Sprogstamosios medžiagos

Sprogmuo - tai medžiaga, kuri, paveikta karščio ar sukrėtimo, staigiai skyla ar oksiduojasi. Šio proceso metu medžiagoje buvusi cheminė energija išsiskirią šilumos ir šviesos pavidalu, o medžiaga skyla į dujinius komponentus, kurie užima daug didesnį tūrį nei pradinė medžiaga. Kadangi išsiplėtimas yra labai staigus, suspaustos dujos pastumia didelę oro masę. Šio išsiplėtimo greitis yra didesnis už garso greitį, todėl jį lydi sprogimui būdingas triukšmas. Pagal fizines, chemines ir sprogstamąsias savybes sprogstamosios medžiagos skirstomos į:
1. Inicijuojančias;
2. Žemesniosios pakopos (svaidomąsias, t.y. parakus);
3. Aukštesniosios pakopos (brizantines).
Inicijuojantieji sprogmenys sukelia sprogimą ar detonaciją, brizantinės ( pranc. brisant- skaldantis, sprogstamasis, sprogimu skaldantis, svaidantis skeveldras[2]) – detonuoja, o svaidomosios - sprogsta arba dega.
Sprogimas – labai staigus medžiagos cheminių ir fizinių savybių pasikeitimas. Per 0,0001 sekundės dalį tūris padidėja nuo kelių šimtų iki kelių tūstančių kartų. Sprogimo metu susidaro aukštos temperatūros ir didelio slėgio dujos. Sprogimas sprogstamojoje medžiagoje vyksta dideliu greičiu, matuojamu tūkstančiais metrų per sekundę. Sprogus užtaisui, susidaro stipri smogiamoji banga.[5]
Detonacija (pranc. détonner – sprogti) - labai greito cheminio virsmo sklidimas medžiagoje viršgarsiniu greičiu, sukeliamas kitos medžiagos (detonatoriaus) sprogimo.[2]
Degimas - cheminis procesas, kai energija sprogstamoje medžiagoje perduodama šiluminiu būdu, išsiskiriant dujiniams produktams ir šilumai. Degimo procesas vyksta palyginus lėtai ir matuojamas keliais metrais per sekundę.[5]
Inicijuojančios sprogstamosios medžiados
Inicijuojančios sprogstamosios medžiagos labai jautrios išoriniam mechaniniam (smūgiui, dūriui, trinčiai) ir šiluminiam poveikiams. Palyginus nedidelio kiekio inicijuojančių sprogstamųjų medžiagų sprogimas sukelia brizantinių sprogstamųjų medžiagų detonaciją, kai šios medžiagos kontaktuoja. Dėl šių savybių inicijuojančios sprogstamosios medžiagos naudojamos detonatorių, kapsulių, degiklių , elektrouždegiklių ir pan. gamyboje [5].
Gyvsidabrio fulminatas („trankusis gyvsidabris”).
18a. pabaigoje jį išrado Eduardas Hovardas.
Smulkiakristalė, biri, baltos arba pilkos spalvos, ypatingai nehigroskopiška, nuodinga, blogai tirpstanti šaltame ir karštame vandenyje medžiaga. Verdama vandenyje suyra. Gyvsidabrio fulminatas sudrėkęs praranda detonacines savybes. Esant žemesnei, nei -80 C˚ temperatūrai gali nedetonuoti [5]. Sausas ar šlapias gyvsidabrio fulminatas neturi kontaktuoti su tokiom medžiagom kaip aliuminis, magnis, cinkas, varis,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!