Savižudybės tematika ir filosofų bei krikščionybės požiūriai į ją

Savižudybė ar mėginimas nusižudyti – tai tik ledkalnio viršūnė. Norėdami savižudybių išvengti, turime išmokti pažvelgti gilyn – atpažinti depresiją, „išgirsti“ užsimezgančias mintis apie savižudybę, pajusti žmogų kankinančią emocinę krizę. Savižudybė yra ilgai, o kartais net visą gyvenimą trunkančio proceso rezultatas. Pamažu problemos kaupiasi, pradeda atrodyti, kad esi visiškoje aklavietėje, ir pagal „juodų akinių“ principą užvaldo tik neviltis ir ją stiprinančios mintys. Galų gale užtenka tik „paskutinio lašo“-kokios nors konkrečios priežasties ar preteksto - ir tada jau savižudybė įvyksta greitai. Pats natūraliausias klausimas, kylantis kalbant ar galvojant apie savižudybę, yra „kodėl“? Kodėl žmonės nusižudo? Bet nors kiek rimčiau pradėjus į jį gilintis, tampa aišku, jog tai ir pats sunkiausias klausimas, į kurį beveik neįmanoma aiškiai atsakyti. Dabartinės savižudybės skiriasi nuo senovės. Keičiasi visuomenė, biologiniai, kultūriniai, sociologiniai, tarpasmeniniai, loginiai, filosofiniai, egzistenciniai veiksniai. Silpnos psichikos žmogus nebespėja kartu „žengti“ su visais. Todėl būtina kiekvienam mokėti pažinti gresiančios savižudybės pavojų ir žinoti, ką reikia daryti. Šiame referate aš norėjau parodyti filosofų, ir krikščionybės požiūrį į savižudybę. Daugelis filosofų yra išsakę įvairių minčių apie savižudybę.Vieni jas garbindavo, kiti – smerkdavo. SAVIŽUDYBĖS PROBLEMA SENOVĖJE IR POŽIŪRIS Į JĄ Antikos kultūra savižudybei suteikia didybės. Pirmasis filosofas, kurį aš norėčiau pacituoti ir parašyti jo mintis apie pasitraukimą iš gyvenimo yra Seneka Lucijus Anejus (apie 4m pr.m.e.- 65 m.e.). Tai romėnų stoicizmo atstovas, imperatoriaus Nerono auklėtojas, pagal to valdovo nuosprendį baigęs gyvenimą savižudybe. Mus pasiekė gausių jo veikalų, jų tarpe ir stambiausio veikalo “ Laiškai Lucilijui”, originalai. Laikydamas pasaulį vieninga materialia ir protinga visuma, Seneka nagrinėja daugiausia moralės bei etikos problemas, kurias teisingai išsprendus , pasiekiama dvasios ramybė. Jo etika padarė didelę įtaką krikščioniškosios ideologijos formavimuisi²1. „Ar, tavo nuomone, gyvenime esti žiauresnių praradimų negu teisės jį užbaigti praradimas?“-klausia stoikas Seneka savo menamo korespondento Liucilijaus. „Nekelsiu rankos prieš save dėl skausmo, - tokia mirtis būtu pralaimėjimas. Bet jeigu žinosiu, kad man jį reikės kęsti nuolatos, išeisiu ne dėl jo paties, o todėl, kad jis trukdys viskam, dėl ko gyvena žmogus“,-rašo jis penkiasdešimt aštuntajame savo laiške knygoje „Laiškai Liucilijui” Simboliška yra ir paties Senekos gyvenimo baigtis. Aš norėčiau pacituoti keletą minčių iš jo laiško Lucilijui. “Malonu, kuo ilgiau pabūti su savimi, jei padarai save vertą draugijos. Tad turime nutarti, ar niekinti tai, kas dar liko senatvėje, ir, nelaukiant galo, savo rankomis jį pasidaryti. Didelis skirtumas, ką žmogus nori pratęsti: gyvenimą ar mirtį. Jei kūnas nebetarnauja, ar iš jo išleisti kenčiančią sielą? Ir galbūt tai reikia padaryti truputį anksčiau negu ateis laikas, nes, kai jis ateis, tu gali nebeįstengti to padaryti. Tik nedaugelį labai ilga senatvė atveda prie mirties nenuskriaudusi, o daugumos neveiklus gyvenimas kėpso nenaudojamas. Aš nepaliksiu senatvės, jei ji man išsaugo mane visą, aišku, visa tai, kas many geriausia. O jei ji pradės silpninti mano protą, atiminėdama jį dalimis, jei paliks man ne gyvenimą, o tik gyvybę, iššoksiu iš šio sukniužusio, griūvančio pastato. Nebėgsiu į mirtį nuo ligos, jei ji išgydoma ir negadina sielos. Nekelsiu rankos prieš save dėl skausmo: tokia mirtis būtų pralaimėjimas. Tačiau jei žinosiu, kad man jį reikės kęsti nuolatos, išeisiu ne dėl jo paties, bet todėl, kad jis trukdys viskam, dėl ko gyvena žmogus. Silpnas ir bailus yra tas, kuris miršta dėl skausmo, kvailas – tas, kuris gyvena tam, kad kęstų skausmą. AUGUSTINAS AURELIJUS ( 354- 430) – viduramžių filosofas, vyskupas, krikščionių teologas ir filosofijos mistikas, įtakingas patristikos atstovas2. Jis polemizavo su antikine filosofija (pagonimis), svarstė krikščioniškosios etikos klausimus. Augustinui didelę įtaką darė neoplatonizmas. Plotino paveiktas jis teigė, kad Dievas yra vienu metu ir visų daiktų kūrėjas, ir tiesos bei laimės šaltinis. Kūnai esą substancijos, kintančios laike ir erdvėje, sielos esančios bekūnės, bet kintančios laike, o Dievas – bekūnis ir nekintantis3. Savižudybės klausimą Aurelijus Augustinas svarsto veikale” Apie Dievo valstybę”, kuris kol kas nėra išverstas į lietuvių kalbą. Aš norėčiau pateikti pagrindinius Augustino argumentus, kurie yra išdėstyti Baranovos straipsnyje “ Katonas ar Jobas?” 4 “Augustinas polemizuoja su įvairiais pagoniškosios kultūros simboliais. Nuvainikuoja jis ir savižudybės didybę. Draudimas „nežudyk", Augustino manymu, neturi išimčių. Todėl savižudybė prilygsta žmogžudystei. Tik iš pirmu žvilgsnio savižudybė gali atrodyti didinga. Įsigilinus, aiškina Augustinas, vargu ar galima pavadinti sielos didybe jos nesugebėjimą ištverti kūno skausmą ar kvailos prastuomenės nuomonės. Augustino neįtikina ir Katono motyvai: juk Katonas žudėsi ne gindamas garbę, o išsigandęs sunkumų. Kitaip jis nebūtų paskatinęs savo sūnaus, sako Augustinas, kad tas paklustų Cezario valiai, o būtų pakvietęs mirti kartu. Jei Katonas manė, kad jo sūnus gali gyventi pralaimėjimo nešlovės akivaizdoje, kodėl jis pats išvengė tos būsenos? - retoriškai klausia Augustinas. Tai esąs sil­pnumo, o ne garbingumo ženklas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!