Stalino ir stalinizmo vertinimai šiandieninėje Rusijoje

Įvadas Darbo aktualumas. Istorikas Nikolajus Svanidzė įsitikinęs, jog reikia atverti archyvus, kad būtų įrodyti diktatoriaus Josifo Stalino nusikaltimai. Jis sako, kad Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kalbėdamas apie J.Stalino įvykdytus nusikaltimus, elgiasi priešingai nei premjeras Vladimiras Putinas, kuriam griuvusi Sovietų Sąjunga yra didžiausia XX a. politinė katastrofa. XX a. pasaulio diktatorių panteone Josifas Stalinas savo nusikaltimų mastais ir brutalumu gali varžytis tik su Adolfu Hitleriu. Darbo problema. Stebėti, kaip per 60 metų po karo keitėsi J.Stalino vertinimas Rusijoje (SSSR) ir Vakaruose. Dar būnant gyvam J.Stalinui, kai Rusijoje vyravo jo kultas, Vakaruose apie jį buvo rašoma daugiau teigiamai nei neigiamai, pabrėžiant jo vaidmenį nugalint nacizmą ir dažnai pamirštant jo vykdytą terorą ir nusikaltimus. Darbo objektas – Stalino ir stalinizmo vertinimai šiandieninėje Rusijoje Darbo tikslas- išanalizuoti Stalino ir stalinizmo vertinimus siandienineje Rusijoje Darbo uždaviniai: 1. pateikti Stalino ir stalinizmo samprata; 2. išanalizuoti Stalino ir stalinizmo vertinimo problemas; 3. nustatyti Stalino ir stalinizmo vertinimo ypatumus; 4. ištirti Stalino ir stalinizmo istorinę raidą istoriografijuose; 5. ištirti Stalino ir stalinizmo vertinimo įtaka šiolaikinei Rusijos politikai. Darbo metodai: istorinis, lyginamasis, loginės ir sisteminės analizės. 1.J.Stalino ir stalinizmo vertinimo kaita SSRS egzistavimo metais Dar būnant gyvam J.Stalinui, kai Rusijoje vyravo jo kultas, Vakaruose apie jį buvo rašoma daugiau teigiamai nei neigiamai, pabrėžiant jo vaidmenį nugalint nacizmą ir dažnai pamirštant jo vykdytą terorą ir nusikaltimus.1 Istorikas Nikolajus Svanidzė įsitikinęs, jog reikia atverti archyvus, kad būtų įrodyti diktatoriaus Josifo Stalino nusikaltimai. Jis sako, kad Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kalbėdamas apie J.Stalino įvykdytus nusikaltimus, elgiasi priešingai nei premjeras Vladimiras Putinas, kuriam griuvusi Sovietų Sąjunga yra didžiausia XX a. politinė katastrofa. XX a. pasaulio diktatorių panteone Josifas Stalinas savo nusikaltimų mastais ir brutalumu gali varžytis tik su Adolfu Hitleriu. Įdomu stebėti, kaip per 60 metų po karo keitėsi J.Stalino vertinimas Rusijoje (SSSR) ir Vakaruose. Po jo mirties 1953 m požiūris į J.Staliną Rusijoje ėmė keistis. Svarbų vaidmenį, demaskuojant Staliną, atliko N. Chruščiovas. Žinoma, turėjęs savų priežasčių tai daryti. Antistalininės Chruščiovo politikos dėka istorikai Rusijoje ėmė kitaip vertinti ir patį J.Staliną, ir jo vaidmenį kare. Jo kūnas, gulėjęs šalia Lenino mauzoliejuje Raudonoje aikštėje buvo iš ten išgabentas ir palaidotas. Nušalinus Chruščiovą nuo valdžios ir įsigalėjus L.Brežnevui, pamažu politiniuose sluoksniuose imtasi dalinės J.Stalino reabilitacijos. Rusijos istorikai atitinkamai koregavo Stalino vertinimus. B.Jelcino valdymo metais jau atrodė, kad J.Stalino reputacijai bus suduotas toks smūgis, kaip A.Hitlerio reputacijai Vokietijoje. Tačiau Rusijoje to neįvyko. Didelė gyventojų dalis ilgėjosi stipraus vado, kurio visi bijotų, prie kurio buvo „tvarka“. O ir B.Jelcinas, norėdamas išlikti valdžioje, vėl iškėlė slaptosios policijos vaidmenį valstybėje. Be jų paramos kažin ar jis būtų laimėjęs antrus prezidento rinkimus. Net savo įpėdiniu paskyrė saugumietį. Rusijos prezidentu tapus buvusiam kadriniam KGB karininkui V.Putinui, Stalino autoritetas, kaip niekada po jo mirties, buvo iškeltas labai aukštai. Kaip iš gausybės rago pasipylė jį šlovinančios monografijos, sukami dokumentiniai ir meniniai filmai, šlovinantys buvusį diktatorių. Vakaruose, kaip pažymi istorijos profesorius Geoffrey Robertsas knygoje „Stalino karai“ („Stalin‘s wars. From world war to cold war 1939-1953“, p.468.2006) istorikų vertinimai apie J.Staliną judėjo panašia kreive. Pats knygos autorius yra palyginti prostaliniškas. Jis J.Staliną laiko ir gabiu diplomatu, ir talentingu karvedžiu ir net taikdariu, tiesa, neneigdamas jo nusikaltimų ir teroro. Šios knygos pasirodymas dar kartą liudija, kokią didelę įtaką daro rusų politikai ir jų istorikai savo kolegoms Vakaruose. Politinė konjunktūra Rusijoje neleidžia visiškai nusileisti Stalino saulei. Ji seniai nusileidus tik kritiškai mąstantiems piliečiams arba patiems išgyvenusiems Stalino režimo baisumus. Šį rudenį Rusijos istorijos mokytojų suvažiavime buvo pristatytas naujo šalies istorijos vadovėlio projektas ir instrukcija – metodinės rekomendacijos mokytojams. Autorius – Aleksandras Filipovas ir grupė jo bendradarbių. Leidykla „Prosveščenije“ įspėjo suvažiavimo dalyvius, kad vadovėlis nebus keičiamas. Tos pačios grupės parašyta vadovėlio pirmoji dalis jau išleista kelių milijonų tiražu. Todėl į šį projektą tenka žiūrėti rimtai. Pagrindinė vadovėlio mintis – Sovietų Sąjunga vystėsi greitai, nes šalyje buvo teroras, o Stalinas buvo efektyvus valdymo specialistas. Instrukcijoje rašoma: „Mokytojai turi atkreipti ypatingą dėmesį, siekdami išaiškinti mokiniams šalies vadovų motyvus ir jų elgesio logiką“. Istorija, kurios turės pagal tą vadovėlį mokytis milijonai jaunų rusų, tai ne žmonių, ne piliečių, o valdžios istorija. Spalio revoliucija, pagal šį vadovėlį, buvo tokia pat reikšminga kaip Didžioji Prancūzijos revoliucija, o kovojusios prieš ją baltųjų jėgos dažnai buvo fašistinio charakterio. Sovietų Sąjungoje badas nebuvo tyčia organizuotas varant valstiečius į kolūkius, o tiesiog orai buvę netikę, be to, vykdant kolektyvizaciją, buvo daroma klaidų. Sovietų kariuomenės įsiveržimas į Lenkiją 1939 m. buvo Ukrainos ir Baltarusijos žemių išvadavimas. Baltijos valstybių ir Moldavijos okupacija 1940 m. aiškinama dar paprasčiau. Tos teritorijos anksčiau buvo Rusijos imperijos dalis, todėl apie kokią okupaciją galima kalbėti? Karą su Suomija sovietai laimėjo. Tačiau iš tiesų Kremlius norėjo Suomiją padaryti dar viena sovietine respublika, bet gavo į dantis, pražudė minias savo kareivių, ir turėjo pasitenkinti Karelijos gabalu. Sovietų karas su hitlerininkais. Vadovėlis tvirtina, kad Stalinas nedarė klaidų, jis viską gerai žinojo ir suprato, o pirmųjų metų pralaimėjimai, prarasta teritorija iki Volgos įvyko dėl „objektyvių priežasčių“. Apie ištisų tautų trėmimus, nurodo instrukcijos autoriai, reikia kalbėti ypač santūriai ir atsargiai. Tačiau viskas blanksta prieš pagrindinę vadovėlio mintį ir jo tikslą – masinių represijų Stalino laikais pateisinimą. Nepatikėčiau, jeigu pats nebūčiau perskaitęs. Sakysim, belaisvių Lenkijos karininkų žudynės Katynės miške. To paprastai paneigti negalima – yra tūkstančiai lavonų, yra liudininkai. Vadovėlyje skaitome: „Tokia buvo politinė būtinybė. Be to, tai buvo atsakas už 1920 m. lenkų sušaudytą grupę bolševikų“. „Teisingas kerštas“ tampa vadovėliniu terminu. Taip bus atsakinėjama per egzaminus. Iki šiol oficiali Rusijos spauda Stalino represijas arba stengdavosi nutylėti, arba jas vadino „nukrypimais nuo generalinės partijos linijos“. Viskas. Pasibaigė. Vadovėlis pateisina milijonų piliečių išžudymą. Matote, anie priešinosi sparčiai Stalino industrializacijai. Niekas nesipriešino, kur ten. Sakysim, vadovėlis mini 17-ąjį kompartijos suvažiavimą 1934-aisiais. Stalinas jau 10 metų buvo valdžioje, buvo spėjęs parodyti dantis – sunaikino daugumą buvusių drauge su juo valdžioje bendražygių bolševikų, žemės ūkis ir pramonė stovėjo aukštyn kojomis, visoje šalyje žmonės badavo. Bet partijos suvažiavime iš 1966 jo delegatų 292 drįso balsuoti prieš Staliną. Didelio čia daikto, pasakysite, tam ir yra suvažiavimai. Ne sovietų Rusijoje. Stalino įsakymu per keturis metus buvo sušaudyta daugiau nei pusė jo dalyvių, 1108 vyrai ir moterys. Paskui Rusijoje jokiame suvažiavime niekas niekada nebalsavo prieš jokį vadą. Ką į tai vadovėlis? Šitų šiurpių skaičių nemini. Aiškina taip: Stalinas nežinojo, iš kurios pusės jam gali būti smogta. O priedas nurodo mokytojams: „Reikia parodyti, kad Stalinas elgėsi visiškai protingai, kaip žmogus, atsakingas už šalies valdymą“. Pateisinęs Staliną, vadovėlis teisina ir Beriją. Priminsime jaunesniems skaitytojams – tai buvo sovietų saugumo viršininkas. Po Stalino mirties kompartijos vadovybė jį suėmė politbiuro posėdžio metu, ir, vieni šaltiniai sako, kad jis buvo nušautas vietoje, kiti – kad sušaudytas vėliau. Visais atvejais – linksma kompanija. Bet kaip aiškinamas Berijos siautėjimas? Matote, jis buvo gabus administratorius. Jo vadovaujamas NKVD planingai suiminėjo inžinierius ir kitus specialistus, reikalingus skubių uždavinių Sibire vykdymui. Cituoju vadovėlį: „Teroras tapo praktišku įrankiu vykdant liaudies ūkio poreikius“. Pirmiausia, tai – melas. Buvo suiminėjami ne tik inžinieriai ir technikai, o mokytojai, karininkai, studentai, šventikai, valstiečiai, darbininkai, nes tikslas buvo visai kitas – prigąsdinti gyventojus ir taip padaryti juos klusnius. Suimtiesiems „vykdyti liaudies ūkio poreikius“ leisdavo tik išimtinais atvejais. Dažniausiai jie kirto mišką ir dirbo kitus nekvalifikuotus darbus. Antra, vergai dirbo blogai, ūkio nekėlė ir negalėjo jo kelti. Nė vienas penk-mečio planas iš tikrųjų taip ir nebuvo įvykdytas, o sovietinių gaminių ir statybų kokybė buvo baisi. Bet grįžkime prie vadovėlio. Jo autoriai, suprasdami, kad postringavimai apie „išmintingą šalies valdymą teroru“ gali neįtikinti net ir mokinukų, nurodo mokytojams kaip reikia falsifikuoti istoriją. Cituoju vadovėlio instrukciją: „Aukomis gali būti laikomi tik nuteistieji myriop ir sušaudyti“. Kitaip sakant, mirusieji iš bado ir nuo sunkaus darbo Gulago stovyklose, anglies, aukso, urano kasyklose, ledinėse Laptevų jūros salose, Magadane, bei tie, kurie buvo ištremti su šeimomis ir Sibire paliko kaulus, – milijonai žmonių nuo šiol nustoja būti aukomis. Toks vadovėlis prieštarauja pačios Rusijos įstatymui, priimtam 1991 m. Jis apibrėžia, ką reikia laikyti represijų auka ir sako: „Sovietų valdžios metais milijonai žmonių tapo totalitarinio režimo aukomis“. Kas įvyko Rusijoje po 1991-ųjų? Kam prireikė užmesti uždangą ant praeities ir mokyti jaunus rusus, kad tada viskas buvo gerai ir svarbiausia – kad valdžia visada teisi 1.1 Stalino laikais J.Stalinas daugelio akyse jo gyvenimo laikais buvo laimėtojas. O nugalėtojų nesmerkiame. Su J.Stalinu siejame ne tik pergalę prieš Adolfą Hitlerį, bet ir tokius mitinius Sovietų Sąjungos pasiekimus kaip industrializacija, tapimas supervalstybe, nuspėjama kasdienybė. Neigiami aspektai užmiršti. Vokiečiams pagyrimai, skirti J.Stalinui, skamba kaip pagyros A.Hitleriui. To negalima suvokti. Taip yra, nes A.Hitleris pralaimėjo karą. Pasaulis jį laiko nusikaltėliu, o vokiečiai - suvedžiotoju, kuris jų šalį įvarė į katastrofą. Mėginantys pateisinti A.Hitlerį sako, jog jis panaikino nedarbą, sumažino nusikaltimų skaičių, nutiesė greitkelius ir suvienijo tautą. Labai panašiai galima kalbėti ir apie J.Staliną. Bet, priešingai nei A.Hitleris, J.Stalinas niekada aiškiai nebuvo pasmerktas, juo labiau to nepadarė jo tauta. Nebuvo jokio teismo, todėl nors formaliai, J.Stalinas „švarus“. Tačiau Rusijoje esama ne tik J.Stalino rėmėjų.2 J.Stalinas vis dar skaldo visuomenę. Kai kurie kalba, kad jis žudė nekaltus žmones, kiti tiki, kad aukos buvo tautos priešai. Deja, tačiau daugelis rusų J.Staliną vertina teigiamai. Faktas, kad Sovietų Sąjunga valdant J.Stalinui pasiekė savo imperinės galybės ir geografinį piką, daugeliui šildo jausmus. Rusijos prezidentas D.Medvedevas yra sakęs, jog daugybės Sovietų Sąjungos piliečių žudymas buvo nusikaltimas ir kad šalis turi tą pripažinti. Kodėl D.Medvedevas taip kalba, kai didžioji visuomenės dalis apie tai galvoja priešingai? Kai 2008 m. rašiau knygą apie D.Medvedevą, paprašiau jo išsakyti nuomonę apie J.Staliną. Jis atsakė išsamiai ir, kaip jam būdinga, apgalvotai. Jis J.Staliną apibūdino itin neigiamai. Tačiau kai D.Medvedevui nusiunčiau tekstą, jis ištrynė viską, ką buvo pasakęs apie J.Staliną. Kai susitikome kitą sykį, jis paaiškino, kad nors jau buvo išrinktas prezidentu, tačiau dar nebuvo pradėjęs vykdyti savo pareigų, todėl nenorėjęs susigadinti santykių su žmonėmis. Vis dėlto galiausiai minėtą ištrauką, kurią buvo ištrynęs, jis paliko. Nes neigiamas J.Stalino vertinimas yra jo pozicija. D.Medvedevas kalbėdamas apie J.Staliną nori save pristatyti kaip politiką, kuris turi kitokią nei V.Putino ideologiją. V.Putino, kuriam Sovietų Sąjungos griūtis buvo didžiausia XX a. politinė katastrofa. V.Putinas nėra stalinistas. Tačiau jis atėjo iš slaptosios tarnybos. Intelektualų vertinimu, jis elgiasi kaip J.Stalinas. D.Medvedevas apgailestauja, kad 90 proc. jaunų rusų nieko nežino apie J.Stalino represijų aukas ir nėra girdėję Aleksandro Solženicyno, aštuonerius metus praleidusio gulaguose, vardo. Tuomet, kai valstybė užims aiškią poziciją. Ji turi kriminalizuoti J.Stalino diktatūros garbinimą. Tačiau tam dar per anksti. Antra, turime šviesti liauti per mokyklas ir žiniasklaidą. Svajoju apie tai, tačiau paaiškėtų pernelyg daug nemalonių detalių. Informatoriams priklausė kone kiekvienos šeimos nariai. Todėl atvėrus archyvus daugelis sužinotų tokių dalykų apie savo artimuosius ir draugus, kurių nesitikėjo. Už 1939 m rugpjūčio 23-osios Molotovo-Ribbentropo pakto, lėmusio Antrojo pasaulinio karo pradžią, stovėjo nacių Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris ir SSRS vadas Josifas Stalinas. Lenkija tapo pirmąja jų auka, kai 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją ji buvo užpulta iš vakarų, o po dviejų savaičių - iš rytų. Nors nuo karo pradžios praėjo jau beveik 70 metų, bet J.Stalino ir komunistų veiksmai pasaulyje vis dar vertinami skirtingai, nei A.Hitlerio ir fašistų. Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš 62 metus nacių Vokietijos ir jos sąjungininkų sutriuškinimu. Vokietija buvo ne tik padalyta, bet ir prarado didžiules teritorijas, kuriose gyveno apie 20 mln. jos piliečių, nacių partija buvo uždrausta, jos gyvi likę vadovai - nuteisti, o A.Hitleris pačių vokiečių įvertintas kaip nusikaltėlis, atvedęs šalį prie gėdingo pralaimėjimo. Visiškas pralaimėjimas suteikia galimybę ne tik permąstyti savo buvusią praeitį, ją kritiškai įvertinti, bet ir kurti ant naujų demokratinių pagrindų savo valstybę.3 Taip jau buvo kartą atsitikę vokiečių tautai XIX a. pradžioje, kai jų kariuomenė prie Jenos 1806 metais patyrė triuškinamą pralaimėjimą nuo prancūzų. Po metų Rusijos caras Aleksandras ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas Nemuno upės viduryje prie Tilžės ant pantoninio plausto karališkoje palapinėje dalijosi Vokietiją. Jos valdovas Frydrichas III savo šalies padalinimo ceremoniją stebėjo nuo kranto, nes nebuvo pageidautinas šalia nugalėtojų. Tačiau šis vokiečių pralaimėjimas paskatino esmines socialines bei ekonomines permainas, baudžiavos panaikinimą, industrializaciją bei ūkio plėtrą. Gabūs administratoriai, mokslinikai bei karvedžiai von Steinas, W. von Humboltas G. von Schanhorstas ir kiti vėl pakėlė Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karoVokietija, gavusi finansinę bei ekonominę paramą iš JAV sugebėjo ne tik atsigauti, bet vėl tapti stipriausia Europos ekonomine galybe. Ji puikiai išmoko pralaimėto karo pamokas ir tapo vienu iš pagrindinių garvežių traukianti ES. Apie A.Hitlerį parašyta šimtai monografijų tiek Vokietijoje, tiek visame pasaulyje. Beveik visose jis kaltinamas padarytais nusikaltimais žmonijai ir pačiai vokiečių tautai, kritiškai įvertinta ir ta aplinka, kuri leido jam ateiti į valdžią ir galiausiai atvesti tautą į pražūtį. Bene kritiškiausiai Hitlerio asmenybę vertina patys vokiečiai. Truputį kitaip vertinama Stalino asmenybė Rusijoje. Nors šis diktatorius, ko gero, pranoksta savo darbais Hitlerį, jis visais laikais turėjo „gerbėjų“. Dar taip vadinamo sovietinio atšilimo laikotarpio (septintasis XX amžiaus dešimtmetis) metu prasidėjo kova su Stalino asmenybės kultu, tačiau faktiškai ji taip ir nebuvo užbaigta – stalinizmas nesulaukė Rusijoje absoliutaus pasmerkimo. Galiausiai, tikras Stalino valdymo laikotarpio nusikaltimų mastas tapo žinomas plačiajai visuomenei vos prieš dvidešimt metų, XX amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje, kai prasidėjo Sovietų Sąjungos žlugimas. Tačiau ir tai neapsaugojo dabartinės Rusijos nuo nostalgijos „geležinei Stalino rankai“. Vos prieš keletą dienų žmogaus teisių organizacija „Memorial“ paviešino Stalino valdymo laikotarpio aukų sąrašą, kuriame per 2,6 mln. pavardžių. Pasak organizacijos atstovų, šis sąrašas apima vos 20-25 proc. viso to laikotarpio aukų skaičiaus. Manoma, kad „valymų“, prasidėjusių 1937 metais, metu buvo nužudyta apie 12,5 mln. žmonių. Be to, nereikia pamiršti, kad ir iki 1937 metų bolševikinis teroras bei Rusijoje ir Ukrainoje siautęs badas taip pat pareikalavo milijoninių aukų. Tačiau, nežiūrint į tai, šiandienos Rusijoje neretai galima išgirsti, kad Stalinas buvo jei ne vienas iš iškiliausių šalies vadovų, tai mažu mažiausiai „geras vadybininkas“, o represijos vertinamos kaip nemalonus, bet būtinas procesas, kurį apsprendė tuometinės istorinės realijos. Pasistengus, galima pabandyti suprasti, kodėl dalis Vokietijos gyventojų nuolaidžiai vertina Hitlerio asmenybę, o Rusijoje žavimasi stalinizmu. Ir Hitleris, ir Stalinas savo šalyse atėjo į valdžią labai sunkiu laikotarpiu. Su šių diktatorių vardais siejamas spartus Vokietijos ir Rusijos ekonominis ir industrinis pakilimas. Be to, ir Vokietija, ir Rusija (viena, po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo, kita – po revoliucijos ir pilietinio karo sukrėtimų) tuo metu vėl pradėjo vaidinti svarbų vaidmenį tarptautinėje politikoje, diktuoti kitoms šalims savo sąlygas. Galiausiai, abi šalys bandė realizuoti imperinį modelį, pradėdamos grobti aplinkines teritorijas. Kitaip sakant, visi, kas šiandien gėrisi Stalino ar Hitlerio valdymo laikotarpio pasiekimais, yra apakinti tam tikro jėgos žavesio. Tačiau čia slypi nemenkas pavojus, nes, kaip rodo istorinė patirtis, jėgos kultas visada pamina žmogaus teises bei dvasines vertybes, nuvertina žmogaus gyvybę.4 Nereikia pamiršti, kad Hitlerio ir Stalino valdymo laikotarpiai atnešė vargą ne tik jų valdomoms tautoms, bet ir visai Europai. Todėl atgyjantis jėgos žavesys – ir Rusijoje, ir Vokietijoje – gali kelti tam tikrą nerimą. Turbūt neatsitiktinai susitarimas dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu, kurį ne taip seniai Vokietija, nepaisant kitų Europos Sąjungos šalių interesų, pasiekė su Rusija, šiandien kartais vadinamas naujuoju Molotovo-Ribentropo paktu.   Egzistuoja teorija, kad žmonijos istorija juda spirale ir todėl yra linkusi kartotis. Istorinės atminties stoka, kuri dažnai sąlygoja ir minėtąjį jėgos žavesį, kelia rimtą grėsmę, kad gali pasikartoti patys skaudžiausi istorinės spiralės vingiai. Hitleris ir Stalinas ne vie­nerius metus iki karo ir beveik dvejus metus jau vykstant Antrajam pasau­liniam karui veikė kaip sąjungininkai, -šių faktų atspindžio daugiau kaip pusės tautos savimonėje nėra. Matyt, nesuklysiu teigdamas, kad niekas iki šiol Lietuvoje neįvertino, o ir dabar dar nenori pripažinti pavo­jaus, kurį gali kelti individui propa­gandos ir propagandinio mokymo recidyvai jau laisvės sąlygomis, pra­ėjus net keliems dešimtmečiams po nelaisvės metų. Per daug ilgai pasi­kliovėme Sąjūdžio laikų pakilimu, klaidingai manydami, jog šimtatūks­tantiniai mitingai reiškė ir tai, kad jų dalyviai lygiai taip pat noriai ir greitai kaip ir jų oratoriai mokosi tikrosios krašto istorijos. Propagandiniai okupanto diktatūros įpiršti štampai, 15-30 metų pratūnoję žmogaus sąmonėje, pasikeitus aplin­kybėms ir santvarkai, vėl išlenda, bet dabar jau apvilkti žmogaus laisvo pa­sirinkimo drabužiu. Kitaip sakant, žmogus, kuriam so­vietinėje mokykloje ir kitomis propa­gandos priemonėmis buvo kalama, kad Hitleris ir fašizmas yra baisus blogis, o Stalinas, jei ir buvo blogas, tai tik vidaus politikoje, be to, komunizmas, kurį jis kūrė, buvo siekiamybė, dabar tą Štampą ištraukė iš galvos kertelės jau tarsi savo paties susiformuotą nuomonę ir meta ją [ akis visokiems keistuoliams istori­kams ir politologams, tvirtinantiems, kad Hitleris ne tik lygu Stalinui, bet kad pastarasis, kaip ir komunizmas, buvo daug kur baisesnis nei fašizmas, neretai buvęs tik pavyzdingas komunizmo mokinys. Įveikti šią klišę dabar, kai ilgus me­tus jai buvo leista metastazuoti žmo­gaus pasąmonėje, gali būti jau neį­manoma.5 Pridėkime „Baltijskij kanai", Rusi­jos TV retransliacijas per kabelinius tinklus, visokius „kurjerius", taikančius negatyvią atranką, kuri lengviausiai gali patraukti savo pusėn visus lengva­tikius, neturinčius tvirtų įsitikinimų, užtat pasirengusius pripažinti bet kokią gatavą ir paprastą sistemą, jei tik ji kalama į jų galvas pakankamai garsiai, dažnai ir patogiai - pirštu rodant į blogą lietuvišką valdžią. Tad daugiausia, ką galėjome per pa­starąjį dešimtmetį Lietuvoje padaryti, tai pasiekti, kad šios klišės nepersi­mestų į jaunosios kartos savimonę. Bet nepadarėme net ir to. Vytautas Rubavičius „Omni laike" prieš kelias savaites viename iš komentarų jau atkreipė dėmesį į X klasei skirtą „Naujausių laikų istorijos" vadovėlį, kuri parašė Rimantas Jokimaitis ir Algis Kasperavičius (V. Rubavičius mini lei­dimą - Vilnius, Kronta, 2001). Kas skaitė šį tekstą, ar dar geriau -atsivertė patį vadovėlį, su siaubu turi prieiti prie išvados, kad šiame nepri­klausomos Lietuvos švietimo sistemos naudojamame vadovėlyje Antrojo pa­saulinio karo konfliktas tarp Stalino ir Hitlerio aiškinamas faktiškai taip pat, nepaisydamas Stalino pastangų, ne­skubėjo pradėti derybų dėl sienų. Tuomet sovietai sukoncentravo savo dėmesį į britus, su kuriais 1941 m. pabaigoje buvo pradėta rengti sąjungos sudarymo sutartis. Kaip neatimamą sutarties sąlygą so­vietai iškėlė SSRS 1941 m. sienos pripažinimą, kuris kartu būtų laimi­nęs ir Pabaltijo aneksiją. Po ilgų dis­kusijų britai pareiškė, kad jie negalį už akių spręsti Lenkijos, savo pa­grindinės sąjungininkės, sienų pa­keitimo, bet sutiko daryti išimtis dėl Pabaltijo valstybių. Juo labiau kad vienu metu ir JAV prezidentas Roseveltas buvo linkęs priimti vadina­mąjį kompromisą Pabaltijo valstybių atžvilgiu. Tačiau, jeigu Pabaltijo vals­tybės būtų pripažintos Sovietų Są­jungai sykiu paliekant Lenkijos ryti­nės sienos juridinį galiojimą, tai Vilnius būtų likęs už SSRS ribų, o tokiu atveju neabejotinai būtų susi­komplikavęs ir visos Lietuvos anek­sijos pripažinimas. Sovietai po tam tikrų dvejonių siūlytą kompromisą atmetė ir galiausiai pasirašė su britais sutarti kurioje sienų klausimas visai neminimas. Vis dėlto sovietai nepra­rado vilties ateity paimti visą Pabal­tijį, juo labiau kad žinojo, jog tarp lietuvių ir lenkų nebrendo rimtesnis sutarimas nei krašte, nei emigracijoje. 1943 m. santykiai tarp SSRS ir Lenkijos nutrūko dėl iškilusios Katynės bylos, ir tai atvėrė kelią sovie­tams pradėti spaudimą Vakarų są­jungininkėms spręsti Lenkijos sienų pakeitimo klausimą lenkams už akių. Teherano konferencijoje trys didžiosios sąjungininkės sutarė dėl būsimos Lenkijos rytų sienos nukėli­mo į Vakarus pagal vadinamąją Curzono liniją. Be to, neprieštarauta ir dėl Stalino išreikštos pretenzijos prisijungti Rytų Prūsijos dalį su Ka­raliaučium. Tokioje situacijoje Stalinas Teherane net nebematė reikalo kelti Pabaltijo valstybių aneksijos pripažinimo klausimą. Užteko mesti žvilgsnį į žemėlapį, kad suprastum, jog sutarti teritoriniai pertvarkymai visą Pabaltijį natūraliai palieka So­vietų Sąjungai. Tačiau net ir tokioje situacijoje Lietuvos, o sykiu ir Latvijos bei Es­tijos klausimas nebuvo galutinai išspręstas. Nes, nepaisant Teherano susitarimų, Sovietų Sąjungai dar reikėjo praktiškai užvaldyti Pabal­tijį. O tam reikėjo peržengti buvusią Lenkijos sieną, įveikti ne tik vokie­čių, bet ir vietinių gyventojų pasi­priešinimą, be to, atsižvelgti į Len­kijos vyriausybės, vis dar palaiko­mos Vakarų sąjungininkių, poziciją. Todėl net ir 1944 m. Pabaltijo klausi­mas dar tebebuvo aktualus, ir, bent jau Lietuvos atžvilgiu, Kremlius turi, regis, keletą sprendimo mode­lių, pradedant nuo užmačių ištremti iš Lietuvos visus gyventojus kaip priešišką Raudonajai armijai elemen­tą (taip, pavyzdžiui, buvo padaryta su Krymo totoriais) iki vadinamosios liaudies demokratijos modelio, o gal net ir iki palyginti savarankiškos -kaip ir tarpukariu - valstybės, kur lietuviai vėl būtų traukę savo tradi­cines giesmes - ne tik Kudirkos, bet ir „mes be Vilniaus nenurimsim..." Ir tik Jaltos konferencija, kurioje buvo nulemtas būsimosios Lenkijos vy­riausybės klausimas, „įrėmino" ir Lietuvos, kaip eilinės 13-osios sovie­tinės respublikos, statusą.6 Bet ir vėl negalutinai. Liko dar principinis Lietuvos, Latvijos ir Es­tijos aneksijos juridinis nepripaži­nimas. Ir toji aplinkybė darė pažei­džiamą visą vakarinį sovietinės imperijos flangą. 1953 m. mirus diktatoriui Stalinui jo sukurta im­perija rimtai suklibėjo. Pretendentas į naujus diktatorius Berija, neturėdamas vilčių, kad sugebės atlaikyti Vakarų spaudimą, buvo pasirengęs atsisakyti net Vokietijos okupuoto­sios dalies. O toks sprendimas do­mino principu neišvengiamai būtų palietęs ir Lietuvą. 1953 m. gegužės 26 d. SSKP CK nutarimas „LSSR klausimu" akivaizdžiai liudijo, kad bandoma plėsti sovietinio režimo Lietuvoje socialinę bazę, o kartu ir keisti valstybinį statusą. Tačiau Be­riją pašalinus stabilizavosi imperi­nės jėgos, ir iš visų Berijos supo­nuotų eventualių pokyčių liko tik pristabdytas beatodairiškas Lietu­vos rusinimas. 1975 m. pasirašant Helsinkyje Baigiamąjį Europos saugumo ir ben­dradarbiavimo konferencijos aktą iškilo rimta grėsmė, kad pripažįstant po Antrojo pasaulinio karo nusisto­vėjusias sienas bus juridiškai pri­pažinta ir Pabaltijo aneksija. Tačiau tai neįvyko. Ir ne tik dėl JAV dele­gacijos padaryto specialaus pareiš­kimo Pabaltijo valstybių klausimu, bet ir dėl to, kad visuotiniu šalių sutarimu galutinis Aktas neįgavo griežtai juridinio ir ratifikuotino dokumento statuso. O toks doku­mento variantas buvo pasirinktas būtent dėl nesureguliuotų Antrojo pasaulinio karo klausimų - Vokie­tijos ir Pabaltijo valstybių. 1.2 Chrusciovo laikais Po J.Stalinio mirties 1953 m požiūris į J.Staliną Rusijoje ėmė keistis. Svarbų vaidmenį, demaskuojant Staliną, atliko N. Chruščiovas. Žinoma, turėjęs savų priežasčių tai daryti. Antistalininės Chruščiovo politikos dėka istorikai Rusijoje ėmė kitaip vertinti ir patį J.Staliną, ir jo vaidmenį kare. Jo kūnas, gulėjęs šalia Lenino mauzoliejuje Raudonoje aikštėje buvo iš ten išgabentas ir palaidotas. Taigi Lietuvos, atsidūrusios Ant­rojo pasaulinio karo verpetuose, istorija, regis, liudija nenuneigiamą tiesą, koks svarbus ir reikšmingas dalykas yra valstybė. Kokios gilios ir gyvybingos jos šaknys net tuomet, kai iš paviršiaus atrodo, kad viskas sunaikinta ir niekada nebeatgims. Vadinasi, toks liudijimas turėtų visus piliečius telkti nuolatos atsa­kingai rūpintis savo valstybe, net ir tada, kai ta valstybė juos nuvilia.7 Iš esmės vadovaujamasi tais pačiais stalininės istoriografijos sukurtais mi­tais: 1) kad Stalinas buvo nepasiruošęs karui; 2) kad jo karo technika buvo ne­moderni, o vokiečių - moderni; 3) kad vokiečiai karo pradžioje apskritai tech­nikos turėję daugiau. Šios nesąmonės, beje, dėl patogumo ar politinio korektiškumo panašiai gro­muliuojamos ir Vakarų demokratijų istoriografijose. Bet kas galėtų paaiškinti, kodėl mes, išgyvenę ir fašistinę, ir komunistinę okupacijų nuo skambučio iki skam­bučio, meluojame savo vaikams? Kodėl nenorime savo jaunajai kartai pasakyti paprastos tiesos: Stalino tech­nika karo pradžioje buvo maždaug penkeriais metais modernesnė už Hit­lerio, tankų, artilerijos ir lėktuvų SSRS turi maždaug triskart daugiau nei Hitleris, ir tik modernių. O priverstas trauktis Stalinas buvo tik todėl, kad jis rengėsi pats užpulti Vokietiją liepos pradžioje ar kiek vė­liau, todėl buvo užkluptas be jokių gynybinių užtvarų, be minų laukų, amunicijai faktiškai esant ešelonuose geležinkelių mazguose, o armijoms po­ligonuose slaptai repetuojant puolimo taktikos veiksmus. Sekdamas Rubavičium perku pirmą pasitaikiusią knygą, o pasitaiko man Nijolės Letukienės ir Jono Gineikos va­dovėlis „Istorija. Politologija'1 (Vilnius, Alma Iittera, 2003, 2004 leidimai), pri­statomas kaip kurso santrauka istorijos. Trečiasis pataisytas ir papil­dytas šių metų leidimas. Ką gi ši knyga mūsų vaikams sako apie Antrąjį pa­saulini karą. 168 puslapis. Skaitome, kaip reikia atsakyti i klausimą, kas sukėlė Antrąjį pasaulini karą: Pirmoji priežastis- Vokietijos, Japo­nijos ir Italijos siekimas pasidalyti pa­saulį; agresyvi Japonijos politika; Kraipau galvą. Vadovėlio autoriai, regis, nieko nėra girdėję apie Alek­sandro Solženycino straipsnį, 1988 ar 1989 metais spausdintą net Rusijos spaudoje, kad Stalinas Antrajam pasauliniam karui pradėjo rengtis dar 1927 metais, kai Hitleris dar nė nesapnavo apie valdžią. Juk kas buvo penkmečio planai? Ne kas kita, o rengimosi karui planai. Ne, apie penkmečio planus, kurių tikslas -sukurti galingą karo pramonę užkariauti pasauliui, vadovėlio autoriai man nesa­ko nieko. Bet skaitykime toliau. Antroji priežastis - Vakarų šalių nuolaidžiavimas Vokietijai. Ką gi, reziumuoju: 2 iš 2 viskas pa­teikiama taip, kaip ir mes sovietmečiu buvome mokomi. Trečioji priežastis - ginklavimosi varžybos (skliausteliuose: jas skatino SSRS įtakos sustiprėjimas). Mano supratimu, tai jokia priežastis, o greičiau rengimosi karui padarinys, bet tiek jau to su tuo ginklavimusi. Ge­riau eikime prie ketvirtosios priežasties. Pagaliau šis tas apie SSRS. Bet kas tai? „SSRS siekimas atkurti buvusios Rusijos imperijos sienas". Štai taip, tiesiog tyras bolševikinis kuklumas: atkurti Rusijos sienas. O kaip bus su teiginiu, kad Stalinas ketino, Vokietijai nukariavus visą Europą, smogti Vokietijai ir kad buvo planuojamas Anglijos užpuolimas. Priešingu atveju, kam SSRS jau 1941 metais reikėjo turėti 6 tūkstančiu plaukiojančių tankų - tokių pasaulyje daugiau niekas tuomet neturi. Jie buvo skirti Lamanšo sąsiauriui įveikti. Taigi vien plaukiojančių tankų SSRS turi beveik tiek pat, kiek visoje Vo­kietijos armijoje 1941 metais apskritai buvo tankų, su paimtais iš jugoslavu, čekų ir lenkų. Apie tai-nė žodžio. Rašoma tik apie siekimą atkurti Rusijos sienas.8 Bandau spėti: gali būti, kad tai - šiek tiek europeizuotos istoriografijos at­spindys. Istoriografijos, kuri drįsdama teigti, kad tironas kraugerys Stalinas išgelbėjo Europą nuo fašizmo, nejau­kiai muistosi, kai reikia pasakyti, kad toks pat kraugerys tironas, pradėdamas savo sąjungininko ataką 1941 metais, išgelbėjo Vakarų Europą nuo komu­nizmo. 1.3 Breznevo Andropovo Cernenko laikais Nušalinus Chruščiovą nuo valdžios ir įsigalėjus L.Brežnevui, pamažu politiniuose sluoksniuose imtasi dalinės J.Stalino reabilitacijos. Rusijos istorikai atitinkamai koregavo Stalino vertinimus. Jurijus Andropovas (rus. Юрий Владимирович Андропов; 1914 m. birželio 15 d. – 1984 m. vasario 9 d.) – Tarybų Sąjungos valstybės veikėjas, armijos generolas, generalinis sekretorius (nuo 1982 m. lapkričio). Gimė Nagutskoje (Stavropolio gub.), geležinkelio valdininko šeimoje. Andropovo tėvas Vladimir Liberman ir motina Jevgenia Fainštein buvo žydai. Jis 1930 m. įstojo į komjaunimą. 1939 m. baigė aukštąją partinę mokyklą, 1940–1944 m. buvo Karelijos komjaunimo Centrinio Komiteto I sekretorius, 1947–1951 Karelijos KP CK II sekretorius. Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavo partizaniniame judėjime, 1951 metais persikėlė į Maskvą, kur pradėjo dirbti visasąjunginės komunistų partijos (VKP) CK. Po Stalino mirties išsiųstas į Vengriją, kur 1954–1957 metais dirbo pasiuntiniu, buvo vienas pagrindinių 1956 metų Tarybinės kariuomenės intervencijos Vengrijos revoliucijos metu organizatorių. Jis taip pat vienas svarbiausių 1968 m. Čekoslovakijos kruvinos revoliucijos organizatorių. 1979 metais J. Andropovas pasisakė už TSRS armijos intervenciją į Afganistaną.9 1962-1967, 1982 m. gegužę - lapkritį TSKP CK sekretorius, KGB pirmininkas 1967–1982 metais, nuo 1973 m. politinio biuro narys. Dar prieš tapdamas generaliniu sekretoriumi, buvo vienas įtakingiausių TSKP CK politinio biuro narių, faktiškai valdžiusių šalį paskutiniais Brežnevo valdymo metais. Andropovo Cernenko laikais oficiali ideologija kalbėjo apie V.Lenina stalino vardas buvo minimas tik epizodiškai, daugiau neigiamai vertinus jo represijas ir „stalino kūltą“. Priežastis: dviejų ideolo­gijų - fašizmo ir komunizmo susidūri­mas. Jau arčiau tiesos... Bet šis susi­dūrimas įvyko tik baigiantis antriesiems karo metams. Tad ar ne tiksliau būtų šią priežastį įvardyti kaip komunizmo ir fašizmo bendradarbiavimą siekiant su­sidoroti su demokratiniais režimais? Antrąjį pasaulinį karą sukėlusi priežastis buvo Stalino ir Hitlerio pasaulinės ambicijos, taciau oficiali spauda ir istorikai tai nutylėdavo. Stalino vertinimas be kurio užmačių užkariauti pasaulį, be kurio atviros ir rimtos pa­ramos fašizmui Hitleris, ko gero, apskritai nebūtų drįsęs pradėti šio karo ar net nebūtų išsilaikęs valdžioje? O juk toks turėtų būti mūsų mokyklos tikslas - kad suprastų bent tai. Bet kuriuo atveju ir šis mano įsigytas vadovėlis krečia labai pavojingą košę į jaunas galvas. Negana to, kiekvienas sakinys apie Vokietiją čia yra griežtas, o skirtas So­vietų Sąjungai - ne toks griežtas, dažnai visiškai neutralus, net kai kalbama apie agresiją ir ištisų valstybių užgrobimus. Citata: „Rugsėjo 17 d. paskelbiama, jog Lenkijos valstybė nustojo egzista­vusi. Dalį Lenkijos užėmė Sovietų Sąjunga".10 Tarsi visiškai nebūtų svarbu, kas tokie paskelbė, kad Lenkijos nebėra. O juk tai paskelbė patys agresoriai - vie­nas iš Vakarų, kitas iš Rytų. O iš to paskelbimo tarsi jau savaime aišku, kad SSRS turi tiesiog prigimtinę teisę už­imti dalį Lenkijos, kuri juk nebeegzis­tuoja. Kalbant apie SSRS, žodžiai „Lenki­jos užpuolimas, okupacija" čia nemini­mi. Apie bendrą vokiečių ir sovietų ka­riaunos paradą Breste irgi nė žodžio. Kita citata: „SSRS nedalyvaudama kare prisijungia teritoriją su 20 mln. gyventojų". Taip formuluojami egzamino atsa­kymai - iš esmės yra kartojimas to, ką tvirtina Rusijos propaganda. „Kažin ar dera kalbėti apie to laiko įvykius vartojant terminą okupacija", -neseniai porino V. Putino specialusis atstovas S. Jastržembskis ir pridūrė: „SSRS nebuvo paskelbusi karo šioms valstybėms ir nevykdė jų teritorijoje karinių veiksmų. Sovietine armija buvo įvesta pagal tarpusavio susitarimus ir sutartis, kurias pasirašė trijų Baltijos valstybių gyventojų teisėtai išrinkta valdžia, kad ir kaip šią valdžią mes vertintume".11 20 mln. žmonių, net ir gyvenę nedemo­kratiškose šalyse, demokratiškai ir gra­žiai prisijungė prie kare nedalyvavusio tautų tėvo Stalino imperijos. Vienas Druskininkų istorijos moky­tojas pasakojo, kad jo moksleiviai niekaip negalėjo suprasti, kodėl Lietuvos prezidentas nevažiuoja į Maskvą gegužės 9-ąją, nes taip mums būtų geriau. Kokia peršasi išvada? Turime pa­kankamai daug blaiviai mąstančių ir novatoriškų istorijos profesorių, polito­logų, o tokio atsakingo laikotarpio kaip XX amžius istorijos vadovėlius rašyti neatsakingai palikome tiems, kurie patys nesugebėjo, o gal ir nenorėjo per­mąstyti sovietinės propagandos įkaltų XX a. įvykių vertinimų. Net nesugebė­jome bent laisvalaikiu pavartyti šiuos vadovėlius - dėl viso pikto. 1.4 Garbaciovo laikais XX amžiaus antrojo ketvirčio Sovietų Sąjungą M.Globačiovas lygina su senovės imperijomis. „Stalino imperija su savo didybe gyvavo po jo mirties mažiau nei keturiasdešimt metų, – mano M.Globačiovas. – Stalinas padarė vieną didelę klaidą, bet, matyt, jis negalėjo jos nepadaryti – tai buvo neatsiejama nuo jo psichologijos ir principų. Jis kūrė imitacinę imperiją pagal senovės pavyzdžius tuo metu, kai visas pasaulis jau persikėlė ant kitų bėgių.“ Gorbačiovo laikas pirma karta atvirai buvo prabilta apie Holodomora ir Katynes nusiklatymus. Daugiausiai pastan­gų Gorbačiovas skyrė savo šalies reikalams. Iš pat pradžių jis suprato, kad, no­rint atstatyti skurdžią tarybinę ekonomiką, reikalinga perestroikos (pertvarky­mo) programa. Vienas iš šio pertvarkymo aspektų buvo didelis komunistų par­tijos, kuri anksčiau turėjo absoliučią valdžią tarybinei vyriausybei, sumažini­mas, vadovaujant Gorbačiovui. Ekonominiame lygmenyje į pertvarkymą įėjo pri­vataus biznio kai kuriose srityse legalizavimas.12  Reikia pažymėti, kad Gorbačiovas visada tvirtino esąs lojalus Markso ir Lenino pasekėjas bei karštas socializmo šalininkas. Jo tikslas esą tik reformuoti komunistinę sistemą, kad ji geriau veiktų. Turbūt didžiausią perversmą iš jo reformų padarė glasnost, arba "atviru­mo", politika, kurią Gorbačiovas pradėjo 1986 m. Vienas iš glasnost aspektų buvo didesnis vyriausybės atvirumas savo veiklos bei visuomenę dominančių įvykių atžvilgiu. Kitas aspektas buvo leidimas atskiriems individams ar leidė­jams laisvai diskutuoti politiniais klausimais. Laisvas tokių pažiūrų reiškimas prieš kelerius metus būtų vainikuotas kalėjimu, o Stalino eroje net mirties nuosp­rendžiu. Tarybiniams žurnalistams tapo įmanoma kritikuoti vyriausybės poli­tiką, komunistų partiją ir net patį Gorbačiovą. Kitas svarbus žingsnis į TSRS demokratizavimą buvo padarytas 1989 m., kai įvyko visuotiniai naujo tarybinio Parlamento, Liaudies deputatų tarybos, rin­kimai. Vakarietiška prasme, tai, žinoma, nebuvo laisvi rinkimai: 90 procentų kan­didatų buvo valdančiosios komunistų partijos nariai, ir jokios kitos politinės par­tijos dalyvauti negalėjo. Tačiau rinkimai buvo vykdomi slaptu balsavimu; buvo galima pasirinkti kandidatus; sąžiningai buvo skaičiuojami balsai. Tai neabejo­jamai buvo artimiausias laisviems rinkimams renginys nuo tada, kai 1917 m. komunistai paėmė valdžią. Nežiūrint įspūdingų reformų TSRS, niekas nesitikėjo kataklizminių permai­nų, kurios įvyko Rytų Europoje 1989 — 1990m. Visą tą regioną Antrojo pasau­linio karo išvakarėse okupavo rusų armija, ir 1940 m. Tarybų Sąjungai pavaldūs komunistiniai režimai įsitvirtino šešiose šalyse: Bulgarijoje, Rumunijoje, Len­kijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Rytų Vokietijoje. Šie režimai iš esmės bu­vo nepopuliarūs, tačiau jų vadovai, suvaržyti slaptosios policijos ir armijos, tempė jungą daugiau kaip keturiasdešimt metų. Net įsiplieskus liaudies sukilimui ir nuvertus vieną iš komunistinių tironų (kaip 1956 m. įvyko Vengrijoje) tarybiniai kariai greitai vėl atstatydavo komunistų valdžią. Nors 1989 m. birželio rinkimai Lenkijoje parodė, kaip menkai šio regiono gyventojai remia komunistinį režimą, dar 1989 m. rugsėjo pabaigoje atrodė, jog komunistų — ir rusų — valdžia Rytų Europoje saugi. Tačiau metų pabaigoje visa sistema žlugo kaip kortų namelis uragane. Buvo atvirai tegiama, kad melas, diskriminacija ir frustracija – tokius jausmus ilgus dešimtmečius teko išgyventi 20-ies tūkstančių 1940-ųjų kovo mėnesį Katynės miške, netoli Smolensko, NKVD nužudytų Lenkijos karių šeimoms. „Tai nacių darbas“,– kartojo Sovietų Sąjungos pareigūnai (1978 metais Katynėje buvo pastatytas paminklas „Hitlerininkų sušaudytiems lenkų karininkams“) ir tik 1990-aisiais, Perestroikos metu, Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas galų gale pripažino, kad už Katynės žudynes atsakinga Maskva. Jolanta Klimowicz-Osmanczyk, kurios tėvas Olgirdas buvo nužudytas Katynėje, pasakoja, kad per karą apie tėvą nebuvo jokių žinių. Po karo, kai Lenkiją ėmė valdyti komunistinis režimas, visos diskusijos šia tema išvis buvo uždraustos. „Praradau savo tėvą, žmogų, kurį taip mylėjau. Man jo trūko visą gyvenimą, – BBC sakė J. Klimowicz-Osmanczyk. – Skaudžiausia, kad nebuvo galima jo ieškoti ir netgi kalbėti apie tai buvo uždrausta. Ši problema tiesiog neegzistavo.“ Netgi Lenkijos sąjungininkės per Antrąjį pasaulinį karą – Didžioji Britanija ir JAV – bijodamos Sovietų Sąjungos nepasitenkinimo, nedrįso kvestionuoti oficialios sovietų versijos. Pagal ją lenkų 1939 metų rugsėjo 1 dieną nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, pagal Ribbentropo ir Molotovo sutarties slaptuosius protokolus Raudonoji armija rugsėjo 17-ąją peržengė Lenkijos ir Sovietų Sąjungos sieną ir beveik be pasipriešinimo užėmė rytines Lenkijos provincijas. Į raudonarmiečių nelaisvę pateko apie 230 tūkstančių Lenkijos karių. Dauguma ukrainiečių ir baltarusių, tarnavusių Lenkijos kariuomenėje, buvo iškart paleisti. Kita dalis, tų, kurie gimė vakarinėje Lenkijoje, – atiduoti vokiečiams. Likusieji, NKVD manymu, politiškai aktyviausi ir patriotiškiausi, netrukus buvo uždaryti į specialias stovyklas tardymui. Ilgų tardymų, užtrukusių keletą mėnesių, metu belaisviams buvo leidžiama suprasti, kad jie netrukus bus paleisti į laisvę, netgi buvo agituojama už komunistinę santvarką. Tačiau iš tikrųjų tokiu būdu buvo stengiamasi nustatyti, kurie iš belaisvių sovietų valdžios atžvilgiu yra „nebepataisomi“ ir turės mirti, o kurie bus palikti gyventi. 1940 metų kovo mėnesį komunistų partijos politbiuras su Stalinu priešakyje įsakė atsikratyti belaisviais. Kaltinimas „tradicinis“ – kontrrevoliucija. Balandžio mėnesį Katynės miške ir kitose vietose buvo sušaudyti ir bendrose duobėse užkasti 21857 žmonės – kariškiai, profesoriai, mokytojai, diplomatai, tarnautojai, inžinieriai, rašytojai, menininkai ir kt. „Kaliniai bando tęsti anksčiau vykdytą kontrrevoliucinę ir antisovietinę veiklą. Visi jie laukia išėjimo į laisvę, kad galėtų aktyviai dalyvauti kovoje prieš sovietinę vyriausybę“, – buvo rašoma slaptoje kovo 5 dienos Centro komiteto rezoliucijoje. Lenkijos kariškių sunaikinimo operacija, dokumentuose apibūdinta kaip „stovyklų ištuštinimas“, prasidėjo 1940 metų kovo 21 dieną. Sunku pasakyti, kodėl Stalinas, užuot išsiuntęs lenkų belaisvius į Gulagą, įsakė juos sušaudyti. Pagal vieną iš teorijų, taip Stalinas siekė pakenkti Lenkijos karinei galiai, jei ši šalis vėl bandytų kada nors vėl tapti nepriklausoma valstybe. Tikėtina, kad čia būta noro sunaikinti Lenkiją iš pamatų ir asmeninio keršto. Tokią hipotezę vakardienos minėjime iškėlė ir V. Putinas per bendrą su Lenkijos ministru pirmininku D. Tusku spaudos konferenciją: „Manau, tai mano asmeninė nuomonė, kad Stalinas jautė savo asmeninę atsakomybę dėl tragedijos (sovietų ir lenkų karinio konflikto 1919–1920 metais) ir įvykdė tą sušaudymą trokšdamas keršto.“ Rusijos premjeras dar pažymėjo, kad iš mokslininkų sužinojęs, jog sovietų ir lenkų kare karinei operacijai vadovavo pats Stalinas. Tada (1920 metais) Raudonoji armija patyrė triuškinamą pralaimėjimą, į nelaisvę pateko daug karių. Todėl, sakė V. Putinas, galima spėti, kad Stalinas troško keršto ir davė įsakymą sušaudyti lenkų kariškius. Nepaisant drąsaus M. Gorbačiovo žingsnio 1990-aisiais, Katynės įvykiai ir toliau liko atvira Lenkijos ir Rusijos santykių žaizda. Maskva atsisakė atverti archyvus Varšuvai, o procesą inicijavusiems M. Gorbačiovui ir Borisui Jelcinui neužteko politinės drąsos pakviesti Lenkijos prezidentą ar ministrą pirmininką atvykti į Katynę. Taigi V. Putino oficialus kvietimas D. Tuskui paminėti šią dieną kartu, laikytinas itin reikšmingu. „Kalbant apie Lenkijos ir Rusijos santykius, tai beprecedentis įvykis,“ BBC sakė buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras, šiuo metu vienas iš Lenkijos – Rusijos komisijos, sudarytos spręsti sudėtingus dvišalius santykius, vadovų Adamas Rotfeldas. D. Tuskas savo ruožtu akcentavo, kad šis susitikimas Katynėje reiškia persilaužimą Rusijos ir Lenkijos santykiuose: „Man tai yra persilaužimas, manau, kad ši diena yra labai svarbi, – kalbėjo jis. – Žinau, kad premjero V. Putino požiūriu tai taip pat persilaužimas, mes tai patys suvokėme“. D. Tuskas taip pat pažymėjo, kad nors visuomenės nuomonė abiejose šalyse apie Katynės įvykius gali skirtis, svarbiausia, kad tiesos išsiaiškinimo našta nebūtų perkelta būsimoms kartoms. Stalino vykdytą Holodomorą 21 valstybė oficialiai yra pripažinusi genocidu, vokiečių spauda šią liūdną datą, galima sakyti, prisimena lakoniškai. Aštroką straipsnį pavadinimu "Ar esate ką nors girdėję apie Holodomorą?" lapkričio 21 d. paskelbė katalikų internetinis laikraštis kreuz.net. Pirmą kartą vokiečių laikraštyje išdrįsta straipsnio paantraštėje parašyti, jog bus kalbama apie didžiausio masto Europos istorijoje vykdytą genocidą. Manytume, jog mūsų skaitytojams bus įdomu susipažinti su tuo, kaip Vokietijoje interpretuojama visoje Rytų Europoje pažymima ukrainiečių tautos tragedija. Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje komunistų režimas Ukrainoje, kuri tuo metu buvo Sovietų Sąjungos grūdų aruodas, įvykdė didžiausią Europoje genocidą, tikslingai sukeldama badmetį, kuriuo siekta išnaikinti ukrainiečius, javų augintojų tautą. Siekdama šio tikslo, komunistų valdžia konfiskavo visus maisto produktus - iki paskutinio sėklinio grūdelio. Stalino genocido vykdytojai aiškino badmetį kaip blogo derliaus padarinį. Dėl badmečio šiandieninės Ukrainos centriniuose, pietų, šiauriniuose ir rytiniuose regionuose ir Pietų Rusijos Kubanės srityje, kurioje du trečdaliai gyventojų buvo ukrainiečiai, lėta bado mirtimi mirė miljonai žmonių. Todėl ir genocidas dešimtmečius buvo neigiamas. Bet Ukrainos archyviniai dokumentai patvirtina tai, ką daugelis istorikų ir išgyvenę liudininkai daug metų veltui teigė. Stengdamiesi palaužti Ukrainos valstiečių pasipriešinimą kolektyvizacijai, Maskvos komunistai organizavo badmetį, o vykdė jį vietinių aktyvistų rankomis. Nes diktatoriaus Josifo Stalino laikais ukrainiečiai buvo laikomi "Sovietų Sąjungos" priešu, švaisčiusiu sovietinį "bendrą turtą". Manoma, jog bado mirtimi mirė septyni milijonai ukrainiečių, iš jų - trys milijonai vaikų (kituose šaltiniuose - apie 10 milijonų). Straipsnio pabaigoje išvardytos šalys, kurios Holodomorą pripažino nusikaltimu žmoniškumui. Kadangi stalininės Sovietų Sąjungos išprievartautas Jungtinių Tautų paskelbtas genocido apibrėžimas neapima didžiausio masto masinio gyventojų naikinimo XX amžiuje, pateikiame šiame vokiečių straipsnyje išvardytas valstybes ir organizacijas, kurios pasisakė už adekvatų požiūrį į ukrainiečių genocidą: Australija, Kanada, Ispanija, Estija, Lenkija, Vengrija, Argentina, Lietuva, Gruzija, Belgija, Brazilija, Ekvadoras, Italija, Kolumbija, Latvija, Meksika, Moldavija, Paragvajus, Peru, Vatikanas, ESBO Parlamentinė Asamblėja ir Europos Parlamentas. Šiame sąraše pasigendame tokių didelių valstybių kaip Rusija, Vokietja, Prancūzija. Medžiaga pamąstymui... Tiesa, JT dar 2003 metais bendru pareiškimu, kuriam pritarė 63 valstybės, prisiminė Holodomoro aukas. Laikraštyje "Spiegelonline" apie Holodomorą Fanny Fascar rašo straipsnyje "Kai Stalinas žmones pavertė žmogėdromis". Paantraštėje paminėjusi, jog Holodomoras dešimtmečius buvo tabu, pirmoje straisnio dalyje autorė kalba apie Ukrainos badmetį, remdamasi iš vidutiniokų kilusios liudininkės Natalijos Nidzelskos, kuri nuo 1991metų gyvena Vengrijoje, siaubą keliančiais prisiminimais. Ji prisimena ir hanibalizmo atvejų. Senutė pasakoja, jog išgyvenusieji Holodomorą, "bijodami komunistų", viešai apie jį negalėjo kalbėti. Autorė vokiečių skaitytojams paaiškina žodžio Holodomor, kuris atsitiktinai akustiškai panašus į žodį Holokaustas, prasmę. Vengrų istorikas Miklosas Kunas pasakoja, jog išgyvenusių aukų atsiminimai iki šiol pilni siaubo. Jis mano, jog kolektyvinės atminties sunaikinti neįmanoma. "Stalinas atostogavo prie Juodosios jūros, o tuo metu sąmoningai ir sistemingai buvo žudomi milijonai žmonių." Šis istorikas jau trečias dešimtmetis įvairių šalių archyvuose tyrinėja ukrainiečių tautos tragedijos priežastis ir padarinius, jis siekia "palaužti Rusijos ir Ukrainos komunistų, kurie Holodomorą ir toliau pateikia kaip gamtos katastrofą, cinizmą." Masinės mirtys po masinės ekspropriacijos Rusija ir toliau kalba apie blogą derlių, oficialiai neigia sąmoningai sukeltą badmetį. Istorikas Kunas: "Tai grynas pasityčiojimas. Būdama žemės ūkio kraštas, turėdama derlingas žemes, Ukraina visą laiką maitindavo didžiules Sovietų Sąjungos teritorijas." Ukrainoje ši tiesa jau nebėra tabu. 2006 metais Prezidentas Viktoras Juščenka Radai pateikė įstatymo projektą, pagal kurį badmečio neigimas būtų baudžiamas. Bausmės dydis dar nenustatytas, bet šis įstatymas būtų didelis Ukrainos politikos laimėjimas - praėjus 75 metams nuo masinių žmonių mirčių, sukeltų ekspropriacijos, Ukrainos Parlamentas Holodomorą pripažino ukrainiečių tautos genocidu. Archyviniai dokumentai rodo, jog kai kuriose vietose kančios prasidėjo dar 1929 metais. 44 metų Jurijus Kravčenko, kurio senelis katastrofos metais gyveno Pietų Ukrainos Petrivkos kaime, pasakoja, jog iš 300 šio kaimo gyventojų 90 proc. mirė badu. Vaikai gaudė buožgalvius ir žvirblius Šiame skyriuje Natalija Nidzelska pasakoja, kaip 1931 metais aktyvistai apsupo kaimą, valstiečiai turėjo atiduoti žemę ir stoti į kolchozą. Vėliau jie atėmė visus gyvulius ir net darbo įrankius. Konfiskuodavo net žibalą ir degtukus. Natalijos šeima liko gyva, nes visi dar turėjo jėgų dirbti. Jos broliukai išmoko šaudyti žvirblius, gaudė buožgalvius ir taip maitinosi. Jos pačios ir sesers kojos buvo ištinusios nuo badavimo. Dvylikametė Natalija suvalgydavo savo dienos uždarbį - degtukų dėžutės dydžio duonos gabalėlį - eidama namo, nes bijojo, kad jos grįžtančios neužpultų kaimynai. Naktimis jos mama iš kelių bulvių lupenų ir vandens virdavo "košę", nes dieną kaimynai galėjo pamatyti dūmus. Kadangi mergaitės neprisimedžiodavo gyvių, jos gaudavo šiek tiek daugiau košės. Ypač bloga buvo didelių šeimų padėtis. 1933 m. Stalinas ir Molotovas uždraudė kaimiečiams bėgti į miestus. Daugelis tėvų kur nors palikdavo savo vaikus Kijeve ar Charkove, bet aktyvistai juos surankiodavo ir grąžinę palikdavo laukuose, kur jie vėliau kančiose mirdavo. Pardavinėti drabužius ar išsaugotus vertingus daiktus taip pat buvo uždrausta. Natalijos tėvas prižiūrėjo kombainus, kad galėtų parsinešti bent keletą kur užsilikusių grūdelių, nors už tai jam grėsė mirties bausmė. Masinių mirčių neišvengta taip pat ukraniečių gyvenvietėse Sibire. Močiutė Kravčenkai buvo pasakojusi, kaip mirštančiuosius mesdavo į karučius ant lavonų ir visus suversdavo į masinius kapus. Išgyvenę badmetį žmonės jo kitaip ir nevadino - bado Holokaustas. Baigdamas istorikas Kunas teigia: "Pernelyg ilgai buvo tylėta; apie žydų persekiojimą nacių laikais žino visas pasaulis, o apie Holodomorą - tik nedaugelis." Jurijus Kravčenka tikisi, jog oficialiai pripažinus daugelio ukrainiečių likimą ir Rusija atvers savo archyvus apie badmetį - kad paaiškėtų visa tiesa. Dėmesio vertas Pietų Tirolio (Italija) vokiško internetinio laikraščio požiūris į Holodomorą, atsiskleidžiantis straipsnyje "Popiežius primena apie mirusius badu valdant Stalinui". Kad nesikartotume, atkreipsime dėmesį tik į tai, kas nebuvo paminėta anksčiau aptartuose straipsniuose, ir į nepasirašiusio autoriaus požiūrį į ukrainiečių genocidą. Popiežius Benediktas XVI pagerbė milijonų Ukrainos ir kitų buvusios "Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos" regionų badmečio aukas (kabutės čia ir toliau - iš vokiško teksto. - I.T.). Ukrainiečių kalba popiežius pasakė, jog jis meldžiasi už šios neapsakomos tragedijos aukas. Straipsnyje rašoma, jog Holodomoro aukų skaičius svyruoja nuo dviejų iki dešimties milijonų. Popiežių prisiminti aukas paraginęs Viktoras Juščenka laiške, kuriame jis teigė, jog mokslininkai "neabejodami" nustatė, jog tai buvo "genocidas": "Komunistinis režimas buvo pasiryžęs sunaikinti tautos žiedą ir ukrainietiškas šaknis." Paminėjęs Holodomoro iškilmėse dalyvavusius Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Gruzijos prezidentus, straipsnio autorius pažymėjo, jog Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Bartholomaios I laiške Juščenkai taip pat prisiminė "baisiosios tragedijos" aukas. Toliau teigiama, jog visame pasaulyje (sic!) yra abejojama, ar "Holodomoras" priskirtinas "genocidui". Tiesa, autorius pamini, jog keliolikos šalių parlamentai pripažįsta, jog "Holodomoras" buvo genocidas. O Rusija, pasak autoriaus, teigia, jog tai buvo politinė tragedija (originale be kabučių. - I.T.) ir kaltina Ukrainą istorijos klastojimu. Pasak daugelio istorikų, priešingai nacionalistiniam ukrainiečių istorijos supratimui, daug dalykų byloja, jog pagrindinis Stalino "priemonių" motyvas buvo sunaikinti "buožes". Ukrainoje žemės ūkio kolektyvizacija vyko itin lėtai, todėl "priemonės" čia turėjo itin dramatiškas pasekmes. Miunchene buvo pašventintas akmuo, skirtas Holodomoro aukų atminimui. Akmenį šventino Bizantijos apeigų ukrainiečių katalikų apaštališkasis egzarchas Vokietijoje ir Skandinavijoje, vyskupas Petro Krykas. Miunchene yra didžiausia Vokietijoje Bizantijos apeigų ukrainiečių katalikų bendruomenė, kuriai priklauso 4000 tikinčiųjų. Laikraščio "Die Welt" manymu, badmetis buvo kolektyvizacijos padarinys. Laikraštis taip pat primena, kad Rusija neigia Ukrainoje buvus genocidą. Rusijos prezidentas pažymi, jog ir kitos tautos kentėjo dėl prievartinės kolektyvizacijos, taip pat ir rusų tauta. Rusija nuolat kviečia Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėji­mą". Ar tai ne nesusipratimas, ne de­guto šaukštas istorijoje, kai Lietuva, jos prezidentas parodė ryžtą ir atsispyrė Rytų ir Vakarų sutartinai daromam spaudimui vykti į Maskvą nusilenkti Stalino armijų pergalei? Ar tai nėra pa­sityčiojimas iŠ Lietuvos partizanų, kuriems karas kaip tik ir prasidėjo 1945-ųjų gegužės 8-ąją? Jie šiame „iš­kilmingame minėjime" būtų priversti sėdėti šalia žmonių, iš kurių daugelis ir dabar tvirtina, kad jokios Lietuvos okupacijos nebuvo (taip teigė visi „Panoramos" kalbinti Raudonosios armijos karo veteranai) ir kuriems ši pergalės diena - didžiausia šventė. Natūralu, kad partizanai atsisakė eiti į šį minėjimą. Atrodo, mūsų valdžia yra tiesiog neįgali dėl mūsų valstybės ateities bent ką nors padaryti iki galo. Esu įsitikinęs, kad ir dėl minėjimo būdo - lyg niekur nieko susodinti salėje ir buvusius okupantus, ir kovotojus su jais, ir, ko gero, dėl paties minėjimo rengimo mūsų valdžia suklydo. Lietuva neturi ką minėti nei gegužės 9-ąją, nei gegužės 8-ąją. Lietuva gali tik pagerbti karo aukas - būtent tai šalies intelektualai, istorikai ir siūlė preziden­tui. Tie, kurie siūlė pagerbti visas šio baisaus karo aukas, tikrai neturi gal­voje iškilmingo minėjimo teatre. Tokia pompastika šiuo atveju tikrai netinka. Užtektų padėti bent po gėlę ant kiek­vieno šio karo kapo, kuriais sėte nusėta Lietuva. Užuot pripažinę klaidą bent jau po partizanų atstovų demaršo, šio keisto minėjimo rengėjai tik dar giliau į ją įklimpo. Antai prezidento patarėjas R. Šlepavičius aiškino: „Karas baigėsi 1945 ge­gužės 8-ąją. Tokia juridinė tiesa, nors istorinis traktavimas pas mus yra ki­toks". Štai taip: šnekėjome, diskutavome kelis mėnesius, aiškinome, ką Lietuvai reiškia šis karas, ir ką išsiaiškinome? Tai, kad mūsų LIETUVIŠKA ISTORI­NĖ TIESA prieštarauja JURIDINEI TIESAI. Prezidentas V. Putinas padėkos už šią formuluotę gal ir neatsiųs, bet užtat šita abrakadabra užverda tokią pat, o gal net dar tirštesnę, košę nei iki garsiosios diskusijos dėl važiavimo į Maskvą. Č. Laurinavičiaus ir R. Valatkos straips­niai parengti pagal pranešimus, skaitytus forume „Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva" Vilniaus universitete 2005 m. gegužės 6 d. 2 Stalino biografija (iki 1922m) ir vertinimai pokumunistineje Rusijos visuomeneje, politineje literaturoje 2.1. Stalinizmo vertinimas ir sovietinės tikrovės kontekstas Kalbant apie šiuolaikinę Rusiją, stalinizmas tapo neatsiejama diskusijų dalimi. Šias diskusijas paaštrina nereti prezidento Dmitrijaus Medvedevo ar premjero Vladimiro Putino pasisakymai Josifo Stalino bei jo vykdytos politikos atžvilgiu. Visas šias kalbas ir susidariusią padėtį puikiai atskleidžia buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo proanūkė, tarptautinių santykių dėstytoja Nina L. Chruščiova, viename savo straipsnių teigdama, kad, praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų nuo garsiosios prosenelio kalbos, destalinizacijos klausimas Rusijoje ir vėl tapo aktualus. Tai rodo ir Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro neseniai atliktos apklausos rezultatai (http://wciom.ru/novosti/press-vypuski/press-vypusk/single/12922.html): 54 proc. šalies gyventojų teigiamai vertina J. Staliną kaip Sovietų Sąjungos lyderį, o 37 proc. jaučia palankumą jo asmenybei. Tokia statistika nieko nenustebino: pastarąjį dešimtmetį Rusijoje J. Stalino asmuo buvo nušviečiamas itin teigiamai, daugelis archyvų vėl tapo neprieinami tyrėjams, o vaikai mokyklose mokosi iš vadovėlių, kuriuose Stalino vykdytos represijos laikomos modernizacijos priemone (būdingiausias pavyzdys – A. Filipovo ir P. Danilino vadovėlis „Rusijos istorija nuo 1945 iki 2008“). Vis dėlto praėjusių metų pabaigoje Rusijoje įsižiebė naujos diskusijos, kai vertindami J. Stalino „pergales“ bei jų kainą prezidentas D. Medvedevas ir premjeras V. Putinas padarė gana skirtingus pranešimus. Spalio 30-ąją, minint Politinių represijų aukų atminimo dieną, prezidentas D. Medvedevas savo videobloge išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad J. Stalino vykdytų represijų pateisinti negalima: „Iki šiol girdime, jog šios nesuskaičiuojamos aukos buvo reikalingos siekiant aukštesnių valstybės tikslų. Esu įsitikinęs, kad jokie laimėjimai, ambicijos negali būti pasiekiami žmonių vargų ir netekčių kaina. Niekas negali būti iškeliamas aukščiau už žmogaus gyvybę. Ir represijų negalima pateisinti.“ Reikia pažymėti ir tai, kad D. Medvedevas negailėjo kritikos ir dabartiniam Rusijos istorijos mokymui, teigdamas, jog 90 proc. 18–24 metų amžiaus jaunimo negali pasakyti nė vienos garsesnio žmogaus, kuris nukentėjo nuo J. Stalino vykdytų represijų, pavardės. „Daug dėmesio skiriame kovai su istorijos falsifikacija. Dažnai matau, kad tą darome tik kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau, atkuriant istorinę tiesą, lygiai taip pat svarbu nekurti jokių pateisinimų tiems, kurie naikino žmones

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!