Slengas kalboje

Slengas Pavadinimą šiai kalbos “bėdai” davė anglai. Žodis slang reiškia ,,žodžiai arba posakiai vartojami tam tikrų profesijų arba klasinių tarpsluoksnių žmonių.” Slengas – tai žodžiai, vartojami tam tikra reikšme ir suprantami tik juos vartojantiems žmonėms.“ Kai kas šį reiškinį vadina apskritai žargonu, bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.” (http://ualgiman.tinklapis.lt/kalbos_klaidos.htm) Jargon – prancūzų kilmės žodis reiškiantis ,, specifinė iškraipytą kalbą”. Nuosavo, lietuviško žargono ar slengo, mes beveik neturime. Tai dažniausiai iš rusų ar anglų kalbų pakliuvę anų kalbų žargono ar slengo elementai. Slengas ir žargonas pasaulyje plačiai tyrinėjami, leidžiami jų žodynai. Tai svetimybėmis užteršta kalba. Iš esmės tai kokio nors socialinio sluoksnio ar profesinės grupės narių šnekamoji kalba, gana specifinė, dažnai netgi nesuprantama kitiems žmonėms, kitų “grupių” atstovams. Slengas paprastai yra priklausomas ir nuo vietovės – Klaipėdoje ir, pvz., Zarasuose tiems patiems reiškiniams pavadinti vartojami skirtingi slengo žodžiai. Eilinis žmogus tikrai retai tesupranta pvz. kalinių pokalbį. Savo specifinę kalbą turi sportininkai, kariai, jūrininkai, aktoriai, menininkai, moksleiviai, studentai, gatvės jaunimas, asocialiai gyvenantys žmonės ir kitų profesijų bei socialinių grupių atstovai. Tai tarsi skiriamasis ženklas, kuris kiekvienai grupei suteikia bendrumo, vieningumo bei išskirtinumo jausmą. (http://www.ipc.lt/liet/zodynai-zarg.php) Slengas atspindi visas kalbos bėdas. Čia rasime barbarizmų, hibridų, vertalų, semantizmų, neteisingai vartojamų morfologinių formų ir sintaksinių variantų, arba perkeltine prasme vartojamų žodžių. Bet tai nėra kalbos klaidos dėl nežinojimo. Slengas – tai sąmoningas kalbos darkymas, kai vartoti įprastų bendrinės kalbos formų nenori pats kalbėtojas, tokiu būdu tapdamas vienos ar kitos socialinės grupės nariu. Todėl ir girdime tokius kalbos perliukus, nors aplink išsilavinęs, akademinis jaunimas: per kolį susivariau (kolokviumo neišlaikiau), kiek turi fanieros (pinigų), nusprogo kompas (sugedo kompiuteris), konkretus tūsas (šaunus vakarėlis), dar nepervedė stipkių (stipendijų), varom į baraką (einam bendrabutį). Kaip jau minėjome, jaunimo tarpe slengas tarsi šaunumo įrodymas. Todėl mes dažniausiai einame į biblę (biblioteką), dirbame kompu (kompiuteriu), važinėjame tačkomis (automobiliais). Dažnai slengo kalboje žodžiai ne tik įvairiai iškraipomi, bet ir vartojami ne pagal savo tikrąją prasmę. Kaip tau muzonas lesa (kaip tau patinka muzika), patrauk savo atliekas (patrauk rankas), tipo laužia kietą (dedasi stipriu ar šauniu). Slengas sparčiai kinta, jautriai reaguodama į išorinius pokyčius. Vieta, laikas svarbiausi veiksniai įtakojantys gimtąją kalbą. Anksčiau, kai mūsų kalbą stipriai veikė rusų kalba, slenge buvo vartojama daugiau rusiškų barbarizmų, svetimų priesagų, darybos būdų. Buvo ir tebėra juntama rusų kalbos įtaka, kaip pavyzdį galima pateikti dažniausiai vartojamą ir visiems tikrai gerai žinomą, priešdėlį, kurį vartoti sunku atprasti, tai priešdėlis da. Tačiau dažnai vartojami “pilni” rusiški žodžiai. Dar ir dabar, nelabai suprasdami žodžių reikšmę, jauni žmonės mėgsta rusiškus žargoniškus išsireiškimus: duoda bazaro (daug kalba), karoče, tave išdūrė (trumpiau, tave apgavo), čiotkas bachūras (šaunus vaikinas), britva pjauna (važiuoja motociklu), tu duchas (tu keistas). Tuo tarpu augančiose kartose, jaunimas labiau pasiduoda kitų kalbų įtakai. Būtent dabar, kai rusų kalbą pakeitė anglų kalba, mūsų kalboje atsiranda daugiau angliškų žodžių. Duok volumo (pagarsink), mestelk čyzą (nusišypsok), plyzas (prašymas), parkingas (stovėjimo aikštelė), bulšetas (nesąmonė). Tik skirtumas tas, jog būtent anglų žodžiai yra sulietuvinami, pvz. pridedamos lietuviškos galūnės, ar žodžiai tariami lietuviškuoju akcentu, tačiau tenka pripažinti, jog tai išties skamba juokingai. Ne tik išorinius svetimų kalbų poveikis veikia mūsų kalbą, įvairūs gyvenimo pokyčiai, naujos technologijos stipriai veikia šnekamąją kalbą, o kartu ir žargoną. Dabar mes skambiname vienas kitam mobiliakais (mobiliu telefonu), siuntinėjam majakus (skambučius), naudojamės kreditke (kreditine kortele), važinėju su bimbalu (BMV markės automobiliu). Žargonas ir slengas Žargonas - labai netaisyklinga (net pažeidžiant gramatikos sistemą), vulgari kalba. Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai - žodžių trumpinimas ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas", stipkė „stipendija", studis „studentas", univerka „universitetas", konserva „konservatorija", matieka „matematika", kompas „kompiuteris", trolis ar trolikas „troleibusas", svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis", vidiakas „vaizdo magnetofonas", kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma", auklioškė (arba auklyba) „auklėtoja". Gana daug leksinių žargonybių, ir beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų - dažniausiai iš rusų, dabar - ir iš anglų: blatnas „itin apsukrus" ir blatniakas „apsukruolis", chebra „sava šutvė" ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė", naglas „įžūlus", krūtas „kietas" (apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti. „Policininkas" buvo faraonas, dabar - mentas, „pinigai, doleriai" buvo frankai, dabar - babkės, kartais - faniera. Jau nebemadinga senosios kartos žargonybė fainas „puikus", bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis", iš anglų - kreizas „pusprotis, pakvaišęs" ir kreizinti „kvailioti". Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas „šiuolaikinės muzikos kūrinys", barakas „bendrabutis", supakuoti „suimti". Lietuvių kalbai pavojingiausia kai kurių Kauno ir Vilniaus jaunuolių žargoninė tarties ypatybė slavų kalbų pavyzdžiu ilginti net žodžio galo kirčiuotus trumpuosius balsius, ko nedaro nė viena tarmė: turiū, galiū (= turiu, galiu), tury, galy (= turi, gali) ir pan., taip pat kai dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių tvirtagalė priegaidė tariama neaiškiai ar net verčiama beveik tvirtaprade: Kaunas (= Kaunas), kyrvis (= kirvis). Tačiau kai kurie žmonės norėtų, jog slengas būtų įtrauktas į lietuvių kalbos žodyną. Yra ir manančių, jog būtent šių miestų įtakoje gimęs slengas ir yra kalbos kasdienybę paįvairinantis įrankis. HARIS POČOBUTAS: “Didžiuojuosi, kad esu lietuvis? Žemaičių, suvalkiečių ir kitos tarmės šiandien kultivuojamos Lietuvos televizijoje. Tuo tarpu įdomus, unikalus, vienintelis urbanizuotas Kauno dialektas baigia išnykti. Jaunimas nebekalba kaunietiškai, tas žavus, kupinas humoro slengas dings be pėdsakų. Kuo jis nusipelnė tokio paniekinimo? Čia skaudus klausimas.“ (http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=696&kas=straipsnis&st_id=2558) Atlaidžiau žiūrima į slengą - jį kartais pavartoja ir rašytojai, vertėjai. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis (be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai nusišėrei (t.y. iškvaišai), kliedėt (t.y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal prisiliuobei „prisigėrei"? - vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos labai nepagadins ir savas „mados žodis" varom, pavartojamas reikšme „einam, vykstam, važiuojam" - baisiau būtų rusiškieji pošli, pojechali. Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau daugelis išauga, kaip išaugama iš trumpų kelnaičių. Nebent galima priminti, kad, tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame svetimybę, tai nors rinkimės variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė... ( http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=696&kas=straipsnis&st_id=2558) Bendratautinę leksiką sudaro žodžiai, kuriuos supranta ir gali vartoti visi lietuvių kalba kalbantys žmonės, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, tarmės, profesijos ar socialinės padėties. Tačiau bendratautinė leksika nėra tik tie žodžiai, kuriuos vartoja visi be išimties lietuviškai kalbantys žmones. Kitaip sakant, kiekvieno kalbančiojo žodžių atsarga gali būti ir mažesnė už bendratautinės leksikos visumą. Pavyzdžiui, žodžių ir posakių požymis, prasmė, tarpusavio ryšiai, sąlygoti, vartosena, veiklus ir kitų, turinčių knyginį atspalvį, nevartoja dauguma kaimo žmonių, o antra vertus, nebūtinai visi žmonės savo kalboje turi vartoti šiurkščius šnekamosios kalbos žodžius snukis, srėbtuvė (veido reikšme), snarglys, žioplys (asmeniui apibūdinti) ir t.t. Tačiau kadangi tokie žodžiai gali būti potencialiai visų vartojami, jie laikomi bendratautinės leksikos dalimi. Taigi bendratautinės leksikos sluoksnis apima žodžius, kurie gali būti vartojami ir bendrinėje, ir liaudies šnekamojoje kalboje. Bendrinė kalba yra tam tikros epochos vieninga, sąmoningai sunorminta rašomoji bei šios pagrindu susidariusi šnekamoji kalba, tarnaujanti tautos ar nacijos bendravimo, susižinojimo, kultūros ir civilizacijos poreikiams. Bendrinės kalbos leksikos branduolys yra žodžiai, sudarantys pagrindinį žodyno fondą. Jie ir priklauso bendratautinei leksikai. Į bendrinės leksikos sudėtį, be bendratautinės leksikos, įeina dar ir terminija. O į bendratautinę leksiką, be pagrindinio bendrinės kalbos žodyno fondo, įeina ir kai kurie liaudies šnekamosios kalbos žodžiai, kurie yra už bendrinės kalbos ribų. Tai — vadinamieji slengo žodžiai. Slengas — plačiai išplitę ir visuotinai vartojami žodžiai ir posakiai, turintys pabrėžtinį šnekamosios kalbos atspalvį. Tai slengiškos prigimties žodžiai, peržengę socialines ir profesines ribas", pvz.: blatas = pažintys, kombinuoti = stengtis nelegaliu būdu ką įsigyti, degti = įkliūti, plaukiot = prastai ką mokėt ir t.t (http://ualgiman.tinklapis.lt/lietuviu_kalbos_leksika_vartojim.htm) Išvados Lietuvių kalbos dvasiai slengas jau nebėra svetimas. Neįmanoma net įsivaizduoti, kad slengizmas galėtų virsti normaliu bendrinės kalbos žodžiu. Tačiau tai yra mūsų gyvenimo dalis ir mūsų autoriai grožinės literatūros kūrinių dialoguose, norėdami atspindėti tikrovę, į savo veikėjų lūpas dažnai įdeda slengą, šiuo atveju slengo vartojimas yra reikalingas ir pateisinamas. Tik nereikia to priimti, kaip kalbos normos ir imti darkyti savo kalbą. Juk nekalbam eilėm perskaitę poezijos posmą. Mūsų senoji, gražioji, unikalioji lietuvių kalba nenusipelnė tokio elgesio su ja. Amerikietis Teodoras S. Trustonas (Theodore S. Truston) emocionaliai išreiškė susižavėjimą mūsų kalba: ,,Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug artimiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis. Nėra jokių abejonių, kad kita jokia kalba pasaulyje nėra įgyjusi tokią vertę kaip lietuvių. Didžios šlovės diadema pridera lietuvių tautai, sukūrusiai, išrutuliojusiai ir taip ištobulinusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara.” Kitos tautybės žmogus tiesiog gieda ditizambus mūsų kalbai, o mes, jos vaikai – žmonės, kurie turėtų didžiuotis ir saugoti ją – niekinam ir darkom. Vienintelis kelias išlikti šitam pasaulyje – tai saugoti ir puoselėti kalbą, nes tik kalba daro mus tauta, tik jos dėka esame lietuviai. Todėl slengo reikėtų atsisakyti ir priklausyti vienai tautinei grupei. Informacijos šaltiniai: • http://ualgiman.tinklapis.lt/kalbos_klaidos.htm • http://www.ipc.lt/liet/zodynai-zarg.php • http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=696&kas=straipsnis&st_id=2558 • http://ualgiman.tinklapis.lt/lietuviu_kalbos_leksika_vartojim.htm

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!