S.T. Kondrotas "Žalčio žvilgsnis"

Įvadas S. T. Kondrotas priklauso viduriniajai XX a. prozininkų kartai, kuri gyvavo taip vadinamo sąstingio metu. Ši karta, lyginant su ankstesnėmis, jau yra įgijusi, kaip sako R. Tūtlytė, „imunitetą politiniams sovietinės Lietuvos reikalams“, jai būdingas atsiribojimas nuo socialistinių visuomeninių problemų. Anot šios kartos rašytojų, visiems ankstesniems kūriniams būdingos nuvalkiotos frazės, vis tie patys ideologiniai stereotipai, autentiškų minčių nebuvimas. Visa tai, pasak paties Kondroto, dusina jauną žmogų, žadina priešiškas reakcijas – ironiją, parodijavimą, atsitraukimą. Taigi pasikeičia viduriniosios kartos požiūris į kūrybą, jis jau nebe toks rimtas, o labiau žaidybiškas. Atsiribodami nuo tiesioginių politinių įsipareigojimų, šios kartos rašytojai leidžia sau pasinerti į individualius vaizduotės klodus, kur susipina realybė ir fantazija, tikrumas ir paslaptis, konkretumas ir sąlygiškumas. Būtent šiuo principu, kaip teigia Tūtlytė, savo kūrybą ir grindžia S. T. Kondrotas. Romanas „Žalčio žvilgsnis“ Romanas „Žalčio žvilgsnis“ yra laikomas vienu įdomiausių ir novatoriškiausių to meto kūrinių. Pasak Šiukščiaus, rašytojas sulydo mitą ir tikrovę, senuosius mitus ir naujuosius laikus. Čia susipina buitis, mistika ir simbolika. Kūriniui būdingas neįprastumas, paslaptingumas, kuriuos sukuria nevientisa, o išsklaidyta fabula, silpnos siužetinės sąsajos, nuolat kintantis pasakotojas (kalbama ne tik trečiuoju, bet ir pirmuoju asmeniu, taigi autorius leidžia pasisakyti ir veikėjams, pvz., Kristupui Meižiui, kunigui Pelužiui, Gaurusiui Meižiui, kapitonui Uozolui, jo sūnui Anusui ir t.t.). Anot Šiukščiaus, taip pasakotojas tik įveda į istoriją, o vėliau ją dėsto patys veikėjai ir dėl to atsiranda vis naujas prizmės atspindys, vis naujas žiūrėjimo kampas. Čia taip pat jaučiamas gėrio, grožio ir kitų idealų ilgesys. Pastarųjų santykis duoda pagrindą iškilti akivaizdžioms priešpriešoms t.y. gėriui ir blogiui, džiaugsmui ir sielvartui, gyvenimui ir mirčiai bei t.t. Kondroto romano pavadinimas „Žalčio žvilgsnis“ yra savotiška nuoroda į prasmės atžvilgiu sluoksniuotą kūrinį. Būtent žalčio simbolika atskleidžia tam tikras detales, kurios suteikia pasakojimui prasminio spalvingumo. Žaltys lietuvių mitologijoje – viena iš archajiškiausių figūrų, kuri turi ne vieną reikšmę ir prasmę. Simbolių žodyne jis apibūdinamas kaip dievų įsikūnijimas, namų globėjas, derlingumo, vaisingumo, laimės ir gerovės nešėjas. Tačiau šiame romane žaltys įgauna ir biblinio pagundos simbolio paveikslą. Jis aiškiai simbolizuoja amžiną Meižių giminės gyvybingumą („...mes – Meižiai, mes – viena giminė, ir kiekviename iš mūsų yra visi“), kurį sąlygoja mirties ir gyvybės kaita („...tūkstančiai Meižių iš praeities atėjo pasitikti senolio, kaip kada nors lūkuriuos ir mudviejų, o mūsų anūkai ir proanūkiai jaus jų neregimas akis.“). Šią kaitą galima sieti su žalčio fiziologiniu gebėjimu nertis iš odos arba savotiškai „prisikelti“ iš miego kiekvieną pavasarį. Tokia žalčio galia „prisikelti“ gali būti siejama su Lizano mirtimi ir prisikėlimu („...jis tarsi išsinėrė iš savo sielos ir taip, kaip tas žaltys, atsinaujino.“) bei Pimės naktiniais ritualais („Kas naktį atsigulusi į rasotą pievą, ji tarsi išsinerdavo iš tikrovės, realaus gyvenimo.“). Ypač ryškiai žalčio simbolis atsiskleidžia romano pabaigoje, kai Gaurusis prieš einant į kartuves ir rodydamas į saulę pasako draugui: „Žiūrėk, senuk, žaltys į mus žiūri! {...} Jis sugundė pirmąjį žmogų, tėvuk. {...} Jis mus visus sugundė. Jis valdo mus kaip jam patinka, o jo žvilgsnis pragaištingas.“ Bibliniai motyvai: 1. Pirmoji nuodėmė ir iš jos kylantis prakeiksmas. Senos ir stiprios Meižių giminės likimą būtent šie dalykai buvo paženklinę. Pimė – Meižių marti, nors ir nenorėdama, tačiau sugundė grafą Pipirą ir taip užtraukė prakeiksmą visai šeimai – jos nariai neteko galios valdyti savo likimą: Pimė, jos vyras Kristupas ir sūnus Gaurusis mirė ne savo mirtimis, pirmieji du sudegė, o trečiasis buvo pakartas; be to sūnaus viso gyvenimo poelgiai buvo valdomi ne jo paties, o iš motinos paveldėtos nuodėmės. Pvz., pasakodamas Lizanui savo gyvenimo istoriją, Gaurusis sako: „Aš nusispjoviau ant savo motinos lavono. Nežinau, kas man buvo užėję. Apspjoviau motinos palaikus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!