Sirija ir Finikija

 SIRIJA IR FINIKIJA Žydai ir finikiečiai Žydai buvo viena iš klajoklių tautų, kurios XIII a.pr.Kr. Iš dykumų atkeliavo į Palestiną. Pagal Senąjį Testamentą, jie, vadovaujami Mozės, pabėgę iš Egipto vergovės. Tyrinėtojai ginčijasi, kiek galima remtis Senuoju Testamentu kaip istoriniu šaltiniu. Tačiau niekas neabejoja tuo, kad jame atsispindi pagrindiniai žydų istorijos bei visuomeninio gyvenimo bruožai. Apie 1000 m.pr.Kr., valdant karaliams Dovydui ir Saliamonui, žydams priklausė nemaža Artimųjų Rytų dalis. Jų sostinė buvo Jeruzalė. Ten dievo Jahvės garbei buvo pastatyta didelė šventykla. Jahvę žydai laikė vieninteliu universaliu dievu (monoteizmas), o save – išrinktąja tauta, kuri Jahvės mokymą turėjo paskleisti tarp visų tautų. VII a.pr.Kr. žydus iš pradžių pajungė asirai, o paskui viena iš naujųjų babiloniečių karalysčių. Užkariautojai juos ištrėmė iš tėvynės, ir žydai buvo išblaškyti po visus Artimuosius Rytus. Kiek šiauriau, dabartiniame Libane, gyveno finikiečiai, prekybininkų tauta, nuo 1000 m.pr.Kr. pirmaujanti Artimuosiuose Rytuose. Daugiausia jie prekiaudavo kedro mediena, purpuriniais dažais ir stiklu, kuris buvo naujas jų išradimas. Tačiau didžiausias finikiečių indėlis į kultūros raidą buvo rašto patobulinimas. Būdami pirklių tauta, jie stengėsi raštą supaprastinti. Taip buvo sukurti 22 fonetiniai rašmenys, pakeitę tūkstančius piktogramų ir skiemeninių rašmenų. Raidės taip supaprastino raštą, jog rašyti dabar galėjo išmokti visi, ne tik turtuoliai ar valdovų globotiniai. Finikiečiai plaukdavo į Didžiąją Britaniją atsivežti alavo. Viduržemio jūros pakrantėse kūrė prekybos kolonijas. Antikos laikotarpiu jie užmezgė ryšius, o vėliau ėmė konfliktuoti su dviem pirmaujančiomis Europos tautomis – graikais ir romėnais. SIRIJA IR FINIKIJA Gamtos sąlygos. Sirijos ir Finikijos geografinė padėtis labai savotiška. Sirija yra trijų žemynų sąvartoje. Savo kontinentine dalimi ji itin glaudžiai susijusi su Priešakine Azija; Sirijos rytinės sritys siekia Sirijos – Mesopotamijos stepę, šiaurinė jos dalis – Mažąją Aziją, o pietinė jos dalis drauge su Palestina ribojasi su Arabijos pusiasaliu. Sirijos pakraštys, vadinamas Finikija, senovėje prekybos keliais buvo glaudžiai susijęs su Viduržemio jūros rytinės dalies salomis, su Kipru, Kreta ir Egėjo jūros salynu. Geografinė padėtis Sirijos ir Finikijos, buvusių toje vietoje, kur kirtosi seniausieji prekybiniai jūrų ir vilkstinių keliai, prisidėjo prie to, kad tose šalyse jau senovėje išsivystė prekyba, žymiu laipsniu buvusi tranzitinio pobūdžio. Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnys, kurį iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotas, nebuvo didelių upių, kurios būtų galėjusios prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies suvienijimo, - visa tai nesudarė palankių sąlygų vieningai ir galingai valstybei šioje vietoje sukurti. Ir iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijusių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo ir toji aplinkybė, kad jau nuo žilos senovės iš visų pusių jas supo senos kultūringos ir galingos valstybės, visada siekusios nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Į pietvakarius nuo Sirijos buvo Egiptas, į rytus nuo Sirijos Babilonija ir Asirija, į šiaurės rytus – Mitinių valstybė, į šiaurę Hetitų valstybė, pagaliau į vakarus nuo Finikijos prie Viduržemio jūros ėjo Kretos jūrinė valstybė. Stiprių kaimynų apsuptos, Sirija ir Finikija negalėjo joms priešintis, ir todėl jau nuo senų laikų jos nuolatos patekdavo čia į vienos, čia į kitos iš tų stambiųjų kaimyninių valstybių valdžią ir į kultūrinę įtaką. Sirija ir Finikija buvo nuolatinis įtampos kovos objektas tarp galingų senovės Rytų pasaulio valstybių. Sirijos laukuose vyko stambiausi mūšiai, Sirijos tvirtovės dažnai būdavo apgulamos ir šturmuojamos. Visa Sirija buvo didelis placdarmas, kur manevravo karinės pajėgos stambiausiųjų senovės Rytų valstybių, kurias viliojo Sirijos gamtos turtai, labai išsivysčiusio žemės ūkio rajonai, seni ir žydį prekybos miestai, gausių prekybos kelių susikirtimo centrai. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystės ūkiui. Gerai drėkinamoje Finikijos pajūrio juostose, ypač Marato. Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Čia iki šių laikų yra vaisių sodai ir auginami įvairiausi vaismedžiai. Prie Tripolio auginama daug alyvmedžių. Vakariniuose Libano šlaituose auginami alyvmedžiai ir vynuogės. Ten, kur negalima auginti šių vertingų augalų, sėjami kviečiai, medžiai, rugiai. Labai derlingos ir Vidurinės bei Pietinės Sirijos vidinės dalys, ypač palaimintas Oronto upės slėnys. Kasinėjimai. Palankios kai kurių Sirijos ir Finikijos sričių gamtos sąlygos padėjo žiloje senovėje atsirasti darbinei žmogaus veiklai. Tai vaizdžiai rodo archeologinių kasinėjimų rezultatai. Ankstyvojo neolitinio laikotarpio padargų buvo rasta Finikijoje, prie Šuns upės rago (Nahr – el – Kelbas), netoli jos ištakų prie Pieno ir Medaus versmės, o taip pat netoli Charadžebo ir Džaitos Sanino kalno papėdėje. Daugumas tų titnaginių įrankių ir ginklų rūšių priklauso kaišenų, peilių, ylų, kaltų ir iečių antgalių tipui, ir pastarieji pasižymi ypač kruopšiu apdirbimu. Tipiški to ankstyvojo neolito laikotarpio padargai ir ginklai yra pjūklai, trikampiai strėlių antgaliai ir gausūs trikampio formos kirviai. Rasta ir pusiau poliruotų padargų, pavyzdžiui, kirvių, kaltų ir durklų; tai rodo akmens poliravimo technikos atsiradimą ir išsivystymą. Svarbūs neolito kultūros centrai buvo ir Šiaurės Sirijoje, rajone, gretimame Eufrato aukštupio sritims ir Amono bei Tauro kalnagūbriams. Čia, Sakše – Giozio vietovėje, buvo rasta labai sena gyvenamoji vieta, kurios žemutiniai, seniausieji sluoksniai siekia neolito epochą. Pirmajame sluoksnyje buvo aptikta grubių įrankių iš titnago, obsidiano, dramblio ir paprasto kaulo, taip pat molinių indų, papuoštų įspaustu geometriniu ornamentu. Trečiajame sluoksnyje, iš dalies priklausančiame chalkolito epochai, buvo rasta raštuotos keramikos. Įdomių paminklų buvo aptikta Tel – Tainate, Šiaurės Sirijoje, tarp Antiochijos ir Alepo, kur archeologams pavyko aptikti 14 archeologinių sluoksnių, leidžiančių pasekti, kaip nuosekliai vystėsi kultūra nuo akmens amžiaus iki pirmųjų mūsų eros amžių. Dideli kasinėjimai buvo atlikti senovės finikiečių miesto Biblo teritorijoje, netoli šių laikų Džebeilio, kurio pavadinimas iškreipta forma išlaikė jo senąjį pavadinimą (Gebal). Tas miestas buvo jau labai senas. Archainėse Biblo laidojimo vietose buvo rasta titnaginių peilių ir kaišenų, o taip pat archainės keramikos, padarytos be žiedžiamojo rato. Jau ketvirtajame tūkstantmetyje prieš m. e. Biblas iškyla kaip svarbus prekybos centras, glaudžiai susijęs su Egiptu; tai rodo Montės kasinėjimų rezultatai. Po Boblo šventovės plytomis buvo rasta daugybė reikmenų, kurių tarpe išsiskiria cilindrinis antspaudas su archainio tipo egiptiečių hieroglifiniu įrašu. Čia pat buvo aptikta daug Egipto kilmės reikmenų, priklausančių archainei epochai ir Senosios Karalystės laikams. Pagaliau Biblo griuvėsiuose buvo rasta daugybė Vidurinės Karalystės laikų egiptiečių reikmenų, kurių dalis yra išbraižyta egiptiečių įrašais. Įrašai rodo, kad toje epochoje Biblo miestas buvo ne tik ekonominėje ir kultūrinėje Egipto įtakoje, bet net priklausė Egiptui; jame valdė Egipto valdininkas, turėjęs Egipto pareigūnų titulus ir egiptietišką vardą. Pagaliau Šiaurės Sirijoje, 50 km į pietus nuo Oronto upės žiočių, netoli Ras – Šamros, jūros pakraštyje rasti didelio miesto griuvėsiai; tas miestas buvo prie svarbaus prekybos kelio, kuris jungė Kiprą su vakariniui Eufrato vingiu. Tas miestas buvo svarbus prekybos uostas ir tvirtovė, apsupta storomis sienomis. Tame mieste buvo šventovė, rūmai ir biblioteka. 7 – 9m gilumoje buvo rasti trys archeologiniai sluoksniai ir nedegtų plytų pastatų liekanų. Taip pat reikšmingos yra ir laidojimo vietos, aptiktos nekropolyje, esančiame ant uolos viršum senovės uosto. To miesto griuvėsiai, taip pat daugybė reikmenų ir įrašų, kurie čia buvo rasti, leidžia kalbėti, kad čia būta gana žymios vergovinės valstybės, kurios istoriją galima pasekti nuo trečiojo tūkstantmečio prieš m. e. pabaigos iki antrojo tūkstantmečio prieš m. e. vidurio. Ši valstybė, matyti, vadinta Ugaritu, buvo glaudžiai susijusi su Egiptu, su Egėjo jūros rajonu ir Mažosios Azijos hetitų gentimis, būdama svarbiausių prekybos kelių susikirtimo centru. Į svarbiausią Ugarito valstybės miestą, buvusį Šiaurės Sirijos pakraštyje būdavo gabenamas varis iš Kipro, taip pat įvairios prekės iš Mažosios Azijos, Sirijos, Mesopotamijos, iš Egipto ir iš Egėjo jūros salų. Tai rodo gausūs Egėjo, hetitų ir Egipto kilmės reikmenys, rasti senovės prekybos miesto griuvėsiuose prie Ras – Šamros. Ypač reikšmingi čia rasti dantiraščio paminklai, kurie šiek tiek skiriasi nuo įprastinio Asirijos – Babilonijos dantiraščio. Rašytiniai šaltiniai. Finikijos ir Sirijos teritorijoje aptikta palyginti maža įrašų, ir tai, galimas daiktas, paaiškinama tuo, kad nenutrūkstamų karų metu senosios knygų saugyklos ir archyvai būdavo negailestingai naikinami. Tarp rastų įrašų didelę reikšmę turi įrašai, parašyti įpatingu alfabetiniu dantiraščiu ir rasti miesto griuvėsiuose netoli Ras – Šamros. Tai daugiausia mitologiniai tekstai, kurie ryškiai nušviečia Šiaurės Sirijos genčių religiją antrojo tūkstantmečio prieš m. e. viduryje. Sirijos ir Finikijos politinei istorijai toje epochoje studijuoti ypatingą reikšmę turi diplomatiniai laiškai iš Amaruos archyvo, taip pat hetitų dokumentai. Pačių finikiečių įrašų iki šių laikų buvo rasta palyginti nedaug. Svarbiausieji iš jų buvo aptikti kasinėjant Sidoną ir priklauso persų epochai. Visai neseniai senovės Kilikiuos teritorijoje, Kara – tepėje, Antitauro kalnuose buvo rasta finikiečių įrašų, naujai nušviečiančių Šiaurės Finikijos valstybių istoriją IX amžiuje prieš m. e. didelę reikšmę Sirijos ir Finikijos istorijai studijuoti taip pat turi Babilono ir Asirijos įrašai, pavyzdžiui, Asirijos karalių VIII – VII a. prieš m. e. administracinis susirašinėjimas. Nežymus tikrų dokumentinių istorijų šaltinių kiekis verčia istorikus ypatingą dėmesį kreipti į antikinių autorių liudijimus, kuriuose yra išlikę daug vertingų žinių apie senovės Siriją ir Finikija. Kai kurių žinių apie finikiečius yra išlikę Homero poemose. Juozapas Flavijus savo veikale kai kur remiasi senaisiais Finikijos miesto Tiro analais. Įdomių žinių apie politinę Finikijos istoriją ir kultūrą galima rasti Herodoto veikale. Pagaliau vertingų žinių apie seniausiųjų finikiečių religiją ir mitologiją išliko ankstyvųjų krikščionio rašytojo Eusebijaus raštuose; Eusebijus panaudojo finikiečio Sanchoniatono veikalą, kuris jį pasiekė Filono iš Biblo išverstas į graikų kalbą. Gyventojai. Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Sprendžiant iš seniausiųjų šaltinių, iš egiptiečių, finikiečių ir hetitų įrašų, biblijos ir antikinių autorių duomenų taip pat iš lingvistinių duomenų, seniausieji Finikijoj ir Sirijos gyventojai jau trečiajame tūkstantmetyje prieš m. e. buvo itin sudėtingas etninis konglomeratas. Vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno Šaiurės Vakarų Mesopotamijoje ir Šiaurės Sirijoje ir iš čia, matyti, išsiskirstė į kaimynines sritis, konkrečiai imant, per tarpinius Sirijos rajonus prasiskverbę į Finikija ir Palestiną. Gentinis husitų pavadinimas keletą kartų sutinkamas biblijoje ir išliko senovės egiptiečių pavadinime Haru, kuriuo egiptiečiai pažymėdavo Siriją ir Palestiną. Kad Sirijoje ir Palestinoje būta žymaus huritų gyventojų skaičiaus, ypač aiškiai rodo įvairūs dokumentai: dantiraščio įrašai su tikriniais husitų vardais, Katnoje rastas inventorius, kuriame yra husitų tikrinių vardų ir terminų, pagaliau diplomatiniai laiškai iš Amaruos archyvo, kuriuose sutinkama husitų vardų, pavyzdžiui, vardas Abd – Chiba. Husitų gyventa ir Šiaurės Sirijoje, būtent, Ugarito šalyje; tai rodo Ras – Šamroje aptikti dokumentai. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiaurinę Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) ir Mesopotamiją buvo užėmusios gentys, kurios buvo vadinamos > (bene – samal), pačiame pakraštiniame krašte gyveno gentys, kurios buvo vadinamos > (bene – jamina), pagaliau į rytus nuo Sirijos gyveno klajoklių gentys, kurios kartais vadinamos > (bene – kedem), o visų dažniausiai amonitais, nes jos buvo į vakarus (amuru) nuo Mesopotamijos. Sirijos – Mesopotamijos stepių šiaurinėje salyje gyveno aramėjai, kurie, kaip ir amoritai, priklausė semitinei tautų grupei. Amonitai ir aramėjai neretai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. > vardą pirmajame tūkstantmetyje prieš m. e. davė graikai pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio miestuose, kur tik X amžiuje prieš m. e. susidaro savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai, kaip ir kanaanitai, gyvenę Kanaane (seniausias Palestinos ir kaimyninių Sirijos ir Finikijos rajonų pavadinimas), priklausė vakarų semitų genčių grupei. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikija. Trečiojo tūkstantmečio prieš m. e. pabaigoje ir antrojo tūkstantmečio prieš m. e. pradžioje Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias Ugarito valstybės miestas, taip pat Biblas, buvę jūros pakraštyje. Sprendžiant iš to, kad įrašuose iš Ras – Šamros minimi geografiniai pavadinimai, o ypač Vidurinės Sirijos, Finikijos ir net Palestinos miestų pavadinimai, galima manyti, kad Ugaritas buvo glaudžiai susijęs su tomis šalimis tiek ekonominiu, tiek ir kultūriniu – politiniu atžvilgiais. Dar daugiau, Ugaritas gyvai prekiavo su Egėjo jūros salomis, Kreta, Kipru ir Rodosu, taip pat su Egiptu. Įrašuose iš Ras – Šamros minimi Kaptoras (Kreta) ir Chet – ka – Pta (Merfis). Per kasinėjimus Ras – Šamroje aptikta Kipro ir Rodoso indų, įvairių Mikėnų gamybos paminklų ir net Egipto statulų, statulėlių ir skarabėjų su Vidurinės Karalystės laikų egiptiečių įrašais. Ne mažiau prekiavo, ypač su Egiptu, Biblas, vienas iš seniausiųjų Finikijos miestų. Trečioji tūkstantmečio prieš m. e. pabaigoje, Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. Yra žinoma, kad jame valdė kunigaikščiai, nors ir vadinęsi siriškais vardais, bet turėję grynai egiptietiškus titulus ir rašę savo įrašus egiptiečių hieroglifais. Sirija, vidaus kovos draskoma, dažnai tapdavo svetimšalių grobikų laimikiu didelių senovės Rytų valstybių, pavyzdžiui, Egipto ar Babilonijos, karaliai su panieka žiūrėjo į mažas ir silpnas Sirijos ir Šiaurės Mesopotamijos šalis. Amenhotepas II viename laiške Babilono karaliui rašo apie jo dukterį, remdamasis jo paties žodžiais: > Antrojo tūkstantmečio prieš m. e. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Karingi XVIII dinastijos faraonai nukariauja Siriją iki pat Eufrato. Jie pasijungia Sirijos miestus, užkrauna jiems sunkią duoklę, išnaudodami tų šalių gamtos turtus. Egiptiečių nukariavimas, egiptiečių viešpatavimas Sirijoje ir Finikijoje, o po to Egipto įtakos nusilpimas tose šalyse yra mums gerai žinomi iš gausių XVIII dinastijos laikų egiptiečių įrašų, pavyzdžiui, iš El – Amarnos archyvo, kuriame išliko daugybė diplomatinių dokumentų, apibudinančių tų laikų tarptautinius santykius. Sirija buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojama, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Egiptiečiai daugelyje Sirijos miestų palikdavo vietinius kunigaikščius, o stengdamiesi sustiprinti savo įtaką Sirijoje, jų įpėdinius auklėdavo Egipte ištikimybės Egiptui ir Egipto faraonui dvasia, tuo būdu ruošdami sau ateityje ištikimus tarnus. Sirijos miestų valdytojai pripažindavo Egipto faraonų viešpatavimą. Pavyzdžiui, vienas Sirijos kunigaikštis Namiavaza rašo faraonui: >. Sirijos kunigaikščiai buvo įpareigoti ne tik teikti karinę pagalbą Egipto faraonui, bet ir mokėti jam kasmetinę duoklę. Tai matyti iš Askalono valdytojo Itijo laiško: >. Be to Sirijos kunigaikščiai buvo įpareigoti lydėti ir saugoti Egipto prekybos vilkstines. Vienas Sirijos kunigaikštis rašo Egipto faraonui: >. Sirijos ir Finikijos kunigaikščiai turėdavo informuoti Egipto vyriausybę apie viską, kas vyko Sirijoje. Pavyzdžiui, faraonas įsako Tiro kunigaikščiui pranešti jam viską, ką jis išgirs Kankane. Egipto valdymas Sirijoje vyko padedant daugybei valdininkų, kurie gaudavo duoklę iš Sirijos kunigaikščių, valdydavo karaliaus sandėlius, periodiškai apvažinėdavo šalį ir nagrinėdavo bylas tarp kunigaikščių. Egipto viešpatavimo Sirijoje atramos punktai buvo tvirtovės, kuriose egiptiečiai laikė savo įgulas, o taip pat Egipto šventovės, kurios buvo Egipto kultūrinės įtakos platinimo Sirijoje centrai. XIV amžiuje prieš m. e. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja Šiaurės Siriją ir pajungia ją savo įtakai. Hetitų įtaka Sirijoje darosi vis stipresnė ir stipresnė; tai patvirtina archeologiniai ir lingvistiniai duomenys ir tiesioginiai dokumentų liudijimai. Ugarito valstybė, kurią anksčiau valdė Egiptas, dabar yra stiprioje hetitų karaliaus įtakoje. Pačiame garite kovoja dvi partijos: egiptietiškoji ir hetitiškoji. Mistu, Ugarito valdytojas, rašo Egipto faraonui, kad jam gresiąs hetitų įsiveržimas. Ugaritas, kaip Tiras ir eilė kitų didelių Finikijos ir Sirijos miestų, yra pasiruošęs atsiskirti nuo Egipto ir pereiti į hetitų pusę. Apie hetitų pasistūmėjimą iškalbingais žodžiais rašo faraonui Rib – Adis, Biblo valdovas, pranešdamas, kad hetitai užėmę žymią dalį Sirijos ir gresią pačiam Bitlui. Susivienijusios amonitų gentys su Aziru priešakyje, susijungusios su hetitais, mėgina išstumti egiptiečius iš Sirijos. XIV amžiuje prieš m. e. priversti atiduoti savo pozicijas Priešakinėje Azijoje. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai tos pačios jūros tautos, kurios, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė Mažąją Aziją ir Siriją. Tipiški Egėjo daiktai, Kipro keramika, terakotos, gamtos deivės atvaizdai, aptikti Ras – Šamros griuvėsiuose, rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII – XII a. prieš m. e. labai galimas daiktas. Kad Ugarito valstybė buvo tų ateivių Egėjo genčių žymiu laipsniu kolonizuota ir, gal būt, net nukariauta. Tai rodo daugybė Egėjo, Kipro ir Mikėnų laidojimo vietų, atkastų Ras – Šamroje, ir net turtingas Mikėnų karališko tipo pastatas, kuris yra iškilęs pačiame akropolyje, tarp šventovių ir bibliotekos griuvėsių. Socialiniai – ekonominiai santykiai. Labai daugelis Finikijos ir Sirijos sričių neteikė didelių intensyvioms žemdirbystės ūkio formoms šiuose kraštuose organizuoti. Todėl ilgą laiką gentys, gyvenusios toje teritorijoje, ypač plačioje stepėse, kurios skiria Siriją nuo Mesopotamijos, buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Vienas iš seniausių naminių gyvulių tose šalyse buvo kiaulė, paskui buvo prijaukintas jautis, vėliau įgavęs didelę ūkinę reikšmę kaip dabartinis gyvulys. Tik kai kuriuose slėniuose, pavyzdžiui, Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje, gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Kviečiai, miežiai ir soros buvo aklimatizuoti tose vietose jau žilos neolitinės senovės epochoje. Greta grūdinių kultūrų atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau trečiajame tūkstantmetyje prieš m. e. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius, kurių atspaudų išliko šukėse. Tų laikų žemdirbystės technika buvo labai primityvi. Didelę reikšmę turėjo kauptukas, kuris tik palaipsniui užleido savo vietą primityviam arklui. Į jį paprastai būdavo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir žmonės, matyti, vergai. Javai būdavo kuliami gyvuliais, o taip pat specialiais prietaisais; tai jau rodo tam tikrą pažangą vystant žemdirbystės padargus. Palyginamą pažangą žemdirbystės technikos srityje rodo ir tai, kad senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Neveltui Finikija buvo viena iš labiausiai išsivysčiusių ekonominiu atžvilgiu senovės Rytų šalių. Užimdami labai derlingą, bet itin siaurą ir nežymų pajūrio žemės ruožą, finikiečiai jau senovėje buvo priversti atkreipti dėmesį, kad ypač intensyviai būtų išnaudotas kiekvienas žemės sklypelis, tinkamas žemdirbystės ūkiui. Gyventojai nesitenkino žemės dirbimu pajūryje ir upių slėniuose ir sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, panaudoję tam tikslui Libano kalnų šlaitus. Tai ypatinga žemėtvarkos ir drėkinamosios žemdirbystės sistema senovėje buvo paplitusi Mažojoje Azijoje, Asirijoje, taip pat – inkų šalyje (Peru Pietų Amerikoje) ir iki šių laikų išliko Filipinų salose. Tą sistemą sudaro tai, kad kalnų šlaitai dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių tersų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu kalnų upelių vandeniu. Paprastai tos kalnų terasos būdavo naudojamos vaisiniams sodams ir vynuogynams įveisti. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado ir intensyvesnių žemdirbystės ūkio rūšių, būtent, vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Atsiminimas apie jį išliko iki pat Romos epochos. Romos agronomai, kalbėdami apie vynuogininkystę, cituoja kartaginietį Margoną, kuris panaudojo stambių vynuogių auginimo ir vyno gamybos ūkių patyrimą Šiaurės Afrikos finikiečių kolonijose. Intensyvios žemdirbystės ūkio formos leido vietos gyventojams kai kuriais atvejais į kaimynines šalis išvežti žemės ūkio produktus, pavyzdžiui, alyvmedžių aliejų ir vyną. Egipto įrašuose šiais žodžiais aprašoma, kokios turtingos būta žemdirbių šalies Džachi, buvusios Oronto upės slėnyje: >. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Jos iškasimas ir apdirbimas nesudarė didelių techninių sunkumų. Ypač suklestėjusi buvo Finikijoje audinių gamyba. Finikiečiai buvo garsūs savo mokėjimu dažyti audinius. Plačiai žinomi buvo ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, kuriuos finikiečiai gamindavo iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Tiek raudonas, tiek ir violetinis purpuras, kurių pavadinimai finikiečių kalba labai artimi atitinkamiems asirų ir senovės žydų žodžiams, buvo svarbios Finikijos eksporto pozicijos. Violetinis purpuras minimas tarp dovanų, kurias Mitanių karalius antrojo tūkstantmečio prieš m. e. viduryje padovanojo savo dukteriai jos santuokos su Egipto faraonu proga. Labai galimas daiktas, kad tas purpuras į Mitinių šalį buvo atvežtas iš Finikijos. Purpuro spalvos vilnonių audinių gamyba jau minima Ras – Šamros įrašuose, priklausančiuose XIV a. prieš m. e. Labai galimas daiktas, kad Ugarito miesto pajūrio dalyje būta dirbtuvių purpuriniams dažams gaminti. Labai buvo suklestėjusi Finikijoje stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai buvo perėmę iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas, daugiausia Libano kalnuose, padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Dar Senosios Karalystės epochoje egiptiečiai vieną laivo tipą vadindavo >. Galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas > yra kilęs iš egiptiečių žodžio >, kuris reiškia >. Net graikų istorikas Herodotas, gyvenęs V a. prieš m. e., rašo, kad iš viso persų laivyno laivų >. Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet labai pritaikytas jūroms plaukioti laivas, daugiausia varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos prekyba buvo labai išsivysčiusi; tai paaiškinama palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo kaip tik toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Toji prekyba vyko sausumos keliais ir jūros keliais. Pirklių vilkstinės traukdavo iš Mažosios Azijos, iš Mesopotamijos, iš Arabijos nuo Raudonosios jūros ir iš Egipto, pasiekdamos Finikijos pakraščio miestus. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Jau senovės įrašai, rasti Ras – Šamroje ir priklausą trečiajam tūkstantmečiui prieš m. e., ryškiai apibūdina Ugarito valstybės gyventojų prekybinę veiklą. Galima manyti, kad ši sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, tuo pat įskaitant visą Kanaaną. Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Jau ketvirtajame tūkstantmetyje prieš m. e. Senosios Karalystės epochoje egiptiečiai išveža iš Fi9nios daug prekių, tarp kurių reikia pažymėti alyvmedžių aliejų ir miško medžiagą. Finikiečių eksporto dalykai greta to buvo vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Nepaprastą reikšmę Finikijos ekonomikoje turėjo miško medžiaga. Libano ir Antilibano kalnagūbrius, esančius prie pat finikiečių prekybinių miestų, o taip pat Finikija gretimas Mažosios Azijos, Užkaukazės, Šiaurės ir Vidurio Sirijos ir Palestinos kalnų sritis senovėje buvo nukloję stambūs miškų masyvai. Žymūs tų rajonų miškų turtai, kuriuose buvo daug kedrų, Kilikijos ir pajūrio pušies, o taip pat kitų vertingų miško rūšių, leido Finikijos pirkliams išvežti į Egiptą, o taip pat į Mesopotamiją daug miško, ypač statybinio ir laivų stiebams skirto. Kaip egiptiečiams buvo reikalingas miškas, puikiai apibūdina vienas Sečio I laikų reljefas, kuriame atvaizduota, kaip Libano kunigaikščiai kerta kedrus Egipto karaliui. Miško medžiagą finikiečiai išveždavo ir į kitas šalis. Pavyzdžiui, Hiramas I, Tiro karalius, siuntė kedrus Izraelio – Judėjos karalystės karaliui Saliamonui Jeruzalės šventovės statybai. VIII amžiuje prieš m. e. finikiečiai tiekdavo mišką į Asiriją karaliui Sargonui II jo rūmų statybai. Kartais Finikija mokėdavo Asirijos karaliams duoklę kedrais. Viename bareljefe yra atvaizduotas laivynas, Finikijos miško prikrautas. Ypatingą reikšmę turėjo Finikijos miesto prekyba su Egiptu. Tos prekybos centras buvo senasis Finikijos miestas Biblas, kurio pavadinimas jau sutinkamas Senosios Karalystės laikų egiptiečių įrašuose. Per kasinėjimus Bible buvo aptikta daugybė įvairių laikų egiptiečių reikmenų, siekiančių archainę epochą; tai rodo, kad prekybiniai Biblo ryšiai su Egiptu buvo seni ir tvirti. Vidurinės Karalystės laikotarpiu Egipto prekyba su Finikija buvo labai gyva. > kalbama apie tai, kad Sirijoje buvo galima girdėti egiptiečių kalbą ir kad egiptiečių pasiuntiniai lankydavo tą šalį. O >, kuris taip pat priklauso Vidurinės Karalystės laikams, kalbama apie pristatymą iš Sirijos ypatingos rūšies medžio, būtino sarkofagams gaminti, ir medžio sakų mumifikacijai. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu antrojo tūkstantmečio prieš m. e. viduryje ir antrojoje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto faraonų ir įėjo į plačios Egipto valstybės sudėtį. Ryškų supratimą apie tos prekybos vystymąsi teikia diplomatiniai laiškai, išlikę Amarnos archyve. Viename iš tų laiškų net nurodoma, kad Biblas turįs Egiptui tokią pat reikšmę, kaip ir Merfis. Toje epochoje egiptiečiai išveža iš Finikijos įvairiausia prekes. Amarnos laiškuose kalbama apie siuntimą į Egiptą grūdų, gyvulių, miško medžiagos (>), vergų ir vergių. Per Finikijos ir Sirijos miestus į Egiptą tranzito būdu siunčiamos įvairios prekės iš Hetitų valstybės, iš Mitanių, Babilono ir Asirijos. Iš Arado ir Berito, Finikijos prekybos miestų, į Egiptą nuolatos siunčiami prekių prikrauti laivai. Sirijos ir Finikijos kunigaikščiai savo laiškuose praneša apie prekybinių vilkstinių išsiuntimą į Egiptą. Sirija ir Finikija jau nuo trečiojo tūkstantmečio prieš m. e. buvo glaudžiai susijusios su visa eile kaimyninių šalių, ypač su Mesopotamija ir su Mažąja Azija. Sargonas, Akado karalius, atlikęs eilę stambių žygių, nukariavo Mario šalį ir Jarimuto šalį. Labai galimas daiktas, kad pavadinimas Jarimut atitinka senąjį pavadinimą Rimita, reiškusį vieną iš Šiaurės Sirijos sričių. Sargono prasiskverbimas į Siriją žymiu laipsniu paaiškinamas reikalu stiprinti prekybinius ryšius tarp Akado ir Sirijos, iš kur Dviupo tautos gaudavo joms reikalingą miško medžiagą. Sargonas šiuo atveju siekė užimti svarbius prekybos kelius ir miestus, buvusius Viduržemio jūros pakraštyje. Daugelio Sirijos senovės miestų griuvėsiuose buvo rasta įvairių Mesopotamijos kilmės reikmenų, kurie rodo glaudžius prekybinius ir kultūrinius ryšius tarp Sirijos ir Dviupo. Pavyzdžiui, Tel – Tainate 1937 metais buvo rasta daug cilindrinių antspaudų iš Uro, o Katnoje buvo atkasta šumerų deivės Nin – egal šventovė; tai rodo stiprią kultūrinę šumero įtaką. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai taip pat turėjo prekybą su hetitų gentimis. Per kasinėjimus Ras – Šamroje aptikta daug hetitų kilmės reikmenų. Hetitai prasiskverbia ir Siriją nuo antrojo tūkstantmečio prieš m. e. pradžios kolonizuoja ją. Hetitų skverbimasis į Siriją yra itin glaudžiai susijęs su prekybos tarp Hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galų gale atveda į tai, kad hetitų karaliai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo tokia pat visuomeninė santvarka, kaip ir kitose senovės Rytų šalyse. Kad būta senosios bendruomeninės santvarkos, rodo tie bendruomeniniai žemdirbių kultai, kurie atsispindėjo mitologinėse poemose, rastose per kasinėjimus Ras – Šamroje. Tačiau žymus prekybos išsivystymas jau trečiajame tūkstantmetyje prieš m. e. padaro tai. Kad senosios kaimo bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Reikaliniuose dokumentuose iš Ras – Šamros, priklausančiuose antrajam tūkstantmečiui prieš m. e., minimi pirkliai, pasiturintieji žmonės ir net privatūs žemvaldžiai; tai rodo žymią klasinę diferenciaciją. Vidurinės Karalystės laikų senovės egiptiečių įrašuose faraono tarpe minimi «žmonės iš uosto», matyti, neramūs Finikijos miestų prekybos ir amatų žmonės, kurie dažnai sukildavo prieš nukariautojus egiptiečius. Savarankiškų Sirijos ir Finikijos valstybių susidarymas. Ilgame ir atkakliame kare egiptiečiai ir hetitai nusilpo, ir jų valstybių jėgos išseko. Tai sudarė palankias sąlygas susikurti Sirijoje ir Finikijoje savarankiškoms valstybėms, kurios suklestėjo X – IX amžiuje prieš m. e. Tuo metu Egiptas ir Asirija gyvena smukimo laikotarpį ir jau nebegali grėsti turtingiems Finikijos ir Sirijos miestams. Greta Biblo iškyla du kiti stambūs prekybos miestai – Sidonas ir Tiras. Sidonas, matyti, buvo vienas iš seniausių Finikijos prekybos centrų. Bent izraelitai ir senovės graikai visus finikiečius vadindavo sidoniečiais, o vėliau susidariusios Tiro – Sidono karalystės karalius paprastai turėdavo Sidono karaliaus titulą. Pagaliau Sidone buvo visos Finikijos šventykla – Astartos šventovė; šios deivės kultas Finikijoje buvo ypatingai paplitęs. Kiek vėliau iškyla Tiras kaip stambus politinis ir prekybinis centras. Hiramas I, Tiro karalius (969 – 936 m. prieš m. e.), varo plačią prekybinę ir nukariaujamąją politiką. Jis atlieka žygį į Kipro salą ir ten įsteigia Kart – Chadašto finikiečių koloniją. Taip pat yra žinomi tolimesni Hiramo I atlikti žygiai. Toks buvo jo žygis prieš Utiką Afrikoje ir didelė ekspedicija, suorganizuota i Ofiro šalį. Plati nukariaujamoji Hiramo I politika atveda į Tiro suklestėjimą. Tiras turėjęs patogią padėtį saloje, pavirsta dideliu turtingu miestu. Jo teritorija buvo dirbtiniu būdu padidinta pripylus žemių ritinėje miesto dalyje, kur Hiramo laikais buvo pastatytas naujas miesto kvartalas, aikštė turgams ir liaudies susirinkimams. Tiras buvo smarkiai sustiprintas ir pavirto galinga jūrų tvirtove. IX amžiuje prieš m. e. toliau auga ir klesti Finikija. Vienas iš Finikijos karalių, Itobaalas, įsteigia Auzos miestą Libijoje. Tirui toje epochoje priklauso didelė dalis pakraščio su stambiais prekybos miestais: Beritu, Biblu ir Sidonu. Kolonizacija. Finikiečiai įsteigia visą eilę kolonijų visame Viduržemio jūros baseine. Dar XVI amžiuje prieš m. e. finikiečių kolonizacija apima ne tiktai Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros rajoną. Finikiečiai savo prekybinėmis faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, vietoves, esančias svarbių prekybos ir karo kelių susikirtimo vietose, turinčios gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Finikiečiai po Kipro kolonizuoja Rodosą, atskiras salas Kikladų ir Sporadų grupėje, aukso turtingą Tasosą, Samotrakę ir, gal būt, net per Helespontą ir Bosforą prasiskverbia į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; finikiečių prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir žemyno Graikijos sritis ir miestus. Per kasinėjimus Trojoje, Mikėnuose ir Tirinte buvo aptikta eilė tipiškų finikiečių reikmenų. Ta plačiai išsivysčiusi jūrų prekyba ir kolonizacija, kuri buvo vykdoma Viduržemio jūros rytinės dalies ribose, daugiausia buvo Sidono pirklių vykdoma. Stambiausias finikiečių prekybos miestas Tiras plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš Tiro įsteigė daug kolonijų. Finikiečiai tas kolonijas statė daugiausia salose ir Viduržemio jūros vakarinės dalies pakraščiuose, palaipsniui slinkdami jūros keliu, kuris ėjo nuo Finikijos krantų prie Iberijos krantų, daugiausia į Tartesą. Tas kelias ėjo per Siciliją, Maltą, Panteleriją į senovės miestą Gaderą (lotynų Gatesą, šių laikų Kadisą), finikiečių įsteigtą netoli svarbiausios Turditanijos upės Gvadalkviviro žiočių, Sicilijos saloje finikiečiai įsteigė «Roš - Melkarto» (vyriausio Tiro dievo «Melkarto Galva») miestą. Karalio miestas (Kaljari) Sardinijos saloje taip pat buvo laikomas Finikijos kolonija. Aiškūs finikiečių įtakos pėdsakai yra akmeniniai kapų pastatai nupjauto kūgio formos išlikę Sardinijoje. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatę čia eilę savo prekybos faktorijų ir miestų, kurių tarpe ypač iškilo Kartagina, galimas daiktas, egzistavusi jau pirmojo tūkstantmečio prieš m. e. pirmojoje pusėje. VI – V amžiuje prieš m. e. Kartagina suvienijo apie save visą eilę kitų Viduržemio jūros vakarinės dalies finikiečių kolonijų, sudariusi stambią ir galingą vergovinę valstybę. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo finikiečių kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tandža, Tanžeras), Celis (Azija) ir kt. Toliau į pietus, vėlesniais pavadinimais, buvo 300 senųjų finikiečių kolonijų (turbūt, perdėtas skaičius), kurias įsteigė Tiro gyventojai ir kurios buvo nutįsusios 30 dienų kelio atstumu. Platų finikiečių jūrų prekybos ir kolonizacijos užmojį ryškiai vaizduoja «Kartaginiečio Hanono periplas», kurio tekstas yra paimtas iš oficialaus dokumento, buvusio dievo Elio šventovėje Kartaginoje. Tame «Periple», priklausančiame VI a. prieš m. e., pateikaimas įsakas paie kelionę, o taip pat Hanono kelionės palink Afriką aprašymas. Sprendžiant iš to aprašymo, Hanonas išplaukęs į vandenyną pro Heraklio Stulpus (Gibraltaro sąsiaurį). Hanono laivynas susidėjęs iš šešiasdešimt 50 – irklių laivų ir turėjęs 30 tūkst. vyrų ir moterų. Per tą itin stambią finikiečių ekspediciją buvo ištirti Vakarų Afrikos krantai, įsteigta čia naujų miestų ir šventovių. Didelę Finikijos jūreivystės išsivystymą rodo ir nuostabi kelionė aplink Afriką, kurią atliko Finikijos jūrininkai Egipto faraono Necho II įsakymu. Yra išlikę labai neaiškių žinių apie finikiečių jūrų keliones palei vakarinį Pirėnų pusiasalio pakraštį į šiaurę. Tačiau tie duomenys reikalauja tolesnių patvirtinimų. Alavą ir gintarą finikiečiai, matyti, gaudavo daugiausia tranzitinės prekybos keliu iš Britanijos. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos. Mesopotamijoje prie Eufrato finikiečiai įsteigė savo koloniją – Edanos miestą. Sirija ir Palestina aprūpindavo Finikija žaliavomis, įvairiomis prekėmis, o taip pat darbo jėga. Iš Arabijos finikiečiai gaudavo prieskonius. Visą eilę kolonijų finikiečiai įsteigė Egipte, su kuriuo juos jungė seni prekybiniai ir kultūriniai ryšiai. Tuo būdu finikiečių prekyba ir finikiečių kolonizacija XVI – XII ir ypač X – IX amžiuje prieš m. e. pasiekia didžiulį užmojį. Finikiečių kolonizacija žymiu laipsniu vyksta pirma senovės graikų kolonizacijos. Matyti, graikams tam tikrą laiką teko gana atkakliai kovoti su finikiečių pirkliais. Vergovinis ūkis, apie kurį šaltiniuose tėra likę maža duomenų, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiose Finikijos miestuose smarkiai išsivystė VII – amžiuje prieš m. e. Aštrūs klasiniai prieštaravimai neišvengiamai turėjo sukelti liaudies sukilimų bangą. Antikinė tradicija išlaikė vėlesnį prisiminimą apie didelį vergų sukilimą Tire. Kaip praneša Justinas, sukilę vergai išžudė visus laisvuosius vyrus, o moteris pasiėmė sau žmonomis, paskyrę savo karalium vienintelį išlikusį laisvąjį, vardu Stratoną. Tiro – Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. prieš m. e., išgyvavo neilgai, sutikusi baisų priešą sustiprėjusios Asirijos karinės valstybės asmenyje. Tačiau Tiras ir Sidonas, stambiausieji Finikijos miestai, ilgai priešinosi Asirijos karaliams, mėginusiems užvaldyti Finikijos pakraštį. Tiktai Asarhadonui (VII a, prieš m. e.) pavyko galutinai sutriuškinti tuos galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Asirijos karalystės. Kultūra. Didžiausias finikiečių kultūros laimėjimas yra alfabetinė rašto sistema, kuri atsirado Finikijoje XIII amžiuje prieš m. e. žymus prekybos išsivystymas reikalavo tokios paprasčiausios rašto sistemos, kuri leistų greičiausiai surašyti reikalinius dokumentus. Kaip tik todėl alfabetas, toji paprasčiausia ir patogiausia rašto sistema, atsirado Finikijoje, kur taip pat buvo išsivysčiusi prekyba. Kurdami savo alfabeto sistemą, finikiečiai panaudojo gausų senovės Babilono ir senovės Egipto kultūrinį palikimą. Alfabetinio rašto elementų atskirų alfabeto ženklų pavidalu jau buvo Babilono dantiraštyje, kuris prieš 2 tūkst. metų prieš m. e. prasiskverbia į Šiaurės Siriją. Ten Babilono dantiraštis buvo smarkiai suprastintas, ir jo pagrindu atsirado Šiaurės Sirijos alfabetinis dantiraštis, susidedąs iš 29 alfabeto ženklų. Tuo alfabetiniu dantiraščiu buvo parašyti gausūs įrašai, rasti Ras – Šamroje. Bet žymiai didesnę įtaką pačių finikiečių alfabeto atsiradimui padarė Egipto hieroglifinis raštas, turėjęs 24 alfabeto ženklus, kurie buvo naudojami priebalsiams išreikšti. Egipto hieroglifinių įrašų buvo rasta Biblo griuvėsiuose, ir kai kuriuose iš tų įrašų atskiri hieroglifai finikiečiuose jau buvo gavę kitą reikšmę. Ypatinga pereinamoji nuo Egipto hieroglifikos į finikiečių raštą sistema buvo aptikta Sinajaus pusiasalyje, kur Egipto šventovės griuvėsiuose, prie Serabit – el – Hadimo vario rūdynų, buvo aptikti įrašai, susidėję iš 25 kursyvinių ženklų, tarp kurių aštuoni ženklai užima vidurinę padėtį tarp Egipto hieroglifų ir finikiečių ženklų. Tad, galimas daiktas, palaipsniui panaudojant alfabeto, Babilono dantiraščio ir Egipto hieroglifikos elementus, atsirado jau tobulesnis finikiečių alfabetas, susidėjęs iš 22 alfabeto ženklų, kurie buvo naudojami vieniems tik priebalsiams reikšti. Finikiečių alfabeto pirmenybė yra ta, kad jame buvo vien tik alfabeto ženklai. Finikiečių alfabetas turėjo didelę istorinę reikšmę. Iš jo vėliau atsirado senovės graikų alfabetas. Tuo būdu finikiečių alfabetas sudaro pagrindą daugeliui vėlesnių rašto sistemų. Seniausioji Finikijos ir Sirijos genčių religija siekia senuosius bendruomeninius žemdirbių kultus. Mitologinėse poemose iš Ras – Šamros aprašomos senosios šventosios miežių laistymo, asilo ir kumelio kinkymo ir vynuogienojo sodinimo apeigos. Dievas Motas vaizduojamas «prinokusia varpa», kuri vasaros pabaigoje krinta nuo deivės Anat pjautuvo. Ypač svarbią vietą senovės finikiečių religiniuose vaizdiniuose turėjo mirštančio ir prisikeliančio gamtos dievo Baalo ir jo sūnaus Aliijano kultas. Mitas paie Aliijaną ir to dievo kultas turėjo religine – poetine forma paaiškinti žmonėms metų laikų kaitos «paslaptingąją prasmę». Tie religiniai vaizdiniai ryškiai atsispindėjo mitologinėse poemose, kurių tekstai buvo rasti per kasinėjimus Ras – Šamroje. Poemoje apie «Baalą ir Aliijaną» pasakojama, kad dievui Baalui statoma puiki šventovė, kurioje Baalas paskelbia savo pergalę prieš mirties dievą Motą. Tačiau mirtis užklumpa dievą Baalą, ir jis drauge su savo sūnum yra priverstas nužengti į pomirtinį pasaulį. Toliau aprašomos mirusiųjų kulto apeigos, kurios atliekamos mirusiųjų dievų garbei, derlingumo deivės Anat kova su mirties dievu Motu, mirusiųjų dievų ieškojimai, galutinė Baalo pergalė prieš Motą ir Baalo prisikėlimas. Tas senovės mitas ir mirštančios bei atgijančios gamtos dievo kultas pagrindė vėlesnį dievo Adonio kultą, kuris vėliau taip paplito Sirijoje ir Finikijoje. Labai reikšmingos ir kai kurios istorinės legendos, pavyzdžiui, «Legenda apie Keretą», kurioje pasakojam apie tai, kaip Sidono karalius Keretas, dievo Elio patariamas, pradeda žygį prieš terachitų gentį, gyvenusią pasienyje tarp Arabijos ir Palestinos. Toje įdomioje legendoje minimi Ašdodo ir Kadeto miestai ir senovės žydų gentis Zebulon; tai rodo platų finikiečių prekybos ir nukariaujamosios politikos paplitimą jau žiloje senovėje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!