Šešėlinė ekonomika Lietuvoje ir pasaulyje

VILNIAUS UNIVERSITETAS TARPTAUTINIO VERSLO MOKYKLA GIEDRIUS ČIRVINSKAS MINDAUGAS URBANAS KĘSTUTIS BURBA EDVINAS MICKEVIČIUS 1BA1 ir 1BA2 studentai ŠEŠĖLINĖ EKONOMIKA LIETUVOJE IR PASAULYJE Makroekonomikos kursinis darbas Tikrino doc.dr. N. Minkevičienė Vilnius, 2006 Įvadas Mes pasirinkome kursinio tema „Šešėlinė ekonomika Lietuvoje ir pasaulyje“, nes manome, kad tai išties aktuali tema, kuri šiuometiniai ekonomikai turi labai daug įtakos ir jos poveikis labai reikšmingas. Taip pat ši tema mums pasirodė įdomiausia, tad ilgai nedvejojome ir pasirinkę tema kibome į darbą. Šiame kursiniame darbe, mes siekėme išnagrinėti šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastis ir tendencijas, remiantis pasauline patirtimi, taip pat pažvelgti į šešėlinės ekonomikos poveikį valstybės ekonomikai, numatyti šešėlinės ekonomikos raidos ir jos įtakos mažinimo poveikio priemones. Mes susisteminome ir apibendrinome duomenis apie šešėlinės ekonomikos raidą, pasiūlydami preliminarių priemonių kompleksą šiai raidai veikti ir šešėlinės ekonomikos įtakos šalies ekonomikai mažinti, remiantis pasauline patirtimi. 1. Neapskaitomos ekonomikos egzistavimo sąlygos ir priežastys Neapskaitoma ekonomika egzistuoja visose šalyse. Jos apimtis priklauso nuo tų šalių ekonominių santykių pobūdžio, politinės ir ekonominės būklės, gyventojų užimtumo, pragyvenimo lygio, apskaitos organizavimo, bendros klutūros ir tvarkos bei daugelio kitų priežasčių. Neapskaitomos ekonomikos atsiradimo priežasčių, pereinant iš planinės centralizuotos į laisvosios rinkos ekonomiką, pirmiausia reikėtų ieškoti valstybės valdyme. Dėl objektyvių priežasčių pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu visų pirma teko rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu, jos saugumu ir kartu diegti rinkos ekonomikos elementus. Antra vertus, nebuvo profesionalių rinkos ekonomikos specialistų, įstatynų kūrėjų bei politikų. Tai priežastys, kurios trukdė apgalvotai ir profesionaliai parengti ūkį ir visuomenę, sistemiškai apibrėžti pereinamojo rinkos ekonomiką laikotarpio strategija. Todėl susidarė palankios sąlygos neapskaitomai ekonomikai susiformuoti ir plėtotis. Galima teigti, kad Lietuvoje minėtu laikotarpiu neapskaitoma ekonomika plėtėsi dėl šių priežasčių: 1. Valstybinio turto privatizavimą metodu ir realizavimo programos klaidų. 2. Ūkinės – finansinės veiklos įstatymų netobulumo. 3. Mokesčių ir jų administravimo sistemos fiskalinės politikos spragų ir prieštaringumo. Dėl minėtų priežasčių juridinių ir fizinių asmenų pajamų slėpimas tapo kasdieniniu reiškiniu. Didėjant ekonomine ir teisine suirute sąlygojo neapskaitomos ekonomikos terpės plėtra. Tai palietė tiek išlikusias valstybines įmones, tiek naujai įsikūrusius ūkio subjektus. Mūsų manymu, neapskaitomos ekonomikos plėtrai ypatingą postūmį suteikė vadinamoji ,,ekonominė blokada“. Irstant Tarybų Sąjungai, dėl ,,kainų žirklių“ ir nesubalansuotos muitų politikos, tarp atskirų neseniai buvusios vieningos ekonominės erdvės dalių suklestėjo prekyba arba tiesioginiai natūriniai mainai – neregistruojami ir neapskaitomi. Didelis pelnas nusėdo į kišenes tų, kurie sugebėjo pasinaudoti šia situaciaja ir ypač atsivėrusia galimybe pakliūti į Vakarų rinką – eksportuoti prekes, iš jų didžiausią grupę sudarė metalai. Tai Lietuvos specifikacija. Dauguma privačią nuosavybę įsigyjusių gyventojų pasirinko prekybos verslą. Dėl kainų skirtumo kaimyninėse šalyse ir palankių muito sąlygų, suklestėjo ,,laukynė“ prekyba, dažniausiai neregistruojama, neapskaitoma ir duodanti didelį pelną prekiautojams. Vidaus rinkos prisotinimas, pasikeitusi kaimyninių valstybių muitų politika, šiek tiek pakeitė stuaciją. Prekybos verslas pradėjo įgyti civilizuotas formas. Tačiau ir dabar prekyba yra vienas iš svarbiausių neapskaitomos ekonomikos šaltinių, kadangi dauguma smulkių prekeivių neatsiskaito, yra neregistruoti. Smulkiose prekyvietėse trūksta apskaitos. Situacija iš esmės ėmė keistis, priėmus Vyriausybės nutarimą apie būtinumą naudoti kasos aparatus. Palankios sąlygos neapskaitomai ekonomikai susiklostė paslaugų sferoje, nes ten taip pat vyrauja smulkus verslas. Ir čia nėra tinkamos teikiamų paslaugų apskaitos, nekontroliuojamos kainos, slepiamas darbuotojų skaičius. Mokamos yra dauguma namų ūkio paslaugų: smulkus drabužių, buitinės techikos taisymas, siuvimas, mezimas, vaikų priežiūra, statyos ir remonto,įskaitant automobilių remontą, darbai ir t.t. dėl šių paslaugų specifikacijos sunku organizuoti jų apskaitą, todėl jos greičiausiai r ateityje bus vienas iš svarbiausių neapskaitomos ekonomikos šaltinių. Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu ir keičiantis Lietuvos geopolitinei situacijai susidarė palankios sąlygos ir įstatymų uždraustoms, vadinamosioms nelegamlios veikloms plisti. Tai preyba narkotikais, alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba, prositucija, organizuotas turto prievartavimas, kontrabanda ir k.t. Akivaizdu, kad neapskaitoma ekonomika šalies ekonomiką bei jos socialinę sferą veikia per valstybės finansus, darbo rinkos pasiūlos ir paklausos balansus, pajamų pasiskirstymą, nesumokėtus mokesčius. Reikėtų pažymėti, jog paskutiniu metu neapskaitoma ekonomika stabilizavosi, nes prekių ir paslaugų rinka prisotinta, padidėjo konkurencija. 2. NEPASKAITOMOS EKONOMIKOS ĮVERTINIMAS LEGALIOSE VEIKLOSE 2.1. NUSLĖPTŲ PAJAMŲ ĮMONĖSE ĮVERTINIMAS Tyrimų objektas - atsisakinančios Statistikos departamentui įmonės. Tyrimų tikslas - įvertinti nedeklaruojamų pajamų apimtį. Pagrindiniai šaltiniai - oficialiosios statistikos bei valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys. Pagrindiniai metodai: ekspertinis, skaičiavimų ir lyginimo. Įmonių nedeklaruojamų pajamų apimtims įvertinti atlikta mokesčių inspektorių anoniminė apklausa. Parengta anketa, kurioje ekspertai - mokesčių inspektoriai - turėjo įvertini nedeklaruojamų pajamų dalį bendrosiose įmonės pajamose (procentais) pagal veiklų rūšis ir jmonių dydį (pagal darbuotojų skaičių). Išskirta 11 veiklos rūšių, kuriose galėtų būti vedama "dviguba" buhalterija. Palikta galimybė ekspertams įvertinti nepaminėtas veiklos rūšis. Veiklos, kuriose yra daug skirtingo dydžio įmonių, suskirstytos į grupes pagal darbuotojų skaičių. Anketos išdalintos beveik 2 tūkstančiams inspektorių visuose miestuose ir rajonuose. Gautos 1189 anketos. Iš jų 206 atmestos dėl to, kad buvo arba neužpildytos, arba nurodytos tiktai priežastys, skatinančios turėti dvigubą buhaiteriją. Taigi buvo apibendrinti 983 anketų duomenys. Apskaitos rezultatai pateikti 1 lentelėje. 1. Lentelė. NEDEKLARUOJAMŲ PAJAMŲ DALIS BENDROSIOSE ĮMONĖS PAJAMOSE Veiklos sritis Darbuotojų skaičius Atsakymų į klausima skaičius Nedeklaruotų pajamų dalis (%) Pramonė Maisto pramonė Iki 19 85 25 20-99 84 21 100-499 76 12 500 ir daugiau 64 9 Lengvoji pramonė Iki 19 133 25 20-99 105 19 100-499 106 13 500 ir daugiau 80 12 Siuvimas Iki 19 12 30 20-99 7 25 100-499 7 17 500 ir daugiau 7 16 Medienos apdirbimas Iki 19 38 30 20-99 27 26 100-499 22 10 500 ir daugiau 30 3 Naftos produktų gamyka 500 ir daugiau 2 25 Statykinių medžiagų pramonė Iki 19 38 9 20-99 36 6 100-499 35 6 500 ir daugiau 12 5 Baldų gamyba Iki 19 18 29 20-99 14 27 100-499 14 19 500 ir daugiau 13 14 Energetika 500 ir daugiau 2 35 STATYBA Iki 9 729 31 10-99 697 23 100 ir daugiau 609 16 DIDMENINĖ PREKYBA Iki 9 754 31 10-99 677 25 100 ir daugiau 581 21 MAŽMENINĖ PREKYBA Iki 9 911 35 10-99 751 26 100 ir daugiau 633 21 VISUOMENINIS MAITINIMAS 854 32 BUITINIŲ DAIKTŲ TAISYMAS 759 34 KELIŲ TRANSPORTAS Iki 9 706 26 10-99 627 19 100 ir daugiau 537 16 FINANSINIS TARPININKAVIMAS 613 33 NEKILNOJAMOJO TURTO OPERACIJOS 634 29 ŠVIETIMAS 555 10 SVEIKATA IR SOCIALINIS DRAUDIMAS 625 19 Dauguma ekspertų nurodė, kad didžiausia neapskaitytų pajamų dalis tenka mažoms, mažmenine prekyba užsiimančioms įmonėms, kuriose dirba iki 9 darbuotojų - apie 35%. Vidutinio dydžio mažmeninės prekybos įmonėse nedeklaruojama apie 26% pajamų, didelėse -apie 21%. Didmeninės prekybos įmonėse neapskaitytų pajamų dalis šiek tiek mažesnė. Ekspertų nuomone, dažniausiai pajamų nedeklaruoja pramonės įmonės, užsiimančios lengvosios, maisto ir medžio apdirbimo veiklomis. Mažose įmonėse, kuriose dirba iki 19 darbuotojų, nedeklaruojamų pajamų dalis sudaro apie 25 - 30%, vidutinėse - apie 19 - 25%. didelėse - apie 10%. Reikėtų pažymėti, jog, ekspertų vertinimu, pramonėje, ypač energetikoje ir naftos produktų gamyboje nuslepiama daugiau pajamų nei kitose veiklose. Panaši nedeklaruojamų pajamų dalis statybos bei kelių transporto įmonėse. Buitinių daiktų taisymu, visuomeniniu maitinimu, nekilnojamojo turto operacijomis užsiimančios įmonės nuslepia apie 30%, švietimo paslaugų įmonės- apie 10%, sveikatos apsaugos paslaugų įmonės - apie 19% pajamų. Atsakydami į klausimą, kokios priežastys skatina įmonės turėti dvigubą buhalteriją. Ekspertai dažniausiai paminėjo tokias priežastis: dideli mokesčių tarifai, netobula įstatymų sistema, dažna įstatymų karta. Pagal ekspertų įvertinimą buvo apskaičiuotos Statistikos departamentui atsiskaitančių įmonių nedeklaruojamų pajamų apimtys. Rezultatai pateikti 2 lentelėje. 2 lentelė NEDEKLARUOJAMŲ PAJAMŲ DALIS VALSTYBĖS ĮMONIŲ IR AKCINIŲ BENDROVIŲ BENDROSIOSE PAJAMOSE Veiklos pavadinimas (kodas pagal NACE klasifikaciją) Darbuotojų skaičius Deklaruota pajamų (tūkst. Lt) Nedeklaruojamų Pajamų dalis (%) Nedeklaruojamos pajamos (tūkst. Lt) Pramonė Maisto pramonė Iki 19 68479 25 17120 (150000 – 159999) 20 – 99 251951 21 52910 100 – 499 4024867 12 482984 500 ir daugiau 2109450 9 189851 Lengvoji pramonė Iki 19 17207 25 4302 (170000 – 179999) 20 – 99 82294 19 15636 (190000 – 199999) 100 – 499 212857 13 27671 500 ir daugiau 815375 12 97845 Siuvimas Iki 19 683 30 205 (180000 – 182400) 20 – 99 23895 25 5974 100 – 499 67062 17 11401 500 ir daugiau 147760 16 23642 Medienos apdirbimas Iki 19 25631 30 7608 (200000 – 205200) 20 – 99 70116 26 18230 100 – 499 110949 10 11095 500 ir daugiau 87722 3 2632 Statybinių medžiagų pramonė Iki 19 13594 9 1223 (260000 – 268200) 20 – 99 57936 6 3476 100 – 499 233165 6 13990 500 ir daugiau 227252 5 11363 Baldų gamyba Iki 19 6151 29 1784 (360000 – 361400) 20 – 99 21728 27 5867 100 – 499 1533318 19 29130 500 ir daugiau 70805 14 9913 STATYBA Iki 9 45271 31 14034 10 -99 600815 23 138187 100 ir daugiau 1787928 16 286068 DIDMENINĖ PREKYBA Iki 9 842666 31 26126 10 -99 336599 25 84150 100 ir daugiau 1874563 21 393658 MAŽMENINĖ PREKYBA Iki 9 323667 35 113283 (520000 – 526300) 10 -99 2452241 26 637583 100 ir daugiau 1874563 21 393658 VISUOMENINIS MAITINIMAS 162449 32 51984 (553000 – 555200) KELIŲ TRANSPORTAS Iki 9 35332 26 9186 (602000 – 602400) 10 -99 272754 19 51823 (632000 – 632100) 100 ir daugiau 396076 16 63372 BUITINIŲ DAIKTŲ TAISYMAS 7467 34 2539 FINANSINIS TARPININKAVIMAS 52277 33 17251 NEKILNOJAMOJO TURTO OPERACIJOS 63256 29 18344 ŠVIETIMAS 16050 10 1605 SVEIKATA IR SOCIALINIS DRAUDIMAS 82398 19 15656 Individualios (personalinės) įmonės yra mažos, lodėl nedeklaruotoms pajamomis įvertinti taikytas mažiausioms įmonėms tenkantis procentas. Individualioms pramonės įmonėms apskaičiuotas vidutinis procentas visų pramonės veiklų, kuriose dirba iki 19 darbuotojų. Rezultatai pateikti 3 lentelėje. 3 lentelė NEDEKLARUOJAMŲ PAJAMŲ DALIS INDIVIDUALIŲ (PERSONALINIŲ) ĮMONIŲ BENDROSIOSE PAJAMOSE Veiklos pavadinimas Deklaruota pajamų Nedeklaruojamų Pajamų dalis (%) Nedeklaruojamos Pajamos (tūkst. Lt) PRAMONĖ 356423 25 87324 STATYBA 205805 31 63800 PREKYBA 2559683 35 895889 VISUOMENINIS MAITINIMAS 49097 32 15711 BUITINIŲ DAIKTŲ TAISYMAS 11561 34 3931 KELIŲ TRANSPORTAS 151712 26 39445 NEKILNOJAMOJO TURTO OPERACIJOS 2564 29 744 FINANSINIS TARPININKAVIMAS 2960 33 977 ŠVIETIMAS 4639 10 464 SVEIKATA IR SOCIALINIS DRAUDIMAS 17557 19 3336 Toliau apskaičiuota nedeklaruojamų pajamų apimtis pagal įmonių dydį ir nuosavybės rūšį. Nedeklaruojamos pajamos pagal įmonių dydį parodytos 4 lentelėje. Mažoms įmonėms priskirtos visos individualios įmonės ir valstybinės įmonės bei akcinės bendrovės, kuriose dirba iki 100 darbuotojų. Didelėms - įmonės. kuriose dirba daugiau kaip 100 darbuotojų. 4 lentelė NEDEKLARUOJAMOS PAJAMOS PAGAL ĮMONIŲ DYDĮ Veiklos pavadinimas Deklaruota pajamų (tūkst. Lt} Nedeklaruojamų pajamų dalis (%) Nedeklaruojamos pajamos (tūkst. Lt) Mažos įmonės 14130813 18.8 2662805 Valstybės įmonės ir akcinės bendrovės 10549837 14.7 1551186 Individualios įmonės 3580976 31.0 1111619 Didelės įmonės 22601061 9.1 2048272 Iš viso 36731874 12.8 4711078 Apklausos rezultatai rodo, kad nedeklaruojamų pajamų dalis mažose įmonėse yra gerokai didesnė negu didelėse. Tačiau pagal pajamų apimtis, didelės įmonės pralenkta mažas. Todėl nedeklaruotų pajamų apimtis mažose įmonėse nėra žymiai didesnė (4 diagrama). Nedeklaruojamos pajamos pagal nuosavybės rūšis parodytos 5 lentelėje. 5 lentelė NEDEKLARUOJAUOS PAJAMOS PAGAL ĮMONIŲ RŪŠIS Deklaruota pajamų Nedeklaruojamų pajamų dalis(%) Nedeklaruojamos pajamos(tūkst. Lt) IŠ VISO ŠALYJE: 36731874 12.8 4711078 Valstybinės įmonės ir akcinės bendrovės 33150898 10.9 3599459 Individualios įmonės 3580976 31.0 1111619 Rezultatai rodo, kad individualios įmonės nedeklaruoja daug didesnės dalies pajamų negu valstybės įmonės ir akcinės bendrovės. Tačau nedeklaruojamos pajamos 3 kartus didesnės už individualių įmonių nedeklaruotas pajamas. 2.2 NEAPSKAITOMOS MAŽMENINĖS PREKIŲ APYVARTOS ĮVERTINIMAS Tyrimų objektas - Lietuvos miestų ir rajonų turgavietės. Tyrimų tikslas - nustatyti oficialiai neapskaitomos mažmeninės prekių apyvartos apimtis turgavietėse. Informacijos šaltiniai: specialiųjų apklausų duomenys, oficialioji ir administracinė žinybinė statistika. Pagrindiniai metodai: ekspertinis, skaičiavimo bei tiesioginiai ir netiesioginiai tyrimai. Šalies ūkio ekonominiai bei socialiniai pokyčiai nulėmė ir prekybos turgavietėse plėtrą. Šie procesai sąlygojo turgaviečių mažmeninės prekių apyvartos apimties, struktūros bei vaidmens visoje Lietuvos mažmeninėje prekių apyvartoje kitimą. Turgaviečių apyvartos dalis visoje Lietuvos mažmeninėje prekių apyvartoje 1989-aisiais metais buvo tik 1,8%. Pereinamuoju į rinkos santykius laikotarpiu šalia žemės ūkio produktais prekiaujančių turgaviečių atsirado turgaviečių, kuriose imta prekiauti ir ne maisto prekėmis. Yra turgaviečių, kuriose parduodamos vien tik iš užsienio dideliais kiekiais atvežtos prekės: drabužiai, avalynė, namų apyvokos, santechnikos reikmenys, elektros prekės, kilimai, audiniai ir kt. Atsiradus nedarbui, šiuo verslu užsiima nemaža gyventojų dalis. Smunkant dalies gyventojų pragyvenimo lygiui, didėjant vartojimo prekių kainoms, padidėjo turgavietėse parduodamų prekių paklausa. Dažnai prekių kainos turgavietėse mažesnės nei parduotuvėse. Kadangi, kaip parodė namų ūkių tyrimai, turgavietėse perka nemaža šalies gyventojų bei užsienio piliečių, nuo 1993 metų buvo pradėta skaičiuoti turgaviečių mažmeninė prekių apyvarta. Ir 1993 ir 1994 metais ji buvo skaičiuota, remiantis namų ūkio tyrimo (gyventojų išlaidos maisto produktams, drabužiams, avalynei, kitoms ne maisto prekėms) duomenimis. Tačiau šios informacijos nepakako: nebuvo duomenų apie turgaviečių dydį, jų prekybos apimtį, prekių struktūrą. Siekiant turėti išsamią informaciją apie prekybą turgavietėse, 1995 metais buvo atliktas specialus prekių apyvartos turgavietėse tyrimas. Šalies miestų ir rajonų statistikų tarnybos pateikė administraciją turinčių turgaviečių sąrašus. Tyrimui buvo atrinktos 96 turgavietės. Bendradarbiaujant su turgaviečių administracijos darbuotojais buvo parengtas rodiklių sąrašas, o vėliau ir klausimynas, suformuluoti tokie klausimai: 1.Prekybos vietų skaičius, vnt. 2.Kiek prekybos vietų užimta, %. 3.Dirbta dienų per metus. 4.Turgavietės prekių apyvartos kitimo tendencija palyginti su praėjusiais melais, įvertinant ekspertiniu būdu. 5.Prekių apyvartos sudėtis, % (pagal prekių grupes). 6.Vidutinė vieno prekiautojo dienos prekių apyvarta litais. Gautos 96 turgaviečių ataskaitos. Pirmąją klausimyno dalį (prekybos vietų skaičius kiek prekybos vietų užimta, dirbta dienų per metus, prekių apyvartos sudėtis pagal prekių grupes) užpildė bei turgaviečių prekių apyvartos kitimą ekspertiniu būdu vertino (ataskaitinių metų prekių apyvarta palyginti su praėjusiais metais) atsiskaitančių turgaviečių administracijos darbuotojai. Antrąją klausimyno dalį (vidutinė vieno prekiautojo dienos prekių apyvarta) užpildė statistikos tarnybų darbuotojai - apklausėjai. Apklausėjas privalėjo apklausti keletą prekiautojų (kiekvienos prekių grupės ne mažiau kaip tris), kad sužinotų, kiek prekių jie pardavė per dieną, kokia atskiros prekės kaina, paskui apskaičiavo kiekvieno prekiautojo atskiros prekės dienos apyvartą ir vidutinę kiekvienos prekių grupės vieno prekiautojo dienos prekių apyvartą. Remiantis ataskaitų duomenimis, buvo apskaičiuota kiekvienos turgavietės mažmeninė prekių apyvarta. Pagal tyrimo duomenis nustatyta, kad šalies turgavietėse 1995 metais buvo 19,2 tūkstančio prekybai skirtų vietų, o metinė prekių apyvarta siekė 1395.3 milijono litų. Aštuoniolikos turgaviečių mažmeninė prekių apyvarta per metus buvo daugiau negu 10 milijonų litų (6 lentelė). 6 lentelė TURGAVIEČIŲ PASISKIRSTYMAS PAGAL PREKIŲ APYVARTOS APIMTĮ Prekių apyvarta (mln. Lt) Prekių apyvarta (mln. Lt) Santykinė svarba (%) 10.0 18 19 Iš viso 96 100 Respublikos miestams tenka 22,9% turgaviečių, jose yra 79,5% prekybai skirtų vietų ir tenka net 90,2% turgaviečių prekių apyvartos (7 lentelė). Didžiausios turgavietės ir pagal prekybai skirtų vietų skaičių, ir pagal prekių apyvartą - UAB "Šiaulių turgus" (Šiaulių m.) ir AB "Posūkis" (Vilniaus m.). 7 lentelė PREKYBA TURGAVIETĖSE PAGAL VIETOVES Turgaviečių skaičius (%) Prekybai skirtų vietų skaičius (%) Prekių apyvarta(%) Vilnius 6,2 24,6 31,3 Kaunas 7,3 12,5 10,1 Klaipėda 2,1 12,0 11,6 Panevežys 1,0 5,5 3,5 Šiauliai 2,1 18,4 24,7 Alytus 2,1 4,8 4,5 Marijampolė 2,1 1,7 4,5 Miestai iš viso 22,9 79,5 90,2 Rajonai iš viso 77,1 20,5 9,8 Iš viso 100,0 100,0 100,0 Tyrimo duomenimis 1995 metais turgaviečių prekių apyvartoje 48,6% sudarė ne maisto prekės, 41,9% - maisto prekės, 9,5% - prekyba augalais ir gyvūnais (8 lentele). O mažmeninės prekybos įmonėse ne maisto prekės sudarė 40,3%, o maisto prekes, įskaitant alkoholinius gėrimus, - 59,7%.44 turgavietėse (46% bendro jų skaičiaus) vyravo prekyba maisto prekėmis (50% ir daugiau), o 31 (32%) - ne maisto, augalai ir gyvūnai didžiąją dalį sudarė tik 9 turavietėse (arba 9%), o 12 turgaviečių (arba 13% bendro jų skaičiaus) maisto ir ne maisto prekėms buvo prekiaujama maždaug po lygiai. 8 lentelė PREKIŲ APYVARTOS TURGAVIETĖSE SUDĖTIS PAGAL PREKIŲ GRUPES Prekių grupės Prekių apyvarta (mln. Lt.) Santykinė svarba (%) Maisto prekės 584,6 41,9 Mėsa ir jos produktai 168,8 12,1 Pienas ir jo produktai 26,5 1,9 Kiaušiniai 61,4 4,4 Vaisiai, uogos 55,8 4,0 Daržovės 76,7 5,5 Bulvės 67,0 4,8 Cukrus 29,3 2,1 Kitos maisto prekės 99,1 7,1 Ne maisto prekės 678,1 48,6 Drabužiai 237,2 17,0 Avalyne 125,6 9,0 Televizoriai, radijo, audio ir video aparatūra 33,5 2,4 Elektros prekės 40,5 2,9 Virtuvės reikmenys 30,7 2,2 Kosmetika 54,4 3,9 Skalbimo priemonės ir buitinės chemijos prekės 47,4 3,4 Kilimai 20,9 1,5 Kitos ne maisto prekės 87,9 6,3 Augalai ir gyvūnai 132,6 9,5 Sodinukai ir gėlės 85,1 6,1 Naminiai gyvuliai ir paukščiai 32,1 2,3 Šunys, katės ir kt. 15,4 1,1 Iš viso 1395,3 100,0 Dauguma (74% bendro jų skaičiaus) šalies turgaviečių yra mažos (iki 50 prekybai skirtų vietų) bei vidutinės (iki 250 prekybai skirtų vietų), ir tik 26% turgaviečių, kuriose yra daugiau negu 250 prekybai skirtų vietų (9 lentelė). 9 lentelė TURGAVIEČIŲ PASISKIRSTYMAS PAGAL PREKYBAI SKIRTŲ VIETŲ SKAIČIŲ Prekybai skirtų vietų skaičius Turgaviečių skaičius Santykinė svarba(%) 500 13 13 Iš viso 96 100 Trečdalis turgaviečių dirbo 1.2 arba 3 dienas per savaitę, o jų prekių apyvarta sudarė 9,4% bendros turgaviečių prekių apyvartos. Absoliuti dauguma (64%) turgaviečių dirbo be poilsio dienų arba 1-2 dienas nedirbo (10 lentelė). 10 lentelė Turgavietėse dirbama dienų per savaitę Turgaviečių skaičius Santykinė svarba (%) 1 16 17 2 13 13 3 4 4 4 2 2 5 19 20 6 22 23 7 20 21 Iš viso 96 100 TURGAVIEČIŲ PASISKIRSTYMAS PAGAL DARBO DIENŲ PER SAVAITĘSKAIČIŲ Kaip matyti iš 11 lentelės, maždaug pusės turgaviečių prekybai skirtos vtetos panaudojamos iki 50%, o dviejose turgavietėse - daugiau kaip 100 % . 11 lentelė TURGAVIEČIŲ PASISKIRSTYMAS PAGAL PREKYBOS VIETŲ PANAUDOJIMĄ Prekybos vietų panaudojimas (%) Turgaviečių skaičius Santykinė svarba (%) 100 2 2 Iš viso 96 100 Remiantis turgaviečių administracijų ekspertiniu įvertinimu, prekių apyvarta 1995 metais palyginti su 1994 metais padidėjo 48% turgaviečių, 20% - nepakito, o 24% - sumažėto Aštuoni procentai turgaviečių pradėjo veikti tik 1995 metais. Taigi, kaip rodo tyrimo duomenys, 1995 metais turgaviečių prekių apyvarta buvo 1395,3 milijono litų arba 15,1% visos šalies mažmeninės prekių apyvartos. Turgaviečių prekių apyvarta, apskaičiuota remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos informacija apie (fizinių asmenų bei juridinio asmens teisių neturinčių individualiųjų (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų) prekybai turgavietėse įsigytų patentų skaičių (vieneto metinės įplaukos yra lygios 50 tūkstančių litų), buvo 37.5% mažesnė, negu matyti iš turgaviečių tyrimo rezultatų. Tai leidžia daryti išvadą, kad labai svarbu tirti prekių apyvartos turgavietėse apimtis ir tendencijas. Kad galima būtų išsiaiškinti gautų rezultatų skirtumus, tyrimą turgavietėse reikia atlikti periodiškai ir siekti nustatyti oficialiai neapskaitomą apyvartą. 2.3 NEAPSKAITOMO DARBO UŽMOKESČIO ĮVERTINIMAS Tyrimų objektas - legaliai ir nelegaliai dirbančių darbuotojų neapskaitomas darbo užmokestis. Tyrimų tikslas - įvertinti darbo užmokesčio oficialių duomenų nukrypimo nuo faktinių duomenų lygį bei nelegaliai dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio dydį. Pagrindiniai informacijos šaltiniai - oficialiosios statistikos, "Sodros" bei tyrimų duomenys. Pagrindiniai metodai: skaičiavimai ir specialūs tyrimai. Neapskaitomam darbo užmokesčiui įvertinti pasirinkti skaičiavimo ir specialaus tyrimo metodai. Neapskaitomą darbo užmokestį vertinant skaičiavimo būdais, buvo laikomasi tokių nuostatų: 1.Statistiškai įvertinamos visos valstybinio sektoriaus įmonės; jų ataskaitose pateikiami duomenys apie darbuotojų skaičių ir darbo užmokestį yra teisingi ir dėl to nekoreguotini; 2.Neatsiskaitančios, vadinasi, statistiškai neapskaitomos įmonės, susitelkusios privačiame sektoriuje. Daroma prielaida, kad nelegalių darbuotojų (dirbančių neįforminus darbo sutarčių) daugiausia dirba uždarosiose akcinėse bendrovėse, todėl skaičiavimo būdais koreguojamas darbuotojų skaičius ir jų darbo užmokestis; 3.Faktiškai veikiančių individualių (personalinių) įmonių skaičius yra lygus pajamų deklaracijas pateikusių įmonių skaičiui. Daroma prielaida, kad samdomų darbuotojų skaičius jose sutampa su pajamų deklaracijose nurodytu darbuotojų skaičiumi Deklaruojamas darbo užmokesčio dydis laikytinas fiktyviu, kadangi nuslepiama suma dažniausiai artima minimaliai mėnesio algai, todėl yra koreguotina. Taikant skaičiavimo metodą, uždarųjų akcinių bendrovių ir individualiųjų (personalinių) įmonių deklaruojamo darbo užmokesčio duomenys koreguojami atsižvelgiant į tai, kad rinkos ekonomikos sąlygomis didžioji dalis veikiančių įmonių dirba pelningai, sugeba konkuruoti, tai reiškia, kad samdomieji darbuotojai uždirba ne mažiau negu vidutinių ar mažų įmonių darbuotojai atitinkamose ekonominėse veiklose. Oficialių 1995 m. darbo užmokesčio duomenų analizė rodo, kad didesnė privačių uždarųjų akcinių bendrovių dalis (apie 64%) nurodo darbo užmokestį iki 300 litų. Ypač tai būdinga viešbučiams ir restoranams (90%), prekybos (69%) ir aptarnavimo įstaigoms (69% ), ir kitai verslo veiklai (50%). Akcinių bendrovių darbo užmokančio duomenys nėra koreguojami kada ataskaitose nurodomi duomenys yra artimi oficialiems apskaičiuotiems vidurkiams. Oficialiais statistikos duomenimis 1995 motais privačiame sektoriuje, neįskaitant individualiųjų (personalinių) įmonių, dirbo 657,9 tukst. žmonių arba 50,1% visų šalies ūkių samdomųjų darbuotojų, Iš jų -178,9 tūkst. arba 13,9% žmonių dirbo nelegaliai. Nelegaliai dirbančių darbuotojų skaičius (vertintas pagal užimtumo statistiką, Ataskaitas patelkusiose uždarosiose akcinėse bendrovėse dirbo 297,3 tūkst. arba 23,0%, akcinėse bendrovėse 86,2 tūkst, arba 6,7% visų samdomų darbuotojų. Privačių uždarųjų akcinių bendrovių darbo užmokestis koreguojamas todėl kad dauguma jų statistinėse ataskaitose nurodo mažesnį darbo užmokesčio vidurkį, negu nurodo valstybinės uždarosios akcinės bendrovės. Tai pasakytina apie viešbučius ir restoranus, prekybos įstaigas, žmonių gydymo, komunalines, socialines ir asmeninio aptarnavimo veiklas. Specialiajam tyrimui parengtos anoniminės anketos, kurias užpildyti, t.y. būti ekspertais, pasiūlyta miestų ir rajonų socialinio draudimo inspektoriams bei statistikos skyrių darbuotojams. Išsiųsta 1500 anketų, gauta - 521. Iš jų teisingai užpildytos 265, Anoniminės anketos klauslmyne buvo numatyti tokie pagrindiniai rodikliai: įmonės rūšis, ekonomines veiklos rūšis, įmonės dydis, profesija (pareigybė), vidutinis mėnesinis žinomo anoniminio asmens darbo užmokestis. Didžiojoje dalyje gautų anketų atsakyta į klausimą apie darbo užmokestį uždarosise akcinėse bendrovėse (37,7%) ir individualiose (personalinėse) įmonėse (35,1%), Gauti anoniminių anketų rezultatai patvirtino pasirinktą prielaidą, kad koreguoti tikslinga darbo užmokestį privataus sektoriaus uždarosiose akcinėse bendrovėse ir individualiose (personalinėse) įmonėse. Daugiausia užpildyta anketų apie darbuotojus, kurie dirbo įmonėse, turinčiose 1-9 arba 10-99 darbuotojus. Tyrimo duomenys reprezentatyvesni apie prekybą, apdirbamąją pramonę ir statybą, kadangi minėtoae veiklose dirbo didžioji dalis darbuotojų, nurodytų atsakymuose į anketos klausimus. Anketos duomenimis faktinis darbo užmokestis labiausiai skiriasi nuo deklaruojamojo individualiose (personalinėse) įmonėse. 1995 m. II pusmečio deklaruojamas darbo užmokesčio vidurkis individualiose (poraonallnėae) įmonėse buvo 170 litų, o anoniminės anketos duomenimis jis siekė 479 litus (1096 m. sausio mėn. duomenys). Faktinis darbo užmokestis uždarosiose akcinėse bendrovėse ir akcinėse bendrovėse, kaip parodė apklausa, yra didesnis negu nurodytas įmonių statistinėse ataskaitose. Oficialiais statistikos duomenimis, vidutinis neto darbo užmokestis minėtose įmonėse sudarė 437 litus, o anoniminės anketos duomenimis - 644 litus, Kadangi kiekviena ekonominė veikla turi skirtingą "svorį" darbuotojų skaičiaus atžvilgiu, buvo apskaičiuotas svertinis vidutinis neto darbo užmokestis, ir jis lygus 600 Lt. Analogišku būdu buvo įvertinti oficialūs duomenys. Palyginus šiuos duomenis, galima teigti, kad akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių faktinis darbo užmokestis beveik 67% didesnis negu pateikiamas ataskaitose (tačiau tik pagal nurodytas veiklas). Statybos, transporto, nekilnojamojo turto, nuomos ir komercinių veiklų darbo užmokesčio vidurkis daugiau kaip 2 kartus skiriasi nuo oficialiai deklaruojamo. Individualių (personalinių) įmonių duomenis lyginti sudėtingiau, nes disponuojame skirtingų laikotarpių darbo užmokesčio duomenimis. Tačiau galima teigti, kad faktinis darbo užmokesčio vidurkis minėtos įmonėse mažiausiai 2-3 kartus didesnis už deklaruojamą darbo užmokestį. Svertinis darbo užmokesčio vidurkis anoniminės anketos duomenimis sudarė 479 Lt, oficialiais duomenimis -164 Lt. Kadangi anketų su atsakytais klausimais gauta nedaug, duomenys privatų sektorių reprezentuoja nepakankamai. Bet anketos buvo bene vienintelis šaltinis, suteikęs informacijos apie faktišką darbo užmokestį. Pagal faktiško ir oficialiai skelbiamo darbo užmokesčio vidurkius buvo apskaičiuoti koeficientai (santykis nurodytų rodiklių). Juos taikant skaičiavimo būdu buvo įvertinti uždarųjų akcinių bendrovių ir individualių (personalinių) įmonių1995 metų mėnesiniai darbo užmokesčio vidurkiai. Analizuojant anoniminių anketų darbo užmokesčio rodiklius pagal profesijas (pareigybes) matyti, kad geriausiai buvo apmokami vadybininkai, kurių neto darbo užmokestis 1996 m. sausio mėn. buvo 2350 litų. Kitų profesijų (pareigybių) atstovų darbo užmokesčio vidurkiai buvo tokie: skyrių viršininkų - 1213 litų, mechaniku. - 1000 litų, statybininkų - 867 litų, dažytojų - 825 litų, stalių - 825 litai, aptarnaujančių radijo, televizijos bei elektronikos įrenginius - 870 litų. buhalterių ir finansininkų - 623 litai, mūrininkų - 600 litų. Darbo užmokesčio vertinimai šalies ūkyje pagal penkis skaičiavimo būdus pateikti 15 lentelėje. Iš jos matyti, kiek įvertintas darbo užmokestis skyrėsi nuo oficialiųjų darbo užmokesčio duomenų. Remiantis anoniminės anketos rezultatais, koreguotas šių veiklų uždarųjų akcinių bendrovių ir individualių (personalinių) įmonių darbo užmokestis: 1) statybos; 2) didmeninės ir mažmeninės prekybos; 3) automobilių, motociklų remonto, asmeninių ir buitinių daiktų taisymo; 4) transporto, sandėliavimo; 5) nekilnojamojo turto nuomos ir komercinės veiklos; 6) kitos komunalinės, socialinės ir asmens aptarnavimo vetklos. Kitose ekonominėse veiklose paliktas oficialusis vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal statistinių ataskaitų arba pajamų deklaracijų duomenis. Taip pasielgta dėl kelių priežasčių. Darbo užmokestis nekoreguojamas tų ekonominių veiklų, apie kurias negauta informacijos iš anoniminių anketų arba ji nepakankamai reprezentatyvi. Vidutinio bruto darbo užmokesčio vertinimai šalies ūkije pagal visus penkis skaičiavimo būdus pateikti 15 ir 16 lentelėse. Kaip rodo 15 lentelės duomenys, įvertinti vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, įskaičius neapskaitytas darbo užmokesčio sumas skaičiuojant visais budais labai skiriasi nuo oficialaus bruto darbo užmokesčio vidurkio. Skaičiuojant pirmuoju būdu skirtumas buvo 0,7%, antruoju - 3,7%, trečiuoju - 7,6% , ketvirtuju -10,4% ir penktuoju – 18,2%. Ir šiuo atvėju daroma išvada, kad bruto darbo užmokestis skiriasi tiek pat, kaip ir neto darbo užmokestis. Išanalizavus duomenis prieita prie išvados, kad ketvirtasis ir penktasis skaičiavimais, būdai yra tinkamiausi neapskaitomam darbo užmokesčiui vertinti, laikantis pagrindinės nuostatos, kad darbo užmokesčio vidurkis privačiame sekturiuje negali buti mažesnis kaip 300 litų. Ypač tai pasakytina apie individualias (personalines) įmones, kuriose taikant ketvirtąjį skaičiavimo būdą, deklaruotas darbo užmokestis (159 Lt) padidėjo iki 542 litų (3,4 karto) Tačiau padidėjimo įtaka bendram šalies darbo užmokesčio vidurkiui nėra didelė kadangi samdomų darbuotojų skaičius jose sudaro tik 3,6% visų darbuotojų. Kitose privačiose įmonėse, neįskaitant individualių (personalinių) įmonių, įvertintas vidutinis bruto darbo užmokestis buvo 521 Irtai ir 15% didesnis negu oficialus darbo užmokesčio vidurkis (453 Lt). Bendras įvertintas bruto darbo užmokesčio vidurkis šalies ūkyje buvo 528,7 litai ir oficialųjį rodiklį viršijo 10,4% (15 lentelė). Taikant penktąjį skaičiavimo būdą vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis individualiose (personalinėse) įmonėse padidėjo iki 276 litų. Šio rodiklio dydį nulėmė tai, kad iš anoniminės anketos duomenų paaiškėjo tik kai kurių ekonominių veiklų darbo užmokesčio vidurkis. Dėl informacijos trūkumo kitose ekonominėse veiklose buvo paliktas deklaruojamas darbo užmokesčio vidurkis. Kuriose privačiose įmonėse darbo užmokestis buvo 686,4 lito, o šalies ūkyje - 565,9 lito ir viršijo oficialų rodiklį 18,2%. Įvertinus vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, bendra ir neapskaityta darbo užmokesčio lėšų suma šalies ūkyje pagal 4 ir 5 skaičiavimo būdus detaliau parodyta 14 lentelėje: 12 lentelė NEAPSKAITYTO DARBO UŽMOKESČIO SUMOS DYDIS 1995 m. Oficialūs duomenys IV būdas V būdas Įvertinta bendra bruto užmokesčio lėšų suma, tūkst. lt 7109958,2 7848269,6 8399909,1 Nukrypimas (+,-) nuo oficialios koreguotos bruto darbo užmokesčio sumos, % x 10,4 18,2 Įvertinta neapskaityta bruto darbo užmokesčio suma, tūkst. Lt x 1614626,9 2166266,4 %, palyginti su bendra bruto darbo užmokesčio lėšų suma x 20,6 25,8 Iš jos nevisiškai deklaruoto darbo užmokesčio koregavimo suma tūkst. Lt x 738311,4 129950,9 %, palyginti su bendra bruto darbo užmokesčio lėšų suma x 9,4 15,4 Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad neapskaitomo darto užmokesčio sumą sudaro keli komponentai, būtent nelegaliai dirbančių darbuotojų darbo užmokestis, įvertinus oficialiosios darbo užmokesčio statistikos duomenimis, ir nevisiškai deklaruoto darbo užmokesčio koregavimo suma. Skaičiavimo būdais bandyta įvertinti tikrąjį darbo užmokestį tų statistiškai vertinamų įmonių, kurios sąmoningai nurodė mažesnį darbo užmokestį. Pagal ketvirtąjį skaičiavimo būdą nevisiškai deklaruoto darbo užmokesčio koregavimo suma mažesnė už nelegaliai dirbančių darbuotojų įvertintą darbo užmokesčio sumą, o pagal penktąjį - didesnė. Kadangi prioritetas teikiamas penktajam skaičiavimo būdui, tai daroma išvada, kad įvertinta neapskaityta bruto darbo užmokesčio suma lygi ketvirtadaliui ir sudao 2166266,4 tūkst. Lt, o iš jos įvertinta nevisiškai deklaruoto darbo užmokesčio koregavimo suma - šeštadaliui įvertintos bendros bruto darbo užmokesčio lesų sumos, t.y, 1289950,9 tūkst.LT 3. NEAPSKAITOMOS EKONOMIKOS DALIES BVP ĮVERTINIMAS Vienas iš svarbiausių makroekonominių rodiklių, apibūdinančių ekonomikos vystymąsi, yra Bendrasis vidaus produktas (BVP). Jam įvertinti naudojami trys metodai: gamybos, pajamų ir išlaidų. BVP, įvertintas gamybos metodu, parodo per ataskaitinį laikotarpį šalyje sukurtų prekių ir paslaugų vertę, kaip galutinį gamybinės veiklos rezultatą. BVP skaičiuojamas kaip kiekvienos veiklos pridėtinių verčių suma, kuri gaunama iš bendrojo išleidimo atėmus tarpinį vartojimą. Bendrasis išleidimas – tai per ataskaitinį laikotarpį faktiškai pagaminta produkcija (prekės, paslaugos, atlikti darbai). BVP pajamų metodu įvertinamas naudojant pridėtinės vertės išlaidų komponentus: kompensaciją darbuotojams (darbo apmokėjimas ir socialinio draudimo įmokos), pagrindinio kapitalo vartojimą, pelną ir mišrias pajamas, mokesčius gamybai ir importui, atėmus subsidijas gamybai ir importui. BVP išlaidų metodu įvertinamas kaip galutinio vartojimo išlaidų ir kaupimo suma. Ją sudaro individualaus ir kolektyvinio vartojimo išlaidos prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti, bendrosios vidinės investicijos ir prekių bei paslaugų eksporto bei importo saldo. Šalies ekonominei būklei įvertinti pagrindinis yra gamybos metodas. Ši metodą taikyti yra daugiausia informacijos ir patyrimo. Balansuojant BVP pajamų metodu koreguojamas pelnas ir mišrios pajamos, o išlaidų metodu – namų ūkio vartojimo išlaidos. Tik gamybos metodu BVP yra įvertinamas palyginamiosiomis kainomis naudojant keletą indeksų, kurie skaičiuojami Statistikos departamente prie LR Vyriausybės. Operuojant makroekonominiais rodikliais labai aktualu įvertinti neapskaitomą ekonomiką, nes ji turi didelę įtaką BVP. Įvairiose šalyse neapskaitomos ekonomikos apimtys skirtingos dėl ekonominės politikos, įstatymų bazės, privataus sektoriaus ekonomikoje išplėtojimo, taip pat dėl skirtingo nelegalių veiklų masto. Neapskaitoma ekonomikos dalis daro įtaką makroekonominių rodiklių apimčiai ir struktūrai, ir jos neįvertinimas iškreipia oficialius duomenis. Neapskaitomos ekonomikos dalis BVP veikia taip: 1. BVP apimtys neįvertinamos todėl, kad didelė vartojimui skirtų neapskaitytų prekių ir paslaugų dalis nepatenka į BVP vertinimą. Neatitinka gamybos ir vartojimo apimtys. 2. BVP dinamika iškreipiama, jei neapskaitoma ekonomika plėtojasi sparčiau nei legali ekonomika, o jos dalis neįskaitoma į BVP apimtį. 3. BVP struktūra iškreipiama tiek ekonominių veiklų gamyboje, tiek prekių ir paslaugų vartojime. 4. Neapskaitoma ekonomika veikia gamybą, paskirstymą ir vartojimą, kurie yra pagrindiniai nacionalinių sąskaitų rodikliai. Anksčiau neatsiskaitančioms statistikai įmonėms rodikliai, reikalingi BVP skaičiavimui, buvo vertinami Nacionalinių sąskaitų skyriuje (Statistikos departamentas) naudojant darbuotojų skaičiaus koregavimo koeficientą*. Koregavimo koeficientas 1992m. – 31,0%, 1993m. – 14%, 1994m. – 17,5%, 1995m. – 14,5%, 1996m. – 18% šalies BVP. 1994m. pirmą kartą buvo atlikti ekperimentiniai neapskaitomosios ekonomikos vertinimai apdirbamosios pramonės ir prekybos veikloje. Remiantis Rytų Europos pereinamojo laikotarpio šalių patirtimi, buvo įvertinta apdirbamosios pramonės neapskaitomosios produkcijos dalis, ji sudarė 11% atsiskaičiusių įmonių duomenų, šalies BVP sudarė 3,6%. Apskaičiuojant apdirmabojoje pramonėje pagamintos neapskaitomos produkcijos apimtis, buvo remtasi „šešėlinėje“ sferoje parduotos produkcijos apimtimi. Neapskaitoma prekių apyvarta įvertinta remiantis gyventojų oficialiai įvertintomis gautomis visų rūšių pajamomis, atėmus gyventojų indėlių pasikeitimus bankuose ir jiems prilygintas asmeniškai laikomas santaupas, išlaidas komunalinėms paslaugoms, mokesčius ir rinkliavas. Tai sudarė 18% atsiskaičiusių įmonių prekių apyvartos, šalies BVP padidėjo 3,9%. 1994 metais šalies BVP 7,5% dėl pramonės ir prekybos neapskaitomos ekonomikos dalies. 1995 metais buvo atlikti analogiški eksperimentiniai vertinimai, kurie patikslino, šalies BVP 6,5% (pramonėje – 2,8%, prekyboje – 3,7%). Kartu 1995 metais buvo atlikti ir specialūs tyrimai neapskaitomai ekonomikai įvertinti. Tyrimų duomenys naudoti BVP patikslinti. Toliau pateikiami BVP vertinimai pagal tyrimų rezultatus. 4. BVP PATIKSLINIMAS REMIANTIS NEAPSKAITOMOS EKONOMIKOS TYRIMO REZULTATAS 4.1 BVP ĮVERTINIMAS GAMYBOS METODU BVP įvertinimas gamybos metodu atliktas keturiais etapais (atsiskaičiusių įmonių, neatsiskaičiusių įmonių, neapskaitomos ekonomikos ir iš viso). Skaičiavimai pateikti 13 lentelėje. BENDRASIS VIDAUS PRODUKTAS ĮVERTINTAS GAMYBOS METODU 1995 m.% Iš viso Atsiskaičiusių įmonių Neapskaitoma ekonomika dėl statistinių priežasčių Neapskaitoma ekonomika dėl ekonominių priežasčių Neapskaitoma ekonomika iš viso Iš viso Slepiamos pajamos Neoficiali darbo jėga Žemės ūkis ir miškininkystė 100 87,9 0,7 11,3 11,3 12,0 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 100,0 Individualios įmonės 100 83,1 1,0 15,9 15,9 16,9 Pramonė 100 85,5 3,7 10,8 9,7 1,1 14,5 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 87,2 3,9 8,9 8,9 12,8 Individualios įmonės 100 50,9 49,1 24,7 22,5 49,1 Išgaunama ir apdirbamoji pramonė 100 83,9 4,2 11,9 10,7 1,2 16,1 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 85,8 4,4 9,8 9,8 14,2 Individualios įmonės 100 50,9 49,1 26,7 22,5 49,1 Energetika 100 98,7 1,3 1,3 1,3 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 98,7 1,3 1,3 1,3 Individualios įmonės 100 Statyba 100 53,7 14,2 14,5 14,5 17,6 46,3 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 69,5 15,3 15,3 15,3 30,6 Individualios įmonės 100 30,1 12,7 13,2 13,2 44,0 70,0 Prekyba 100 63,2 5,1 18,7 18,7 13,0 36,8 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 73,7 6,3 19,9 19,9 26,2 Individualios įmonės 100 44,5 3,0 16,6 16,6 35,9 55,5 Restoranai ir viešbučiai 100 79,5 5,4 15,2 15,2 20,6 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 80,2 6,4 13,4 13,4 19,8 Individualios įmonės 100 75,7 0,0 24,3 24,3 24,3 Pervežimai ir ryšiai 100 83,2 6,7 7,2 7,2 2,8 16,7 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 86,3 6,7 7,0 7,0 13,7 Individualios įmonės 100 34,6 6,8 58,6 10,6 48,1 65,4 Nekilnojamas turtas ir kita komercinė veikla 100 59,8 32,8 7,4 7,0 0,5 40,2 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 59,9 32,8 7,3 7,3 40,1 Individualios įmonės 100 58,9 31,3 9,8 0,0 9,8 41,1 Švietimas 100 16,7 65,9 17,4 8,3 9,1 83,3 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 16,0 75,0 9,0 9,0 84,0 Individualios įmonės 100 22,4 0,0 77,6 2,6 75,0 77,6 Sveikata ir socialinis aprūpinimas 100 49,8 25,8 24,4 14,4 10,0 50,2 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 51,6 32,3 16,0 16,0 49,2 48,3 Individualios įmonės 100 42,9 57,1 7,9 57,1 Finansinis tarpininkavimas 100 99,8 0,2 0,2 0,2 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 100,0 Individualios įmonės 100 75,5 24,5 24,5 24,5 Kitos veiklos 100 82,2 12,1 5,7 4,0 1,7 17,8 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 86,8 13,2 13,2 Individualios įmonės 100 70,7 9,3 20,0 13,9 6,1 29,3 Iš viso 100 76,6 7,4 16,0 9,6 6,4 23,4 Valstybinės ir akcinės įmonės 100 82,7 8,2 9,0 9,0 17,2 Individualios įmonės 100 58,5 5,1 36,4 11,2 25,2 41,5 4.2 BVP ĮVERTINIMAS NAUDOJANT ATSISKAIČIUSIŲ ĮMONIŲ DUOMENIS PAGAL VEIKLAS Naudojant atsiskaičiusių įmonių duomenis, suskaičiuotas valstybinių įmonių, akcinių bendrovių ir individualių įmonių BVP, sukurtas visose veiklose. Atsiskaičiusių įmonių įvertintas BVP sudaro 76,6% šalies BVP (visas BVP yra 100 procentų). Atitinkamai vakstybinių įmonių ir akcinių bendrovių – 82,7%, individualių įmonių – 58,5% BVP. 4.3 NEATSISKAIČIUSIŲ STATISTIKOS DEPARTAMENTUI ĮMONIŲ VEIKLOS RODIKLIŲ ĮVERINIMAS Statistikos departamentui atsiskaito ne visos veikiančios įmonės, todėl yra būtina įvertinti neatsiskaičiusių įmonių produkciją. Kiekvienas skyrius pagal specialią metodiką įvertino neatsiskaičiusių įmonių veiklos rezultatus ir pateikė duomenis. Pagrindiniai skaičiavimo principai buvo tokie: - tuo atveju, jeigu įmonė neatsiskaitė, bet yra žinoma, kad ji veikia, vietoje nepateiktų duomenų pakartojami praėjusio laikotarpio duomenys. 5. NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJOS LIETUVOJE PROBLEMOS Nusikalstamumo prenvencijos sėkmę lemia teisinga teorinis nusikalstamumo situacijos bei jo rodiklių įvertinimas, nusikalstamumo priežasčių tinkamas išaiškinimas ir jų pasekmių prognozavimas, pasirinktos nusikalstamumo strategijos bei taktikos efektyvumas valstybėje. Pereinant į rinkos ekonomiką Lietuvoje nusikalstamumo prevencijos požiūriu išryškėja du nusikalstamumo lygiai. Visų pirma, tradicinis bet kurioje visuomenėje lygis. Jį galima sąlyginai pavadinti bendrakriminaliniu. Kaip ir visose postkomunistinėse šalyse, Lietuvoje jis smarkiai išaugo. 1992 m. absoliutinis užregistruotų nusikaltimų skaičius beveik tris kartus viršijo 1986 m. analogišką rodiklį. Be abejo, šį, kaip ir visus nusikalstamumo statistikos rodiklius, reikėtų vertinti atsižvelgiant į visas mums žinomas išlygas. Antrasis lygis, kurį pavadintume ,,respektabiliuoju” nusikalstamumu, labai mažai išreiškiamas statistiniais duomenimis. Jis daugiau latentinis; yra paplitęs aukštosiose gamybos, finansų, prekybos, aptarnavimo, ekonomikos bei valdymo sferose. Čia manipuliuojama net milijonų litų sumomis, dideliu mastu piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, viršijami valdiniai įgaliojimai, paplitusi korupcija, vengiama mokėti mokesčius. Visa tai tik nedidele dalimi atsispindi ekonominių nusikaltimų statistikoje. Tarp Lietuvos verslo žmonių nusistovėjo tik šiam laikmečiui būdingos, pasakyčiau, ,,paprotinės” teisės normos, kurios iš dalies atstoja trūkstamus įstatymus, t.y. valstybinio įstatyminio reguliavimo stoką; be to dalis šios ,,paprotinės” teisės reguliuoja nusikalstamus ryšius valstybėje ir visuomenėje. Nusikalstamumo prevencijos problemoms spręsti šiuo metu svarbios ne tik minėtos dviejų nusikalstamumo lygių charakteristikos, bet ir tai, kad didžiausią ,,respektabiliojo” nusikalstamumo lygio bei nemažą bendrojo nusikalstamumo lygio dalį sudaro organizuotas nusikalstamumas. Apie šio nusikalstamumo mastus galima spręsti tik pagal šalutines kompleksines charakteristikas socialinei ir ekonominei situacijai tirti. Galima daryti išvadą, kad organizuoto nusikalstamumo struktūros susiformavo dar tuometinėje Tarybų Sąjungoje, iki atkuriant nepriklausomybę Lietuvoje. Per šį laikotarpį jos vystėsi ir stiprėjo, nes valstybinės struktūros buvo dar silpnos, įstatyminė bazė taip pat nepakankama. Dabar itin akivaizdžios žemiausios organizuoto nusikalstamumo struktūros – reketininkų – veiklos turėtų žymiai sumažėti, kai šalies ekonomika stiprės, šalis taps turtingesnė; tačiau organizuotas nusikalstamumas pakils į sudėtingesnį, ,,respektabilesnį” lygį, labiau su ekonomika susijusį jo pobūdį. Juk organizuoto nusikalstamumo vienintelis tikslas – turto siekimas; nusikaltimai žmogui, jo gyvybei, sveikatai, tam tikras politinis spaudimas – tai tik priemonės pagrindiniam tikslui siekti. Šiuo metu būdingi nusikalstamumo rodikliai – tyčinių nužudymų, tyčinių sunkių kūno sužalojimų skaičius, kurie nuo 1990 m. staiga šoktelėjo ir dabar yra du kartus didesnis negu 1989 m. žymiai išaugęs autoįvykių ir aukų skaičius. O šių nusikaltimų išaiškinimas turi tendenciją mažėti. Ir tai suprantama, kadangi nužudymai dėl šeimyninių santykių nedarnos, anksčiau sudarę apie 80% šių nusikaltimų, lengvai išaiškinami; dabar jie sudaro tik šiek tiek daugiau nei trečdalį. Dauguma tyčinių nužudymų galima laikyti organizuoto nusikaltimo išraiška, o teisėsaugos institucijos dar nepajėgios išsiaiškinti. Antroji prevencijos kryptis turėtų apimti ,,respektabilųjį” nusikalstamumą ir, ypač, organizuoto nusikalstamumo visas struktūras: ir tas, kurių nusikalstamos veiklos atsispindi nusikalstamumo statistikoje, ir tas, kurių veikla šiuo metu daugiau ar mažiau latentinė. Pagrindinės kovos priemonės čia turėtų būti ekonominės sankcijos ir didesnės pastangos išsiaiškinti nusikaltimus, priveligijuotų asmenų kontingento panaikinimas. Netgi kovojant su pačiu primityviausiu organizuoto nusikalstamumo pasireiškimu reikėtų taikyti civilizuotas, nepažeidžiančių žmogaus teisių priemones. Mūsų teisėsaugos institucijos turi šito išmokti. Be to, šio lygio nusikalstamumo prevencijos sėkmę lems kiek galima greitesnis ir profesionalesnis trūkstamų įstatymų, reguliuojančių ekonominę sferą, kūrimas. Taip pat reikia patikslinti Konstitucijos 23 str. nuostatas dėl nuosavybės neliečiamumo. Turi būti aiški įstatyminė bazė nusikalstamu būdu įgyto turto gražinimui teisėtiems savininkams – piliečiams, valstybei ir kitiems subjektams, nes kitaip taip pat pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo principas. 6. NELEGALIOJI EKONOMIKA IR BNP SUMAŽĖJIMAS Loginis klausimas, ką reikėtų įtraukti į statistinius vertinimus, nėra vienintelis sudėtingumas, skaičiuojant BNP. Dar neaišku, ką ištikrųjų įmanoma praktiškai įvertinti. Pastaruoju metu daugelis ekonomistų ir vyriausybės atstovų yra išreiškę nuomonę, jog statistinės tarnybos neįvertinti daugelio sandėrių ir todėl apsakičiuotas BNP yra kur kas mažesnis už faktinį. Ir amatininkai, ir gydytojai, ir kiti privačių paslaugų teikėjai dažnai neužrašo kaikurių savo pajamų deklaracijose, norėdami išsisukti nuo mokesčių mokėjimo. Taip šie duomenys nepatenka nei į mokesčių apskaitas, nei į BNP apskaitą. Be to, į oficialią apskaitą nepatenka nelegalūs nusikalstami sandėriai., Tokia ekonomika egzistuoja įvairiuose šalyse. Ji vadinami dažnai skirtingai (JAV – irregular, Prancūzijoje – travail au noir). Nelegalioji ekonomika apima ne vien įstatymams prieštaraujančią veiklą, bet ir tas veiklas, kai vengiama mokėti mkokesčius. Pastarųjų veiklų rezultatus reiktų kaip nors įjungti į BNP. Tačiau nelegalios ekonomikos dalyviai slepia savo veiklą ir todėl statistinės informacijos apie ją neįmanoma gauti. Nors nelegalią veiklą sunku įvertinti, tačiau ekonomistai bando ją vertinti pagal netiesioginius duomenis. Lengviausias būdas nuslėpti sandėrį – nenaudoti banko čekių, o atsiskaityti su klientais tik grynais pinigais. Todėl ekonomistai bando sužinoti, kiek cirkuliuoja grynųjų pinigų. Štai 1979m. Niujorko universiteto dėstytojas Peter’is Gurma’s pareiškė: ,,Šiuo metu cirkuliuojančių grynųjų tenka po 460 dolerių kiekvienam dideliam ir mažam gyventojui. Įdomu, kam gi jie tarnauja?” Jis manė, jog šie pinigai tarnauja nelegalios ekonomikos atstovams. P. Gutman’o nuomone, 1970 m. nelegalioji ekonomika sudarė 10% BNP. Kiti autoriai mano, kad ši ekonomika kur kas didesnė ir jos mastai vis didėja. Jei nelegaliosios ekonomikos dalis ir nėra itin didelė, bet turinti poveikį BNP augimo įvertinimui, tai galime padaryti keletą svarbių išvadų: 1. oficiali statistika sumažina ekonomikos augimo mastus; 2. oficiali statistika padidina tikraąjį infliacijos lygį, kadangi greitai augančios nelegalios ekonomikos sektoriuje paprastai nusistato žemesnio dydžio kainos ir todėl laimi pirkėjai; 3. nedarbo statistika padidina tikrąjį bedarbių skaičių. Žmonės, dirbantys ,,neoficialiai” nelegalios ekonomikos sferoje, turbūt nepasako Darbo departamento tarnautojams, jog jie turi užsiėmimą. Trumpai tariant, faktai leidžia jums jaustis geriau, negu teigia oficialioji statistika. Kitose šalyse padėtis ne ką geresnė: Italijoje nelegalioji ekonomika sudaro 25-30% BNP apimties. Jos įjungimas padidintų Italijos realųjį BNP kasmet po 0,7%. Argentinoje nelegalioji ekonomika sudarė apie 60% BNP. 7. Šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastys ir tendencijos Šešėlinė ekonomika – visų pasaulio šalių ekonomikoms aktualus reiškinys. Šią problemą nagrinėja įvairių šalių mokslininkai ir valdžios institucijos. Visuotinai pripažinta, kad šešėlinė ekonomika apsunkina valstybės ekonomikos raid, iškreipia ūkio subjektų ūkinius santykius, blogina valstybės ekonomikos konkurencingumą pasaulyje. Be to, šėšėlinė ekonomika sąlygoja kriminalinių struktūrų finansinės galios augimą remiantis šešėlinėje ekonomikoje cirkuliuojančiais pinigais. Išaugus nusikaltėlių finansinėms galimybėms šie ima daryti įtaką valstybės valdymui, neretai vyksta dalinis valdžios struktūrų ir nusikaltėlių organizacijų susiliejimas. Remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis (The Economist, 1999), pasauliniu mastu šešėlinėje ekonomikoje 1998 metais įvairiais pavidalais cirkuliavo 9 trilijonai (arba 9 000milijardų) JAV dolerių. Tai prilygo tų pačių metų JAV metiniam BVP. Šie faktai rodo, kad tai aktuali problema pasaulyje. Žymiausiais šešėlinės ekonomikos tyrinėtojais pasaulyje laikomi F. Scheider (1998, 2000), H.Desoto (1989), D.Kaufman (1998), D.H.Enste (2000, 2002), P.M. Gutmann (1981), W.W.Pommerehne (1984), G.Kirchgaesner (1994) ir kiti. Lietuvoje šia problema buvo pradėta domėtis po Lietuvos Respubliokos atkūrimo 1990 metais. Pirmas išsamus tyrimas šia tema buvo atliktas autorių kolektyvo ir LR Statistikos departamento prie LR Vyriausybės 1997 metais. Nuo 1997 metų šešėlinės ekonomikos tyrimus nuolat atlieka Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), kiekvieną pusmetį pateikiantis informaciją apie Lietuvos makroekonominius rodiklius – apie šešėlinę ekonomiką taip pat. 8. Šešėlinės ekonomikos raidos pasaulyje XXa. Analizė Šešėlinė ekonomika apibūdinama įvairiai, yra daug jos atmainų, tačiau ja būdingas vienas bendras bruožas – siekimas būti neapskaitomai valstybės mastu ir to sąlygotas vengimas mokėti mokesčius valstybės valdymo ir išlaikymo reikmėms. Visų pirma, tyrėjai dar iki galo nesutaria, kaip turėtų būti vadinamas neformalia, neapskaitoma, juodąja, pilkąja, nelegalia, kriminaline, pogrindine ekonomika ir dar kitais rečiau vartojamais terminais. Netgi paskutiniame šio reiškinio tyrėjų tarptautiniame forume, įvykusiame 2002 metais balandžio mėnesį Bulgarijos sostinėje Sofijoje ( organizuotame Pasaulio banko, Bertelsmano fondo ir Demokratijos studijų centro), nebuvo apsispręsta dėl reiškinio galutinio apibūdinimo. Taigi kolkas pavadinimai gali būti įvairūs, tačiau esmė išlieka ta pati – pajamų gautų įvairiais, slėpimas, siekiant išvengti valstybės nustatytų mokesčių. Pagal bendrai priimtas nuostatas šešėlinės ekonomikos mastas nusakomas jos dalimi valstybės BVP. Ką apima šešėlinė ekonomika – taip pat dar ne visai sutariama, nors šiuo atveju formuojasi tam tikra klasifikacija. ES priimta naudoti EUROSTAT ( Europos statistikos biuro) pasiūlytą klasifikaciją (Statistikos departamentas, 1997). Pagal ją, šešėlinė, arba neapskaitoma, ekonomika apima formalųjį (legalių ūkio subjektų gamyba ir paslaugos, nepateikiant visos informacijos valdžios įstaigoms), neformalųjį (žemo organizacinio lygio ūkio subjektų , pavyzdžiui, namų ūkio gamyba ir paslaugos, kai nėra jokios informacijos apie šią veiklą) ir nelegalųjį (kontrabanda, prostitucija, korupcija, prekyba narkotikais ir ginklais ir pan.) sektorius. Panašių nuostatų laikomasi Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Japonijoje – vadinamosiose vakarietiško tipo valstybėse. Kitose šalyse, ypač Pietų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje, labiau akcentuojas kriminalinis šešėlinės ekonomikos aspektas, o namų ūkiai ir smulkus verslas, nemokantys mokesčių valstybei, iš esmės nelaikomi šešėlinės ekonomikos dalimi, tačiau tose šalyse paprastai nėra bent kiek tikslesnės statistikos apie šalies ekonomikos būklę – oficialiai pateikiami skaičiai dažniausiai gerokai skiriasi nuo realių. Išimtis – kai kurios nedidelės itin dinamiškai besivystančios Pietryčių azijos valstybės (Honkongas, Taivanas, Singapūras, Pietų Korėja), kuriose daugiau orientuojamasi į Vakarų šalių ekonomikos valdymo metodus. Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose tik kelių valstybių vyriausybės renka duomenis apie šalių ekonomikos būklę (Rogerson, 1999), todėl čia valdžios organai iš esmės nelabai domisi legalios, kad ir neformalios, veiklos apsakiaita, iš emės kreipiamas dėmesys tik į nelegalią, arba grynai kriminalinę, ekonomiką. Daug geresnė padėtis, statistikos duomenimis , yra buvusiose komunistinėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, taip pat NVS (susikūrusios, iširus sovietų Sovietų Sąjungai) šalyse. Nors čia šešėlinės ekonomikos mastai ganėtinai dideli, tačiau dėl anksčiau egzistavusių ir iš dalies išlikusių statistikos struktūrų bei daugumos šių šalių politinio siekio anksčiau ar vėliau įsilieti į Vakarų struktūras čia palaipsniui priimami Vakarų statistinės apskaitos standartai. Tai leidžia turėti palyginamus skaičius, tiriant šešėlinės ekonomikos mastus. Šešėlinės ekonomikos egzistavimą lemia keletas sąlygų. Pirma – instinktyvus žmogaus noras turėti tai, ką jis uždirbo, su niekuo nesidalijant. Kaip individui, žmogui svarbiausi jo interesai, o ne visuomenės ar bendruomenės. Todėl bet koks tam tikra veikla užsiimantis individas kuo didesnę dalį savo pajamų stengsis pasilaikyti sau ra savo šeimai, kad užtikrintų savo gerovę (t.y turėtų kuo daugiau išteklių savo ir savo šeimos egzistavimui palaikyti). Tačiau kiekvienas žmogus ar šeima gyvena tam tikroje organizuotoje bendruomenėje ar visuomenėje, kurios gyvavimui palaikyti reikalingos tam tikros lėšos. Tokios bendruomenės atsirado dar žmonijos priešistorėje dėl didesnio saugumo poreikio ir didesnės bendruomenės galios bei įtakos tarp kitų bendruomenių. Tad kiekvienas priklausantis tokiai organizuotai bendruomenei individas (šeima) dalį savo pajamų turi skirtis bendruomenės (valstybės) reikmėms, kad būtų išlaikoma pakankama bendruomenės (valstybės) galia konkurencijoje dėl išlikimo ir egzistavimo išteklių su kitomis bendruomenėmis (visuomenėmis, valstybėmis) ar kovoje dėl išlikimo su gamtos jėgomis. Čia atsiranda antra šešėlinės ekonomikos atsitadimo sąlyga – individo (šeimos) pasitikėjimas bendruomenės (valstybės) lyderiais (vyriausybe). Kitaip sakant, individas (šeima) perka (moka mokesčius) iš bendruomenės lyderių (valstybės valdovų) saugumo ir tvarkos palaikymo paslaugas bei norėdamas gauti geresnes egzistavimo sąlygas bei reikalingus išteklius (Moss, 2002). Čia labai svarbu, kiek tos paslaugos kainuoja ir kokios jos kokybiškos. Kitaip sakant, nuo to priklauso, kiek turėtų būti mokama mokesčių ir koks turėtų būti jų lygis. Kiekvienam piliečiui ar šeimai neįmanoma pritaikyti individualios mokesčių sistemos, todėl efektyvios yra tos mokesčių sistemos, kurios atitinka daugumos visuomenės individų (šeimų) poreikius ir galimybes, taip pat iš dalies yra pritaikytos tam tikriems gyventojų sluoksniams (pvz., vidutines pajamas turinčių gyventojų sluoksniui, jeigu jis sudaro didžiąją visuomenės dalį). Tokiomis visuomenėmis galima laikyti JAV ir Šveicarijos, kur šešėlinės ekonomikos lygis labai žemas: JAV 1998 metais buvo 8,9 proc., Šveicarijoje 8,0 proc. Tai rodo dvi žemo šešėlinės ekonomikos lygio savybes – mokesčių sistemos priimtinumą daugeliui gyventojų bei pakankamai kokybiškas valdžios organų paslaugas (ir to sąlygota piliečių pasitikėjimą valdžia), taip pat efektyvią mokesčių rinkimo administravimo sistemą. Kitaip sakant, daugeliui gyventojų labiau apsimoka tvarkingai mokėti mokesčius negu slėpti savo pajamas. Galima pastebėti dar vieną JAV ir Šveicarijos panašumą – didelę bendruomenių vietinės savivaldos įtaką. Tai reiškia, kad vietos valdžia yra artimesnė bendruomenių gyvenimui ir nėra nutolusi nuo gyventojų, kaip kad labiau centralizuotose ES valstybėse. Tokia situacija taip pat didina gyventojų pasitikėjimą valdžia, ir kartu jų norą (ar poreikį) mokėti mokesčius ir neslėpti savo pajamų – jie paprasčiausiai jaučiasi pakankamai saugiai esant tokiai valdymo formai ir sutinka už tai mokėti. Iki XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio Vakarų Eropoje šešėlinės ekonomikos mastai buvo nedideli, tačiau per du pastaruosius dešimtmečius situacija gerokai pasikeitė. Daugumoje Vakarų Europos šalių šešėlinės ekonomikos mastai gerokai padidėjo. Pirmoje lentelėje pateikiami duomenys apie šešėlinės ekonomikos dinamiką per paskutinius du dešimtmečius: 14 lentelė Šešėlinės ekonomikos raida PPO ir EPBO šalyse 1960-1998m. (Schneider, 2000) 1960 1970 1980 1994 1995 1996 1997 1998 Austrija 0,4 1,8 3,0 6,7 7,3 8,3 8,9 9,1 Australija - - - 13,0 13,2 14 13,9 14,1 Belgija - 10,4 16,4 21,4 21,6 21,9 22,4 22,6 Kanada - - 10,5 14,6 15,0 15,1 14,8 15,o Danija 4,5 6,o 8,0 17,6 18,1 18,3 18,1 18,4 Prancūzija - 3,9 6,9 14,3 14,8 14,9 14,7 14,9 Vokietija 2,0 2,9 10,3 13,1 13,9 14,5 15,0 14,7 Airija - 4,3 8,0 15,3 15,6 15,9 16,1 16,3 Graikija - - - 26,0 26,6 28,5 28,,7 29,0 Italija - 10,7 16,7 25,8 26,2 27,0 27,3 27,8 Olandija - 4,8 9,1 13,6 14,1 14,0 13,5 13,5 Norvegija 1,5 6,5 10,5 17,9 18,5 18,9 19,4 19,7 Ispanija - 10,3 17,2 22,3 22,6 22,9 23,1 23,4 Švedija 1,6 7,0 12,0 17,9 18,5 18,9 19,4 19,7 Šveicarija 1,2 4,1 6,5 6,6 6,9 7,5 8,1 8,0 Jungt. Karalystė - 2,0 8,4 12,4 12,6 13,1 13,0 13,0 JAV 3,0 3,3 5,0 9,4 9,0 8,8 8,8 8,9 Šešėlinės ekonomikos tyrėjai mano, kad tai įvyko dėl šių priežasčių: • Labai padidėjo imigracija iš neturtingų trečiojo pasaulio šalių, dėl ko šešėlinės ekonomikos tradicijos iš besivystančių šalių persikelia i išsivysčiusias ES šalis (Kesteloot, Meert, 1999;Mingione, 2002); • Neadekvačiai išaugo mokesčiai valstybinių institucijų išlaikymui ir socialinėms gyventojų garantijoms palaikyti, dėl ko dalis legalaus verslo arba išeina į kitas lengvesnio mokesčio režimo šalis, arba pasilieka, bet nueina į šešėlį (Enste, 2000; Steponavičienė, 2002); • Neadekvatus realiam visuomenės poreikiui valstybinis verslo reguliavimas, dėl ko verslas pereina į šešėlį, kur galima veikti nesilaikant dažnai nepamatuotų ir verslo raidai trugdančių taisyklių, rizikuojant patekti į kriminalinių struktūrų akiratį ir būti reketuojamiems (CDS, 2002; Mignione, 2000); • Neadekvačiai didelių sprendimo galių verslo subjektams suteikimas vidurinės ir žemutinės grandies valstybės tarnautojams, kai šie gali daryti įtaką verslo subjektų veiklai, remdamiesi ne visuomenės ar bendruomenės, o savo asmeniniais interesais, dėl ko labai išauga valdžios pareigūnų korupcijos prielaidos ir galimybės (LLRI, 2000; Mockus, 2002). Šiuo metu ES valdymoorganų pozicija šešėlinės ekonomikos raidos klausimu gana prieštaringa. Viena vertus, ES vadovybė nori, kad šešėlinėje ekonomikoje cirkuliuojantys pinigai taptų legalūs, o tada būtų gaunamos pajamos į ES biudžetą. Tai galima pasiekti dvejaip – liberalizuojant verslo sąlygas ir mažinant valstybines socialines garantijas gyventojams (iš esmės socialdemokratinėje Europoje tai sunkiai įsivaizduojama dėl politinių priežasčių), arba dar labiau griežtinant mokesčių surinkimo administravimą (daugumos tyrėjų nuomone, tai dar labiau skatintų verslą trauktis į šešėlį ar persikelti į liberalesnio mokesčių režimo šalis). Vokietijos vyriausybė bandė žengti gana drąsų žingsnį: 2002m. lapkričio mėnesį paskelbė apie galimybę legalizuoti šešėlinėje ekonmikoje cirkuliuojančius pinigus – apie 100mlrd. eurų, sumokant 25% mokestį į Vokietijos biudžetą, be jokių išankstinių sąlygų. Deje, pačios ES valdžios institucijų pozicija šešėlinės ekonomikos reguliavimo klausimu yra admi nistravimo priemonių stiprinimas. Ir tai ryšku ne tik ES viduje, bet daromas spaudimas liberalesnio mokesčių administravimo režimo šalims, glaudžiai susijusioms su ES, visų pirma šveicarijai. Kol kas sunku prognozuoti, kokie gali būti tokios politikos padariniai, bet vargu ar tai padidins stojimo i ES šalininkų skaičių pačioje Šveicarijoje (Mitchel, 2002; Vainienė, 2002). Panaši situacija su ofšorinėmis ir laisvosiomis ekonominėmis zonomis ES ir kaiminystėje – šių zonų administracijas ES vadovybė spaudžia visomis įmanomomis priemonėmis ir reikalauja riberalaus mokesčių režimo panaikinimo, traukiantis į liberalesnes ekonomikos šalis (pvz., JAV, Kinija ar Australija). Ilguoju laikotarpiu galima prognozuoti bendrą ES konkurencingumo sumažėjimą dėl pernelyg griežtos mokesčių ir verslo administravimo politikos, nors tai gali priklausyti ir nuo kitų geopolitinių bei makroekonominių procesų (Mitchel, 2002). Kaip labai svarbų veiksnį pasaulinės ekonomikos raidoje XX amžiaus pabaigoje reikėtų paminėti buvusios Sovietų Sąjungos bei komunistinio Rytų Europos bloko suirimą ir komunistinės Kinijos perėjimą nuo griežtai reguliuojamų prie rinkos sąntykių . Šiose šalyse įvyko daugiau mažiau riberalios ekonomikos reformos rinkos kryptimi, privazuota didelė dalis valstybinio turto. Iki sugrįžimo prie rinkos santykių šiose šalyse buvo palyginti nedidelė šešėlinės ekonomikos dalis, tačiau itin griežtas valstybinis reguliavimas stabdė pačios ekonomikos raidą ir smarkiai silpnino pačių komunistinių šalių konkurencingumą tarptautiniu mastu. Būtent nesugebėjims konkuruoti ir šito sąlygotas technologinis atsilikimas bei išteklių sumažėjimas lėmė beveik visų komunistinių režimų žlugimą bei intensyvų Kinijos persiorientavimą ir prisitaikymą prie rinkos santykių. Vykstant ekonomikos reformoms atsirado gana didelė erdvė šešėlinei ekonomikai sustiprėti, netgi kriminalizuotis. Nepakankamai pajėgios besivystančių šalių ekonomikos sąlygomis jų vyriausybės bandė įgyvendinti socialiai orientuotą politiką (orientavosi į vadinamąjį „skandinavišką“ modelį), o tai reiškė didelius mokesčius ir didelius suvaržymus verslui. Tai didelę verslo dalį (ypač smulkaus ir vidutinio) nustūmė į šešėlį. Tokiomis sąlygomis verslui veikti buvo įmanoma tik šešėlyje, tuo pačiu dažnai patenkant į kriminalinų struktūrų akiratį ir mokant mokesčius jau ne valstybei, o nusikaltėliams. Daugelyje šalių susidarė paradoksali situacija: mokėti mokesčius nusikaltėliams trumpuoju laikotarpiu buvo naudingiau, negu valstybei, kuri negalėjo garantuoti verslo ir pačių verslininkų saugumo, ką palyginti sėkmingai darė nusikaltėliai. Tokiu būdu verslas pradėjo suaugti su nusikaltamomis struktūromis, o dėl didėjančios nusikaltėlių finansinės galios pastarieji pradėjo daryti įtaką valdžios pareigūnams – suklestėjo „stambioji“ korupcija. Susidarė dar vienas uždaras ratas – tiek valdžios pareigūnams, tiek kriminalinėms struktūroms buvo naudingas „stiprus“ valstybinis reguliavimas, kadangi jis verslą stūmė į šešėlį, kur tiesiogiai iš to pelnėsi nusikaltėliai, ir valžios pareigūnai. Todėl valstybė mokesčių negaudavo. Susiklosčius tokiai pavojingai situacijai kai kuripos vyriausybės suvokė, kad pasirinktas ekonomikos valdymo kelias veda į aklavietę. Šiose šalyse buvo įvykdytos liberalios reformos (pvz., Čekijoje, Estijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje), pagerino verslo aplinką ir sudarė sąlygas verslui traukti iš šešėlinės ekonomikos į legalią veiklą. Žymiai daugiau buvo surenkama mokesčių, sumažėjo nusikalstamų sruktūrų finansinė galia. Tai rodo ir Vakarų mokslininkų atlikti tyrimai, kurių duomenys pateikti 2-oje lentelėje (Schneider, 2002), nurodomi vidurkiai: 15 lentelė 1989-90 1990-1993 1994-1995 Azerbaidžanas 21,9 33,8 59,3 Baltarusija 15,4 14,0 19,1 Estija 19,9 23,9 18,5 Gruzija 24,9 43,6 63,0 Kazachtanas 17,0 22,2 34,2 Latvija 12,8 24,3 34,8 Lietuva 11,3 26,0 25,2 Moldova 18,1 29,1 37,7 Rusija 14,7 27,0 41,0 Ukraina 16,3 28,4 47,3 Uzbekistanas 11,4 10,3 8,0 Bulgarija 24,0 26,3 32,7 Kroatija 22,8 23,5 28,5 Čekija 6,4 13,4 14,5 Vengrija 27,5 30,7 28,4 Lenkija 17,7 20,3 13,9 Rumunija 18,0 16,0 18,3 Slovakija 6,9 14,2 10,2 Palaipsniui prie verslo sąlygų liberalizavimo pareina didžioti dalis Rytų ir Vidurio Europos buvusių komunistinių valstybių. Tai daugumai jų padėjo pagerinti ekonominę situaciją, mokesčių surinkimą ir sumažino šešėlinės ekonomikos dalį BVP. Tai dar kartą patvirtina, kad šešėlinės ekonomikos mastai mažesniten, kur nustatomos liberalesnės verslo veiklos taisyklės (Vilpišauskas, 2000). Pagrindinės šešėlinės ekonomikos raidos tendencijos Lietuvoje XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje iš esmės nesiskyrė nuo kitų buvusių Rytų Europos valstybių. Lietuvą galima priskirti prie tų šalių, kuriose buvo vidutinis šešėlinės ekonomikos lygis, šiek tiek vėluoja liberalių ekonomikos reformų įgyvendinimas, valstybė gerokai kišasi į ekonomikos plėtrą ir verslą. Dėl to Lietuvoje verslas stambėja (didelėms įmonėsms su didesniais finansiniais pajėgumais lengviau nei smulkioms ir vidutinėms vykdyti valdžios keliamus reikalvimus), o smulkus ir vidutinis verslas pamažu nyksta arba traukiasi į šešėlį. Nors Vyriausybė deklaruoja remiančios smulkų ir vidutinį verslą, tačiau iš tiesų dažnai žengiama priešinga kryptimi. Ir didžiausia problema yra ne didelė mokesčių našta (ji Lietuvoje nedidelė palyginti su ES šalimis), o labai supainiota įstatiminė bazė, reglamentuojanti verslo atskaitomybę, bei didelis įvairių valstybinių institucijų skaičius (įvairiais duomenimis nuo 40 iki 50), turinčių įstatiminę teisę šiukščiais veiksmais sustabdyti ir sutrikdyti verslo įmonės (ypač smulkios) veiklą. Šių įstaigų pareigūnų atsakomybė dėl neteisėto verslo įmonės veiklos sutrikdymo ir žalos padarymo niekur nereglamentuota (Trumpa, 2001; Steponavičienė, 2002). Tai sudaro puikias sąlygas reguliuojančių įstaigų pareigūnų savivaleiir yra gera terpė korupcijai, nes smulkūs verslininkai paprastai nei finasiškai, nei fiziškai nepajėgūs deramai suprasti nuolat keičiamą įstatiminę bazę, o dalis pareigūnų tai naudojasi savanaudiškais tikslais. Čia susidaro du šešėlinės ekonomikos elementai: • pirma, smulkieji verslininkai priversti išsipirkinėti (t.y duoti kyšius) nuo galimų tikrinančių pareigūnų sankcijų, nes neturi galimybės stabdyti savo verslą ir pradėti aiškintim, ar teisingai juos nori bausti pareigūnai; tai korupcija; • antra, norėdami išvengti valstybinių tikrintojų , smulkieji verslininkai kuo didesnę savo veiklos dalį stengsis vykdyti šešėlyje. 1 grafikas Pav. Šešėlinės ekonomikos ir mokesčių naštos dinamika Lietuvoje 1990-2002 metais (LLRI, 1994-2002) Šešėlinė ekonomika Lietuvoje ypač ryški 1995 – 1998 metais. Šiuo metu ryškėja šešėlinės ekonomikos mažėjimo tendencija, nors mokesčių lygis ir padidėjo. Harmo nizuojant verslą reglamentuojančius atsakymus pagal ES reikalavimus, painiavos mažėja: mažiau trugdo legaliam verslui kai kurios valdžios struktūros (pvz., muitinė). Įtakos turėjo sugriežtintos administracinės priemonės bei verslo stambėjimas. Tolimesnei perspektyvai šio proceso padarinius prognozuoti sunku, tačiau verslo įstatiminės bazės harmoniavimas ir reguliuojančių institucijų galios ( ar jų pačių skaičius) sumažinimas sudarytų geresnes prielaidas verslui išeiti iš šešėlio į legalią veiklą. Tą rodo ir Lietuvoje atliekami šešėlinės ekonomikos masto bei bendrosios mokesčių naštos tyrimai, pradėti 1994 – 1997 metais Laisvosios rinkos instituto. Taip pat, kaip minėta anksčiau, šešėlinės ekonomikos tyrimus atliko autorių kolektyvas ir LR statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. Iki 1994 metų galima remtis tik užsienio tyrėjų pateikiamais duomenimis , nes tuo laikotarpiu šešėlinės ekonomikos Lietuvoje tyrimai nebuvo atliekami. Šiais duomenimis, vidutinis šešėlinės ekonomikos lygis Lietuvoje 1990 – 1993 metais buvo apie 26 proc. BVP. Pastaruoju metu LR Finansų ministerija imasi dratiškų priemonių šešėlinei ekonomikai apriboti. Tai ir informacijos apie finansinius ūkinius nusikaltimus pirkimas iš informatorių, bendradarbiavimas su užsienio spec. tarnybomis bei Lietuvos diplomatinėmis savybėmis užsienyje, pateikiančiomis informaciją apie galimą prekių kontrabandą. Grafike parodoma šešėlinės ekonomikos dalies BVP ir mokesčių naštos dinamika, remiantis anksčiau pateiktų šaltinių apibendrintais duomenimis (LLRI, 1994 – 2002). Pastebima ilgalaikė tendencija šešėlinės ekonomikos dalies BVP mažėjimo link – tai vyksta nuo 1998 metų . Iš esmės tai rodo negausių valdžios bandymų liberalizuoti verslo sąlygas ir harmonizuoti reguliavimo įstatiminę bazę rezultatą. Įtaką padarė ir administracinių priemonių prieš šešėlinį verslą sugriežtinimas, tačiau abejotina, ar šis poveikis bus ilgalaikis. Nors esama negatyvių valstybinio verslo administravimo poslinkių , ryškėja bendra šešėlinio verslo mažėjimo tendencija. Nemažos įtakos šešėlinės ekonomikos mastams mažinti turėjo ir sustiprėję Lietuvos bankai. Gyventojų pasitikėjimas bankais išaugo, ten jau laikoma dauguma santaupų. Tai leidžia mažinti apyvartoje cirkuliuojančių grynų pinigų kiekį, koncentruoti kapitalo masę bei efektyviai ekonominėmis priemonėmis reguliuoti (pvz., keičiant palūkanų dydį) pinigų srautus makroekonominiu lygiu. Esama negatyvios griežtos šešėlinės ekonomikos apribojimo ir reguliavimo patirties labai aukšto gyvenimo lygio šalyse, kur, iš pirmo žvilgsnio, šešėlinei ekonomikai negali būti vienos. Labai ryškus pavyzdys yra Austrija, kur per keleta dešimtmečių kur per keletą dešimtmečių buvo atliekami nuodugnūs šešėlinės ekonomikos tyrimai (Schneider, 2000). Tai rodo, kad Vyriausybės administracinės verslo raidos reguliavimo priemonės negali būti šešėlinės ekonomikos mažinimo garantas netgi labai turtingose ir disciplinuotose šalyse. Austrijoje nuo 1965 iki 1998 metų įvykdytos trys esminės mokesčių reformos, turėjusios didelę įtaką šešėlinės ekonomikos išaugimui. Pirmoji įvyko 1972-1973 metais, kada buvo įvestas 16 proc. dydžio PVM. Visose ES šešėlinė ekonomika auga, ir ieškoma būdų kaip šį augimą sustabdyti. Kolkas tai bandoma daryti administracinėmis priemonėmis bei verčiant ES nares su “lengvesniu” mokesčių rėžimu pereiti prie “sunkesnio” (to reikalauja ir iš šalių kandidačių), nelabai atsižvelgiant į pasaulinę konkurencinę aplinką (Vilpišauskas, 2001; Enste, 2002) 9. NEAPSKAITYTOS EKONOMIKOS TYRIMŲ REZULTATŲ PANAUDOJIMAS VERTINANT ŠALIES BENDRĄJĮ VIDAUS PRODUKTĄ Atliktų įvairių gamybos sričių tyrimų, pagal klasifikatorius ir metodologiją suderintų su nacionalinėmis sčskaitomis, rezultatai gali būti vertinti šalies BVP gamybos ir pajamų metodais, t.y. tyrimų eigoje įvertinta nuslėptų pajamų dalis, išreikšta koeficientu, gali būti pritaikyta konkrečių veiklos rūšių ir ekonomikos sektorių gamybiniams rodikliams koreguoti. Reikia paminėti, kad per laikotarpį nuo ankstesniojo tyrimo iki dabartinio gerokai pakito statistinių tyrimų sąlygos. Visų pirma, patobulinus Statistinį refistrą, buvo įdiegti imčių metodai, leidžiantys perskaičiuoti imties rezultatus visumai. Antra, sustiprinti ir sugriežtinti administracinių duomenų, naudojamų nacionalinių sąskaitų rodikliams įvertinti (nefinansinių įmonių metiniai balansai, individualių įmonių deklararijos, informacija apie verslo liudijimus turinčius subjektus) kokybės reikalavimai, sudarė prielaidas išsamiau įvertinti šių ūkio subjektų sukuriamą produkciją ir pridėtinę vertę. Galima teigti, jog tai leido sumažinti statistines priežastis neapskaitytai ekonomikai atsirasti. Atsižvelgiant į tai, taip pat į ribotą laiką dabartiniam tyrimui atlikti, jo metu statistinės priežastys nebuvo nagrinėjamos. Jau ankstesnis 1995-1996 metų tyrimas parodė, kad Lietuvoje reikšmingą neapskaitytos ekonomikos dalį sudaro registruotų ūkio subjektų nedeklaruojamos pajamos. Pastaruoju metu tai vienas iš pagrindinių ir reikšmingiausias mūsų šalies neapskaitytos ekonomikos bruožų. Kaip atskleidė tyrimas, verslininkai šio reiškinio priežastimi laiko per didelę mokesčių naštą, ypač slegianti smullkiuosius gamintojus. Tai reiškia, kad ekonominės priežastys neapskaitytai ekonomikai egzistuoja ir toliau išlieka. Taigi dabartinis neapskaitytos ekonomikos tyrimas buvo skirtas nustatyti neapskaitytos ekonomikos dalį ir jos apimtį gamybos srityje, visų pirma nefinansinių įmonių (valstybinių įmonių, akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių) ir namų ūkių (individualiųjų įmonių) sektoriuose. Finansinių tarpininkų veikla nebuvo tiriama. Taip pat nebuvo nagrinėjami valdžios sektoriui priskiriamų vienetų veiklos vertinimai. Laikoma, kad šie ūkio subjektai yra griežtai prižiūrimi steigėjų arba specialiai tam įkurtų priežiūros tarnybų. Be to, atsižvelgiant į žemės ūkio veiklą vykdančių ūkio subjektų bendrosios produkcijos ir pridėtinės vertės vertinimo specifiką, ši sritis taip pat nebuvo tiriama. Žemės ūkio produkcijos ir pridetinės vertės vertinimo specifiką, ši sritis taip pat nebuvo tiriama. Žemės ūkio produkcijos gamintojų (bendrovių, ūkininkų ir smulkiųjų žemdirbių) sukurta produkcija ir pridetinė vertė įvertinima ne vien tik remiantis statistiniais tyrimais, bet ir administracinių šaltinių duomenis apie pasėlių plotus, derlingumą, gyvulių skaičių ir t.t. tokiu būdu įvertinama ir namų ūkių produkcija savajam galutiniam vartojimui, o informacijos šaltiniai, naudojami skaičiavimams atlikti, laikomi pakankamais ir patikimais. Todėl galima teigti, kad į mūsų šalies BVP ši dalis įskaitoma kaip ir kiti tiesiogiai vertinami rodikliai, nors pagal neapskaitytos ekonomikos apibrėžimą namų ūkio produkcija, sukurta galutiniam vartojimui, priskirtina šiai kategorijai. Vadove, kuriame nagrinėjamos neapskaitytos ekonomikos vertinimo principinės nuostatos ir metodai, pabrėžiama, kad ONE apimties nustatymas nėra savitikslis, pagrindinis siekis yra užtikrinti makroekonominių rodiklių (pirmiausia BVP) išsamumą. Ypatingą reikšmę BVP išsamumui turi legaliai veikiančių įmonių nedeklaruojamų pajamų dalies įvertinimo rezultatai, kurie ir buvo panaudoti išankstiniams 2002 metų BVP skaičiavimams. Vertinant pagal veiklos rūšį sukurtą bendrąją produkciją ir pridetinę vertę, buvo pritaikyti tyrimo eigoje gauti kerekcijos koficientai. Be to, į švietimo ir sveikatos paslaugų pridėtinę vertę įskaičiuotas tyrimo metu įvertintas pedagogų korepetitorių ir medicinos darbuotojų oficialiai neapskaitytas atlygis. 16 lentelė. Neapskaitytos ekonomikos dalis veiklos pridetinėje vertėje ir šalies BVP 2002 m. Kodas Veiklos rūšys Pridetinė vertė mln. Lt. Korekcijos apimtis mln. Lt Korekcijos dalis veiklos pridetinėje vertėje, % Korekcijos dalis BVP, % A Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 3188,4 100,0 3,1 0,2 B Žuvininkystė 42,9 25,8 60,2 0,1 C+D Išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė 9088,8 1760,0 19,4 3,5 E Elektros, dujų ir vandens tiekimas 1902,9 58,5 3,1 0,1 F Statyba 2935,0 1403,9 47,8 2,8 G Didmeninė ir mažmeninė prekyba 8151,4 2918,9 35,8 5,8 H Viešbučiai ir restoranai 743,2 216,6 29,1 0,4 I Transportas, sandeliavimas ir ryšiai 6220,9 1258,7 20,2 2,5 J Finansinis tarpinikavimas 1090,4 0,0 0,0 0,0 K Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 3828,4 1224,3 32,0 2,4 Kodas Veiklos rūšys Pridetinė vertė mln. Lt. Korekcijos apimtis mln. Lt Korekcijos dalis veiklos pridetinėje vertėje, % Korekcijos dalis BVP, % L Valstybės valdymas ir gynimas 2499,3 0,0 0,0 0,0 M Švietimas 2796,2 69,3 2,5 0,1 N Sveikata ir socialinis aprūpinimas 1548,4 60,6 3,9 0,1 O Kita komunalinė ir aptarnavimo veikla 1523,9 473,8 31,1 0,9 P Privatūs namų ūkiai su samdytu personalu 56,8 11,2 19,8 0,0 A...P Bendroji pridetinė vertė 45616,9 9581,7 21,0 Bendra vidaus produktas 50758,2 18,9 Pažymėtina, kad vertinant produkciją ir pridetinę vertę žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės veiklų įmonėse korekcija buvo atliekama tik miškininkystėje. Tenka konstatuoti, kad kol nėra gauti duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos įmonių deklaracijos, BVP ir pridetinės vertės neapskaitytos ekonomikos dalį pagal veiklos rūšį galima nustatyti tik apytiksliai. Veiklų indėlis šalies BVP ir neapskaitytos ekonomikos korekcijos apimtis pasiskirstę labai netolygiai (žr. 2 grafiką). Didmeninės ir mažmeninės prekybos, įskaitant prekybą automonbiliais ir degalais, transporto priemonių remontą bei buitynių daiktų taisymą, veiklos pridetinės vertės (17,9% BVP 2002m.) korekcija siekė beveik 3 mlrd. litų (30,5% visos korekcijos apimties), o išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės (19,9% BVP) atitinkamai 1,7 mlrd. litų (18,4%). Tokių veiklos rūšių kaip statyba (6,4% BVP), transportas, sandeliavimas ir ryšiai (13,6%) bei nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla (8,4%) korekcijos dalis sudarė atitinkamai 14,7 %, 13,1 ir 12,8% bendros korekcijos apimties. Didžiausia korekcijos dalis (65,1%) tenka paslaugų sektoriui, nes jame reikšmingą vietą užimasmulkiosios įmonės (žr. 1 grafiką). 2 grafikas. Neapskatytos ekonomikos apimtis ekonomokos sektoriuose. Išgaunamosios, apdirbamosios pramonės ir energetikos sektorių, sukuriančių 24,1 proc. BVP, pridetinės vertės korekcija sudarė 1,8 mlrd. litų, arba 19 proc. visos apimties. Nors statybos veiklos įmonėse sukuriama gerokai mažiau pridetinės vertės (6,4% BVP) nei pramonėje, tačiau korekcija dėl neapskaitytos ekonomikos siekė 1,4 mlrd. litų, o tai sudaro 14,7 proc. visos korekcijos. Tai susiję su šios veiklos rūšies specifika: statybinę veiklą vykdo ne tik tambiosios ar smulkiosios bendrovės ir įmonės, tačiau ir daug fizinių asmenų, turinčius verslo liudijimus ar dirbančių neregistravus veiklos. Pastarąją grupę nustatyti sudėtinga dėl veiklos pobūdžio, tačiau darbo jėgos tyrimų duomenys liudija, kad neregistravę verslo šioje srityje dirba apie 10 tūkst. žmonių. Atliktas neapskaitytos ekonomikos tyrimas nenagrinėjo visų jos pasireiškimo sričių, tačiau tyrimo rezultatai akivaizdžiai parodė galimai nedeklaruotų įmonių pajamų apimtį. Tai tiesiogiai gali būti naudojama BVP vertinti gamybos metodu, kuris mūsų šalyje laikomas pagrindiniu nustatant BVP apimtį. Jei Statistikos departamentas reguliariai gautų įmonių audito, atliekamo Valstybės mokesčių inspekcijos darbuotojų, duomenis, tolesni neapskaitytos ekonomikos tyrimai galėtų būti skirti išsamesniam užimtumo statistikos nagrinėjimui. Būtent šios srities duomenų detali analizė leidžia daryti išvadas apie darbo laiko sąnaudas ir sukurtą naują vertę legaliame ir oficialiai neapskaitytame sektoriuose. Taip pat tikslinga būtų įvertinti neapskaitytą ekonomiką taikant monetarinius metodus. Nors juos naudojant galima pateikti tik bendrąją neapskaitytos ekonomikos apimtį, nepritaikomą nacionalinių sąskaitų poreikiams, tačiau gaunami rezultatai leidžia atlikti tarptautinius palyginimus. Šie metodai gana plačiai taikomi tarptautinėje praktikoje. Kaip ir iki šiol, nelegalių veiklų vertinimo rezultatai neįskaičiuojami į šalies BVP. Tyrimo metu atlikta išsami 5 nelegalių veiklų analizė, patobulinta vertinimo metodika, surasti paildomi galimi informacijos šaltiniai. Vartinimai parodė, kad pridetinė vertė, sukurta nagrinėtose ir, manoma, reikšmingiausiose nelegaliose veiklose, sudarytų apie 1. proc. dabartinio šalies BVP. Būtina toliau tęsti šios srities išsamesnius tyrimus, nes to reikalauja Europos Sąjungos reglamentai. Taipogi tai svarbu formuojant pinigų politiką ir priimant finansinius ekonominius sprendimus. 10. Šešėlinės ekonomikos raidos tendencijos Išsivysčiusiose pramoninėse valstybėse šešėlinės ekonomikos lygis yra tiesiogiai proporcingas valstybės įtakai ir ekonomikai ( kuo daugiau ji reguliuojama ir didinami mokesčiai – šešėlinės ekonomikos lygis didėja (pvz. Švedija, Belgija, Italija, Vokietija), ir atvirkščiai – liberalesnio ekonominio rėžimo šalyse šešėlinės ekonomikos įtaka palyginti nedidelė, jos lygis stabilus, o kartais ir turi tendenciją mažėti (pvz. JAV, Šveicarija, Austrija)). Besivystančiose šalyse šešėlinės ekonomikos lygis priklauso nuo šalių išsivystymo ir jų vyriausybių sugebėjimo administruoti mokesčių surinkimą, neslopinant verslo plėtros (sparčiai besivystančios valstybės, pvz. Estija, Vengrija, Čekija, Kinija, Korėja ir kt.); šešėlinės ekonomikos mastai stabilūs arba mažėjantys; salyginai stabiliose valstybėse, kurių vyriausybės labai kišasi į verslą ( pvz. Rusija, Azerbaidžanas, Ukraina, Baltarusija, Bulgarija ir kt.), šešėlinės ekonomikos mastai stabilūs arba didėjantys, silpnose valstybėse beveik nekontroliuojančiose savo ekonomikos (Sudanas, Kongas, Etiopija, Gruzija, Armėnija ir kt.), šešėlinė ekonomika vyrauja. 11. Šešėlinės ekonomikos poveikis ekonomikai: • Iškreipti šalies ekonominiai rodikliai (dėl to sudėtinga planuoti valstybės ekonominę raidą ir spręsti iškilusias problemas makroekonominiu būdu); • Iškreipta konkurencija tarp legalaus ir nelegalaus verslo (legalaus verslo kaštai dėl mokesčių gerokai didesni, o galimybė konkuruoti – mažesnė); • Nuolatinis lėšų trūkumas valstybės biudžete (šešėlyje vyraujantis verslas nemoka pinigų bendravalstybinėms reikmėms); • Aukštas visuomeninio sektoriaus skolinimosi ir skolų lygis (dėl pinigų trūkumo valstybės biudžete vyriausybėms tenka skolintis gyvybiškai svarbių investicinių projektų įgyvendinimui ar socialinės apsaugos reikmėms); • Trugdoma įgyvendinti efektyvią socialinės apsaugos sistemą; • Neigiamas visuomenės požiūris į valdžios institucijas (daugiausia dėl valdinikų savivalės ir neatssakingumo tiek gyventojų, tiek verslo atžvilgiu, dėl klestinčios korupcijos); 12. Šešėlinės ekonomikos lygį galima veikti: • Ekonominėmis priemonėmis (nustatant mokesčių lygį, jų bazę ir mokesčių apskaičiavimo bei mokėjimo tvarką); • Administracinėmis priemonėmis (įvedant valstybinę mokesčių mokėjimo ir konsultavimo tvarką, darbo saugos, higieninių, priešgaisrinių ir kitokių taisyklių laikymosi priežiūrą ir pan.); • Kiekvienos vyriausybės tikslas turėtų būti optimalaus ekonominių ir administracinių priemonių komplekso (metodikos) sukūrimas, ekonomiškiausiu ir efektyviausiu būdu įgalinantis sumažinti prielaidas šešėlinei ekonomikai didėti, kartu mažinant žalingą pastarosios poveikį visai valstybės ekonomikai. Išvados Šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastys: • Per aukštas mokesčių lygis ( labai didelė gyventojų pajamų dalis perskirstoma valdžios organų, o tai sukelia dažną pasipriešinimą ar norą slėpti dalį ar visas savo pajamas); • Neskaidri ir neaiški įstatiminė mokesčių bazė (daug įvairių ir dažnai viena kitai prieštaraujančių verslo reguliavimo taisyklių, mokesčių administratorių nenoras teikti informaciją verslo subjektams apie teisingą mokesčių apskaičiavimą, bet didelis noras bausti, kai suklystama); • Silpnai išvystyta bakų sistema (nėra kapitalo koncentracijos bei sunku sekti ir ekonominėmis priemonėmis reguliuoti pinigų srautus makroekonominiu lygiu, labai plačiai naudojami grynieji pinigai, tarp jų ir užsienio valiuta vidaus atsiskaitymuose); • Neefektyviai dirbančios valdžios institucijos (valdininkai neturi reikiamos kvalifikacijos, piknaudžiauja savo padėtimi savanaudiškais tikslais, pareigoms valstybinėje tarnyboje užimti naudojamasi giminystės ryšiai ir pan); • Aukštas nedarbo lygis ir silpna socialinės apsaugos sistema ( bedarbiai priversti dirbti už nedidelį atlyginimą ir be socialinių garantijų, nes negali mokėti socialinio draudimo mokesčių).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!