Smurtas prieš vaikus namuose

Įvadas Kas yra prievartos kultūra? Tai visuomenės narių turimų įsitikinimų suma, padrąsinanti vyrų agresiją ir palaikanti smurtą prieš moteris, vaikus šeimoje bei visuomenėje. Klestint prievartos kultūrai, moterys patiria žiauraus elgesio grėsmę nuo vaikystės iki senatvės – nuo lopšio iki kapo. Skaudžiausia, kai nukenčia mažiausi mūsų visuomenės atstovai – vaikai. Smurto rūšys, klestinčios prievartos kulrūroje, tai emocinis-psichologinis, fizinis, seksualinis smurtas ir prievarta, incestas šeimose, prostitucija ir pornografija. Prievartos kultūroje – fizinis, emocinis ir seksualinis moterų bei vaikų terorizavimas yra norma. Gyvendamos prievartos kultūroje, abi lytys įpranta galvoti, kad prievarta yra neišvengiama kaip blogas oras ar mirtis. Mes įprantame manyti, jog pasisekė, jei neužkabino, neįžeidė, neprimušė, neapiplėšė, neišprievartavo. Mūsų gyvenimas tampa iš tiesų grėsmingas. ,,Per paskutiniuosius penkerius metus 7,9% suaugusių moterų ir 12% vyrų buvo patyrę fizinį užpuolimą ar pasikėsinimą. <...> Žinodami, kad 1% suaugusių vyrų sudaro apie 13 000, o suaugusių moterų – apie 15 000 gyventojų, galime apytikriai įvertinti, kiek tokių smurto atvejų patiriama per metus. Tai yra apie 24 000 nukentėjusių moterų ir 31 200 vyrų (Praktiniai patarimai smurtą patyrusioms moterims, 1999, p. 5). Uždaviniai: Aptarti šeimoje egzistuojančio seksualinio smurto prieš vaikus problemą. Supažindinti su pagalbos taikymu, jos efektyvumu. SMURTAS PRIEŠ VAIKUS ŠEIMOJE Šiuolaikinėje visuomenėje labai paplitęs tėviškas auklėjimas. Anot, R. Mikalajūnaitės (Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje, 1997), net 48% merginų nurodo (anketoje), kad jos patyrė fizinį smurtą iš tėvo, 42% merginų pažymėjo, kad tėvas jas mušė kokiu nors daiktu, 18% merginų – mušė per veidą, 13% - stumdė, 9% - tampė už plaukų ir t.t. Lietuvoje fizinių bausmių taikymas vaikų auklėjimui yra norma. Todėl visus šiuos fizinės prievartos atvejus dažniausiai aiškina kaip tėvišką auklėjimą. Tačiau kyla klausimas, kur yra riba? Ar išgėrusio tėvo ,,pamokymus”, kurie baigiasi lengvu kūno sužalojimu, galima vadinti auklėjimu? Reikia pažymėti, kad tarp merginų buvo tokių, kurias tėvas spardė bei smaugė (1997). Šiomis dienomis dažnai pasitaiko ir seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų, apie kuriuos buvo ilgai nutylima, kaip ir apie daugelį dalykų, kurių visuomenė netoleruoja. Tačiau ar tikrai tai prasidėjo tik pastaraisiais metais? Yra žinoma, kad jau Antikos laikais buvo vaikų viešnamiai, kuriuose berniukai būdavo kastruojami norint padidinti jų erotinį patrauklumą. Kaip bebūtų gaila, tačiau bėgant metams, vaikų išnaudojimas neišnyko, tik pasikeitė žmonijos požiūris į vaiką ir vaikystę, į vaiko pareigas ir teises, kartu pasikeitė ir įstatymai bei socialinės normos seksualinių santykių su vaikais atžvilgiu. Prievarta prieš vaikus šiandien mūsų šalyje yra kasdienių diskusijų, informacijos priemonių ir realijų fonas. 1998 m. policijos suvestinėse tarp daugybės įvairių nusikaltimų šmėžuoja tokie skaičiai ir apibūdinimai: 117 – nukentėjo nuo lytinių nusikaltimų, 20 vaikų tapo tvirkinimo aukomis, 7 berniukai tapo vyrų lytinės prievartos aukomis… Mūsų šalyje veikė ir tebeveikia gana griežti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamąją atsakomybę už lytinius nusikaltimus ir prievartą. Tačiau reikia pabrėžti tai, jog daugelis asmenų, padariusių tokio tipo nusikaltimus, nėra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, ne todėl, kad blogai veikia įstatymai ar, kad to nenori teisėjai. Asmenys peržengę įstatymų ribą lieka nenuteisti, nes apie daugelį tokių nusikaltimų nesužinoma, nukentėjusieji vengia viešumo, bijo keršto ir visuomenės nuomonės, esą dėl patirtos prievartos kalti jie patys. Kita vertus, dažnai lytiniai nusikaltimai vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje – su juo blogai elgiasi artimi ir mylimi žmonės. Skaudžiausių ir sunkiausių pasekmių vaiko vystymuisi turi seksualinė prievarta šeimoje, kurią sunkiausiai sekasi ištirti. Seksualinė prievarta šeimoje – tai pačių artimiausių žmonių prievartinė seksualinė stimuliacija, kuri neatitinka vaiko amžiaus, psichoseksualinio išsivystymo lygio, išnaudojimas suaugusiųjų seksualiniams poreikiams tenkinti bei jų tvirkinimas verčiant žiūrėti pornografinius filmus, stebėti lytinį aktą, įvairiai gundant, glamonėjant ir pan. Vaikai prievartą patiria ne tik asocialiose, bet ir normaliose, pasiturinčiose šeimose. Tačiau dažniausiai šie nusikaltimai išaiškėja asocialiose šeimos dėl tam tikrų priežasčių: 1. Šios šeimos labiau stebimos; 2. Dažniau lanko socialiniai darbuotojai; 3. Pačių vaikų atvirumas ir pan. Kalbant apie seksualinę prievartą reikėtų atkreipti dėmesį, jog gana sunku įvardyti tą ribą tarp normalių mylinčio tėvelio glamonių ir seksualinės prievartos. Kadangi daugelis vyrų išlaiko savo šeimas, jie įsitikinę, kad tuo jie įgyja teisę būti žmonos ir vaikų patarnaujami. Dažnai tai pasireiškia per prievartą, kuri tampa seksualiniu išnaudojimu. Todėl vyrai tampa savo vaikų prievartautojais. Viso to pagrindas yra vyriškumo, agresyvumo problematika, jautrumo trūkumas ir komplikuotas bendravimas. Didelė dalis tėvų, kurie seksualiai išnaudoja savo vaikus, patys jaunystėje buvo patyrę seksualinę prievartą. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad ne kiekviena auka tampa vykdytoju. Šeimos narių pozicija smurtautojo namuose Tėvas, kurie seksualiai išnaudoja vieną iš savo vaikų, sugeba “suskaldyti” šeimos narius. Jis išprovokuoja pavydą ir pyktį, taip išvengdamas nusikaltimo atskleidimo. Seksualinė prievarta šeimoje visada turi daug aukų, nes seserys ir broliai būna vienu ar kitu būdu įtraukti į šią situaciją. Seserys ir broliai jaučia, kad to vaiko elgesys keičiasi, jie jaučia, kad gyvuoja kažkokia paslaptis šeimoje, bet nesupranta, kodėl. Daugelį kartų kiti šeimos vaikai reaguoja su pavydu, kai jaučia, kad „aukai” skiriama daugiau dėmesio, gauna daugiau dovanų. O kaip gi reaguoja kiti šeimos nariai, pavyzdžiui motinos, žinodamos arba bent įtardamos tokio pobūdžio nusikaltimus savo namuose, savo šeimose? • Dalis moterų pareiškia norą skirtis su vaiko prievartautoju. Tėvas – prievartautojas yra baudžiamas laisvės atėmimu, jei jo kaltė įrodoma. • Kita dalis moterų nenori skirtis su savo vyru, nes jai atrodo, kad jis yra geras ir yra vienintelis šeimos maitintojas. Tada ji linkusi vaikų nepatikėti, net jei kažką ir įtaria. Daug paprasčiau manyti, jog vaikas kalba netiesą. • Yra ir tokių motinų, kurios visiškai nesiruošia apsaugoti savo vaikų. Beveik visada išaiškėja, kad jos pačios yra buvusios seksualiai prievartaujamos. • Būna atvejų kai motinos girdi kaip yra prievartaujami jų vaikai, tačiau nekreipia į tai dėmesio. Jos sako savo atžaloms “Geriausiai užmiršk apie tai”, “Reikia priprasti prie to” ir pan. • Pasitaiko atvejų, kai dėl šių įvykių motinos kaltina savo vaikus. Tokia padėtis psichologiškai apsunkina vaiko padėtį, nes prie tėvo prievartos prisideda dar tiesioginiai motinos kaltinimai. Tarp seksualinių smurtautojų dažnai pasitaiko ir patėvių. Jie auginamus “svetimus” vaikus išnaudoja daug dažniau, negu tikrieji tėvai. Dažnai pasitaiko atvejų, kai patėvis specialiai ieško sau žmonos su vaikais, nes turi potraukį vaikams. PAGALBA SMURTĄ PATYRUSIEMS ASMENIMS Smurtas prieš moterį bei vaikus šeimoje yra problema, reikalaujanti naujų teisinių sprendimų (nes atotrūkis tarp įstatymų turinio ir teisinės praktikos akivaizdus), pagalbos tinklo kūrimo, bendradarbiavimo, visuomenės švietimo ir kt. • Visuomenės švietimas. Tikrasis smurto prieš moteris ir vaikus mastas niekada nebus tiksliai žinomas, bet yra aišku, kad jis būdingas daugeliui šeimų. Būtina šalinti visuomenės stereotipus, kurie pateisina smurtą šeimoje. Moterims būtina žinoti, kad jos gali kreiptis ir kur kreiptis pagalbos bei nejausti dėl to gėdos ir kaltės. Taigi visuomenės švietimas, šios problemos kėlimas ir atskleidimas gali paveikti stereotipus ir įpročius, kurie pateisina smurtą prieš moterį, vaikus. Pateikiant informaciją, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį, galima pasinaudoti įvairiais metodais. Galima organizuoti diskusijas, platinti literatūrą, informacinius lapelius, rengti seminarus, konferencijas, organizuoti laidas, skelbti žiniasklaidoje. Žiniasklaidos priemonės gali organizuoti dialogą su publika ir inicijuoti permainas. Labai svarbu, kad didžioji dalis visuomenės būtų informuota apie šią problemą, jos šalinimo galimybes, kad neliktų manančių, jog smurtas šeimoje natūralus, savaime suprantamas dalykas. • Policija nukentėjusiesiems paprastai pasiekiama tik tada, kai smurtas yra labai grėsmingas. Kaip teigia vienas iš Klaipėdos miesto komisarų, vaidijantis sutuoktiniams, ,,iškviesti į namus policininkai geriausiu atveju išsiveža smurtautoją ir po poros valandų vėl paleidžia. Kol nėra parašomas oficialus pareiškimas, tol mes nukentėjusiajai nedaug kuo galime padėti. O pareiškimų yra parašoma nedaug ir tie patys dažniausiai atsiimami. Pagal įstatymus, jei abi pusės susitaiko – byla nutraukiama” (Klaipėdos miesto Savivaldybių policija). Policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie smurtą šeimoje, turėtų raštu įspėti smurtautoją apie atsakomybę už tokius veiksmus, ir jeigu įspėtas asmuo trejų metų laikotarpiu vėl panaudoja smurtą, jis turėtų būti sulaikomas. Verti dėmesio pasiūlymai įsteigti specializuotus šeimos teismus ir mūsų valstybėje. Be kitų priemonių, LR civilinio kodekso trečiosios knygos “Šeimos teisė” projekte reikėtų numatyti rimtas pasekmes tam sutuoktiniui, kuris teismo sprendimu pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo. Tokios pasekmės galėtų būti įpareigojimas teikti nuolatinę materialinę pagalbą buvusiam sutuoktiniui (netgi jei pastarasis sudaro naują santuoką). Pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, smurtą vartojęs sutuoktinis turėtų prarasti teisę į šeimos būsto padalijimą, jam priklausanti nuosavybės teise turto dalis galėtų būti kompensuojama pinigais ar kitu turtu. (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso: trečios knygos ,,Šeimos teisė” 5 skyrius). • Būtina steigti skubios pagalbos priemonių tinklą. Skubios pagalbos priemonės galėtų būti: Krizinės intervencijos komandos, užtikrinančios nukentėjusios saugumą, stiprinančios moters pasitikėjimą savimi, parūpinančios konsultantus ir paramą. Pagalbos telefonai, teikiantys skubią konsultaciją ir padedantys užmegzti kontaktą su pagalbos tarnybomis. Prieglaudos, kuriose moterys galėtų ne tik laikinai prisiglausti kartu su vaikais, bet ir gauti reikiamą juridinę bei psichologinę informaciją. Prieglaudų uždavinys – padėti atgauti pasitikėjimą ir būti nepriklausomomis. Specialistų konsultacijos gali padėti moterims priimti pagrįstus sprendimus planuojant savo ateitį, gyvenimą po skyrybų ar santuokos pasibaigimo.Be to prieglaudose gali būti organizuojamos moterų savitarpio pagalbos grupės. Prieglaudų specialistai galėtų ginti moterų interesus teisminiuose procesuose. Tačiau jos gali suteikti tik trumpalaikę pagalbą, o juk moterims reikia ir kitokios paramos. Tai ir pastovus būstas, vaikų priežiūra, finansinė parama, ilgalaikė medicininė priežiūra, socialinė ir dvasinė parama, įdarbinimas, teisinė pagalba, psichologinė pagalba jai ir vaikams ( Kovos su buitiniu smurtu būdai: įvairių šalių patirties apibūdinimas, 1998). • Norint sustabdyti smurto prieš moterį šeimoje plitimą, ypatingą dėmesį reikia skirti ir smurtaujantiems vyrams. Reabilitacines programas ruošti ir vykdyti turėtų psichiatrijos klinikos, socialinės tarnybos, prieglaudos. Programos turėtų būti skiriamos savęs suvokimo ugdymui, mokymui spręsti konfliktus, valingumo ugdymui, nusiraminimo ir pykčio valdymo ugdymui (1998). Norint padėti patyrusiam prievartą vaikui dažnai susiduriama su bejėgiškumu. • Labai svarbu paveikti ne tik situaciją šeimoje, bet ir pakeisti socialinę politiką. Kol tai nebus padaryta lieka vienintelis būdas – kurti saugią aplinką, kurioje neliktų vietos prievartai. • Tėvai vaikus turėtų informuoti apie pasitaikantį seksualinį išnaudojimą. Tik kalbėdamiesi su vaiku, tėvai įgys jo pasitikėjimą, norą bendrauti ir atskleisti savo išgyvenimus. Kadangi dėdės (artimiausi giminaičiai) gali naudotis jūsų vaiku, pasitikėjimas tėvais yra labai svarbus faktorius siekiant tam užkirsti kelią. Be tėvų apie seksualinio išnaudojimo galimybę vaikus privalo informuoti ir jų mokytojai. Jie turėtų vaikams nurodyti kur kreiptis atsitikus vienai ar kitai nelaimei. Kadangi šiandieninėje mokykloje dirba socialiniai pedagogai, psichologai tai vaikus reikėtų pratinti su jais bendrauti ir į juos kreiptis iškilus problemoms. Mokyklose dirbantys specialistai, dalyvaujantys prievartos mažinimo programose, turėtų glaudžiai bendradarbiauti su savanoriais, nes jie taip pat gali padėti apsaugant vaikus nuo tolimesnio išnaudojimo. • Dar viena smurto prieš moterį šeimoje prevencijos dalis – įvairių institucijų, sprendžiančių šią problemą, bendradarbiavimas. Turėtų būti sukurtas bendradarbiavimo tinklas, įtraukti įvairių sričių specialistai, kurie koordinuotų paslaugų teikimą. Tokiu būdu galima išvengti dubliavimo bei spragų, geriau suvokti problemos sudėtingumą, padarinius, paremti, papildyti vienas kitą ir, padedant moterims, patenkinti įvairias jų reikmes. Bendradarbiaujant įvairioms institucijoms, galima geriau suvokti smurto dinamiką, užfiksuoti daugiau atvejų ir kontroliuoti daugiau pažeidėjų, specialistams bendradarbiaujant perimti vieniems iš kitų patirtį, suteikti daugiau jautrios ir efektyvios pagalbos. Smurtas šeimoje tapo problema, reikalaujanti teisinių sprendimų, nes, kaip jau minėjome, išryškėjo atotrūkis tarp įstatymų kūrimo politikos ir teisinės praktikos. Bendradarbiaudamos įvairios institucijos, specialistai gali įtakoti naujų įstatymų kūrimą arba senų tobulinimą (1998). IŠVADOS • Prievartos atvejų labai dažnai pasitaiko šeimoje, tai yra vaiko artimiausioje aplinkoje. • Reikia skubiai imtis teisinių priemonių, tobuliau reguliuojančių atsakomybę už smurtinį elgesį, nes nebaudžiamumas ir nepakankamai griežtos bausmės yra tam tikra prasme paskata vartoti ir tęsti smurtą. • Specialistai (gydytojai, auklėtojai, pedagogai) turėtų įžvelgti vaiko akyse pagalbos šauksmą. • Statistiniai duomenys liudija, kad smurtas prieš vaikus šeimoje įgauna vis didesnį visuomeninį skambėjimą, todėl pagrindinis visuomenės uždavinys – smurto prieš vaikus šeimoje prevencija. • Būtina rengti skubios pagalbos sistemą, užtikrinti bendradarbiavimą. • Teikti pagalbą vaikams, augantiems smurtaujančioje šeimoje, nes matytas, patirtas smurtas padidina tikimybę patiems tapti smurtautojais ar jų aukomis. • Svarbu įsisąmoninti, kad smurtas tai ne tik tam tikrų sluoksnių, o visos visuomenės problema. LITERATŪRA 1. Charaišvili N. Emocinio smurto prieš moterį šeimoje pasekmių analizė. – Kl., 2001. 2. Daunoraitė V. Seksualinė prievarta. // Šeima.1996, Nr. 5. – p. 11 – 12. 3. Europos dialogas. – 1999, Nr. 4. 4. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. – V., 1997. 5. Jokubaitytė A. Seksualinė prievarta prieš vaikus. // Psichologija Tau. 1994, Nr. 2. – p. 4 – 8. 6. Kovos su buitiniu smurtu būdai: įvairių šalių patirties apibūdinimas. – V., 1998. 7. Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. – K., 1997. 8. Leonavičius J. Sociologijos žodynas. – V., 1997. 9. Matulienė G. Šeimos psichologija. – K.,: Technologija, 1997. 10. Narbutaitė G. Smurto šeimoje edukacinės ir socialinės prevencijos galimybės. Magistro darbas. 11. Narbutaitė G. Smurtas šeimoje: priežastys ir pasekmės. // Vakarų ekspresas. – 2001 09. 12. Pečeliūnienė R., Visockas D. Prievartaujami vaikai. // Akistata. 1998. 09. 29. – p. 10. 13. Praktiniai patarimai smurtą patyrusioms moterims. – V., 1999. 14. Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. – V., 2000. 15. Smurtas prieš moteris Lietuvoje. – V., 1999. 16. Smurto prieš moteris problema šiandieninėje Lietuvoje. // Konferencijos pranešimai. – V., 1997. 17. Valentas A. Smurtas prieš moteris – kasdienybė. // Lietuvos sveikata. – 2000 lapkričio 1-7. 18. www.vaikunamas.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!