Socialiniai tyrimai

26.Soc. tyrimų rūšys: teoriniai, taikomieji tyrimai, vienkartiniai, ilgalaikiai ir lyginamieji. Soc. tyrimas – sistema logiškai nuoseklių metodologinių, metodinių ir organizacinių-techninių procedūrų, atspindinčių vieną tikslą-patikimų duomenų apie tiriamąjį reiškinį ar procesą gavimą. Soc. mokslo institucionalizacijos požiūriu tyrimai skirstomi į: 1) teorinius – kurių tikslas kaupti mokslo žinias remiantis teorijomis, padedančiomis atskleisti šios srities universalius dėsningumus ir principus. 2) taikomuosius - analizuoti soc. reiškinius ir procesus, tirti aktualias soc. problemas taikant konkrečius sprendimo būdus. Pagal tyrimų vykdymo dažnumą skirstomi į: 1) vienkartinius. Jie atliekami vieną kartą įtraukiant įv. amžiaus, skirtingo išsilavinimo, pajamų, tikėjimų ir kt. asmenims. Apklausiamai įv.: lauke, paštu ar grupėje. Respondentai prašomi atsakyti į kl. norint sužinoti jų nuomonę, renkant faktinę medžiagą. Pagr. šio tyrimo pranašumas – vienkartinio tyrimo metu gali būti surinkti duomenys apie didesnį skaičių žmonių ir šie duomenys gali būti lyginami, nes jų neveikia laiko pokyčiai. Ilgalaikiai tyrimai trunka ilgą laiką (keletą sav, mėn.). jų metu renkami atitinkami duomenys apklausiant tuos pačius respodentus. Čia tiriami tie patys asmenys stebint kaip keičiasi jų požiūriai į reiškinius laikui bėgant. tiriamasis objektas visą laiką stebimas viena ir ta pačia metodika. Tokie tyrimai leidžia sukaupti daugiau vertingos mokslinės info, giliau pažinti tiriamąjį objektą negu vienkartiniai tyrimai. Išskiriami du ilgalaikio tyrimo variantai: vienas jų – kai tas pats objektas periodiškai tiriamas ilgą laiką, aiškinantis jo raidos dėsningumus ir antras – kai tas pats objektas tiriamas praėjus kuriam nors laiko tarpui. Tyrimo privalumas – galimybė studijuoti pokyčius žmonių vertinimuose ir elgesyje. Tiriamos tendencijos. Atskiruose tyrimo etapuose duomenis gali rinkti skirtingi tyrėjai. Trūkumai – tyrimai yra gana sudėtingi, brangūs, todėl nėra plačiai paplitę. 27.Soc. tyrimo programa: jos dalys, tikslų ir uždavinių formulavimas, objekto ir dalyko nustatymas. hipotezės, jų rūšys. Pagr sąvokų interpretavimas ir operacionalizacija. Soc tyrimo programa – mokslinis dokumentas, kuriame glūdi metodologiniai, metodiniai ir procedūriniai tiriamojo reiškinio ar proceso pagrindai. Programą sudaro 3 dalys: 1) metodologinė. Ją sudaro problemos formulavimas ir pagrindimas, tyrimo tikslai ir uždaviniai, tyrimo objekto ir dalyko aprašymas, loginė pagrindinių sąvokų analizė, tyrimo hipotezės. 2) metodinę dalį sudaro aibės aprašymas (pagrisiant atrankos reprezentatyvumą), pirminės ir soc info rinkimo metodų charakteristika, tinkamai parinktos priemonės info rinkti, loginė info apdorojimo schema. 3) organizacinę – procedūrinę sudaro pasiruošimas tyrimui, info rinkimo ir dorojimo procedūros, duomenų analizė, interpretavimas, tyrimo ataskaita. Soc tyrimo objektas – tai reiškinys ar procesas, į kurį nukreiptas soc tyrinėjimas. Objektas turi būti charakterizuojamas: profesine ir kt priklausomybe, erdvės (regionas, miestas) bei laiko apibrėžtumu; kokybinių išmatavimų galimybėmis ir kt. Soc tyrimų dalykas – nagrinėjamo tiriamo reiškinio savybės ir sudėtinės dalys, kurios ryškiausiai atspindi esamą prieštaravimą. Tyrimo tikslas – norimas pasiekti rezultatas, numatytas sąmonėje, kuriam pasiekti skiriami loginiai veiksmai. Tyrimo tikslo iškėlimas leidžia užtikrinti mokslinės paieškos pagrindinių ir papildomų uždavinių sprendimo nuoseklumą, nubrėžia tyrimo strategiją, t.y. bendrą ieškojimų kryptį, nukreipia tyrimą reikiama linkme. Tyrimo uždaviniai – konkrečių tikslinių pagrindų, nukreiptų į soc tyrimos problemos analizę ir išsprendimą, sankaupa. Uždaviniai iškelia klausimus, į kuriuos turi būti gaunamas atsakymas apie tyrimo tikslo įvykdymą. Tyrėjas gali formuluoti teorinius ir praktinius tyrimo uždavinius, išskirti pagrindinius ir papildomus. Pagr uždaviniai atitinka tyrimo tikslus, o papildomi keliami rengiantis būsimiems tyrimams, sprendžiant metodinius klausimus, tiriant darbines fipotezes, tiesiogiai nesusietas su problema. Soc tyrimuose hipotezės – pgrįsti spėjimai, manymai apie socialinę objektų struktūrą, apie tyriamų soc reiškinių, soc procesų, soc ryšių pobūdį ir galimus soc problemų būdus. Hipotezė – tai savotiška grandis tarp teorijos ir tyrimo. Hipotezės gali būti: aprašomosios (jomis bandoma atsakyti į kl „kaip?“): 1) struktūrinės (spėjimai apie objekto ir dalyko ryšių pobūdį, apie būdingąjį veiksnių rinkinį); 2) funkcinės ( spėjimai apie tų ryšių spėjimą). Pagal samprotavimų rūšis hipotezės skirstomos į: indukcines – kai iš atskirų faktų bandoma padaryti apibendrinamąsias išvadas, kurios vėliau turės būti patvirtintos mokslinio tyrimo būdu; dedukcinės – skaidančios ir reikalaujančios tirti pavienius faktus. Pagr tyrimo sąvokomis išreiškiami soc reiškinių ir procesų bruožai, savybės, raiškos tendencijos, dėsningumai. Tai leidžia kelti tyrimo darbines hipotezes, jas tikrinti faktinių duomenų pagrindu. Empirinis sąvokų interpretavimas reiškia jų palyginimą faktais, eidžia nustayti, ar empiriniai objektai atitinka teorines sąvokas. Soc tyrimo programoje pateikiamos esminės sąvokos atspindi svarbiausius tyrimo problemos aspektus. Operacionalizacija – tiriamojo dalyko kokybinės struktūros tikslinimo procedūra, kuri tęsia ir detalizuoja pagrindinės sąvokos interpretaciją. Tokia detalizacija reiškia anksčiau išskirtą pagrindinės sąvokos sudedamųjų išskaidymą ir jų elementus – vienareikšmiškai suvokiamus terminus. Taip gautos pačios paprasčiausios sąvokos yra operacionalinės. 28. Tikimybinės atrankos ir jų sudarymo procedūros. Skiriamasis tikimybinės atrankos bruožas – atsitiktinė populiacijos elementų atranka. Atsitiktinis pasiskirstymas – tai procesas, kai subjektai išskirstomi į skirtingas eksperimentines sąlygas, remiantis atsitiktinumo principu. Atsitiktinė atranka – procesas, kai kiekv populiacijos elementas turi lygias, nepriklausomas galimybes būti atrinktas. Skiriami keturi tikimybinės atrankos metodai: 1) Paprastoji atsitiktinė atranka joje tyrėjas atkuria, kas yra žinoma, t.y. suformuoja atrankos „rėmą“. Sąvoka „atrankos rėmas“ – tai atrankos vienetų ar elementų sąrašas, kuriuo remiantis bus atrinkta tiriamųjų imtis. Sluoksniuotoji atsitiktinė atranka. Atliekant ją, populiacija pirmiausia dalijama į du ar daugiau sluoksnius arba pogrupius. čia siekiama gauti kuo didesnį reprezentatyvumo laipsnį. populiacija daloma į homogeniškus pogrupius, iš kurių atsitiktinai atrenkamas tiriamųjų (respondentų) skaičius. Sluoksniavimą galima atlikti, remiantis daugeliu požymių, pvz.: amžius, lytis, darbo pobūdis ir pan. Pasirinktas kintamasis turi būti susijęs su požymiais, esančiais kiekv homogeniškame populiacijos sluoksnyje. Sluoksniuotos atrankos neįmanoma atlikti, jeigu nėra info apie kritinius kintamuosius. Sluoksniuotoji imtis reikalauja daugiau kruopštumo iš tyrėjo nei paprastoji atsitiktinė atranka, kadangi imtį reikia suformuoti iš sudėtingų, nesunumeruotų sąrašų. Puokštinė (kekių) atranka – tai atsitiktinė vienetų atranka. Pirmasis atrinktas vienetas – tai didelis grupavimas (arba puokštės/kekės). Puokštės/kekės gali būti atrinktos naudojant paprastus ar sluoksninius metodus. Pvz., atrenkant puokštes/kekes iš medicinos mokyklų, galima remtis studijų programos tipu. Galutinė atranka, kurios pagalba tyrėjas suformuos puokštę/kekę, gali būti paprasta arba atsitiktinė. Puokštinė atranka yra ekonomiškesnė ir praktiškesnė, lyginant su kitais tikimybinės atrankos tipais, ypač kai populiacija didelė ir plačiai išsisklaidžiusi. Sisteminė atranka apima kiekv atvejo N atranką iš atitinkamo sąrašo arba grupės, pvz.: kas dešimtas asmuo, iš pacientų sąrašo arba kiekvienas penkiasdešimtas asmuo iš Lietuvos slaugos specialistų asociacijos narių sąrašo. Sisteminė atranka kartais naudojama kiekvieno N asmens (pvz., įeinančio į knygyną, išeinančio iš ligoninės ir pan.) įtraukimui į tiriamųjų imtį. Tokiose situacijose populiacija apibūdinama siaurai, t.y. susidedanti iš asmens besilankančių knygyne ir išvykstančių iš ligoninės. Tokia atranka yra netikimybinė. 29. Netikimybinės atrankos ir jų sudarymo procedūros. Netikimybinis tiriamųjų grupių parinkimo būdas, kai tiriamųjų pasiskirstymas populiacinėje grupėje nėra žinomas. 1) patogi (tinkama) atranka, kai tyrimui parenkami asmenys, kuriuos lengva rasti: kaimynai, bendradarbiai. Tai įgalina operatyviai patikrinti atrankos instrumentariumo veiksmingumą, sutaupyti lėšų ir laiko. 2) kvotinė atranka – naudojama, kai siekiama, kad kiekviena strata atrankoje būtų reprezentuojama tuo pačiu santykiu kaip ir generalinė visuma (pagal profesiją, amžių ir pan.) 3) dimensinė atranka. Kiekv atvejui taikoma lb išsami charakteristika, tačiau nedažnai. Juo neįmanoma ištirti didelės žmonių grupės, todėl tyrimas nereprezentatyvus. 4) tikslinė atranka. Tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie jo manymu yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu. Tikslinė atranka gali būti: 1) kraštutinių atvejų; 2) intesyvi; 3) įvairovių; 4) tipiškų atvejų (priklausomai nuo to, kokie yra respondentų parinkimo į grupę kriterijai). Formuojant tikslinę atranką, atrankos elementais gali būti pasirinktos daugiavaikės šeimos, nepilnamečiai nusikaltėliai ir t.t. 5) sniego kamuolio atranka. Tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tiriamosiomis savybėmis. Vėliau šie asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių ir t.t. paprastai šis atrankos būdas taikomas atliekant narkomanų ir seksualinių mažumų subkultūros tyrimus. 30. Generalinė aibė ir imties sudarymas. Populiacija (generalinė visuma, generalinė aibė) – visa objektų, kurie statistiškai tiriami, visuma. Būna baigtinė (tada iš principo galima ištirti visus jos objektus) ir begalinė (nebaigtinė; tada visų jos objektų ištirti apskritai neįmanoma). Baigtinės generalinės aibės atveju lieka bent jau principinė galimybė ištirti visus jai priklausančius objektus, ir imties sąvoka tokiu atveju kaip ir nebetektų prasmės, nes imtis faktiškai sutaptų su populiacija. Bet jeigu populiacija yra begalinio dydžio, nebaigtinė, tai ištirti visų jos objektų niekaip nebeįmanoma, ir imtis turi būti formuojama (sudaroma) būtinai. Panašiai būna ir tada, kai populiacija yra baigtinė, bet labai skaitlinga, sudaryta iš didžiulės daugybės objektų: ištirti visus jos objektus būtų itin keblu, o dažnai – irgi net neįmanoma, tad parankiau būna verstis pakankamo dydžio, bet kur kas mažiau objektų turinčia imtimi. Imtis iš tiesų yra ne kas kita, kaip savotiškas, dirbtinai susikurtas populiacijos „mini atvaizdas“. Imtis (praba, atranka) – tyrimui atrinktų ir ištirtų objektų aibė. Paprastai tai būna populiacijos dalis, o jeigu ištiriama visa baigtinė populiacija, tai imtis ir populiacija sutampa, nebesiskiria. Imtys viena nuo kitos pirmiausiai skiriasi pagal tai, kiek objektų kurio eksperimento metu ištirta, ir todėl vienas iš svarbesniųjų bet kokią imtį apibūdinančių parametrų yra jos didumas (tūris). Čia ir yra tikroji statistikos stichija: tirti palyginti nedidelę, ribotą imtį, o tyrimo rezultatus tikimybiškai apibendrinti visai populiacijai. Todėl visų svarbiausia yra, kad imtis populiaciją, iš kurios buvo paimta, atspindėtų kaip galima adekvačiau ir teisingiau. Tačiau svarbu pabrėžti, kad imties reprezentatyvumą apsprendžia ne vien tik jos tūris, bet labiausiai – jos sudarymo principai. Imtys: kvotinė, kuri atitinka visos populiacijos sudėtį pagal tam tikrus požymius. Kiekvienos grupės narių imama tiek, kad imtyje būtų išlaikytos tokios pat proporcijos, kokios yra visoje populiacijoje; atsitiktinė: paprastoji (bet kuris populiacijos narys turi tokią pat galimybę patekti į imtį, kaip ir bet kuris kitas populiacijos narys); sluoksninė (pirmiausia populiacija suskirstoma į sluoksnius, o tada iš kiekvieno sluoksnio imama astitiktinė imtis. 31. Reprezentatyvumas ir reprezentatyvumo paklaida. Atrankos reprezentatyvumo principas reikalauja, kad pagal išskirtus kriterijus tiriamųjų suėtis atitiktų generalinės visumos proporcijas. Imtimi (atrankos aibe) vadinama soc objektų generalinės visumos dalis, atrinkta tirti. Imtis turi būti sudaryta taip, kad jos savybės atspindėtų generalinės aibės savybes, t. y. imtis turi būti reprezentatyvi. Tuo užtikrinamas ir viso tyrimo reprezentatyvumas. Esant vienodoms atrankos sąlygoms, mažiausia reprezentatyvumo paklaida gaunama taikant tipinę (sluoksninę atranką). Atskiru atrankos būdu reprezentatyvumas yra nevienodas. Reprezentatyvumo paklaida – skirtumas (neatitikimas) tarp atrankos (imties) ir generalinės isumos (populiacijos) tam tikrų charakteristikų (vidurkio, dispersijos ir t.t.).Reprezentacijos paklaidos gali būti sistemingos ir atsitiktinės. Sistemingos reprezentacijos paklaidos – tai netikslumai, atsirandantys pažeidus atrankinio stebėjimo principus. Šios rūšies paklaidos būna, kuomet pažeidžiamos atrankinio stebėjimo taisyklės, pvz. atrenkami daugiausia geriausieji arba blogiausieji vienetai, tai atrankinio stebėjimo duomenys neišvengiamai iškreipiami. Atsitiktinės reprezentacijos paklaidos – tai netikslumai, kurie atsiranda dėl to, kad atrankinė visuma tiksliai neatkuria generalinės visumos vidurkinių ir santykinių rodiklių dydžių, nes tyrimai atliekami neištisai.Atsitiktinės reprezentacijos paklaidos yra būdingos atrankiniam stebėjimui. Kadangi atrankinis stebėjimas yra neištisinis, tai šių paklaidų visiškai išvengti negalima, tačiau, tinkamai organizuojant atranką, jas galima sumažinti tiek, kad jų ribą galima nustatyti pakankamai tiksliai, remiantis su didžiųjų skaičių dėsniu susijusių tikimybių teorijos teoremomis. 32. Kintamieji ir jų rūšys. Kintamieji – tai objektai, savybės ar būsenos, kurios kinta tyrimo procese. Nepriklausomieji kintamieji kinta nepriklausomai nuo kitų, todėl tyrime laikomi priežastimis. Priklausomieji kintamieji - tie, kurių kitimą sukelia nepriklausomųjų kintamųjų pokyčiai. Jie tyrime laikomi pasekmėmis. Kintamųjų tipai klasifikuojami įvairiai. Kiekybiniai kintamieji išreiškia matuojamą dydį: 1) diskretieji (kategoriniai, netolydieji) skiriasi labiau kokybe nei laipsniu, apimtimi ar kiekiu. Diskrečiuoju kintamuoju gali būti lytis, akių spalva, religinė priklausomybė. Diskriačiajame kintamajame fiksuojamas skirtingų kategorijų pokytis – čia nėra tęstinumo ar skalės. Kitaip tariant yra „tai“, ar nėra. 2) tolydieji (išmatuojamieji) kinta greičiau laipsniu, lygiu ar kiekybe negu kategorijomis. Tarkim, žmonės skirstomi pagal rangus – pirmo, antro, trečio ir t. t. tačiau tai dar neparodo, kaip tie rangai yra toli vienas nuo kito. Tokių skirtumų pagal laipsnį pavyzdžiais gali būti svoris, amžius, aukštis. Arba kt pvz.: tarkim, studentams gali būti suteikiami numeriai norint išsiaiškinti jų domėjimąsi dalyku: pirmasis numeris suteikiamas tiems, kurie labiausiai domisi dalyku, antrasis numeris, tiems, kurie vidutiniškai domisi, tračias – tiems, kurie visai nesidomi. Tyrimuose būna abiejų tipų kintamųjų. Tyrinėtojui svarbu, kurį kintamųjų tipą pasirinkti, ypač norint atlikti tam tikrą palyginimą. Diskrečių kintamųjų pasirinkimas padeda pabrėžti skirtumus ir akivaizdžiau juos palyginti. Kintamieji gali ir nusakyti dydžius, kurių negalima įvertinti skaičiais: tautybė, lytis, laukų spalva ir t.t. šio tipo kintamieji vadinami kokybiniais. 33. Matavimo skalės ir jų konstravimo būdai Norint supaprastinti gautų duomenų analizę, taikomos įv matavimo skalės. Plačiausiai taikoma Stivensono sugalvota klasifikacija, kurioje autorius identifikavo 4 matavimo lygius: a) nominalinė skalė (kiekv požymiui priskiriamas nr); b) eilės skalė (taikoma matuoti požymio intensyvumui pagal didėjantį arba mažėjantį kriterijų); c) intervalinė skalė (taikoma matuoti besikartojančius tiriamus požymius vienodų intervalų ribose); d) santykių skalė (parodo matuojamų dydžių proporcijas). Skaliavimas – tam tikro skaičiaus (santykinai) konkrečių požymių apjungimo procedūra į vieningą apibendrinantį matą, kuris leistų išmatuoti latentinį požymį. Latentinis – kurio kaip ir negalima išmatuoti, bet jis yra (pvz.: polinkis į tiksliuosius mokslus. Tiesiogiai neišmatuosi, bet bet santykį su fizika, matematika ir pan. galima). Unifikuota priemonė atspindinti pagrindinį požymį vadinama skale. Atskira reikšmė, matuojanti kiekvienu konkrečiu atveju pagrindinio požymio pasireiškimo lipsnį vadinama skaliniu įvertinimu. Skaliavimas (skalės konstravimas) – procedūra, kai tyrinėtojas formuoja skalę ir priskiria konkretiems atvejams toje skalėje vertinamus arba reikšmes. Pagr skaliavimo problemos: 1) validumas – validumas turėtų atsakyti ar mes matuojame tai ką norime. Ar yra pagrindo manyti, kad kiekviena atskira skalės komponentė tiesiogiai susieta su pagrindiniu požymiu ir kad visa komponentų aibė pilnai apima, atspindi matuojamą sąvoką. Kitaip ar yra realus pagr sujungti kl į vieną vietą ir junginiui priklijuoti kažkokios sąvokos etiketę. 2) patikimumas – ar ta gauta skalė leidžia patikimai klasifikuoti objektus pagal kažkokį standartą. Skaičiavimo principas – skalė turi padėti geriau išmatuoti pagr požymį nei atskiri komponentai atskirai. Skaliavimo metodai (procedūros): 1. Laikerto skalė. Ji yra bene paprasčiausiai konstruojama, tačiau turi rimtų trūkumų. Idėja – respondentui pateikiamas sąrašas tvirtinimų ir kiekv tvirtinimą jis turi įvertinti nuo 1 iki 5 (nuo visiškai sutinku iki visiškai nesutinku). Respondento ats sudedami ir padalinami iš teiginių skaičiaus. Daroma prielaida, kad kuo didesnis vidurkis, tuo didesnė matuojamo požymio reikšmė ar savybės kiekis. Trūkumai:1) Nėra žinoma ir atsižvelgiama koks tas tvirtinimų rinkinys (kokia jų seka ar pan.) ir kaip kl veikia vienas kt. 2) Faktiškai naudoja ranginė skalė, o skaičiuojamas aritmetinis vidurkis. 2.Gutmano skalė. Atsirado stengiantis išvengti Laikerto skalės trūkumų. Ji remiasi prielaida, kad tam tikri elgesio tipai yra tarpusavyje susiję. Naudojama laiptų analogija – jei stovi ant trečio laiptelio tai jau buvai užlipęs ant pirmojo ir antrojo. Remiasi idealios skalės nuostata. Visi nukrypimai vertinami kaip atsitiktiniai nukrypimai (klaidos) ir jei nukrypimai nuo idealios skalės neviršija kažkokios ribos – ji tinkama naudoti. Gutmano patikimumo koeficientas. Kuo koeficientas arčiau 1, tuo skalė patikimesnė. Jei koeficientas 0,9 – tai jau patikima skalė. 3.Terstauno skalė. Pvz.: nustatant priklausymų soc grupei du būdai: a) objektyvūs parametrai (atlyginimas, profesijos prestižas); b) Prašoma, kad respondentas pats identifikuotų, kokiai klasei priklauso (čia išvengiama subjektyvumo, vertinimai nėra palyginami). Terstauno skalė daugiau remiasi b) strategija. Esmė – dalis tiriamųjų dalyvauja kuriant skalę. Pagr tyrime pateikiami teiginiai ir pasirinkimo variantai (būna, kad reikia rinktis vieną labiausiai tinkamą ar kelis). 34. Apklausa telefonu. Procedūrarr. Reikalingas sąrašas sudarytas iš telefonų knygos ar pan. Ir tais tel nr skambinama, nusistačius, kurį šeimos narį klausimyną (pagal nutylėjimą yra apklausiamas tas, kurio gimtadienis arčiausiai). Privalumai. Santykinai pigus būdas dėl to, kad nereikia važinėti po visą šalį. Nereikia spausdinti anketų, nereikia tiek daug kvalifikuotų interviuotojų. Efektyvus laiko atžvilgiu. Pakankamai didelis atsakiusiųjų skaičius. Interviuotojo įtaka mažesnė nei tiesioginio interviu metu, bet didesnė nei pašto apklausoje. Interviuotojas gali paaiškinti, ko norima tam tikru klausimu. Galima kontroliuoti, kad visi klausimai būtų atsakyti. Interviutojas gali vykdyti vienu metu ir paklausą ir duomenų suvedimą (kompiuterio ekrane skaitomas klausimas ir iš karto į kompiuterį įvedamas klausimas). Ypatybės. Interviu negali ilgai užtrukti, nes negalima ilgai išlaikyti respondento prie telefono. Klausimai turi būti pakankamai trumpi ir aiškūs, nes respondentas klausimo nemato, o tik girdi. Jei pateikiami atsakymų variantai – jų turi būti kuo mažiau ir būtina žinoti, kad paskutinieji atsakymų variantai pasirenkami dažniau. Neretai telefoninis interviu naudojamas kartu su kitais duomenų rinkimo būdais (jis gali būti papildantis arba kiti būdai gali papildyti jį). Naudojamas su kitais duomenų rinkimo būdais todėl, kad naudojant telefoninę apklausą generalinė aibė bus telefonizuota visuomenės dalis, o norint apibendrinti didesnei generalinei aibei reikia naudoti papildomas priemones. 35. Apklausa paštu. Pašto apklausos procedūra. Pagal turimą adresų sąrašą siunčiami laiškai. Į vokus įdedama anketa ir tuščias vokas su ženklu, kad anketa būtų sugrąžinta. Privalumai. Palyginti pigu. Kai kuriais atvejais gaunama patikima informacija (dėl to, kad interviuotojas negali paveikti atsakymo). Lengviau užtikrinamas anonimiškumas. Būdas patogus respondentui (respondentas anketą užpildo jam patogiu būdu). Lengviau „rasti namie“ (jei laiško nepasiėmė tą dieną, kai gavo, tai gali pasiimti ir po kelių dienų).Trūkumai. gana ilgai užtrunka (dėl to kad laiškai ilgai keliauja, gali užtrukti ir iki pusės metų). negali būti garantuotas, kad atsakė būtent tas žmogus, kuriam skirta anketa. negali kontroliuoti, kad įvisus klausimus būtų atsakyta. negali padėti tais atvejais, kai respondentas nežino, kaip užpildyti ar nesuprato klausimo. didžiausias trūkumas, kad labai sunku užtikrinti pakankamą grįžtamumą (problema tame, kad grįžę laiškai gali neužtikrinti reprezentatyvios atrankos). Metodai naudojami grįžtamumui didinti: Sudominti respondentą tyrimu, kelti motyvaciją. Tam naudojami išsamūs paaiškinimai apie tyrimo svarbą, jo atsakymų reikšmingumą ir pan. Paaiškinimas gali būti išsiunčiamas anksčiau nei anketa ar gali pateiktas telefonu. Klausimynas turi būti gerai apgalvotas (nesudėtingi klausimai, kad nebūtų dviprasmiškumų, kad tekstas būtų lengvai skaitomas). Turi būti išsamiai paaiškinta kaip anketą pildyti. Rekomenduojama autorizuoti laišką (kam). Rekomenduojama siųsti iki trijų priminimų. Priminimai siunčiami dviejų trijų savaičių intervalais. Priminimų problema: jei apklausa yra anoniminė neaišku kam siųsti priminimus, todėl tenka siųsti visiems atsiprašant ir padėkojant tiems, kas jau atsakė. Priminimai gali būti daromi ir telefonu. Apklausa ilgai trunka, todėl jos organizavimui reikia ilgo pasiruošimo. Visi veiksmai turi būti fiksuojami, nes tyrimo metu galėjo įvykti koks nors įvykis, kuris galėjo įtakoti atsakymus. Todėl reikia fiksuoti, kada anketa gauta. Longitiudiniuose tyrimuose rekomenduojama kompiuterizuoti procesą. Bet kokiu atveju grįžtamumo problema išlieka. Todėl gali tekti koreguoti rezultatus arba atranką. Tarkim gali tekti papildomai vykdyti interviu ir apklausti trūkstamus socialinės grupės narius . 36. Interviu tipai. Interviu naudojamas tyrimui reikalingai info gauti betarpišku kryptingu inerviuotojo pokalbiu su respondentu. Pokalbio iniciatorius – interviuotojas, jis veda pokalbį, o respondentas yra info šaltinis. Interviu skiriasi pagal: tikslinę paskirtį (nuomonių ir požiūrių interviu, dokumentiniai interviu); apklausiamųjų subjektų tipus (atsakingas asmuo, ekspertas, respondentas); techniką arba formą. Formalus (standartinis) interviu – iš anksto numatoma ir vienodai tiksliai užfiksuojama klausimų formulavimas, jų tvarka, skaičius ir galimų alternatyvių atsakymų sąrašas, jų kodavimas ir užrašymo forma. Neformalus interviu būna – atvirais kl, kurie užduodami eilės tvarka. Klasifikavimas pagal interviu vedimo būdą ir formą. Struktūrinis interviu, kuomet numatomi pagr kl, bet apklausėjas gali užduoti paildomų kl. Nestruktūrinis (etnografinis)– nestandartinis, atviras, išsamus interviu. Pusiau standartizuotas. Iš anksto numatomi būtini ir galimi kl. Procedūra ir kl standartizuojami tik iš dalies. Ši rūšis patogi tuo, kad griežtai neformalizuojamas pašnekesys ir tarp klausėjo su respondentu būna laisvesnė atmosfera. Klasifikavimas pagal tikslinę paskirtį. Nuomonių, požiūrių, vertinimų interviu skirtas žmonių nuomonei, vertinimams, samprotavimams, jų reakcijoms į tam tikrus reiškinius, soc tikrovės įvykius, atskleisti. Dokumentinių interviu tikslas yra atkurti tam tikrus praeities faktus, soc įvykius, apklausiant šių įvykių liudininkus arba dalyvius. Klasifikavimas pagal procedūrą. Paneliniu (kartotiniu) interviu tiriama tam tikros žmonių grupės požiūrių ir nuomonių evoliucija per tam tikrą laikotarpį. Apklausiami pagal tą patį planą tie patys žmonės. Pvz.: nustatant politikų, partijų ar valstybinių institucijų reitingus, turint tikslą prognozuoti, pvz.: prezidento rinkimus ir kt. Grupinis interviu - vienu metu apklausiama nedidelė asmenų grupė - šeima, moksleivių grupė. Interviu yra vedamas kaip pokalbis, diskusija. Diskusijos temos būna numatytos iš anksto. Nagrinėjant numatytą problemą, interviu vedėjas čia būna grupinės diskusijos iniciatorius ir vedėjas. Paprastai pagr svarstomų kl turėtų būti ne daugiau nei 10 ir keletas šalutinių, antrinių kl. Intensyvaus (klinikinio) interviu tikslas yra gauti išsamią info apie tiriamojo motyvus, požiūrius, interesus, nuostatas. Šis interviu reikalauja glaudaus interviu vedėjo kontakto su respondentu, todėl keliami dideli reikalavimai klausėjo kvalifikacijai. Intensyviu interviu ne tik gaunama respondento info apie jo asmenybės kryptingumą, bet ir teikiama jam psichologinė pagalba. Daugkartinio interviu tikslas yra visapusiškai išstudijuoti respondento asmenį per ilgesnį laikotarpį. Fokusuoto interviu tikslas yra gauti info apie asmens reakciją į soc situacijos stimulus. Prieš interviu respondentas įtraukiamas į tam tikrą situacinę aplinką: klausosi radijo laidos, žiūri tv laidą ar filmą ir kt. Tyrėjas, išnagrinėjęs tokių stimulų poveikį asmeniui, kuria interviu apklausos planą. Vėliau per interviu stengiasi išsiaiškinti, kaip individą paveikė konkreti socialinė situacija. Fokusuotas interviu padeda nustatyti svarbią individui info, didžiausią jos poveikį, ryškiausią ir ilgiausiai jo atmintyje paliekamą emocinį pėdsaką. Telefoninis interviu naudojamas norint greitai surinkti info apie įvykį, išsiaiškinti žmonių nuomonę konkrečiu kl. Respondentai parenkami visiškai atsitiktinai, atsiliepę paskambinus atsitiktiniais nr. trūkumas - nėra tiesioginio kontakto su respondentais; interviu negali būti ilgas, respondentas gali bet kada nutraukti pokalbį. Taigi yra nemaža interviu rūšių, dėl to gali kilti keblumų pasirinkti tinkamiausią. Pasirinkimas pirmiausia turi priklausyti nuo tyrimo tikslų, nuo to, kokios info tyrėjui reikia, kokias hipotezes tyrėjas norėtų patikrinti ir kokio patikimumo lygio duomenų norėtų gauti. Inerviu tūkumai: tam, kad gauti tos pačios apimties info, tyrėjas inerviu metodui sunaudoja daugiau laiko ir lėšų negu anketuojant. Papildomos sąnaudos reikalingos interviuotojų parinkimui ir apmokymui, jų darbo kokybės kontrolei. Privalumai: interviu itin nebūdingi „Nežinau", „Neturiu nuomonės" pobūdžio ats; interviu vedėjas turi galimybę fiksuoti ne tik verbalinius ats, o ir emocines reakcijas, atsižvelgti į apklausiamojo intelekto ir kultūros lygį, požiūrį į apklausos temą ir kt.; interviu ats nebūna neteisingi nei pakeisti; ats galima gauti išsamius, ypač į atvirus kl, galima pateikti ir papildomų kl. 37. Klausimų tipai ir reikalavimai klausimyno parengimui. Priklausomai nuo kl pateikimo jie skirstomi pagal turinį ir funkcija. Pagal turinį respondentui dažniausiai pateikiami kl apie žinias, elgesį, nuostatas, motyvus, o priklausomai nuo kintamųjų specifikos – kl apie darbą, laisvalaikį, poltiką, šeimą ir t.t. Funkciniai kl padeda spręsti apklausos valdymo situacijas; padeda sukurti tinkam pasichologinę atmosferą. Funkciniai kl – tai kl – filtrai (ieškomai inormacijai tik iš dalies respondentų gauti). Kontroliniai kl skirti respondentų atsakymų pastovumui, nepriekaištingumui išsiaškinti. Kontaktiniai kl padeda užmegzti ryšį su respondentu teigiamai jo motyvacijai apklausos atžvilgiu gauti. Pagal anketos užpidymo techniką skiriami atviri (paliekama galimybė savarankiškai formuluoti atsakymą į klausimą) ir uždari (pateikiami galimi ats variantai) klausimai. Tiesioginiai kl – labai konkretūs. Netiesioginiai kl – kai norima sužinoti asmens požiūrį į intymesnius dalykus. Aprašomieji kl dažniausiai reikalauja duomenų, apibūdinančių švietimo sistemą. Sąsajų ir priežastiniai – keletas kl, kurių pirmus tris ar keturis sieja loginės sąsajos, tuomet tarp jų ieškomas priežastinis ryšys. Anketa – tai formalizuotas kl rinkinys informacijai iš respondentų gauti. Jos udaromos remiantis tyrimo tikslu, uždaviniais, tiriamaisiais klausimais. Anketa turi skatinti respondento norą bendradarbiauti, kuo teisingiau atsakinėti. Bendrieji anketos reikalavimai: 1) turi būti motyvuotai, logiškai paaiškinta kodėl atliekamas tyrimas, pateikiama trumpa anketos užpildymo instrukcija. 2) rspondento pastangos atsakyti turi būti minimalios, todėl kl turi būti konkretūs, ats variantai suprantami. 3) kuo mažiau respondentui reikia rašyti, tuo jis daugiau tiki, kaad bus išlaikytas anonimiškumas. 4) svarbu anketos apimtis: ilgą anketą nėra noro atidžiai skaityti, todėl galimi paviršutiniški ats; svarbu ir anketos apipavidalinimas, kl kompozicija. 5) reikėtų vengti kl, kurie stumia respondentą į vieną atsakymą. 6) negalima pateikti sudėtingų, erzinančių kl. 7) svarbiausi ir sunkiausi kl turi būti patikiami anketos viduryje, o paprastesni – pradžioje ir pabaigoje. 38. Stbėjimo tipai ir ypatumai. Tiesioginis stebėjimas – pirminės sociologinės informacijos rinkimo tiesiogiai stebint ir fiksuojant įvykius bei aplinkybes, kuriomis jie vyksta, metodas. Stebėjimas apibūdinamas: sistemingumu, planingumu ir tikslo siekimu. Stebėjimo ypatumai: tyrėjo ryšys su stebimu objektu, įtaka jo asmenybei ir pažiūroms; stebėjimo subjektyvumas,emocionalus jo suvokimas; pakartotinio stebėjimo sunkumai. Stebėjimo tipai pagal tyrėjo darbą tyrimo metu: 1) įjungtas stebėjimas – stebėtojas gali turėti įv įsijungimo į vykstantį procesą laipsnį. a) dalyvis – stebimos aplinkos eilinis narys, kaip stebėtojas nežinomas kt nariams, vykdo stebėjimą iš vidaus; b) dalyvis – stebėtojas – žinomas stebimam kolektyvui; c) stebėtojas - dalyvis – sąveikai su stebimais objektais riboti; d) stebėtojas – vaidmuo panašus į neįjungto stebėtojo ir sąveika su stebimo kolektyvo nariais minimali. 2) neįjungtas (paprastas) stebėjimas – stebėtojas veikia išorėje, lieka nepastebėtas, savo dalyvavimu nedaro įtakos vykstantiems procesams. Pagal tyrimo sąlygas stebėjimai skirstomi į lauko (stebėjimas natūraliomis sąlygomis) ir labaratoriniai (stebėjimas eksperimentinėmis sąlygomis). Stebėjimo pranašumai: galimybė tirti soc reiškinį įvairiapusiškai, atkreipiant dėmesį į kiekv aspektą atskirai; stebėtojo santykio su stebima grupe lankstumas, kuris galimas dėl aplinkos struktūrinimo; nereikia didelių finansinių sąnaudų. Trūkumai: ribota atranka, kurios natūraliomis sąlygomis neįmanoma koreguoti; neišvengiamas subjektyvus tyrėjo įsikišimas į tyrimo eigą riboja galimybę stebėjimo rezultatus apibendrinti platesniu mastu. 39. Stebėjimo patikimumas. Stebėj duomenų patikimumas, tikroviškumas, pastovumas efektyvesnis, jeigu laikomasi taisyklių: 1) naudojantis tiksliais indikatoriais, maksimaliai smulkiai klasifikuojami stebimų įvykių elementai. Jų patikimumas tikrinamas bandomaisiais stebėjimais, kai keletas stebėtojų pagal bendrą instrukciją registruoja tuos pačius įvykius, vykstančius objekte, analogiškame nagrinėjamam; 2) jeigu stebi keletas asmenų, jie sugretina savo įspūdžius ir suderina įvykių interpretacijos vertinimus pagal vienodą užrašų vedimo techniką; 3) tą patį objektą reikia stebėti įvairiose situacijose (normaliose ir stresinėse, standartinėse ir konfliktinėse); tai padeda j į pamatyti iš įvairių pusių; 4) būtina aiškiai skirti ir registruoti stebimų įvykių turinį, išraiškos formas ir jų kiekybines charakteristikas (intensyvumą, reguliarumą, periodiškumą, dažnumą); 5) ypač svarbu nesupainioti įvykių aprašymo su jų interpretacija. Protokole rekomenduojama išskirti faktinių duomenų skiltis ir jų aiškinimo ir vertinimo skiltis; 6) kiekvienam stebėtojui ypač svarbu pagrįsti duomenų interpretavimą pakartotinai patikrinus savo įspūdžius. Pvz.: audringa klausytojų reakcija dėl pasisakančiojo susirinkime gali būti kaip pritarimas oratoriui, kaip reakcija į jo sąmojį ar repliką iš salės, į jo padarytą klaidą ar apsirikimą kalbant, į pašalinį veiksmą pasisakymo metu ir t.t. Visais atvejais tai specialiai žymima paaiškinant protokolinius užrašus; 7) naudinga turėti nepriklausomą kriterijų stebėjimo pagrindimui patikrinti. Pvz.: papildomai imant interviu iš susirinkimo dalyvių ir kt. 40. Socialinis ekspeimentas ir jo tipai. Eksperimentas – mokslinis bandymas – tiriamojo reiškinio ar proceso stebėjimas tiksliai apskaičiuotomis sąlygomis, leidžiančiomis stebėti reiškinio ar proceso eigą. Pakartojus vėl tas sąlygas jį galima atkurti. Eksperimentas yra iš esmės gerai kontroliuojamas metodas, kuriuo siekiama nustatyti priežastinį ryšį tarp vieno ar daugiau nepriklausomų kintamųjų ir vieno ar daugiau priklausomų kintamųjų. Soc eksperimentai skirstomi pagal tiriamų objektų pobūdį; pagal iškeltos užduoties specifiką; pagal loginę hipotezės įrodinėjimo struktūrą; pagal eksperimentinių situacijų pobūdį. Labaratoriniame eksp paprastai remiamasi prielaida, kad tyrinėjimo objektas – žmonės, kad tiriamieji žino, jog jie dalyvauja soc eksperimente. Šiame eksperimente sudarant eksperimentinę situaciją, reikia sukurti tik dirbtinę aplinką ir padaryti ją labai panašią į įprastas, natūralias sąlygas. Lauko eksperimentai skirstomi į: 1) aktyvusis – kryptinis eksp. yra toks, kai tyrinėtojas aktyviai parengia ir įveda nepriklausomąjį kintamąjį, kaip hipotetinę būsimų pasekmių priežastį. 2) natūralus eksp – kai priklausomasis kintamasis ne įvedamas, o atsiranda kaip natūralios įvykių eigos rezultatas – efektas. Privalumai: 1) įgalina nustatyti piežastinius ryšius. Tyrėjas gali išmatuoti priklausomojo kintamojo vertę, įvesti nepriklausomąjį kintamąjį, kurį mano esant priežastimi, ir stebėti pasikeitimus nepiklausomajame kintamajame. Be to, gali stebėti gana ilgą laiką. 2) Tyrėjas gali laisvai pasirinkti (pakeisti) atrankinę grupę ir kontroliuoti pašalinių veiksnių poveikį. Taip eksp metu tyrėjas turi didesnes galimybes gauti tai, ko tikisi. 3) yrėjas gali eksp atlikti dayg kartų ir taip geriau pamatyti pasikeitimus tiriamajame objekte. Trūkumai: 1) dirbtinė aplinka, kurioje vykdomas eksp. nauja aplinka gali pakeisti apklausiamųjų nuostatas ir turėti įtakos rezultatams. 2) tyrėjo poveikis: tyrėjas subjektyviai pasirenka žmones, kurie jam patrauklūs, ir todėl jo „pasirinktieji“ stengiasi parodytigeresnius rezultatus nei tie, kurie pateko atrankos grupę atsitiktinai. Tai gli turėti įtakos apklausos rezultatams. 3) kontrolės trūkumas. Kuo didesnė grupė, tuo sunkiau ją tirti labaratorijoje ir kontroliuoti išorinius poveikius. Todėl eksp paprastai atliekamas su nedidele grupe žmonių. 41. Dokumentiniai šaltiniai ir jų analizės metodai. Dokumentai pagal informacijos registravimo (fiksavimo) būdą skirstomi į: rankraštinius ir spausdintus; atvaizdus kino ar foto juostose; įrašus mgnetinėse juostose ar elektroniniuose diskeliuose. Pagal paskirtį skirstomi į: tikslinius (tiriamojo biografija, laiškai); esamus dokumentus (kurie sudaryti nepriklausomai nuo tiriamojo). Pagal personališkumą į: asmeninius (užpildytos anketos, laiškai); beasmenius (susirinkimų protokolai). Pagal statusą į: oficialius (seimo priimti įstatymai); neoficialius (laiškai,dienoraščiai). Dokumentiniai šaltiniai skirstomi į: pirminius (sudaryti tiesioginio stebėjimo arba apklausos metu); antrinius (pirminių šaltinių duomenų pagrindu gauti apibendrinimo arba analizės rezultatai). Pagr dokumentų analizės metodai: 1) santykiškai nestruktūrinta, kokybinė, vadinamoji tradicinė analizė. Jos sėkmę užtikrina tyrėjo gebėjimas įsigilinti į dokumentų turinį, logiškai pagrįsti savo išvadas. Pvz.: mokslinių dokumentų apžvaga, kuria remdamasis socilogas formuluoja ar tikslina savo tyrimo problemą. 2) . Kontent-analizės metodas yra soc informacijos turinio kiekybinė analizė. Analizė yra objektyvi, jei įvairūs tyrėjai, nagrinėdami tuos pačius dokumentus, prieina prie tų pačių išvadų. Metodo esmė - išskirti dokumento tekste tam tikrus prasminius vienetus, tada skaičiuoti jų vartojimo dažnį, tirti įvairių teksto elementų ryšius tiek vieno su kitu, tiek su visa informacijos apimtimi. Beje, dokumentuose skirtingais būdais ir variantais yra užfiksuota ir išsaugota informacija apie faktus, įvykius, reiškinius, objektyvią tikrovę, taip pat apie žmonių mąstymo, kūrybinę, administracinę ir kitą praktinę veiklą.Kontent-analizės paskirtis ir yra atskleisti, susisteminti ir apibendrinti šią informaciją. Kontent-analizės objektas yra šios dokumentą rūšys: rašytiniai dokumentai, vaizdiniai dokumenta, garsiniai dokumentai. Taigi kontent-analizė taikoma: 1) tiriant įvairius soci reiškinius; 2) tyrinėjant laiškus įvairioms organizacijoms; 3) politologijoje, soc psichologijoje, pedagogikoje, kriminologijoje, menotyroje ir kt.; 4) apdorojant respondentų ats į atvirus anketų kl; 5) politinių dokumentų, visuomeninių judėjimų programų, masinių susirinkimų, suvažiavimų, mitingų vaizdo įrašų studijavimui; 6) lyginant tarptautinius duomenis ir kt. Privalumai: galimybė tyrinėti info apie jau neegzistuojančius procesus ar įvykius. Neigiamo poveikio nebuvimas, t.y. dokumentai, ypač oficialūs, nedaro įtakos tyrėjo nuostatai. Galimybė studijuoti dokumentus tiek kiek reikia. Galimybė susipažinti su konfidencialiais dokumentais. Mažos išlaidos (dokumentus galima rasti archyvuose, bibliotekose). Trūkumai: atrankinis išsaugojimas (išsaugoti ne visi dokumentai). Neišbaigtumas (dienoraščių, laiškų). Prieinamumo stoka (KGB archyvai). Dažniausiai apsiibojama tik rašytiniais dokumentais. Šališkumas (kai kurie dokumentai trumpalaikiai ar netgi užsakyti). 42. Duomenų grupavimas ir tipologizavimas. Duomenų grupavimas – surinktos medžiagos suskirstymas į vienarūšes grupes arba pogrupes pagal būdingus i esminius požymius. Grupuojant statistines visumas pagal esminius požymius, gaunamos visumos variantų pasiskirstymo eilutės. Pasiskirstymo eilutės gali būti sudarytos pagal kokybinį arba kiekybinį požymį. Pasiskirstymo eilutė turi du elementus: x – požymio reikšmės (variantai) ir f – dažnumai. Variantai gali būti išreikšti teigiamais ir neigiamais skaičiais, absoliutiniais ir santykiniais dydžiais. Dažnumai gali būti išreikšti absoliutiniais dydžiais, t.y. vieneto dalimis arba procentais. Jeigu požymio reikšmės išdėstytos didėjančia arba mažėjančia tvarka, tokia eilutė dar vadinama ranžiruota. Eilutės, kurios sudarytos pagal sukauptus dažnumus, vadinamos kumuliatyvinėmis. Jei grupavimas atliktas laiko aspektu, tai gautos eilutės vadinamos dinamikos eilutėmis ( metai ir skaičius). Grupavimas, atliktas pagal reiškinių struktūrą (sudėtį) – struktūrinis. Grupavimai, pagal kuriuos išskiriami socialinių ekonominių reiškinių tipai ir formos – tipologiniai. Analitiniai grupavimai – tai tokie, kuriuos atliekant išaiškinami ryšiai tarp reiškinių. Vieni požymiai vadinami faktoriniais (sąlygoja nagrinėjamo reiškinio pokyčius), kt – rezultatiniais (kinta veikiami faktorinių požymių). Priklausomai nuo požymių kiekio grupavimas skirstomas į paprastąjį (pagal 1 požymį); kombinuotą (pagal 2 ar daugiau požymių). Viena iš grupavimo rūšių yra antrinis grupavimas, kuris taikomas, kai: norima duomenis apjungti; atskirų grupių duomenys perskaičiuojami į naujas grupes. Skiriami 3 pagr grupavimo etapai: 1) grupavimo požymių parinkimas; 2) grupių skaičiaus ir grupavimo intervalų nustatymas; 3) grupes apibendrinančių rodiklių numatymas ir apskaičiavimas. Nomenklatūra – tai standartinis objektų, kurie įeina į tam tikrą klasifikaciją, sąrašas. Klasifikacija – tai tvirtai nustatytas statistinės visumos skirstymas į atitinkamas klases, skyrius, kategorijas. Klasifikacija nuo grupavimo skiriasi: klasifikacijos sudaromos tik pagal atributinius požymius; klasifikacijas paprastai nustato valstybiniai bei tarptautniai statistikos organai, ir jos tampa standartais. Grupuojant pagal kokybinius požymius, kurių variantai apibendrinami sąvokomis, statistinė visuma skirstoma į tiek grupių, kiek variantų turi grupuojamas požymis. Jei variantų yra lb daug, išskiriamos kelios pagr grupės ir išskiriama 1 grupė pavadinama „kiti“. Kokybiniai požmiai, kuriems nebūdinga natūrali tvarka, yra priskiriami vardinei skalei. Gali būti išdėstyti ir eilės tvarka – eilės skale. Grupavimas pagal kiekybinį požymį beveik visada susijęs su su intervąlų sudarymu. Grupavimo inetervalas – tai tam tikrų grupių, išskirtų pagal kiekybinį požymį, dydis. Sudarant intervalus lb svarbu nustatyti jų ribas. Yra 2 ribos: žemutinė (nuo), aukštutinė (iki). Intervalai gali būti atviri (juose pažymėta viena riba (viršutinė arba apatinė) bei uždari (turintys viršutinę ir apatinę ribą). Pagal savo dydį intervalai skirstomi į lygius ir nelygius (vienodus ir nevienodus). 43.Duomenų padėties charakteristikos: vidurkis, moda, mediana. Yra trys tyrimo patikimumo matavimo charakterstikos: vidurkiai, moda, mediana. Visi jie aprašo tą patį dalyką tik skirtingais aspektais. Vidurkis rodo vidutinę kintamojo reikšmę (vertę). Vidurkis – tai taškas, kuris vidutiniškai artimiausias visiems statistinės eilutės nariams. Yra skaičiuojamas tik kiekybinių duomenų vidurkis. Taigi imties vidurkis (aritmetinis vidurkis) yra visų statistinės eilutės elementų suma, padalyta iš jų skaičiaus. Dažnai naudinga skaičiuoti būteny vidurkį, kadangi jis pagrįstas visų pateiktų duomenų aprėptimi. Tačiau jis gali klaidinti kai vienas ar keli atvejai skiriasi nuo daugumos. Analizuoti tiriamo reiškinio ar proceso remiantis apskaičiuotu vidurkiu neužtenka, dažnai reikalingos kitos charakteristikos. Moda – dažniausiai pasitaikanti reikšmė vertė), dažniausiai uodamas atsakymas. Gali būti ir daugiau modų. Jeigu dvi negretimos variacinės eilutės reikšmės pasikartoja vienodu dažniu ir jis didesnis negu bet kurių kitų reikšmių, tai sakoma, kad egzistuoja dvi modos ir toks dažnių skirstinys vadinamas bimodžiu. Pagr modos skiriamas bruožas nuo kitų skaitinių charakteristikų yra tai, kad modą galima skaičiuoti tiek kiekybiniams tiek ir kokybiniams duomenims. Modos problema yra ta, kad ji neatsižvelgia į visą duomenų skirstinį; kitaip tariant, į aprėpiamų skaičių diapazoną. Atvejis, dažniausiai pasitaikantis skaičių sekoje, nebūtinai yra reprezentatyvus visam skirstiniui, taigi gali būti nenaudingas kaip vidutinė reikšmė. Mediana – vidurinė reikšmė (vertė), dalijanti visas kintamojo reikšmes (vertes) į dvi lygias dalis. Tai reiškia, kad kintamasis turi lygų šansą įgyti reikšmę (vertę), kuri yra didesnė už medianą, ir reikšmę (vertę), kuri yra mažnė už medianą. Tačiau mediana niekaip neperteikia tikro matuojamųjų duomenų diapazono. 44. Duomenų sklaidos charakteristikos: dispersija, standartinis nuokrypis. Dispersija parodo, kaip požymio reikšmės imtyje yra pasklidusios (išsibarsčiusios) vidurkio atžvilgiu. Vidurkis charakterizuoja duomenų centrą, tačiau nieko nepasako apie tai, kaip dažnai požymio reikšmės imtyje yra nutolusios nuo šio duomenų centro, koks jų susitelkimas apie vidurkį. Norint įvertinti šią duomenų sklaidą apie vidurkį, reikėtu imti skirtumus, susidarančius tarp konkrečios požymio reikšmės ir visų reikšmių vidurkio. Tačiau realiosios požymių reikšmės nukrypsta nuo vidurkio į abi puses ir aritmetinė visų skirtumų suma yra lygi nuliui. Todėl sumuoti pačius skirtumus yra beprasmiška. Vietoje jų yra imami – jų kvadratai: tokiu atveju gauname tuos skirtumus tiesiogiai atspindinčius teigiamus dydžiai, kuriuos jau galima sumuoti. Gautąsias sumas priimta yra dalinti iš imties tūrio. Šis gautasis dydis yra vadinamas dispersija. Dispersija – tai skirtumų, susidarančių tarp reikšmių vidurkio ir konkrečių požymio reikšmių, atitinkančių kiekvieną imties objektą, kvadratų vidurkis. Įprasta žymėti - imties dispersija, o - populiacijos dispersija. Apskaičiuojama panašiai kaip ir aritmetinis vidurkis, tik pirma apsiskaičiuojame atitinkamus skirtumus ir pakeliame juos kvadratu, o tada gautą sumą padaliname iš gautų skirtumų skaičiaus. Vienas niuansas: Kai skaičiuojame imties dispersiją tai skirtumų kvadratų suma dalinama ne iš „pilno“, bet iš vienetu sumažinto imties tūrio, t.y. ne iš N, bet iš (n-1), o kai skaičiuojame visos populiacijos dispersija tai iš pilno tūrio – N. Dydis, gaunamas ištraukus kvadratinę šaknį iš dispersijos vadinamas standartiniu nuokrypiu. Kaip ir dispersija, standartinis nuokrypis parodo vidutinę duomenų sklaidą apie vidurkį. Kam tada reikia pereiti nuo dispersijos prie standartinio nuokrypio? Pirmiausia pastebime, kad standartinis nuokrypis matuojamas tokiais pačiais vienetais kaip ir patys duomenys, o dispersija keliama kvadratu. Todėl standartinį nuokrypį lengviau interpretuoti ir lyginti su duomenimis. 45. Statistiniai ryšiai: koreliacijos ir jų koeficientai. Požymiai lemiantys kt požymių reikšmes- faktoriniai, požymiai kurie priklauso nuo pirmųjų- rezultatiniai. Reiškinių tikroji priklausomybė išryškėja ne nuo pavienių faktų, o iš didelio jų sk, nustatčius pasikartojančius veiksnius. Koreliacinis (priežastinis ) ryšys- toks, kai faktorinio požymio reikšmių kitimas veikia tik vidutines rezultatinio požymio reikšmes. Koreliacinis ryšys labiau būdingas soc reiškiniams. Tiriant šių reiškinių tarpusavio priklausomybę svarbu turėti kokybinį jų visumos vienarūšiškumą ir pakankamai didelį stebėjimo vnt sk. Tada iš visų veiksnių reikia atrinkt pagrindinius, kurie apsprendžia rezultatinio požymio reikšmių sklaidos didžiają dalį, ir nepriklausomus vienas nuo kito. ( nes kitaip jie charakterizuotų tas pačias tiriamo reiškinio puses ir dubliuotų vienas kitą). Gautos priežastinių ryšių išvados turi būti prasmingos ir logiškos. Regresija įvertina statistinio ryšio formą , koreliacinė analizė įvertina to ryšio stiprumą. Tiriant reiškinių priklausomybę, iš pradžių reik nustatyt koreliacinio ryšio faktą, jo kryptį ir formą. Tam naudojami įv būdai: analitinio grupavimo (pagal 2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!