Socializmo koncepcijos taikymas Kuboje

Bene pagrindinį vaidmenį valstybės politiniame gyvenime užima jos politinė sistema. Priklausomai nuo jos yra tvarkoma ekonomika, visuomeninis gyvenimas, bendros vertybės ir t.t. Dar visiškai neseniai, prieš kiek daugiau nei dešimtmetį, pasaulyje egzistavo dvi lygiavertės politinės sistemos: kapitalizmas ir socializmas. Šiuo metu pastaroji pasitaiko žymiai rečiau, tačiau kai kuriose šalyse ji išliko. Šios šalys sudaro labai menką skaičių lyginant su kapitalistinių šalių skaičiumi. Kai kurios jų taikosi prie naujų sąlygų ir palaipsniui pereina į rinkos ekonomiką. Kitos į kapitalizmą perėjo žlugus Sovietų Sąjungai, atsiskyrusios nuo jos(pvz. Lietuva, kitos TSRS priklaususios valstybės), išsivadavusios nuo dalinės TSRS priklausomybės(pvz. Bulgarija ir kitos Rytų Europos valstybės, netekusios paramos kitos valstybės Azijoje, Afrikoje ir Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Daugeliui gali atrodyti, kad socializmas yra atgyvenęs savo amžių ir nebėra toks svarbus, tačiau jis per pusę amžiaus, kai gyvavo TSRS, padarė labai didelę įtaką tiek socialistinėms, tiek kapitalistinėms valstybėms. Priešprieša tarp dviejų politinių sistemų skatino progresą. Kiekviena pusė norėjo įrodyti, kad būtent jų pasirinktas kelias yra teisigesnis ir geresnis. Būtent ši priešprieša sukėlė lenktynes tarp socialistinių ir kapitalistinių valstybių. Ji pasireiškė praktiškai visose gyvenimo srityse, pradedant ideologine kova ir baigiant karine ginkluote, kuri labiausiai žinoma ,,šaltojo karo" vardu. Dar viena priežastis, dėl kurios verta nagrinėti socializmą, yra ta, kad kai kurie ekonomistai ir politologai teigia, kad pasaulis neišvengiamai eina į socializmą, vedini JAV, kuri skelbiasi demokratijos ir laisvos rinkos gynėja. P. Rolanas yra pasakęs: ,,Žmonės, nežinantys istorijos, lieka vaikais." Norėdami suprasti bet kokį reiškinį, turime žinoti istorines aplinkybes, dėl kurių jis ir atsirado. Taip pat labai svarbu žinoti ir pačio nagrinėjamo dalyko istoriją.Tai žinodami lengviau suprasime reikalo esmę.Dėl šios priežasties darbe labai daug vietos skiriama tiek socializmo, tiek Kubos istorijai. Kad būtų paprasčiau suprasti socializmo bruožus, jį nagrinėsime pateikdami pavyzdžius iš valstybės, kuri dar ir dabar gyvena socializme, istorijos. Viena iš tokių yra Kubos socialistinė respublika. Turbūt niekur nėra valstybės, kurioje absoliučiai viskas įgyvendinama pagal teoriją. Tam įtakos turi šalies istorinės, religinės, kultūrinės, moralinės ir kitos savybės. Nėra išimtis ir Kuba. Nors ji ir laikoma grynai socialistine valstybe, tačiau ir ten yra bruožų, kurie nebūdingi socialistinei valstybei. Šiame darbe, kad būtų aiškiau, iš daugelio socializmo bruožų čia išskirti tik tie, kurie įgyvendinti Kuboje. Žodis ,,socializmas" yra kilęs iš prancūzų socialisme, ir lotynų kalbos žodžių socialis. Senesniuose tarptautinių žodžių žodynuose galima rasti tokį socializmo apibūdinimą: socializmas - tai visuomeninė ir valstybinė santvarka, įvykdžius proletarinę(darbininkų) revoliuciją, nuvertus (ginkluotu sukilimu ar taikiu būdu) buržuazijos valdžią ir įtvirtinus proletarinę diktatūrą. Tai pirmoji komunizmo fazė. Pagrindinis socializmo principas - ,,iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal jo darbą". Socializme panaikinama privatinė nuosavybė, lieka dviejų rušių nuosavybės: bendravalstybinė ir kooperatinė. Išlieka tik dvi klasės - darbininkai ir valstiečiai. Socializmo pradžia galima laikyti XVI amžių, kadangi Anglijoje jau tuo metu pradėjo įsigalėti kapitalizmas. Tuo metu darbininkai dirbdavo po 12 - 14, o kartais ir iki 16 valandų per dieną, darbas buvo mažai apmokamas, sunkus fiziškai. Šios priežastys ėmė kelti naujai atsirandančios darbininkų klasės nepasitenkinimą. Kita klasė, kuri taip pat buvo nepatenkinta kapitalizmu, buvo valstietija. Dvarininkai neretai nuvarydavo juos nuo žemės ir taip paversdavo juos elgetomis. Matydami tokią padėtį, kai kurie prabėjo galvoti, kaip galima būtų pagerinti šių klasių padėtį. Vienu iš jų galima laikyti anglų mąstytoją Tomą Morą(1478-1535). Jis ėjo aukštas pareigas Anglijos parlamente ir karaliaus Henriko VIII rūmuose. Savo knygoje ,,Utopija" jis aprašo žmonių gyvenimą įsivaizduojamoje saloje, kur daug kas įgyvendinama pagal socializmą. Žmonių poreikiai čia yra minimalūs: ,,kiekvienas utopietis tenkinasi tik vienu apsiaustu ir paprastai dvejims metams“.Visi visuomenės nariai dirba po 6 valandas per dieną, todėl jiems lieka daug laiko mokslui ir menui. Savo darbo vaisius jie atveža į sandėlius, iš kurių gauna ko jiems reikia. Utopiečiams nereikia pinigų, jie naudojami tik sanntykims su kitomis valstybėmis. T. Moras pirmasis aprašė tokią sistemą, paremtą socializmu, tačiau jo idėjos yra teorinės. Dėl šios priežasties T. Morą galima laikyti utopinio socializmo pradininku. Beje, pats T. Moras gyvenimą baigė tragiškai: jis atsisakė prisiekti karaliui, pasiskelbusiam ir bažnytinės valdžios valdovu, dėl ko ir buvo nuteistas mirti. Kiti garsūs socializmo pradininkai: T. Kampanela, Dž. Vinstenlis, ž. Melje, Moreli, G. Mabli, G. Babefas. Tomazas Kampanela (1568-1639) – italas, už sąmokslo organizavimą prieš ispanų valdymą jo krašte, buvo nuteistas 27 metams kalėjimo. Ten jis 1602 m parašė romaną ,,Saulės miestas“. Darbas čia organizuojamas panašiai kaip ir T. Moro utopijoje. Miestui vadovauja mokslininkų kolegija. Ji seka, kad niekas negautų per daug. Džeraldas Vinstenlis (1609-apie 1652) kilo iš vargingiausių sluoksnių. Ryškiausias darbas - ,,laisvės įstatymas“. Daugelis jo idėjų nebuvo naujos – jas jau buvo išsakę T. Moras, T. Kampanela. Nauja buvo tai, kasd jis ragino idėjas įgyvendinti praktiškai, kad tai neliktų abstrakčia svajone. Tam, jo manymu, reikia steigti pavyzdines dirbtuves. Žanas Melje (1664 – 1729) prancūzų dvasininkas. Matė kaimo gyvenimą, todėl tapo aršus feodalizmo ir kapitalizmo kritikas. Savo kūrinyje ,,Testamentas“ ragino sukelti revoliuciją ir įvesti komunizmą, nors konkrečiai neaprašinėjo visuomenės gyvenimo. Jo pagrindinė mintis – ginkluotas sukilimas. Moreli teigė, jog privatinė nuosavybė sugadino žmogaus prigimtį. Pagal Moreli, privatinės nuosavybės neturi būti, turi būti tik asmeninio naudojimo reikmenys. Jis pirmasis paskelbė principą, jog būtina dirbti pagal sugebėjimus. Gabrielio Mabli (1709 – 1785) teigė, jog gamta sukūrė žmones lygius. Privatinė nuosavybė ir socialinė nelygybė yra žmonių godumo ir tingumo rezultatas. Privatinė nuosavybė išugdė gobšumą, todėl jis siūlė sulyginti visuomenės narių nuosavybę. Grakchas Babefas (1760 – 1797) ragino imtis revoliucijos ir įvesti diktatūrą. Šalyje neturi būti nei turčių, nei beturčių, darbas turi tapti pareiga. Nauja feodalizmo ir kapitalizmo kritikų karta atsirado XIX a. Vienas garsiausių tų laikų mąstytojų prancūzas Anri Sen-Simonas(1760 – 1825). Jis kritikavo kapitalizmą ir pranašavo jo žlugimą. Jo pakeisti turi ateiti ,,Aukso amžius“. Jis labai didelį dėmesį kreipė į žmogaus protą, tačiau labai miglotai įsivaizdavo savo paties sugalvotą naują visuomenės santvarką. Kitas garsus to meto mąstytojas taip pat prancūzas Šarlis Furjė(1772 – 1837). Jis ypač daug dėmesio skyrė esamos santvarkos kritikai. Teigė, kad darbas neturi būti vienodas. Kaip matome, socializmo užuomazgų galima rasti jau XV amžiuje. Tai įrodo, kad socializmas nėra vieno konkretaus žmogaus nuopelnas, o daugelio žmonių mąstymo rezultatas. Socializmas vystėsi keletą amžių ir kuo toliau, tuo labiau įgavo pagreitį. Tai galima paaiškinti vis prastėjančia darbininkų padėtimi. Tačiau nors visi šie mąstytojai ir išleido nemažai darbų, bet juose tik randama socializmo bruožų, kurie yra išreikšti gana miglotais samprotavimais ir nepagrįsti moksliškai. Moksliškai socializmą pirmieji pagrindė K. Marksas ir F. Engelsas, todėl jie laikomi socializmo pradininkais. Jų manymu, socializmas yra neišvengiama buržuazinės visuomenės stadija. (Beje, K. Marksas Vokietijoje yra išrinktas trečiuoju pagal įtaką Vokietijai po K. Adenauerio ir M. Liuterio) K. Markso manymu, ekonomines krizes, gamybos nuosmukius, nedarbą, infliacijos didėjimą gali išspręsti tik proletarinė revoliucija, padėsianti įvesti darbininkų klasės valdžią. Jo manymu, kapitalizmą neišvengiamai pakeis socializmas. Svarbiausias gyventojų sluoksnis yra proletariatas, nes jis yra revoliucingiausias, organizuočiausias, samoningiausias sluoksnis. (Proletariatu Karlas Marksas vadino visą darbininkų klasę) Marksistų nuomone, yra keturios pagrindinės idėjos1: 1. Saujelė turtuolių gyvena labai prabangiai, o daugelis darbininkų – palyginti skurdžiai; 2. Būdas šiai neteisybei išspręsti yra socialistinė sistema, t.y. sistema, kurioje gamybos produktai priklauso ne atskiriems individams, o vyriausybei; 3. Daugeliu atveju vienintelis praktiškas būdas įtvirtinti šią sistemą yra žiauri revoliucija; 4. Norint išlaikyti šią socialistinę sistemą, ilgą laiką turi išlikti komunistų partijos diktatūra. Socializmas gali būti įvedamas dviem būdais: ginkluotu sukilimu arba taikiai. Pagrindinė revoliucijos jėga yra darbininkų klasė. Ginkluotu būdu socializmas dažniausiai įvedamas ten, kur monopolojos dirba šiurkščiausiomis formomis, kur stiprus militarizmas. Tiek K. Marksas, tiek F. Engelsas ginkluotą sukilimą laikė labai svarbia priemone nuversti išnaudotojams ir iškovoti valdžią darbininkams. Tai, jų manymu, yra menas. Jie netgi suformulavo svarbiausias ginkluoto sukilimo taisykles2: 1. Niekada nežaisti su sukilimu, o, pradedant jį, tvirtai žinoti, kad reikia eiti iki galo; 2. Sutelkti didelę jėgų persvarą lemiamoje vietoje lemiamu momentu, nes kitaip priešas sunaikins sukilėlius; 3. Jeigu sukilimas pradėtas, reikia veikti ryžtingai ir pulti, nes gynyba – ginkluoto sukilimo mirtis; 4. Stengtis užklupti priešą ir nutaikyti momentą, kol jo kariuomenė išblaškyta; 5. Kasdien siekti nors mažų laimėjimų ir palaikyti moralinę persvarą. Triguba drąsa – būtina sukilimo sąlyga. Norint, kad būtų įvestas socializmas, reikia revoliucinės situacijos. Jai būdingi bruožai yra ,,viršūnių krizė", santykių paaštrėjimas tarp valdančiųjų ir valdomųjų, masių politinio aktyvumo padidėjimas. ,,Viršūnių krizė" reiškia, kad valdantieji nebegali išlaikyti savo valdžios nepakeistu pavidalu. Viršūnių politika sukelia engiamųjų klasių pasipiktinimą, kuri nenori gyventi po senovei. V. Lenino manymu, revoliucijai kilti nepakanka, kad apačios nebenorėtų, bet dar reikia, kad viršūnės nebegalėtų gyventi po senovei. Dažniausiai tokios priežastys yra valdančiųjų žiaurus valdymas, labai sunki daugumos gyventojų buitinė padėtis, prasta jų ekonominė padėtis, geresnės ateities nematymas ir kitos priežastys. Smarkus santykių tarp valdančiųjų ir valdomųjų paaštrėjimas atsiranda, kai yra ekonominės krizės, kai atsiranda labai didelis skirtumas tarp gyventojų poreikių ir jų pasitenkinimo lygio. Jį gali išprovokuoti agresyvi imperializmo politika, monopolistų savivaliavimas. Taip pat susidaro labai dideli skirtumai tarp žmonių pajamų lygio - vieni gyvena prabangoje, tačiau didžioji dauguma gyventojų skursta. Masių politinio aktyvumo padidėjimas reiškia, kad gyventojai atsikrato pasyvumo ir inertiškumo, kurie būdingi ramaus vystymosi laikotarpiu. Tuo metu kyla kovingos nuotaikos, išsiveržia aistros. Masės ima veržtis į politiką, imasi iniciatyvos. Tuo metu reikalingas lyderis, kuris sugebėtų mases nukreipti tinkama linkme. Nuo lyderio priklauso, ar sukilimas gali pasisekti, ar jis žlugs, nes priešininkai yra geriau organizuoti. Taip pat labai svarbu ar tuometinis lyderis yra nuosaikus, ar siekia valdžios ir savo tikslų visomis įmanomomis, dažnai ir karinėmis, nedemokratinėmis priemonėmis. Socializmo bruožus galima nagrinėti skrtingose srityse: socialinėje ir politinėje, ekonomikos, dvasinio gyvenimo3. Socialinėje ir politinėje srityje yra būdingi šie bruožai: 1. Proletarinės revoliucijos įvykdymas ir proletariato diktatūros viena ar kita forma(ginkluotu sukilimu ar taikiu būdu) įvedimas; 2. Darbininkų klasės, kurios dauguma priklauso marksistinei - lenininei(komunistų) partijai, vadovavimas darbo žmonėms; 3. Darbininkų klasės glaudus bendradarbiavimas su dauguma valstietijos ir su kitais darbininkų sluoksniais; 4. Nacionalinės priespaudos likvidavimas ir tautų lygiateisiškumo bei broliškos draugystės įsigalėjimas; 5. Socializmo iškovojimų ir pergalių gynimas nuo užsienio ir vidaus priešų pasikėsinimų; 6. Vienos valstybės darbininkų klasės solidarumas su kitų valstybių darbininkų klase - tai dar vadinama proletariniu internacionalizmu. Ekonomikos srityje socializmui būdingi šie bruožai: 1. Kapitalistinės nuosavybės likvidavimas ir visuomeninės pagrindinių gamybos priemonių nuosavybės įvedimas, socialistinės gamybos organizavimas tokiomis priemonėmis(tiek K. Marksas, tiek F. Engelsas nacionalizuojant kapitalistų turtą manė, kad žymiai geriau būtų jį išpirkti, o ne nusavinti); 2. Nesukoncentruotos smulkiosios gamybos laipsniškas socialistinis pertvarkymas tiek mieste tiek kaime; 3. Planingas ūkio vystymas, siekiant sukurti socializmą ir komunizmą, kelti darbo žmonių gyvenimo lygį. Dvasinio gyvenimo srityje perėjimo į socializmą dėsningumas yra kultūrinė revoliucija: visuotinio liaudies švietimo įvedimas, socializmui ištikimos inteligencijos išugdymas, socialistinės ideologijos įtvirtinimas. Norint įvesti socializmą negalima ignoruoti nė vieno iš šių bruožų. aišku, kad tai nereiškia, jog visose šalyse socializmas buvo įvestas vienodai. tai lėmė skirtingas ekonominis išsivystymo lygis, nacionaliniai skirtumai, tautų kultūrinis lygis ir tradicijos ir t. t. Dabar, žinant pačius bendriausius socializmo bruožus, galima pasižiūrėti, kaip jie įgyvendinami praktikoje. Viena iš valstybių, kurioje tai galima aiškiai pamatyti yra Kubos respublika. Kubos respublika nuo jos įsikūrimo kelis šimtmečius priklausė Ispanijai. Po karo ji ėmė formaliai priklausyti nuo JAV ir tapo pusiau jos kolonija. JAV monopolijoms Kuboje priklausė didžioji dalis įmonių, bankų, pusė geležinkelių, beveik visos elektrinės. Tuo metu Kuba iš esmės buvo agrarinė šalis, kurios pagrindą sudarė cukranendrių auginimas. Kuba buvo vadinama ,,Amerikos cukrine“, ,,pasaulio cukrine“. Tačiau gyvenimas Kuboje nebuvo toks saldus, nes tuo metu daugelis vos sudurdavo galą su galu. To meto garsus kubos poetas N. Giljenas rašė: ,,Mano tėvynė atrodo cukrinė, tačiau kiek joje kartybės!“ 1952 kovo 10 d. Kubai pradėjo vadovauti Batista. Kai kurių istorikų manymu, tai buvo amerikiečių statytinis. Jis, remdamasis karininkija, įvykdė karinį perversmą, panaikino konstituciją. Per tą laiką, kol jis vadovavo Kubai, buvo nužudyta daugiau kaip 22 tūkst. žmonių. Pradėjo kilti revoliucinės nuotaikos. Prieš šią diktatūrą ėmė kovoti vis daugiau žmonių. Dar 1953 liepos 26 d. būrys, kuriam vadovovo F. Kastro, užpuolė Monkados kareivines Santjago de Kubos mieste, kur stovėjo penkiatūkstantinė įgula. Sukilėliai pralaimėjo, o jų vadas F. Kastro buvo nuteistas 15 metų kalėti. 1955 Batista paleido F. Kastrą iš kalėjimo, nes jį labai veikė viešoji nuomonė. Jis emigravo į Meksiką ir ten pradėjo ruošti Batistos nuvertimo planą. 1956 gruodžio 2 d. 82 sukilėliai iš Meksikos išsilaipino pietinėje Orientės provincijos pakrantėje ir iš karto susikovė su Batistos kariuomene. Dalis jų žuvo, 20 pateko į nelaisvę, 22 iš jų(tarp kurių buvo ir Fidelis Kastro, Raulis Kastro, Ernestas če Gevara) sugebėjo pabėgti. Gruodžio pabaigoje jie susirinko Siera Maestros kalnuose ir paragino Kubos gyventojus sukilti prieš Batistą. Šiuose kalnuose buvo kuriama sukilėlių armija. 1958 m sukilėliai paskelbė, jog kiekvienas valstietis gali nemokamai naudotis savo žeme. Kubiečiai negalėjo daugiau kentėti žiaurios Batistos priespaudos, papildomos motyvacijos suteikė ir dekretas dėl žemės, todėl kai 1958 m lapkritį sukilėliai nusileido nuo Siera Maestros kalnų, juos labai entuziastingai pasitiko valstiečiai ir žemės ūkio darbininkai. Sutikdami labai mažą pasipriešinimą sukilėliai ėmė žygiuoti link sostinės Havanos. 1959 metų išvakarėse Batista pabėgo iš Kubos. 1959 sausio 2 d. sukilėliai įžengė į Havaną. Kaip matome iš Kubos istorijos socialistinė revoliucija čia buvo įvesta pagal visus dėsningumus. Šalyje susidarė didžiulė ,,viršūnių krizė“, kurią iššaukė Batistos žiaurumas(per 7 metus jo įsakymu nužudyta daugiau kaip 22 tūkst. žmonių), labai prasta ekonominė padėtis, sunki žmonių buitinė padėtis. Dėl šių priežasčių Batista prarado visuomenės palaikymą. Šis diktatorius nebegalėjo išsilaikyti valdžioje, nes kai sukilėliai nusileido nuo kalnų juos daugelis palaikė, o Batista galėjo remtis tik savo kariuomene, tačiau ir ji nebuvo tokia ištikima. Būtent tuo momentu pasireiškė ir masių aktyvumas. Ilgai kentėję Batistos terorą, kai nusileido nuo kalnų sukilėliai, jie prisijungė prie jų. Sukilėliai išjudino mases, ji atsisakė pasyvumo. Jeigu liaudis būtų patenkinta Batistos valdymu, ji nebūtų prisidėjusi prie sukilėlių, tačiau kadangi jie prisidėjo, tai reiškia jog savo gyvenimu jie nebuvo patenkinti. F. Kastro pradėdamas sukilimą aiškiai žinojo ko siekia – nuversti Batistą. Jis ėjo iki galo, nors pirmasis bandymas buvo labai nesėkmingas, o grįžę į Kubą jie pateko į pasalą. Kalnuose jis palaukė, kol turės pakankamai sąjungininkų ir užėmė Havaną, kai kariuomenė abejojo, į kurią pusę pasiduoti. Nemažą vaidmenį čia suvaidino ir moralinė persvara: jį palaikė didžioji dauguma kubiečių, tikinčių sukilimo sėkme. Tuojau pat po savo pergalės Batistos šalininkai buvo atiduoti teismui, jų turtas konfiskuotas, o senasis valdymo aparatas sunaikintas. Iš kalėjimo paleisti politiniai kaliniai, atsirado nauji valdžios organai. Kai kurių istorikų manymu F. Kastro tuo metu dar gerai nežinojo, kokia bus Kubos valstybinė santvarka4: Castro arba nuslėpė savo marksistinius įsitikinimus, kad įgytų masių paramą ir išvengtų Jungtinių Valstijų įsikišimo, arba jo ideologinės pažiūros nebuvo tvirtos. Palankiuose jam aprašymuose sakoma: Nebuvo ypatingai paveiktas Marxo kūrinių...bet karštas revoliucionierius, tikras patriotas, nešabloniškas, drąsus... Jo troškimai... (buvo) per dideli, temperamentas per daug donkichotiškas, kad paklustų disciplinai ir aukščiausiajam autoritetui, ko reikalavo komunistai. Kituose, mažiau šališkuose vertinimuose, abejojama jo mąstymo evoliuciniu pobūdžiu: Iki reikiamo momento, kol dar revoliucija nebuvo pakankamai stipri, Fideliui buvo paranku išlaikyti potencialius remėjus ir nekelti sąmyšio pasaulio akyse, ypač Jungtinėse Valstijose, atskleidžiant savo dvasinį ryšį su marksizmu. Pirmas įstatymas, kuris šias abejones išsklaidė, buvo agrarinės reformos įstatymas5: AGRARINĖS REFORMOS ĮSTATYMAS (Ištrauka) 1959 m. Gegužės 17d . 1 straipsnis. Latifundijos likviduojamos. Maksimalus žemės plotas, kurį gali valdyti vienas fiziniz ar juridinis asmuo, sudaro 30 kabaljerijų. Žemės, kurios yra fizinio ar juridinio asmens nuosavybė ir viršija minėtą lpotą, eksproprijuojamos ir išdalijamos bežemiams valstiečiams bei žemės ūkio darbininkams. 2 straipsnis. ... Nė vienas fizinis ar juridinis asmuo negali valdyti žemės, kurios plotas viršija 100 kabaljerijų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!