Senovės lietuvių astronomija

Senovės lietuvių astronomija Įžanga Mūsų tautinės kultūros šaknys siekia tolimą praeitį. Per daugelį metų sėslūs žemdirbiai baltai labai susigyveno su tėviškės gamta, sukaupė žinių apie dangaus skliauto šviesulių judėjimo dėsningumus bei jų ryši su gamta. Pagal dangų senovėje žmonės orientavosi laike ir erdvėje. Taip pat iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie jiems labai svarbius dalykus – derlių ir orą, žmonių likimą bei sveikatą. Lietuviai turėjo savus lietuviškus archaiškus žvaigždžių pavadinimus, sukūrė įvairiausių pasakojimų, dainų ir net maldų. Lietuvių tautosakoje gausu pasakų ir dainų, kurių pagrindiniai herojai Saulė, Mėnulis bei kiti dangaus kūnai. Per visą žmonijos egzistavimo istoriją – nuo žilos senovės iki šių dienų žmones kankina klausimas iš kur ir kaip atsirado Visata. Senovėje žmonės kūrė mitus apie Visatos atsiradimą, o šiais laikais viskas yra grindžiama moksliniais tyrimais ir įrodymais. Šiame darbe apžvelgiama astronomijos įtaka senovės lietuvių pasaulėvaizdžio formavimuisi. SAULĖ Anksčiausiai pradėtas garbinti dangaus kūnas – Saulė, kurios gyvybines jėgas žemei, augmenijai bei gyvūnijai žmonės pastebėjo dar paleolito laikais. Jau tada ji buvo vaizduojama mene, šokami šokiai, simbolizuojantys Saulę, tikima, kad ji duosianti žmonėms gero. Buvo manoma, kad Saulė gelbsti nuo ligų, ligoniai Saulei leidžiantis buvo žadinami, kad Saulė besileisdama nenusineštų ir jo ir gyvybės. Saulė ypač buvo gerbiama svarbiausių darbymečių laiku. Rugiapjūtės metu žmonės dainuodavo dainas ir sutartines garbinančias Saulę, tikėdamiesi gero derliaus ir gero oro jam nuimti. Tam tikrose bendruomenėse, pradedant pjauti rugius, vyriausias bendruomenės žmogus atlikdavo rugiapjūtės pradėtuves – supjovęs keletą pėdų, jis atsisukdavo į Saulę ir kelis kartus žemai nusilenkdavo. Saulė buvo glaudžiai susieta su dievu. Proindoeuropiečių kalboje ,,deivos” reiškė ,,dieną”, ,,deia”-šviesti, žibėti, šie žodžiai glaudžiai susiję su lietuvių žodžiu ,,dievas”, taigi žodis dievas, šviesa buvo tapatinamas su Saule. Kadangi Saulė buvo sulyginama su dievu tai ji buvo pradėta vaizduoti dangaus šeimininke. Žmonės įsivaizduodavo ją ryte pasikėlusia, sėdusia į vežimą ir važiuojančią per dangų . Vežimą žmonės vaizduodavo žibantį auksinį, varinį ar geležinį, o jį tempė balti žirgai dvyniai. Dažnai šie žirgai buvo naudojami kaip namų puošybos elementas, dedami ant stogo kraigo. Stebint Saulės užtemimus, buvo sakoma, kad Saulė labai pavargo kovodama su Didžiąja gyvate ar slibinu, kuris norėjęs ją praryti. Plačiai yra žinomas tikėjimas, kad žalčiai ir gyvatės siurbia Saulę, tada ji pradeda silpniau šviesti, niaukiasi dangus, pradeda lyti. Pagal senovinius tikėjimus žiemą Saulė silpniau šviečia dėl Didžiosios gyvatės piktos veiklos, todėl Saulės garbei skirtose apeigose tarp Kalėdų ir Naujųjų metų labai svarbūs tokie personažai kaip gyvatės ir slibinai. Ritualuose buvo deginamos gyvatės ar jos simbolis, tikintis, kad Saulė pradės šviesti kaip ankščiau. Mūsų protėviai Saulės atvaizdą vaizduodavo ant gintaro, medžio, akmens, keramikos dirbinių, metalo dirbinių. Atsiradus žemdirbystei Saulė vis dažniau būdavo vaizduojama moters veidu, dirbanti įvairius žemės ūkio darbus – skalbianti, audžianti ir pan. Saulės simboliai buvo naudojami papuošalam, kuriuos nešiodavo moterys, dažnai jie būdavo iš gintaro ar metalo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!