Šešėlinė ekonomikos mastas Lietuvoje ir pasaulyje

ĮVADAS Šešėliu arba šešėline ekonomika paprastai vadinamas dėl mokesčių ar reguliavimo oficialiai nedeklaruojamas prekių pardavimas arba paslaugų teikimas. Šešėlinė ekonomika, egzistuoja visose šalyse, tačiau jos mastai priklauso nuo daugelio veiksnių: pragyvenimo lygio, gyventojų užimtumo, ekonominių santykių pobūdžio, politinės ir ekonominės būklės, apskaitos organizavimo, bendros kultūros ir daugelio kitų priežasčių. Šešėlinės ekonomikos priežastys gali būti pakankamai įvairios ir ne visos valstybės pajėgia vienodai efektyviai pašalinti ar susilpninti šešėlinės ekonomikos šaltinius. Šešėlinė ekonomika kenkia ne tik žmonėms, bet ir pačiai valstybei. Ji stabdo ekonomikos augimą, todėl beveik visos šalys stengiasi riboti šešėlinės ekonomikos augimą. Išmatuoti šešėlinės ekonomikos mastą nėra paprasta. Visos piniginės operacijos, vykstančios už "baltosios" ekonominės zonos ribų, nepatenka į oficialią statistiką. Vis dėlto spręsti apie tai, kas vyksta šešėlinėje ekonomikos dalyje, leidžia kiti požymiai. Šešėlinės ekonomikos dalies didėjimą rodo įvairūs duomenys: išaugęs sugaunamos kontrabandos, nelegalių prekių kiekis, išaiškintų nuslėptų mokesčių sumos, greičiau nei nominalus bendrasis vidaus produktas (BVP) krintantis biudžeto pajamų surinkimas. Apie šešėlinę ekonomiką daug kalbama, daug rašoma straipsnių.Tačiau ištirti šešėlinės ekonomikos mastą yra labai sudėtinga. Šį tyrimą 2004 metais vykdė statistikos departamentas. Tai pakankamai seni duomenys, kurie neatspindi šiandienos realijų. Laisvosios rinkos institutas šešėlinės ekonomikos mastą tiria kasmet, jie remiasi ekspertų apklausa. Darbe pateikti Lietuvos Laisvosios Rinkos instituto 2010 m. rugsėjo mėnesio atlikto tyrimo duomenys. Temos aktualumas: Vienintelė šįmet sparčiai augusi ekonomikos dalis buvo šešėlinė ekonomika, bent kol kas nėra jokių jo mažėjimo ženklų Tai didžiausia šešėlinės ekonomikos apimtis nuo 1998 metų. Tai reiškia, kad kone, kas ketvirtas litas buvo uždirbtas ir išleistas šešėlyje. Lietuvos ekonomikai smarkiai augant, slėpti mokesčius buvo tapę tam tikru garbės nedarančiu reikalu, šiandien ši praktika vėl pateisinama. Šešėlinę ekonomiką skatina didelė mokesčių našta, griežtos darbo rinkos taisyklės, prastas viešųjų paslaugų lygis, taip pat prasta "oficialiosios" ekonomikos būklė. Vyriausybė prognozuodama bendrąjį vidaus produktą yra labiau nusivylusi rinkos galimybėmis. Verslas labai nusivylęs valdžia, jos įvykdyta mokesčių reforma ir galimybėmis surinkti planuojamas pajamas. Verslas gelbėjasi prisidengdamas šešėliu, plinta vengimo mokėti mokesčius būdai: pajamų neapskaitymas, nelegalus darbas, verslo perkėlimas į naujai įsteigtą arba nupirktą įmonę. Temos aktualumą patvirtina tai, kad Vyriausybė tariasi dėl priemonių, kurios padėtų sumažinti nelegalios ekonominės veiklos mastą, sudaryta darbo grupė į sąrašą įtraukė 23 kovos su šešėline ekonomika priemones. Tyrimo objekas: Šešėlinė ekonomika Tikslas: atskleisti šešėlinės ekonomikos mastą Lietuvoje Uždaviniai: 1. Apibūdinti šešėlinės ekonomikos sąvoką. 2. Išnagrinėti šešėlinės ekonomikos priežastis. 3. Išanalizuoti šešėlinės ekonomikos tyrimo metodus. 4. Palyginti šešėlinės ekonomikos mastą pasaulyje ir Lietuvoje. Metodika: mokslinės ir periodinės literatūros, statistinių duomenų analizė, lyginamoji analizė. 1. ŠEŠĖLINĖS EKONOMIKOS APIBRĖŽIMAS, SAMPRATA 1. 1 Šešėlinės ekonomikos sąvoka Šešėlinė ekonomika, prikalusomai nuo jos dydžio, vienokiu ar kitokiu mastu daro įtaką šalies ekonomikai. Pirmiausiai dėl to, kad nemokami mokesčiai, skurdinamas šalies biudžetas, antra – neapskaityta gamyba, pajamos ir išlaidos neleidžia tiksliai įvertinti šalies ekonomikos būklę ir formuoti racionalią ekonomikos vystymo ir regulaivimo politiką.(........) Šešėlinės ekonomikos reiškinys nėra toks paprastas ir aiškus. Nėra labai lengva šį reiškinį apibrėžti keliais visą jo formų gamą aprėpiančiais sakiniais. Sunkumų iškyla ne tik ieškant bendro, visiems priimtino šešėlinės ekonomikos apibrėžimo. Kaip žinia, iki šiol nėra sutarta dėl termino, kuris tiksliausiai nusakytų darbe nagrinėjamą fenomeną. Šešėlinei veiklai ekonomikos srityje vis dar nėra bendro ir visiems priimtino termino. Šiam fenomenui nusakyti egzistuoja keletas alternatyvių pavadinimų. Literatūroje šešėlinė ekonomika apibūdinama įvairiai. Tenka išgirsti tokių terminų kaip „nelegali“, „slapta“, „pogrindinė“, „neformali“, „juoda“ ir pan. Akivaizdu, jog nei vienas šių nagrinėjamo fenomeno apibūdinimų neaprėpia visos jo formų įvairovės, o tik vieną ar kitą jo išraiškos aspektą. Sąvoka „slapta“, „nelegali“ ar „pogrindinė“ kelia asociacijas apie vengimą mokėti mokesčius ar išsisukinėjimą nuo įstatymo. Sąvoka „neformali“ paprastai siejama su neapskaitoma veikla, kurią vykdo amatininkai, meistrai ar labai nedidelės apimties įmonės, ūkio subjektai ir pan. Terminas „juoda“, atrodo, labiausiai siejamas su piniginiais reikalais, kai pajamos gaunamos nelegaliu būdu. „Neoficiali“ ar „neapskaitoma“ veikla labiausiai nusako tą ekonominę veiklą, kurios nepastebi, neužfiksuoja institucijos, renkančios šalies statistinius duomenis. Kadangi šešėlinės ekonomikos samprata nėra vieninga: literatūroje naudojami ekonominiai, juridinai, socialoginiai ir kiti oficialiai šešėlinės ekonomikos apibrėžimo kriterijai. Iš gausios apibrėžimų, savokų ir vertinimų grupės galima išskirti dvi labiausiai paplitusias sąvokas, - tai oficialiai neapskaityta ekonomika arba šešėlinė ekonomika. E.L.Feige(1989,1994), F.Schneider (1994,2003,2005), B.S. Frey (1984), bei Pommerehne(1984), siekdami išmatuoti šešėlinės ekonomikos mastą, susiduria su sunkumais, jie teigia, kad oficailiai neapskaitoma ekonomika - tai visos esamu momentu neapskaitytos ekonominės veiklos, kurios laikinai neįtrauktos į šalies bendrąjį nacionalinį produktą. N. Brooks (2001) oficialiai neapskaitytą ekonomiką apibrėžia taip: ekonomikos veiklos vertė, kuri būtų apmokestinama, jei būtų deklaruojama mokesčių institucijoms. Kai kurie autoriai, vengdami sunkumų, su kuriais susiduriama formuluojant ir pateikiant analizuojamo fenomeno apibrėžimą, paprasčiausiai pateikia charakteristikas, būdingas šešėlinei ekonomikai. Anot Tanzi (1982), Y. Eilat ir C. Zinnes (2000) šešėlinė ekonomika nusakoma, kaip žmonių ir įmonių tendencija savo ekonominę veiklą įgyvendinti nepalaikant bendradarbiavimo su valstybe ir išvengiant jos kišimosi. Analizuodami šešėlinės ekonomikos klausimą Y. Eilat ir C. Zinnes (2000) išskiria šias, jų manymu, tiksliausiai šešėlinės ekonomikos reiškinį apibūdinančias charakteristikas: • Mokesčių vengimas (kalbant tiek apie bendras fiskalines rinkliavas, tiek apie konkrečios paslaugos apmokestinimą). • Valiutinių reikalavimų ignoravimas (pvz. vietinės valiutos kaip vienintelės legalios atsiskaitymo priemonės). • Finansinių operacijų neatsispindėjimas statistiniuose apskaitos mechanizmuose. • Nelegalumas (pvz. prekyba narkotikais). Tačiau net ši pakankamai išsami tipologija nepašalina su „šešėlinės ekonomikos“ sąvoka susijusių neaiškumų. Ekonominio bendardarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD, Measuring the Non- Observed Economy, 2002), kurios atliekami tyrimai apima per 100 šalių, oficialiai, neapskaitytą ekonomiką traktuoja taip: tai veiklos, kurios turėtų būti įtrauktos į bendrąjį vidaus produktą, tačiau jų neapima statistinės apžvalgos ir jos nėra įtraukiamos į nacionalinių sąskaitų sistemą. Galima teigti, kad visi pateikti oficialiai šešėlinės ekonomikos apibrėžimi akcentuoja tą patį oficialiai neapskaitytos ekonomikos požymį: sukurtos, bet oficialiai neapskaitytos vertybės. Vadinasi šešėlinei ekonomikai galime priskirti, bet kokį ekonominį aktyvumą, kuris didina bendrą šalyje kuriamo produkto vertę, bet nėra įtrauktas į nacionalines sąskaitas ir neparodomas apskaičiuojant bendrąjį vidaus produktą. Galima nurodyti keletą priežasčių, susijusių su nagrinėjamos sąvokos neaiškumu. • Visų pirma, konkretus tam tikrą aspektą apimantis šešėlinės ekonomikos apibrėžimas būtų per siauras atspindėti visus fenomenui būdingus niuansus. • Antra, tokio pobūdžio apibrėžimai gali būti greičiau dirbtiniai nei atspindintys realų ekonominį reiškinį. • Trečioji priežastis yra susijusi su įvertinimo sunkumais: apibrėžimai yra arba specifiški konkretaus metodo atžvilgiu, arba neatitinka jokio konkretaus metodo. • Ketvirta, skirtingos šalys yra linkusios išskirti skirtingas šešėlinės ekonomikos charakteristikas, kurios vyrauja konkrečios šalies veiklos kryptyse, strategijų formavime. Y. Eilat ir C. Zinnes (2000), analizuodami šešėlinės ekonomikos formas ir apimtis įvairaus ekonominio išsivystymo lygio šalyse, pastebi, jog ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse didžiausią rūpestį kelia vengimas mokėti mokesčius; mažiau ekonomiškai pažengusios valstybės labiausiai rūpinasi efektais, kuriuos sukelia griežta reguliacija ir sunkiai valdoma mokesčių sistema, slopinanti ekonominę veiklą namų ūkių lygmenyje ir smulkių įmonių ekonominį aktyvumą; mažiausiai išsivysčiusiose šalyse ir naujai įsikūrusiose ar atsikūrusiose valstybėse labiausiai akcentuojamas tarptautiniu mastu priimtų statistinių metodų, renkant ekonominius duomenis, diegimas ir taikymas. Anot, G. Startienės ir K. Trimonio (2009), neapskaityta ekonomika- tai antrinė šalies rinka, kurioje vykstantys prekybiniai sandoriai arba būtų įmanomi oficialiai apkskaitomoje ekonomikoje, tačiau būtų apmokestinami, arba dėl įstatymų suvaržymo būtų išvis neįmanomi. M. H. Fleming, J. Roman ir G. Farrell (2000), analizuodami šešėlinės ekonomikos terminus teigia, kad skirtingi eknomikos apibrėžimai atsiranda dėl skirtingų tikslų, kuriuos kelia tyrimų autoriai. Dažniausiai, analizuojant šešėlinę ekonomiką, keliami šie tikslai: šešėlinės ekonomikos apimties įvertinimas bei dalyvavimo šešėlinėje ekonomikoje motyvų atskleidimas ir aiškinimasis. Tačiau būtina pažymėti ir tai, kad oficialiai neapskaitoma ekonomika sukelia tikrai daug neigiamų pasekmių įvairiose gyvenimo srityse. Juk neapskaitoma ekonomika veikia ne tik vyriausybę, bet ir visuomenę 1.2 Šešėlinės ekonomikos sektoriai Šešėlinės ekonomikos klasifikacija grindžiama eurostato metodologija. Neapskaitoma ekonomika savo ruožtu gali būti legali ir nelegali. Legali veikla (legal prooduction) apima įstatymais neuždraustą veiklą, tačiau kai ji neregistruojama, nemokami mokesčiai, nesilaikoma įstatymais nustatytų standartų (minimaliojo darbo užmokesčio, socialinės darbo apsaugos normatyvų ir kt. reikalavimų). Legali veikla skirtoma į formalųjį ir neformalųjį neapskaitomos ekonomikos sektorius. Nelegali veikla (illegal production) - įstatymais uždraustų paslaugų ir prekių gamyba, legali gamybinė veikla, kurią vykdo neturintys leidimo arba kompetencijos asmenys ar jų grupė. Labiausiai paplitusios nelegalios veiklos pavysdžiai yra narkotikų ir alkoholio gamyba, platinimas, kontrabanda, automobilių vogimas ir vogtų pardavimas, prostitucija ir pan. Formaliajam legalios veiklos sektoriui priskiriama gamyba ir paslaugos, apie kurias valstybės valdymo institucijos neturi reikiamos informacijos, nes vengiama mokėti mokesčius. Neformaliam legalios veiklos sektoriui priskiriami tokie ūkio subjektai, kurie remiasi namų ūkio veikla ir teikiamomis paslaugomis; darbo santykiai remiasi giminystės ryšiais ir įforminamos darbo sutartys.(V.Snieška, et al. 2005) Šaltinis: V.Snieška (2005), Makroekonomika , p.77 1 pav. Ūkinė veikla: apskaitoma ir neapskaitoma Anot, G.Startienės, K. Trimonio (2009), ekonominio nuosmukio metu, kuomet visi ūkio subjektai ypač jautriai reaguoja į pajamų pasikeitimą, mokesčių naštos didinimas dar labaiu skatina ūkio subjektus trauktis į šešėlinę ekonomiką. Išaugę mokesčiai yra perkeliami galutiniam vartotojui, žmonės pradeda riboti savo išlaidas, mažėja prekių apyvartumas, didėja biudžeto deficitas, yra „karpomos“ išlaidos, mažėja žmonių perkamoji galia, atsiranda pagrindas įsigyti prekes šešėlinėje rinkoje, tai pat dirbti oficialiai neapskaitomos ekonomikos rinkoje. 1.3 Šešėlinės ekonomikos egzistavimo sąlygos ir priežastys Neapskaitoma ekonomika egzistuoja visose šalyse. Jos apimtis priklauso nuo tų šalių ekonominių santykių pobūdžio, politinės ir ekonominės būklės, gyventojų užimtumo, pragyvenimo lygio, apskaitos organizavimo, bendros kultūros ir tvarkos bei daugelio kitų priežasčių. Apie šešėlinę ekonomiką, kaip žmonių pasipriešinimo valdžiai formą kalbama buvo ne tik XX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Apie tai nuomonių randama ir dabar. Štai F. Schneider (2003) mini, jog šešėlinė ekonomika visų pirma ir svarbiausia simbolizuoja žmonių pasipriešinimą valdžios kišimuisi į jų gyvenimą. Autorius mano, jog šešėlinės ekonomikos padidėjimas gali būti suvokiamas kaip žmonių reakcija į jų nuomone, išaugusį valdžios išlaidumą eikvojant valstybės biudžetines pajamas. Didžiausią įtaką šešėlinės ekonomikos mastui turi mokesčių dydis, Amerikos ekonomistas A. Laffer pateikia principinę schemą, kurioje yra aptariamas ryšys tarp surenkamų į biudžetą pajamų ir mokesčio dydžio. Reminatis A. Laffer hipoteze į biudžetą surenkamos pajamos auga iki tam tikro mokesčių lygio, o vėliau ima mažėti. Taip yra dėl to, kad mokesčiams pasiekus „piką“ žmonės praranda prasmę dirbti, o įmonės nusivilia valstybe. Dėl šių priežasčių valstybės ekonomika smunka. R. J. Cebula (1997) Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas skaičiavimas parodė, kad 1 procentu išaugus mokesčių naštai, oficialiai neapskaitoma ekonomika išauga 1,4 procento.(G.Startienė, K.Trimolis 2009) F. Schneider (2003) taip pat kaip ir dauguma kitų autorių, tyrinėjančių šešėlinės ekonomikos fenomeną, teigia, jog egzistuoja ne vienas faktorius, įtakojantis šešėlinės ekonomikos atsiradimą ir augimą. Tarp dažniausiai minimų šešėlinės ekonomikos augimą įtakojančių kintamųjų F. Schneider (2003) mini šiuos: • mokesčių naštos ir socialinių įmokų padidėjimas drauge su reglamentavimo, kontrolės sudėtingumo bei intensyvumo padidėjimu oficialioje ekonomikoje, ypač darbo rinkoje; • priverstinis savaitės darbo valandų sumažinimas, ankstyvas atleidimas iš darbo, nedarbingumo lygio augimas; • civilinės dorybės ilgalaikis smukimas ir sumažėjęs lojalumas valdžios institucijoms drauge su krentančia mokesčių morale. Pakankamai išsamų priežasčių šešėlinei ekonomikai rastis rinkinį pateikia Guntmann (2001, ct. pgl. J. K. Agarwal): • Infliacija, kuri apriboja mokesčių mokėtojų pajamas; šie savo ruožtu dalį infliacijos sukeltų išlaidų bando permesti valdžiai gaudami neregistruojamų, oficialiai nefiksuojamų pajamų. • Nepaprastai sudėtinga mokesčių sistema, iš mokesčio mokėtojo reiklaujanti be galo daug laiko, popierių tvarkymo ir išlaidų. • Valdžios struktūrų plėtimasis, dėl kurio atlyginimus uždirbantiems žmonėms tiesioginiam suvartojimui lieka mažesnė nacionalinės produkcijos dalis. • Valdžios suvokimas kaip išlaidžios ir neefektyvios priimant neadekvačius sprendimus, kur ir kaip leisti žmonių sunkiai uždirbtus pinigus. Bawly (1982, ct. pgl. J. K. Agarwal) pateikia istoriškai įdomų požiūrį į šešėlinės ekonomikos atsiradimą. Jis teigia, jog viena svarbiausių priežasčių, sukeliančių daugybę emigracijų, sukilimų ir revoliucijų, tokių dažnų žvelgiant istoriškai, buvo visuomenės reakcija į apmokestinimą, kurį ji suvokė kaip nesąžiningą. Pasyvi rezistencija, įgaunanti mokesčių vengimo formą, yra šio pasipriešinimo moderni išraiška. Šešėlinei ekonomikai rastis ir plėstis egzistuoja daugybė įvairių priežasčių. Tačiau pastaraisiais metais daugelis vykdomų tyrimų atskleidžia, jog iš esmės egzistuoja dvi pagrindinės priežastys, kuriomis galima paaiškinti šešėlinės ekonomikos kitimus. J. K. Agarwal (2002) teigia, jog vienas svarbiausių faktorių šešėlinei ekonomikai atsirasti yra dideli mokesčiai, kurie tampa svarbiu pagrindu siekti neregistruotų pajamų. Kita rimta priežastis yra našta, kurią sukelia valdžios kontrolė ir apribojimai. Šias dvi priežastis, kaip pagrindines šešėlinės ekonomikos fenomenui rastis išskiria ir kiti autoriai (F. Schneider, 2003; M. H. Fleming, J. Roman ir G. Farrell, 2000). F. Schneider ir L.P.Feld (2003) teigia, kad mokesčių dydis turi didžiausią įtaką šešėlinei ekonomikai. Kuo didesnis skirtumas tarp legalios darbo vietos kainos ir pajamų „į rankas“, tuo didesnė paskata įsidarbinti nelegaliai. Tačiau dažnai net ir reikšmingas tiesioginės mokesčių naštos sumažinimas nesumažina šešėlio, kadangi mažinant mokesčių naštą labai svarbu atsižvelgti į kitus faktorius, tokius kaip reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas. Mokesčių ir reguliavimų mažinimas yra daug veiksmingesnės mažinant šešėlį už bet kokias baudžiamąsias ir atgrasomąsias priemones. Autorių teigimu, mokesčių pakėlimas paaiškina apie pusę šešėlinės ekonomikos dinamikos, o mažiau šešėlio esama valstybėse, kuriose surenkama daugiau mokesčių taikant mažesnius mokesčių tarifus. Pabrėžiamas reguliavimo (ypač darbo rinkos reguliavimo) vaidmuo šešėlinei ekonomikai. Reguliavimas padidina darbo vietos kainą, ir nors ši kaina bulvė gali būti permesta darbuotojui, ji sukuria papildomą paskatą dirbti šešėlyje. Šalys, turinčios griežtesnį darbo santykių reguliavimą, turi ir didesnę šešėlinės ekonomikos dalį BVP. Schneider ir Feld (2003) taikliai aptaria mokesčių mokėjimo moralę. Šešėlinės ekonomikos dydis maždaug penktadaliu priklauso nuo tradicijos mokėti mokesčius. Mokesčių mokėjimas yra savotiška sutartis, kuri sukuria teises ir pareigas ne tik mokesčių mokėtojui, tačiau taip pat ir mokesčių rinkėjui. Todėl mokesčių mokėjimo tradicija yra glaudžiai susijusi su tuo, kaip mokesčių mokėtojai suvokia valstybės paslaugų, teikiamų už jų mokamus mokesčius, kokybę. Mokesčius labiau linkstama mokėti tuomet, kai manoma, jog daromi teisingi politiniai sprendimai 2. ŠĖŠĖLINĖS EKONOMIKOS TYRIMO METODŲ TAIKYMAS 2.1 Šešėlinės ekonomikos paskaičiavimo metodai Koks akivaizdus būtų šešėlinės ekonomikos egzistavimas, apčiuopti ir pamatuoti jos dydį sunku. Nepaisant to, poreikis rasti būdą įvertinti šešėlinės ekonomikos mastą ir jo kitimą iškyla vertinant priimamus ir priimtus politinius sprendimus, veikiančius šešėlį. Statistikos departamentas mėgina pateikti bendrojo vidaus produkto (BVP) vertinimą, į kurį įtraukiama ir šešėlinė ekonomika. Deja, jokios oficialios informacijos apie šio rodiklio skaičiavimo metodiką nėra. Šios informacijos trūkumas, sukuriantis iškreiptą realybę, sukuria ir nepelnytą pasitikėjimą vadinama oficialiąja statistika. Šešėlio vertinimo metodikų gali būti daug ir įvairių. Svarbiausia aiškiai atskleisti jų esmę, privalumus ir ypač trūkumus Šešėlinė ekonomika yra vertinama remiantis įvairiais informacijos šaltiniais: oficialiąją ir žinybine statistika, specialiųjų statistinių tyrimų duomenimis, Šie duomenys yra vertinami naudojant įvairius metodus: analitinius, eksperimentinius, matematinės statistikos ir kt. Metodų gausa ir skirtingas oficialiai neapskaitytos ekonomikos samptratos interpretavimas apsunkina įvairių šalių rezultatų ar metodų lyginimą. Prieš pradedant tirti neapskaitytą ekonomiką ir bandant įvertinti jos mastą, pirmiausia reikia išsiaiškinti: • Kas bus informacijos apie oficialiai neapskaitytą ekonomiką vartotojams; • Ką reikia įvertinti: oficialiai neapskaitytą produkciją, pajamą ar darbo jėgą; • Kokiems tikslams bus naudojama informacija apie oficialiai neapskaitytą ekonomiką; • Kaip gautą informaciją apie oficialiai neapskaitomą ekonomiką numatoma naudoti oficialioje statistikoje. Šešėlinė ekonomika yra vertinama šiais požiūriais: • Ekonominiu; • Socialiniu; • Statistiniu; • Politiniu. Kiekvienu atveju taikomi vertinimo kriterijai ir tyrimo metodai. LR Statistikos depratamentas nurodo tris oficialiai neatskaitytos ekonomikos vertinimo metodus: 1. Tiesioginis . Tiesioginiai metodais yra analizuojami duomenys apie fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimą neapskaitomoje ekonomikoje tikant inčių metodą ir specialius statistinius tyrimus. 2. Netiesioginis. Netiesioginiais metodais yra analizuojami duomenys apie fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimą neapskaitomoje ekonomikoje jie lyginami, o neatitikimai išaiškinami naudojant monetarinius, ekonominius, socialinius šaltinius. 3. Mišrus. Mišrių metodų grupei priklauso tyrimai, kurie remiasi tiesioginiais, netiesioginiais ir ekspertiniais vertinimo būdais. Šešėlinės ekonomikos tyrimo metodų klasifikacija pateikta 2 paveiksle Šaltinis: G. Startienė. K. Trimonis 2009 , 2 pav. Šešėlinės ekonomikos tyrimo metodų klasifikacija Tyrimo duomenys gali būti analizuojami: 1.Makrolygiu: a) nacionalinių sąskaitų „jautrumo“ metodu, kuriuo siekiama įvertinti, kokiu laipsniu yra sumažintas oficialusis BVP ir kiek reikia jį koreguoti; b)“skirtumų“ metodu, kai lyginami skirtingais būdais gaunami duomenys ir nustatomos skirtumo lygis. 2. Mikrolygiu: a) gyventojų pajamų deklaracijų duomenys gretinami su bankų ir mokesčių inspekcijų duomenimis; b) atliekami neapskaitomos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos tyrimai; c) atliekami tyrimai, kiek laiko sugaištama namų ūkyje; d)analizuojamos smulkių įmonių buhalterinės sąskaitos.( Vingos knyga>>>>>>>>>>>>>>) 2.2 Šešėlinės ekonomikos paskaičiavimo metodų kritika V. Žukauskas (2009), analizuodamas Statistikos departamento atliktą šešėlinės ekonomikos įtakos vertinimą, kai buvo remtasi 2004 m. atliktu oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje tyrimu, mato daug trūkumų. Šios tyrimo dalies tikslas buvo įvertinti nedeklaruotų pajamų Lietuvos įmonėse dalį ir gauti vadinamuosius korekcijos koeficientus. Šie koeficientai parodo, kokia dalis tam tikrame sektoriuje (pvz., statyboje, turizme, švietime ir kt.) esančių įmonių pajamų yra oficialiai neapskaityta. Jeigu, pavyzdžiui, statybų sektoriaus koeficientas šiame tyrime yra 1,2, vadinasi, statybų sektoriaus įmonės vidutiniškai tais metais nuslėpė 20 proc. savo pajamų. Šios pajamos ir priskiriamos šešėlinei ekonomikai. Tyrime remiamasi dviem informacijos šaltiniais. Pirmas – mokesčių inspektorių apklausa. Daroma prielaida, kad mokesčių inspekcijos mokesčių inspektoriai gali ekspertiškai įvertinti nuslėptų pajamų dalį. Antrasis informacijos šaltinis, kurio pagrindu tirta šešėlinė veikla. Tam buvo lyginami statistikos duomenys apie skirtingų rūšių įmones (valstybines, savivaldybių įmones, AB ir UAB ir individualias įmones). Principas nesudėtingas: apskaičiuojama, kiek skirtinguose sektoriuose esančių valstybės, savivaldybių įmonių bei AB ir UAB pajamų tenka vienam darbuotojui. Jei tame pačiame sektoriuje veikiančiose individualiose įmonėse vienam darbuotojui tenkančios pajamos yra mažesnės, ši dalis individualių įmonių pajamų priskiriama šešėliui. Taip daroma išties stulbinanti prielaida, kad individualių įmonių realios (apskaitytos ir neapskaitytos) pajamos, tenkančios vienam darbuotojui, yra lygios valstybės, savivaldybių įmonėms bei AB ir UAB pajamoms. Jeigu, pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių įmonėse, AB ir UAB per metus vienam darbuotojui vidutiniškai tenka 100 tūkst. litų pajamų, o individualiose įmonėse – 70 tūkst. litų, tuomet daroma išvada, kad neapskaitytos pajamos individualiose įmonėse siekė 30 proc. visų pajamų ir joms pritaikomas 1,3 koeficientas. V. Žukauskas (2009) mano, kad ši prielaida yra drąsi ir nereali. Joje slypi teiginys, kad  visos įmonės turi būti identiškos tarsi vandens lašai – visos vienodai efektyvios, įžvalgios, vienodai reaguojančios į permainas, visos vienodai paslaugios klientams, visose vienoda vadyba, darbo apmokėjimo ir skatinimo priemonės ir t. t. Tačiau įmonės ne vandens lašai, jos skiriasi. Ir todėl toks išvadų darymas apie vieną grupę įmonių naudojantis duomenimis apie kitas grupes yra iš esmės ydingas. Taigi naudojant šiuos du informacijos šaltinius (ekspertinė apklausa ir  įmonių pajamų lyginimas), gavus korekcijos koeficientus, sprendžiama, kiek įmonių pajamų yra neapskaitytos ir priklauso šešėliui. Reikia turėti omenyje, jog šis Oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje tyrimas yra atliktas dar 2004 m. Mokesčių inspektorių apklausa vykdyta 2003 metų pirmoje pusėje, o koeficientai pagal antrąjį metodą įskaičiuoti naudojantis 2001 m. duomenimis apie įmones ir jų pajamas. Vertinant 2009 m. šešėlinės ekonomikos dalį Lietuvos BVP, remiamasi koeficientais, kurie gauti naudojant 2001 ir 2003 m. informaciją. Tai, net ir atmetant metodologines šių koeficientų skaičiavimo bėdas, švelniai tariant, yra netikslu. Iš esmės keičiantis verslo ir ekonominei situacijai prieš penkerius metus atlikta analizė šių pokyčių įvertinti negali.(V. Žukauskas, 2009) Pasak, Statistikos departamento, vertinant šešėlinę ekonomiką, šie koeficientai yra koreguojami atsižvelgiant į įvairių institucijų (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, Darbo inspekcijos, „Sodros“, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos) pateikiamus duomenis, informaciją iš spaudos ir kt. Tačiau taip susiduriama su esmine problema: kaip kiekybiškai vertinti šią informaciją? Tai puikiai iliustruoja minėto tyrimo viena iš prielaidų, kuri padaroma dar prieš duomenų analizę ir kuri skamba štai taip: „Individualiose įmonėse yra didesnė neapskaitytų pajamų dalis nei valstybėse įmonėse, AB, UAB“. Tyrimo išvados užprogramuojamas dar jo prielaidose. Visa tai vertina tik tą dalį šešėlinės ekonomikos, kuri atsiranda iš neapskaitytų pajamų registruotose įmonėse. Kita dalis šešėlio – niekaip neregistruota veikla, pvz., žmogus, teikiantis santechnikos, nuomos paslaugas, bet šios savo veiklos niekaip juridiškai neįteisinęs. Šią dalį šešėlio Statistikos departamentas vertina atlikdamas darbo jėgos ir užimtumo tyrimus ir lygindamas jų rezultatus su oficialiai registruotu užimtumu. Žmonės, kurie darbo jėgos ir užimtumo tyrimo metu priskiriami užimtiesiems, bet oficialiai nedirba, priskiriami šešėliui. Šio metodo patikimumą vertinti sunku. Jis susiduria su didele problema: didesniu ar mažesniu tikslumu jis gali atskleisti oficialiai neregistruotų, bet ekonominę veiklą vykdančių žmonių skaičių, tačiau niekaip negali pasakyti, kiek tie žmonės sukuria ir kokia dalis jų sukuriamo produkto yra BVP. Statistikos departamentas neįtraukia į savo skaičiavimus veiklos, kuri yra nelegali, t. y. įstatymų draudžiama: nelegalaus alkoholio, narkotinių medžiagų, tabako gamyba, paskirstymas, kontrabanda, prostitucijos paslaugos ir kt. Šių veiklų neįtraukimas į šešėlio skaičiavimus yra vienas didžiausių Statistikos departamento šešėlio vertinimo metodologijos trūkumų. Dėl jo Statistikos departamento šešėlinės ekonomikos skaičiavimas tampa neišsamus, fragmentiškas, neapimantis viso šešėlinės ekonomikos reiškinio. Tai ypač svarbu turint galvoje nuolat kylančius akcizus alkoholiui ir tabakui ir kitus su šiomis prekėmis susijusius reguliavimus , kurie stipriai veikia šešėlinę ekonomiką, bet yra neapčiuopiami oficialiojoje statistikoje. Dar viena Statistikos departamento šešėlio vertinimo problema yra beviltiškas delsimas paskelbti jo rezultatus: šešėlinės ekonomikos dalies BVP duomenys skelbiami atsiliekant dvejus metus.  Paskutinis oficialiai paskelbtas rodiklis yra 2006 metų. Tuomet Statistikos departamento skaičiavimais šešėlinė ekonomika sudarė  13 proc. BVP. Teigiama, jog BVP apimčių statistikoje, skelbiamoje su kelių mėnesių atsilikimu, šešėlinė ekonomika yra vertinama. Tačiau jei BVP apimtyse šešėlis yra vertinimas, kodėl duomenys apie šešėlio dalį nuo BVP skelbiami tik po dvejų metų? Teigiama, kad šešėlis juose apskaičiuojamas tik preliminariais duomenimis, neturint visos reikiamos informacijos, kuri pasirodo tik po kelerių metų. Tačiau tai juk netrukdo oficialiai paskelbti BVP vertinimų naudojant tuos pačius netikslius duomenis. Nepamatuojamų dalykų matavimas yra išties sudėtingas, pilnas metodologinių problemų ir labai netikslus. Galima kritikuoti Statistikos departamento šešėlinės ekonomikos vertinimo metodiką, bet lygiai taip būtų galima kritikuoti ir bet kokią kitą metodiką, nes jos netobulumas kyla iš pačios šešėlinės ekonomikos, kaip tiesiogiai neįmanomo įvertinti reiškinio. Tačiau tai, kad tikslių šešėlinės ekonomikos masto skaičiavimų nėra ir negali būti, dar nereiškia, jog galima ignoruoti šešėlinės ekonomikos egzistavimą ar tai, jog ji kinta veikiama įvairių veiksnių. Priimant politinius sprendimus, dažnai rimtai svarstomi lengvai apčiuopiami argumentai, bet norima užsimerkti prieš tuos, kurių svarbą pamatuoti yra problemiška, ar kurių svarbos vertinimas yra subjektyvus. Tačiau dažnai neapčiuopiami problemos aspektai svarbumu nenusileidžia lengvai pastebimiems ir plika akimi matomiems. Pasak V. Žukausko (2009), kokia būtų šešėlio vertinimo metodika, visuomet bus kitokio pobūdžio spėjimas nei BVP apimčių vertinimas, kuris turi ir savo ydų. Statistikos departamentas negali ir negalės vertinti šešėlio tokiu pat tikslumu, kokiu vertina oficialiai apskaitytą „skaidrią“ ekonomiką. Todėl teiginys, jog Statistikos departamento skelbiami BVP rodikliai įvertina ir šešėlinės ekonomikos mastą, kiek klaidina. Jis sudaro įspūdį, jog BVP rodiklis yra neginčijamas ir objektyvus, tiksliai ir aiškiai parodantis ekonominę situaciją. Taip nėra. BVP, kaip ir visi kiti statistiniai rodikliai, turi savo trūkumų, o šešėlinės ekonomikos dalis yra vienas iš jų. Galbūt jei tai būtų tiesiai deklaruojama ir atskleidžiama, būtų suabejota nacionalinių sąskaitų patikimumu, daugiau dėmesio būtų skiriama šešėliui, jį veikiančių valdžios sprendimų analizei. Skaičiai ekonomikoje tėra tik bandymas apgraibomis apčiuopti ir apibūdinti ekonominius procesus. Yra ir kitų daug  patikimesnių būdų jiems analizuoti: ne kiekybiškai apibūdinant, o aiškinantis jų priežastis ir padarinius. 3. ŠEŠELINĖS EKONOMIKOS MASTAS LYGINAMOJI ANALIZĖ PASAULYJE IR LIETUVOJE Šešėlinė ekonomika – visų pasaulio šalių ekonomikoms aktualus reiškinys. Šią problemą nagrinėja įvairių šalių mokslininkai ir valdžios institucijos. Visuotinai pripažinta, kad šešėlinė ekonomika apsunkina valstybės ekonomikos raida, iškreipia ūkio subjektų ūkinius santykius, blogina valstybės ekonomikos konkurencingumą pasaulyje. Be to, šėšėlinė ekonomika sąlygoja kriminalinių struktūrų finansinės galios augimą remiantis šešėlinėje ekonomikoje cirkuliuojančiais pinigais. Išaugus nusikaltėlių finansinėms galimybėms šie ima daryti įtaką valstybės valdymui, neretai vyksta dalinis valdžios struktūrų ir nusikaltėlių organizacijų susiliejimas. Mokslininkai yra atlikę oficialiai neapskaitytos ekonomikos masto skaičiavimų. Skaičiavimai buvo atlikti naudojan įvairius skaičiavimo metodus. Kaip teigia F. Schneider ir D. Enste (2002) nėra geriausio šešėlinės ekonomikos masto skaičiavimo metodo. Kievienas metodas turi savo pliusų ir minusų. Norint pasikliauti atliktais skaičiavimaisi, reiktų taikyti bent kelis metodus arba būti tikriems metodo patikimu. Reikėtų labai atsargiai lyginti šalių oficialiai neapskaitytos ekonomikos mastus, kadangi skaičiavimai gali būti atlikti skirtingais metodais ir skirtingu laiku. F. Schneider (2005) pateikia oficialiai neapskaitytos ekonomikos masto pasiskirstymą pasaulyje. Neapskaitytos ekonomikos masto pasiskirstymas pasaulyje 1 lentelė ONE mastas Valstybė 0-10 proc. JAV, Šveicarija, Austrija, Japonija 10-20 proc. Kanada, Čilė, Jungtinė Karalystė, Airija, Prancūzija, Olandija, Belgija, Vokietija, Čekija, Slovakija, Norvegija, Švedija, Suomija, Saudo Arabija, Omanas ,Iranas, Kinija, Vietnamas, Australija, Naujoji Zelandija 20-30 proc. Argentina, Portugalija, Ispanija, Italija, Lenkija, Slovėnija, Vengrija, Graikija, Sirija, Jordanija, JAE, Jemenas, Pietų Afrika, Indija, Mongolija, Korėja, Indonezija 30-40 proc. Meksika, Venesuela, Ekvadoras, Paragvajus, Estija, Latvija, Lietuva, Kroatija, Bosnija ir Hercogovina, Serbija, Juodkalnija, Makedonija, Kosovas, Rumunija, Bulgarija, Albanija, Turkija, Marokas, Alžyras, Egiptas, Mauritanija, Togas, Kamerūnas, Berundis, Kenija, Namibija, Botsvana, Lesotas, Uzbekistanas, Pakistanas, Nepalas, Butanas, Bungladešas, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Taivanas, Paua, Naujoji Gvinėja 40-50 proc. Hondūras, Nikaragva, Salvadoras, Kolumbija, Brazilija, Urugvajus, Moldova, Armėnija, Senegalas, Bisau Gvinėja, Siera Leone, Gana, Malis, Burkina Fasas, Nigeris, Čadas, Centrinės Afrikos Respublika, Uganda, Etiopija, Angola, Zambija, Mozambikas, Madagaskaras, Rusija, Šri Lanka, Filipinai 50-60 proc. Gvatemala, Peru, Baltarusija, Ukraina, Azerbaidžanas, Tailandas, Nigerija, Kongas, Kongo Demokratinė Respublika, Tanzanija 60-70 proc. Bolivija, Zimbabvė, Gruzija Šaltinis: Schneider F (2005) Oficialiai neapskaitytos ekonomikos mastas pasaulyje, proc. nuo BVP, 2005 m. F. Schneider ir D.Enste (2002) atlikti tyrimai paradė, kad remdamiesi skirtingais oficialiai neapskaitytos ekonomikos masto skaičiavimo metodais, yra apskaičiavę šešėlinės ekonomikos mastą daugiau, nei 80 šalių. Atlikti skaičiavimai yra apibendrinti ir suskirstyti į grupes. Masto vidurkiai pateikiami 2 lentelėje Neapskaitytos ekonomikos masto vidurkiai 2 lentelė Šalių grupės ONE procentas nuoBVP Besivystančios šalys 35-44 Pereinamojo laikotarpio šalys 21-30 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalys narės 14-16 Šaltinis: F. Schneider ir D.Enste (2002) Šešėlinės ekonomikos mastas, proc nuo BVP ,1988-2000 m Šioje lentelėje pateikiami įvairių autorių atlikti šešėlinės ekonomikos paskaičiuoti masto vidurkiai, remiantis skirtingais skaičiavimo metodais. Sugrupuoti duomenys realiau atspindi bendrą vaizdą ir „išlygina“ atskirų šalių apskaičiuoto šešėlinės ekonomikos masto nukrypimus, todėl šalys yra suskirstytos į besivystančiais, pereinamojo laikotarpio ir OECD šalis. Šių metų balandžio mėnesį žurnale „German Economic Review“ publikuotas šešėlinės ekonomikos tyrinėtojų L. P. Feld ir F.Schneider straipsnis apie šešėlinę ekonomiką OECD šalyse, kuriame pateikiami 2007 m. šešėlinės ekonomikos mastai. Pasak F. Schneider ir L. P. Feld didžiausia dalis šešėlinės ekonomikos BVP iš OECD šalių 2007 m. buvo pietų Europos šalyse: visų pirma Graikijoje (25 proc.), Italijoje (22 proc.), Ispanijoje ir Portugalijoje (19 proc.) Po jų sekė Skandinavijos šalys, kuriose šešėlis sudarė apie 15 proc. BVP. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje šešėlis siekė apie 11 proc. BVP. Skaidriausia valstybės iš OECD šalių 2007 m. buvo JAV (7 proc.), Šveicarija (8 proc.) ir Japonija (9 proc.). Visą dešimtmetį iki 2007 m. šešėlinės ekonomikos mastai OECD šalyse tolygiai mažėjo. Pateikiame 3 paveikslėlyje Šaltinis: Sudaryta autorių, pagal Schneider F. ir Feld L.P (2007) 3 pav. Šėšėlinės ekonomikos mastai Iki XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio Vakarų Eropoje šešėlinės ekonomikos mastai buvo nedideli, tačiau per du pastaruosius dešimtmečius situacija gerokai pasikeitė. Daugumoje Vakarų Europos šalių šešėlinės ekonomikos mastai gerokai padidėjo Lietuva pagal šešėlinės ekonomikos dalį užima 64 vietą tarp 151 pasaulio valstybės. Šešėlinio verslo dalis 1999-2007 metais Lietuvoje vidutiniškai siekė 31,9 proc., teigiama naujausioje Pasaulio banko ataskaitoje. Mažiausia šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvoje buvo 1999-aisiais (30,2 proc.), vėliau nuolat didėjo ir 2007-aisiais, ekspertų vertinimu, pasiekė 34 procentus. Kitos Baltijos šalys užėmė gerokai žemesnes vietas - Latvijai pasaulyje teko 109 vieta (1999-2007 metais - vidutiniškai 41,6 proc.), Estijai - 102 (40,3 proc.). Lenkija užėmė 52-ą (28 proc.), Rusija - 130 vietą (48,6 proc.). Skaidriausios pasaulio ekonomikos yra Šveicarija, JAV, Austrija ir Liuksemburgas - ekspertų vertinimu, jose šešėlinės ekonomikos dalis užima mažiau nei 10 proc. - atitinkamai 8,6, 8,8, 8,9 ir 9,9 procento. Pasaulio banko ekspertai išskyrė ir vadinamojo pereinamojo laikotarpio šalių grupę - Rytų Europos ir Vidurio Azijos valstybes. Tarp jų Lietuva yra viena skaidriausių - tarp 21 valstybės jai skirta 6 vieta, o skaidriausia pripažinta Čekija - 18,7 proc. šešėlinio verslo. Paskutinias 149-151 vietas užėmė Azerbaidžanas, Bolivija ir Gruzija - atitinkamai 63,3, 68,1 68,8 procento. Pasaulio banko ekspertai pažymėjo, jog šešėlinės ekonomikos dalis negali būti paskaičiuota tiesiogiai, todėl jie rėmėsi šalies darbo rinkos, mokesčių ir kitais rodikliais. Jie konstatavo, kad šešėlinę ekonomiką skatina didelė mokesčių našta, griežtos darbo rinkos taisyklės, prastas viešųjų paslaugų lygis, taip pat prasta "oficialiosios" ekonomikos būklė. F.Schneider oficialiai neapskaitytos ekonomiką skaičiuoja remdamasisi statistiniais duomenimis. Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas šešėlinės ekonomikos mastą skaičiuoja remdamasis ekspertų apklausos būdu (kasmet apklausiant iki 50 ekspertų).Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas atliko tyrimą 2009 metais Šaltinis:.Sudaryta autorių, pagal F.Schneider (2009), LRRI (2010) 4 pav. Šešėlinės ekonomikos tyrimo rezultatai Kaip matyti iš pateiktų duomenų Lietuvos laisvosios rinkos instituto pateikiamas oficialiai neapskaitytos ekonomikos mastas yra optimiškesnis, nei F. Schneider. Paveikslėlyje pateikti 2010 metai, tai Laisvosios rinkos institutas prognozė, kad šešėlinės ekonomikos dalis išaugs iki 27 proc BVP. Lietuvos Laisvosios Rinkos Instituto užsakymu tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, beveik 40 proc. šalies gyventojų praėjusiais metais yra gavę šešėlinių pajamų (pajamų vokelyje, nesumokėjus ar nuslėpus dalį mokesčių, pvz. neįsigijus verslo liudijimo, neturint individualios veiklos pažymėjimo, nelegaliai pardavus cigaretes, degalus ar alkoholį). Duomenys apie Lietuvos gyventojų gaunamas šešėlines pajamas papildo LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo metų pradžios duomenis, kad 37 proc. ūkio vienetų bent dalį savo veiklos vykdė šešėlyje 2009 m. Manoma, kad 2010 m. ši dalis padidės iki 42 proc. Oficaialiai neapskaitytos ekonomikos mastai, formos ir pasireiškimo būdai nuolat keičiasis, kadangi oficialiai neapskaityta ekonomika labai lanksčiai prisitaiko prie valstybės reguliavimo ir netgi moralės pokyčių. Kiekvienas draudimas ar ribojimas išplečia oficialiai neapskaitytos ekonomikos erdvę, taigi potencialiai ir jos konkrečiuws mastus ir formas (G.Startienė, K.Trimolis, 2009). Apibendrinant tyrimo rezultatus, 2009 – tuosius galima pavadinti šešėlio atgimimo metais. Būtent šešėlinės ekonomikos prognozės tyrime yra labai neraminančios ir įspėjančios. Tyrimo duomenimis, 2009 metais net 40 procentų tų, kurie turėtų veikti legaliai bent dalelę savo veiklos vykdė skirtingo pilkumo ar net juodojoje zonoje. Tai reiškia, kad kone kas antras mokesčių mokėtojas imasi veiksmų, kad nuslėptų ar susimažintų mokėtinus mokesčius. Skaičiuojant pinigais, šešėlinė ekonomika išsiplėtė 5 procentiniais punktais nuo bendrojo vidaus produkto, ir siekė 24 jo procentus. Tai reiškia, kad kone kas ketvirtas litas buvo uždirbtas ir išleistas šešėlyje. Jei sutiksime, kad Lietuvoje sukuriama gėrybių už 114 milijardų litų, tai šešėlyje jų cirkuliuos apie 26 milijardus. Niekada negalėjome pasidžiaugti iki galo skaidria ekonomika – tačiau tokių šešėlio apimčių nebuvo jau nuo 1998 metų.(R. Vainienė , LLRI, 2009 ) 4.ŠEŠĖLINĖ EKONOMIKOS MASTO LIETUVOJE TYRIMAS Laisvosios rinkos institutas (LLRI) atliko 26 Lietuvos ekonomikos tyrimą, kuriame pateikiamas rinkos dalyvių Lietuvos ekonomikos rodiklių prognozės 2010 ir 2011 metams. Šis tyrimas buvo atliktas 2010 m rugsėjo mėn. Šiame tyrime daug dėmesio buvo skirta šešėlinei ekonomikai. Šis tyrimas remiasi rinkos dalyvių paradigma, grindžiama racionaliujų lūkesčių teorija. Ši teorija teigia, kad ekonominis kintamasis gali būti siejamas su pastebimais procesais, o rinkos dalyviai vertinimus ir prognozes, susijusiais su šiais procesais, formuoja, naudodami visą jiems prieinamą informaciją. Vertinimai ir prognozės yra tuo patikimesni, kuo daugiau informacijos apie ekonominius procesus turi asmenys, nuolat naudojantys ją tiesioginėje veikloje, o jų veiklos sekmė atspindi informacijos apdorojimo gebėjimus. LLRI apklausoje dalyvavo 46 ekspertai. Respondentų apklausa nėra reprezentacinė: tyrimo dalyvai neskirstomi pagal atstovaujamas veiklos rūšis, įmones ar regionus- apklausoje dalyvauti buvo kviečiami sėkmingai dirbančių įmonių specialistai. Respondentai prašomi nurodyti ne atstovaujamos įmonės ar šakos rodiklius, bet bendras šalies realijas atitinkančias reikšmes, remiantis visa jiems prieinama informacija. Apklausos dalyvių buvo prašoma įvertinti ir prognuozuoti tik tuos rodiklius, kuriuos jų manymu, jie gali įvertinti. Šešėlinė ekonomika LLRI tyrime suprantama kaip per metus galutiniam vartojimui šalies viduje pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų, oficialiai nedeklaruojamų dėl mokesčių ar regulaivimo, vertė. Santykinė mokesčių našta LLRI tyrime – visų mokestinių valstybės bei savivaldybių biudžetinių ir fondų pajamų santykis su bendruoju vidaus produktu. Rinkos dalyviai mano, jog šešėlinė ekonomika Lietuvoje 2011 m. nebeaugs, tačiau šešėlinės ekonomikos dalis nuo BVP bus rekordiškai aukšta 27 proc. BVP. Tyrimo dalyviai taip pat buvo klausiami, kiek ekonomine veikla užsiimančių ūkio vienetų bent dalį savo veiklos vykdo šešėlyje 2010 m. ir vykdys šešėlyje 2011 metais. Tyrimo rezultatai parodė, kad bent dalį savo veiklos šešėlyje vykdo 38 proc. ūkio vienetų, manoma, kad 2011 m. ši dalis šiek tiek sumažės iki 36 proc. Šešėlinė veikla čia suprantama, kaip atlyginimas vokeliuose, pajamų slėpimas, nelegali gamyba, prekyba ir paslaugų teikimas, kita veikla nuslepiant mokesčius. Šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti šešėlio dydį ne lyginanat su BVP, o ne vertinanat šešėlinę veikla užsiimančių ūkio vienetų dalį. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP, bei šešėline veikla užsiimančių ūkio subjektų vienetų dalis skirtingai apibūdina šešėlinę ekonomiką. Šešėline veikla užsiimančių ūkio vienetų dalį galima būtų pavadinti pločiu. Šis rodiklis apibūdina, kaip plačiai šešėlinė veikla paplitusi tarp ekonominę veikla vykdančių ūkio vienetų, t.y. kiek iš jų bent dalį savo veiklos vykdo šešėlyje. Šešėlinės ekonomikos dalį BVP galima būtų pavadinti šešėlio gyliu, kadangi jis atspindi, kokia dalis visos ūkyje sukuriamos vertės yra šešėlyje. Rinkos dalyvių prognuozuojamas nedidelis šių rodiklių kitimas 2011 rodo, jog šešėlinės ekonomikos vaizdas kitais metais pasikeis nedaug: 36 proc. ūkinių vienetų šešėlyje sukurs 27 proc. bendrojo vidaus produkto. Šaltinis: 26-asis LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimas (2010) 5 pav. Prognuozuojmas šešėlinė ekonomikos mastas 2011 m. Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis didžiausią dalį šešėlio sudaro cigarečių, alkoholio, degalų ar kitų prekių kontrabanda. Ši veikla sudaro beveik trečdalį viso šešėlio (32 proc.). Antra vieta pagal dydį tenka prekių ir paslaugų teikimui, nesumokant mokesčių, ekonominės veiklos slėpimu (25 proc.) Ekspertų vertinimu ši šešėlio dalis sudaro ketvirtadalį visos šešėlinės ekonomikos. Panaši šešėlio dalis (23 proc.) tenka ir nelegaliam darbui ir neoficialiam darbo užmokesčio mokamam „vokeliuose“. Prekyba nelegalioms prekėmis (neįskaitanat) kontarbandinių prekių ir paslaugomis tenka, kiek daugiau nei dešimtadalis viso šešėlio ( 13 proc.). Kita nelegali veikla užima (7 proc.). Šaltinis: 26-asis LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimas (2010) 6 pav.Šešėlinės ekonomikos tyrimo duomenys Šešėlinės ekonomikos struktūra patvirtina teiginį, jog mokesčių ir reguliavimo našta turi didelį poveikį šešėlinei ekonomikai. Pirmos trys didžiausios šešėlio dalys, sudarančios 80 proc. viso šešėlio yra tiesioginė mokesčių vengimo pasekmė. Šaltinis 26-asis LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimas (2010) 7 pav. Santykinė mokesčių našta Rinkos dalyvių vertinimais mokesčių našta procentais nuo BVP 2009 metais pakilusi iki 37 proc., šioje padėtyje išsislaikys tiek 2010, tiek 2011 metais. Kalbant apie mokesčių naštą svarbu įvertinti, jog net 38 proc. ūkine veikla užsiimančių vienetų bent dalį savo veiklos vykdo šešėlyje. Skaidriau veikiančioms įmonėms, fiziniams asmonims, nedalyvaujantiems šešėlyje mokesčių našta yra daug didesnė nei tiems, kurie renkasi visą ar dalį savo veiklos vykdyti šešėlyje. 2010 metais A. Gapšys, O. Eičaitė, (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas) atliko šešėlinės ekonomikos žėmės ūkio ir maisto produktų rinkoje įtaką šalies biudžetui, išanalizavo šešėlinės ekonomikos susidarymo prekyboje žemės ūkio ir maisto produktais schemas ir priežastis. Tyrime pasinaudota mokslinės literatūros ir statistinių duomenų analizė bei ekspertinio vertinimo metodus, atliktas teorinis šešėlinis ekonomikos grėsmių žemės ūkyje tyrimas. Apibendrinus žemės ūkio produktų vartojimo, apsirūpinimo, kainų lygio, prekingumo rodiklius, nustatyti žemės sektoriai, kuriuose egzistuoja didžiausia šešėlinės ekonomikos grėsmių tikimybė. Grėsmių analizė atlikta pagal 2000-2008 m. duomenis. Šešėlinės ekonomikos susidarymo prekyboje žemės ūkio ir maisto produktais priežastys analizuojamos lyginanat PVM tarifus žemės ūkio ir maisto produktams Lietuvoje ir kitose ES šalyse. Gamyba ir vartojimas - du neatsiejami procesai, turintys vieni kitiems įtakos, bei nusakantys pasiūlos ir paklausos santykį. Šio santykio verčių analizė gali leisti daryti prielaidas, ar galimi tam tikrų produktų šešėlinės ekonomikos mastai. Vargu ar esant pakankamai apsirūpinimui ir mažesniems kainoms oficialioje prekyboje, galima alternatyvi šešėlinė prekyba. Lietuvoje pertekliniais produktais reiktų laikyti šiuos žemės produktus: pieną ir jo produktus, jautieną, grūdus ir jų produktus, kiaušinius. Tuo tarpu kiauliena, paukštiena, daržovės, vaisiai ir uogos yra produktai, kurie papildomai importuojami gyventojų poreikiams tenkinti. Produkto vertė iš esmės ir nusako ne tik didėjančio importo grėsmes, bet ir galimus neoficialios prekybos mastus.Viena iš šešėlinės ekonomikos galimų formų – tai perteklinės žemės ūkio produkcijos, pardavimas, nemokant PVM. Eksporto ir importo analizė rodo, kad Lietuvos pieno gamintojai, galvijų augintojai, paukštynai ir vaisių bei daržovių perdirbėjai labai priklauso nuo situacijos išorinėse rinkose. Apibendrinus vartojimo, apsirūpinimo, kainų lygio, prekingumo rodiklius, galima daryti prielaidas, kokie sektoriai gali turėti šėšėlinės ekonomikos požymius. (A.Gapšys, O. Eičaitė, 2010) Tyrimu buvo nustatyta, kad šešėlinės ekonomikos grėsmių tikimybė egzistuoja mėsos bei vaisių ir daržovių sektoriuose. Kaip tik šiais produktais daugiausiai ir prekiaujama turgavietėse, kurios yra vienas iš pagrindinių šešėlinės ekonomikos sektorių mažmeninėje prekyboje. Pagrindinė priežastis šešėlinės ekonomikos grėsmei tai PVM tarifų taikymo praktika, kuri rodo, kad du trečdaliai ES šalių žemės ūkio ir maisto produktams taiko sumažintus tarifus, kurie savo dydžiu yra artimi kaimyninių šalių tarifams. Taip siekiama išvengti bereikalingų rinkos konkurencinių pranašumų kitos šalies atžvilgiu. 2009 metais Lietuvoje susiklostė priešinga situacija- sunkmečio laikotarpiu PVM lengvata, kai kuriems žemės ūkio ir maisto produktams panaikinta. Dėl to mokesčius mokantys rinkos dalyviai( mažmeninės prekybos ir perdirbimo įmonės) palaipsniui praranda vartotojus vidaus rinkoje. Juos nukonkuruoja šešėlinės ekonomikos verslas (A. Gapšys, O. Eičaitė, 2010) PVM tarifai, kai kuriose ES šalyse proc. 3 lentelė Šalys Lietuva Lenkija Latvija Airija J.Karalystė Ispanija Nyderlandai Belgija Vokietija Čekija Austrija Švedija Estija Suomija Standartinis tarifas 221 222 221 221,5 115 116 119 221 119 119 220 225 118 222 Mėsa 221 33/7 221 00 00 44 66 66 77 99 110 112 118 117 Daržovės ir vaisiai 221 33 221 00 00 44 66 66 77 99 110 112 118 117 Šaltinis: A.Gapšys, O. Eičaitė (2010), PVM tarifai, kai kuriose ES šalyse proc. Šėšėlinės ekonomika neišvengiamai egzistuoja kiekvienoje valstybėje, tačiau jos pobūdis priklauso nuo mokesčių įstatymų bei kitų ekonominės veiklos reguliavimo aktų ir kinta kartu su jais. PVM tarifų dydis rodo, kad du trečdaliai ES šalių žemės ūkio ir maisto produktams taiko mažesnius tarifus, kurie savo dudžiu yra artimi kaimyninių šalių tarifams. Taip siekiama išvengti bereikalingų rinkos konkurencinių pranašumų kitos šalies atžvilgiu. Lietuvoje susidarė priešinga situacija- sunkmečio laikotarpiu PVM lengvata kai kuriems žemės ūkio ir maisto produktams panaikinta. Dėl to mokesčius mokantys rinkos dalyviai (mažmeninės prekybos ir perdirbimo įmonės) palaipsniui praranda vartotojus vidaus rinkoje. Juos nukonkuruoja šešėlinės ekonomikos verslas. IŠVADOS 1.Galima teigti, kad visi pateikti oficialiai šešėlinės ekonomikos apibrėžimi akcentuoja tą patį oficialiai neapskaitytos ekonomikos požymį: sukurtos, bet oficialiai neapskaitytos vertybės. Vadinasi šešėlinei ekonomikai galime priskirti, bet kokį ekonominį aktyvumą, kuris didina bendrą šalyje kuriamo produkto vertę, bet nėra įtrauktas į nacionalines sąskaitas ir neparodomas apskaičiuojant bendrąjį vidaus produktą. 2.Šešėlinei ekonomikai rastis ir plėstis egzistuoja daugybė įvairių priežasčių. Tačiau iš esmės egzistuoja kelios pagrindinės priežastys, kuriomis galima paaiškinti šešėlinės ekonomikos kitimus. Tai vienas svarbiausių faktorių šešėlinei ekonomikai atsirasti yra dideli mokesčiai, kurie tampa svarbiu pagrindu siekti neregistruotų pajamų. Kita rimta priežastis yra našta, kurią sukelia valdžios kontrolė, griežtos darbo rinkos taisyklės, prastas viešųjų paslaugų lygis, taip pat prasta "oficialiosios" ekonomikos būklė. 3.Šešėlinės ekonomikos matavimas yra labai sudėtingas, pilnas metodologinių problemų ir labai netikslus. Visos metodikos yra labai netobulos, nes jos netobulumas kyla iš pačios šešėlinės ekonomikos, kaip tiesiogiai neįmanomo įvertinti reiškinio. 4. Šešėlinė ekonomika yra plati ir daugialypė problema, į kurią reikia gilintis ir ieškoti modelių, kurie padėtų įvertinti šešėlinės ekonomikos mastą , priežastis ir padėtų kontroliuoti neapskaitytos ekonomikos dydį ir pasekmes. 5. Tyrimu nustatyta, jog net 38 proc. ūkine veikla užsiimančių vienetų bent dalį savo veiklos vykdo šešėlyje. Skaidriau veikiančioms įmonėms, fiziniams asmenims, nedalyvaujantiems šešėlyje mokesčių našta yra daug didesnė nei tiems, kurie renkasi visą ar dalį savo veiklos vykdyti šešėlyje 6. Šešėlinė ekonomika sukelia daug neigiamų pasekmių įvairiose gyvenimo srityse.Šešėlinė ekonomika veikia ne tik vyriausybę, bet ir visuomenę. Vyraujant šešėlinei ekonomikai, dalis žmonių turi mokėti mokesčius už kitus, nes tie, kurie laikosi įstatymų tvarkos, moka didesnius mokesčius nei turėtų mokėti, kad kompensuotų biudžeto deficitus. 7. Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis didžiausią dalį šešėlio sudaro cigarečių, alkoholio, degalų ar kitų prekių kontrabanda. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Žukauskas, V; (2010) Šešėlinė ekonomika:Lietuvos ir kitų šalių patirtis.Veidas , gegužės 31d.[interaktyvus], alfa.lt, . [žiūrėta spalio 20 d.], Preiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!