Platonizmo ir Krikščionybės kritika

Įžanga Krikščionybė – monoteistinė, viena labiausiai paplitusių pasaulio religijų (apie 2 mlrd. tikinčiųjų), atsiradusi prieš 2 tūkst. metų Palestinoje. Krikščionybė remiasi Jėzaus iš Nazareto mokymu ir gyvenimu, kurį Naujajame Testamente aprašė ankstyvieji jo pasekėjai. Krikščionybei didelę įtaką turėjo judaizmas. Pirmieji krikščionys buvo žydai, kurie buvo vadinami Nazareto krikščionimis. Iš judaizmo krikščionybė perėmė dalį savo šventųjų raštų (Senasis testamentas) ir tokias svarbias tiesas kaip monoteizmas, tikėjimas vieną dievą, t. y. išganytoją (mesiją) ir jo prisikėlimą. Tai vienintelis tikėjimas, skelbiantis Dievo įsikūnijimą ir tapimą žmogumi. Trys pagrindinės krikščionybės dorybės: 1. Tikėjimas 2. Viltis 3. Meilė Platonizmas – idealistinės filosofijos kryptis, kuri apima įvairias Platono teorijos modifikacijas. Visos platonizmo atmainos, besiskirdamos konkrečiu turiniu bei problematika, yra paremtos Platono idėjos, kaip konstruktyvaus loginio visos tikrovės principo, prielaida. Pirmieji Platono pasekėjai labiau stengėsi pajungti jį kitoms tuo metu paplitusioms filosofijos tendencijoms, o ne plėtoti Platono filosofijos turinį. Maždaug I a. pr. m. e. susiformavęs stoiškasis platonizmas (žymus jo atstovas yra Poseidonijas) yra viena autentiškiausių platonizmo atmainų. Ilgainiui iš antikinio platonizmo stoicizmo tendenciją išstūmė Aristotelio šalininkai, kurie mėgino sintetinti Platono ir pitagoriškai interpretuoto Aristotelio idėjas (Antiochas, Amonijas Sakas). Tokiu būdu buvo sudaromos sąlygos atsirasti idealizme vienai įtakingiausių platonizmo atmainų – neoplatonizmui. Per jį Platono idėjos pirmiausia pasiekė viduramžių scholastinę filosofiją. Jos istorija pasižymi platonizmo ir aristotelizmo priešprieša. \\ Frydrichas Nyčė “Dviejų paskutinių šimtmečių sandūroje siaurame Vakarų intelektualiniame horizonte patekėjo pirmo ryškumo žvaigždė. Tai buvo Frydrichas Nyčė, mąstytojas, netelpantis į jokius įprastinius kultūros ar filosofijos istoriko braižomus rėmus, neišmatuojamas akademiniais masteliais…”. Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) (1844- 1900) įėjo į istoriją kaip savitas genijus. Jo gyvenimo laikotarpis pilnas permainų, kapitalizmo, marksimzo, darvinizmo idėjų lydima, kada senojo pasaulio taisyklės nebetinka naujajam. Nyčė - gyvenimo filosofijos (viena moderniosios filosofijos krypčių) atstovas. Jį domino žemiškasis žmogaus gyvenimas - jausmai, instinktai, troškimai, valia. Tai instinktyvioji žmogaus pusė, kurią Nyčė priešpastato moralės dogmomis sukaustytam racionaliam protui.Garsiojo poeto, mąstytojo, filosofo iškeltos idėjos ir vertybės yra artimos dar ir šių dienų žmogui. Žmogui, kuris gyvena pasaulyje, atmetusiame senasias vertybes, bet dar nesusikūrusiame naujų, pastovių. Pasaulyje, kur stiprėjantis individualizmas žmogų formuoja vis labiau panašų į Nyčės idealą - antžmogį. Šiame darbe paminėsiu kelias F. Nycės idėjas: antžmogio įvaizdį, gyvenimo teigimą, valią galiai, amžinąjį sugrįžimą. Visos šios idėjos padarė pradžią individualiajai etikai. Nyčė krikščionybę pažino dviem formomis – protestantizmą ir katalikybę (o stačiatikybę, pagal kai kurias užuominas, laikė kaip kažkokią asketiškojo misticizmo egzotiška atmaina). Savo formule "Dievas mirė!" Nyčė vienu mostu nušlavė visas pagrindines juda- krikščioniškosios kultūros vertybes, kurios buvo įkūnytos Dievo įvaizdyje: Absoliutą, tiesą, gėrį, artimojo meilę, grožį. Vienoje nuverstų "stabų" Nyčė iškart kuria naujo, jo išgalvotus "tikruosius mitus" – ir, visų pirma, patį nihilizmą, vertybių perkainojimą, amžinąjį "to paties sugrįžimą", mokymą apie antžmogį. Krikščionybės kritika Nyčė nepripažino tradicinio tikėjimo tikruoju pasauliu, kurį teologai ir filosofai, tokie kaip Platonas arba Kantas, laikė pranašesniu už kasdienį. Jis tvirtino, kad fiziškai silpni individai arba jų grupės, pavyzdžiui, dvasininkai, naudojasi metafizika kaip tam tikra ideologija, kad galėtų valdyti stipriuosius ir sveikuosius. Silpnieji, anot jo, įsikalę į galvas, kad užuojauta ir meilė esą geri dalykai, nes jie jiems naudingi. Taip suklaidinti visi žmonės stengiasi manyti, jog prisiversdami atsižadėti savęs, aukodamiesi kitiems jie atlieka didžiausią savo būties pareigą. Tokiu būdu, drauge su minia jie į padanges kelia nusižeminimo ir pasiaukojimo moralę tarsi tikrą dorybę. O, pasak filosofo, tikėjime svarbu ne tai, kiek jis teisingas, o tik tai, ar jis teigia gyvenimą. Krikščionybei Nyčė prikiša tai, jog ji prisidėjo prie žmogaus ištižimo, dogmatikos požiūriu ji sudaryta iš neįtikimų paradoksiško antikos pasaulio realiktų, o guodžianti anapusiniu pasauliu, kurio iš tikrųjų nėra ir kuriuo šiuolaikinis žmogus jau nebetiki. Taip pat Nyčė krikščionių bažnyčią kaltina veidmainiavimu: krikščionys negyvena tuo, ką skelbia, kuo apsimeta tikį. Taip Nyčė negailestingai nuplėšia dorybingo ir religingo žmogaus kaukes. Šis įžūlus mąstytojas siekė parodyti, kad nėra ir negali būti vienintelio teisingo požiūrio į pasaulį, o jeigu tokio vis dėlto atkakliai laikomasi, tai jį būtina dekonstruoti ir demaskuoti, kaip pernelyg žmogišką. Ir taip pradine mąstytojo samprotavimų pozicija tampa teiginys, kad Dievo nėra, tiksliau, Dievas mirė. Šis “Linksmojo mokslo” (1882), kur labiausiai ir atsiskleidė aukščiau paminėta mintis, fragmentas ypatingai atskleidžia jėgą ir polėkį, su kuriais Nyčė skelbė savo ateizmą: Pats svarbiausias iš pastarųjų metų įvykių - Dievas mirė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!