Sutarčių registravimas viešajame registre

Įvadas Teorinėje literatūroje pabrėžiama, kad daikto (žemės, pastatų, statinių) pirkimo-pardavimo su­tartis įsigalioja, kai sudaroma notarine forma. Nuo šio momento atsi­randa šalių teisės ir pareigos. Nuosavybės teisė pirkėjui, pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį, pereina perdavus nekilnojamąjį daiktą. Prieš trečiuosius asmenis ši sutartis gali būti panaudota ir sukels jiems teisinių padarinių tik įregistruota. CK 4.125 straipsnio 2 dalyje ir 4.147 straips­nio 2 dalyje atitinkamai nustatyta, kad teisės į servitutą ir į uzufruktą atsiranda tik šiuos įregistravus. Darbo objektas – teisinės sandorio registracijos viešajame registre pasekmes. Darbo tikslas – išanalizuoti sandorio registracijos viešajame registre teisines pasekmes ir reikšmę. Tačiau šių teisių pasibaigimas nesieja­mas su registracijos panaikinimu, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (pvz., CK 4.130 str. 4 d.). Reikalaujama atsisakymą įforminti rastu (CK 4.131 str. 4 d., 4.151 str. 3 d.). Užstatymo teisės (superficies) ir ilgalaikės nuomos (emphyteusis) daiktinės teisės atsiranda neatsižvelgiant į šių daiktinių teisių registraciją nekilnojamųjų daiktų registre. Užtenka šalių susitarimo arba testamento. LR CK 1.75 straipsnio nuostatos iš esmės skiriasi nuo 1964 m. CK nuostatų. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu sutar­tį, kuria perleidžiamas daiktas, būtina įregistruoti, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. 1964 m. CK 255 straipsnyje teigta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravimas atitinkamoje įstaigoje daro sutartį negaliojančią. Tokių pačių padarinių kilę ir nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčiai (1964 m. CK 282 str. 2 d.). Darbo metodai – sisteminė, loginė analizė, teisės aktų ir monografijų lingvistinė ir sisteminė analizė. I. METODOLOGINĖ TYRIMO PROGRAMOS DALIS 1.1. Problemos formulavimas. LR CK 1.75 straipsnis nustato, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę re­gistraciją. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruo­tas. Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį suda­ręs asmuo. Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli as­menys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.1 Privalomą sandorių teisinę registraciją atliekančių valstybės insti­tucijų ar kitų organizacijų darbuotojų neteisėtais veiksmais asmenims padarytą žalą atlygina valstybė. LR CK 1.75 straipsnyje nurodyta, kad jeigu įstatymas nustato tam tikrų sandorių teisinę registraciją, tai sudarytas sandoris galioja nuo tada, kai sudaromas (arba nuo kito, įstatyme ar šalių susitarime nenuma­tyto momento), o ne kai įregistruojamas, išskyrus atvejus, kai CK nusta­to, kad sandoris įsigalioja tik įregistruotas atitinkamame registre. Prieš pasirašydamos konkrečią sutartį šalys pereina ilgesnį ar trumpesnį ikisutartinių santykių etapą. Jo trukmė priklauso nuo sutarties dalyko, jo svarbos, vertės ir daugelio kitų aplinkybių. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Būtent taip sutarties sudarymo eigą nusako CK 6.162 straipsnio 1 dalis.2 Kitaip sakant, sutarties sudarymas pradedamas pasiūlymu (oferta), todėl tam, kas yra buvę iki pasiūlymo, negalima kurti sutarties, išskyrus preliminariąją sutartį, kuri turi ir savarankišką reikšmę, ir savo specifiką. Šios sutarties išskirtinumas pasireiškia per registruojamos sutarties tikslą. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptar­tomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą - pagrindinę - sutartį. Naujajame CK registruojamos sutarties sudarymas reglamentuojamas viename „Prie­volių teisės" knygos skyrių - Sutarčių sudarymas. Registruojamos sutarties apibūdinimas akivaizdžiai patvirtina faktą, jog šios sutarties sudarymas yra parengiamasis tarpinis etapas pasirašant galutinę pagrindinę sutartį. Todėl akivaizdu, kad šios sutarties specifika - ikisutartinių santykių reguliavimas. Mūsų gyvenimo pokyčiai, privertę imtis teisi­nės sistemos reformos, ir sąlygos, paskatinusios priimti naująjį CK, tiesioginiu ar netiesiogi­niu būdu lėmė ir daugybę kodekse įtvirtintų naujovių. Žinome apie buvusią ir esamą praktiką sudarinėti įvairaus turinio ketinimo protokolus, kurie, nors ir skirtingai įvardijami - susitarimai, aktai, raštai, -visi yra priskiriami kategorijai ikisutartinių dokumentų, kuriuose įtvirtinami šalių susitarimai pasiekti per derybas dėl pagrindinės sutarties ateityje sudarymo. Ši praktika - ikisutartinių dokumentų sudarymas - labai skirtingai vertinama įvairiose valstybėse. Esmė ta, ar juos sudariusioms šalims atsiranda ar neatsiranda prievoliniai santykiai ketinimų proto­kolų pagrindu. Turime originalią prof. V. Mikelėno lyginamosios teisės studiją apie sutarčių teisę, ku­rioje nagrinėjama daugelis ikisutartinių ir sutartinių klausimų. Nors ji buvo parašyta dar ne­įsigaliojus LR CK, manytume, jog šis darbas dar ilgus metus bus savotiškas gidas studijuo­jantiesiems sutarčių teisę bei asmenims, dalyvaujantiems derybose ir rengiantiems ikisutartinius ir sutartinius dokumentus. LR CK normos buvo kuriamos išanalizavus daugelio už­sienio valstybių - Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos, Italijos, Olandijos, Šveicarijos ir kitų nacio­nalinę teisę. Todėl Lietuvos įstatymų leidėjo dėmesys ikisutartinių santykių formai buvo ne­atsitiktinis. Registruojamose sutartyse reglamentuojant ikisutartinius santykius siekiama tin­kamiau juos formalizuoti bei padėti šalinti kartais atsirandančias dviprasmybes ikisutartinius santykius fiksuojant įvairiuose dokumentuose - ketinimų protokoluose, aktuose, raštuose.3 Mūsų valstybės verslininkai ir juridiniai asmenys žengia tik pirmuosius žingsnius lais­vosios rinkos sąlygomis, todėl būtina suvokti sutartinius santykius. Tai padaryti padeda ir vis gausėjanti literatūra. Todėl ir registruojamos sutarties Civiliniame kodekse įtvirtinimas yra tik maža dalelė tų priemonių, kuriomis įstatymų leidėjas siekia padėti šalims būtinais at­vejais formalizuoti ikisutartinius santykius bei spręsti iškylančias civilinės atsakomybės pro­blemas. Norisi atkreipti dėmesį į vartojamas sąvokas. Naujajame CK pirmą kartą vartojama registruojamos sutarties sąvoka. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviams nebuvo žinoma tokio pobūdžio sutartis ar nebuvo galimybės jos sudarinėti. Tam, kad anksčiau galiojusiame CK ar specialiame įstatyme nebuvo teisės normos -konkretaus straipsnio, nereiškia, kad ikisutartinių santykių nebuvo įmanoma reguliuoti sutar­timi. Ta galimybė buvo ir vadovaujantis 1964 m. LR CK 4 straipsniu. Jame buvo nurodyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų pa­grindų, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, kurie, nors ir nėra įstatymuose numa­tyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.4 Šias nuostatas primename, norėdami atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinis įstatymų lei­dėjas, atsižvelgdamas į mūsų valstybėje įvykusius pokyčius, naujajame CK gana detaliai reglamentavo sutartinius santykius, suteikė galimybę civilinių teisinių santykių dalyviams naudoti įstatymu formalizuotą ir santykinai detalizuotą preliminariąją sutartį. Civilinės teisės vadovėlyje, išleistame prieš keletą metų, nurodoma, kad pagal įvykdymo rezultatą sutartys yra parengtinės ir galutinės. Prie parengtinių priskirtinos tokios sutartys, kurios sukuria šalių teises ir pareigas ateityje sudaryti tam tikrą sutartį numatytomis sąlygomis [4, p. 382-383]. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas šiai sutarčiai apibūdinti naujajame kodekse pasirinko jau ne parengtinės, o preliminarios sutarties sąvoką. Ar registruojamos sutarties instituto įtvirtinimas CK atima šalims galimybę naudoti ki­tus ikisutartinius dokumentus. Be jokios abejonės, neatima. Svarbu tai, koks jų turinys ir ko­kie šalių įsipareigojimai juose fiksuojami. Būtent su tuo pirmiausia ir siejama šalių atsakomy­bės problema. Antai nekilnojamojo daikto (žemės, pastatų, statinių) pirkimo-pardavimo su­tartis įsigalioja, kai sudaroma notarine forma. Nuo šio momento atsi­randa šalių teisės ir pareigos. Nuosavybės teisė pirkėjui, pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį, pereina perdavus nekilnojamąjį daiktą. Prieš trečiuosius asmenis ši sutartis gali būti panaudota ir sukels jiems teisinių padarinių tik įregistruota. CK 4.125 straipsnio 2 dalyje ir 4.147 straips­nio 2 dalyje atitinkamai nustatyta, kad teisės į servitutą ir į uzufruktą atsiranda tik šiuos įregistravus.5 Tačiau šių teisių pasibaigimas nesieja­mas su registracijos panaikinimu, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (pvz., CK 4.130 str. 4 d.). Reikalaujama atsisakymą įforminti rastu (CK 4.131 str. 4 d., 4.151 str. 3 d.). Užstatymo teisės (superficies) ir ilgalaikės nuomos (emphyteusis) daiktinės teisės atsiranda neatsižvelgiant į šių daiktinių teisių registraciją nekilnojamųjų daiktų registre. Užtenka šalių susitarimo arba testamento. LR CK 1.75 straipsnio nuostatos iš esmės skiriasi nuo 1964 m. CK nuostatų. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu sutar­tį, kuria perleidžiamas daiktas, būtina įregistruoti, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. 1964 m. CK 255 straipsnyje teigta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravimas atitinkamoje įstaigoje daro sutartį negaliojančią. Tokių pačių padarinių kilę ir nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčiai (1964 m. CK 282 str. 2 d.). Galima naujojo CK ir 1964 m. CK nuostatų kolizija dėl sandorio registravimo padarinių reglamentuojama IĮ 8 straipsnyje, kur nustatyta, kad jeigu sudarant sandorį, pagal galiojusius įstatymus, jo teisinė re­gistracija buvo privaloma ir jos terminas nepraėjęs, tai registraciją ir jos padarinius nustato šis kodeksas. Sandoris, kurio registravimo terminas iki įsigaliojant CK praėjęs, negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą terminą atnaujina teismas. LR CK 1.75 straipsnio 2 dalyje reglamentuojami padariniai, atsirandantys neįregistravus sandorio, kai įstatymas nustato tokią registraciją. Jeigu įstatymas nustato privalomą atitinkamų sandorių registracija, tai, neįre­gistravus sandorio, asmuo savo pagal tokį sandorį įgytomis teisėmis ne­gali pasinaudoti prieš trečiuosius asmenis. Antai jeigu trečiasis asmuo savo ruožtu sudarys sandorį su kitu asmeniu, kurio vardu daiktas įre­gistruotas, tai anksčiau įgijęs šį daiktą, bet neįregistravęs savo teisių asmuo negalės reikalauti įgijimo sutartį pripažinti negaliojančia. Ši tai­syklė nustatyta civilinės apyvartos stabilumo interesais. Įgijėjas įgyja visas registruotas teises. Kas neįregistruota, tojam nėra. Taikant šią tai­syklę, būtina atsižvelgti į įgijėjo sąžiningumą (CK 1.5 str.). Įgijėjo sąži­ningumas pareziumuojamas. Jo nesąžiningumą privalo įrodyti asmuo, ku­ris ginčija sudarytą sandorį.6 Įgijėjas laikomas nesąžiningu, jeigu jis žinojo ar privalėjo žinoti, kad tam tikros daiktinės teisės priklauso kitam asmeniui, negu jos registruotos. LR CK 1.75 straipsnio 3 dalyje aptariama situacija, kai tas pačias teises įgyja keli asmenys. Jeigu vienas iš jų savo teises įregistravo, tai šios jam ir priklauso. Nė vienam savo teisių neįregistravus, šios priklauso tam, ku­ris pirmasis sudarė sandorį. Jeigu sandorius įregistravo keli asmenys, tai teises įgijusiu laikomas tas, kuris jas pirmasis įregistravo. Pažymėtina, kad, teisingai sutvarkius sandorių registraciją, kolizinių situacijų galimybė sumažėtų iki minimumo. Privalomiems regist­ruoti sandoriams įstatymas paprastai nustato notarinę formą. LR CK 1.75 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą registraciją atlie­kančių institucijų ar organizacijų darbuotojų veiksmais, turi atlyginti valstybė. Žala gali atsirasti ne laiku ar neteisingai įregistravus sandorį ar pagal jį įgytas teises, taip pat pateikus klaidingus duomenis ir dėl kitų priežasčių. Žinoma, valstybė turi teisę išsiieškoti iš kaltų atitinkamų įstai­gų darbuotojų sumas, sumokėtas kaip žalos atlyginimą. LR CK 1.77 straipsnis nustato, kad sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, šalių sutarimu gali būti sudaromi paprasta rašytine arba net notarine forma. Savo ruož­tu sandoriai, kuriems įstatymas nustato paprastą rašytinę formą, šalių sutarimu gali būti sudaromi notarine forma. Šalys savo valia gali nusta­tyti griežtesnę sandorio formą, nei reikalauja įstatymas. Jeigu šalys iki pradėdamos derybas nustatė, kokia forma turi būti sudarytas sandoris, tai kol nesuteikta sutarta forma, sandoris laikomas nesudarytu. Tokiu atveju šalių susitarimas, iki jam bus suteikta įstatymo nustatyta forma, neturi teisinės reikšmės.7 2. Sutarčių registravimas viešajame registre mokslinių publikacijų analizė Tyrimo objektas. Lietuvos Respublikos norminiai teisės aktai nustato privaloma sutarčių registravimą viešajame registre. Siekiant visapusiško bei išsamaus tyrimo bei vengiant paviršutiniško pasirinktos temos ištyrimo, šiame darbe bus analizuojama privaloma sutarčių registravimą viešajame registre. Taigi magistro baigiamojo darbo tyrimo objektas – juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė. Tyrimo dalykas. Magistro baigiamojo darbo tyrimo dalykas – privaloma sutarčių registravimą viešajame registre netinkamą vykdymą atvejai. V. Mikelėnas teigia, kad civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. Civilinės teisės paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams. Sutarties struktūrą lemia klausimai, kuriuos šalys nori sutartyje reglamentuoti. Tradiciš­kai fiksuojama: šalys, sutarties dalykas, šalių pareiškimai ir užtikrinimai, įsipareigojimai, da­lyko kaina ir mokėjimo tvarka, šalių atsakomybė, nenugalimos jėgos įtaka sutarčiai, prane­šimų tvarka, konfidencialumo klausimai, sutarties galiojimas ir nutraukimas, ginčų nagrinėji­mas, sutarties priedų aptarimas ir kita. Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje įtvirtinta registruojamos sutarties samprata nu­mato, kad šalys savo susitarimu aptartomis sąlygomis įsipareigoja ateityje sudaryti pagrin­dinę sutartį. Ką reiškia aptartos sąlygos? Sisteminis požiūris į registruojamos sutarties ins­titutą bei jo vietą ikisutartinių ir sutartinių santykių grandinėje leidžia teigti, kad tai yra visų pirma būsimos pagrindinės sutarties dalykas. Jis yra centrinė sutarties ašis, dėl kurios vyksta derybos ir pasirašomos tiek registruojamos, tiek pagrindinės sutartys. Kaip vertinti faktą, kad įstatymų leidėjas nekonkretizuoja registruojamos sutarties da­lyko reikalavimų? Manau, ši nuostata išplaukia iš naujojo CK struktūros ir jo teikiamų gali­mybių. Įstatymų leidėjų pasirinktas būdas nedetalizuoti ir nekonkretizuoti to, kas tampa aišku taikant sisteminį CK naudojimo būdą, yra visiškai priimtinas, nors ir kelia gerokai aukštesnius profesinius reikalavimus jų naudotojams. Be abejonės, įstatymo aiškumas - tai visų pirma jo turinio aiškumas. Todėl kaip reikalavimai pateikiami, kaip jie yra civilinių teisinių santykių dalyvių suvokiami, yra ne tik įstatymų leidėjų, bet ir visos visuomenės reikalas. Pavyzdžiui, 1994 m. Rusijos Federacijos CK 429 straipsnyje taip pat yra įtvirtintas registruojamos sutarties institutas, o šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalys įsipareigoja at­eityje sudaryti pagrindinę sutartį dėl turto perdavimo, darbų atlikimo arba paslaugų atlikimo pagal sąlygas, numatytas preliminariojoje sutartyje. Akivaizdu, kad minėtas straipsnis nu­rodo baigtinį sąrašą atvejų, dėl kurių šalys gali sudaryti preliminariąją sutartį. Tuo požiūriu analogiškas LR CK 6.165 straipsnis, kuriame vartojama „aptartų sąlygų" sąvoka, palyginti su RF CK 429 straipsniu, manytume, yra lankstesnis ir liberalesnis. Kartu reikia nurodyti, kad RF CK 429 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad preliminarioje sutartyje turi būti nuro­dytos sąlygos, leidžiančios nustatyti pagrindinės sutarties dalyką ir jo esmines sąlygas [5, p. 689-692; 6, p. 229-239].8 Tuo tarpu Prancūzijoje, tiek pagal teisės doktriną, tiek pagal teismų praktiką, ikisutarti­nių susitarimu laikomi visi preliminariniai susitarimai, kuriuos šalys pasiekia derybose ir įregistravo viešajame registre. Ne taip svarbu, kaip tie susitarimai bus įforminami, - svarbiausia, kad šie šalių ketinimai aiškiai būtų išreikšti. Tuomet tarp šalių susitarimo pagrindu atsiranda prievoliniai santykiai, nors konkrečios registruojamos sutarties su tokiais šiai sutarčiai keliamais reikalavimais, kokie numatyti mūsų Civiliniame kodekse, prancūzai neturi [7, p. 22-56; 8, p. 495-526]. Anglijoje, priešingai, nei teisės doktrina, nei teismų praktika nepripažįsta preliminariųjų sutarčių. Taigi kiekvienoje valstybėje elgiamasi skirtingai, o to priežastys gali būti pačios įvai­riausios. Chuah J.C.T. nuomone nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Daiktinių teisių ir juridinių faktu registravimo instituto esmė yra vykdyti civilinių, daiktiniu teisių ir su jais susijusiais juridinių faktų apsauga. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius. Tokiu atveju teisė į daiktą, lengviau atstatyti kai daiktas ar juridinis faktas yra nustatyta tvarka įregistruotas specialiame registre. Registras šiuo atveju atlieka teisinio saugiklio vaidmenį, kuris užkerta kelia busimiems daiktinės teisės pažeidimams. V. Mikelėnas nuomone, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas turi labai didelę reikšmę civilinėje teisėje, nes tai viena iš priemonių kuri leidžia apsaugoti teisėtus daiktinių teisių turėtojus bei su jais susijusius juridinius faktus nuo nesąžiningo sandorio ar apgaulės. Tuo būdų valstybė steigiant valstybinius registrus siekia apsaugoti savo piliečius nuo galimos apgaulės bei nuostolių. Registru steigimą ir veikla nustato 1996 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas. Šis įstatymas numato dvi registrų rūšys – tai: a) Valstybės pagrindiniai (baziniai) registrai - pagrindiniai registrai, kuriuose registruojami ekonominiu ir teisiniu požiūriu svarbiausi valstybės objektai (vienetai). Pagrindiniuose registruose kaupiami bendrojo naudojimo registravimo duomenys bei dokumentai, kurių pirminis įrašymas kompiuterių duomenų bazėje susijęs su tam tikru registravimo aktu. b) Valstybės registrai - tam tikros srities valstybinės reikšmės objektus reikiamai parodantys, kompiuteriais tvarkomi, vientisi arba paskirstyti duomenų bei dokumentų rinkiniai, kuriuos sudaro objektų identifikavimo kodai (žymekliai), objektų pavadinimai ir kiti jų požymiai, nurodyti registrų steigimo aktuose. Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas taip pat nustato: 1) valstybės registrų (kadastrų, klasifikatorių) steigimo, tvarkymo, naudojimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką; 2) valstybės registrų tvarkymo įstaigų, joms vadovaujančių ir jų priežiūrą atliekančių institucijų, valstybės registrams duomenis teikiančių bei valstybės registrų duomenis naudojančių juridinių ir fizinių asmenų pareigas ir teises, šių teisių apsaugą; 3) juridinių ir fizinių asmenų, kurių duomenys yra registro objektas, pareigas ir teises, šių teisių apsaugą. Šulcas I. „Kad sprendimas būtų įvykdytas (1)“, Žurnalas „Juristas“ 2006 m teigia, kad šio įstatymo normos, nustatančios registrų duomenų rinkimą, kaupimą, apdorojimą, panaudojimą ir teikimą, taikomos ir tiems valstybės registrams, kurie įsteigti vadovaujantis atskirais Lietuvos Respublikos įstatymais. Valstybės institucijos, steigdamos, tvarkydamos, reorganizuodamos ir likviduodamos savo institucijos registrus, susijusius su valstybės registrais, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reguliuojančiais informacijos apsaugą. Registravimo objektai – pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.253 str. yra registruojami daiktai. Registruojami daiktai - nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. 4.253 str. 1 dalyje nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų numatytais atvejais - ir juridiniai faktai, turi būti registruojami viešame registre. Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 3 straipsnis konkretizuoja Valstybės registro objektus ir nustato, kad Valstybės registro objektai gali būti asmenys, turtas, veikla, dokumentai, teritorijos, gamtos ištekliai, kultūros vertybės, intelektinė (pramoninė) nuosavybė, komunikacijų priemonės ir kiti dalykai, kurių registravimas įteisintas įstatymų arba Vyriausybės nutarimų. Konkretaus objekto registruojamų duomenų sąrašas nustatomas steigiant valstybės registrą. Paolo R. Ricci, Louis A. Cox Jr., and Thomas R. MacDonald „Precautionary principles :a jurisdiction-free framework for decision-making under risk“ BELLE Newsletter Vol. 12, No. 2, September 2004 teigia, kad svarbiausiems objektams priskiriami: 1) gyventojai; 2) juridiniai vienetai (įmonės, įstaigos, organizacijos, kiti ūkio subjektai); 3) nekilnojamasis turtas (žemė, pastatai, statiniai); 4) gamtos ištekliai (augalija, gyvūnija, upės, ežerai, naudingosios iškasenos ir kt.); 5) teisės aktai. Svarbiausi objektai registruojami valstybės pagrindiniuose registruose, kurių sąrašą tvirtina, tikslina ir atnaujina Vyriausybė. Anot Mikelėno pagal LR civilinį kodeksą viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję juridiniai faktai. LR Civilinis kodeksas įsakmiai nurodo su daiktais registruojamu, teisių į juos suvaržymus bei daiktinėmis teisėmis susijusiu juridiniu faktu sąrašą. Jis yra toks: 1) sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės; 2) registruojamo daikto bendraturčių sutartys dėl bendro daikto; 3) registruoto daikto paveldėjimas; 4) registruoto daikto areštas; 5) registruoto daikto (dydžio, paskirties ir pan.) ir daiktines teises į jį turinčių asmenų pavardės, juridinių asmenų pavadinimo pasikeitimai; 6) civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso iškėlimo faktas; 7) įsiteisėję teismo sprendimai, turintys įtakos registruojamo daikto teisiniam statusui, bei atitinkamos teismo nutartys; 8) turto administravimo faktas; 9) naujo daikto suformavimo ar buvusio daikto išnykimo faktas. Juridinių faktų registravimo viešame registre teisiniai pagrindai taip pat yra nurodyti LR Civilinio kodekso 4.255 straipsnyje. Remiantis 4. 255 str. juridinių faktų įvykimą patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis juridiniai faktai registruojami viešame registre, yra šie: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą; 4) turto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl registruojamo turto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) turto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kiti įstatymų nustatyti dokumentai. Driukas A., Valančius V. Teigia, kad remiantis LR CK asmuo, norintis įregistruoti daiktą, teisių į jį suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, viešo registro tvarkytojui paduoda nustatytos formos prašymą. Prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises į svetimą daiktą, taip pat teisių į daiktus suvaržymus - šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar suinteresuotas jų įregistravimu asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. Kartu su prašymu įregistruoti turi būti pateikiami daikto įgijimą nuosavybėn, teisių į jį suvaržymus, daiktinių teisių buvimą ar juridinių faktų įvykimą patvirtinantys dokumentai. Dokumentus priėmęs registro tvarkytojas privalo išduoti jų pridavimą patvirtinantį dokumentą dokumentus pridavusiam asmeniui, jei šis asmuo pageidauja. Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Teigia, kad prašymo įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas. Prašymą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima viešo registro tvarkytojas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymą prašymai įregistruoti daiktą ir duomenys apie jį teikiami registrui LR valstybės registro įstatymo ir registro nuostatų nustatyta tvarka. Jeigu registras įsteigtas atskiru įstatymu, vadovaujamasi to įstatymo nuostatomis. Duomenų teikėjas privalo garantuoti registrui teikiamų duomenų teisingumą bei jų atnaujinimą įstatymo ir registro nuostatų nustatyta tvarka. Asmuo registro duomenų teikėjas, nepateikęs arba atsisakęs pateikti duomenis nustatyta tvarka, pateikęs juos klaidingus, pavėluotai, pažeisdamas registro nuostatus, privalo atlyginti šiais veiksmais padarytą žalą pagal LR valstybės registro įstatymo 30 straipsnį. Kai prašymas išnagrinėjamas, gali būti priimami šie sprendimai: prašymą tenkinti - įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus - arba prašymą atmesti - atsisakyti įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus. Įstatymo numatytais atvejais viešo registro tvarkytojas gali atidėti sprendimo priėmimą, nurodydamas aplinkybes, kurios trukdo įregistruoti, ir nustatydamas terminą šioms aplinkybėms pašalinti. Priėmus sprendimą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, išduodami dokumentai, patvirtinantys jų įregistravimą viešame registre. Duomenys apdorojami registro nuostatų nustatyta tvarka. Asmenys, dalyvaujantys apdorojant duomenis, privalo saugoti duomenų paslaptį. Mikelėnas, teigia, kad daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys teisės aktų nustatyta tvarka įrašomi viešame registre. Įregistruodamas duomenys registras privalo išduoti nustatytos formos pažyma apie duomenų įregistravimą, juos pateikiančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Registracijos pažymos įteikimo momentas ir yra daiktų, teisių įjuos suvaržymų, daiktinių teisių ir juridinių faktų įregistravimo momentas. LR valstybės registro įstatymo 24 straipsnis nustato, kad asmens, kurio duomenys yra registro objektas, turi teisė susipažinti su tais duomenimis kurie yra įregistruoti jų prašymų viešame registre. “Asmuo, kurio duomenys yra registro objektas, turi teisę susipažinti su šiais duomenimis, pateikti registro tvarkymo įstaigai užklausas ir reikalauti ištaisyti klaidingus arba papildyti neišsamius duomenis bei pašalinti nereikalingus arba neteisėtai surinktus duomenis. Susipažinimo su registro duomenimis bei pažeidimų pašalinimo tvarką nustato registro nuostatai.” – minėtas LR valstybės registro įstatymo 24 straipsnis užkerta kelia busimiems klaidoms ir pareigūnų pažeidimams bei suteikia teisė asmenims pateikiančioms duomenys dar karta įsitikinti, kad jų teises ir teisėtus interesus “saugo” registras. Žalos, atsiradusios dėl viešo registro tvarkytojo kaltės, atlyginimas. Dėl viešo registro tvarkytojo kaltės atsiradusi žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Asmuo dėl žalos atlyginimo į viešo registro tvarkytoją turi kreiptis ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie nuostolių atsiradimą dienos. Viešo registro tvarkytojas už asmenų patirtą žalą neatsako esant bendriems atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindams, taip pat tais atvejais, kai žalą patyrę asmenys: 1) pateikė registro tvarkytojui neteisingus duomenis; 2) per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie netikslų ar neteisingą įrašą viešame registre nesiėmė įstatymų nustatytų priemonių pažeistoms teisėms apginti. 3. Ginčus dėl žalos atlyginimo sprendžia teismas. Teisė naudotis viešo registro duomenimis Pagal LR Civilinį kodeksą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę naudotis viešo registro duomenimis, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus. Įstatymo nustatyti apribojimai tai Lietuvos Respublikos valstybės registro įstatymo 25 straipsnio minimi apribojimai. Asmens teisė susipažinti su registro duomenimis ribojama, jeigu tai kenkia arba gali pakenkti: 1) valstybės saugumui; 2) nusikaltimo tyrimui; 3) viešajai tvarkai; 4) valstybės kontrolės ir priežiūros užduočių atlikimui; 5) valstybės pagrindiniams ekonominiams ir finansiniams interesams. Teisės susipažinti su registro duomenimis apribojimai, nurodant naudotojų grupes su skirtingomis priėjimo prie registro duomenų galimybėmis, turi būti apibrėžti registro nuostatuose. Sprendimas apriboti asmens teisę susipažinti su registro duomenimis gali būti apskųstas Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, kuri privalo asmens skundą išnagrinėti ir atsakyti raštu per vieną kalendorinį mėnesį nuo skundo padavimo dienos. Jei asmens skundas nepatenkinamas, jis gali kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka. Labai svarbu, kad duomenys esantys viešame registre būtų tinkamai apsaugoti todėl LR valstybės registro įstatymo 26 str. nustato registro apsaugos tvarka ir atsakomybė už jos nesilaikymą. 1. Už registro apsaugą atsako registro tvarkymo įstaiga. 2. Registro apsaugą reguliuoja registro nuostatai. Registro tvarkymo įstaiga turi garantuoti registro nuostatuose nurodytas administracines, technines, programines ir kitas priemones, apsaugančias registrą nuo neteisėto duomenų sunaikinimo, pakeitimo bei naudojimo. Registro apsaugos priemones registro tvarkymo įstaiga pasirenka pagal registro duomenų pobūdį. Atlyginimo už naudojimąsi viešo registro duomenimis tvarką ir dydį nustato Vyriausybė. Registro duomenų teisinis statusas. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, taigi jai galioja viešumo reikalavimas, reiškiantis, kad nuosavybės teisę galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ši teisė buvo paviešinta ir tretieji asmenys turėjo galimybę patikrinti, kas yra daikto savininkas. Pažymėtina, kad pagal CK 6.411 straipsnio 2 dalį aplinkybę, jog nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre. Kadangi įstatymas reikalauja paviešinti net neregistruojamų daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, tai juolab (argumentum a fortiori) toks reikalavimas taikytinas registruojamiems daiktams, ir tai reiškia, kad registruojamo daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis taip pat privalo būti įregistruota registre, kuriame yra įregistruotas pats daiktas. Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, taigi jai galioja viešumo reikalavimas, reiškiantis, kad nuosavybės teisę galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ši teisė buvo vieša ir tretieji asmenys turėjo galimybę patikrinti, kas yra daikto savininkas. Pažymėtina, kad pagal CK 6.411 straipsnio 2 dalį aplinkybę, jog nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre. Toks įstatymo reikalavimas paaiškinamas tiek nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės, pobūdžiu, tiek ir būtinumu užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, saugumą, jos dalyvių teisių ir interesų apsaugą, užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui. Kadangi įstatymas reikalauja viešumo net dėl neregistruojamų daiktų pirkimo- pardavimo išsimokėtinai sutarčių, tai juolab (argumentum a fortiori) toks reikalavimas taikytinas registruojamiems daiktams, ir tai reiškia, kad registruojamo daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis ir kitos su daiktu susijusios sutartys taip pat privalo būti įregistruota registre, kuriame yra įregistruotas pats daiktas. 3.Teisinės sandorio registracijos esmė Paolo R. Ricci, Louis A. Cox Jr., and Thomas R. MacDonald „Precautionary principles :a jurisdiction-free framework for decision-making under risk“ BELLE Newsletter Vol. 12, No. 2, September 2004 teigia, kad kai pirkimo-pardavimo sutarties šalys susitaria, kad pardavėjas nuosavybės teisę išsaugos tam tikrą laiką ir po daikto perdavimo pirkėjui, ši sutarties sąlyga galioja tik sutarties šalims. Kadangi tokia sąlyga gali būti nežinoma tretiesiems asmenims, tai šalys šios sąlygos negali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, jeigu pardavėjo nuosavybės teisė ar sutartis, numatanti tokią sąlygą, nebuvo vieša. Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, taigi jai galioja viešumo reikalavimas, reiškiantis, kad nuosavybės teisę galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ši teisė buvo paviešinta ir tretieji asmenys turėjo galimybę patikrinti, kas yra daikto savininkas. Pažymėtina, kad pagal CK 6.411 straipsnio 2 dalį aplinkybę, jog nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre.9 Toks įstatymo reikalavimas paaiškinamas tiek nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės, pobūdžiu, tiek ir būtinumu užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, saugumą, jos dalyvių teisių ir interesų apsaugą, užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui. Kadangi įstatymas reikalauja paviešinti net neregistruojamų daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, tai juolab (argumentum a fortiori) toks reikalavimas taikytinas registruojamiems daiktams, ir tai reiškia, kad registruojamo daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis taip pat privalo būti įregistruota registre, kuriame yra įregistruotas pats daiktas. Nagrinėjamos bylos atveju pirkimo-pardavimo objektas buvo lengvasis automobilis. Galiojantys teisės aktai (2000 m. spalio 12 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnis; Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės, patvirtintos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 26) nustato privalomą transporto priemonių apskaitą. Vedant transporto priemonių apskaitą, viešame registre nurodoma ne tik pati transporto priemonė, bet ir jos savininkas. Parduodant transporto priemonę išsimokėtinai, pirkimo-pardavimo sutartis, numatanti, kad pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į automobilį ir po jo perdavimo pirkėjui, turi būti atitinkamai įregistruota šiame registre. 4.Sutarčių registravimas viešame registre Paolo R. Ricci, Louis A. Cox Jr., and Thomas R. MacDonald „Precautionary principles :a jurisdiction-free framework for decision-making under risk“ BELLE Newsletter Vol. 12, No. 2, September 2004 teigia, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalys susitaria, kad pardavėjas nuosavybės teisę išsaugos tam tikrą laiką ir po daikto perdavimo pirkėjui, ši sutarties sąlyga galioja tik sutarties šalims. Kadangi tokia sąlyga gali būti nežinoma tretiesiems asmenims, tai šalys šios sąlygos negali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, jeigu pardavėjo nuosavybės teisė ar sutartis, numatanti tokią sąlygą, nebuvo vieša.10 Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, taigi jai galioja viešumo reikalavimas, reiškiantis, kad nuosavybės teisę galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ši teisė buvo vieša ir tretieji asmenys turėjo galimybę patikrinti, kas yra daikto savininkas. Pažymėtina, kad pagal CK 6.411 straipsnio 2 dalį aplinkybę, jog nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre.11 Toks įstatymo reikalavimas paaiškinamas tiek nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės, pobūdžiu, tiek ir būtinumu užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, saugumą, jos dalyvių teisių ir interesų apsaugą, užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui. Kadangi įstatymas reikalauja viešumo net dėl neregistruojamų daiktų pirkimo- pardavimo išsimokėtinai sutarčių, tai juolab (argumentum a fortiori) toks reikalavimas taikytinas registruojamiems daiktams, ir tai reiškia, kad registruojamo daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis ir kitos su daiktu susijusios sutartys taip pat privalo būti įregistruota registre, kuriame yra įregistruotas pats daiktas.12 5.Sandorių registracija – ir nuosavybės problemos Šiuolaikinė Vakarų Europos nuosavybės teisės doktrina, kurioje XX amžiaus pradžioje įvyko esminių pokyčių, buvo naujojo Lietuvos civilinio kodekso idėjinis pagrindas. Tačiau naujajam Civiliniam kodeksui tradiciškai dar gana daug įtakos turėjo ir Rusijos teisinė doktrina, kuri daug metų tiesiogiai darė poveikį Lietuvos teisei, E3e to, po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius Lietuvos teisė ir civilinės teisės doktrina buvo veikiama socialistinės ideologijos. Dėl to taikant šiuolaikinės nuosavybės teisės doktriną naujajam Lietuvos civiliniam kodeksui buvo jaučiama dešimtmečiais suformuotų stereotipinių nuostatų įtaka ir nebuvo pakankamai nuoseklus. Dėl šiuolaikinės ir tradicinės doktrinų nuostatų susipynimo Civilinio kodekso normose kyla tam tikrų sunkumų aiškinant jų turinį. Siame straipsnyje siekiama atskleisti nuosavybės teisės esmės ir nuosavybės santykius reglamentuojančių normų interpretavimo istorines ir doktrinines prielaidas. Pagrindinė straipsnio tezė - tik derinant nuosavybės teisę ir civilinės apyvartos objektą gali būti suformuluotas visavertis nuosavybės teisės apibrėžimas, kuris gali būti tinkama metodologinė civilinės apyvartos teisinio mechanizmo atskleidimo prielaida ir suformuoja baigtine savininko teisių garantijų sistemą, apimančią ne tik daiktinės teisės instituto normas, bet ir visa_ civilinės teisės sistemą. Kita straipsnio tezė - nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, todėl norint atskleisti jos esme ir turinį nepakanka iš senojo Civilinio kodekso perimtos vadinamosios savininko teisių „triados". Daroma išvada, kad atskleidžiant nuosavybės teisės normų turinį ir jas interpretuojant reikia remtis ne tik Civiliniu kodeksu ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos taikymo praktika, taip pat šiuolaikine europietiška nuosavybės teisės doktrina, kuri tiek nuosavybės teisės turinį, tiek jos objekto sąvoką traktuoja gerokai plačiau, nei įprasta Lietuvos teisės doktrinai. Naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas buvo rengiamas ir priimamas ypatingomis istorinėmis sąlygomis - atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonominės sistemos pertvarkymas, socialistinės ideologijos įtvirtintų teisinių stereotipų doktrinoje ir gyvenimo praktikoje įveikimas, integracija į Europos ir transatlantines ekonomines ir politines struktūras siekiant užtikrinti ilgalaikio valstybės saugumo interesus. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo ne vien tik okupacijos panaikinimo aktas, jis taip pat sukūrė Lietuvos tautai laisvo politinio, pasirinkimo galimybę pradėti valstybės ir ekonomikos pertvarkymą pagal jau išplėtotą Vakarų Europos ir kitų demokratinių kraštų laisvos rinkos ekonomikos ir demokratijos modelį. Nuosavybės santykiai sudaro valstybės ekonominės sistemos pagrindą, todėl šie santykiai yra pagrindinis civilinio teisinio reglamentavimo objektas. Jų teisinio reglamentavimo metodas ir principai nulemia daugelio kitų civilinės teisės institutų pobūdį ir specifiką. Dėl šių aplinkybių nuosavybės teisės instituto normų ir nuosavybės teisės doktrinos sąveikos analizė yra aktuali tiek nuosavybės teisės tolesniam tobulinimui, tiek jos taikymo praktikai. Šiame straipsnyje nagrinėjamos nuosavybės santykių Lietuvos Respublikoje teisinio reglamentavimo formavimosi istorinės prielaidos, įvairių nuosavybės teisės doktrinų poveikis naujojo Civilinio kodekso normų turiniui, nuosavybės teisės instituto sąveika su kitais civilinės teisės institutais. Dėl ribotos darbo apimties ne visi nuosavybės teisės doktrinos sąveikos su Lietuvos civiliniu kodeksu aspektai bus nušviesti. Daugiau dėmesio bus skirta, mano nuomone, aktualiausiam klausimui - šiuolaikinės nuosavybės teisės doktrinos plėtros veiksniams ir su jais susijusiai civilinių teisių ir nuosavybės teisės objekto problematikai. Po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius Lietuvos teisė ir civilinės teisės doktrina buvo veikiama socialistinės ideologijos, kuri buvo nuosekliai propaguojama buvusioje SSSR. Skirtingai nei Vakarų Europos ar kitose demokratinėse valstybėse, kuriose civilinės teisės ir nuosavybės teisės doktrinos raida organiškai buvo susijusi su laisvos rinkos ekonomikos ir demokratijos plėtra, buvusioje SSSR teisės doktrinai buvo keliamas ne mokslinis, o ideologinis uždavinys - užtikrinti marksizmo-leninizmo idėjų įgyvendinimą, neatsižvelgiant į tai, kad daugelis jų buvo ne tik neteisingos, bet ir žalingos. Kitų demokratinių valstybių ekonomikos ir teisės doktrinos bei praktikos plėtra SSSR leidžiamoje teisinėje literatūroje buvo pateikiama tik kaip griežtos kritikos objektas. Be abejo, socializmo ideologijai pavojingiausia buvo vakarietiška nuosavybės teisės doktrina. Propagandos aparatas buvo nukreiptas kapitalizmo ir jos pamato - privačios nuosavybės neigimui ir socialistinės santvarkos, pagrįstos visuomenine nuosavybe, išaukštinimui, siekiant pagrįsti, kad jokios alternatyvos socializmui ir socialistinei nuosavybei nėra ir būti negali. Pirmasis socialistinės ideologijos uždavinys buvo eliminuoti iš civilinės teisės privačią nuosavybę. Buvo pripažįstama tik visuomeninė (valstybinė, kolūkinė-kooperatinė ir visuomeninių organizacijų) nuosavybė. Fiziniai asmenys (tais laikais tokio termino nebuvo, nes visi žmonės buvo vadinami „piliečiais") galėjo turėti tik įstatymiškai ribotą kiekį asmeninio vartojimo reikmenų, t. y. tik tiek, kiek reikia asmeniniams poreikiams patenkinti {pvz., vieną namą ar butą, vieną karvę irt. t). Ši nuosavybė buvo vadinama ne privačia, o asmenine. Tuo buvo siekiama pabrėžti, kad asmeninė nuosavybė yra išvestinė iš socialistinės nuosavybės, nes pagal socialistinius įstatymus asmeninę nuosavybę galima įgyti tik iš vadinamųjų darbo pajamų. Šios doktrinos paskirtis buvo dvejopa - panaikinti privačią nuosavybę kaip žmogaus išnaudojimo priemonę ir panaikinti bet kokias sąlygas. Vietoj rinkos dėsnių, veikiamų ekonomikos reguliavimo ir savireguliavimo mechanizmų, buvo sukurta administracinė ūkio planavimo sistema. Privačios nuosavybės pašalinimas iš ekonominės sistemos sukūrė iš esmės vieno savininko - SSSR valstybės ūkį, kuris buvo tvarkomas iš centro, nustatant kiek ir ko turi gaminti fabrikai, kas turi nupirkti ir vartoti jų pagamintą produkciją. Dėl! šių aplinkybių turtiniai santykiai buvusioje SSSR buvo reguliuojami viešosios teisės normomis. Beje, socialistinė teisės doktrina taip pat nepripažino ir teisės skirstymo į viešąją ir privatinę, nes, anot socializmo doktrinos klasikų, teisės reguliuojamuose santykiuose, ir ypač turtiniuose, negali būti nieko privataus. Civilinės teisės taikymas ūkio sferoje buvo kiek įmanoma susiaurintas. Pavyzdžiui, prekių tiekimo sutartis galėjo būti sudaryta, jei tiekėjas ir prekių gavėjas yra įtrauktas į atitinkamą planą, kuriame nurodytas tiekimo laikotarpis, tiekiamų prekių kiekis, jų asortimentas ir kaina. Akivaizdu, kad sutartis buvo tik simbolinis aktas. Neperdedant galima teigti, kad pagrindinė civilinės teisės funkcija buvo reglamentuoti buitinius fizinių asmenų (piliečių) tarpusavio santykius, o valstybės ūkinėje sferoje, kurioje pagrindiniai subjektai buvo valstybinės įmonės, civilinei teisei buvo skirta tik pagalbinė funkcija - įforminti vadinamųjų „direktyvinių" organų priimtus administracinius sprendimus - planus, jų pagrindu priimtus administracinius aktus, išduotas paskyras tiekti prekes ir kita. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2004, bylų kategorija 40.8 Lietuvos Auksčiausiasis Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutarė, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau - Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalį, registruojant paveldėtą ar dovanotą nekilnojamojo turto dalį, prašymą įregistruoti įgytą nuosavybės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą paduoda tos nekilnojamojo turto dalies įgijėjas nepriklausomai nuo kitų bendrasavininkių valios. Analogiška nuostata yra numatyta ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85, 34 straipsnyje. Ieškovė nesikreipė įstatymo nustatyta tvarka į Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonę dėl jai priklausančios namo dalies įregistravimo. Jei trečiasis asmuo šiuo atveju atsisakytų įregistruoti įgytą nuosavybės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, ieškovė galėtų tokį sprendimą apskųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo jo priėmimo. Kasaciniu skundu Genė Pužienė prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2000 m. kovo 28 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo 2000 m. gegužės 1 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2004, bylų kategorija 40.8 Lietuvos Auksčiausiasis Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutarė, kad kasatorė nurodo, jog teismai neteisingai išaiškino Nekilnojamojo turto registro įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, nurodydami, kad jai priklausančiai nekilnojamojo turto daliai įregistruoti nereikalingas kitų bendrasavininkių sutikimas. Ji teigia, kad šioje normoje įstatymo leidėjas kalba ne apie turtą, o apie nuosavybės teisę į tą turtą. Kasatorės nuomone, pagal Įstatymo 5, 7, 9, 10, 11 punktus nekilnojamojo turto registre registruojami: pats nekilnojamasis turtas, bendrosios dalinės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto savininko prievolės, susijusios su šiuo turtu, daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą ir kita. Visiems išdėstytiems registravimams yra taikomi skirtingi reikalavimai. Nurodoma, jog, registruojant patį nekilnojamąjį turtą, reikalingi visų bendrasavininkių sutikimai, o registruojant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, šie sutikimai yra nereikalingi.13 Kasatorė teisingai skunde nurodo, jog pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymą yra registruojama ne tik daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, teisių į nekilnojamąjį turtą apribojimai ir nekilnojamojo turto savininko prievolės, tačiau ir pats nekilnojamasis turtas (Įstatymo 5-9 straipsniai). Tačiau kasatorė nekilnojamojo turto teisinio įregistravimo procedūrą be jokio pagrindo suskirsto į dvi, jos manymu, savarankiškas stadijas: 1. nekilnojamojo turto registravimą ir daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimą. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 ir 2 straipsnius šis įstatymas reglamentuoja nekilnojamojo turto teisinį registravimą, kuriuo siekiama užtikrinti savininkų teisių į nekilnojamąjį turtą apsaugą ir kitų asmenų teises į tą turtą. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą registruojamos kartu su šiuo nekilnojamuoju turtu ir atsiranda tik po jų įregistravimo nekilnojamojo turto registre; prašymą įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises į jį paduoda nekilnojamąjį turtą įgijęs asmuo (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2004, bylų kategorija 40.8 Lietuvos Auksčiausiasis Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutarė, kad tai reiškia, kad daiktinė teisė (visų pirma - nuosavybės teisė) į tam tikrą nekilnojamojo turto objektą negali atsirasti, neįregistravus nekilnojamojo turto registre paties turto, tačiau, įregistruojant turtą, tuo pačiu metu šio turto savininko vardu yra įregistruojama ir nuosavybės teisė į turtą. Taigi kai kurias teises į nekilnojamąjį turtą suteikia ne nekilnojamojo turto, bet tam tikros daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimas. Naujai sukurto nekilnojamojo turto objekto įregistravimas ir tuo pačiu momentu nuosavybės teisės įregistravimas nekilnojamojo turto registre būtent ir sudaro nekilnojamojo turto teisinės registracijos esmę. Tačiau pats nekilnojamasis turtas registre registruojamas tik vieną kartą - registruojant nuosavybės teisę pirmajam savininkui. Vėliau keičiantis turto savininkams ar kitoms daiktinėms teisėms į turtą, yra registruojamas tik teisių į nekilnojamąjį turtą pasikeitimas. Iš naujo pats nekilnojamasis turtas tokiu atveju neregistruojamas, nes tai neturėtų jokios teisinės prasmės. Nekilnojamojo turto teisinė registracija tokiais atvejais laikoma atlikta, įregistravus daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pasikeitimus. Ieškinyje G. Pužienė nurodė įgijusi dalį pastatų nuosavybės teise pagal dovanojimo sutartį. Tai reiškia, kad sandorio objektu buvęs nekilnojamasis turtas anksčiau jau buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisė į jį priklausė ankstesniam savininkui. Pagrindas atsirasti ieškovės nuosavybės teisei į dalį turto yra dovanojimo sutartis, kurioje išdėstyta perleidžiamo nekilnojamojo turto apimtis ir kitos nuosavybės teisės į turtą perleidimo sąlygos. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį bei CK 255 ir 282 straipsnius dėl įgyto turto dalies teisinės registracijos atlikimo turto įgijėjai G. Pužienei pakanka kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisės įregistravimo į nekilnojamojo turto registro įmonę, o kitų bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių sutikimo įregistruoti šią teisę nereikia. Turto dalies įgijėjas teisių nekilnojamajame turte įgyja tiek, kiek jų turėjo ankstesnis savininkas, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip.14 Todėl reikalavimas gauti kitų bendrasavininkių sutikimą įregistruojant sandorio pagrindu įgytą turto dalį reikštų ne ką kita, o neteisėtą nuosavybės teisės suvaržymą. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis taip pat nepatvirtina kasacinio skundo argumentų, bet reiškia, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai prašymą įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį privalo paduoti kartu tik tuo atveju, kada bendrosios dalinės nuosavybės teise du ar daugiau asmenų įgyja naujai sukurtą nekilnojamojo turto objektą ir daiktinės teisės į naują turtą registruojamos pirmą kartą. Šio darbo autorius stengėsi pateikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4 knygos XV skyrių Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimo komentarą. Darbo autorius ypatingai skiria dėmesį CK 4.257, 4.258, 4.259 straipsniams. Taip pat autorius plačiai remiasi Civilinės teisės teorija ir 1996 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymu, kuris detalizuoja minėtus LR CK straipsnius. Autorius laikosi nuomonės, kad nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimo instituto esmė yra vykdyti civilinių, daiktinių teisių ir su jais susijusių juridinių faktų apsauga. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius. Tokiu atveju, lengviau atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo, kai daiktas ar juridinis faktas yra nustatyta tvarka įregistruotas specialiame registre. Registras šiuo atveju atlieka teisinio saugiklio vaidmenį, kuris užkerta kelią esamiems ir busimiems daiktinės teisės pažeidimams. Išvados Remiantis išdėstytais samprotavimais galima padarytis tokias išvadas: Paolo R. Ricci, Louis A. Cox Jr., and Thomas R. MacDonald „Precautionary principles :a jurisdiction-free framework for decision-making under risk“ BELLE Newsletter Vol. 12, No. 2, September 2004 teigia, kad nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Daiktinių teisių ir juridinių faktu registravimo instituto esmė yra vykdyti civilinių, daiktiniu teisių ir su jais susijusiais juridiniais faktais apsauga. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius. Tokiu atveju kai teisė į daiktą lengviau atstatyti kai daiktas ar juridinis faktas yra nustatyta tvarka įregistruotas specialiame registre. Registras šiuo atveju atlieka teisinio saugiklio vaidmenį, kuris užkerta kelia busimiems daiktinės teisės pažeidimams. 1. Daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas turi labai didelę reikšmę civilinėje teisėje, nes tai viena iš priemonių kuri leidžia apsaugoti teisėtus daiktinių teisių turėtojus bei su jais susijusius juridinius faktus nuo nesąžiningo sandorio ar apgaulės. Tuo būdų valstybė steigiant valstybinius registrus siekia apsaugoti savo piliečius nuo galimos apgaulės bei nuostolių. Registru steigimą ir veikla nustato 1996 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas. Šis įstatymas numato dvi registrų rūšys – tai: 2. Registravimo objektai – pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.253 str. yra registruojami daiktai. Registruojami daiktai - nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. 4.253 str. 1 dalyje nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų numatytais atvejais - ir juridiniai faktai, turi būti registruojami viešame registre. Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 3 straipsnis konkretizuoja Valstybės registro objektus ir nustato, kad Valstybės registro objektai gali būti asmenys, turtas, veikla, dokumentai, teritorijos, gamtos ištekliai, kultūros vertybės, intelektinė (pramoninė) nuosavybė, komunikacijų priemonės ir kiti dalykai, kurių registravimas įteisintas įstatymų arba Vyriausybės nutarimų. Konkretaus objekto registruojamų duomenų sąrašas nustatomas steigiant valstybės registrą. 3. Prašymą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima viešo registro tvarkytojas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymą prašymai, duomenys teikiami registrui LR valstybės registro įstatymo ir registro nuostatų nustatyta tvarka. Jeigu registras įsteigtas atskiru įstatymu, vadovaujamasi to įstatymo nuostatomis. Duomenų teikėjas privalo garantuoti registrui teikiamų duomenų teisingumą bei jų atnaujinimą įstatymo ir registro nuostatų nustatyta tvarka. 4. Daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys teisės aktų nustatyta tvarka įrašomi viešame registre. Įregistruodamas duomenys registras privalo išduoti nustatytos formos pažyma apie duomenų įregistravimą, juos pateikiančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Registracijos pažymos įteikimo momentas ir yra daiktų, teisių įjuos suvaržymų, daiktinių teisių ir juridinių faktų įregistravimo momentas. 5. Priėmus sprendimą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, išduodami dokumentai, patvirtinantys jų įregistravimą viešame registre. Duomenys apdorojami registro nuostatų nustatyta tvarka. Literatūra 1. V. Mikelėnas Civilinė teisė,V, Justitia. 1999. 2. Mikelėnas V. Sutarčių teisė, - Vilnius. 1996 m. 3. Mikelėnas V. Civilinė teisė, - V., Vilnius, 1996. 4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 2003. 5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asme­nys. Vilnius: Justitia, 2002. 6. Chuah J.C.T. Law of International Trade, - London. 1998. 7. Lietuvos Auksčiausiasis Teismas 2004 m. kovo 1 d., civilinė byla Nr. 3K-3-146/2004, bylų kategorija 40.8 8. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005; 9. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. -Vilnius, 2006; 10. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. – Vilnius: Justitia, 2003; 11. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas // Valstybės žinios. 2003, Nr. 57 – 2531; 12. Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymas [žiūrėta 2008 m. gruodžio 02 d.]. Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!