Senovės graikų mąstytojai apie pasaulio prasidėjimą

Pirmoji filosofijos mokykla buvo įkurta Milete, todėl vėliau ir buvo pavadinta Mileto mokyklą. Miletas, tai vienas iš pirmųjų VI a. pr. Kr. miestų kur įsižiebė filosofinio mąstymo židinys. Tik reikėtų nepamiršti ir Efeso, gimtojo Heraklito (apie 540-480 m. pr. Kr.) miesto. Šios mokyklos filosofai tyrinėjo gamtą, rašė knygas apie gamtą, svarstė, iš ko joje viskas susideda. Jonijos (tai išeiviai iš Graikijos, praeityje kilę iš jonėnų genčių) mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kurios viskas atsiranda ir vėl grįžta į ją. Jie neabejojo dėl pirmojo prado tikroviškumo ir esaties realumo. Tikrovė yra, esti, egzistuoja. Pirmasis pradas, iš kurio viskas atsiranda, pats savaime – amžinas, neatsirandąs ir neišnykstantis. Štai Talis manė, kad tai vanduo; Anaksimenas buvo tikras, kad oras. O štai Pitagoras, pabuvojęs Egipte ir ten pasisėmęs tiksliosios matematikos žinių, grindė savo žinias apie pirminį pradą skaičiais. Anaksinamandras ir Parmenidas, manė, kad pirminis pradas yra kažkas neapibrėžto, o štai Ksenofanas ir Anaksogoras visą pirmojo prado garbę atidavė protui. Heraklitas iš Efezo, manė, kad tai ugnis, Empedoklis, buvo tikras, kad pirminis pradas yra ne kas kitas, kaip keturi pirminiai elementai. Ir tik Demokritas taip domėjęsis Pitagoru pirmasis iškėlė hipotezę, kad pirminis pasaulio pradas yra nedalomos dalelės – atomai. Tai buvo seniausios filosofijos mokyklos filosofų glaustos mintys apie patį svarbiausią ir įdomiausią, žmonijos egzistavime, klausimą – pasaulio pradą... Senovės graikų mąstytojai apie pasaulio pradą Aristotelio sako, jog filosofijos pradžia yra nuostaba; taip ir graikų požiūris į gamtą išauga iš tokios nuostabos. Tuo nenorima pasakyti, kad dvasia susiduria su kažkuo nepaprastu ir tai lygina su įprastiniais dalykais; juk intelektinis požiūris į gamtos reiškinių reguliarumą ir lyginamoją refleksiją dar neegzistuoja; priešingai, judri graikų dvasia stebisi gamtos natūralumu; ji su juo santykiauja ne abejingai, kaip su kažkuo, kas savaime suprantama, bet kaip su tai, kas dvasiai yra svetima, tačiau šia svetimybe ji pasitiki ir tiki, kad toje svetimybėje glūdi tai, kas dvasios atžvilgiu yra draugiška, su kuo ji gali sueiti į pozityvų santykį. Šita nuostaba ir šita nuojauta yra pamatinės kategorijos, tačiau helenai tuo neapsiribojo, bet tai, kas yra viduje ir su kuo susijusi klausiančioji nuojauta, privertė apibrėžtu vaizdiniu, sąmonės objektu. Kas gamtiška, turi reikšmę ne tiesiogiai, o tik tada, kai gamtiškumą pertvarko jį įtarpinanti dvasia; žmogui gamta yra ne tik paskata. Šitas dvasinis pradas neturi būti suprasta tik kaip paaiškinamas, kurį duodame tik mes; daugelyje graikų vaizdinių jis glūdi pats kaip neatskiriamas jų dalis. Nujaučiantis, įsiklausantis, reikšmės ieškantis žvilgsnis į pasaulį, mums duotas visuminiame Pano vaizdinyje viename graikų mitų. Graikijoje Panas nėra objektyvioji visuma; jis yra neaprėžtas pradas, kuris kartu yra susijęs su subjektyvumo momentu,.> Kadangi nagrinėsime kaip graikų mąstytojai mąstė apie pasaulio pradą, manau buvo tikslinga pradėti nuo mitologijos, su kuria auga naujas žmogus... Šiuo atveju Talis, Aristotelis, Anaksimenas, Anaksimandras, Parmenidas, Heraklidas iš Efezo, Ksenofanas, Pitagoras, Empedoklis, Anaksogoras ar Demokritas. Ir Pano įvaizdis buvo paimtas neatsitiktinai, juk jis simbolizavo ir tebesimbolizuoja ,,neaprėžtą pradą – pradą, kaip nuostabos pradžia, ir gamtos galią, o juk gamta Graikui atsakinėdavo į jo klausimus; tai teisinga tuo požiūriu , kad žmogus, klausdamas gamtos, atsakymus randa savo dvasioje. Mituose yra visos filosofijos rūšys, ir visos sielos būsenos. Ir baime ir meilė. Ir abejonės ir tikrumas, kartais ir būties nežinomybe, viskas, kas priverčia žmogų mąstyti, diskutuoti ir net abejoti. Ir su kiekvienu žodžiu vėl ir vėl atrasti kažką, kas buvo nepastebėta. Juk mituose yra sudėta žmonių siekiai ir visa apimanti dvasia - gamtos dvasia. Tačiau pirmieji Graikų mąstytojai drąsiai atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą ir pradėjo ieškoti pirmojo esaties(tikrovės) prado. Nors, kiek vėliau, visgi kai kurie atsigręžė į mitus, ir taip paaiškino pirmojo prado atsiradimą. Anaksimenas sakė, kad pradžia yra beribis oras, iš kurio atsiranda ir tai, kas yra, ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus: ir Dievai, ir Dievybės, o likusieji daiktai kilo iš jau esančių. Tai vienas iš pirmosios filosofinės mokyklos įkūrėjų. Jie sukūrė pirmąją mokyklą, kuri vėliau bus pavadinta Mileto mokyklą. Miletas, tai vienas iš pirmųjų VI a. pr. Kr. miestų kur įsižiebė filosofinio mąstymo židinys. Tik reikėtų nepamiršti ir Efeso, gimtojo Heraklito (540-480 m. pr. Kr.) miesto. Šios mokyklos filosofai tyrinėjo gamtą, rašė knygas apie gamtą, svarstė, iš ko joje viskas susideda. Jonijos (tai išeiviai iš Graikijos, praeityje kilę iš jonėnų genčių) mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kurios viskas atsiranda ir vėl grįžta į ją. Jie neabejojo dėl pirmojo prado tikroviškumo ir esaties realumo. Tikrovė yra, esti, egzistuoja. Pirmasis pradas, iš kurio viskas atsiranda, pats savaime šis pradas – amžinas, neatsirandąs ir neišnykstantis. Talis (apie 625 – 547 m. pr. Kr.) – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos atstovas ir kaip kai kurie filosofai manė, vienas jų – Eudemas, - kad jis pirmasis susidomėjo astronomija ir net išpranašavo saulės užtemimą bei sukimąsi. Dar kiti, taip pat ir poetas Choirilas, tvirtina, kad jis pirmasis pasakė, jog sielos esančios nemirtingos. Anot kai kurių , jis pirmasis suradęs saulės sukimosi kelią nuo išeities taško iki grįžimo ir pirmasis nustatęs jos, taip pat ir mėnulio dydį, o jis lygus saulės ir mėnulio rato septyni šimtai dvidešimtajai daliai. Sako, jis pirmasis paskutinę mėnesio dieną pavadinęs trisdešimtuke. Kai kas tvirtina, kad jis pirmasis kalbėjo apie gamta. Kiek mažai mes žinome apie pirmuosius filosofus, garsiai prabilusius apie visa ko pradžią... Taigi, visa ko pradžią Talis laikęs vandenį, o pasaulį manęs esant sudvasintą ir pilną demonų. Sako, kad jis nustatęs metų laikus ir padalinęs metus į tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas. Taigi,Aristotelis “Metafizikoje“ rašė:“daugelis tų, kurie pirmieji pradėjo filosofuoti, manė, kad vienintelė visa ko pradžia slypinti materijoje: juk iš jos iš pradžių gimsta ir į ją galiausiai nueina benykstant; esmė pasilieka, tik būsena keičiasi. Pagal juos – pirmasis toks esamybės pradas dėl to ir yra medžiaga; manoma, kad niekas negimsta ir nežūsta, nes visą laiką išlieka ta pati medžiaga.“ Juk turi būti kažkokia medžiaga, viena, o gal ir daugiau, iš kurios atsiranda kitkas, jai išliekant. Žinoma, ne visi sutaria dėl šitokio pirmojo prado didumo ir pavidalo. Štai Talis, tokios filosofijos pradininkas, tvirtina, kad pradžia – vanduo. Dėl to jis ir skelbė, kad net žemė esanti ant vandens. Gal būt, jis priėjo tokią išvadą dėl to, kad matė, jog visų maistas yra drėgnas, o ir pats karštis kyla iš vandens. O tai, iš ko kas atsiranda, ir yra visa ko pradžia. Iš tikrųjų jis padarė tokią išvadą , nes visų daiktų sėklos turi drėgną prigimtį, taigi vanduo yra atsiradimo pradžia. Yra ir tokių, kurie mano, kad šitaip apie prigimtį samprotavo ir gilios senovės žmonės, gyvenę daug anksčiau už Graikų kartą ir pirmieji ėmę samprotauti ir apie Dievų prigimtį. Bet mums svarbu suprasti ne juos, o Mileto filosofų pažiūras.“Talis iš Mileto, Eksamijo sūmus, ir Hiponas, kuris rodos, buvo bedievis, tvirtina, kad pradžia apibrėžta. Jis sakė, kad pradžia – tai vanduo, ir priėjo tokią nuomonę, pojūčiais stebėdami reiškinius. Juk ir karštis laikosi drėgmės, o tai, kas išdžiūsta, miršta, ir visos sėklos yra drėgnos, o bet koks maistas yra sultingas. Tad iš ko kiekvienas yra kilęs, tuo ir maitintis turi. Vanduo yra drėgnos materijos pradžia ir apima viską. Štai dėl ko visa ko pradžia Talis palaikė vandenį ir skėlbė, kad žemė guli ant vandens“. Skirtingai nei Talis, Aristotelis su šia nuomone griežtai nesutiko, motyvuodamas tuo, kad , galbūt, šią nuostatą jis perimė iš Egiptiečių. Kur praleido nemažai laiko.Bet tai jau vėlesni mąstytojai ir jų pamąstymai. Kitas Mileto mokyklos mokinys Anaksimandras ( apie 610-546 m. pr. Kr.) teigė, kad pradžia ir pirmapradis elementas yra neapibrėžtas. Jis nemanė, kad ugnis ar oras, ar vanduo, ar kitas koks nors elementas yra tas vienintelis, iš kurio viskas gimsta. Nors atskiros dalys ir keičiasi, bet visuma išlieka nekintama. Rutulio formos žemė gulinti vidury ir užimanti centrinė padėtį. Mėnulis savo šviesos neturįs ir apšviečiamas saulės, o saulė ne mažesnė nei žemė ir gryniausia ugnis. Simplikijus rašo: „Iš tų, kurie kalbėjo apie vieną, judantį ir neapibrėžtą, buvo ..... Anaksimandras iš Mileto – Talio pasekėjas ir mokinys. Visos esamybės pradžią ir pirmapradį elementą jis vadino beribiu. Jis pirmasis įvedė pavadinimą pradžia ir sakė, kad toji pradžia nėra nei vanduo, nei kita kas iš vadinamųjų elementų, bet turinti kažkokią kitą neapibrėžtą medžiagą, iš kurios kyla ir visi dangūs, ir visi pasauliai juose. “O iš ko esamybė atsiranda, į ten iš būtinybės žūdama ji ir sugrįžta“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!