Šiaulių miesto gyventojų požiūris į donorystę

 ŽEMAITIJOS KOLEGIJA ŠIAULIŲ MIESTO GYVENTOJŲ POŽIŪRIS Į DONORYSTĘ KURSINIS DARBAS Kursantas/ė Vaida Dilinskytė Verslo vadyba 1-MV-1 Diplominio darbo vadovas MAŽEIKIAI 2006 REZIUMĖ Viena iš opiausių problemų transplantacijoje – donorų trūkumas, dėl šios priežasties ši tema yra aktuali, būtina aiškintis, kas įtakoja žmonių atsisakymą „save padovanoti kitam žmogui“ Tyrimo tikslas – išsiaiškinti visuomenės požiūrį į donorystę. Tyrimo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti visuomenės požiūrį į donorystę. 2. Išsiaiškinti žmonių atsisakymo paaukoti organus ir(ar) audinius transplantacijai priežastis. 3. Išsiaiškinti, ar visuomenei trūksta informacijos apie donorystę ir transplantaciją. Tyrimo atlikimo laikas – 2006 11 15 – 2006 12 15 Tyrimo atlikimo vieta – VšĮ Šiaulių m. asmens sveikatos priežiūros centras. Tyrimo objektas – atsitiktiniai gydytojo konsultacijos laukiantys žmonės. Padarytos išvados - tyrimas atliktas pateikiant anonimines anketas respondentams. Tyrimo rezultatai parodė visuomenės požiūrį į donorystę, padėjo išsiaiškinti žmonių atsisakymo po savo mirties padovanoti organus transplantacijai priežastis, suprasti su kokiomis problemomis susiduria transplantacijos laukiantis žmogus. Įvertinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad visuomenės požiūris į donorystę nėra neigiamas. Tačiau žmonių nesusimąstymas, ar jie ryžtųsi po mirties būti donorais, savo artimųjų nuomonės nežinojimas užkrauna moralinės atsakomybės naštą sprendžiant, ar padovanoti organus transplantacijai, ar ne. Dažniausiai, nežinant mirštančiojo nuomonės, paprasčiausiai atsisakoma. Visuomenė teigia, kad jai trūksta informacijos apie donorystę ir kad ji yra reikalinga. TURINYS ĮVADAS Transplantacijos istorija Kraujo donorystė Inkstų donorystė Kaulų čiulpų donorystė Širdies transplantacija Kepenų transplantacija Donoro įvertinimas ir paruošimas transplantacijai Donoro kortelė “Balttransplant „ organizacija Nacionalinis organų transplantacijos biuras ( NOTB ) Tyrimo rezultatai ir jų analizė Išvados Literatūra Priedai Terminų paaiškinimas ĮVADAS TEMOS AKTUALUMAS - šiuo metu transplantacijos laukia apie 700 žmonių, o donorų vienam milijonui gyventojų tik 5,7. Šie skaičiai akivaizdžiai parodo, kad donorytės ir transplantacijos srityje yra problemų, kurias būtina aiškintis. tyrimo tikslas – išsiaiškinti visuomenės požiūrį į donorystę. TYRIMO UŽDAVINIAI 2. Išsiaiškinti visuomenės požiūrį į donorystę. 3. Išsiaiškinti žmonių atsisakymo paaukoti organus(ir) audinius transplantacijai priežastis. 4. Išsiaiškinti, ar visuomenei trūksta informacijos apie donorystę ir transplantaciją. TYRIMO HIPOTEZĖ Dalis organų transplantacijos ir donorystės problemų kyla dėl nepakankamo visuomenės informavimo. TYRIMO OBJEKTAS Tyrimo objektas yra atsitiktiniai gydytojo konsultacijos laukiantys žmonės. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS Tyrime dalyvavo 50 respondentų, kurio tikslas - išsiaiškinti visuomenės požiūrį į donorystę. Respondentai pasirinkti atsitiktinai. Šis tyrimas atliktas VšĮ Šiaulių m. asmens sveikatos priežiūros centre. Tyrimo atlikimo laikas 2006 11 15 – 2006 12 15. Respondentų amžius nuo 20 iki 80m. 25 tyrime dalyvavusių yra vyrai ir 25 moterys. Respondentams pateikta anketa, kurioje yra 14 klausimų.( 1 priedas ) Kiekvienas respondentas supažindinamas su tyrimo tema, tikslu, užtikrinamas, kad anketa yra anoniminė. Klausimai pateikiami su keliais atsakymo variantais, respondentas pasirenka atitinkamą atsakymą arba įrašo savo variantą , jei pateikti variantai netinka arba jei nori kažką pridurti. 1. TRANSPLANTACIJOS ISTORINĖ APŽVALGA Kai kurių žmogaus kūno dalių persodinimo operacijos buvo atliekamos jau gilioje senovėje. Yra žinoma, kad veido defektai persodinant veido odą buvo gydomi Tibete jau prieš 3000 m. iki Kristaus. Kiek vėliau Indijoje ir Senovės Romos Imperijoje buvo atliekamos sudėtingos veido dalis atkuriančios veido operacijos. Pats gyvenimas vertė senovės chirurgus imtis transplantacijos. Tinkamų organų persodinimui toli ieškoti nereikėjo. Turtuoliams ir vergvaldžiams čia pat prisiūdavo nupjautas vergų ar gladiatorių ausis, nosis. Galima spėti, kad tokių persodinimų rezultatai būdavo prasti, nes yra išlikęs seniausias ir primityviausias persodinto organo atmetimo aiškinimas : prisiūta kito žmogaus ausis ar nosis gyva lieka tol, kol gyvas yra jos donoras. Recipientas, šiuo atveju ausies ar nosies šeimininkas, nelabai geidė matyti vergą, atidavusį jam savo kūno dalį, todėl tokie „ donorai „ buvo nužudomi. Iš čia, turbūt ir kilo mintis, kad drauge su donoro mirtimi miršta ir atkrinta persodintas organas. Mokslas apie organų persodinimą – transplantologija – mokslinius pagrindus įgijo tik XX a. pradžioje. 1858 metais L.Ollier tyrė kaulų čiulpų persodinimo galimybes, vėliau tyrimai pratęsti tik XX amžiuje. Pirmą pavykusią kaulų čiulpų persodinimo operaciją atliko 1957 metais G.Mathe. XX a. pradžioje sėkmingai transplantuojama ragena. 1950 metais pirmą kartą pavyko persodinti inkstus paimtus iš gyvo donoro ( ankstesni bandymai buvo tik eksperimentiniai). Antrasis pasaulinis karas paskatino organų transplantacijos vystymąsi. Didelę reikšmę organų persodinimui turėjo 1950-60 metais P.B. Medawaro atlikti imunologijos tyrimai, už kuriuos 1960 metais gauta Nobelio premija. 1955m. pirmą kartą sėkmingai šuns kepenis persodino Velčas.1967 metais Keiptaune atlikta pirmoji širdies persodinimo operacija. 1953 m. Paryžiuje pirmą kartą buvo persodintas motinos inkstas sūnui. Inkstas, iki atmetimui prasidedant, funkcionavo 22 dienas. 1970m. ir 1975 m. inkstų persodinimas tapo alternatyva mirčiai nuo terminalinio inkstų nepakankamumo bei hemodializės procedūrų. Apibendrinant galima pasakyti, kad tikrasis transplantacijos vystymasis prasidėjo XX amžiaus viduryje, pradėjus tirti imunologiją, šiuo metu stebime puikų šios srities vystymąsi visame pasaulyje. 2. KRAUJO DONORYSTĖ Pirmosios žinios apie kraujo perpylimą Lietuvoje aptinkamos jau 1875m. Vilniaus medicinos draugijos protokoluose. 1923m. Kauno chirurgijos klinikoje kraujo perpylimą švirkštais pradėjo V. Kuzma, o 1926m. akušerijos klinikoje perpilti kraują Ekerio aparatu mėgino P. Mažylis. Tuo metu donorų kraujas buvo imamas į stiklinius buteliukus su konservantu ir perpilamas ligoniui. Tenka atkreipti dėmesį į tai, kad tik apytiksliai 1940m. vokiečių mokslininkas K. Landšteineris nustatė, kad yra ne tik 4 kraujo grupės, bet dar ir rezus sistema, taigi, tenka tik paspėlioti, kiek kraujo perpylimas buvo sėkmingas iki tol. Šiandien donorų kraujas surenkamas į vienkartinius polimerinius maišelius ir padalijamas į tris pagrindinius kraujo komponentus : eritrocitus, trombocitus ir plazmą. Pastaroji kuo skubiau užšaldoma ir saugoma kaip šviežia šaldyta plazma, skirta ligoniams gydyti, arba siunčiama preparatams gaminti. Kraujo komponentus Lietuvoje ruošia trys kraujo centrai ir 21 kraujo perpylimo skyrius. Viena iš labai svarbių problemų – tinkamai parinkti donorus, ištirti jų kraują. R. Vaitkienės nuomone, ypač svarbu, dėl ko asmuo tampa kraujo donoru.(23) Jei žmogus atėjo duoti kraujo, norėdamas padėti nelaimės ištiktam draugui, giminaičiui, jis bus atviras su gydytoju. Ir atvirkščiai, jei žmogus nori kraują pateikti, kaip prekę, jis bus uždaras, jo atsakymai į gydytojo klausimus bus mažai informatyvūs, o juk labai svarbu žinoti, kokiomis ligomis donoras yra sirgęs, kokius vaistus vartojo ar tebevartoja, ar donorui nebuvo atliktas kokio nors organo persodinimas ir pan. Šiuo metu donorų kraujas tiriamas dėl ŽIV, B, C hepatitų, sifilio. Tačiau per kraują plintančių ligų sąrašas yra kur kas platesnis. Taip pat per kraujo produktus recipientui gali būti perduoti Herpes virusas, D, G, E hepatitų ir kiti virusai. Sovietmečiu kraujo donorystė buvo nemokama, net savotiška pramoga iš paskaitų atleidžiamiems studentams, gaunantiems talonėlį nemokamiems pietums. Nuo 1991m. donorams mokamas 51 lt už 450ml kraujo. 1999m. pavasarį sveikatos apsaugos ministerijoje jau pradėta kalbėti apie nemokamą donorystę. Pirmasis žingsnis jau žengtas – 1999m. rugpjūčio mėnesį įkurta Nacionalinė donorų asociacija, jos atstovybės penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, į šios asociacijos veiklą įtraukta sporto, studentų, Raudonojo Kryžiaus ir kitos asociacijos. Nemokamos donorystės idėja kol kas daugeliui kelia abejonių : jei donorui nebus mokama, kas paskatins jo altruizmą? Skaičiai tai liudija – iš daugiau nei 6 tūkst. kraujo plazmos donorų tik septyni kraujo davė nemokamai. Motyvas – sunkiai sirgę giminės ar artimieji. Nemokamos donorystės idėjos nesupranta ir nepateisina Vilniaus kraujo centro direktorius Leonardas Varnas. Anot jo, pasaulio šalyse už kraują donorams mokama.(7) Pvz., Amerikoje tik 30 proc. donorų dovanoja kraują, Belgijoje tiems, kurie kraują duoda nemokai, įteikiamos 10 JAV dolerių vertės dovanėlės, Kinijoje mokamas vienos darbo savaitės atlyginimas arba jiems suteikiama kelių dienų atostogos. Vilniaus kraujo centre buvo atliktas eksperimentas : nupirkta dovanų ( mikserių, lygintuvų...) ir pasiūlyta donorams rinktis – imti dovaną arba pinigus. Žmonės lygintuvų, žinoma, nepaėmė. Kiek žmonių tiek ir nuomonių. Nemokamai donorystei pritaria Sveikatos apsaugos ministerijos neetatinė vyriausioji specialistė kraujo tarnybai Rita Vaitkienė. Vilniaus kraujo centro gydytojas J. Senkevičius pastebėjo, kad per 1995-1999 metus konservuoto kraujo perpylimo sumažėjo nuo 6,9 proc. iki 0,74 proc., o viso kraujo perdirbimas į kraujo komponentus atitinkamai padidėjo. Anot jo, vietoj to, kad pilti nepanaudotą kraują į kanalizaciją ir konservuoti naują, reikėtų skirti pinigų nemokamai donorystei plėtoti. Be to, anot gydytojo J. Senkevičiaus, norint užtikrinti tolimesnį kraujo produktų saugumą, BŪTINA plėtoti nemokamą donorystę.(8) Nemokamai donorystei pritaria ir Klaipėdos jūrininkų ligoninės Hematologijos skyriaus medicinos mokslų daktaras Romualdas Jurgutis.(8) Anot, R. Jurgučio, kokybiška donorų medicininė atranka ir nemokama donorystė yra vieni iš svarbiausių faktorių, užtikrinančių kraujo saugumą. Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose pabrėžiama, kad neatlygintos, altruistinių paskatų donorystės plėtra – daug efektyvesnis būdas sumažinti kraujo transfuzijų keliu perduodamų infekcijų riziką. Anot sveikatos viceministro A. Martusevičiaus tie donorai, kurie siekia gauti pinigų už kraują, dažnai net žinodami, kad dėl sveikatos būklės negali būti donorais, apklausos metu to nepripažįsta. Tai gali kelti didelę grėsmę jų pačių ir recipientų sveikatai. Siekiant plėtoti neatlygintiną donorystę, parengta Kraujo tarnybos plėtojimo pagal Europos Tarybos ir Europos Sąjungos standartus programa, kurioje numatyta 2001-2003 metais rengti metodinę medžiagą, leisti informacinius lankstinukus, vaizdo siužetus apie neatlygintinos donorytės reikšmę ir svarbą, platinti su donoryste susijusią medžiagą sveikatos priežiūros įstaigose, kitose įstaigose ir įmonėse, skleisti informaciją per radiją ir televiziją. Deja, ši programa kol kas nefinansuojama. Šiuo metu ji peržiūrima. „Tikimės, kad kraujo donorystės propagavimo priemonės bus finansuojamos nuo 2002 metų.“(13)  2000 metais Lietuvoje apie tris tūkstančius kartų nemokamai duota kraujo.“ Norėčiau priminti, kad neatlygintinos donorystės principas jau įgyvendintas ne tik Europos Sąjungos valstybėse, bet ir buvusiose socialistinėse šalyse: Slovėnijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Estijoje ir Latvijoje,“- teigia sveikatos viceministras A.Martusevičius. 3. INKSTŲ DONORYSTĖ Šiuo metu Lietuvoje yra apie 300 žmonių po inksto persodinimo operacijos. Nuolat daugėja žmonių , kuriems reikalinga inkstų transplantacija. Šiomis dienomis yra apie 270 laukiančių, kol jų artimieji ar mirusiųjų artimieji paaukos inkstus.(18) 1997 metais atlikta 70 inkstų transplantacijų, 2000 metais – 48, 2001 – 66, 2002 iki rugsėjo mėnesio – 38. Apie 80 proc. visų inkstų transplantacijų atliekama VUL Santariškių klinikos Nefrologijos ir urologijos klinikoje, likusios – KMU Nefrologijos klinikoje. Lietuvoje yra apie 35 tūkst. įvairiomis inkstų ligomis sergančiųjų žmonių. Pasak Kauno medicinos universiteto Nefrologijos klinikos vadovo docento Vytauto Kuzminskio, inkstų nepakankamumą, kai inkstai nustoja išskirti šlapimą, ir organizme ima kauptis įvairūs medžiagų apykaitos produktai, gali sukelti įvairios infekcijos, sepsis, gausus skysčių netekimas ir kitos priežastys. Išsivysčius ūmiam inkstų funkcijos nepakankamumui, dažniausia procedūra, kurią tenka skubiai atlikti, o vėliau vis kartoti, yra inkstų hemodializė. Kasmet jos prireikia apytiksliai 40-50 žmonių. Hemodializės metu iš kraujo išvalomi medžiagų apykaitos produktai, be to, galima pridėti kitų medžiagų ir pašalinti skysčių perteklių. Medicina dar nepasiekė tokio lygio, kad sukurtų inksto pakaitalą, kurį būtų galima transplantuoti. Kol kas žmogui gali padėti tik kito žmogaus inkstas, kol taip atsitiks lieka tik skausmingas laukimas ir nežinia. Lietuvoje yra apie 700 dializuojamų žmonių. Jų interesams atstovauja Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija ( LNLA ) „ GYVASTIS „. Vienas iš pagrindinių „ GYVASTIS „ tikslų – siekti, kad atsirastų kuo daugiau organų donorų ir būtų galima atlikti kuo daugiau inksto persodinimo operacijų taip išgelbstint kitų žmonių gyvybes. Anot LNLA apie šią problemą trūksta informacijos, todėl tokių operacijų atliekama labai mažai – apie 50 per metus, kai tuo tarpu būtų galima atlikti apie 200, be to trečdalis dabartinių operacijų atliekama dėl to, kad inkstą dovanoja ligonio artimasis.(18) Bet artimieji ne visada gali padėti, nes organas paprasčiausiai netinka. Kadangi šios operacijos laukia apie 700 žmonių, vadinasi, dializuojamas žmogus, jei jam netinka artimo žmogaus inkstas, turi laukti apie 15 metų. Tiek metų su dializės procedūra išgyventi praktiškai neįmanoma, todėl didelė dalis laukiančiųjų miršta, taip ir nesulaukę donoro inksto.(20) Gento universiteto Nefrologijos klinikos vadovas profesorius Norbertas Lameire′ as ( jis yra Europos nefrologų organizacijos atsakingasis asmuo už pagalbą ligoniams, sergantiems ūmiu inkstų nepakankamumu ) galvoja, kad Lietuvoje inkstų donorystė neišplėtota todėl, kad šios šalies gyventojai nėra altruistinių pažiūrų į inkstų nepakankamumo kamuojamų ligonių abejotiną gyvenimo perspektyvą. Anot profesoriaus jį labai stebina žmonių abejingumas. Jis teigia, kad išsivysčiusiose šalyse ir svetimi asmenys neretai sutinka būti inkstų donorais. „ Pavyzdžiui Belgijoje suaugę veiksnūs gyventojai gali iš anksto užpildyti sutikimą atiduoti ar neatiduoti savo organus, jei būtų konstatuota jų smegenų mirtis. Todėl mirusiojo artimiesiems kontroliuojant, nesusipratimų dėl organų persodinimo paprastai nebūna „ - tuo labiau, kad ir dvasininkai pritaria tokiam humaniškam apsisprendimui, teigė N. Lameire′ as. Tokiam žingsniui, anot N. Lameire′ o , reikėtų skatinti ir Lietuvos visuomenę, nes po mirties nė vienas nenusinešime savo organų į dangų.(20) 4.KAULŲ ČIULPŲ DONORYSTĖ LEUKOZĖ – tai kraujo sistemos navikas su būtinu pirminiu kaulų čiulpų pažeidimu. Pirmasis šią sąvoką 1845 metais pavartojo vokiečių gydytojas Virchovas. Leukozės audinį sudaro nesiliaujamai besidauginančios vieno ar kito tipo hemopoezinės ląstelės, kurios infiltruoja kaulų čiulpus, cirkuliuoja kraujyje, pažeidžia limfmazgius, blužnį, odą, centrinę nervų sistemą ir kt. Kaulų čiulpų transplantacija yra gydymas, kuris gali išgydyti kaulų čiulpų ligas, kaip ūmią ir lėtinę leukemijas bei plastinę anemiją. ALOGENINĖ TRANSPLANTACIJA – jos metu sergančiam pacientui transplantuodami kito žmogaus kaulų čiulpai. Tai gali būti svetimas ar giminingas donoras : sesuo, brolis ir kt. Iš anksto yra patikrinama, ar davėjo ir gavėjo audinio tipai sutampa. Alogeninė transplantacija yra pati radikaliausia žmogaus biologijoje atliekama operacija. Paciento kaulų čiulpai prieš transplantaciją yra visiškai sunaikinami citostatikų pagalba. Gydant citostatikais , žūva visos piktybinės ląstelės. Tai daroma tam, kad organizmas neatmestų leidžiamų sveikų čiulpų. Be abejo, sunaikinamas visas paciento imunitetas. Pacientas palieka neatsparus ligoms, kurioms anksčiau buvo įgijęs atsparumą. Tačiau jis įgauna donoro imunitetą. „ Kraujo vėžys nepagaili nei jauno, nei seno“,- teigia Kauno onkologijos ligoninės chemoterapeutas Henrikas Čeida.(24) Anot gydytojo, tai liga, kurios gydymas yra brangus ir intensyvus, gerokai brangesnė už kaulų čiulpų transplantaciją. Ar leukemija bus pagydoma liga, pradėjus taikyti brangų gydymo metodą – kaulų čiulpų transplantaciją? Onkologo H. Čeidos nuomone , tokių vilčių medikai kol kas ligoniams negali suteikti. Gydytojas teigia, kad šis gydymo metodas yra efektyvesnis jauniems ligoniams, kurie serga ūmia leukemija. Sergantiems šia liga tenka susitaikyti su skaudžiu savo likimu. Po chemoterapijos kurso ligonis dažniausiai nuplinka, žmogus išgyvena dėl savo išvaizdos, nekalbant jau apie tai, kad yra kamuojamas pykinimo, vėmimo, neturi apetito ir t.t. Onkologijos ligoninės chemoterapijos skyriuje dirba psichoterapeutas, jis konsultuoja ligonius, kuriems reikalinga dvasinė parama. O ji reikalingi kiekvienam ligoniui, šeimos nariams, dėl to, pasak H. Čeidos, iš dalies psichoterapeutu tampa ir gydytojas chemoterapeutas. „ Gydymas vaistais trunka ilgai, kartais daromos pertraukos. Vaistai yra labai stiprūs, ir juos vartojantis ligonis jaučia įvairius negalavimus. Gydytojui reikia nuolat bendrauti su ligoniu, kad šis įprastų prie kitokios savo būsenos, kuri nėra tokia pavojinga, kaip vėžys. „ Pasidžiaugti pagydytais leukemija sergančiais ligoniais Lietuvos medikai kol kas nelabai gali. Liūdna tai konstatuoti, tačiau tokia yra realybė. Sėkmingas gydymas būna tada, kai remisija trunka keletą metų, tokių atvejų buvo mano praktikoje nelabai daug“- prisipažino gydytojas H. Čeida.(24) Bendras sergamumas leukemija pasaulyje mažai kinta. Per metus suserga apie 13 žmonių 100 tūkst. gyventojų. Lietuvoje šis rodiklis yra panašus – apie 11 žmonių 100 tūkst. gyventojų. 1998 m . leukemija diagnozuota 61 vyrui ir 52 moterims. Kaulų čiulpų transplantacija yra brangus gydymas. Daugiausia ligonių kaulų čiulpų transplantacijai nukreipiama į Vroclovo medicinos akademijos kaulų čiulpų transplantacijos centrą, esantį Lenkijoje, kur šios operacijos kaina buvo viena mažiausių, lyginant su kitų Europos valstybių kainomis. Tačiau šiuo metu kaina labai išaugo ir su donoro paieška siekia 400 tūkst. Lt. Keletas skaičių : 1999m. Sveikatos apsaugos ministerijos komisija konsultacijoms ir gydymui užsienyje nusiuntė 43 iš 62 to prašiusių pacientų, 2000m. nukreipti 42 iš 74, o 2001m. – 37 iš 57 vaikų. (24) Vilčių suteikė 2002m. sausio 14 d. Respublikinės Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės Onkohematologijos skyriuje atidarytos 4 palatos vaikų kaulų čiulpų transplantacijai. Pinigų stygius yra ypač aktuali problema. Finansavimas reikalingas ne tik operacijai, bet ir gydymui po operacijos. 5. ŠIRDIES TRANSPLANTACIJA 2002 12 03 sukako 35- eri metai, kai pirmą kartą pasaulyje buvo atlikta širdies transplantacija.(žiūr. psl. 55,10) Lietuvoje pirmą kartą širdis transplantuota buvo 1987 metais. Šiuo metu Lietuvoje gyvena 5 žmonės, kuriems buvo transplantuota širdis. Šiuo metu laukiančiųjų transplantacijos yra 25 recipientai. (22) Širdies transplantacijos operacijos vis dar išlieka sensacijomis – jos tebėra retos. Nacionalinio organų transplantacijos biuro duomenimis, 1999 metais buvo transplantuotos 3 širdys. Širdies transplantacija ne tik mūsų šalyje nėra rutininė operacija. JAV medicinos instituto duomenimis , dar 1991 m. iš 200 tūkst. širdies ligonių daugiau nei pusei buvo būtina transplantacija. O visame pasaulyje širdies transplantacijų skaičius jau keleri metai nebekinta : jų per metus padaroma apie 4 tūkst. Tikėtis, kad daugės donorų, daugelyje valstybių nebėra prasmės, vadinasi nuolat didės mechaninių kraujotakos palaikymo sistemų poreikis. Kalbant apie širdies transplantaciją būtina paminėti vieną faktą, bet ne vienintelį. Kartais žmonės, dėl informacijos trūkumo nepasiryžta lemtingam žingsniui – transplantacijai. Mergaitės, kurios įgimtos širdies ydos nebuvo galima pagydyti kitais būdais, mama pasakojo, kad šeima gyvena nuolatinėje baimėje.„Mums labai trūko informacijos. Rinkome žinutes apie transplantologų sėkmę, o patys nesiryžome operacijai. Tai truko kelerius metus, o dabar mane kankina kaltė, veltui praleidome tiek daug laiko“.(10) Žmonės, kurių artimiesiems reikalinga transplantacija ir patys recipientai skaudžiai išgyvena sielvartą. Bejėgiškumas kankina ne tik ligonius ar jų artimuosius, bet ir medikus, kurie mano esą per daug neturtingi, kad galėtų įkurti dar vieną etatą – psichologo, galinčio padėti ligoniui, jo artimiesiems. 7. KEPENŲ TRANSPLANTACIJA Kepenų transplantacija prailgina gyvenimą bei pagerina jo kokybę. Pastaraisiais metais Europoje ir kitose šalyse kepenų transplantacija yra vienintelis gydymo metodas. Pagrindinis gydytojų tikslas – kepenų transplantacijai atrinkti tokius pacientus, kad rezultatas būtų kiek įmanoma geresnis. INDIKACIJOS KEPENŲ TRANSPLANTACIJAI Kepenų transplantacija atliekama ligoniams, sergantiems įvairios etiologijos lėtinėmis kepenų ligomis: • Alkoholine ciroze • Pirmine bilijine ciroze • Kriptogenine ciroze • Virusine C ciroze • Pirminiu sklerozuojamuoju cholangitu • Žaibiška kepenų nekroze • Metabolinėmis kepenų ligomis Pirmą kartą Lietuvoje 2002 04 18 buvo atlikta sėkminga kepenų transplantacija klaipėdiečiui E.B., 2002 05 28 jis išleistas namo. Operaciją atliko KMU chirurgijos klinikos vadovas prof. J. Pundzius ir chirurgijos skyriaus vadovas doc. G. Barauskas. NOTB duomenimis 2001 metais buvo atliktos 3 kepenų transplantacijos, šiuo metu laukiančiųjų yra 25 recipientai.(22) 8. DONORO ĮVERTINIMAS IR PARUOŠIMAS TRANSPLANTACIJAI Šiuo metu transplantacija yra geriausia, o dažnai ir vienintelė galimybė pacientams, kurių audiniai ar organai negrįžtamai yra pažeisti. Dėl organizacinių, administracinių ir mokslinių pasiekimų organų ir audinių transplantacija tampa kasdieniniu reiškiniu, vis daugiau pacientų išgyvena po operacijos, jų gyvenimas tampa pilnavertiškesnis. Deja, yra viena labai didelė problema – transplantaciją stabdo persodinamų organų trūkumas. Kalbant apie transplantaciją būtina pakalbėti ir apie donorystę. Organų ir audinių donorai yra dviejų tipų : gyvi ir mirę. Gyviems donorams priklauso duodantys regeneruojančius audinius – kraują, kaulų čiulpus ir organus – inkstus – atiduodant vieną inkstą, kepenis – atiduodant kairįjį lateralinį kepenų segmentą recipientams – kūdikiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės įstatymu, neregeneruojančias gyvo donoro kūno dalis leidžiama imti tik iš genetiškai artimo donoro ar sutuoktinio, gavus raštišką jo sutikimą. Lietuvoje persodinami gyvų donorų artimiesiems dovanoti inkstai. MIRUSIŲJŲ DONORŲ GRUPĖS : I. Su plakančia širdimi, kuriems nustatyta smegenų kamieno mirtis. Persodinimui naudojami organai – inkstai, kepenys, širdis, plaučiai, kasa ir audiniai – ragena, oda, kaulai, raiščiai, sausgyslės, širdies vožtuvai, ausies būgneliai. II. Asistoliniai a) Miršta atvykę i ligoninę avarijų metu, b) Nesėkmingo gaivinimo atvejai, esant traumai, cerebralinei hematomai, c) Kai širdis neišvengiamai sustos dėl smegenų traumos, nors smegenys dar nemirę, d) Kai širdis sustoja vykstant smegenų gyvybingumo tyrimui. III. Donorai, kuriems širdies ir kvėpavimo veikla yra išnykusi. Tai didžiausia donorų grupė. 9. DONORO KORTELĖ Donoro kortelė suteikia teisę dar esant gyvam išreikšti ir teisiškai įtvirtinti savo norą, kad po mirties audiniai ir organai būtų arba nebūtų panaudojami transplantacijai. Jei žmogus teigiamai žiūri į transplantaciją ir užpildė sutikimą, kad audiniai ir organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai, ir yra įtrauktas į donorų registrą, tai po jo mirties artimųjų sutikimo dėl organų donorystės jau nebus teiraujamasi. Donoro kortelės simbolis – akmeninis delnas. Delnas simbolizuoja atvirumą, sutikimą. širdis akmeniniame delne – meilės, sielos simbolis. Kortelė kalba už žmogų... Šio užrašo grafinis pavaizdavimas su dviem skirtingų spalvų rutuliukais pradžioje ir pabaigoje simbolizuoja judėjimą ir tęstinumą. Vieni ateina, kiti išeina...raudona rutuliuko spalva – kraujo, skausmo spalva. Geltona – šviesa, viltis, tikėjimas, šiluma.(28) KORTELĖS PAVYZDYS INFORMACIJA APIE DONORO KORTELĘ 1. Įteisinus sutikimą, kad po mirties organai ir audiniai būtų panaudojami transplantacijai, asmeniui suteikiama DONORO kortelė kaip ženklas, patvirtinantis asmens moralinį apsisprendimą. Kortelėje yra pateikiamas identifikacijos numeris ir kodas, joje nėra parašyto asmens vardo, pavardės, kitų duomenų apie asmenį. 2. Jei asmuo įteisino norą, kad po jo mirties organai būtų paaukoti transplantacijai, medicininiai duomenys apie tai, ar asmens organai ir audiniai gali būti tinkami, kokie organai ir kokiam žmogui, bus nustatomi tik po donoro mirties. 3. Donoro kortelės turėjimas ir audinių bei organų registras žymiai palengvina organų ir audinių transplantacijos procesą. Žmogus yra miręs, jei miršta jo smegenys, tačiau, kol gaunamas artimųjų sprendimas transplantuoti ar ne, dažnai praeina daug laiko. Organų transplantacijai kiekviena minutė yra lemtinga, nes mirus smegenims pradeda mirti ir kiti organai, o transplantuoti galima tik gyvybingus organus. 4. Asmuo, raštiškai davęs sutikimą ar nesutikimą, kad jo organai ir (ar) audiniai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai, bet kada gali pakeisti savo nuomonę, raštu. Iki 2000m. vasaros persodinti mirusiojo žmogaus organus buvo galima tik gavus artimųjų sutikimą. Dabar kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo gali pats pareikšti apie savo sutikimą arba nesutikimą, kad jo audiniai ar organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai. Norint gauti donoro kortelę, reikia kreiptis į bet kurį asmens sveikatos priežiūros gydytoją ir gavus užpildyti formą : „ Asmens sutikimas, kad jo audiniai ir organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai. Pildant formą reikia turėti asmens dokumentą. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga užpildyta dokumentą išsiųs Nacionaliniam organų transplantacijos biurui, kuris šiuos dokumentus įrašys į registrą. Sutikus arba nesutikus būti donoru, žmogaus nurodytu adresu bus išsiųsta DONORO KORTELĖ. 10.„ BALTTRANSPLANT“ ORGANIZACIJA 2002 02 12 Rygoje oficialiai įregistruota Lietuvos, Latvijos, Estijos transplantologų bendra organizacija „ Balttransplant“. Lietuvą šioje organizacijoje atstovauja Nacionalinio organų transplantacijos biuro ( NOTB ) direktorė dr. Asta Bžėskytė. „ Mūsų šalies specialistai tikisi, kad įteisinus bendrą organizaciją, pasikeis organų išvežimo į užsienį tvarka, pagerės transplantacijų kokybė bei atsiras daugiau vilties ligoniams laiku gauti tinkamą transplantacijai organą, „ – sako NOTB direktorė A. Bžėskytė.(29) Tarp Baltijos šalių transplantologų bendradarbiavimas vyksta nuo 1970 m. , tačiau tik 1995 m. tuometinio sveikatos ministro A. Vinkaus iniciatyva trijų šalių ministrai pasirašė dokumentą, kuriuo pažymėjo, kad yra būtina įkurti „ Balttransplant′ ą“. Tam turėjo įtakos ir užsienio valstybių patirtis – organų persodinimo specialistus vienija „ Skandiatransplant′o“ ir „ Eurotransplant′o „ organizacijos.(19) 11. NACIONALINIS ORGANŲ TRANSPLANTACIJOS BIURAS Nacionalinis organų transplantacijos biuras įsteigtas Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 metais. Biuro paskirtis: • propaguoti donorystę, • tvarkyti žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registrą, • organizuoti, koordinuoti, kontroliuoti ir analizuoti donorų ruošimą, audinių ir organų paėmimą, pervežimą ir paskirstymą, recipientų parinkimą, audinių bankų veiklą. Pagrindines organų transplantacijos biuro veiklos kryptis nustato Sveikatos apsaugos ministerija. NOTB ragina žmones pareikšti savo valią užpildant donoro kortelę. Pasak direktorės A. Bžėskytės, šiuo metu savo valią pareiškė daugiau kaip 2500 žmonių. Donoro kortelę užpildė pramogų verslo atstovas A. Valinskas, Lietuvos prezidentas V. Adamkus ir jo žmona A. Adamkienė, monsinjoras Vasiliauskas. Pasak A. Bžėskytės, žmonės labai klaidingai suvokia donoro kortelės esmę.“ Tik užsiminus apie valios pareiškimą, išgirstu tokius klausimus : ar organai bus parduoti juodojoje rinkoje, ar žmogus, jei jo smegenys jau mirusios gali būti atgaivintas, ar turtingi ir įžymūs žmonės turi pirmenybę laukiančiųjų persodinimo operacijos eilėje, ar žmonės, kuriems persodinami kito žmogaus organai, perima donorų charakterio savybes, ar apimant organus persodinimui, nebus sudarkytas donoro kūnas, jei gydytojas žinos , kad noriu būti donoru – negelbės mano gyvybės, bus atskleista donoro pavardė ir daugelį kitų“,- teigia A. Bžėskytė. Žmonės yra abejingi vienas kitam, kito žmogaus skausmui, gal dėl to kyla tokie klausimai, nenoras paaukoti savęs. ( A. Bžėskytė ). NOTB atliko apklausą, norėdami išsiaiškinti, ar žmonėms trūksta informacijos apie donorystę, donoro kortelę.“ ( 3 priedas ) Apklausos rezultatai nenustebino manęs, informacijos iš tiesų nėra pakankamai, NOTB tikslas yra ją suteikti, todėl 2003-iuosius metus NOTB pradės nuo visuomenės švietimo“,- teigia direktorė. 5TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ Tyrime dalyvavo 50 respondentų, kurių amžius nuo 20 iki 80 metų. Respondentai pasirinkti atsitiktinai. Respondentai dalyvavo tyrime, kurio tikslas yra išsiaiškinti visuomenės požiūrį į donorystę. Tyrimo atlikimo vieta yra VšĮ Šiaulių m. asmens sveikatos priežiūros centras. Tyrimo atlikimo data 2006 11 15 – 2006 12 15. 1 pav.Tyrime dalyvavo 50 respondentų, iš jų 25 yra moterys ir 25 vyrai. 2 diagrama Iš 25 respondenčių net 80 proc. išsako teigiamą nuomonę apie donorystę, organų ir(ar) audinių transplantaciją, 13 proc. nežino savo nuomonės, nes apie tai nesusimąstė, 7 proc. išsako neigiamą požiūrį. 3 diagrama Iš 25 tyrime dalyvavusių vyrų 58 proc. respondentų išsako teigiamą požiūrį į organų ir(ar) audinių donorystę ir transplantaciją. 4 proc. respondentų išsako neigiamą požiūrį. Net 38 proc. respondentų nežino savo nuomonės, nes apie tai nesusimąstė. Lyginant vyrų ir moterų požiūrį į donorystę galima teigti, kad daugiau vyrų, net 38 proc. apie tai nėra susimąstę. Tuo tarpu tik 13 proc. moterų nežino, koks yra jų požiūris į donorystę, nes apie tai nesusimąstė. Tačiau tik 4 proc. vyrų išsako neigiamą nuomonę, tuo tarpu net 7 proc. moterų teigia, kad jų požiūris į donorystę yra neigiamas. Teigiamai į donorystę žiūri tik 58 proc. vyrų, tuo tarpu moterų net 80 proc. išsako teigiamą požiūrį. 4 diagrama Respondentai pagal amžių pasirinkti atsitiktinai. Tyrime dalyvavo 31 proc. 20-30 m. respondentai. 20 proc. 31-40 m. respondentai. 17 proc. 41-50 m. respondentai. 22 proc. 51-60 m. respondentai. 6 proc. 61-70 m. respondentai. 4 proc. respondentų, kurių amžius daugiau kaip 71 m. 5 diagrama Tyrime dalyvavo 50 respondentų. Iš jų 7 proc. yra įgiję pradinį išsilavinimą. 27 proc. vidurinį. 12 proc. spec. Vidurinį. 18 proc. aukštesnįjį. 36 proc. aukštąjį. 6 diagrama Į klausimą, ar žinote savo kraujo grupę, 13 proc. respondentų atsakė, kad nežino savo kraujo grupės ir 87 proc. respondentų atsakė, kad žino savo kraujo grupę. Vertinat šiuos rezultatus galima teigti, kad pakankamai daug respondentų, net 13 proc., nežinodami savo kraujo grupės parodo, jog nesidomi ir savo sveikata. 7 diagrama Šis tyrimas parodo, kad respondentai nėra neigiamai nusistatę prieš kraujo donorystę. 32 proc. sutiktų būti kraujo donorais ir net 17 proc. sakosi jau buvę donorais bei sutiktų būti bet kokiu atveju. 33 proc. respondentų sutiktų būti kraujo donorais tik, jei pagalba reikalinga artimam žmogui. 1 proc. atsisakytų duoti kraujo, nes bijo, kad procedūra bus atlikta nesteriliai. 10 proc. respondentų griežtai atsisakytų būti kraujo donorais. 7 proc. respondentų kraujo donorais negali būti dėl ligos. 8 diagrama Į klausimą , koks yra požiūris į donorystę, 62 proc. respondentų atsakė teigiamai, 5 proc. respondentų išsakė neigiamą požiūrį į donorystę ir net 23 proc. respondentų nežino, kokia yra jų nuomonė apie donorystę ir transplantaciją, nes apie tai nesusimąstė. Šio tyrimo rezultatai parodo, kad visuomenės požiūris į donorystę nėra griežtai neigiamas. 9 diagrama Į klausimą, ar žinote savo artimųjų apsisprendimą dėl donorystės teigiamai atsakė tik 24 proc. respondentų. Net 76 proc. respondentų nežino savo artimųjų nuomonės, nes ta tema nediskutavo. Vertinat šiuos rezultatus galima teigti, kad moralinė atsakomybė užgula artimųjų pečius sprendžiant klausimą , ar padovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai tik dėl to, kad artimieji nežino vienas kito apsisprendimo šiuo klausimu. 10 diagrama Į klausimą, koks yra Jūsų tėvų požiūris į organų/ audinių donorystę teigiamai atsakė tik 17 proc. respondentų, 5 proc. atsakė, kad jų tėvų požiūris yra neigiamas ir net 68 proc. respondentų nežino tėvų nuomonės, nes ta tema nediskutavo. 11 diagrama 37 proc. respondentų su šia tema pirmą kartą susipažino stebėdami diskusijas žiniasklaidoje. Net 40 proc. respondentų su šia tema neteko susidurti. 9 proc. respondentų šia tema susidomėjo studijų metu. 7 proc. respondentų šia tema susidomėjo mokykloje. 2 proc. respondentų šia tema diskutavo su tėvais. 2 proc. respondentų su šia tema susipažino, kai ji juos palietė asmeniškai(transplantacija buvo reikalinga draugui(ei), pačiam(iai)) 1 proc. respondentų su šia tema pirmą kartą susidūrė diskutuojant su žmona, 1 proc. respondentų su šia tema pirmą kartą susidūrė pradėjus dirbti ligoninėje. Vertinant šiuos rezultatus galima teigti, kad visuomenei trūksta informacijos donorystės ir transplantacijos tema. Greičiausiai žmogus informuojamas žiniasklaidos dėka. 12 diagrama 27 proc. respondentų atsisakytų padovanoti savo artimojo organus tikėdamiesi, kad jų artimasis pasveiks. 3 proc. respondentų atsisakytų padovanoti artimojo organus transplantacijai manydami, kad organų paėmimas subjauros jų artimųjų kūną. 3 proc. įsitikinę, kad religija transplantacijai nepritaria. 2 proc. respondentų mano, kad organų donorystė turi būti apmokama. 9 proc. respondentų atsisakytų padovanoti artimojo organus bijodami pažįstamų žmonių pasmerkimo. 6 proc. respondentų nepasitiki gydytojo priesaika ir etika. 2 proc. respondentų bijo, kad paslaptyje nebus išlaikyta paaukojusiojo asmens duomenys. Net 20 proc. respondentų atsisakytų padovanoti artimojo organus nežinodami artimojo nuomonės tuo klausimu. 28 proc. respondentų neatsisakytų. Šis tyrimas parodo kai kurias atsisakymo padovanoti artimojo organus ir(ar) audinius transplantacijai priežastis. 13 diagrama 59 proc. respondentų atsakė, kad savo mirties atveju sutiktų padovanoti organus ir(ar) audinius transplantacijai. 7 proc. respondentų griežtai atsisakytų padovanoti organus savo mirties atveju. Net 34 proc. respondentų apie tai nesusimąstė. 14 diagrama Iš 59 proc. teigiamai atsakiusių į klausimą „ ar sutiktų savo mirties atveju padovanoti organus ir(ar) audinius transplantacijai“, net 42 proc. respondentų teigia, kad sutiktų juos padovanoti tik tuo atveju, jei pagalba reikalinga artimam žmogui. 58 proc. respondentų savo mirties atveju organus ir (ar) audinius padovanotų svetimo žmogaus gyvybei išgelbėti. 15 diagrama Į klausimą „ Ar esate girdėję apie donoro kortelę?“ teigiamai atsakė 76 proc. respondentų. 24 proc. respondentų apie donoro kortelę nėra girdėję. 16 diagrama Į klausimą „ Kokia Jūsų nuomonė apie donoro kortelę?“ iš 76 proc. respondentų girdėjusių apie donoro kortelę net 13 proc. atsako neigiamai. 83 proc. teigiamai. 4 proc. respondentų teigia, kad jiems trūksta išsamesnės informacijos apie donoro kortelę. 17 diagrama 11 proc. respondentų teigia, kad teikiamos informacijos užtenka. Net 89 proc. respondentų teigia, kad informacijos apie organų ir(ar) audinių donorystę yra per mažai. 18 diagrama 1 proc. respondentų nežino, ar informacija apie organų ir(ar) audinių donorystę ir transplantaciją reikalinga. Net 9 proc. respondentų teigia, kad informacija nereikalinga. 90 proc. tyrime dalyvavusių respondentų mano, kad informacija yra būtina. IŠVADOS Tyrimo pradžioje iškelta hipotezė, jog dalis organų ir(ar) audinių transplantacijos ir donorystės problemos kyla dėl visuomenės informavimo stokos pasitvirtino. Norint, kad donorų skaičius padidėtų, būtina aktyviai informuoti visuomenę. Remiantis tyrimų rezultatais, galima daryti tokias išvadas: 1.Visuomenės požiūris į donorystę nėra griežtai neigiamas. 2.Vertinant tyrimo rezultatus galima įvardinti atsisakymo mirties atveju paaukoti savo ar artimųjų organus ir (ar) audinius transplantacijai, priežastis: a) didelė dalis žmonių nėra susimąstę, ar ryžtųsi būti donorais savo mirties atveju.(34 proc.) b) didelė dalis žmonių nežino savo artimųjų valios(20 proc.) c) žmonės tikisi, jog jų artimasis pasveiks. (27 proc.) d) žmonės mano, kad organų paėmimas subjauros artimojo kūną.(3 proc.) e) dėl religinių įsitikinimų.(3 proc.) f) dalis žmonių mano, kad donorystė turi būti apmokama.(2 proc.) g)dalis žmonių bijo, kad jų apsisprendimą pasmerks pažįstami žmonės.(9 proc.) h)taip pat bijoma, kad nebus paslaptyje išlaikyta organus paaukojusiojo asmens duomenys (2 proc.) i) bijoma, jog gydytojas gali nusižengti duotai Hipokrato priesaikai.(6 proc.) 3. Visuomenė teigia, kad jai trūksta informacijos apie donorystę ir kad ji yra reikalinga. (89 proc.) LITERATŪRA 1. Dainys B.( 2001 ). Inkstai ir sveikata. Vilnius. 90p. 2. Žiginskienė E., Ereminas D.Organų persodinimo raida Lietuvoje // Gydymo menas.-1999, Nr.4, p.46. 3. Žiginskienė E., EreminasD. Donorystės ir transplantacijos etinės problemos // Gydymo menas.-1999, Nr.12, p.33. 4. Žiginskienė E., Ereminas D. Organų donorystė: donoro įvertinimas ir paruošimas transplantacijai // Gydymo menas.-1999, Nr.7, p.9. 5. Žiginskienė E., Ereminas D.Organų persodinimo istorinė apžvalga // Gydymo menas.-1999, Nr.5, p.45. 6.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!