Senųjų raštų rašybos ypatumai

• Pirmųjų raštų pasirodymas - nepaprastai svarbus įvykis kiekvienos kalbos istorijoje. Kalba tampa jau ne vien šnekamoji, bet ir rašomoji. XVI – XVII a. lietuviai, be mums dabar įprastų lotyniškų raidžių, dažniausiai vartojo tuo metu Europoje labai paplitusį gotikinį jų variantą.
• Atneštinė lenkų kalba Lietuvoje nuo pat pradžių ėmė įgyti tam tikrų savitų bruožų. Didikų ir bajorų kalboje buvo gausybė lietuvių ir subaltarusėjusios slavų kanceliarinės kalbos elementų. Oficialiai nuo 1696m. Lietuvoje ši kalba tapo valstybinė kalba. Jai būdingus elementus randame vėlesnių didžiųjų rašytojų knygose.
• Vartoti minkštieji priebalsiai r, š, č, ž, t, d;
• Raštuose painiojama lenkų s su sz;
•
• Garsai ir raidės
• Garsai č, š pirmosiose mūsų knygose dažniausiai buvo žymimi lenkišku būdu porinėmis raidėmis cz, sz. Prūsijos lietuviai priebalsį š dažnai žymėjo vokiškai — raidžių samplaika sch. Šis rašymo būdas ilgainiui išnyko: vietoj cz, sz (sch) dabar rašome č, š nusižiūrėję į čekų rašybą. Priebalsiams minkštinti prieš užpakalinius balsius nuo pat lietuvių raštijos pradžios, lenkų rašybos pavyzdžiu, imta vartoti raidę i.
• XVI a. lietuvių kalba turėjo balsius a, e, i, u, bei nosinius balsius ą, ę, į, ų, (jie yra kilę iš dar senesnių junginių an, en, in, un ).
• Dabartiniai mūsų ilgieji balsiai a ir e yra kilę iš trumpųjų: pailgėjo arba būdami kirčiuoti, arba išsirutuliojo iš nosinių ą, ę. Pirmuoju atveju jų ilgumo atskiru ženklu nežymime, nes tą ilgumą rodo žodžio kirtis, antruoju—rašome...

Daugiau informacijos...