. 2.Tenzo-metrija. Nustatoma statinė atskirų raumenų ar jų grupių jėga, esant skirtingai judesio amplitudei ar są-nario kampui. 3.Vieno kartojimo maksimumas. Nustatoma atskirų raumenų grupių dinaminė jėga. Naudojami specialūs treniruokliai. Pamažu didinamas svoris tol, kol taisyklingai atliekamas judesys. Tačiau šis metodas yra pavojingas vaikams ir vyresniems žm. 4.Izok-inetinė dinamometrija. Tai elek-tromechaninis krūvio mechanizm-as, kuris greitėja, esant bet kokiai jėgai. Pasiekus nekintamą greitį, izokinetinis krūvio mechanizmas automatiškai prisitaiko prie padi-dėjusios raumens jėgos. Todėl max jėgą (arba bet kokį max jėgos pro-centą) galima nustatyti įvairioms judesio fazėms, esant vienodam gr-eičiui (dažniui). Reikalavimai, nustatant raumenų grupių jėgą: 1.Atliekant judesį, turi dalyvauti ti-riamas raumuo ar raumenų grupė (svarbu yra judesio kryptis). 2.Jud-esys atliekamas tolygiai, vidutiniu tempu. 3.Judesys atliekamas visa amplitude. 4.Tarp atskirų judesių turi būti pakankamas poilsio inter-valas. RJ lavinimas: metodai ir priemonės. RJ žm senstant mažėja. Tai lemia įgimtos savybės, fiziolo-ginis ir biologinis, gyvensenos ir ki-ti veiksniai. Mažėjant RJ, kinta ir gyvenimo kokybė, silpnėja visų gyvenimo sričių aktyvumas. Todėl reikėtų sudaryti individualią jėgos lavinimo programą, kuri stiprintų ne tik raumenų f-ją, bet ir RJ (galin-gumą), tuo pačiu ir gerą savijautą bei sv. Jėgos lavinimo kryptys: flamingas. Kita ranka galima padė-ti išlaikyti pusiausvyrą. Leisdamas pasi­remti į ranką, dėstytojas pade-da užimti taisyklingą padėtį. Testas prasideda tada, kai paleidžiama ra-nka. Pamėginkite išlaikyti tokią padėtį minutę. Kiekvieną kartą, kai neteksite pusiausvyros (t. y. kai pa-leisite koją, priekine ranka arba bet kuria kūno dalimi paliesite grind-is), testas nutraukiamas. Po kiekv-ieno tokio pusiausvyros) praradi-mo judesys kartojamas iš pradžių tol, kol chronometras rodo, jog ba-igėsi 1 minutė. Nurodymai testo vadovui. Atsistokite prieš testo at-likėją. Leiskite tiriamajam vieną kartą pabandyti. Chronometrą įju-nkite, kai tik paleidžiama ranka. Chronometrą sustabdykite, kai as-muo praranda pusiausvyrą, t. y. pa-leidžia ranka laikomą koją ar bet kuria kūno dalimi paliečia grindis. Po kiekvieno kritimo vėl padėkite užimti taisyklingą pradinę padėtį. Rezultatas. Tai mėginimų (ne kriti-mų) išlaikyti pusiausvyrą stovint ant buomelio per 1 minutę skai-čius, pvz., testo atlikėjo, 5 kartus išlaikiusio pusiausvyrą per vieną minutę, rezultatas - 5. Pastaba. Jei-gu per pirmąsias 30 sek. nukrinta 15 kartų, testas nutraukiamas, o re-zultatas lygus nuliui (asmuo nesu-geba atlikti testo). Judesiai ranka (tepingas). Požymis: galūnės jude-sio greitis. Testo aprašymas: paka-itinis dviejų skritulių lytėjimas par-ankesne ranka. Nurodymai testo a-tlikėjui: Atsistokite prieš stalą, ko-jas truputį pražerkite. Parankesnę ranką pa­dėkite ant priešingo skri-tulio (pvz., kairę ranką ant dešinio skritulio). Kitą ranką padėkite ant centre esančio stačiakampio. Para-nkesne ranka (virš rankos, esančios centre) darykite kiek galėdamas greitesnius judesius pir­myn ir atgal tarp dviejų skritulių. Skritulį kiek-vieną kartą būtinai pa­lieskite de-lnu. Po komandų: „pasiruošk ... marš " darykite ranka kuo greičiau 25 judesius (judesių ciklus). Susto-kite, kai išgirsite komandą: „stop". Judesiai skaičiuojami garsiai iš ša-lies. Testą atlikite du kartus. Gere-snis laikas yra įrašomas kaip rezul-tatas. Nurodymai vadovui. Stalo aukštis turi būti šiek tiek žemesnis nei testo atlikėjo ranka. Atsisėskite stalo priekyje. Dėmesį sutelkite į testo pradžioje tiriamojo pasirinktą skritulį ir skaičiuokite skritulio ly-tėjimus. Chronometrą įjunkite po komandos: „pasiruošk marš". Chr-onometrą išjunkite, kai skritulys bus paliestas 25-jį kartą. Susidaro 50 A ir B skritulių lytėjimų arba 25 A ir B judesių ciklai. Stebėkite, kad tiriamasis galėtų ranką laikyti ant stačiakampio per visą testavi-mą. Pasiūlykite pabandyti daryti testą, kad tiriamasis galėtų pasirin-kti parankesnę ranką. Tarp dviejų bandymų skiriamas laikas poilsiui. Šiam testui vadovauja būtinai du žmonės: vienas stebi laiką ir skati-na testo atlikėją, kitas skaičiuoja lytėjimus. Rezultatas. Tai geresnis dviejų bandymų laikas, išreikštas dešimtosiomis sekundės dalimis. Jeigu nepaliečiama skritulio, testas tęsiamas, kol susidaro 25 ciklai, pvz., laikas - 10,3 s, rezultatas – 10. Sėdimas ir siekimas. Požy-mis: lankstumas. Testo aprašymas: sėdint siekti rankomis kuo toli­me-snio taško. Technikos priemonės. Matavimo dėžė(35 cm ilgio, 45 cm pločio ir 32 cm aukš­čio). Dėžės vi-ršus-tai 55 cm ilgio ir 45 cm pločio plokštė, apie 15 cm išlendanti už dėžės šoninės plokštumos. Ant ma-tavimo dėžės viršutinės plokštės vidurio yra matavimo skalė, sus-kirstyta nuo 0 iki 50 cm, ant dėžės viršutinės plokštumos padėta apie susireguliavimą, tėvų apmokymas dirbti psichoterapinį darbą su vai-kais, pagalba seniems žmonėms adaptuojantis prie naujų gyvenimo sąlygų ir ugdant pasitikėjimą savi-mi. 3.Soc edukacinė numato edu-kacinių pagalbos priemonių orga-nizavimą, siekiant padėti žmonė-ms, turintiems tam tikrų sveikatos sutrikimų, įgyti išsilavinimą (adek-vačios sąlygos, metodai, mokymo programa). Pagalbos priemonės te-ikiamos atsižvelgiant į sveikatos būklę, interesus, fiz ir psichines as-menybės galimybes. 4.Profesinė apima prof orientavimą, švietimą ir ugdymą, profesinę darbinę adapta-ciją ir įdarbinimą. Riboto soc neį-galumo atveju (sugebėjimu darbi-nei veiklai ribotumas) soc reabil-tai ne tik profesinės orientacijos pritaikymas prie gamybos, bet ir darbo režimo pritaikymas prie kli-ento poreikių (jei tai būtina). 5.So-cialinė reabilitacija-tai soc aplin-kos orientacija, soc. buitinių sąly-gų sudarymas. Svarbi reabilitaci-nės programos dalis yra ir mate-rialinė pagalba-soc pensijos ir ko-mpensacinės išmokos, natūrinė pa-galba maisto produktais, drabuž-iais ir kitais buities reikmenimis, techninėmis priemonėmis, pvz.ra-mentai, neįgaliųjų vežimėliai ir t.t. Reabilitacijos priemonėmis siekia-ma sumažinti soc nepakankamumo reiškinius. Tokios rūšies organiza-cinės priemonės kuriamos soc ap-rūpinimo įstaigų ir kitų soc gy-ventojų apsaugos institucijų. Įv-airias soc reabilitacijos kryptis ko-ordinuoja soc darbo specialistai; jie palaiko ryšį su sveikatos apsau-gos, švietimo, darbo biržos, teisė-tvarkos tarnybomis, organizuoja būtinas konsultacijas, aktyvizuoja soc šeimos potencialą, padeda šei-mai finansiškai ir materialiai. Tai-kant įvairias soc reabilitacijos prie-mones, būtina objektyviai vertinti jų įgyvendinimo rezultatą. Vertėtų prisiminti, kad soc reabilitacijos priemonių efektyvumas pasiekia-mas taikant visą reabilitacinių prie-monių kompleksą. Efektyvumą le-mia kliento socializacijos lygis, jo sugebėjimas adaptuotis visuome-nėje. Pagrindiniai soc reabilitaci-jos principai: 1.Kuo anksčiau pra-dėti reabilitacijos procesą. 2. Vyk-dyti jį nenutrūkstamai ir palaip-sniui. 3.Vykdomos programos turi būti kompleksinės ir sistemingos. 4.Individualizuoti reabilitacijos pr-iemonių taikymo apimtis, pobūdį, kryptingumą. 19. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ SVEIKATOS STIPRI-NIMAS. (nėra) 20. INVALIDŲ INTEGRACIJA Į GYVENIMĄ IR DARBĄ. In-validumas – tokia kompetetingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai jis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dal-ies negali pats pasirūpinti asme-niniu ir soc gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. In-validas – asmuo, kurio galimybės gauti ar išlaikyti darbą bei padaryti karjerą yra ribotos dėl fizinio ar psichinio defekto. Ligų ir traumų pasekmėms apibrėžti PSO eksper-tai siūlo vartoti šiuos terminus: Fu-nkcinis sutrikimas (defektas) – bet koks psichologinės, fiziologi-nės ar anatominės struktūros pažei-dimas ar netekimas. Negalia (nep-ajėgumas) – bet koks žmogui įpra-stos veiklos ar galimybių apriboji-mas dėl funkcinio sutrikimo. Su-trikusi veikla – tai dėl funkcijos sutrikimo ar negalios susidariusi padėtis, ribojanti žm veiksmus, ku-rie jam yra normalūs. Asmens, ku-rio kokia nors f-ja sutrikusi, darbo vinti konkrečiai sporto šakai svar-bius fizinio pajėgumo kom­pone-ntus. Žm darbui ir buičiai fiz pajė-gumas yra svarbus kaip sv kompo-nentas, padedantis išlaikyti gyve-nimo aktyvumą. Jis susijęs su fun-kcinėmis galimybėmis atlikti kasd-ienes užduotis nepervargstant. Pa-kankamas senyvų žmonių fiz pajėg suteikia jiems galimybę ne tik dž-iaugtis laisvalaikio pramogomis, bet ir išlaikyti soc aktyvumą. Su sv susijusį fiz pajėgumą galima suvo-kti kaip gebėjimų, sąveikaujančių su sv, derinį, kurį sudaro individu-alūs ypatumai ir funkcinės galimy-bės. Individualūs ypa­tumai dažni-ausiai yra genetiškai nulemti. Fun-kcinės galimybės susijusios su ind-ivido gebėjimais atlikti darbines už-duotis. Žm individualūs ypatumai lemia organizmo prisitaikymo prie fiz krūvių dydį, o funkcinės gali-mybės - fiz aktyvumo sukeltus po-kyčius. Todėl, vertinant su sv susi-jusį fizinį pajėgumą, labai svarbu yra nustatyti žm funkcines gali-mybes. Fiz pajėgumui svarbesni yra fiz aktyvumo dydis ir rūšis, todėl šio pajėgumo nustatymas yra naudingas, kai gauti rezultatai sie-jami su informacija apie žm gyv-enseną. Fiz pajėgumo ir mirtin-gumo tyrimų rezultatai rodo, kad tarp didesnio už mažą aerobinį pa-jėgumą dydžio ir gyvenimo truk-mės yra reali, ryški sąveika. Tarp moterų (mažiau tarp vyrų) ši pozi-tyvi sąveika didėja iki vidutinio aerobinio pajėgumo, bet ne dide-snio už jį dydžio, remiantis persen-tilių skale (Pi). 40-49 m. ir 50-59 m. amžiaus vyrų maksimalus deg-uonies suvartojimas Pi skalės kraš-tuose buvo atitinkamai - 32-34 ml/kg/min. bei 28-30 ml/kg/min., o to paties amžiaus mot. atitinkamai - 23-26 ml/kg/min. ir 21-22 ml/kg/min. Taigi atsižvelgiant į am-žių ir lytį galima nustatyti sveikatai naudingą fiz pajėgumo dydį. Tolesni tyrimai patvirtino sąveiką tarp gero fiz pajėgumo ir žemo mirtingumo lygio. Mažiausią mirtingumą paro-do fiz pajėgumo rezultatų skir-stymo skalės taškas, pažymėtas 40%. Max deguonies suvartojimas 40% taške yra vidutiniškai 45 ir 39 ml/kg/min. (50 ir 60 metų vyrų) ir 33 ir 30 ml/kg/min. (50 ir 60 metų moterų). Kitų mokslininkų atlikti tyrimai neabejotinai patvirtino fiz pajėgumo svarbą sveikatai, ypač sergant išemine širdies liga. Men-ko fiz pajėgumo vyrai dėl minėtos ligos miršta 8 kartus dažniau nei fiz pajėgesni. Senstant fiz galimy-bės nyksta, todėl neįmanoma nusta-tyti absoliutų įvairaus amžiaus žm fiz pajėgumo dydį. Tokį sv stipri-nantį fiz pajėgumo absoliutų dydį lengviau pasiekia jaunas, bet visiškai nerealu tą pasiekti daugumai vyres-nių žm. Taigi reikia nustatyti fiz pajėgumo ir jo dėsningo nykimo ribas, atsižvelgiant į amžių. Fiz pa-jėgumo nykimas senstant atitinka galimybes tenkinti kasdienius gy-ve­nimo ir rekreacijos poreikius. Svarbu, kad fiz pratimai, kuriuos atlieka žm, vi­siškai atitiktų jo individualų pajėgumą, kurį galima pamatuoti. Sv ugd paskirtis - be ri-zikos didinant organizmo funkcinį pajėgumą, sukelti teigiamus sv po-kyčius. Jeigu genetinės galimybės yra menkos, negalima skatinti žm siekti labai gerų fiz pajėgumo rezul-tatų. Į tai reikia atsižvelgti, sudarant gyventojų fiz pajėgumo standartus, ir neklaidinti žm, pateikiant fiz pa-jėgumo dydį kaip minimalų dydį siekiant geros sv. Bet kokio amž-iaus ar lyties žm, kuris siekia sava-ran­kiškai, jausdamas psichologinį raumenys antagonistai ir raiščiai, tvirtinantys sąnarį. Dėl treniruočių poveikio didėja ne tik raumenų, at-liekančių judesį, jėga, bet ir raume-nų bei raiščių, esančių priešingoje judesiui pusėje, tamprumas. 4.Sąn-arių paslankumas priklauso nuo ka-ulinių judesio ribojimų. Sąnarių pa-slankumo pokyčiai priklauso nuo fiz krūvio pobūdžio. Dideli statin-iai krūviai mažina kaulų jungčių paslankumą. Jiems veikiant, labai sustiprėja raumenys antagonistai, storėja raiščiai, stabdantys judesį. Kai dinaminiai krūviai didesni, są-narių paslankumas didėja. Jis gali didėti visuose sąnariuose apie vi-sas judėjimo ašis; gali didėti tik sp-orto šakai reikiamuose sąnariuose arba netgi tik apie vieną kurią nors judėjimo ašį. Pokyčiai raumeny-se, veikiant fiz pratimams. kinta raumenys: 1) išorinė forma; 2) vi-dinė sandara; 3) funkcinės savy-bės. Pokyčiai priklauso nuo fiz kr-ūvių kryptingumo. Kinta ir raume-ninis, ir jungiamasis audiniai. Ju-ngiamajame audinyje skaidulos ta-mpa vingiuotesnės, todėl raumuo susitraukdamas mažiau deformuo-jamas, o tempiant lengviau išsi-tempia. Kraujagyslių vingiuotumas jungiamajame audinyje didėja. Po-kyčiai būdingesni statiniams ir jė-gos krūviams. Vyraujant dinamin-iams krūviams, visų šių struktūrų vingiuotumas mažėja, kraujagyslės yra tiesesnės. Veikiant statiniams krūviams, labai didėja raumenų api-mtis ir svoris, t. y. raumenys hiper-trofuoja. Taip įvyksta dėl pačių ra-umeninių skaidulų sustorėjimo. D-idėja raumenų prisitvirtinimo prie kaulų paviršius, trumpėja jų rau-meninė dalis, ilgėja sausgyslė. Ta-rp raumeninių skaidulų daugėja jungiamojo audinio, kuris saugo raumenį nuo ištempimo. Aplink skaidulas gausėja kapiliarų tinklas, kapiliarai yra vingiuotesni. Pačioje raumeninėje skaiduloje daugėja sa-rkoplazmos, branduolių, miofibri-lių ir mitochondrijų. Aktyvėja ene-rginių junginių ir baltymų sintezė, didėja fermentų aktyvumas, daugė-ja mioglobino ir glikogeno. Dina-miniai krūviai mažiau didina rau-menų apimtį ir svorį. Ilgėja jų rau-meninė dalis, trumpėja sausgyslė. Skaiduloje didėja miofibrilių skai-čius, o aplink jas beveik 2 kartus padidėja kapiliarų kiekis, tačiau ka-piliarai tiesesni. Veikiant dinami-niams krūviams, labiau kinta raud-onosios skaidulos, jos sustorėja, o apie baltąsias skaidulas didėja ka-piliarų tinklas. Širdies ir krauja-gyslių sistemos (ŠKS) pokyčiai Veikiant fiz pratimams, atsiranda ir funkcinių, ir morfologinių ŠKS pokyčių. Kinta ♥ dydis. Nesportuo-jančio žm ♥ sveria vidutiniškai 310 g, o sportininko gali sverti iki 550 g. Svoris didėja dėl ♥ raumens hip-ertrofijos, jos sienelių storėjimo. Treniruotos ♥ kameros didėja, to-dėl didėja jos tūris. Treniruoto žm ♥ tūris gali siekti 1200-1300 ml (1 ml/kg kūno masės). Galingas ♥ ra-umuo per tą patį laiką pajėgia į kr-aujo apytaką išstumti daug didesnį kraujo kiekį. Pagrindiniai ♥ fu-niai rodikliai: ♥ susitraukimų dažnis (ŠSD), sistolinis tūris (ST) ir mi-nutinis tūris (MT). ŠSD arba pul-sas ramybės metu yra 60-80 k/min. Sportininkų - 50-60 k/min. Esant lėtesniems susitraukimams, ilgesnė diastolė (♥ atsipalaidavimas) ir ♥ geriau pailsi, geriau prisipildo jos kameros krauju. ST - tai kraujo ki-ekis, kurį ♥ išstumia 1 susitrauki-mo metu. Jis ramybės metu sudaro 70-100 ml, o fiz krūvio metu - 200 ml ir daugiau. Tokius didelius kie-kius lemia storas, galingas ♥ rau-muo, didelė ♥. MT - kraujo kiekis, klausančius β-adrenerginių blokat-orių grupei, gali sumažėti ŠŠD. Pulso dažnį veikia daug kitų va-istų. Individualūs ŠŠD rodikliai pr-iklauso nuo reguliacinių sistemų veiklos, t.y. nuo simpatinės ir para-simpatinės nervų sistemų aktyvu-mo bei nuo hormoninių regulia-cinių sistemų veiklos. Todėl paren-kamo fiz pratimo intensyvumą re-ikia derinti su ŠKS sistemos fun-kcine būkle. Parenkant pratimo in-tensyvumą, reikia atsižvelgti ir į pr-adinį asmens parengtumą. Jeigu pr-atybų intensyvumas sudaro 40-50% maksimalaus ŠŠD, tai menko fiz parengtumo asmenims jis bus re-ikšmingas, o gero parengtumo as-menims turės tik palaikomąjį po-veikį. Pratimų intensyvumo kla-sifikacija. Parinktą fiz lav pratimą, pvz., vaikščiojimą, bėgiojimą, pl-aukiojimą, važinėjimą dviračiu, ga-lima atlikti įvairiu greičiu, t. y. san-tykinio intensyvumo sritis yra įvai-ri. Suvokiamų pastangų dydis. Toks fiz pratimo intensyvumo ve-rtinimas yra rekomenduojamas ir dažniau naudojamas tų asmenų, kuriems nepatinka dažnai skaičiuo-ti pulsą. Metodo esmė: remiantis 20 balų skale, įvertinti jausmus ir su-vokimą, t. y. atliekamo pratimo in-tensyvumą. Tai labiau nuojautos nei mokslinis metodas. Kurį laiką stebėjęs savo pulsą, žm sugeba iš kvėpavimo ir kitų pojūčių spręsti apie treniruotės sunkumą. Pratimu įvairovės svarba. Visapusiškas fiz parengtumas yra būtinas jau vien tik dėl žm gyvenimo situacijų įvairovės. Pratimų dažnis. Treniruotės po-veikio dydis vertinamas, atsižvel-giant į max deguonies suvartojimo didėjimą arba kitų fiz pajėgumo ro-diklių gerėjimą, labai priklauso nuo treniruočių skaičiaus per savaitę. Kai yra tik 2 treniruotės per sav, treniruotumas iš esmės negerėja. Šios treniruotės yra palaikomojo pobūdžio. Treniruojantis 3 kartus per sav, jau lavėja funkcinės organi-zmo galimybės. Poveikis padidėja, kai yra 4 treniruotės per sav, dar la-biau padidėja, kai yra 5 per sav. Tr-eniruojantis daugiau nei 5 kartus per sav, max deguonies suvartoji-mas jau nedidėja. Antra vertus, pa-stovus vienos ir tos pačios treni-ruotės priemonės taikymas vargina atitinkamas fiziologines organizmo struktūras. Todėl sv stiprinti nerek-omenduotinos dažnesnės ištvermės lavinimo treniruotės kaip 5 kartus per sav. Pratimų parinkimas. Jei-gu pratimų intensyvumas bei truk-mė yra vienodi, tai treniruočių po-veikis visiškai nepriklauso nuo pasi-rinkto pratimo. Neįmanoma tiksliai dozuoti fiz krūvio, neaišku, kokios bus fiziologinės organizmo reakci-jos šių pratimų metu. Cikliniai pra-timai, t. y. pratimai, kai nuolat ka-rtojami atliekami judesiai (pvz., ei-nant arba bėgant judesių ciklą su-daro žingsnis kaire ir žingsnis deši-ne koja, tas pats judesių ciklas vėl kartojamas) yra naudingesni, kai norima tiksliai parinkti pratimo intensyvumą, tiksliai dozuoti fizio-loginį krūvį organizmui. Visus cik-linius pratimus, taikomus sveikatai stiprinti, galima suskirstyti į 2 gru-pes. I grupė - visu kūno svoriu ir II - pratimai, atliekami sumažinus kūno svorį. Per 30 ar 60 min tre-niruotę šių „perkrovų" suma gali sukelti sąnarių skausmą, jų užde-gimą ar kt. judamojo atramos ap-arato pokyčius. Po ilgesnio neju-draus gyvenimo tarpsnio atnaujina-ntiems fiz pratybas arba esant są-narių sutrikimams, rekomenduoti-na bent užsiėmimų pradžioje da-žniau parinkti pratimus, kuriems reikia „mažesnio kūno svorio". Amžius. Aerobinį darbingumą bei šią veiklą, kontroliuoti organizmo reak­cijas, nepersitempti. Daugelis pasaulio fiz aktyvumo mokyklų ats-tovų teigia, kad įvadinis laikotarpis turi tęstis ne mažiau kaip 6 sav. Ren-giant sv stiprinimo fiz pratimais pro-gramas, yra siūlomas „Septynių pa-kopų modelis": I stadija. Tikslų iškėlimas: 1.pakopa - sukurti tar-pusavio sutarimą. 2.pakopa - suf-ormuluoti gyvensenos tikslus. II st-adija. Rezultatų rinkimas: 3.pak-opa - atlikti vertinimą (pagal CSTF testus). 4.pakopa - interpretuoti re-zultatus. 5.pakopa - aptarti fizinės veiklos privalumus ir interesus. III stadija. Planavimas: 6.pakopa-su-derinti pasirinkimą ir vertinimo re-zultatus. 7 pak-sudaryti programą. 9. AEROBINIS DARBINGU-MAS IR JO VERTINIMAS. Šir-dies ir kvėpavimo sistemos ištvermė yra svarbiausia ypatybė iš visų su sv susijusių fiz ypatybių. Tai deguonies pernešimo organizmo audiniams ir organams sistemos funkcinės gali-mybės. Mažesnio intensyvumo nei rekomenduojamos sportininkų ištver-mei lavinti pratybos gali sumažinti da-ugelio lėtinių degeneracinių ligų ri-ziką. Svarb makroenerginis jungi-nys organizmo energijos porei-kiams tenkinti yra ATF. Jokia lą-stelė nesukaupia daug šio junginio, todėl atsargas būtina nuolat papil-dyti. ATF resintezei galima nau-doti kreatinfosfatą, angliavanden-ius ir riebalus, kartais baltymus. ATF resintezė gali būti anaerobinė, t. y. procesas vyksta be deguonies, ir aero­binė, t. y. kai deguonies kie-kis organizme pakankamas, anglia­vandeniai, riebalai ir baltymai „de-ginami", vartojant deguonį. Ar ae-robinė, ar anaerobinė resintezė vy-rauja, priklauso nuo to, kaip ve-iksmingai dirba visa deguonies pe-rnešimo sistema, ar pakankamą ki-ekį suvartotos ATF organizmas sp-ėja resintezuoti aerobiniu būdu. Tai priklauso nuo atliekamo darbo intensyvumo ir darbo trukmės Rie-balų ir baltymų negalima skaidyti be deguonies. Anglia­vandeniai gali dalyvauti ir aerobinėje, ir anaero-binėje energijos apykaitoje. Taigi mažo ar vidutinio intensyvumo fiz krūvio atvejais energijai gauti yra va-rtojami ir angliavandeniai, ir riebalai. Šiomis sąlygomis apie 50% ener-gijos gaunama, deginant angliava-ndenius ir 50% - deginant riebalus. Didėjant atliekamo darbo intensy-vumui, aerobinė ATF resintezė ne-sugeba tiekti pakankamo kiekio energijos, todėl prasideda medžia-gų apykaitos procesai, kuriuose da-lyvauja tik angliavandeniai. Tarpi-nis angliavandenių apykaitos pro-duktas yra pieno rūgštis (laktatas). Laktatas - tai per pusę perskelta gl-iukozės molekulė. Taigi aerobiniai yra tokie pratimai, kurių metu visa ar didžioji dalis energijos yra gau-nama vartojant deguonį, t. y. vyk-stant ATF resintezei aerobiniu bū-du mitochondrijose. Šių pratimų intensyvumas nėra didelis, tai daž-niausiai mažo, vidutinio ar kinta-nčio intensyvumo pratimai. Aero-binių procesų trukmė yra didelė, todėl darbas gali trukti labai ilgai. Aerobinis darbingumas (AD) – gebėjimas atlikti kuo intensyvesnį darbą, papildant ATF atsargas aero-biniu būdu, bei dirbti šį darbą kuo ilgiau. AD priklauso nuo visos de-guo­nies pernešimo sistemos darbo veiksmingumo. Jį geriausiai apibū-dina max deguonies suvartojimo rodiklis, t. y. pats didžiausias gali-mas deguonies suvartojamas kiekis (išreiškiamas 1/min. arba ml/min. vienam kg kūno svorio) žm atlie-kant intensyvų fiz krūvį. Specialiai netreniruotų žm šis rodiklis yra ma-žesnis nei sportuojančių, o fiz ne- a)centrinių- nervinių mechanizmų lavinimas; b)morfofunkcinių rau-mens kitimų siekimas. Lavinant RJ, labai svarbią reikšmę turi ner-vų sistema, nes judesį reikia atlikti susikaupus, galvojant apie jį, sten-giantis priversti intensyviai dirbti raumenį ar raumenų grupę. Trenir-uočių rezultatas - gerėjanti tarprau-meninė koordinacija. Raumenų ve-ikla yra svarbi, kai didėja pasiprie-šinimas, kartojimų skaičius, poilsio intervalai ir t.t. Treniruočių rezul-tatas -raumenų apimties, masės di-dėjimas. Treniruočių poveikis prik-lauso nuo svorio (nustatomas max pratimo rezultatas), kartojimų, ser-ijų, poilsio intervalų tarp serijų sk-aičiaus, pratimų išdėstymo nuosek-lumo, treniruočių skaičiaus vienai ar kelioms raumenų grupėms. Vie-nu atveju padidėja max jėga, kitu-max jėga ir raumenų masė, trečiu - labiau didėja raumenų masė nei max jėga, ketvirtu - didėja jėgos iš-tvermė. Į visa tai atsižvelgiama, sudarant vieną ar kitą treniruočių programą. RJ lavinti dažniausiai sudaromos šios jėgos pratimų sistemos: 1)dinaminiai pratimai (treniruotė su svoriais); 2)statiniai pratimai (izometrinė treniruotė); 3)izokinetiniai pratimai. Dinamin-iams pratimams atlikti naudojami įvairūs svarsčiai, štangos arba tren-iruokliai su reguliuojamu svoriu. Taikomas progresyvus pasipriešin-imo metodas. Šis metodas dažniau-siai yra taikomas reabilitacijai. Pr-ogresyvaus pasipriešinimo metodo pagrindą sudaro perkrovos princi-pas, todėl jis gana dažnai taikomas, sudarant specialią jėgos lavinimo programą. Izometrinė treniruotė dažniausiai nau­dojama lavinti „be-ndrai" tam tikro raumens ar raume-nų grupės jėgai, kai pasirenkami 5 ar 4 sąnario kampai. Izometrinė tre-niruotė naudinga tais atvejais, kai reikia nustatyti specifinę jėgą orto-pedijos ir reabilitacijos atvejais. Treni­ruotės metu galima atskirai stiprinti tikslią nusilpusio raumens vietą tam tikrame sąnario kampe. Šiuos pratimus sėkmingai gali atli-kti žm po įvairių traumų, kai dar nerekomenduojami dinaminiai są-narių judesiai. Be to, statiniams pr-atimams atlikti nereikia sudėtingos ir brangios įrangos ar partnerio, o max jėga gana greitai didėja. Izok-inetiniai pratimai. Jeigu dinaminių išorinis pasipriešinimas nekinta vi-so judesio metu, o statinių pratimų metu svoris nejuda ir nesikeičia ju-desio kampas, tai izokinetinių pra-timų metu raumuo išvysto jėgą, esant nekintan­čiam greičiui. Todėl galima sutelkti max raumens jėgą (galingumą) viso judesio metu. Pa-grindinės metodinės rekomenda-cijos, lavinant RJ: 1.Reikia pradėti lavinti stambiųjų raumenų grupių jėgą, vėliau pereinama prie vidu-tinių ir smulkiųjų raumenų grupių. 2.Optimaliausias rekomenduojam-as treniruočių dažnis yra 2 -3 ka-rtai per savaitę. 3.Saugus ir didi-nantis raumenų jėgą pasipriešini-mas - apie 75% vieno kartojimo max (1-RM). 4.Atsižvelgiant į tren-iruotės metodą ir norimą pasiekti re-zultatą, atliekamo pratimo serijų skaičius gali būti nuo 1 iki 12. 5.Kartojimų skaičius gali būti nuo 1 iki 12 ir daugiau, tai priklauso nuo pasipriešinimo dydžio. 6.Rek-omenduojamas greitis pratimui atl-ikti yra vidutinis, nes taip geriau iš-tempiamas raumuo, išvystoma dide-snė raumens jėga, mažesnė traumų galimybė ir inercija. 7.Pratimų me-tu judesiai atliekami visa amplitu-de, bet jie kontroliuojami. 8.Geria-usias treniruočių laikas yra tas, kai žm turi pakan­kamai jėgų ir energi-jos atlikti pratimus. Optimalus po- 30 cm ilgio liniuotė, kurią testo atlikėjas stumia, siekdamas kuo tolimesnio taško. Nurodymai testo atlikėjui: Atsisėskite. Pėdomis atsi-remkite į matavimo dėžės šoninį paviršių, o rankų pirštų galiukus padėkite ant dėžės viršaus krašto. Nelenkdamas kelių, lenkitės per liemenį pirmyn ir iš lėto, netrūk-čiodami rankų pirštais stumkite kuo toliau į prieki liniuotą ir, pa-siekę tolimiausią tašką, pasistenk-ite išlaikyti pirštus apie 2 sekun-des, (t. y. užfiksuokite tą padėtį, o ne atšokite). Testą atlikite, du kar-ius, užrašomas geresnis rezultatas. Nurodymai testo vadovui. Stovė-damas šalia atlikėjo, palaikykite jo kojas, kad nelenktųjų per kelius. Rezultatą nustatykite, suradę toli-miausią pirštų galais pasiektą tašką ant skalės. Jeigu dviejų rankų pir-štais pasiekiamas skirtingas atstu-mas, rezultatas yra dviejų atstumų vidurkis. Testą reikia daryti lėtai, be staigių judesių. Antras bandy-mas daromas po trumpo poilsio. Rezultatas, Užrašomas geresnis re-zultatas iš matavimo skalės, pvz., testo atlikėjo, pasiekusio savo kojų pirštus, rezultatas yra 15, o 7 cm toliau - 22. Šuolis į tolį iš vietos. Požymis: staigioji jėga. Testo ap-rašymas: šuo­liai į tolį iš vietos. Te-chnikos priemonės. Neslidus kietas paviršius, ge­riausia du dziudo ar panašūs (pvz., gimnastikos) paklo-tai, patiesti išilgai vienas po kito. Kreida ir matavimo juosta. Nuro-dymai testo atli­kėjui. Atsistokite taip, kad tarp pėdų būtų tarpas, o kojų pirštai būtų prie linijos. Sule-nkite kojas per kelius, o rankas iš-tieskite pirmyn, ly­giagrečiai su gri-ndimis. Už­simojęs rankomis ir sti-priai atsispyręs, šokite kiek galėda-mas toliau. Nutūpkite ant abiejų pėdų ir išlaikykite ver­tikalią padė-tį. Testą atlikite du kartus, įskaito-mas geres­nis rezultatas. Nurody-mai testo va­dovui. Ant paklotų, pr-adedant 1m atstumu nuo atsispy-rimo linijos, kas 10 cm nubrėžkite lygiagrečias horizontalias linijas. Išilgai horizontalių linijų pridėję matuoklę, tiksliai išmatuokite šuo-lio atstumą ir užrašykite geresnį dviejų bandymų rezultatą. Atstumą matuokite nuo atsispyrimo linijos iki artimiausio kulnų sąlyčio su pa-kloto tašku. Paklotai (atsispyrimo ir nutūpimo) būtinai turi būti vie-nodai patiesti, tvirtai pritvirtinti prie grindų. Stovėkite vienoje pus-ėje ir užrašykite rezultatus. Rezul-tatas. Užrašomas geresnio šuolio rezultatas cm, pvz., šuolis 1 m 56 cm, rezultatas -15. Plaštakos sus-paudimas. Požymis: statinė jėga. Technikos priemonės: kalib­ruotas rankų dinamometras su reguliuoja-ma rankena. Nurodymai testo at-likėjui. Pa­imkite stipresne ranka dinamometrą ir, laikydamas jį tol-iau nuo kūno, kiek galėdamas sti-priau spauskite. Nepalieskite dina-mometru kūno. Spauskite dinamo-metrą nuosekliai, be pertrūkių, ma-žiausiai 2 sekundes. Testą atlikite du kartus, įskaitomas geresnis re-zultatas. Nurodymai testo vadovui. Prieš kiekvieną testą nustatykite dinamometro rodyklę ties nuliu, po pirmojo bandymo nereikia rody-klės grąžinti į nulinę padėtį. Bū-tinai patikrinkite, ar antrasis ban-dymas yra sėkmingesnis už pir-mąjį. Paprašykite tiriamojo suspa-usti dinamometrą stipresne ranka. Po trumpo poilsio skirkite antrą bandymą. Testo atlikėjas nei dina-mometrą laikančia plaštaka, nei ra-nka negali paliesti kūno. Prietaisą reikia laikyti vienoje tiesėje su dil-biu, prie šono. Rezultatas. Įskai-tomas geresnis rezultatas kg (1 kg tikslumu). galimybė tapti lygiaverčiu visuo-menės nariu priklauso nuo soc są-lygų, supančios aplinkos. Soc ve-iksniai ir supanti aplinka gali didi-nti ar mažinti individo galimybes, kylančias dėl defekto. Ligos ar tra-umos gali sutrikdyti žm biosocia-lines f-jas: 1.Orientuotis supančio-je aplinkoje ir normaliai reaguoti į dirgiklius. 2.Nepriklausomai egzis-tuoti ir garantuoti fiziologinius po-reikius. 3.Judėti supančioje aplink-oje. 4.Gyventi įprastą gyvenimą. Tenkinti savo profesinius, kultūri-nius ir kt. poreikius. 5.Dalyvauti visuomenės gyvenime, bendrauti su aplinkiniais. 6.Išlaikyti soc bei ekonominį aktyvumą ir savarankiš-kumą. Invalidumas, atsiradęs dėl sudėtingų biologinių ir soc veiks-nių, yra svarbus visuomenės svei-katos rodiklis. Skiriamas pirminis – ligos pasekmė; įgimtas; pažeidi-mas. Antrinis – priverstinė imobili-zacija; neadekvatus aktyvumas; so-matinė liga; stresas; profesinė liga; netinkama slauga; psichinė liga. Priežastys pagal JTO: karai ir jų pasekmės; šeimų skurdas, antisani-tarinės buities sąlygos; žmonių ta-msumas; žinių apie invalidumą tr-ūkumas; nepakankamai parengtos pirminės med-sanitarinės pagalbos programos; ribojantys med pagalbą veiksniai; lėšų naudojimas siaurai specializuotai pagalbai; neišvysty-ta soc.pagalbos, sveikatos apsau-gos, švietimo, profesinio ir techni-nio mokymo, įdarbinimo infrastru-ktūra; nelaimingi atsitikimai; stich-inės nelaimės urbanizacija ir jos pasekmės ir t.t. Priežastys besivys-tančiose šalyse: nepakankama mi-tyba; infekcinės ligos; nepakanka-mas dėmesys iki gimdymo ir po jo; nelaimingi atsitikimai. Išsivysčiu-siose: nelaimingi atsitikimai; lė-tinės somatinės ligos; lėtinis alkoh-olizmas ir narkomanija; modernio-sios med pasekmės; ilgėjantis gy-ventojų vidut amžius. Invalidumo profilaktika visų pirma tai higiena, švietimas, racionali mityba, pirmi-nės med pagalbos tobulinimas, in-fekcinių ir lėtinių ligų profilaktika, imunizacija, kova su įv rūšių trau-momis, nepagrįstu vaistų bei nar-kotikų vartojimu, ekologinė būklė. Med.požiūriu svarbu antrinė inva-lidumo profilaktika. Jos vykdymui būtinas ankstyvas funkcinės būklės sutrikimų nustatymas, reabilitaci-nių priemonių taikymas, kad esa-mas funkcinės būklės sutrikimas netaptų invalidumo priežastimi. Ligonių ir invalidų reabilitacija yra medicininė, socialinė, ekonominė problema. Kai susiduriame su ligo-niu ar invalidu, med modelio pož-iūriu problema yra nustatyti, kuo sergama. Reab.modelio požiūriu žiūrima f-jos sutrikimų, kurie lig-oniui kelia tam tikrų problemų: ju-dėjimo, savarankiškumo, veiklos savarankiškame gyvenime, santyk-ių su šeima, draugais, visuomene, profesinės problemos, perspekty-vos išėjus iš ligoninės. Med.mode-lio požiūriu gydytojas veikia ak-tyviai, atlieka diagnostinius tyri-mus, mėginius, skiria medikamen-tus. Reabilitac.model požiūriu gy-dytojas atlieka dar ir pedagogo bei patarėjo vaidmenį. Akcentuoja ne tai, ko ligonis ar invalidas negali padaryti, bet ką jis sugebam ir kaip padidinti jo savarankiškumą. Ligo-nio vaidmuo med modelio požiūriu yra labiau pasyvus. Reab-priešin-gai–aktyvus, informuotas apie rea-bilitacijos priemones. Svarbi rea-bilitacijos dalis – išmokti ligonį keisti elgesį, padėti psichologiškai nusiteikti. Med požiūriu priežiūra organizuojama ligoninės persona-lo, laikina, fragmentinė. Reab.pož. priežiūra ilgalaikė. Reab.komando- bei soc pasitenkinimą, atlikti fiz da-rbus, privalo nuolat lavinti savo fiz pajėgumą ir jį išsaugoti, nes vėliau nuotoliai nesutrumpėja, o kliūtys sunkiau įveikiamos. Su rekreacija susijusios žm fiz galimybės, kurių nestimuliuoja įprotis išlaikyti „gerą formą", jiems senstant sparčiai ny-ksta. Pvz, didesnis nei vidutinis aerobinis pajė­gumas (MDS) yra susijęs su menka išeminės širdies ligos tikimybe. Dėl fiz veiksmin-gumo pakitusias fiziologines f-jas ir morfologinius ypatumus galima vadinti gebėjimais ir požymiais, parodančiais su sv susijusį fiz pajė-gumą. Dažniausiai fiz aktyvumo ir sv tarpusavio ryšių epidemiologi-niais tyrimais yra pagrįsta fiz pra-timų teigiama įtaka širdies ir kr-aujagyslių sistemos būklei. Kūno riebalų kie-kis susijęs su padidėjusia hiperlipi-demijos, aukšto kraujo spaudimo, išeminės širdies ligos ir diabeto ri-zika. Svarbus ne tik bendras rieba-lų kiekis, bet ir jų pasiskirstymas. Pilvo srityje susikaupę riebalai yra labai pavojingi ir gali sukelti lipo-proteinų, gliukozės ir insulino ap-ykaitos komplikacijas. Jų rizikos veiksnius gali gerokai sumažinti fiz aktyvumas, ypač vyrams. Dėl kaulų retėjimo senstant gali vysty-tis osteoporozė, ypač moterims. Kaulai stiprėja iki ankstyvo bren-dimo, o kaulų retėjimą senstant g-alima pristabdyti tinkamu fiz ak-tyvumu bei mityba. Lankstumas yra svarbus stuburo, klubų, kaklo ir pečių lanko fu-joms. Tyrimais įrodyta, kad prastas stuburo krūti-ninės ir juosmeninės sričių paslan-kumas yra padidėjusios ri­zikos ve-iksnys. Gydant stuburą, galima nau-dotis specifiniais fiz pratimais. Per didelis sąnarių paslankumas gali sukelti nepageidautinus sąnarių ir jų fu-jų pokyčius. Motoriniai ge-bėjimai, kaip greitumas ir vik-rumas, beveik neturi įtakos ligų profilaktikai. Bet prasta eisena ir pusiausvyra yra senų žm sv rizikos veiksniai, nes jie gali dažniau kristi ir patirti lūžius. Tiriant fiz aktyvu-mo, pajėgumo ir sv ryšius, labiau buvo domėtasi širdies ir kraujagy-slių sistemos pajėgumu bei ligo-mis. Tvirtai įrodyta, kad ne tik fiz, bet ir aerobinis pajėgumas yra sv-arbūs stiprinant sv, ypač norint iš-vengti aterosklerozės ir išeminių širdies ligų. Aerobinio pajėgumo į-taka iš dalies yra tiesioginė, o jo na-udingumas priklauso nuo teigiamo poveikio hipertenzijos, diabeto ir nutukimo atvejais. Tyrimai rodo, kad naudingiausias sv yra viduti-nis aerobinis pajėgumas. Fiz akty-vumas veikia angliavandenių ir li-pidų apykaitą ir su jais susijusias ligas, ypač aterosklerozę, hiperte-nziją ir nutukimą. Profilaktinis poveikis. Asmenų, kurių fiz akty-vumas menkas, išeminės širdies li-gos rizika yra 2x didesnė. Fiz akty-vumą ir pajėgumą sieja atvirkštiniai ryšiai su nuolatinių aukštu kraujo spaudimu. Ištvermės lavinimas ma­žina kraujo spaudimą ramybės metu. Reguliarus fiz akty­vumas yra aterosklerozės ir insulto profil-aktikos priemonė. Pratimai su sva-rsčiais stiprina kaulus ir pristabdo kaulų retėjimą senstant. Fiz akty-vumas stiprina stuburą o fiz pra-timai yra veiksmingi juosmeninės srities stuburo negalavimų reabilita-cijai. Fiz aktyvumas padeda išvengti nutukimo. Mankšta gerina toleran-ciją gliukozei ir didina jautrumą insulinui, todėl fiz aktyvumas yra puiki nuo insulino nepriklausomo (II tipo) cukrinio diabeto profilak-tikos priemonė. Reguliarus aerobi- kurį ♥ išstumia į aortą arba plaučių kamieną per 1 min. Ramybės metu jis sudaro 2-6 1/min. Fiz krūvio metu netreniruotų žm MT didėja iki 161/min., o sportininkų - iki 301/min. ir daugiau. Fiziškai silp-nų, netreniruotų žm ♥ prisitaikyti prie fiz krūvio reikia daug energ-ijos: MT didėja, didėjant ŠSD, o ST nežymiai didėja arba nekinta. Taip gali atsitikti persitreniravus arba persitempus ir geriems sporti-ninkams. Sportininkų ♥ prie fiz kr-ūvio prisitaiko, didindama ST, o ŠSD mažiau didėja. Arterinis spor-tininkų ir nesportuojančių žm kraujo-spūdis ramybės metu beveik nesiski-ria, šiek tiek žemesnis jis tik ištver-mės sporto šakų sportininkų. Nor-malus sistolinis kraujo spaudimas yra 100-140 mmHg, diastolinis - 60-90 mmHg. Fiz krūvio metu sis-tolinis kyla iki 200-240 mmHg, diastolinis - mažėja. Pokyčiai prik-lauso nuo fiz krūvio dydžio ir as-mens treniruotumo. Kraujospūdis sunormalėja po lengvų krūvių per 3-5 min., po sunkių, ilgalaikių krū-vių - vėliau. Remiantis ŠKS reak-cija į fiz krūvį, sprendžiama apie žm fiz darbingumą. Kvėpavimo sistemos adaptacija. Veikiant nu-olatiniams fiz krūviams, stiprėja kvėpavimo raumenys (diafragma, tarpšonkauliniai raumenys). Padi-dėjus šių raumenų jėgai, didėja kr-ūtinės ląstos ekskursija, gyvybinė plaučių talpa (VC). VC - vienas iš svarbiausių išorinio kvėpavimo f-jos rodiklių. Treniruočių metu VC gali padidėti daugiau nei trečdaliu. Sportininkų VC daug didesnė negu nesportuojančių žmonių. Veikiant fiz krūviams, didėja plaučių ven-tiliacija - oro tūris, iškvepiamas per 1 min. Fiz krūvio metu pradeda vei-kti pagalbiniai kvėpavimo raumenys. Kvėpavimo dažnumas ramybės me-tu yra 10-16 k/min., fiz krūvio me-tu gali padažnėti iki 50-70 k/min. Fiz pratimai apie 4 kartus pagerina 02 difuziją iš alveolių oro į kraują. Kraujo pokyčiai. Ramybės metu sportininkų ir nesportuojančių žm kraujo sudėtis mažai skiriasi. Ištver-mės sporto šakų sportininkų krau-jyje daugiau Hb, tačiau dėl didelių krūvių jo kiekis mažėja. Po fiz krū-vio prasideda miogeninė leuko-citozė, t. y. kraujyje padidėja leu-kocitų kiekis. Tai priklauso nuo fiz krūvio sunkumo ir organizmo fun-kcinės būklės. Lengvas krūvis didi-na leukocitų kiekį iki 10-12*109/ml, ilgi ir intensyvūs krūviai iki 16-18*109/ml, atsiranda kaulų čiulpų reakcija į fiz krūvį, o labai sunkių fiz krūvių metu leukocitų kiekis kraujyje padidėja iki 30-50* 109/ml, atsiranda intoksikacijos reiškinių. Imuninis reaktyvumas. Nedideli fiz krūviai didina, gerėja organizmo atsparumas. Dideli fiz kr-ūviai jį mažina. Virškinimo siste-mos pokyčiai. Fiz krūviai virškini-mo sistemą veikia per refleksus. Lengvi fiz pratimai gerina virški-nimo procesus, stimuliuoja virški-nimo sulčių sekreciją. Sunkūs fiz krūviai, ypač ilgas bėgimas, maži-na skrandžio sulčių sekreciją, jų rūgštingumą. Fiz krūvio metu ref-leksiškai susitraukia pilvo ertmės kraujagyslės, ir kraujas nuteka į aktyvius raumenis. Skrandis ir žar-nynas blogiau aprūpinami krauju ir 02. Sportuojant pasitaiko kepenų skausmo sindromas: ilgų ir sunkių fiz krūvių metu atsiranda aštrus skausmas dešiniajame šone. Jo prie-žastis neaiški. Galbūt kepenys stai-giai prisipildo krauju, todėl temp-iama jų kapsulė, gali trūkti deguo-nies, bet gali būti ir ligos simp-tomas. Šlapimo išskyrimo siste-mos pokyčiai. Ramybės metu sp-ortininkų ir nesportuojančių žm kitus fiz pajėgumo rodiklius gali-ma lavinti bet kuriuo amžiaus tar-psniu. Galimybės padidinti max deguonies suvartojimą vyresniems žm yra panašios kaip ir jauniems. Tačiau vyresniems reikia ilgesnio laiko tarpo organizmo adaptaci-niams pokyčiams. Senstant mažėja raumenų ir didėja riebalų masė. Ištvermės lavinimo pratimai veikia šį procesą. Aerobiniai krūviai gerina baltymų apykaitą, tai padeda išsa-ugoti raumenų masę senstant. Jau nuo 25 m vidutiniškai per 10 m max deguonies suvartojimo rodik-liai pablogėja 9%, o aktyviai besi-mankštinančių asmenų-mažiau nei 5%. Ilgiau nei 10 m. besimankš-tinančių asmenų tyrimai parodė, kad aerobiniai pratimai padėjo išli-kti stabiliai deguonies pernešimo sistemai. Nerekomenduotini ilgos trukmės nepertraukiami ištvermės lavinimo pratimai organizmui au-gant iki lytinio brendimo pabaigos. Suaugusių aerobinį darbingumą lavi-nantys pratimai turi atitikti jų fiz pa-sirengtumą, sv būklę, kūno masės ir individualius organizmo ypatumus. Asmenų, vyresnių nei 60 m, ŠKS reakcija į fiz krūvį pasižymi išskir-tinu arterinio kraujo spaudimo pa-didėjimu. Todėl jų atliekami ištver-mės lavinimo pratimai turi būti ma-žesnio intensyvumo, ilgiau užtrunka įsidirbimo fazė. Treniruotumo palaikymas. Nutraukus reguliarias treniruotes jau po 2 sav pablogėja ŠKS ir kvėpavimo sistemos funk-ciniai rodikliai. Treniruočių metu įgytas fiz pajėgumo rodiklių page-rėjimas iš lėto nyksta. Šio mažėjimo greitis priklauso nuo to, kiek ilgai truko treniruotės, t. y. per kiek la-iko buvo pasiektas esamas trenir-uotumo lygis. Reikiamas pratimų kiekis ir kokybiniai parametrai pa-siektam treniruotumo lygiui palai-kyti dar nėra tiksliai apibrėžti. Juos veikia daugelis kitų rodiklių, pvz., taikytų pratimų kiekybė ir kokybė, sv būklė, amžius, treniruotumo ly-gis ir kt. Treniruotumui palaikyti pakanka mažesnių treniruočių krū-vių nei siekiant treniruojamojo po-veikio. Svorio kontrolė ir kūno masės komponentai. Ištvermės la-vinimo pratimų rezultatas - kūno masės komponentų pokytis (ben-dra kūno masė mažėja, kai mažėja riebalinis audinys, bet nemažėja ar net didėja raumenims audinys). Tai labai svarbus fiz pratimų poveikis, kuris iš esmės skiriasi nuo kūno svorio mažinimo badavimu. Bada-ujant mažėja ne tik riebalinio, bet ir visų kūno audinių masė. Rie-balai, kaip energinė medžiaga, de-ginami organizme tik mažo ir vi-dutinio intensyvumo fiz krūvio metu. Didesnio už vidutinį inten-syvumą krūvio metu riebalų ap-ykaita organizme mažėja, ji visi-škai nevyksta, organizmui dirbant anaerobinėmis sąlygomis. Svorio mažinimas ištvermės lavinimo prati-mais rekomenduotinas ir dėl to, kad šių pratimų metu organizme sude-ginama daug riebalų, o poilsio me-tu pirmiausia atkuriamos anglia-vandenių atsargos ir tik po to, jei su maistu gaunama per daug kcal, vėl pradeda kauptis riebalai. Fiz pra-timai, taikomi svoriui mažinti, turėtų būti mažesnio intensyvumo, ilge-snės trukmės, turėtų didėti treni-ruočių skaičius per savaitę. Kūno masės komponentai bei pradinis fiz parengtumo lygis taip pat turi įtakos treniruočių poveikiui. Raumenų nu-ovargio atsiradimo greičio ir mo-tyvacijos stoka yra būdingos savy-bės nepakankamo fiz parengtumo asmenų, kurių max deguonies su-vartojimo rodikliai yra maži. aktyvių žm rodiklis vis mažėja. At-sižvelgiant į darbą atliekančių rau-menų kiekį, yra skiria­ma: 1) vieti-nis raumenų darbas: atliekant darbą ar fiz pratimą, aktyvinama mažiau nei 1/3 kūno raumenų masės; 2) regioninis: aktyvinama daugiau nei 1/3, bet mažiau nei 2/3 kūno ra-umenų masės; 3) globalinis – akty-vinama daugiau nei 2/3 kūno rau-menų masės. Atsižvelgiant į darbe dalyvaujančių rau­menų kiekį, gali-ma nustatyti lokalų, regioninį ar globalinį nuo­vargį. Specialioji išt-vermė yra ištver­mė, būdinga konk-rečiai fiz veiklai. Gali būti dau-gybė įvai­riausių skirtingo intensy-vumo fiz užduočių, todėl gali būti labai daug specialiosios ištvermės rūšių. Kiekvienai yra svarbūs vis kiti fiziologiniai mechanizmai, tai priklauso nuo aktyvinamų raume-nų grupių, nuo darbą atliekančių raumenų kiekio, nuo darbo inten-syvumo ir kitų veiksnių. Bendroji ištvermė - tai gebėjimas ilgai dir-bti vidutinio, didelio ar kintančio intensyvumo globalinį darbą, atli-kti fiz pratimą. Darbą atlikti padeda pagrindinės kūno raumenų grupės, todėl jos vadinamos „stambiausio-mis kūno raumenų grupėmis“, „be-veik viso kūno raumenimis" ir pan. Didelis, vidutinis ar kintantis darbo intensyvumas rodo, kad, atlikdam-as darbą, or­ganizmas dirba vartoda-mas deguonį arba bent vyrauja ae-robiniai medžiagų apykaitos proce-sai. AD vertinimas. Gali būti nau-dojami ir fiziologiniai metodai. Pvz, įkvepiamo ir iškvepiamo oro kiekis ir sudėtis matuojami atitinkamose kamerose arba spe­cialiais analiza-toriais. AD apibūdina ir netiesiogi-niu būdu nustatomi max deguonies suvartojimo rodikliai bei kiti fiziolo-giniai funkciniai mėginiai, pvz., PWC170, Rufje indeksas, Harvardo testas ir kt. Kineziterapeutai ir spo-rto med specialistai aerobiniam da-rbingumui vertinti naudoja vadina-muosius lauko testus ir kontroli-nius pratimus. Vienas geriausių pa-vyzdžių yra Kuperio (Cupper) tes-tas. Jį parengė amerikietis profeso-rius K. Kuperis. Tai 12-os min bė-gimo testas, kuriuo vertinamas įva-iraus amžiaus žmonių AD. 10. AEROBINIO DARBINGU-MO LAVINIMAS: METODAI IR PRIEMONĖS. AD lavinti tin-ka įvairios priemonės. Labai svar-bu jas parinkti, jeigu norima sau-giai ir veiksmingai stiprinti asmens sveikatą. AD lavinimo priemo-nės: 1.Cikliniai pratimai, kurių metu krūvį sudaro kūno svorio ir gravitacijos jėgų sąveika: vaikščio-jimas, ėjimas, bėgimas, plaukimas, slidinėjimas, važiavimas dviračiu. Šių pratimų metu galima tiksliai dozuoti fiziologinį krūvį organiz-mui. 2.Cikliniai pratimai su prie-taisais, lengvinančiais judėjimą er-dvėje: veloergometrai, „judantys takeliai", prietaisai, pri­menantys laiptelius, irklavimo treniruokliai. Šios priemonės naudingiausios žm, turintiems antsvorį. 3.Sportiniai žaidimai. Tinka vaikams, sveikie-ms, jauniems žm. Jie emocionalūs, patrauklūs, tačiau jų metu iš dalies ribojamas fiz ir fiziologinis krūvis. Emocijų apimtas žm gali nepajusti organizmo siunčiamų signalų. Susi-daro pavojingos situacijos, galimos judamojo aparato traumos. 4.Jėgos pratimai padeda lavinti aerobinę iš-tvermę, jei jie dažnai kartojami, da-lyvaujant pagrindinėms raumenų grupėms. Pratimai, atliekami su muzika: ėjimo, bėgimo, šokio žin-gsniai. Šie emocionalūs, patrau-klūs, ugdantys judesių koordi­na-ciją bei muzikalumą pratimai pa-tinka daugeliui žmonių, tačiau jų metų sunku reguliuoti fizinį krūvį. ilsio intervalas tarp serijų yra nuo 1 iki 3 min. Tai priklauso nuo pra-timo atlikimo sunkumo. 13. RAUMENŲ JĖGOS IR IŠT-VERMĖS RYŠYS. Max testai yra susiję su rizika, ypač jei juos turi at-likti menko parengtumo asmenys. Rizikai mažinti yra naudojami ne-maksimalūs testai, kurie saugesni ir teikia pakankamai informacijos. Max raumenų jėgai vertinti skirti testai yra grindžiami egzistuojan-čiu jėgos ir ištvermės ryšiu. Jėgos ir ištvermės ryšį galima apibūdinti šiuo pavyzdžiu: Kai svoris sudaro 50% maksimalios valingos jėgos, jį galima daug daugiau kartų pakelti nei tada, kai jis sudaro 80%. Taigi tarp jėgos ir ištvermės yra atvirkš-tinė priklausomybė. Fiziologiniai jėgos ir ištvermės mechanizmai iš dalies yra skirtingi. Ilgos ištvermės treniruotės lemia mitochondrijų, kur-iose vyksta aerobiniai procesai, ga-usėjimą ir jų stambėjimą, t. y. labai padidėja raumenų ištvermė, tačiau tai lemia ir greitųjų raumeninių sk-aidulų kiekio ir raumens apimties mažėjimą-silpnėja raumenų jėga. Ilgos ištvermės treniruotės sukelia priešingas fiziologines reakcijas: stiprėja raumenų jėga ir silpnėja iš-tvermė. Tačiau taip atsitinka tada, kai jėga ar ištvermė lavinamos iki kraštutinių ribų, daugeliu atvejų gal-ima pakankamai išlavinti tiek raum-enų jėga, tiek ištvermę. Remiantis raumenų jėgos ir ištvermės prikla-usomybe, su­kurta maksimalios vali-ngos jėgos nustatymo metodika, ne-keliant maksimalių svorių. Pasta-ba. Max jėgos nustatymo testo ne-rekomen­duojama atlikti, jeigu tir-iamajam būdinga hipertoninė rea-kcija į fiz krūvius. 14. LANKSTUMAS: VERTINI-MAS IR LAVINIMAS. Optima-lus sąnarių paslankumas lemia ju-damojo aparato funkcinę veiklą. Lankstumo praradimas yra senat-vės pradžia. Tai sukelia pokyčiai sąnariuose. Senstant atsiranda deg-eneracinių pokyčių, silpnėja rau-menys, mažėja sąnarių paslanku-mas. Tai neigiamai veikia judamąjį aparatą ir įvairias gyvybiškai svar-bias organizmo f-jas. Raumenų gr-upės, kurios yra nuolat įtemptos, netenka tamprumo, prasideda rau-menų disbalansas, sukeliantis pag-rindinių raumenų grupių jėgos ir tamprumo disproporciją. Raumenų trumpėjimas ir silpimas dažnai yra įvairių traumų priežastis. Lankstu-mas-tai gebėjimas atlikti didelės amplitudės sąnarių; judesius. Lan-kstumą lemia šie vidiniai veik-sniai: raumeninio audinio tampru-mas; sąnarių struktūros; sausgys-lių, raiščių tamprumas; oda; nervi-nė raumenų reguliacija; vidinė rau-menų temperatūra. Lankstumui turi įtakos ir išoriniai veiksniai: paros laikas; aplinkos temperatūra; lytis; amžius; psichinė būsena; tre-niruotumas. Lankstumo tipai. Ak-tyvusis - gebėjimas atlikti didelės amplitudės raumenų judesius. Pas-yvusis-daromas judesys arba išlai-koma tam tikra kūno dalių padėtis, veikiant išorinėms jėgoms. Lankst-umas skirstomas į dinaminį ir sta-tinį. Statinis-galimybė išlaikyti įg-ytą pozą ar padėtį. Lankstumo la-vinimo poveikis: 1)gerėja raume-nų kraujotaka, 2)raumenys saugo-mi nuo traumų, 3)jie atpalaiduoja-mi, 4)sumažinamas raumenų skau-smas, 5)stiprinama raumenų jėga ir ištvermė, 6)gerinama raumenų ner-vinė reguliacija, 7)neleidžiama ka-uptis senėjimo pigmentui, 8)gerin-ama laikysena. Lankstumo lavi-nimo priemonės ir metodai: 1.Dinaminio tempimo pratimai (tai spyruokliuojantys, didelės am-plitudės, per trumpą laiką ir didele Sėdimas ir gulimas. Požymis: li-emens jėga (pilvo raumens ištver-mė). Testo aprašymas: per 1/2 mi­nutės kuo daugiau kartų atsisėsti ir atsigulti. Technikos priemonės. Du išilgai vienas kito pakloti paklotai. Chronometras. Be to, testą turi pad-ėti atlikti asistentas. Nurodymai te-sto atlikėjui. Atsisėskite ant paklo-to. Nugara tiesi, rankų plaštakos sunertos už galvos, kojos sulenktos per kelius 90° kam­pu, visa pėda tu-ri remtis į čiužinį. Gulkite ant nu-garos, pečiais palies­dami paklotą, ir grįžkite į sėdimąją padėtį taip, kad alkūnėmis pasiek­tumėte keliu-s. Rankos visą laiką sunertos už galvos. Po komandos: „pasiruošk, marš", kartokite šį veiksmą kuo gr-eičiau 30 sekundžių, kol bus iš-tarta: „stop". Testą darykite vieną kartą. Nurodymai testo vadovui. Rankomis laikykite sulenktas per kelius kojas, kad jos nejudėtų ir išl-aikytų tikslų 90° kampą. Pasiūlykite vieną kartą pabandyti atlikti judesį. Chronometrą įjunkite po komandos: „pasiruošk, marš" ir išjunkite po 30s. Garsiai skaičiuokite kiekvieną tiksliai atliktą visą judesį: iš sėdim-osios padėties atsigula ir alkūnėm-is paliečia kelius, grįžta į sėdimąją padėtį. Neskaičiuokite netiksliai atlikto judesio. Rezultatas. Tiksliai atliktų per 30 sekundžių judesių skaičius, pvz., 15 tikslių judesių, rezultatas – 15. Kybojimas sulen-ktomis rankomis Požymis: funk-cinė jėga (ran­kų ir pečių raumenų ištvermė). Testo aprašymas. Kuo ilgiau kyboti sulenktomis rankomis ant skersinio. Technikos priemo-nės. Ap­valus 2,5 cm skersmens sk-ersinis. Chronometras. Paklotas po sker­siniu (nušokimo vietoje), suol-iu­kas ar kėdė. Nurodymai testo atl-ikėjui. Atsistokite po skersiniu. Rankas uždėkite ant skersinio pe-čių pla­tumu taip, kad pirštais jį ap-imtumėte iš viršaus ir nykščiu iš apa­čios. Testo vadovas padeda pa-si­kelti, kol tiriamojo smakras pakyla aukščiau už skersinį. Išlaikykite šią padėtį kiek galėdamas ilgiau, sma-kru neliesdamas skersinio. Kai ti-riamojo akys nuleidžiamos žemiau skersinio, testas baigia­mas. Nurod-ymai testo vadovui. Testo atlikėjas stovi po skersiniu, rankomis suė-męs jį iš priekio pečių platumu. Nepamirškite, kad daugelis tiria-mųjų linkę uždėti rankas ant sker-sinio plačiau nei reikia. Skersinio aukštį parinkite pagal aukščiausio tiriamojo ūgį. Viena ranka laikyki-te chronometrą, kita ranka paimki-te tiriamąjį už šlaunų ir kilstelėkite į viršų. Kai tik jo smakras atsiduria virš skersinio, įjunkite chronomet-rą. Jei tiriamasis siūbuoja, sustab-dykite jį. Ra­ginkite jį kuo ilgiau kyboti. Chronometrą išjunkite, kai tiriamasis negali išlaikyti aprašytą padėtį, t. y. kai akys nusileidžia že-miau skersinio. Per testą nesakote tiriamajam laiko. Rezultatas. Tai laikas, išreikštas sekundės dešim-tosiomis dalimis, pvz., laikas - 17,45, rezultatas - 174, l min. 3,5 s – 635. 10x5 m bėgimas šaudykle Požymis: bėgimo grei­tis, vikrumas. Testo aprašymas: bė­gimas su posū-kiais maksi­maliu greičiu. Techni-kos priemo­nės. Chronometras, ma-ta­vimo juosta, kreida arba finišo juosta, kuokelės arba vėliavėlės. Nurodymai testo at­likėjui. Atsisto-kite prie li­nijos ir pasiruoškite bė-gti. Po starto bėkite prie finišo lini-jos ir atgal prie starto linijos. Kiek-vieną kartą perženkite ją abiem ko­jomis. Tokias atkarpas reikia bėgti 5 kartus. Penktąjį kartą finišuoda-mi nemažinkite greičio. Testas bai-giamas, kai vie­na koja peržengia-ma fi­nišo linija. je be atitinkamos srities specialis-to, gali dalyvauti per 20 specialis-tų:psichologai, logopedai, protezi-ninkai, soc darbuotojai ir t.t. Gyd-ymo tikslas – gerinti ligonio svei-katos būklę. Reabilitacijos – gerin-ti funkcinę būklę, adaptaciją. Li-gonių ir invalidų reabilitacija yra svarbi soc problema, kadangi dide-lė atsakomybė tenka šeimos nari-ams, visuomenei. Šeimos prižiūrėti invalidą yra sunku, nes darbingi asmenys atitraukiami nuo gamy-bos. Reabilitacija yra ir ekonominė problema, kadangi atstatomojo gy-dymo išlaidos yra didelės. Rea-bilitaciniu gydymu siekiama: užki-rsti kelią invalidumui, jį sumažinti; sergančiuosius ar invaliduys integ-ruoti į visuomenę. Visais etapais ligonių ir invalidų reabilitaciją vy-kdo reabilitacinė komanda, kurią sudaro ir jos veiksmus koordinuoja gydantis gydytojas, reabilitologas. Ligonių ir invalidų reabilitacija tu-ri būti atliekama etapiškai: stacio-nare; ambulatorijoje-poliklinikoje; sanatorijoje; namų sąlygomis. Kie-kviename etape keliami tam tikri uždaviniai. Stacionarinio etapo tik-slas-ligonio būklės stabilizavimas. Stac.reabilitacija ekonominiu pož-iūriu brangesnė, todėl turi būti re-abilituojami kai: reikalingos daž-nos terapinės procedūros; ribotas mobilumas, komunikabilumas, ne-gali kasdien atvykti; reikalingi sp-ec įrengimai; būtina nuolatinė bū-klės kontrolė stacionare; reikalingi spec darbo terapijos įrengimai. Ambulatorinio-poliklinikinio etapo tikslas-išlaikyti ligonio darbingu-mą ir užkirsti kelią ligos progre-savimui. Vis labiau pripažįstama, kad ir sunkūs invalidai gali būti sa-varankiški, jei jiems sudaromos są-lygos. Asmenų, kuriems būtina sl-auga specialiose įstaigose, yra da-ug mažiau, negu buvo manoma. Reabilitaciją būtina organizuoti kiekvienoje gydymo-profilaktinėje įstaigoje, tačiau galimi daugiapro-filiniai bei specializuoti stacio-narai, ambulatoriniai-poliklinikin-iai bei sanatoriniai-kurortiniai rea-bilitacijos skyriai. Svarbu invalidų reabilitacijos organizavimo mecha-nizmas. Visų pirma jų padėties te-isinis sureguliavmias, įvairių reabi-litacijos programų įgyvendinimas. Teisė dalyvauti visuomeniniame gyvenime gali būti įgyvendinama tik politinėmis ir socialinėmis pr-iemonėmis. 1991 m. priimtame „Lietuvos Respublikos invalidų so-cialinės integracijos įstatyme“ nu-rodoma: „...invalidai, nepaisant in-validumo priežasties, pobūdžio, la-ipsnio. LR turi tas pačias teises, kaip ir kiti LR gyventojai. Inva-lidams, kurie negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė teikia papildomą par-amą ir garantijas.“ Visose civili-zuotose šalyse įstatymais įteisinta invalidų teisė ir galimybė mokytis m-klose, įsidarbinti, dalyvauti vis-uomeniniame, kultūriniame gyve-nime, įgyvendinamos įvairios in-validų reabilitacijos programos, kurios padeda tai realizuoti. Vy-rauja tendencija ne brukti invalidus į spec įstaigas, o sudaryti sąlygas gyventi visuomenėje. Ypač svarbi mokyklinio amžiaus invalidų išsi-lavinimo problema. Dauguma va-ikų invalidų gali mokytis bendrojo tipo m-kloje. Tuomet ir sveikiems vaikams bus ugdoma humanistinė pažiūra į draugus, kurie turi tam tikrų defektų. Invalidų reabilitacija turi apimti visas reabilitacijos pri-emones, gydymą vaistais, fiziniais veiksniais, psichoterapiją, terapiją, protezavimą ir aprūpinimą ortope-dine įranga. Kadangi invalidų reabilitacija yra ilgalaikis procesas, nis aktyvumas mažina trigliceridų ir didina didelio tankio lipopro-teino cholesterolio kiekį kraujyje. Pateiktos pirminės išvados apie fiz aktyvumo teigiamą įtaką, stengia-ntis išvengti virusinės infek­cijos, kai kurių vėžinių, psichinių, ypač depresijos, nerimo ir kt. ligų. Fiz pratimai labai greitai mažina fiz streso požymius dėl šių priežasčių: 1.Raumenų tempimas, raumenų susitraukimo ir atsipalai­davimo ka-ita atliekant pratimus atpalaiduoja įtemptus raumenis. 2.Fiz krūvio metu, t. y. suaktyvėjus medžiagų apykaitai, suvartojamas hormonų, cukraus ir riebalų rūgščių, pateku-sių į kraują, perteklius. Fiz krūvio metu organizme didėja endorfinų (neuroin­hibitorių) gamyba, kurie sl-opina stresinę reakciją ir sukelia ra-mią euforijos būseną. 4. Žm išmo-ksta atsipalaidavimo būdų ir nesą-moningai juos panaudoja įvairių stresinių situacijų metu. Teigiamas mankštos poveikis ir atsipalaidavi-mas priklauso ir nuo asmens požiūr-io į atliekamus pratimus. Jeigu ma-noma, kad fiz pratimai yra sunkus darbas, varžybos ir lenktyniavim-as, tai tokia mankšta tik stiprina streso požymius. Fiz veikla turi būti maloni ir nesukelti papildo-mos įtampos. Reguliariai atlieka-mų fiz pratimų įtaka sv ir dar-bingumui Atliekant fiz pratimus, aktyvėja beveik visų organizmo fi-ziologinių sist veikla. Didėja orga-nizmo, ypač aktyvių raumenų en-ergijos poreikis, aktyvėja energija aprūpinančių sis­t veikla. Organiz-mo adaptacija prie fiz krūvių vy-ksta 2 etapais. Krūvio metu, norint išlaikyti organizmo vidinės terpės pastovumą, vyksta greiti adaptaci-niai pokyčiai, kurių metu mobili-zuojami organizmo f-niai, energin-iai bei plastiniai rezervai. Po krū-vio ir reguliariai atliekant ištvermės pratimus, vyksta ilgalaikiai adapta-ciniai pokyčiai. Jų metu atsiradę st-ruktūriniai įvairių lygmenų organi-zmo sistemų pokyčiai didina orga-nizmo prisitaikymo prie fiz krūvio galimybes. Tiek greitai, tiek ilgalaik-ei adaptacijoms būdingi bendrieji ir spec požymiai, t. y. didėja organiz-mo atsparumas ne tik fiz krūviui, bet ir kitiems aplinkos poveikiams. Dėl fiz pratimų atsiradę adaptacin-iai pokyčiai ne tik padidina orga-nizmo funkcines galimybes, bet ir mažina įvairių ligų riziką. Organiz-mo adaptaciniai pokyčiai, sukelti aerobinių treniruočių. Griaučių raumenų: a) gerėja kraujotaka; b) didėja mioglobino kiekis; c) gerėja deguonies pasisavinimas; d)didėja metabolinis talpumas; e)susikaupia daugiau energinių medžiagų; f)ma-žėja pagaminamos pieno rūgšties kiekis. Širdies ir kvė-pavimo sistemos: a) didėja širdies ir kvė-pavimo sistemų darbingumas; b)mažėja ŠŠD; c)mažėja kraujo spaudimas; d)gerėja kraujotaka šir-dies vainikinėse kraujagyslėse; e)didėja širdies sistolinis kraujo tū-ris; f)didėja minutinis kraujo tūris; g)mažėja širdies raumens dirglu-mas; h)didėja kraujo kiekis, eritro-citų ir hemoglobino kiekis; i)mažė-ja kraujo koaguliacija; j)mažėja aterosklerozinių plokštelių kiekis arterijose; k)retėja, bet gilėja kvė-pavimas. Metaboliniai: a)mažėja riebalinio audinio kiekis; b)didėja audinių jautrumas insulinui ir gerė-ja gliukozės pasisavinimas; c)gerė-ja kraujo lipidų sudėtis; d)apetitas atitinka žm energijos poreikius. Fiz.pratimai, Fiz.aktyvumas→fiz. pajėgumas, gerovė, sergamumo m-ažėjimas. Fiz.pajėgumas→gerovė, sveikata, sergamumo mažėjimas. šlapimo sudėtis nesiskiria. Po di-delių ištvermės krūvių šlapime at-siranda baltymo, eritrocitų. Tai pri-klauso nuo fiz krūvio sunkumo ir apimties bei organizmo funkcinės būk-lės, jo galimybių. Tai normali fizio-loginė reakcija. Jei pokyčiai išlieka ir ramybės metu, tai jau gali būti ir ligos simptomas. Ūminės ir lėtinės infekcijos drauge su fiz krūviais ga-li sukelti didelius inkstų sutrikimus. 4. KOMPLEKSINIS SVEIKA-TOS BŪKLĖS VERTINIMAS IR INDIVIDUALIŲ PRATIMŲ PARINKIMAS. Tikėdami, jog fiz aktyvumas yra panacėja, praktiškai nederindami jo sunkumo su sv bū-kle, žm dažnai pajunta, jog sv pro-blemos paaštrėja. Statistiškai pagrį-stas tvirtinimas, jog fiz neaktyvūs asmenys serga dažniau ar jų amžius yra trumpesnis, nereiškia, jog bet koks fiz aktyvumas šį sergamumą sumaži-na. Padėti gali tik sveikatos būklę atitinkantis fiz aktyvumas, t.y. indi-vidualus fiz krūvis. 1 iš svarbiausių ypatybių, parenkant individualų fiz krūvį yra amžius. Visą gyvenimo laikotarpį organizmas vystosi, kin-ta, prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Galima išskirti bent 3 kokybiškai skirtingus etapus: 1)or-ganizmo augimas ir brendimas (n-uo 0 iki 30 m.), 2) stabilus, nedi-delių pokyčių etapas (nuo 30 iki 50 ar 60 m), 3) „planingos" regresijos etapas (nuo 60 m). Panagrinėkime širdies ir kraujagyslių sistemos pa-grindinės f-jos aprūpinti krauju vi-sus organus, t.y. hemodinamikos, ypatybes šiais gyvenimo etapais. Laikykime šią f-ją darbu, kurio rei-kia kraujo judėjimui organizme pa-laikyti: A = f(ŠSD x SV x SYS) (1). A-darbas, ŠSD-širdies susitra-ukimų dažnis, SV-sistolinis širdies tūris, SYS-sistolinis kraujo spau-dimas. Ši lygtis analogiška Fico ly-gčiai, nustatant suvartotą deguo-nies kiekį Vo = HR x SV x (A-V)O2. Ji betarpiškai susijusi su širdies atliekamu darbu, tekant kr-aujui per plaučius. Augant organi-zmui, pirmuosius 10-15 m., kol dar neišsivystė kraujo srovės organizme perskirstymo mechanizmas, pagrin-dinė svarba, didinant širdies darbi-ngumą fiz aktyvumo metu, tenka širdies sus įtraukimų dažniui. Tuo galime įsitikinti ir nagrinėdami fi-ziologinio max širdies dažnio prik-lausomybę nuo amžiaus (ŠSD = 220 - amžius): juo jaunesnis žm, juo max širdies dažnis didesnis. Visiškai susiformavus organizmui, padidėjus širdies susitraukimo jė-gai, susiformavus kraujo srovės perskirstymo mechanizmams, di-dėja išstumiamo į aortą kraujo kie-kis - sistolinis tūris. Todėl subren-dus organizmui, pagrindinį širdies ir kraujagyslių sistemos darbin-gumo didėjimą apibūdina SV kiti-mas. Vyresniems žm, atsiradus poky-čiams kraujagyslėse, vyraujančius kitimus lemia AKS kitimas, lygia-grečiai mažėja kairiojo skilvelio kontraktiliškumas bei diastolinė f-ja (kaip kompensacija didėja arte-rinio kraujo spaudimas). Jau vien šie pokyčiai lemia, jog fiz akty-vumas skirtingais amžiaus etapais aktyvina skirtingus fiziologinius adaptacinius mechanizmus, t.y. sk-irtingus jų parametrus. Taigi am-žius, lytis, įvairios patologijos le-mia individualaus fiz aktyvumo būtinumą. Krūvio metu vyksta po-kyčiai visame organizme, ne tik aktyviuose raumenyse. Visas orga-nizmas prisitaiko prie kintančio kr-ūvio. Skirtingose organų sistemose šie pokyčiai yra netgi priešingų kr-ypčių. Labiausiai stengiamasi padi-dinti kraujotaką per aktyvią raume-nų grupę bei tą darbą lemiančių or-ganų sistemas (pvz., širdį, plau- 6. SVEIKATAI SVARBIOS FIZ YPATYBĖS. Sv susijusi su funkci-nėmis visavertės gyvensenos gali-mybėmis. Sv ir ligos požymiai yra morfologiniai arba funkciniai. Svar-biausi morfologiniai požymiai yra kūno sandara, kaulų tankis, lan-kstumas ir raumenų masė. Pagrin-dinės su sv susijusios f-jos yra širdies ir kraujagyslių veikla, angliavandenių ir riebalų apykaita. Nervų ir raumenų sistemos veikla yra susijusi su žm ju-dėjimo kokybe ir saugumu. Su sv susijęs fiz pajėgumas gali būti su-vokiamas kaip gebėjimų, sąveikau-jančių su sv, derinys. Tai asmens individualūs ypatumai ir funkcinės galimybės. Individualūs ypatumai dažniausiai yra genetiškai nulemti. Funkcinės galimybės - individo ge-bėjimas įvykdyti užduotis, susijusias su raumenų darbu. Individualūs ypa-tumai lemia tam tikrą organizmo prisi-taikymo prie fiz aktyvumo laipsnį. Funkcinės organizmo galimybės le-mia ir fiz aktyvumo sukeltus poky-čius. Nustatant su sveikata susijusį fiz pajėgumą, labai svarbu yra įv-ertinti funkcines galimybes. Kine-ziologijos, sporto ir fiz pratimų mokslai fiz gebėjimams apibūdinti vartoja sąvoką „fizinė ypatybė". Fiz ypatybė - tai žm gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Ištver-mė; Jėga; Greitumas; Lankstu-mas; Pusiausvyra; Vikrumas; Koordinacija. (Apibrūdinimai 1 kl.). 3 pagrindiniai fiz pajėgumo, susijusio su sv, rodikliai yra aero-binis, raumenų ir motorinis pajė-gumai, kuriuos parodo širdies ir kvėpavimo sistemų ištvermė, rau-menų jėga ir ištvermė, sąnarių pas-lankumas ir kūno masės kompo-nentai. Santykiškai yra skiriama: a)sveikatai svarbios fiz ypatybės; b)sportinei veiklai svarbios fiz ypa-tybės. Biologinis fiz ypatybių pagrindas yra organizmo struktūros ir sistemos, įgalinančios žm judėti, jausti, ana-lizuoti. Tai morfofunkcinės ypa-tybės: iš vienos pusės, jos yra įg-imtos ir santykiškai pastovios, iš ki-tos - joms būdingas prisitaikymas, t.y. keitimasis, lavėjimas. Fiz ypatybių kiekybinę išraišką sąlygoja žm amžius, lytis, sveikatos būklė, gyvensena, fiz aktyvumas. 7. ŽMOGAUS FIZ PAJĖGUMO VERTINIMO TESTAI. Nustat-ant su sveikata susijusį fiz pajė-gumą, funkcinių galimybių verti-nimas yra labai svarbus. Testų ri-nkinys EUROFIT. EUROFIT yra savita, tiksli ir patikima įvairių fiz pajėgumo komponentų vertinimo priemonė. Nors EUROFIT yra ski-rti 6-18m vaikams, jais gali naudotis vyresnių žm grupės. EUROFIT atranka vyko, remiantis šiais kr-ite­rijais: - testai turi būti aiškūs ir tinkami daugeliui mergaičių ir ber-niukų (kai kada ir suaugusiems); - norint atrinkti vienas nuo kito nep-riklausančius parametrus ir tinka-mus testus kiekvienam fiz pajėgu-mo požymiui matuoti, jų vidinę st-ruktūrą reikia sudaryti remiantis vei-ksnių analize; - reikia įrodyti, kad testais galima veiksmingai vertinti gyventojų fiz pajėgumą ir suskir-styti gyventojus į įvairias grupes; - testai turi būti labai patikimi ir ob-jektyvūs. Iš vienos pusės, tai tikri-nama testretesto būdu, iš kitos pu-sės, lyginami rezultatai, kuriuos nu-statė įvairių šalių atstovai testams parengti; - testai turi tikti ir plate-sniems moksliniams tyrimams, ir tyrimams m-klose ar klubuose, jie turi būti praktiški. Sugretinus mok-slinius ir praktiškesnius kriterijus, buvo atrinkta 10 testų, kuriais nus-tatomi 6 fiz pajėgumo kompone-ntai ir 9 požymiai, be to, pridėti kai kurie antroometriniai matmenys ir identifikacijos duomenys. Galima AD lavinimo metodai: Tai neper-traukiamas darbas ir darbas su po-ilsiu. Nepertraukiamo darbo me-todai: 1.Tolygus. Dirbama mažu arba vidutiniu nekintamu intensyv-umu ilgą laiką. Tokio fiz krūvio metu suvartojama 40-60% MDS (max deguonies suvartojimas). 2.Pakaitinis. Šiam metodui būdin-gas intensyvumo didinimas arba mažinimas. Bėgant, slidinėjant, ei-nant, važiuojant dviračiu kalnuo-tomis vietovėmis, didinant greitį ar kopiant į kalnus, aktyvėja medžia-gų apykaita, daugiau reikia deguo-nies. Jei intensyvumas didesnis už kritinę intensyvumo ribą, išnaudo-jamos aerobinės galimybės, todėl dalis energijos ga­minama aerobin-iu būdu. 3.Tempo. Tai ištisinis fiz krūvis, kurio metu gana dideliu to-lygiu greičiu įveikiami nuotoliai. Šis metodas labiau tinka sportinin-kų treniruotėms. Darbo su poilsiu metodai: 1. Intervalinio metodo paskirtis - didinti širdies tūrį ir sti-printi jos sutrikimus. Didžiausia įt-aka širdžiai daroma poilsio interva-lų metu. Intervalinis fiz krūvis labai vargina širdį, todėl, jei ji tinkamai neišlavinta, galima persitempti. Kartotinis metodas. Tai įvairaus intensyvumo ir trukmės darbas, de-rinamas su poilsiu. Šis, kaip ir mi-nėtas metodas, daug reikalauja iš organizmo, todėl taikyti treniruo-tėms patariama po ilgo parengia-mojo laikotarpio. Vyresnio amž-iaus žm AD ir jo vertinimas. AD priklauso nuo visos deguonies per-nešimo sistemos darbo veiksmin-gumo. Parenkant aerobinių prati-mų intensyvumą, reikia atsižvelgti ir į pradinį asmens parengtumą. Iš-tvermei vertinti yra taikomi tiesio-giniai ir netiesioginiai metodai. Tiesioginiai nustato, kiek laiko žm sugeba tęsti atitinkamo intensyvu-mo darbą. Dažnai yra nepatogūs, pvz., sunku tiksliai nustatyti mom-entą, kai pradeda mažėti bėgimo greitis, todėl dažniau yra taikomi netiesioginiai ištvermės vertinimo metodai. Praktiškai yra paplitęs to-ks ištvermės vertinimas kaip ilgų nuotolių bėgi­mas, ėjimas, plaukim-as, slidinėjimas, važiavimas dvira-čiu ar kt. Šiuo atveju ištvermės ro-diklis yra laikas, per kurį įveikia-mas atstumas. Atskirą netiesiogi-nių ištvermės vertinimo metodų gru­pę sudaro nustatymas atstumo, kurį asmuo sugeba nueiti, nubėg­ti, nuplaukti, nuvažiuoti per atitinka-mą laiką. Pvz, Kuperio testas. Ne-sportuojančių ir vyresnio amžiaus žm AD vertinti vartojami ėjimo te-stai. Testų rinkinyje EUROFIT su-augusiems ir vyresnio a. žm yra si-ūlomas 2 km ėjimo testas, ameri-kiečių testų rinkiniuose – 1 mylios (1609 m) ėjimo. 11. CIKLINIAI PRATIMAI, LAVINANTYS BENDRĄJĄ IŠ-TVERMĘ. Bendroji ištvermė - tai viena žm sv svarbiausių fiz ypaty-bių. Dažnai vartojamas sinonimas - širdies ir kvėpavimo sistemos išt-vermė. Taip pabrėžiama šių siste-mų svarba sveikatai, kasdienei ve-iklai, guviai, nenuvargstant atlikti, ilgai trunkanti darbą. Ištvermė - žm fiz ypatybė, gebėjimas ilgai tę-sti nustatyto intensyvumo darbą, nugalėti atsirandantį nuovargį. Be-ndroji ištvermė - tokia ištvermės forma, kai atliekant fiz pratimą da-lyvauja pagrindinės kūno raumenų grupės ir šio darbo metu organizme vyrauja aerobiniai medžiagų apyka-itos procesai. Specialioji ištver-mė- gebėjimas ilgai tęsti konkrečią veiklą (gali dalyvauti ir labai ne-daug raumenų ar tik atskira funkci-nė raumenų grupė). Cikliniai pra-timai - tai fiz pratimai, kai karto-jami tie patys judesiai. Pvz, einant jėga daromi judesiai. Šie pratimai paprastai atliekami serijomis, kie-kvieną kartą didinama judesių am-plitudė, kol pasiekia max. Nepertr-aukiamų kartojimų, sudarančių se-riją, skaičius turi būti pakankamai didelis (ne mažiau kaip 8-12). Di-delio intensyvumo ir trumpos truk-mės tempimas sąlygoja audinio ta-mprumo deformaciją, t. y. deform-uoti elementai, nebeveikiant jėgai, atgauna pirmykštę formą. Dinami-niai pratimai nepadeda pasiekti di-delį, ilgalaikį lankstumą. Nekontr-oliuojami, stiprūs judesiai gali pa-žeisti minkštųjų audinių tamprumą ir sukelti traumas. Daugelis judesių yra dinaminiai, todėl juos reikia įt-raukti į sportininkų treniruočių pr-ogramas. Nerekomenduojama dar-yti tik besimankštinantiems asmen-ims.) 2.Statinio tempimo pratimai. (galiniuose trajektorijos taškuose yra fiksuojamos kūno grandys. Te-mpiama silpnai, lėtai, ilgai-15-30 sek. Toks mažo intensyvumo ir il-gos trukmės tempimas sąlygoja au-dinio tamprumo deformaciją (defo-rmuoti elementai išlaiko įgytą for-mą ir nebeveikiant jėgai). Lėtai ir il-gai tempiami raumenys yra geriau iš-tempiami. Labiau ilgėja raumenys ir gerėja raumenų bei sausgyslių pas-lankumas.) 3.PNF - refleksinis te-mpimas. (Greičiausias ir veiksmin-giausias būdas padidinti statinį ir pasyvų lankstumą yra raumenų su-sitraukimo, atpalaidavimo ir temp-imo derinimas (PNF). Šio pratimo pagrindą sudaro gausūs proprior-ecepciniai neuroraumeniniai impu-lsai. Pratimo atlikimo būdų yra da-ug ir visi jie derina izometrinį ra-umens susitraukimą, atsipalaidavi-mą ir tempimą.). Pagrindinės rek-omendacijos, lavinant lankstu-mą: 1.Tempimo pratimai daromi prieš fiz krūvį, nes jie gerina din-aminį lankstumą, padeda išvengti traumų ir po krūvio atpalaiduoja raumenis, gerina jų kraujotaką. 2.Judesių amplitudę didina audinių temperatūros pakilimas 1 - 2°C. Tempiami tie raumenys, kuriems tenka didžiausias krūvis treniruo-čių metu. 3.Taisyklingas tempimas - tempiama lėtai, visiškai atsipalai-davus, sutelkus dėmesį į tempiamus raumenis, be trūkčiojimų ir skaus-mo. 4.Tempimo trukmė - 15-30 sek. 5.Kvėpavimas ramus, lėtas. 6.Negalima tempti, jei jaučiamas aštrus skausmas sąnariuose ir rau-menyse. 7.Geriausia tempti kiekvi-eną dieną. Atsiradus tam tikram la-nkstumui, pakanka 1-2 kartus per savaitę daryti tempimo pratimus. 8.Siekti labai didelio lankstumo, stiprinant sveikatą, yra nepatartina, nes per didelis lankstumas gali būti žalingas. Lankstumo vertinimas. Lankstumą galima vertinti, remia-ntis biomechaniniais rodikliais. Tam yra taikomi 2 matavimai – li-nijinis ir kampinis. Negalima nus-tatyti lankstumo vienu testu. Juo nustatomas tik juosmens srities, nu-garos, šlaunų lenkiamųjų raumenų ir pakinklių paslankumas. Lanks­tumas matuojamas maksimalia jud-esio amplitude, goniometrais, fleks-ometrais. Testai lankstumui ver-tinti. I Sėdimas ir siekimas. Eiga. Tiriamasis sėdi ištiesęs kojas ant grindų, pėdomis remdamasis į dė-žę. Jis nusiavęs. Nelenkdamas kojų per kelius, lenkiasi pirmyn, liniuotė pirštais stumiama iki tolimiausio taško. Judesys turi būti vientisas, netrūkčiojantis. Daromi 2 bandym-ai. II Vertinamas pečių paslan-kumas. Eiga. Tiriamasis atsigula ant pilvo, smakrą prispaudžia prie grindų, rankas ištiesia pirmyn (ties pečiais), paima lazdelę ir kelia ran-kas kiek galėdamas aukščiau. Alk-ūnės ir riešai nelinksta Matuoja- Nurodymai testo vadovui. Ant grin-dų (su kreida ar finišo juostele) pa-žymėkite 5 m atstumu viena nuo kitos dvi lygiagrečias linijas, jų il-gis - 120 cm. Jų galus sujunkite šo-ninėmis kraštinėmis ir kampus pa-žymėkite kuokelėmis (vėliavėlėmis ir pan.). Stebėkite, kad tiriamasis kiekvieną kartą abiem pėdomis pe-ržengtų liniją, bėgtų tik skirtu taku, kuo greičiau apsisuktų. Po kiekvie-no bėgimo garsiai skelbkite nubė-gtų ciklų skaičių. Testas baigia-mas, kai tiriamasis viena pėda pe-ržengia finišo liniją. Rezultatas. Tai penkių bėgimo ciklų laikas, iš-reikštas sekundės dešimtosiomis dalimis, pvz., laikas - 21,5 s, rezu-ltatas - 215. Širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė. Ištvermės bė-gimas šaudykle. Požymis: širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė. Testo aprašymas. Tai širdies ir kv-ėpavimo sistemos pajėgumo testas, pradedamas ėjimu ir baigiamas gr-eitu bėgimu. Testo atlikėjai bėga pirmyn ir atgal (keisdami kryptį) nuo vienos iki kitos linijos nubrė-žtos 20 metrų atstumu, kiekvieną kartą didina tempą, kurį reguliuoja garso signalas. Šį testą atlikti nuo pradžios iki pabaigos sugeba neda-ugelis. Žingsnių skaičius (1 žin-gsnis=1 minutės laiko tarpui, pvz., 10 žingsnių lygu 10 minučių), ku-riuos atliko tiriamasis, kol „iškrito" (baigė bėgimo testą), yra vaiko ši-rdies ir kvėpavimo sistemos ištver-mės rodiklis. Technikos priemo-nės. Sporto salė arba kita gana er-dvi patalpa, kurioje galima pažy-mėti 20 metrų bėgimo taką. 20 me-trų ilgio ruletė. Lipni juosta 20 me-trų bėgimo tako pradžiai ir pabai-gai pažymėti. Magnetofonas, ge-riau su įtaisu juostos sukimosi gr-eičiui reguliuoti. Magnetofono juo-sta su testo protokolo įrašu. Nuro-dymai testo atlikėjui. Bėgimo šau-dykle testas vertina organizmo max aerobinį pajėgumą. Tai bėgi-mas pirmyn ir atgal 20 metrų bė-gimo taku. Bėgimo greitį reguliuo-ja magnetofono juostelėje įrašyti garso signalai. Bėkite tokiu tempu, kad nuskambėjus garso signalui, būtumėte viename arba kitame me-trų bėgimo tako gale (leistina tik 1 ar 2 metrų paklaida). Pėda palie-skite galinę liniją ir greitai apsisu-kęs bėkite iki kitos galinės linijos. Iš pradžių bėgimo greitis yra ma-žas, bet kiekvieną minutę jis di-dinamas. Testo metu reikia stengtis kuo ilgiau išlaikyti nustatytą bėgi-mo ritmą. Kai nebepajėgiate lai-kytis to ritmo arba pajuntate, kad nebeįstengiate ilgiau bėgti (baigti 1 minutės laiko tarpą), turite sustoti. Įsidėmėkite prieš sustojimą paskel-btą skaičių - tai Jūsų rezultatas. Te-sto trukmė yra individuali: kuo Jū-sų pajėgumas didesnis, tuo ilgiau galite tęsti testą. Nurodymai testo vadovui. Parinkite testui vietą, ab-iejuose bėgimo tako galuose būtina palikti mažiausiai 1 metro laisvą plotą. Kuo didesnis tako plotis, tuo daugiau asmenų vienu metu gali-ma tirti: vienam tiriamajam turi būti skirtas ne mažesnis kaip 1 me-tro pločio bėgimo takas. Bėgimo tako danga turi būti vienarūšė. Abi 20 metrų bėgimo tako galinės lini-jos turi būti ryškiai pažymėtos. Pa-sirūpinkite reikiama aparatūra gru-piniam testavimui. Rezultatas. Tir-iamajam sustojus, užrašomas iki galo nubėgtų žingsnių skaičius. (1 min. laiko tarpo skaičius, t. y. pas-kutinis iki sustojimo skelbtas skai-čius). 16. SVEIKATOS RIZIKOS FA-KTORIAI, JŲ VERTINIMAS. Rūkymas,alkoholis, narkotikai, ne-tinkama mityba, paveldimumas (genetiniai veiksniai), aplinkos už- rekomenduojama dauguma reabili-tacijos priemonių naudoti namų są-lygomis, išmokyti šeimos narius reabilitacijos technikos galimybių, aprūpinti metodine medžiaga. La-bai svarbi invalidų reabilitacijos dalis –profesinė. Prof orientavi-mas, invalidų apmokymas, perkva-lifikavimas, darbo vietų ir aplinkos pritaikymas sudaro galimybes dau-gumą invalidų įdarbinti. Turi būti kuriamos darbo vietos invalidams, pritaikyta jiems reikalinga įranga. Toks darbo vietos pritaikymas ne-daug kainuoja, tačiau suteikia gali-mybes dirbti ir tuo būdu užtikrina ekonominį nepriklausomumą. Dal-yvavimas pagrindinėse soc veiklos srityse-šeimoje, soc grupėse, ir be-ndruomenėje-vienas svarbiausių žm gyvenimo elementų. Invalidai ne visuomet gali dalyvauti soc ir kultūriniame gyvenime. Sveikieji dažnai vengia bendravimo su inva-lidais. Bendraujant su invalidais, būtina pabrėžti jų lygiavertiškumą. Svarbu, kad pats invalidas patikėtų savo jėgomis. Reabilitacijos efek-tyvumas daug didesnis, kai jos pri-emonės naudojamos kolektyve. Dauguma invalidų negali aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyveni-me dėl paprasčiausių fizinių kliū-čių: siauros durys, negali įvažiuoti vežimėliu, laiptai prie pastatų, neį-rengti pandusai, autobusai, trolei-busai, nepatogiai įrengti jungikliai ir t.t. Svarbu ir reabilitacinės tech-nologijos vystymasis, kuris gali kompensuoti esamus f-jos sutri-kimus. Pasaulyje gaminama dau-giau nei 3 tūkst. įvairių priemonių, skirtų defektų kompensacijai. In-validų problemos turėtų rūpėti mo-kytojams, soc sferos darbuotojams, dvasiškiams, jaunesniam med per-sonalui. Be to, aktualiu reikalu pri-valu kalbėti ir visuomenei. Mūsų resp.sukurti tik keli med. reabil. centrai, o ligonių ir invalidų dau-giaprofilinės reabilitacijos sistema tik kuriama, rengiami reabilitacijos pagalbos standartai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!