Saugumo samprata

Prmuoju atveju turėtume apsibrėžti, ką ištikrųjų reikėtų saugoti. Tarkim kasdienišku mąstymu reikia saugoti automobilį, būstą, pinigus, gyvybę, trumpai tariant individą ir jo gerbūvį. Tada antruoju atveju mes galvojame: nuo ko saugoti? Nuo nusikaltėlių, stichinių nelaimių ir pametimo. Taigi visa tai žinodami, mes galime imtis priemonių, kad grėsmės nesunaikintų mūsų gerbūvio: signalizacija automobylyje, bute, pinigai banke.
Viduramžiais saugumas suprantamas kaip sugebėjimas apsirūpinti reikimais ištekliais ir juo apsaugoti nuo priešų. Pagrindiniais šalies saugumo veikėjais buvo kariuomenės, kurias išlaikydavo gyventojai ir kurios saugojo bendruomenę nuo užpuolimo.
Tačiau kuriantis tautinėms valstybėms atsirado pagrindas saugoti ne tik teritoriją, savo žemę, pragyvenimo šaltinį, bet ir tautą, atsirado indetiteto saugumas. Tagi saugumas išsiplėtė.
2. Darnus valdymas
3. Geresnis atstovavimas
Žala:
1. Mažumos
2. Teritorija
3. Valstybės institucijos
Nesaugumą sukelia išsigimusios tautinės valstybės.
Galima išskaidyti saugumą, pagal lygius:
1. Individualus
2. Nacionalinis
3. Tarptautinis
Objektas
Turinys
Valstybė
Suverenitetas, galia
Kolektyviškumas
Identitetas
Individualumas
Išlikimas, gerbūvis
Paradoksalu, tačiau indvividų saugumo problema pasižymi tuo, kad individų saugumas priklauso nuo valstybių, tačiau tuos pačiu iš dalies pati valstybė kelia pavojų individui. Valstybė individui kelia grėsmę labai įvairiai, grėsmė jiems gali kilti per jų valstybę, jai saveikaujant su kitomis tarptautinėje sistemoje. John Herzas suformulavo “saugumo dilemos idėją”, pagal kurią savarankiški valstybių bandymas rūpintis savo saugumu, nepaisant gerų norų, didina kitų valstybių nesaugumą, nes jei viena valstybė savo priemones laiko grynai gynybinėmis, tai kitos valstybės – potencialiai grėsmingomis. Tačiau Šaltojo karo metais ši idėja nebuvo plėtojama ir todėl nėra įsitvirtinusi nei akademinėje literatūroje, nei politikos kontekste. Nors iš dalies šiai “saugumo dilemai” galima priskirti ir ginklavimosi varžybas. Taipogi žvelgiant istoriškai valstybių kariniai ir ekonominiai veiksmai, kurie buvo daromi dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo, dažnai susikirsdavo su analogiškais kitų valstybių veiksmais, ir viskas baigdavosi karu.
Buzanas teigia, jog individualaus ir nacionalinio saugumo prieštaravimas yra neišvengiamas. Jis užprogramuotas pačių socialinių grupių prigimtyje. Jei valstybė teikia individui tam tikrą saugumą, tai tuo pat metu ji turi kažkam grąsinti. Individualaus ir nacionalinio saugumo prieštaravimai kelia ne tik specifinius gynybos ir atgrasymo politikos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!